Nėra nieko stipresnio už žodį


Print

Sunku būtų rasti žmogų, kuris nieko nerinktų, nekolekcionuotų. Vieni – paveikslus, kiti – pašto ženklus, treti – degtukų dėžučių etiketes, dar kiti – uogas, grybus ir t.t.

Romualdas Razauskas, 40 metų Vilniaus universitete dėstęs vadybą, renka aforizmus, kurių turi per 150 tūkst., anekdotus (per 70 tūkst.) ir daiktų bei papročių ištakas.

Jau išleista 40 rinkinių. Svarbiausi: „Vadyba aforizmuose“, „Kodėl taip, o ne kitaip“ (papročių ištakos), „Viskas kažkada atsirado“ (būsto rakandų ir rykų atsiradimo pradžia), „Vadyba anekdotuose“, „Prie vairo su šypsena“, „Kas kada atsirado medicinoje“, „Žmogus klausimėliuose“ (1 dalis, bus 3), „Mūzos šypsosi“ (smagios įžymių muzikų, aktorių, dramaturgų istorijos), „Oi, broleli, neskubėk“ (apie vedybų ir vestuvių papročius, aforizmus ir anekdotus) ir t.t.

Rinkiniai jau parengti spaudai, kolekcionierius norėtų išleisti atskiromis knygelėmis: „Fortūna atsisuk“ (linksmos situacijos apie įžymius mokslininkus), „Kviečiu į teatrą“, „Rinka, verslas, pinigai“, „Viskas apie policiją“, „Vietoje tabletės“, „Šeimos idilija“, „Du draugai ir dvi draugės”.

Pradedame skelbti kai kuriuos tekstus iš paminėtų leidinių.

Kas mus išmokė keiktis

Amerikiečių atlikti tyrimai teigia, kad apie 5 proc. darbo ir apie 10 proc. laisvo laiko mes praleidžiame bardamiesi. Keikiame viršininkus, nepatenkinti kaimynais ir artimų žmonių elgesiu ar nuomone, keikiame blogą orą, eiles ir kamščius keliuose. Į visa tai mes reaguojame. Vieni vienaip, kiti kitaip, bet dažniausiai – agresyviai. Laimei, kad mes tą agresyvumą išmokome (o gal gyvenimas privertė) išreikšti žodžiais. Amerikos antropologai Ešlis Montagiu, R.Braschas įsitikinę, kad vieni iš pirmųjų žodžių, kuriuos ištarė iš medžio išlipęs pirmykštis žmogus, buvo būtent keiksmai. O psichoanalizės pradininkas austrų neurologas ir psichiatras Zigmundas Froidas (1856-1939) manė, kad pirmas nusikeikęs žmogus pastūmėjo gentainius į naują vystymosi etapą.

Išmokęs keiktis, pirmykštis žmogus nustojo griebtis pagalio. Bet kodėl keikiamės mes, civilizuoti ir kultūringi žmonės? Psichologai tvirtina, kad supykęs žmogus panašus į uždengtą puodą, kuriame verda vanduo. Būtina išleisti garus, kitaip žmogus gali “sprogti”, o tai ne į sveikatą. Gerai išsiplūsti – pats paprasčiausias ir sveikas būdas “išleisti garą”. Šį iškrovos būdą žinojo ir įžymybės. Stipriai keikdavosi senovės Romos politikas, oratorius ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas (106-43 pr.m.e.). Jis savo oponentus vadino “kvailiais”, “kastruotais paršais” ir “dvokiančiais mėsos gabalais”. “Nuodingos” kalbos prieš imperatorių Marką Antonijų kainavo Ciceronui gyvybę.

Vokiečių religijos reformatorius Martinas Liuteris (1483-1546) Romos popiežių titulavo “priekine ir užpakaline skylėmis, per kurias velnias prikrėtė pasauliui daugybę šlamšto”.

Plūdimosi keiksmažodžiais sindromas kamavo ir Romos imperatorių Klaudijų, ir Petrą I, ir Napoleoną Bonapartą. Tikriausiai ir rūmų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto (1756-1791) karjera būtų kitaip susiklosčiusi, jei ne nekontroliuojamas kaikimasis. Žymaus austro potraukis keiktis šokiruodavo aplinkinius. Štai eilutė iš jo laiško pusseserei (Mocartas ją vadino “sėdyne”): “Mėšlas… O mėšlas… Koks saldus žodis…”.

