Žmonės bučiuojasi


Print

Kas yra bučinys? Anglų poetas Viljamas Šekspyras/1564-1616/ jį vadino „mūsų meilės antspaudu“. Austrų rašytojas Alfredas Koleričas /g.1931/ teigia, kad bučinys – tai „kvėpavimo nektaras“, o belgų architektas Van de Veldė mano, kad tai tiesiog „dieviška palaima“.

Dažniausiai bučiuojamasi prieš vestuves ir medaus mėnesį. Ir stotyse. O kas, kada, kaip  ir kodėl pirmą kartą pasibučiavo, nėra žinoma. Sakoma, bučinius išrado įsimylėjėliai, kad mažiau prišnekėtų kvailysčių. Na, o jeigu rimtai?

Bučinių paslaptį mokslininkai bandė įminti daugelį metų, tačiau kol kas nėra vienintelio aiškinimo, kodėl mes bučiuojamės. O bučiuojasi daugiau nei 90 proc. visų kultūrų vyrų ir moterų, tai daro ir kai kurios gyvūnų rūšys, o mažosios šimpanzės – net su liežuviu.

Manoma, kad bučiuotis žmonės pradėjo nusižiūrėję į gyvūnus. Visi gyvūnai meilinasi vienas kitam: vabzdžiai liečiasi čiuptuvėliais, paukščiai „flirtuoja“ snapais ir sparneliais. Šimpanzių bučiniai panašiausi į žmonių. Manoma, kad bučinys į lūpas išmoktas žiūrint, kaip gyvūnai vienas kitam perduoda maistą. Iš pradžių anaiptol tai nebuvo švelnumo išraiška. Protėviai aplaižydavo vienas kitą, kad kompensuotų druskos stygių organizme. Vėliau bučinys tapo pagarbos, susižavėjimo išraiška, net apdovanojimu. Senų senovėje šio pasaulio galiūnams bučiuodavo kojas, žemę po jomis ar suknelių padurkas. Senovės Rusijoje egzistavo ypatingas caro bučinys – pats reikšmingiausias apdovanojimas. Žilieji Rytai paliesdavo lūpomis šventyklos slenkstį, altorių, dievų statulėles. Egiptietis, parpuolęs ant kelių, nulaižydavo žynių ir skulptūrų pėdas.

Pirmieji bučinių paminėjimai fiksuojami sanskrito tekstuose, maždaug 1500 m.pr.m.e., kur parašyta, kad įsimylėjėliai, „prisispaudžia burna prie burnos“.

Indų „Kamasutra“ , parašyta VI a., taip pat aprašo įvairius bučinius, o dalis antropologų spėja, kad graikai galėjo išmokti bučiuotis tuomet, kai Makedonijos karalius Aleksandras Makedonietis /356-323 pr.m.e./ įsiveržė į Indiją II a. pr.m.e.

Šventų relikvijų, kryžiaus ir Biblijos bučiavimas reiškia šventą tikinčiojo virpulį. Senais laikais žmonės tikėjo, jog kvėpavimas turi sielą ir visas žmogaus jėgas, todėl bučinio metu susiliejęs kvėpavimas buvo vadinamas sielų jungtuvėmis. Ankščiau bučinys buvo pasitikėjimo ženklas. Prisileisdami kitą asmenį taip arti savęs, žmonės parodydavo, kad nebijo jo ir visiškai pasitiki.

Musulmonų maldininkai , atvykę į Meką, bučiuoja šventą Juodąjį akmenį.

Paplitus vestuvių iškilmėms, bučinys tapo šios ceremonijos dalimi.

Skirtingais laikais įvairiose tautose bučiniai turėjo nevienodą išraišką. Pavyzdžiui, Egipte faraonų laikais niekam net į galvą neatėjo artimo ar šiaip mielo žmogaus veidą liesti lūpomis. Tą patį ir šiandien galima pasakyti apie daugelį Afrikos tautų. Australijos aborigenai „bučiuojasi“ susiliesdami kaktomis. Naujosios Zelandijos gyventojai ir eskimai trinasi nosimis. Šiaurės Amerikos indėnai tik priglaudžia lūpas prie skruosto. O kinų ir japonų bučiavimąsi greičiau pavadintume apuostymu  čepsint lūpomis.

