Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?

Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina. 

Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.

Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.

Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.

Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės

Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.

Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.

Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?

Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai

Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.

Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.

Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.

Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.

Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.

Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.

Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.

Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?

Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.

Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.

Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.

Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.

Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.

Laisvieji vilkai ir komanda

Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.

Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.

Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.

Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.

Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.

Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.

Kas toks Viktoras Pranckietis?

Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.

Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.

Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.

Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.

Meilė ir viltis

Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?

Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.

Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.

Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.

Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.

Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.

Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.

Ar partija gali supelyti?

Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.

Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.

Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?

Optimistinis epilogas

Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?

Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.

Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.

Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.

2017.08.27; 12:00

Urėdijų reforma pusę metų kaitinusi politines aistras Seimo salėje pasiekė apogėjų ir atomazgą – valstiečių ir žaliųjų sąjungos su konservatoriais ir dar keliais įvairių interesų grupių parlamentarų balsais buvo priimtas urėdijų reformos projektas.

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstiečių ir žaliųjų politinis darinys pademonstravo, kad yra pajėgus realizuoti savo sumanymus, nepaisant nesugebėjimo parengti ir pristatyti jų pagrindimo, o šios reformos nauda ir žala pasiliko antrame plane, užgožta politinio pokerio partijos intrigos grožio ir atgrasumo.

Kas grožėjosi, o kas bodėjosi „reformacijos“ urėdijose rezultatu? Suprantama, kad daugiausia besidžiaugiančių savimi buvo valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, netgi santūrokas parlamentaras Povilas Urbšys socialiniuose tinkluose pasidalino džiugiu šūksniu – „mes galime!“.

Žiūrėdami į save veidrodyje galėjo pasidžiaugti: „koks aš gražus“ – Aplinkos ministras Kęstutis Navickas; „koks aš gudrus“, – premjeras, o anūkas, jei pats ir nesidžiaugė, tai sulaukė senolio pagyrimo: „daryk kaip aš tau sakau, viskas ir toliau bus gerai“.

Kitokie jausmai tvyrojo socialdemokratų stovykloje – pažiūrėjęs į veidrodį Gintautas Paluckas galėjo konstatuoti, kad: „gražus, tai gražus, bet niekas tuo nebetiki“, Seimo liberalų lyderiui galėjo kilti apsisprendimo abejonių: „gražus ar negražus dabar esu?“, o lenkų šeimynos frakcija, matyt, į veidrodį ir nežiūrėjo: „dievai žino už ką tie lietuviai balsavo, bet premjeras žadėjo, tad dabar svarbu, kad ištęsėtų“.

Nuo gamtos prie politikos

Ironizuoti galima ir bus ironizuojama, nes sprendimų dėl urėdijų likimo priėmimas Seime į įprastus parlamentinio darbo rėmus netilpo ir labiau priminė pokerio lošėjų partiją. Tačiau į klausimus, kas įvyko, kas laimėjo, kam naudinga ir kokios grėsmės atsiranda – atsakyti reikėtų. Ką žiūrėdami į sąžinės veidrodį matė po priimto sprendimo politikai – tik kontekstas ironijai, nes ne apie estetiką ir ne apie gamtos sukurtą grožį reformuojant urėdijas buvo galvojama ir ne dėl to intrigos virė.

Apie Seime vykusias politines batalijas bei jų rezultatus parašė bemaž visos žiniasklaidos priemonės, tačiau įvyko reikšmingas pokytis – jei anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama reformos turiniui, motyvams ir grėsmėms, tai po balsavimo Seime dėmesys persikėlė į politines sprendimo pasekmes – išliks ar neišliks koalicija.

Reformos esmė – naikinama Generalinė miškų urėdija ir atveriama galimybė miškų valdymą perimti vienai ar kelioms institucijoms (urėdijoms), Vyriausybei perduodama teisė priimti sprendimus dėl tolimesnio miškų valdymo modelio bei su tuo susijusių veiksmų įgyvendinimo. Kaip BNS naujienų agentūrai teigė Aplinkos ministras K. Navickas, urėdijos iki 2019 m. bus sujungtos į vieną juridinį asmenį, o dabartinės urėdijos išliks nebent kaip filialai.

