Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (12)

Genialus dviejų Gedimnaičių valstybės projektas

XIII šimtmetyje prasidėjusi teritorinė Lietuvos valdovų užkariaujamų žemių plėtra pirmiausia į Rytų Europos kraštus (dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas) XIV amžiuje apsivainikavo didžiausios visoje Europoje valstybės sukurimu.

Mes vėliau atskirai aptarsime tą keistą dilomatinės viduramžių retorikos manevrą, kurio dėka XIII a. Lietuvos karalystę nuo XIV a. pražios imta vadinti kunigaikštyste, nors ir su paguodžiamu pompastiniu epitetu – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai atskiras diplomatinis epizodas Lietuvos istorijoje.

Betgi nepriklausomai nuo, kaip imta vadinti nuo XIV a. pradžios Lietuvos karalystę (o ją lenkų kronikose, kaip matysime, imta vadinti ne tik Dižiąja Lietuvos kunigaikštyste, bet ir žymiai paprasčiau – naująja Lenkijos karalystės provincija), joks didžiulės valstybės pavadinimas negalėjo pakeisti jos imperinės struktūros ir tipologijos, kurią ne taip seniai aptarė ir įrodė Z.Norkus savo studioje „Nepasiskelbusi imperija“. Lietuvos istorikai, tikėkimės, ilgainiui atskleis ir išaiškins visą diplomatinės istorijos procesą, pavertusį rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos karalystę, o vėliau ir Lietuvos „nepasiskelbusiąją imperiją“ eiline kunigaikštyste, nors ir su minėtu epitetu „Didžioji“.

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo tarpu mums svarbu pabrėžti, kad būtent du gediminaičiai XIII a. pabaigoje galutinai įjungė Lietuvos viduramžių valstybę į Rytų ir Vidurio Europos arealą, padovanoję pasaulio geopolitikams dar vieną valstybinės struktūros idėją. Mes ją vadinsime Gediminaičių idėja, nors lenkai iki šiolei vadina Jogailaičių idėja (Idea Jagiellonska), susiedami tiktai su Jogailos dinastija ir tuo susiaurindami ir net sugriaudami pačios idėjos kilmę bei paskirtį.

Turiu galvoje genialų ir vis dėlto, kaip šiandien žinome, per daug  rizikingą dviejų Gediminaičių – Vytauto ir Jogailos – strateginį sumanymą prijungti prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, o būtent – tuometinę Lenkijos karalystę.

Mano spėjimu, idėjos pamate glūdėjo karaliaus Gedimino politinis credo: plėsti Lietuvos karalystės ribas ne tik ir ne tiek  ginkluotais  užkariavimais, bet ir senoviniu, gerai išmėgintu visoje Europoje dinastinių vedybų keliu.

Puikiai suprantu, kad ši hipotezė tiesiogiai kertasi su Lenkijos kronikose ir istoriografijoje šimtmečiais skelbta fantastine teorija, esą milžiniška Gediminaičių Lietuva svajojo ir veržėsi prisiglausti („amžiams prisišlieti“) prie anuomet mažytės ir susikaldžiusios Lenkijos, kurią valdė svetimšalis Vengrijos karalius, o po jo mirties – tarpusavyję besipešantys regioniniai didikai.

Iš visos tos ilgaamžės istoriografinės mitologijos vis vieną nuolatos kyšo, kaip yla iš maišo, esminis sveiko proto klausimas, kurį labai aiškiai suformulavo įžymus lenkų istorikas H.Lovmianskis (Henryk Łowmiański, 1898 – 1984) savo studijoje „Jogailaičių politika” (Polityką Jagiellonów), kuri buvo parašyta dar tarpukario Lenkijoje, bet cenzūros uždrausta spausdinti ir išleista tik 1999 m. jau po istoriko mirties.

Istoriko klausimas, prilygstantis žinomos pasakos herojaus šūksniui „O juk karalius nuogas!“, skambėjo taip:

„Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“[1].

Tą patį sveiko proto klausimą lenkiškajam istoriografijos kanonui kėlė ir ukrainiečių istorikas Gruševskis, susiejęs pagrindinį Krėvoje pasirašytą Jogailos piršlybų aktą su visų pasirašiusiųjų brolių (Skirgaila, Kaributas, Lengvenis) ir pusbriolio Vytauto vieninteliu sumanymu: „pasiekti  Jogailai Lenkijos karūną“[2].