Zigmundas Froidas /1856-1939/, austrų neuropatologas, psichoanalizės kūrėjas, manė, jog bučinio kilmė gali būti susijusi su kūdikio prisilietimu prie motinos krūties. Kitų išminčių nuomone, bučinys atsirado nuo seno kūdikio maitinimo būdo, kada motina sukramtytą maistą lūpomis dėdavo į mažylio burną. Italas Čezarė Lombrozo savo laiku pateikė tokią versiją: anot jo, bučinys atsirado Ugnies Žemėje. Esą jos gyventojai neturėję jokių padargų, jokių indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo virš vandens ir siurbdavo jį tiesiog burna, arba, jei krantas būdavo aukštesnis, traukdavo vandenį per šiaudelį. Vaikai šitaip atsigerti negalėdavo, todėl motinos girdydavo juos iš savo burnos.

Romėnai aiškino bučinio atsiradimą kitaip: jį sugalvojo vyrai, kurie norėdavo įsitikinti, ar jų žmonos negėrė alkoholinių gėrimų jiems nesant.

Prancūzai be jokios romantikos teigia, jog bučinys atsirado iš gyvybiškai svarbių žmogaus instinktų, kai dar negimęs vaisius mokosi žįsti.

Senovėje kai kurios tautos /Naujosios Zelandijos, Indijos, Graikijos gyventojai, eskimai, japonai ir kt./ nieko nenutuokė apie bučinius. Istorija byloja, kad nei Homero, nei Heziodo  – vieno iš pirmųjų senovės graikų poetų – herojai bučiuotis nemokėjo. Taigi Hektoras nebučiavo Andromachos atsisveikindamas su ja amžiams, o Odisėjas, po ilgų klajonių sugrįžęs pas Penelopę, taip pat apsiėjo be bučinių. Senovės egiptiečiai bučiuodamiesi nejautė jokio malonumo, net garsioji karalienė Kleopatra, garsėjusi meilės patirtimi, nė karto nesibučiavo su vyrais. Manote, jog šiandien nėra tokių vietų, kur bučinys būtų egzotika? Nukeliaukite į tolimąsias Fidži salas. Ten įsimylėjėliai savo ypatingus jausmus vienas kitam išreiškia energingu šnopavimu nosimi /panašiai daro įsiutęs bulius/. O dar yra kraštų, kur “bučiuojasi” pūsdami vienas kitam į žandus ar pasitrindami nosimi.

Jei Senovės Indijoje niekas nežinojo ir nesuprato erotinės bučinio reikšmės, tai vėlesnio laikotarpio indų poemose aprašoma net 12 įvairių meilės bučinių būdų. “Meilės biblijoje” – “Kamasutroje” jos autorius indų išminčius Vatsiajanas Malinagas joje aprašęs  net 30 bučinių sako, kad jis turi būti meilės suėjimo įžanga, pirmiausia suliejant lūpas. Šventasis raštas – ir tas mini 7 bučinius.

Niūriais viduramžiais bučiniai buvo pripažinti “už įstatymo ribų”. Nusižengus šiam įstatymui, kaip žinia, bausdavo gan griežtai. Kiek vėliau daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reiškė jai pasiūlymą tekėti. Romoje mergina, kurią pabučiavo jos sužadėtinis, tokiu atveju, jei šis numirdavo prieš sutuoktuves, turėdavo teisę į pusę jo turto. Vaikinas, pabučiavęs merginą ir po to atsisakęs ją vesti, turėdavo sumokėti didelę baudą. O legendos pasakoja apie Romos įsimylėjėlius, kurie, negalėdami susituokti ir gyventi kartu amžinai, išsitepdavo lūpas nuodais ir bučiuodavosi iki mirties.

1439 m. liepos 16 d. Anglijoje dėl maro epidemijos uždrausti bučiniai.

