Kas mums parišo kaklaraištį?


Print

Kaklaraištis – išradimas, turėjęs tikslą palaipsniui pripratinti vyrą prie kartuvių, – taip sako vienas aforizmų.

Pareigūno /politiko, valdininko/ išvaizda turi atitikti visuomenėje priimtus standartus.

Vienas labai svarbus jo aprangos elementų yra kaklaraištis: jo santykis su kitais rūbais, jo forma, surišimo tvarka, ilgis, spalva, raštas ir t.t. Tačiau šiandieną mes ne apie tai, o kada, kur ir kaip jis atsirado.

Virvė ant kaklo – senovės Antikoje buvo vergo atributas. Romos Trajano kolomos, pastatytos 113 metais, karių kaklai papuošti mazgais surištomis skarelėmis, vadinamomis fokales.

Dar senesnės kaklaskarės pavaizduotos Kinijos imperatoriaus Cin Šichuandi, gyvenusio III a.pr.m.e., molinių statulų kariuomenėje. Kaklaskarė ir vėliau buvo karinės aprangos dalis, o į rūmus jos niekas neįsileido. Rūmuose tuo metu viešpatavo apykaklės: nuo aukštų  iki plokščių kaip malūnų girnos.

Šiandieną kaklaraištis – džentelmeno simbolis. Nešiojame jį ir įveržtą, ir laisvesnį, ilgesnį ir trumpesnį, vietoje ir ne. Šiandieną dažnam būtų galima pareikšti pastabą dėl kaklaraiščio.

Šią vyriško tualeto detalę – kaklaraištį į madą įvedė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV /1638-1715/, įėjęs į istoriją kaip didelis puošeiva ir pramintas karaliumi Saule. Jo didenybė atkreipė dėmesį į saugojusius jį kroatų karius, kurie apsijuosdavo kaklą sniego baltumo skepetaitę. Taip susižavėjo, kad ir pats pradėjo tokią ryšėti. Taigi tuometinis kaklaraištis /kaklaskarė/ nepriminė dabartinio, bet užtat netruko tapti savotišku visuomenės padėties simboliu. Tik aristokratai turėjo teisę ryšėti baltą “kravatą” /pranc. cravate – kaklaraištis/, kurį kartais papuošdavo nėriniais.

Paprastiems mirtingiesiems teko tenkintis margo audinio gabalais, kuriuos kelis kartus apvyniodavo aplink kaklą ir priekyje surišdavo į didelį kaspiną.

Didžiosios prancūzų revoliucijos laikais mada reikalavo, kad kaklaraištis dengtų smakrą, o XIX a. jis pamažu ėmė artėti prie dabartinės išvaizdos ir tapo būtina elegantiško vyriškio kostiumo dalimi. Pagal tai, kokį kaklaraištį vyras pasirinkdavo ir kaip jį surišdavo, sprendė apie jo skonį ir išsilavinimą. XX a. keitėsi tik plotis, ilgis, raštai, medžiaga, iš kurios jis buvo siuvamas, bet ne forma ir ne užrišimo mazgas. Deja, ne visi ir šiandien sugeba kaklaraištį užsirišti kaip reikia, nemažai vyrų jį paprasčiausiai užsimauna per galvą.

Žymusis prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas /1799-1850/ kurį laiką reguliariai bendradarbiavo žurnaluose „Siluetas“, „Mada“ ir kituose. Be apsakymų, spausdino nedideles apybraižas apie papročius, kostiumus, madas. Štai kai kurių pavadinimai: „Tualeto fiziologija“, „Dabitos kodeksas“, „Papročių, ištirtų pagal pirštines, apybraiža…“. Jos buvo parašytos sąmojingai, linksmai, kartu ir su gilia socialine bei filosofine potekste.

Kuo kuklesnis darėsi vyriškas kostiumas, tuo daugiau dėmesio buvo skiriamas kaklaryšiui, paskutiniam vyriškos fantazijos žodžiui. XIX a. pirmojoje pusėje, kaklaraištį užrišti tapo sudėtingiau. Šiam menui buvo teikiama daug reikšmės. Kilmingo žmogaus kaklaraištis turėjo būti „su polėkiu“, miesčionį buvo galima atpažinti iš to, kad jis neturėjo vaizduotės išsirinkti ir užsirišti kaklaraištį. Balzakas 1827 m. parašė ir slapyvardžiu išleido knygą „Menas užsirišti kaklaraištį per šešiolika pamokų“. Knyga buvo iliustruota ir sulaukė pasisekimo. Šiuo metu sugalvota apie 85 šiuolaikinio kaklaraiščio mazgų rišimo būdai.

