Kas išmokė žaisti kortomis?


Print

Šiandieną beveik kas antruose namuose galima rasti žaidimo kortas. Iš kur kilęs jų pavadinimas – nežinoma. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kortų pavadinimas sietinas su kartonu – medžiaga, iš kurios jos gaminamos. Tačiau pirmosios kortos būdavo daromos iš įvairiausių medžiagų: dramblio kaulo, papiruso, gyvatės odos, palmių lapų, vėžio šarvų, odos, perlamutrinių moliuskų geldelių.

Kinai tvirtina, kad jie yra kortų išradėjai. Kinų imperatorius Mu Cung iš Liao dinastijos nesidomėjo savo gausiomis žmonomis, o šios, neturėdamos ką veikti, dėliodamos paveiksliukus ir piešinius, sugalvojo žaidimą, kurį dabar vadina kortomis. Žaidimas tapo toks populiarus, kad jau 969 m. išėjo pirmasis imperatoriaus įsakymas, uždraudęs kortavimą. Tuo buvo pradėta tūkstantmetė valstybės kovos tradicija prieš žaidimą kortomis. /Anglijoje viduramžių draudimas galiojo iki 1960 m./. 

Kinų kortos priminė pinigus ir turėjo monetų ir bambukinių lazdelių simbolius. Manoma, kad seniausiuose žaidimuose buvo naudojami tikri banknotai. Seniausias kinų kortų egzempliorių archeologai rado 1905 m. Teigiama, kad jos pagamintos XI amžiuje.

Kiti šaltiniai teigia, kad kortų gimtinė Indija. Legenda sako, kad indai ir musulmonai senovėje žaidė apskritomis kortomis. Indai kortoms suteikė spalvas, jų buvo dešimt /”dasavatara”/. Arabai sumažino spalvų skaičių iki keturių ir sugalvojo joms taures ir kalavijus; kiti du simboliai buvo paveldėti iš kiniečių: moneta liko moneta, o bambuko lazdelės virto kuolais. Dar kiti šaltiniai teigia, kad kortas sugalvojo musulmoniškoje Ispanijoje. 1375 m. iš ten jas atvežė į Italiją, po to – į Prancūziją.

Viena kortų rūšis yra Taro kortos. Legenda teigia, kad  jos yra kilusios iš 78 auksinių plokštelių, su slaptais ženklais, kurios sudarė vadinamąją Taro knygą.

Ši knyga pasirodė senovės Egipte maždaug prieš 5 tūkstantmečius.  Pasak legendos, tais laikais Egiptui grėsė priešų užpuolimas. Žyniai, žinodami, kad šį kartą faraonų karalystė jau nebeatgims, nusprendė surinkti išminčius ir pasitarti, kaip galima būtų išsaugoti tūkstantmečius kauptas žinias. Paslaptis buvo patikėta hieroglifams. Šiuose simboliuose buvo užkoduotos slaptosios, ezoterinės /magiškosios/ žinios apie pasaulio vientisumą. Knygą sudarė 56 mažieji arkanai ir 22 didieji.

Arkanas – savotiška paslaptis, kurią būtina suvokti, norint suprasti pasaulio sandarą. Norint suprasti Taro sistemą, buvo būtina žinoti pagrindines kabelos, alchemijos, magijos ir astrologijos idėjas. Kiekvienas Taro arkanas buvo pavaizduotas mistiniu paveikslėliu. Tai žmogaus veiklos santykio su dvasinėmis ir materialinėmis jėgomis formulė. Taip iš plokštelių, kurios kažkada tarnavo perteikiant labai svarbias paslaptis, atsirado azartinių žaidimų kortos, kurios mūsų dienomis žmogui jau nieko nesako.

Taro kortos Europoje žinomos nuo XVI a. iš Ispanijos čigonų, kurie jomis būrė.  Seniau jos būdavo naudojamos tik būrimui, ateities spėjimui, bet vėliau imta jomis žaisti. Taros kortose pavaizduoti įvairūs žmonių likimai bei veiklos momentai, pavyzdžiui, likimo ratas, džiaugsmas, mirtis, darbas, žaidimas ir t.t. Ispanijoje, Šveicarijoje, Lotynų Amerikos šalyse dar ir dabar mėgstamas senoviškas žaidimas taro kortomis – tarokas. Jis žaidžiamas kortų kalade, kurioje kartu su mums įprastomis kortomis yra ir 22 taro kortos bei ketvirtoji figūra – riteris.