Vytauto dalyvavimas Krėvoje (1385 m. rugpjūčio 14 d.) patvirtinant piršlybų sutartį gali atrodyti keistokas po visų tų išdavysčių, neteisybių, netekčių ir skriaudų, kurias jis buvo patyręs iš Jogailos šeimos nuo pat savo įkalinimo ir tėvo Kęstučio nužudymo (1382 m. rugpjūčio 15 d.)  toje pačioje Krėvos pilyje.

Tai tik viena iš mįslių Lietuvos istorikams, jei prisiminsime dar vieną, gal pirmąją mįslę, kurią pateikė būsimiems istorikams jaunasis Vytautas, dalyvaudamas slapta nuo Kęstučio vadinamoje Dovydiškių „medžioklėje“, kur buvo pasirašyta mūsų jau minėta išdavikiška Jogailos sutartis su Vokiečių ordino magistru prieš Kęstutį. Naivu manyti, kaip mėgina vienas kitas istorikas, gindamas Vytauto vardą, esą jaunas Kęstučio sūnus  dalyvavo medžioklėje, bet nenutuokė, kas iš tikrųjų vyksta Dovydiškėse.

Panašių mįslių galima prisimninti daug daugiau, tačiau rūpi ne jų kiekis, o esmė: visus sunkiai mums suprantamus Vytauto poelgius nuolatos žymėjo gana glaudus, tegu ir slaptas sutarimas ir net bendradarbiavimas su Jogaila.

Ką tai galėtų reikšti, jei Lietuvos istorigrafijoje turime kalnus literatūros apie jaunojo Vytauto kovas su Jogaila dėl savo tėvonijos, valdžios ir t.t.?

Dviejų Gediminaičių strateginis bendradarbiavimas

Mėgindami spėti Jogailos ir Vytauto bendravimo ir prieštaravimų mįsles, galėtume, mano galva, mažiau spėlioti iš „istoriografinės kavos tirčių“, o pasiklausyti paties Vytauto, kuomet jis savo ilgo ir audringo gyvenimo pabaigoje prisiminė ir įvertino savo ir Jogailos santykių esmines nuostatas.

Turiu galvoje priešmirtinius Vytauto laiškus Jogailai. Mano nuomone, tai didingi, daugelį Lietuvos karalystės likimo paslapčių paaiškinantys dokumentai, kurio tekstas ir reikšmė, atrodo, taip ir liko deramai neįvertintas politinės Lietuvos istorijos aprašinėtojų ir aiškintojų. Taigi dar kartą grįžkime prie istorinių šaltinių, įsiskaitykime į vienus iš paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai, kuriuos galima būtų pavadinti dvasiniu Vytauto Didžiojo testamentu.

Vytautas diktuoja pirmąjį laišką (1429, vasario 17) jau po Lucko suvažiavimo (1429, sausis), kuriame įvyko lemtingas lenkų delegacijos susikirtimas su Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi šalininkais, demonstratyviai išvykstant iš Lucko ir išsivežant Lenkijos karalių Jogailą, ką tik pritarusį Vytauto karūnavimi[3].

Neįtikėtina, bet Vytautas nei skundžiasi, nei priekaištauja Jogailai dėl lenkų sužlugdytos Vytauto karūnavimo idėjos bei tvarkos, kurią pasiūlė suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmuntas I Liuksemburgietis.

Priešingai, galbūt užgniaždamas ameninę nuoskaudą ir interesą, Vytautas rašo, jog esminis dalykas ir savotiška valstybinė tragedija yra ne karūnos klausimas. Pasak jo, ne jis pats, o imperatorius „pradėjo bylą dėl karūnos, apie kurią, Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme“. Rašoma, be abejo, išlaikant visą valdovo orumą pagal ano meto korespondencijos etiketą. Tačiau paklausykime, ką Vytautas siekia pranešti Jogailai;

„…kai Jo šviesybė [Žygimantas I Liuksemburgietis, trumpai anuomet vadintas Romos karaliumi] primygtinai į mus dėl jos [karūnos bylos]  kreipėsi, atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įprate spręsti kartu su Lenkjos karaliumi ir t.t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“.

