Pinigai. Slaptai.lt foto

Lietuvoje įvestas karantinas tikrina tiek valstybės, tiek privačių asmenų ekonominę ištvermę. Jau dabar aišku, kad dėl koronaviruso pandemijos Lietuvoje paskelbtas karantinas truks mažiausiai mėnesį ir daliai piliečių kainuos turimas darbo vietas. Ekspertams ir atsakingoms institucijoms skaičiuojant, kiek dėl kononaviruso sukeltos krizės žmonių Lietuvoje galėtų netekti darbo, o valdžiai ruošiant priemones, skirtas sumažinti žalą įmonėms ir darbuotojams, šalies piliečiai įvertino savo galimybes prasilaikyti tik iš savo turimų santaupų.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ kovo 25–30 d. vykdytos apklausos rezultatai rodo, kad netekę šiuo metu turimo pajamų šaltinio, daugiau nei mėnesį iš turimų santaupų išgyventi galėtų 57 proc. Lietuvos gyventojų.
 
Trečdalio (34 proc.) gyventojų teigimu, jei bręstančios ekonominės krizės metu netektų visų dabartinių pajamų, be papildomos paramos ilgesnis nei mėnesio laikotarpis būtų tiesiog nepakeliamas. Kaip rodo apklausos metu susisteminti duomenys, pusė (17 proc.) iš taip atsakiusių respondentų tvirtina, kad iš savo santaupų išgyventų ne daugiau kaip mėnesį. Tokia pati dalis gyventojų (17 proc.) deklaruoja, kad apskritai šiuo metu neturi jokių santaupų, tad netekę įprastinių pajamų bematant patirtų rimtų problemų – tiesiog neturėtų iš ko gyventi.
 
Savo ruožtu žvelgiant į gyventojų dalį, atsakiusią, kad iš savo turimų santaupų galėtų prasilaikyti ilgiau nei mėnesį, matyti, jog šeštadaliui (17 proc.) respondentų nebūtų sudėtingas ir ilgesnis nei pusmetį trunkantis laikotarpis.
 
Kiek daugiau – 20 proc. iš turimų santaupų galėtų išsiversti ilgiau nei 3 mėnesius, bet ne daugiau kaip pusmetį. Dar penktadalis (20 proc.) gyventojų teigia, kad iš turimų santaupų prasilaikytų daugiau nei mėnesį, bet ne daugiau kaip tris mėnesius.
 
Tuo tarpu 9 proc. respondentų teigė atsakymo apskritai į šį klausimą neturį.
 
Ilgesnį nei pusmetį trunkantį laikotarpį iš turimų savo santaupų išgyventi, kaip rodo apklausa, galėtų dažniausiai vyresni nei 30 metų žmonės, miestų gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu ir respondentai, kurie gyvena santuokoje, tačiau neturi vaikų.
 
3 – 6 mėnesių laikotarpį dažniau įvardino respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu bei respondentai, dirbantys valstybiniame sektoriuje ar tie, kurių namų ūkį sudaro trys žmonės.
 
Nuo 1 iki 3 mėnesių dažniausiai prasilaikytų jaunesni nei 50 metų žmonės, didmiesčių gyventojai, dirbantys respondentai bei gyvenantys namuose vieni.
 
Dažniausiai jaunesni nei 50 metų žmonės bei asmenys, gyvenantys kaime ar mažesniuose miestuose, teigia, kad iš turimų santaupų neprasilaikytų daugiau nei mėnesį. Tą patį dažniausiai teigia ir respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu, pensininkai ir besimokantis jaunimas. Galiausiai, kad netekę pajamų šaltinio bematant patirtų rimtų problemų, teigia dažniausiai vyrai, jaunimas iki 30 metų, bedarbiai ir namų šeimininkės.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu, rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ 2020 metų kovo 25–30 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausta 500 Lietuvos gyventojų (18-74 metų) visoje Lietuvoje. Tyrimo rezultatai atspindi 18 – 74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 4,4 procentinio punkto, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.05; 15:52

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvą ir pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija, iš paskos seka ekonominė krizė. Šiandien svarbiausia išgelbėti gyvybes, bet ligos pasitrauks ir aktualiausiu klausimu taps ekonomika. Jau nebeliko naivuolių, kad „esame geriausiai pasirengę krizei“ ir problemos baigsis sulig paskutiniu išgijusiu. Ekonomistai prognozuoja, kad ūkio smukimas atskiroms šalims sieks 5–10 ar net 20 proc.