Kada žaidybinės kortos atsirado Europoje nenustatyta. Teigiama, kad krikščioniškajame pasaulyje kortų gimtinė – Italija. Jie sugalvojo kortoms paveiksliukus, duodami karaliaus, riterio ir pažo simbolius. Kita versija – jos pirmą kartą pasirodė 1320 m., kai žaidėjas Gringoneris jomis ėmė žaidinti silpnaprotį prancūzų karalių Karolį VI /1368-1422/. Matyt, jas, tikriausiai, atvežė kryžiuočiai iš Rytų. Pradžioje jas piešdavo dailininkai, diduomenei užsakius.

Išradus raižymą medyje bei graviravimą varyje, kortos pradėta spausdinti, ir tada jos plačiai paplito. Seniausias išlikusių Europos kortų egzempliorius saugomas Paryžiaus bibliotekoje. Jos pagamintos XIV amžiaus pabaigoje. Figūros ant kortų dažniausiai nupieštos Henriko VII ir Henriko VIII laikų drabužiais.

Pirmosios kortos Europoje buvo dvidešimt dviejų centimetrų ilgio ir todėl labai nepatogios. Kita kortų kaladės „suliesėjimo“ priežastis buvo ta, kad iki atsirandant spausdinimo mašinoms kortų kaladė buvo brangi ir ne kiekvienam pasiturinčiam miestelėnui buvo prieinamos. Sparčiai augant kortų populiarumui, paklausa pralenkė pasiūlą. Todėl ekonomiškumo dėlei kortų kaladė smarkiai suplonėjo.

Vokietijoje kortų spausdinimas XV a. išaugo į atskirą pramonės bei eksporto šaką. 1427 m. Štutgarde buvo išspausdinta pirmoji spalvota kortų kaladė /seniausia išlikusi spalvotų kortų kaladė atspausdinta 1430 m./. Tyrinėtojai teigia, kad poreikis kortoms pasitarnavo spausdinimo staklių išradimui.

Rusijoje 1649 m. Teisynas draudė lošti kortomis. Tuo metu kortavimas jau buvo žinomas ir Lietuvoje, kur jis ypač paplito XVIII a. Pradžioje kortos buvo naudojamos būrimui, bet jau XV a. Europoje buvo žinomi azartiniai lošimai kortomis. Adomas Mickevičius pasakoja apie tokį azartišką žaidėją bajorą Cibulskį, kuris net žmoną pralošęs.

Nuo XVI a. Europoje kortos imta gaminti vadinamosios teminėmis, pedagoginėmis, kurios žaidėjus mokė geografijos, istorijos arba gramatikos. Buvo kortų su patarlėmis, pamokymais, vestuvinių, heraldikos. Turėjo paklausą ir kortos su Šekspyro, Šilerio, Moljero dramų iliustracijomis.

Iki XIX a. Prancūzijoje įsigalėjo tokios kortų rūšys, kurios yra ir dabar: širdys, būgnai, kryžiai ir vynai. Tikėtina, kad tai – riterių apyvokos simboliai: vynai – ietis, kryžiai – kardas, būgnai – herbas arba vėliava, širdys – skydas. To meto kortose buvo vaizduojamos tam tikros istorinės figūros. Širdžių karalius – Karolis Didysis, vynų karalius – senovės judėjų karalius Dovydas, būgnų karalius – Julijus Cezaris, kryžių karalius –  Aleksandras Makedonietis.

Širdžių dama pavaizduota Biblijos herojė Judita, vynų dama – graikų išminties ir karo deivė Atėnė. Būgnai simbolizavo turtus, pats rombo pavidalo simbolis iki šiol vadinamas „diamond“ – deimantas. Todėl būgnų dama turi Rachelės – Jokūbo išrinktosios, bruožų. Pasak legendos, ji buvo labai godi, todėl visai atitinka savo padėtį kortų kaladėrje. Kryžių dama vaizduojama kaip gražuolė, kuriai „prilipo“ pravardė Argina /lot. Regina – karališkoji/.

Šis vardas tapo toks populiarus, kad visas karalienes, Prancūzijos karalių favorites ir meilužes imta vadinti šiuo vardu. Kortos su šiais atvaizdais gyvavo iki 1789-1794 metų Prancūzijos revoliucijos. XIX a. pradžioje Prancūzijoje imta spausdinti kortas, kuriose karalių, damų ir valetų drabužiai demonstravo naujausius sezono modelius.

Pirmosios kortų kaladės turėjo 86 kortas. 1857 m. Niujorke /JAV/ išleistoje kaladėje atsirado viena korta, neturinti reikšmės, ir buvo vadinama “kvailele”. Šiandieną ji vadinama “jokeriu”. Manoma, kad džiokeris jau senovinėse kortų kaladėse vaizdavo karaliaus juokdarį, kuriam daug kas buvo leidžiama. Iš čia, ko gero, atsirado ir džiokerio teisės žaidžiant: dažnai jis atstoja bet kurią kortą.

