Amuletai


Print

Sprendžiant iš įvairių iškasenų, amuletai /talismanai/ atsirado kartu su žmonėmis, kartu su pirmomis mūsų žiniomis ir tikėjimais.

Amuletai – įvairių formų, dydžių, rūšių „laiminga“ skulptūrėlė, akmenukas ar papuošalas. Juos nešioja pakabintus ant kaklo arba pritvirtintus prie drabužių, norėdami pavergti merginos ar vaikino širdį, išlaikyti egzaminą, pasunkinti piniginę, išvengti ligų ir pavojų.

Vieni iš seniausių talismanų – mazgeliai. Pavyzdžiui, norvegų žvejai, išplaukdami į jūrą, iš senų žiniuonių gaudavo „gerų vėjų mazgų pluoštelius“ – mazgeliais surištas ir užkeiktas virves. Suomijoje tikėta, kad burtininkai vėjo galią gali „uždaryti“ trijuose mazguose. Atrišus pirmąjį mazgelį – papūs lengvas vėjas, atrišus antrąjį – į laisvę ištrūks stipresnis jo brolis, o trečiasis mazgelis laiko štormus ir uraganus.

Vienas iš senovės egiptiečių žodžių, reiškiančių amuletą, yra „mkt“. Jis verčiamas žodžiu „gynėjas“. Antras žodis – „udjau“ – turi dvi reikšmes: „daiktas, teikiantis saugumą“ ir „neprieinamumą“. Egiptiečiai tikėjo, kad amuletų medžiaga turi magiškų savybių, kurias jie gali perteikti savininkui. Veiksmingiausiais buvo laikomi magiški daiktai su įrašytais galingųjų dievų vardais.

Vienas tokių senųjų amuletų, kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo naudojamas jau prieš 10 tūkst. metų, – tai iš gryno sidabro nulietas trikampis, kuriame tam tikra tvarka išrašytas burtų žodis „ABRAKADABRA“. Trikampio pagrindo linijoje vienuolika kartų kartojama pirmoji žodžio raidė, viršuje lygiagrečiai – dešimt kartų, antroji raidė, ir taip toliau. Paskutinioji raidė trikampio smaigalyje išraižyta tik kartą. Šis amuletas, žinomas jau nuo II m.e.a., buvo labai populiarus viduramžių ir renesanso epochose kaip veiksminga priemonė nuo įvairių ligų, taip pat pagerinanti bendrą savijautą.

Seniausi mus pasiekę egiptiečių amuletai yra iš neolito laikų /V-II tūkst.m.pr.m.e./. Jie dažniausiai padaryti iš titnago ir simbolizuoja vaisingumą, o forma primena vietos gyvūnus: krokodilus, hipopotamus, jaučius, kates, beždžiones. Iš paukščių išrinktieji buvo grifas, vanagas, kregždė, žąsis, garnys; iš roplių ir vabzdžių – kobra, gyvatė, vėžlys, varlė, žiogas…

Beje, pasitaiko ir dvigalvių liūtų. Jų atsiradimas siejamas su Saulės ciklu, o tokių liūtų galvos įkūnija saulėtekį ir saulėlydį. Titnaginiai strėlių antgaliai tais laikais irgi buvo laikomi amuletais. Tačiau seniausias egiptiečių amuletas buvo ir lieka ankchas – kiek inkarą primenantis daiktas arba ženklas. Tai gyvybės ženklas. Jį, garantuojantį asmeninį nemirtingumą, turėjo kiekvienas egiptiečių dievas. Dievų, deivių ir kitų dieviškųjų būtybių atvaizdai taip pat buvo laikomi veiksmingais amuletais. Kai kurie iš jų turėjo stiprų gyvybinių savybių, jie būdavo dedami greta mumijų, kad nubaidytų piktąsias dvasias.