XVII amžiaus Ispanijoje, kur moralės normos buvo  griežtesnė nei kitose Europos šalyse, moters pabučiavimas be jos sutikimo buvo prilyginamas išprievartavimui. O Anglijoje, atvirkščiai, Renesanso laikais bučinys reiškė tą patį kaip ir rankos paspaudimas. Olandų teologas Erazmas Roterdamietis /1466-1536/ apie tai rašė: “Kad ir kur Anglijoje nuvažiuotum, visur tave sutinka bučiniais. Atsisveikini – ir vėl tave bučiuoja. Žodžiu, bučiniai visur ir visada”. Ko gero, tais laikais anglai ir pelnė bučiavimosi meistrų šlovę. Švedijos karalius net prašė Anglijos pasiuntinio išmokyti švedų dvariškius šio “sveikinimosi ritualo”.

Bučinys daug reiškė ir politikoje. Vikingus po jų vado Gatono mirties valdė našlė Margarita. Patekusi į grafo Pitbuso nelaisvę, ji buvo iškeista į kelis riterius. Tačiau, prieš paleisdamas belaisvę, grafas ją surištą tris kartus pabučiavo į lūpas ir liepė tą patį padaryti ir savo svitai. Vikingai , keršydami už tokį savo valdovės pažeminimą, sugriovė grafo pilį ir nusiaubė kraštą.

Paprotys sveikinantis pasibučiuoti buvo populiarus visoje Europoje net kol Anglijoje išplito maro epidemija. Tuomet 1439 m. liepos 16 bučiuotis buvo uždrausta  specialiu įstatymu.

Valstybių vadovų pasibučiavimą susitikus “išrado” italų karalius Edvardas VII , kuris 1903 metais pirmą kartą viešai pabučiavęs prancūzų prezidentą Emilį Kubė, tuo siekdamas įrodyti meilę kaimyninei šaliai.

1910 m. balandžio 5 d. Prancūzijoje buvo uždrausti bučiniai…geležinkelio stotyse. Draudimo priežastis – nuolatinis traukinių vėlavimas.

1951 m. rugsėjo 22 d. bučiuotis viešose vietose uždrausta Švedijoje.

1993 m. sausio 10 d. Italijoje patvirtintos naujos kelių eismo taisyklės, kuriomis draudžiama bučiuotis vairuojant automobilį.

Japonijoje bučiavimasis ilgai buvo laikomas ne pačiu maloniausiu užsiėmimu. XX a. trečiajame dešimtmetyje Tekančios saulės šalies cenzūra iš užsieniečių filmų iškarpė 800 tūkstančių  metrų kino juostos su kadrais, kuriuose buvo bučiuojamasi. Kai kurios tokios scenos japonų kinematografininkų užsakymu buvo pakeistos…rankos paspaudimu.

Mūsų laikais bučiniai “išėjo iš pogrindžio”. Mes šiandien linkę manyti, kad pasibučiavimas – tai džiaugsmo išraiškos forma. Pagal sausą statistikos mokslą, 2/3 žmonijos atranda bučinių pasaulį ankščiau nei sulaukia 14 metų. Didelis “nuopelnas” tenka televizijai ir kinui. Statistika byloja, kad per 70 metų žmogus pasibučiuoja vidutiniškai 100 tūkstančių kartų.

Tačiau bučiniais jausmus reiškia tik pusė žmonijos. Yra afrikiečių, kurie to vengia, nes mano, kad bučiuojantis galima iščiulpti kito žmogaus sielą. Todėl meilės preliudiją jiems pakeičia šokis. Kiti vietoj bučiavimosi pakramto mylimosios blakstienas /papuasai/ arba tik susiliečia veidais, kad pajustų partnerio šilumą ir kvapą /Balio salos gyventojai/. Kinijoje liečiamasi skruostais, Aliaskos eskimai, Naujosios Zelandijos, Malaizijos, Samoa ir Borneo čiabuviai trinasi nosimis, Gambijoje vyras sveikindamasis prispaudžia moters delną sau prie nosies.

Kaip ten nebūtų, bučinys – žmonijos bendraamžis. Jau pirmykščiai žmonės juo išreikšdavo ne vien seksualinį potraukį, bet ir įvairius kitus jausmus.

XXX 

Įvairenybės

Žmogus per savo gyvenimą bučiuojasi vidutiniškai 2 savaites.