Įdomios yra kortos-atvirukai. Daugelyje šalių tokios kortos gaminamos tam, kad priviliotų turistus. Kortos pavadinimas bei simbolis išspausdintas kamputyje, o pati korta – spalvota nuotrauka, kur galima pamatyti ir Egipto piramides, ir Eifelio bokštą, ir saulėtus Kanarų salų pliažus, ir net epizodus iš bulių kautynių Ispanijoje ar Meksikoje.

Kolekcionierių mėgstamos kortos su politinių veikėjų draugiškais šaržais, su humoristiniais piešiniais, sporto ar roko žvaigždžių portretais. Simpatiškos su meno kūrinių reprodukcijomis, japonų graviūromis, lėktuvų, automobilių nuotraukomis, senoviniais baldais, egzotiškomis žuvimis ir t.t. Vokiškų “šachmatinių” kortų kalade galima žaisti kaip šachmatais, belieka nusibraižyti maždaug 70×70 cm dydžio šachmatų lentą.

Mums įprasti kortų simboliai – vynai, čirvai, kryžiai, būgnai – nėra vieninteliai pasaulyje. Atsiradus daugybei įvairių kalbų, daugelyje šalių atsirado ir savos, nacionalinės, kortos. Štai vokiškų kortų simboliai – lapai, gilės, skambaliukai. Itališkai ar ispaniškai kalbančiose šalyse – kardai, taurės, monetos, vėzdai. O štai šveicarų simboliai – vėliavos ir gėlės.

Jeigu mums įprastose kortų kaladėse yra keturių rūšių simboliai, tai dar XIX šimtmetyje ir net XX šimtmečio trisdešimtaisiais-keturiasdešimtaisiais metais buvo gaminamos kortos su penkių ar net šešių spalvų simboliais vienoje kaladėje. Pavyzdžiui, populiarios tarp kolekcionierių yra 1938 m. JAV išleistos penkių spalvų kortos bridžui, kur penktasis simbolis – erelis.

Kortos yra labai įvairių dydžių ir formų. Žinomos pačios didžiausios kortos – tai ispaniškos /300×400 mm/, o mažiausios – amerikietiškos /7×10 mm/. Originaliai atrodo apskritos kortos, S raidės kortos, trikampės, ovalios kortos. Viduramžių Japonijoje buvo paplitusios originalios formos kortos. Gėlės, žolės, scenos iš aristokratijos gyvenimo buvo nupieštos ant kriauklių geldelių. Jomis buvo dėliojami savotiški pasjansai.

Kaip žinome, vienos kaladės kortų visos nugarėlės – vienodos. Bet yra kortų, kur tik iš pirmo žvilgsnio nugarėlės niekuo nesiskiria, o iš tikrųjų – jos visos skirtingos. Šios kortos skirtos fokusininkams /ar apgavikams/, kurie tik dirstelėję į kortos nugarėlę, gali iškart pasakyti, kokia tai korta.

Žaidimų kortomis yra įvairių. Ko gero, vienas populiariausių – pokeris. Jis atsirado prieš 3000 m. Persijoje. Ten tas žaidimas vadinosi „as“ ir jame jau buvo dauguma šiuolaikinio pokerio kombinacijų – pora, trejetas, ketvertas, komplektas. To meto lošėjai mokėjo jau ir blefuoti, o jų blefas – visa dabartinio pokerio esmė. Kryžiuočiai tą lošimą atnešė į Europą: Italijoje jis vadinosi „primero“, Prancūzijoje – „boullotte“. Iš čia žaidimas nukeliavo į Ameriką. 1834 m. lapkričio 1 d. spaudoje kaip Misisipės valtininkų kortų žaidimas pirmą kartą minimas pokeris.

Vienintelis kortų žaidimas pasaulyje pripažintas kaip sporto šaka yra bridžas. Jis priskiriamas prie intelektinių kortų žaidimų, reikalaujančių bendradarbiavimo, mąstymo lankstumo, partnerio psichologijos išmanymo. Jis atsirado XIX a. pabaigoje Anglijoje. Nuo XX a. vidurio rengiami Europos bridžo čempionatai. 1950 m. lapkričio 13 d. įvyko pirmasis neoficialus pasaulio bridžo čempionatas,  o nuo 1962 m. – rengiami oficialūs pasaulio bridžo čempionatai. 1958 m. įkurta Pasaulinė bridžo federacija.

Lietuvoje pirmasis oficialus bridžo turnyras įvyko 1968 m. Vilniuje.

Įvairenybės

Vokietijoje, Saksonijoje, netoli Grimelshauzeno yra senas Altenburgo miestas. Buvusio vienuolyno rūmuose yra vienitelis pasaulyje kortų muziejus. Altenburgas laikomas skato tėvyne. Skatas – vienas labiausiai paplitusių Vokietijoje kortų žaidimų. Vienoje svarbiausių Altenburgo gatvių stovi net … paminklas skato žaidėjams.