Mano galva, pastaroji frazė yra tikrasis raktas į valstybinių Jogailos ir Vytauto santykių istoriją nuo pat jaunystės iki žilos senatvės. Tai strateginis raktas, kurį, be abejo, įvairiais metais pakeisdavo skirtingi taktiniai rakteliai, kurių stverdavosi Jogaila arba Vytautas savo asmeniniais interesais.

„Karūnos byla“ čia Vytautui tarsi ne itin rūpi, tad „kuomet Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: “Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos“.

Toliau Vytautas primena Jogailai, kad

kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove, stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti. Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lenkijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą [Vytauto karūnavimą Lietuvos karaliumi]. Jis tam pritarė“. Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su ponia Karaliene“. Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos karalius pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam [Vytauto karūnavimui] pritariate ir tuo džiaugiatės“.

Toliau nuskamba gana netikėti laiško žodžiai:

Mes lietuviškai Jums tarėme:“Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais ir baronais, ir mes panašiai padarysime“.

Netikėtumas čia toks, kad Vytautas staiga prabyla lietuviškai, nekreipdamas dėmesio į šv. Romos imperatorių ir jo žmoną, kurie, be abejo, negalėjo suprasti, ką Vytautas kalba Jogailai. Viena vertus, tai gana netikėtas poelgis imperatorių poros akivaizdoje, kadangi ne itin derinasi su dvaro etiketo normomis. Atrodo, Vytautas nelabai norėjo rodyti kokią ypatingą pagarbą pompastikos mėgėjui Zigmantui I.

Kita vertus, čia turime dar vieną nuorodą į labai artimus Vytauto ir Jogailos santykius, kumet jiedu naudodavosi aplinkiniams vokiečiams ir lenkams nesuprantama lietuvių kaba, norėdami apsitarti itin svarbiais reikalais ar planais, kurių neturėtų girdėti pašalinės ausys. Plačiai žinomas ir dažnai istorografioje minimas atvejis, kuomet Vytautas su Jogaila, ruoždamiesi lemtingam Žalgirio mūšiui, pereidavo į pokalbį lietuvių kalba, kad aplinkiniai  nesuprastų, ką numato ir nusprendžia abu lietuviai valdovai.

Tas Jogailos ir Vytauto paprotys, kurį galime vadinti paprasčiausiu manevru apsikeičiant ypač slapta informacija ir konfidencialiomis žiniomis, ne kartą užfiksuotas šaltiniuose, nes, matyt, nustebindavo aplinkinius klausytojus.

Mums gi čia svarbu pabrėžti, kad Jogaila su Vytautu nuo seno turėjo ne tik savo daugiau ar mažiau slaptus ketinimus bei planus, kuriuos savaip užšifruodavo lietuvių kalbos žodžiais, nesuprantamais kitiems pokalbio dalyviaims.

Nežinome ir vargu ar sužinosime, ką pamanė ponas Romos Karalius ir jo „šviesiausioji gyvenimo palydovė“, staiga išgirdę Jogailos miegamajame nesuprantamus Vytauto žodžius Jogailai ir tokį pat nesuprantamą jiems Jogailos atsakymą, bet, kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti…

Visas tolimesnis šio ir kitų paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai emocinis ir diplomatinis patosas nukreiptas į vieną pagrindinį Vytauto priekaištą, o greičiau – lemtingą Lietuvos valdovo Vytauto įspėjimą Lenkijos valdovui Jogailai: „mielas broli“, jeigu mes tvarkysime Lietuvos ir Lenkijos reikalus nesitardami, tai yra sulaužydami mūsų prisiimtą ir gal abipusiai prisiektą principą „be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“, pasekmės bus liūdnos mudviejų valdomoms valstybėms.

Kodėl liūdnos Lenkijai?

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.01; 06:18

[1] Henryk Łowmiański.Polityka Jagiellonska., Poznan, 2006, p. 60

[2] Михайло Грушевський ІСТОРІЯ УКРАЇНИ-РУСИ ТОМ IV. XIV — XVI ВІКИ — ВІДНОСИНИ ПОЛЇТИЧНІ ; cit. ir versta iš: http://libclub.com/G/Grushevskiy/Grushevskiy-242-17.htm, p. 17

[3] Diplomatines intrigas dėl Vytauto karūnavimo ir įvykų Lucko suvažiavime žr. šios knygos I priede.