Dažniausiai pasaulyje bučiuojasi vokiečiai. Per dieną jie tai daro vidutiniškai 3,2 karto. Tačiau jų pakštelėjimas laikomas nepakankamai švelniu. Prancūzai ir italai – antroje vietoje po vokiečių. Jie teikia pirmenybę ilgoms ir subtilioms glamonėms. Ispanų bučiniai laikomi aistringiausiais. O štai anglai rečiausiai liečia svetimas lūpas.

Bučinio debiutas kine įvyko 1896 m. Amerikoje, Tomo Edisono juostoje „Bučinys“. Rodomas filmas pasakojo apie jaudinančiai tyrus dviejų pagyvenusių žmonių santykius. Jie po ilgų kalbų ir pasivaikščiojimų filmo pabaigoje išdrįso pasibučiuoti. Aktoriai Mey Irvin ir Džonas Ray 30 sekundžių bučiavosi. Šalį, dar nežinojusią “seksualinės revoliucijos”, ištiko šokas. Buvo organizuota net “Kovos prieš bučinius lyga”, o keliose valstijose mėginta juos visai uždrausti. XX a. pradžioje Virdžinijos valstijoje buvo priimtas įstatymas: “Atsižvelgiant į tai, kad medikai pripažino bučinius kaip užkrečiamų ligų plitimo šaltinį ir kad draudimas bučiuotis turėtų sumažinti sergamumą tokiomis ligomis kaip džiova, difterija ir pan., Vyriausioji Virdžinijos valdyba nutaria: “Draudžiama bučiuoti bet kurį žmogų tiems, kurie neturi šeimos gydytojo pažymos, jog neserga jokia užkrečiama liga…Už šio nutarimo pažeidimą skiriama bauda nuo 1 iki 5 dolerių”.

Dabar tas švelnus lūpų prisilietimas /tiesa, virtęs kandžiojimusi/ – tai nekalčiausias iš viso to, ką aktoriai krečia ekrane.

Medikai tvirtina, jog aistringas bučinys organizme sukelia  teigiamą stresą ir veikia daug efektyviau už bet kokį narkotiką. Jo metu pagerėja medžiagų apykaita , sustiprėja žmogaus imunitetas. „Užsitęsę“ bučiniai daro gerą poveikį mūsų kraujotakos sistemai. Bučinio metu pulsas padažnėja iki 110 dūžių per minutę. Tai – puiki treniruotė širdies kraujagyslių sistemai. Po bučinio plaučiai pradeda dirbti sustiprintu režimu: 60 įkvėpimų per minutę vietoj įprastų 20-ies. Panaši „ventiliacija“ – geriausia plaučių ligų profilaktikos priemonė. Trijų minučių bučinys sudegina 12 kalorijų . Bučiuojantis dirba 38 veido raumenys, todėl veido oda geriau aprūpinama krauju. Bučiuodamiesi mes perduodame vienas kitam ir daug gerų dalykų: 9 mg vandens, 0,7 mg riebalų, 0,45 mg druskų ir apie 250 rūšių bakterijų, reikalingų normaliam virškinimui. Svetimos bakterijos duoda organizmui impulsą gaminti antikūnius ir aktyvina apsaugines jėgas.  Tyrimai parodė, kad tie, kurie dažnai ir su malonumu bučiuojasi, vidutiniškai gyvena aštuoneriais metais ilgiau už bučinių priešininkus.

Egzistuoja netgi šiokia tokia bučinių statistika. Pavyzdžiui, 1940 m. filme „Dabar tu kariuomenėje“ buvo parodytas ilgiausias bučinys kine. Jis priklauso buvusio Amerikos prezidento Ronaldo Reigano pirmajai žmonai Džein Vaimen ir Redžiui Tumi, kurie šiam mielam užsiėmimui skyrė net 185 sekundes, o ir Džein pelnytai buvo pripažinta “bučinio karaliene”. Pats ilgiausias bučinys,jo nenutraukus (užregistruotas Gineso rekordų knygoje), truko net 29 valandas 37 minutes. Bučiavosi amerikiečiai sutuoktiniai Grizoldai iš Mičigano.