Įėjus į kortų muziejų, galima apstulbti nuo kortų daugybės. Štai pirmosios kortos, kartu su kryžiuočiais atėjusios iš arabiškų rytų. Toliau – grubios akmenyje iškaltos kortų klišės, didžiulės žirklės karpyti pergamentui, mat tais laikais kortos buvo gaminamos iš jo. Ant sienos kabo skato lošimo taisyklės, kurios, paruoštos Pilkajame Berlyno vienuolyne 1583 metais ir kabojo visose Berlyno smuklėse ir aludėse.

XXX 

“Jeigu kas žiūri į dviejų žaidėjų kortas”, – skelbia taisyklės, – “ir rodo trečiam ženklus rankom arba kojom ir mirksi akimis arba judina lūpas – tai iš jo nulupti 30 fenigų baudą, gerą monetą arba ąsotį alaus visiems ir po to išmesti lauk. Jeigu kas nors dedasi visą žinąs, išdrįsta pranašauti, kaip baigsis lošimas, arba juokiasi iš ko nors, kad tas nemokšiškai žaidžia – tai tokiam aiškiaregiui reikia trenkti per sprandą, o po to užtraukti kepurę ant ausų ir išmesti į gatvę – nes jis yra asilas”.

XXX 

Viena japonų firma gamina valgomas kortas. Manyta, kad tokios kortos bus pravarčios tik turistams bei alpinistams, tačiau jos stebėtinai išpopuliarėjo. Gaminamos iš valgomos pastos, kurios sudėtis neskelbiama, tačiau užtikrinama, jog naudojami tik natūralūs produktai. Plonas pastos sluoksnis džiovinamas 6-8 valandas, paskui supjaustomas 90x55x1,5 mm dydžio lapeliais. Vaizdas atspaudžiamas nekenksmingais valgomaisiais dažais. Valgomieji priedai suteikia mėsos, žuvies ar vaisių aromatą.

XXX 

Įdomiai kortas platino ikikarinėje Vokietijoje viena tabako firma: į kiekvieną cigarečių pakelį įdėdavo po vieną kortą. Reikia įsivaizduoti, kiek cigarečių reikėdavo surūkyti, norint surinkti visą kaladę. Šią mintį “nusičiupo” danai ir dabar įdeda po vieną kortą į tam tikros rūšies kramtomosios gumos pakelį.

XXX 

Laisvalaikiu anglas Džo Vaitlinas stato kortų namelius. Norėdamas pastatyti 27 ar net 42 aukštų “dangoraižius”, jis kantriai treniravosi keletą mėnesių.  Rekordinis jo pastatytas bokštas – 2,44 m aukščio.

XXX 

Riplio miestelio /JAV/ gyventojas Edis Starkas garsėjo kaip azartiškas kortų lošėjas, žinantis 105 lošimus. Kartą, jis 3 dienas be perstojo demonstravo savo sugebėjimus. Įėjimo mokestis – 38 doleriai. Na, o tam, kuris parodys jam dar nežinomą azartinį žaidimą kortomis, buvo pažadėta premija – 60 tūkst. dolerių. Ir ką gi – vienas toks atsirado. Parodė net tris tokius žaidimus!

XXX 

Aukščiausią pasaulyje pastatą iš kortų pastatė „architektas“ iš Ajovos /JAV/ Brainas Bergas. Jo statiniai į rekordų knygą pateko du kartus. Būdamas septyniolikos metų, Bergas pastatė 72 aukštų pastatą. Paskutinis jo pasiekimas – 131 aukšto  /7 m 71cm/, namelis, kuriam panaudota 91 800 kortų /1 766 kortų kaladės/.

XXX

Labai aistringas kortų lošėjas buvo garsusis prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma. Jis pralošdavo milžiniškus honorarus, kuriuos gaudavo už savo romanus, ir tuoj pat sėsdavo rašyti naują, kad praloštų ir už jį gautus pinigus. Galbūt už jo romanus mes turime būti dėkingi kortoms.

XXX

Vienas iš garsiausių XX a. politikų Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis nuo ryto iki vakaro gėrė konjaką, rūkė cigarus ir nepaisydamas savo gydytojų patarimų nepripažino jokio sporto, išskyrus bridžą. Didžiosios Britanijos parlamentas net įsteigė specialias pareigas – „seras Vinstono Čerčilio bridžo partneris“.

XXX

Lietuvoje gausiausią kortų kolekciją – apie 870 kortų kaladžių ir daugiau kaip 600 kortų žaidimo taisyklių – 1991 m. turėjo vilnietis Albinas Borisevičius.

2012.06.10


Prisijunkite prie diskusijos