Prieš tapdamas rašytoju Markas Tvenas /1835-1910/ išbandė nemažai profesijų – buvo auksakalys, locmanas, žurnalistas ir net išradėjas. Pavyzdžiui, jis sugalvojo mašinėlę kaklaraiščiams rišti, patobulino rašomąją mašinėlę. Jis stebėjosi, kad jo išradimas – kaklaraiščio rišimo mašinėlė – atrodo, visai nereikalingas mechanizmas – tuo metu buvo susilaukęs didesnio populiarumo nei patobulinta jo rašomoji mašinėlė.

Kadangi vyrų garderobas išliko konservatyvus, kaklaraištis tapo vienintele ryškesne detale prie tamsių ir pastelinių spalvų kostiumo. Iš kaklaraiščio kolorito, jo vietos, ilgio ir tvarkos sprendžiama apie jo šeimininko eleganciją, skonį, dėmesį sau ir aplinkiniams. Didysis muzikas Liudvikas van Bethovenas /1770-1827/ pasakęs: “Tvarkingai surištas kaklaraištis – pusė jūsų sėkmės”. “Gerai surištas kaklaraištis – tai pirmasis svarbus žingsnis gyvenime”, tap yra pasakęs Oskaras Vaildas. ”Kaklaraištis, šniūreliai ir liežuvis atsiriša pačiu nepatogiausiu momentu”, – sako lenkų aforistas V. Gžeščikas. „Vienitelis, kuo skiriasi vienas vyras nuo kito – tai jų kaklaraiščio spalva“ – sako protingas anonimas.

Yra vyrų, kuriems kaklaraištis nusibodęs „iki kaklo“, bet alternatyvią vyro puošmeną – peteliškę – rišasi retas. Na, gal „šarmą“ gyvenime pasiekę, ir, žinoma, tam tikromis progomis prezidentams, vyriausybės galvoms, ambasadoriams, Nobelio premijų įteikimo iškilmėse – būtini. Pirmoji ja pasidabino Marlen Ditrich, sugalvojusi užsivilkti fraką. Kitom dailiosios lyties atstovėms tai patiko, nors tiesą sakant, šiuo vyriško garderobo atributu jos nepiktnaudžiauja.

Įvairenybės

Ar gali kaklaraištis veikti jo nešiotojo intelektualinius sugebėjimus? Amerikiečių  mokslininkai rimtai pagalvojo apie tokius sąryšius ir po daugybės mokslinių tyrinėjimų padarė išvadą: vyrai, kurie nenešioja kaklaraiščio, yra kur kas nuovokesni, negu jų kolegos, kuriuos vargina tas mazgas po smakru. Vyrų be kaklaraiščio “suvokimo koeficientas” kone dukart didesnis negu tų, kurie neįsivaizduoja savęs be šio papuošalo. Mokslininkai dar neišaiškino šios problemos medicininio aspekto, bet spėja, jog kaklaraištis, ypač jeigu jis įveržtas, apsunkina normalų smegenų aprūpinimą krauju.

XXX 

Japonijos gamtinių resursų ir energetikos valdyba teigia, kad vasarą, kai temperatūra pakyla iki 28 laipsnių, daug energijos sunaudoja oro ventiliatoriai. Žmogus be kaklaraiščio karštį lengviau ištveria.

XXX 

Italas Umbertas Sala pasiuvo patį ilgiausią pasaulyje kaklaraištį. Jo ilgis – 43 metrai 90 centimetrų. Tačiau kur rasi tokį vyruką, kuris pademonstruotų gigantišką gaminį? „Manikenu“ tapo garsus Pizos miesto pasviręs bokštas.

XXX 

Baltimoro miesto /JAV/ saugaus eismo tarnybos darbuotojas, vairuodamas automobilį, klausėsi radijo laidos, kurioje diktorius kalbėjo apie kaklaraiščius. Bekalbėdamas pasiūlė klausytojams užsimerkti ir pasistengti prisiminti, kokios spalvos kaklaraištį yra pasirišęs šiandien. Kai vairuotojas atsimerkė, pasijuto be kaklaraiščio gulįs ligoninės lovoje.

2012.05.20


Prisijunkite prie diskusijos