Ilgiausias bučinys su pertraukėlėmis  priklauso amerikiečiams Edliui Levenui ir Delfinai Kra. Jie 1985 m. bučiavosi 17 dienų, 10 valandų  ir 30 minučių.. Nugalėtojai pateko į ligoninę dėl organizmo išsekimo. Išėjus iš ligoninės, jų keliai išsiskyrė, ir daugiau pora niekuomet nesusitiko. Tačiau bučiavimosi rekordas priklauso brazilų porelei, kurie 1964 m. sukėlė didelę sumaištį kelyje: apsikabinę savo automobilyje jie, deja, neatskiriamai susikabino dantų protezais…

“Priimk milijoną bučinių…Atvažiuok, atvažiuok greitai…” – tai paskutiniai žodžiai laiško, kurį 1796 m., būdamas Italijoje, parašė savo žmonai Džozefinai Napoleonas. Šį laišką vienas antikvaras iš Vienos įsigijo už 100 tūkstančių svarų sterlingų.

Kažkoks Džonatanas Hukas per 8 valandas įsigudrino pakštelėti 4106 merginas, o viena “saldi porelė” per 2 valandas pasibučiavo net 20 009 kartus!

Gineso rekordų knygoje užfiksuotas amerikiečio Alfredo Volframo rekordas: per 48 minutes jis sugebėjo pabučiuoti 8001 moterį.

1884 m. Krokuvoje mirė ponas Dzevulskis, santuokoje išgyvenęs per 20 metų. Po vyriškio mirties rastame jo dienoraštyje buvo visa garbaus pono bučinių su žmona statistika. Per pirmuosius santuokos metus jis pabučiavo žmoną 36500 kartų: vidutiniškai po 100 kartų per dieną. Antrais metais bučinių skaičius sumažėjo – vidutiniškai po 50 bučinių kasdien. Trečiais metais- vidutiniškai po 10 bučinių. Po penkerių metų Dzevulskis bučiavo žmoną tik po 2 kartus per dieną – ryte ir vakare. Po 10 metų pora bučiuodavosi tik per šventes, o po 15 m. išnyko ir reti pasibučiavimai.

Pirmasis bučinių aukcionas buvo surengtas 1913 m. Slemo mieste (JAV). Kaina už bučinį – doleris. Prie miesto teatro aktorių išsirikiavo po eilę bučinių ištroškusių vyriškių. Daugelis iš jų , pasibučiavę vieną kartą, vėl stodavo į eilės galą. Buvo surinkta 20 tūkstančių dolerių.

1926 m. gausiausiu bučinių buvo pripažintas filmas „Don Žuanas“. Žiūrovai jame suskaičiavo 191 bučinį, vidutiniškai – kas 53 sekundės.

Bučinių skaičiaus rekordas priklauso amerikiečiui A.Volframui. Jis 1990 m. rugsėjo 15 d. Minesotos festivalio metu per 8 valandas pabučiavo 8001 žmogų, kiekvienam skirdamas vidutiniškai 3,6 sekundes.

Kairo aerodrome muitinės darbuotojai atkreipė dėmesį į du ilgai besibučiuojančius žmones. Pasirodė, taip kontrabandininkai perdavinėjo briliantus.

“Jūs tikriausiai nemokate bučiuotis. Kreipkitės į mus, ir per keturias savaites jūs tapsite nepralenkiamu specialistu šioje srityje”. – skelbia reklaminiai plakatai JAV. Bostone atidaryta speciali mokykla, kuri per trumpą laiką išmoko “pabučiavimo meistriškumo”. Nors už mokslą reikia brangiai mokėti, vis dėlto į mokyklą susirenka apie 1200 “studentų”. Baigę kursą “studentai” atlieka 7 dienų praktiką.

2004 m. vasario mėn. Filipinų gyventojai Šv. Valentino dieną pasiekė naują pasaulio bučiavimosi maratono rekordą. Šalies sostinės Manilos centre 5122 poros fantastiškų fejerverkų šviesoje 10 sekundžių susijungė bučiniui vienu metu.

2006 m. Vengrijos sostinės Budapešto centre pagerintas ligšiolinis masinio bučiavimosi rekordas. Tą šeštadienio vakarą lygiai 21,30 val., bulvarinio laikraščio paragintos, daugiau kaip 12 800 porų dešimčiai sekundžių suglaudė lūpas.