Mes turime patirtį, kaip spręsti tokią didelę krizę ir galim gana tiksliai prognozuoti pasekmes, todėl turime jau ruošti namų darbus, ką daryti, kad sustiprintume valstybę. Praeityje išmoktos pamokos vėl turėtų būti prisimintos.

1. Investicijų pritraukimas ir inovacijomis grįstos ekonomikos skatinimas. Pasibaigus pandemijai, vartojimas bus nusilpęs, todėl tarp verslo įmonių sustiprės konkurencija. Esminė prekių ir paslaugų patrauklumo dedamoji bus kaina. Vakarų šalyse darbuotojų profsąjungos nėra lanksčios, o gyventojai nenusiteikę mažinti komforto, todėl tikėtina, kad Europos ir Amerikos vyriausybės stiprins reguliavimą, kontrolę ir reikalaus iš verslininkų daugiau įsipareigojimų.

Statybos Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva su atvira ekonomika turi ribotus svertus verslui, nes įmonės labai greit grasina išsikraustyti į Lenkiją, Estiją ar Nyderlandus, tačiau tuo pačiu esame patraukli šalis gamybos ir paslaugų įmonėms, kurios nori perkelti savo operacijų padalinius. Mažesnės sąnaudos, lanksti aplinka ir išsilavinę darbuotojai. Lietuva turi sustiprinti investicijų pritraukimą ir esamų skatinimą. Juk būtent 2010 m. Lietuvą atrado „Western Union” ir kiti paslaugų teikėjai.

2. Informatikos plėtra. Dar 2009 m. buvo parengta strategija, kad Lietuva turėtų labiau skatinti informatikos specialistų parengimą ir šio sektoriaus plėtrą. Ekspertai mano, kad pandemija bus lūžio momentas, kai el. veikla smarkiai šaus į viršų. Karantino sąlygomis įmonės išbandys nuotolinį darbą, el. prekybą, el. valdymą ir daug kitų metodų, o tada jau dalis dabar išbandytų veiklos būdų taps ne eksperimentine, bet nuolatine veikla.

Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.

Daug el. paslaugų smarkiai išsiplės, ar net atsiras visai naujų sektorių. Lietuva galėtų dar labiau valstybės tikslingomis priemonėmis stiprinti informatikos sektorių, švietimą, investicijas ir inovacijas. Jeigu būsime stiprūs šioje srityje, tai garantuos konkurencingumą ateityje ir tvarų ilgalaikį šalies augimą.

3. Talentų grąžinimas į Lietuvą. 2009 m. mūsų šalis buvo atsidūrusi nepavydėtinoje konkurencinėje kovoje. Kai Vakarų šalių ekonomika smuko po porą procentų, Lietuva griuvo -15. Daug profesionalų tada išvyko iš Lietuvos, skųsdamiesi mažais atlyginimais, darbo trūkumu ir neaiškia perspektyva. Šįkart Lietuva pasiruošusi daug geriau, turime rezervų, yra įvestas euras, galime pigiai skolintis, o svarbiausia, turim patirtį valdant krizę.

Visai tikėtina, kad Lietuva gali greičiau išlipti iš krizės ir vėl grįžti į augimą, o Vakarų Europoje šis procesas gali užtrukti. Turime galimybę pabandyti susigrąžinti talentus, kuriems Lietuva jau turėtų ką pasiūlyti. Na, kad ir iš Italijos ar Ispanijos? Talentai yra valstybės augimo garvežiai, jų sukuriama pridėtinė vertė ir lyderystė yra lemiamai svarbi statant stiprią valstybę.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

4. Struktūrinės reformos. Seniai apkalbėta tiesa, kad sistemines reformas vykdyti tinkamiausias laikas yra ekonomikos nuosmukis, nes tada trūksta pinigų ir reikia kažkaip suktis.. Kai ūkis auga, tai reformos yra tiesiog atidedamos padidinant finansavimą. Tai ypač pasakytina apie švietimą ir sveikatos apsaugą. Sveikatos sistemos silpnosios vietos jau ima ryškėti, ir tai ne gydytojų kompetencija, bet biurokratizmas, prastas administravimas ir sistemiškumo stoka. Pandemija gali pakeisti požiūrį į ligoninių uždarymą, bet akivaizdu, kad gydymo dėmesio centre turi atsirasti gydytojas ir pacientas, o ne biurokratų kabinetuose sugalvoti „algoritmai“.