Iš tokių laidojimo amuletų populiariausios buvo medinės Ozirio ir Ptacho-Sokaro figūrėlės. Figūrėlių pavidalo amuletai globojo ne tik mirusius, bet ir gyvus egiptiečius. Jie glūdinti iš akmens ir nešioti ant kaklo, pakabinti ant virvutės. Egiptiečiai taip pat manė, kad visi karolių vėriniai turi magišką jėgą, netgi karoliai iš paprasčiausių akmenukų. Akmuo jau savaime yra tvirtas, todėl turi ginti ir savo šeimininką.

Naujosios eros priešaušryje netgi apsikrikštiję Nilo pakrančių gyventojai ilgai garbino ankchą kaip svarbiausią religinį simbolį ir statė jį ant mirusiųjų kapų vietoje kryžiaus.

Senovės egiptiečiai dirbinosi ankchą iš bet kurios pasitaikančios medžiagos: iš medžio, vaško, metalo, akmenų. Šis galingas magiškas ženklas atėjo iki mūsų iš amžių glūdumos. Jis asocijuojasi su lyties organais, skatinančiais begalinį pasaulio atsinaujinimą, tačiau tikros nei jo atsiradimo ištakos, nei jo reikšmė neišaiškintos.

Rytuose paplitęs sveikatos amuletas – iš dramblio kaulo išraižyta dramblio figūrėlė ar panašios formos papuošalas. Šis amuletas buvo universalus – teikiąs ne tik sveikatą, bet ir visokeriopą sėkmę. Labai paplitę buvo apyrankės, vėriniai ar suvenyrai, vaizduojantys septynis iškeltais straubliais drambliukus.

Daug sveikatos amuletų būta iš augalų pasaulio. Viduramžiais tikėta, jog sveikatą ir gyvybingumą galima išsaugoti nešiojantis kadagio uogų, itališkų riešutų, rūtos šakelę.

Viduramžiais paplitęs buvo vadinamasis „sveikatos žiedas“. Jis turėjo būti nukaltas iš geležies arba sidabro būtinai 17-ą arba 21-ą skaičiuojant nuo mėnulio pilnaties dieną. Ant tokio žiedo buvo išgraviruoti tam tikri užkeikimai ar sentencijos.

Nuo seno tikėta ir tikima, jog kai kurie brangakmeniai apsaugo nuo ligų:

–  chalcedonas suteikia fizinių jėgų, lengviau pagyjama;

–  safyras suteikia įžvalgumą, saugo nuo pavydo ir neištikimybės, padeda net senyvame amžiuje išlaikyti jaunatvišką energiją;

–  topazas padeda žmonėms su jautria nervine sistema;

–  ametistas suteikia harmoniją, ramina, sulaiko kraujavimą, apsaugo nuo girtavimo;

–  gintaras vadinamas labai geru akmeniu, simbolizuojantis saulę, nešantis šio šviesulio šilumą ir t.t.

Jau nuo seniausių laikų visoje Europoje paplitusios varinės apyrankės. Tikėta, jog varis malšina reumatinius skausmus, neuralgiją, migreną, padeda įveikti nemigą. Kišeniniai budos visame pasaulyje yra mėgiami sėkmę nešantys talismanai. Stipriu talismanu laikomas paprasčiausias lauko akmuo, ypač jeigu jame yra gamtos „pagaminta“ skylutė. Europoje tokiais akmenimis saugodavosi nuo raganų.

Kitas paprastas, bet stiprus talismanas – raktas, šia paskirtimi naudotas net etruskų. Stiprias galias esą turi senas raktas nuo skrynios ar komodos, ypač jeigu jis yra kryžiaus formos. Raktas ant kaklo – tai lyg raktas nuo žmogaus likimo.

Mūsuose plačiai paplitusi virš durų pritvirtinta pasaga atnešanti sėkmę, saugo nuo „blogos akies“ ir prakeiksmo. O sėkmę ji neša todėl, kad priklauso arkliui – senoviniam magiškam gyvuliui, tapatintam su Saule ir dievais. Pasaga turi būti rasta atsitiktinai, dar geriau, jeigu joje yra vinių.