XXX

Koks turėtų būti bučinys?

Tai turėtų patarti jausmai. Įvairiais laikais – senoviniuose Rytų rankraščiuose, kitų epochų knygose – bandyta išsamiai aprašyti įvairius bučinius. Vienas jų – „taikos bučinys“. Pirmą kartą jį , kaip krikščionišką ritualą, pamini Rytų Romos imperatorius Justinianas /apie 483-565/. Prancūzų seksopatologas Žeraras Lelė net sukūrė bučinių klasifikaciją. Štai keletas pavyzdžių.

Ramus bučinys – lūpos švelniai ir neilgam beveik be garso prisiliečia prie odos.

Stiprus bučinys – spaudimas stipresnis, o garsas didesnis, kvėpavimas nenutrūksta.

Bučinys įgnybimas – lūpos apima odos raukšlę. Toks bučinys padeda ieškoti partnerės erogeninių zonų.

Įsiurbiantis bučinys – panašus į gnybimą, tik intensyvesnis. Lūpos stipriai įsisiurbia į odą ir kurį laiką ją čiulpia. Po šios glamonės lieka nedidelė pailga kraujosruva.

Kutenantis bučinys – dėmesys sutelkiamas į konkrečią erogeninę zoną, kuri lūpomis kutenama ir kirbinama, jaudinant atitinkamus receptorius.

Plunksnos grybštelėjimas – lūpos “piešia” ant partnerio odos, vedžiodamos reljefo linijas. Šiame žaidime gali dalyvauti ir liežuvis.

Trasuojantis bučinys – atvira ar uždara burna šliaužia oda. Spaudimas gali būti labai stiprus.

XXX

Ką išduoda bučinys?

Moters charakterio ypatybes gali atskleisti ne tik jos elgesys ar išvaizda, bet ir tai, kaip ji bučiuojasi.

Intelektualė. Dažniausiai bučiuojasi atmerktomis akimis – tai rodo jos perdėtai rimtą požiūrį į gyvenimą. Ji didžiuojasi savo sugebėjimu valdyti emocijas, tačiau kartais persistengia. Dažniausiai tokia moteris yra kategoriška ir jaučiasi viską labai gerai išmananti. Intelektualei  bučinys nėra pati svarbiausia intymaus suartėjimo akimirka: susiliejus lūpomis, ji toli gražu neskęsta saldžiame malonume – greičiau analizuoja savo ir partnerio jausmus.

Savininkė. Ji stveria mylimąjį į savo glėbį tarsi išalkusi liūtė, į jo lūpas įsisiurbia aistringai ir šiek tiek gašliai. Šios moters gyvenimiška patirtis kužda – jei nori ko nors pasiekti, turi viską laikyti savo rankose, tik taip jausiesi saugi. Aistringai bučiuodama savo išrinktąjį, Savininkė tarsi pasikrauna jo energijos. Deja, vyrams tik iš pradžių tokios moterys atrodo įspūdingos, ankščiau ar vėliau jie ištrūksta iš pernelyg aistringo glėbio.

Aktorė. Jai didžiausias malonumas – bučiuotis viešose vietose. Kažkodėl ši moteris mano, kad aplinkiniai mato tik ją vieną. Vien ši mintis kelia Aktorės pasitikėjimą savimi. Nepaisant begalinio noro puikuotis savo privalumais, iš tiesų ji yra jautri ir pažeidžiama būtybė.

Formalistė. Prieš ir po bučinio ji rūpestingai išsiskalauja burną bei valosi dantis, – numano, kiek bakterijų bučiuojantis patenka į burnos ertmę. Absoliučiai tiksliai žino, kur ir kada galima bučiuotis ir, be abejo, su kuo. Skirdama pernelyg daug dėmesio savo personai, ji paprastai nesugeba suprasti partnerio jausmų bei lūkesčių.

Pleputė. Meilės žaidimus ji lengvai iškeistų į linksmą pasiplepėjimą. Ne todėl, kad nemėgtų mylėtis, paprasčiausiai ji labai vertina savo ir partnerio dvasinį artumą. Jai patinka kalbėti net bučiuojantis ir taip nuginkluoti savo partnerį. Po to pleputė ilgai svarsto , kodėl rimtas jaunikis staiga tapo tik paprasčiausiu pažįstamu.