Kiekvienoje šalyje plūstamasi kiek kitaip. Amerikiečių kalbininkas Reincholdas Amanas daugiau kaip 15 m. tyrinėja keiksmažodžius. Jis išanalizavo 200 kalbų. Jis teigia, kad bet kokioje kultūroje keiksmai pažeidžia griežčiausius visuomeninius tabu. Žemės gyventojus Amanas suskirstė į tris “keikimosi kultūras” – “koneveikiančius Dievą”, “šeimos niekintojus” ir “manieringuosius”.

“Koneveikiantys Dievą“ išpažįsta katalikų tikėjimą. Blevyzgodami jie žemina viską, kas katalikams yra šventa. Supykęs italas, pavyzdžiui, gali sušukti: “Madona – tai paršavedė…” Įsiutęs bavaras – “Jėzau, pabučiuok mano užpakalį”.

“Šeimos išniekintojai” gyvena Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje. Norėdamas kuo skaudžiau įžeisti skriaudiką, arabas pasakys: “Tavo motinos pienas – kupranugarių šlapimas”.

“Manieringieji” dažniausiai yra protestantiškų kultūrų atstovai. Anglijoje ir JAV sekso tema kalbėti ilgą laiką buvo visai nepadoru. Todėl, Amano nuomone, jų keiksmuose tiek daug žodžių, susijusių su seksu ir lytiniais organais.

Daugelyje kalbų – rusų, vengrų, rumunų, kinų – besikeikiantis sako, kad lytiškai santykiavo su iškeiktojo motina. Pažodinis kinų keiksmažodžio vertimas yra: “tu – mano sūnus”. Lygiai taip pat įžeidžiamai skamba žodžiai, jog iškeiktasis yra kalės sūnus ar kilęs iš kalės.

Pakanka keiksmažodžių ir lietuvių kalboje. Lietuvių literatūros instituto etnologė Gražina Kadžytė teigia, kad visus mūsų kalbos keiksmažodžius galima suskirstyti į kelias grupes. Pirmoji – tai vieno žodžio kaiksmažodžiai: gyvatė, žaltys, rupūžė. Antroji – kelių žodžių: gyvatė rainuotoji, bibukas žalio medžio. Trečia – linkėjimai pikta: kad tave šokantį sutrauktų, kad tu skradžiai žemę prasmegtum. Dar atskira mūsų kaiksmų grupė – kai paskutiniu momentu susilaikoma ir pavartojamas švelnesnis žodis: kad tave per krūmus… (vietoje – perkūnas nutrenktų).

Keiksmus kalėmis papildė Žečpospolitos bajorai. Tuo laiku vertingos veislės medžioklinį šuniuką dvarininkas kartais liepdavo krūtimi išmaitinti baudžiauninkei. Todėl ką nors apšaukus “kalės vaiku” pareiškiama, jog keikiantysis yra kilmingas šlėkta, o iškeiktasis – žemesnio sluoksnio valstietis.

Taigi, ir mes turime senų, “stiprių” keiksmažodžių. Kai kurie, mokslininkės manymu, ne ką silpnesni už rusiškuosius.

Olandas Kijkas van de Polis, “Sąjungos prieš keiksmažodžius” organizatorius, siūlo savo piliečiams vietoj keiksmų vartoti švelnesnius žodžius. Pavyzdžiui, užuot sakius “Dievo prakeiktas”, pasakyti “Dievo išlaisvintas”.

Tačiau yra viena tauta, kuriai nereikia šito. Grenlandijos eskimų-išuitų kalboje nėra nė vieno keiksmažodžio. Eskimus labiausiai žeidžia pasakymas: “Tu nemoki dirbti”. (“Kodėl taip, o ne kitaip?”, sudarytojas Romualdas Razauskas, 2010)

XXX

Oto Berušteinas iš Koblenco (Vokietija) visą gyvenimą renka keiksmažodžius, įžeidžiamus žodžius. Jo kolekcija – iš 72 pasaulio šalių, užrašyta 39 kalbomis.

Šventikas savo sode remontuoja kėdutę. Netikėtai pastebi, kad jį stebi gatvės vaikų būrys.

– Mano vaikai, jūs norite išmokti kalti vinis? – klausia šventikas.

– Ne, –  atsako vienas jų, – mes norime išgirsti, ką sako kunigas, kai plaktuku pataiko į pirštą.

Nėra nieko stipresnio už žodį (Menardas)

Mūsų žodžiai turi sparnus, bet dažnai skrenda ne ten, kur mes norim (D.Eliotas)

Žmonės, kurie neturi ką pasakyti, niekada žodžio neieško kišenėje (H.Šou)

Strėlės perveria kūną, o pikti žodžiai – sielą (Grasianas)

Tylėjimas gali būti pats sunkiausias kaltinimas (Menardas)

Nuotraukoje: Romualdas Razauskas.

2011.12.01


Prisijunkite prie diskusijos