Algimantas Bučys. „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“


Print
Literatūros kritikas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos knygynuose netrukus bus galima įsigyti solidų literatūrologo, literatūros kritiko, istoriko Algimanto Bučio veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Tai – solidi, beveik 600 psl. apimties literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė. Knygą išleido leidykla „Vaga“.

Įžangoje, be kita ko, rašoma:

„Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Literatūrtologo požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (api 1275-1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos karalystę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).

Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologiniu atžvilgiu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia  konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros.

Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nach der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose.

Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.“

2018.08.29; 17:00