Čia tinka priminti kalambūrą:

– Ar tikrai pasaga neša laimę?

– Taip, jeigu dirbsi kaip arklys.

Daug kur sakoma, kad rasti retą keturlapį dobilą taip pat reiškia sėkmę.

Senovėje talismanu buvo ir monetos. Jų kabindavosi kuo daugiau, mat tikėta, kad žvangėdamos monetos atbaido nelabuosius ir raganas, kurios labai bijo triukšmo. Manoma, kad dėl šios priežasties, kaip apsauga nuo raganų, senovėje atsirado ir vaikiški barškučiai.

Įdomu tai, jog amuletų simbolika ir medžiagos, iš kurių jie buvo gaminami, panašūs visame pasaulyje. Sunku paaiškinti, ar tai todėl, kad žmonės keliaudami perimdavo informaciją, ar tai atsitiko todėl, kad jų forma ir turinys iš esmės sutampa, nesvarbu kuriame kontinente jis priimtas. 

Iki šių dienų išlikę magiška kai kurių daiktų įtaka:

Boružė – sėkmės simbolis, pritraukia gerą vardą ir turtus.

Žuvies atvaizdas suteikia vaisingumą ir klestėjimą.

Liūtas lemia gerą sveikatą, turtus, sėkmę, garantuoja jėgą bei narsumą.

Žiogas atneša turtus ir gausų derlių.

Elnio ragai dažnai naudojami meilės magijoje.

Paukščio kaulas – galingas amuletas, padedantis išsipildyti svajonėms.

Kregždutė – labai stiprus sėkmę lemiantis amuletas.

Voras – sėkmės, turto simbolis, gelbsti nuo priešų kėslų ir konkurencijos.

Įvairenybės

JAV Niu Džerso valstijoje atsirado gudruolis, kuris ėmėsi neva padėti žmonėms laimėti loterijose. Už nedidelę kainą /nuo 7 iki 24 dolerių/ jis pardavinėjo „užburtus talismanus“ – žiedelius raktams ir kitas smulkmenas, garantuodamas 93 proc. sėkmės loterijoje. Kai jo klientų jau buvo per 2000, apgavystė išaiškėjo. „Loterijos gydytojas“ /taip save vadino šis „geradarys“/ buvo nubaustas 500 tūkst. dolerių bauda.

XXX

Pasidairykime kokiais amuletais tiki įvairių sporto šakų atstovai. O juos nešiojasi ar tiki beveik kiekvienas, nors interviu metu pasako, jog jokių asmeniškų ritualų neatlieka.

Marina Anisina, žymaus ledo ritulininko duktė, vengia susitikti moterį tuščiais kibirais. Dažnas beisbolo žaidėjas tiki, kad sėkmę atneša tribūnose pamatyta rudaplaukė moteris.

Lengvaatletė vokietė Haike Dreksler su savimi vežiojasi talismaną – pliušinį paršelį, o bulgarė Stetka Kostadinova prisiliesdavo prie su savimi vežiojamo gyvo talismano – juodo varno. Kubos šuolininkas į aukštį Ksaveras Sotomajoras prieš varžybas kelias minutes žiūrėdamas į save veidrodyje verkdavo, paskui eidavo į dušą, o tada – į rungtį.

Buvęs sunkumų kilnotojas Aleksandras Balašovas tvirtina, kad jokiu būdu negalima peržengti per štangą. Krepšininkas, prieš mesdamas baudą, būtinai stuktelės į grindis tik jam vienam žinomą skaičių kartą … ir t. t. ir pan.

Panašiais dalykais tiki ir treneriai bei teisėjai. Džovanis Trapatonis, kai treniravo Italijos rinktinę, švęstu vandeniu slapta apšlakstydavo vėją. Šveicarų arbitras Ursas Mejeris prieš rungtynes pakramtydavo stadiono žolės.

2012.02.02 


Prisijunkite prie diskusijos