Romantikė. Bučiuojasi tik užsimerkusi. Dažniausiai įsivaizduoja, kad su svajonių vyru. Tai jausminga natūra, sugebanti bet kur ir bet kada atsiduoti saldžioms erotinėms fantazijoms. Ji gana paviršutiniškai išgyvena ir iliuzijų teikiamą malonumą, ir nusivylimą jomis. Nesėkmės nė kiek negąsdina romantikės – atvirkščiai, intymiam gyvenimui jos suteikia daugiau spalvų.

Subtilioji.  Ji nuoširdi ir atvira. Su įkvėpimu pasineria į bučinio svaigulį, moka mėgautis partnerio artumu. Tiesiog dievina kūniškus malonumus. Su šia moterimi vyrams lengva ir malonu bendrauti – ji temperamentinga, bet neįkyri, puikiai jaučia, ko trokšta partneris.

XXX

Labai originalią temą savo disertacijai pasirinko prancūzė Martina Murjė: „Bučinys“. Ji pateikė tokias išvadas. Aistringo bučinio pasekmės yra tik neigiamos. Širdis ima plakti dvigubai greičiau negu ramybės būsenoje. Iš lūpų į lūpas pernešama apie 250 bakterijų, besibučiuojantys pasikeičia 9 mg vandens, 0,71 mg riebalų ir 0,45 mg mineralinių druskų. Autorė rašo, jog kai kurie bučiniai sukelia stresą, kurio metu padidėja skydliaukės veikla, išvardija ligas, kurios pernešamos per bučinį: geltligė, pasiutligė, toksoplazmozė…

„Jūs tikriausiai nemokate bučiuotis. Kreipkitės į mus, ir per keturias savaites jūs tapsite nepralenkiamu specialistu šioje srityje“, – skelbia daug žadantys reklaminiai plakatai.

Bostone atidaryta speciali mokykla, kur per trumpą laiką išmoko „pasibučiavimo meistriškumo“. 62 dėstytojai /tarp jų yra vienas buvęs universiteto psichologijos profesorius/ be darbo nesėdi.

Geriausi pasakotojai apie bučinius yra Australijos gyventojai – ten kasmet vyksta atitinkamos rungtynės. Populiariausi pasakojimai apie pirmą, patį įsimintiniausią bučinį žmogaus gyvenime. Psichologai išsiaiškino, kad daugelis žmonių netgi prisimena, kaip jie tuomet buvo apsirengę! Daugelis apklausos dalyvių prisipažino, kad tą įsimintiną akimirką jų mintyse šmėžavo tik vienintelis klausimas: vis dėlto, kur dingsta nosis bučiuojantis?!

Penkiolikmetė kanadietė Kristina Deforž mirė po…aistringo bučinio su savo vaikinu. Paaiškėjo, kad jaunuolis prieš pasimatymą suvalgė sumuštinį su riešutų sviestu, kuriam Kristina buvo alergiška.

1986 m. Anglijos teismas pripažino kalta moterį, kuri „sukėlė kūno sužalojimą“ meilužiui – nuteistoji bučiuodamasi nelaimėliui nukando liežuvį.

Dailininkė Sem Rindė, muziejuje palikusi lūpdažio žymę ant paveikslo, kurio vertė 2 mln. eurų, turėjo sumokėti 1500 eurų baudą. Tokį sprendimą priėmė Prancūzijos teismas, nagrinėjęs 30-metės moters bylą, kurioje ji buvo kaltinama viešai pabučiavusi vieno amerikiečio dailininko paveikslą, eksponuojamą Avinjono šiuolaikinio menų muziejuje.

Kai dailininkė buvo suimta dėl kaltinimų vandalizmu, ji pasakė, jog bučinys buvęs „meilės veiksmas“, ir tikėjosi, jog dailininkas ją supras. Tačiau paveikslo savininkas reikalavo 2 mln. svarų kompensacijos už moralinę žalą, taip pat didelės sumos, kuri turėjo būti skirta paveikslui restauruoti.

2011.12.23


Prisijunkite prie diskusijos