5. Pamatuotas valstybės lėšų valdymas. Jau šiemet, kaip tikriausiai ir kitąmet, valstybės biudžeto įplaukos smarkiai sumažės, vėl išaugs šešėlis, o poreikiai remti nukentėjusiuosius kaip tik padidės. Labai aiškiai pasimatys, keik kainuoja išlaikyti naujus baseinus mažuose miesteliuose, vandens ir kanalizacijos besaikę plėtrą ir kitą turtą, kuris buvo sukurtas ES pinigais, bet nebuvo galvojama kaip reiks visa tai išlaikyti.

Dar didesnį iššūkį patirs socialinė sistema, kai žmonės norės išnaudoti bet kokią galimybę gauti valstybės paramą. Ar tikrai per 2012–2019 m. kurta dosni socialinių paskatų sistema yra ilgalaikė ir tvari? Nesinori prisiminti 2009 m. biudžeto „karpymų“, bet mokesčių ir išmokų sistema turi būti subalansuota. Ekonominis nuosmukis yra gera proga identifikuoti silpniausius ir stipriausius sektorius ir koreguoti mokesčių sistemą, kad iniciatyva būtų išlaisvinta, neargumentuotos lengvatos uždarytos, o socialinę pagalbą gautų būtent tie, kuriems jos labiausiai reikia.

2020.03.29; 15:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno (Jules Gabriel Verne) knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe…

Bet šįkart net ne apie tai. Pasaulinio garso prancūzų rašytojas savo kūriniais padarė neįkainuojamos vertės labdarą mokslui ir civilizacijai. Tai ne Vangos pranašystės, kuriomis tiki ir manipuliuoja mistikos mėgėjai. Tiesa, jeigu tai tiesa, ir ji numatė dabartinę pandemiją…

Taigi, apie labdarą, bet jau čia, šiandien, Lietuvoje.

Sukurtas nemažas fondas kovai su koronavirusu. Vyriausybė negaili pinigų, kad įveiktume šį paslaptingą, lyg iš fantastinių filmų prikeltą monstrą. Jeigu trūksta, ji skolinasi milijardus, kad būtų sukurtas pakankamas rezervas. Aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Jeigu būčiau koks pasaulio Patriarchas, tarčiau jiems nuoširdų AČIŪ.

Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.

Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba (pirmininkė Birutė Landsbergytė).

Daug pinigų aukojo Lietuvos pramonininkų konfederacija, advokatų kontora „Valiūnas Ellex“, kibernetinio saugumo sprendimų bendrovė „Tesonet“, „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numa, pieno perdirbimo bendrovė „Pieno žvaigždės“, bankai, prekybos tinklai, maitinimo įmonės, mobiliojo ryšio tiekėjai ir t.t. – iki kovo 27 d. pareikšta apie 30 tokių privataus verslo iniciatyvų.

Bet čia juos vardiju ne todėl, kad pateikčiau kažkokią ataskaitą. Kaip paprastai, atsiranda tokių, kurie (kaip čia padoriau išsireiškus) į tokias labdaros iniciatyvas šliūkšteli samtį deguto. Motyvai įvairūs: vienas pavydi, kitas turi politinių išskaičiavimų, trečias apskritai pertekęs negatyvo ir jam kur balta – ten juoda arba bent įtartinai pilka…

Daugiausiai tokio deguto susilaukė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė. Nevardinsiu to bjauraus skysčio pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį. Viskas suveriama ant vieno juodo siūlo, dar priduriama taip: „Lenda Norvegų tautos pinigai, padovanoti lietuvių tautai ir nusavinti Vytauto Landsbergio. Jeigu iki šios aukos kovai su koronavirusu dar buvo galima abejoti, kad jis tuos pinigus pasiglemžė savo reikmėms, tai po šito parašu patvirtinto „kaip steigėjas“ visiškai akivaizdu, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsteigtas fondas su visais milijonais buvo tiesiog pasisavinti Vytauto Landsbergio ir yra parceliuojami pasitariant su šeimos nariais.“ (Rūta Janutienė, Facebook, kovo 26 d. įrašas).

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplink suburiama bendraminčių kuopelė. Jeigu kas oponuoja, išvadinamas „idiotu“. Tada jau tokie smalos pilstytojai neskaito jokių argumentų. O vienas jų gali būti toks: „Šio fondo pagrindas – norvegų tautos solidarumo mūsų taikiai kovai ženklas – irgi radosi asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Norvegų tautos taikos premiją – surinktą, suaukotą, paskirtą ir 1991 m. kovo 11-ąją įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, sudarė beveik 3 milijonai norvegų kronų (čekis pinigams, esantiems Norvegijos banke, po to dar surinkta ir pridėta iki apvalios sumos). Tai leido nutarti, jog neliečiant, nemažinant pagrindinio kapitalo, procentai daugiausiai bus naudojami likimo nuskriaustiems vaikams padėti. Taip 1991 m. spalio mėn. 2 d. buvo įkurtas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pritarus, Vytauto Landsbergio fondas, paskirta jo valdyba, kuri plėtoja veiklą ir bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.“ (V. Landsbergio įrašas iš VLF portalo http://fondas.landsbergis.lt/lt/pages/tikslai).

Toliau: „VLF valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja Fondas, būtų skiriama medicinos reikmėms, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Prašydami paramos į Fondą kasdien kreipiasi medicinos įstaigos, pavieniai negalės ištikti žmonės, jauni menininkai. Sprendimus, kam suteikti pirmenybę, kolegialiai priima Fondo valdyba. Jos nuostata – medicinos srityje remti stambius projektus, kad investuojamos didesnės lėšos pasitarnautų daugeliui neįgalinčių, ne tik vienam kuriam paramos reikalingam ligoniui. Šiame leidinėlyje glaustai pateikiam kai kurias žinias apie reikšmingiausias VLF medicinines programas, paremtus jaunus Lietuvos menininkus, taip pat apie nuoširdžius ir dosnius Fondo talkininkus.“ (G. Landsbergienės įrašas, ten pat).

Atrodo, kas neaišku? Bet anie protuoliai ir visokie „tautos gelbėtojai“ neatlyžta: pinigai nusavinti, jais naudojasi Landsbergių klanas, „Vagys!“ – klykia iš už Atlanto kažkokia nesubrendusi feisbukinė… Tokie net nepaiso, kad profesoriui dabar itin skaudus netekties metas…

Sakoma, nori mušti – visada lazdą rasi. Šiuo neramiu metu, kai tikrovėje pradeda ryškėti fantastinių ir katastrofinių filmų kontūrai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Galbūt teisus vienas minėtų veidaknygės įrašų oponentas, kuris parašė: o man visai nesvarbu, iš kur tie pinigai; kad tiktai jie mums padėtų nuožmioje kovoje su nematomu priešu…

2020.03.28; 13:55

Šalies gyventojai nėra linkę įdarbinti savo pinigų – 53 proc. jų laiko pinigus einamojoje sąskaitoje, daugiau nei trečdalis – saugo patys, rodo turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management“ užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa.
 
Apklausos duomenimis, indėliuose santaupas laiko 28 proc. gyventojų.
 
„Einamojoje sąskaitoje dažniau santaupas laiko aukščiausio išsimokslinimo atstovai, (…) indėliuose – vyresnio amžiaus atstovai. Dažniau savo pajamas nurodė investavę vyrai“, – žurnalistams pirmadienį sakė  „INVL Asset Management“ Pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų padalinio vadovė Dalia Kolmatsui.
 
Jos teigimu, gyventojai neturi vieningos nuomonės dėl galimo infliacijos poveikio.
 
„Realiai 37 proc. apklaustųjų įvertinimas yra artimas faktinei infliacijos įtakai. 2 iš 3 lietuvių nelabai įsivaizduoja infliacijos įtakos ir negali įvertinti“, – sakė D. Kolmatsui.
 
Apklausos duomenys rodo, kad 19 proc. apklaustųjų manė, kad per 10 metų, esant įprastoms ekonomikos sąlygoms, pinigai gali nuvertėti daugiau kaip 20 proc., 18 proc. apklaustųjų manė, kad jie gali nuvertėti 15–20 proc., 16 proc. respondentų nežinojo arba negalėjo įvertinti.
 
Bendrovė, remdamasi Lietuvos banko skelbiamais duomenimis, nurodo, kad likvidus finansinis turtas nuo 2004 iki 2019 metų trečiojo ketvirčio padidėjo 5,7 karto ir siekė 23,3 mlrd. eurų. 2019 metų trečiąjį ketvirtį didžiausią dalį – 72 proc. šiame turte sudarė indėliuose ir grynaisiais pinigais gyventojų laikomos lėšos: jos siekė 16,7 mlrd. eurų ir nuo 2004 metų išaugo 4,9 karto (2004 metaus buvo 3,4 mlrd. eurų ir siekė 84,6 proc. viso šio turto).
 
„Vis dar didelę dalį sudaro turtas, kuris negeneruoja nei pajamų, nei yra apsaugotas nuo infliacijos. Kita džiugesnė naujiena – to turto, kuris gali uždirbti pajamas, išsaugoti vertę, dalis padidėjo, palyginti su tuo, kas buvo prieš keliolika metų“, – žurnalistams pirmadienį sakė „INVL Asset Management“ Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas.
 
Bendrovės teigimu, Lietuvos gyventojų taupymo įpročiai iš esmės skiriasi nuo Europos. 2017 metų Europos fondų ir turto valdymo asociacijos duomenimis, 36 proc. Europos (ES šalių, nevertinant Baltijos šalių) namų ūkių finansinio turto buvo laikoma grynaisiais ir indėliuose, o Lietuvoje – dvigubai daugiau, 72 proc. Apie 10 proc. gyventojų lėšų Europoje buvo investuota į investicinius fondus, o Lietuvoje – apie 3 proc.
 
Draudimo priemonėse ir pensijų fonduose europiečiai laikė beveik 46 proc. finansinio turto, Lietuvoje 2017 metų pabaigoje pensijų fonduose buvo 15 proc. gyventojų finansinio turto, o 4 proc. – gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.10; 11:35

Pinigai pinigėliai… GP nuotr.

Vienas milijonas du šimtai tūkstančių eurų – tokia suma piniginių lėšų Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų nutarimais šiais metais buvo pripažinta bešeimininke ir perduota valstybės nuosavybėn. Sostinės prokurorai sprendimus pripažinti pinigines lėšas bešeimininkėmis priėmė šešiuose ikiteisminiuose tyrimuose dėl galimo pinigų plovimo, galimai nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo ir kitų nusikalstamų veikų. Ikiteisminius tyrimus atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdybos pareigūnai.

Ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami dėl įtartinų, nepagrįstų, galimai nusikalstamų finansinių operacijų, kurių metu neaiškios kilmės lėšos buvo pervedamos į Lietuvoje veikiančias finansines įstaigas. Nustačius, kad tiek lėšų siuntėjai, tiek jų tariami gavėjai nėra tikri šių lėšų savininkai, šių lėšų judėjimas buvo apribotas, o vėliau, prokurorų sprendimais, piniginės lėšos perduotos valstybės nuosavybėn.

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra

2018.12.27; 03:30

Lietuvos bankų asociacija (LBA) šeštadienį Birštone rengia diskusiją „Pasmerkti būti (ne)turtingi“, kurios metu dalyviai kalbėsis apie kainas, atlyginimus bei socialinę nelygybę Lietuvoje.

Pasak diskusijoje dalyvausiančio Šiaulių banko administracijos vadovo Vytauto Siniaus, su pinigais kiekvienas vienaip ar kitaip susiduriame kasdien, nuolat priimame daugybę finansinių sprendimų – renkamės darbą, prekes bei paslaugas, mokame mokesčius, skolinamės, taupome.

„Finansinių žinių ir įgūdžių neturintis žmogus rizikuoja priimti sau nepalankius asmeninių finansų valdymo sprendimus“, – sakė V. Sinius.

Telekomunikacijų ekspertas Liudvikas Andriulis įsitikinęs, kad apie pinigus reikia pradėti galvoti nuo pat jaunystės, tačiau su jaunąja karta yra per mažai kalbamasi apie būdus užsidirbti bei pareigą aktyviai rūpintis pinigais.

„Sovietai mūsų kultūroje paliko keistą požiūrį į pinigus – žmonės mano, kad pinigų arba turi, arba neturi, ir nieko su tuo nepadarysi, kad pinigai gaunami, o ne uždirbami, ir kad pasirūpinti jais reikės tik vyresniame amžiuje, „kai turėsi šeimą“, – pastebėjo L. Andriulis.

Šių dienų daugiavaikių šeimų patirtimi diskusijoje dalysis Jurgita Pocienė, šešių vaikų mama – daugiavaikių šeimų asociacijos MES įkūrėja ir vadovė.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė biochemijos mokslų daktarė Urtė Neniškytė į finansinio raštingumo ugdymą žvelgia plačiai.

„Geros finansinio raštingumo programos turėtų apimti ne tik matematinius įgūdžius ir finansų valdymo žinias, bet ir mūsų nuostatas bei emocijas pinigų (ar apskritai gerovės) atžvilgiu, – akcentuoja ji. – Kad suformuotume sąmoningus pinigų uždirbimo, leidimo, investavimo bei skolinimosi įgūdžius, turime suprasti, kas mus motyvuoja, kaip mes priimame sprendimus, kaip galime išsiugdyti savivoką ir savikontrolę, lemiančias mūsų įpročius ir elgseną su pinigais“.

Valdžios sektoriui diskusijoje atstovaus švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, neseniai suburto Finansinio švietimo koordinacinio komiteto pirmininkė.

Diskusijos moderatoriaus LBA prezidento Manto Zalatoriaus nuomone, finansinį raštingumą galima būtų sutapatinti su užsienio kalbos mokėjimu – gal ir nebūtina, bet galimybių atveria be galo daug.

„Esu tikras, kad analogiškai turime traktuoti ir mokėjimą efektyviai tvarkytis su savo pinigais“, – sakė M. Zalatorius. Jo teigimu, diskusijos tikslas – ne supriešinti dalyvius, bet praturtinti kiekvieno iš jų bei klausytojų akiratį ir suteikti naujų perspektyvų įprastoms pažiūroms.

Jau antrą kartą Birštone 2018 m. rugsėjo 7-8 dienomis vykstantis diskusijų festivalis „Būtent!“ yra atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.09; 05:39

razauskas_big

Sunku būtų rasti žmogų, kuris nieko nerinktų, nekolekcionuotų. Vieni – paveikslus, kiti – pašto ženklus, treti – degtukų dėžučių etiketes, dar kiti – uogas, grybus ir t.t.

Romualdas Razauskas, 40 metų Vilniaus universitete dėstęs vadybą, renka aforizmus, kurių turi per 150 tūkst., anekdotus (per 70 tūkst.) ir daiktų bei papročių ištakas.

Jau išleista 40 rinkinių. Svarbiausi: „Vadyba aforizmuose“, „Kodėl taip, o ne kitaip“ (papročių ištakos), „Viskas kažkada atsirado“ (būsto rakandų ir rykų atsiradimo pradžia), „Vadyba anekdotuose“, „Prie vairo su šypsena“, „Kas kada atsirado medicinoje“, „Žmogus klausimėliuose“ (1 dalis, bus 3), „Mūzos šypsosi“ (smagios įžymių muzikų, aktorių, dramaturgų istorijos), „Oi, broleli, neskubėk“ (apie vedybų ir vestuvių papročius, aforizmus ir anekdotus) ir t.t.

Continue reading „Nėra nieko stipresnio už žodį“