Naudingiau stambiosioms pramonės įmonėms

Kadangi reformą, net anksčiau nei ji tapo žinoma visuomenei, nuosekliai palaikė stambiausi medienos žaliavos naudotojai, daugiausia gaminantys ir tiekiantys medžio drožlių plokštes Švedijos kompanijai IKEA, tikėtina, kad šampano taurės pirmiausia šios interesų grupės kabinetuose ir buvo pakeltos. Tačiau ar galima kartu su jais bei valstiečiais, žaliaisiais ir konservatoriais pasidžiaugti drauge? Kad vieni ar kiti valdžios priimti sprendimai naudingi kažkuriai interesų grupei, sudaro galimybes verslininkams užsidirbti daugiau pelno, savaime nėra nei gėris, nei blogis.

Neganda tokie sprendimai tampa, jei vienos grupės interesai pažeidžia kitų grupių, svarbesnius, didesnę reikšmę visuomenės gerovei turinčius, interesus. Atrodo, kad priimant sprendimą dėl urėdijų, didiesiems Lietuvos miškų pramonės atstovams palankia kryptimi nueita toliau nei iš pradžių ketinta. Taip manyti leidžia jau paskutiniame įstatymo pakeitimų svarstymo etape, priešpaskutinę Seimo pavasario sesijos dieną, trijų Seimo narių, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Ramūno Karbauskio ir Kęstučio Mažeikos, pateiktas ir Seimo priimtas pasiūlymas įteisinti medienos pardavimo ilgalaikes (3–10 metų), pusmetines ir trumpalaikes (3 mėn.) sutartis. Ankstesniame įstatyme bei Vyriausybės parengtame ir svarstytame įstatymo pakeitimo projekte tokių medienos pardavimo sutartinių terminų ribojimo nebuvo, tad apie tai ir nebuvo diskutuojama.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kad nebebus galimybių sudaryti medienos pirkimo sutarčių metams ar dviem, o tik ne trumpesniam nei 3–10 m. laikotarpiui – naudingiau stambiajam, o ne smulkiajam ir vidutiniam verslui, kurio privalumas tėra lankstumas. Kovojant dėl išlikimo rinkoje smulkiesiems žymiai dažniau tenka pasikliauti tik 1–3, o ne 3–10 metų jų gaminamos produkcijos poreikiu, atitinkamai, tokiam laikui jiems svarbu turėti ir žaliavos įsigijimo garantijas.

Ilgalaikėmis sutartimis daugiausia disponuoja tik didieji rinkos žaidėjai, tiekiantys medienos žaliavas ar pusgaminius, medienos plokštes, tarptautinėms baldų gamybos kompanijoms. Nors ši grėsmė tik išvestinė, pagrįsta smulkaus ir stambaus verslo veikimo rinkoje praktika, tačiau priimant įstatymo pakeitimus – apie tai net ir nebuvo diskutuoja, nebuvo ir kada diskutuoti, kaip ir nebuvo atlikta jokios analizės, kokiam laikotarpiui medienos pirkimo sutartys su urėdijomis buvo dažniausiai sudaromos iki šiol.

Ar medienos rinka bus monopolizuota?

Pakito Aplinkos ministro požiūris į medienos eksportą. Jei anksčiau jis kalbėjo apie tai, kad medienos žaliavos išvežimas iš Lietuvos gali būti ribojamas (apribojimus taiko kaimynai latviai ir lenkai), tai dabar apribojimų, iš dalies apsaugančių miškus nuo intensyvaus resursų pereikvojimo, K. Navickas nebemato reikalo taikyti, – rašoma 15min.lt portale publikuojamame Mindaugo Samkaus straipsnyje.

Norom nenorom, bet ministro nuomonių pokyčiai (jeigu jie iš tiesų buvo) siejasi su K. Navicko giminaičio, Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovo, įmonės interesu – turėti daugiau galimybių medieną eksportuoti be apribojimų. Iš esmės pagrindinė reali ir visuomenės socialinei sanklodai skausmingiausia grėsmė, kurią sukuria miškų įstatymo pakeitimai – žalia šviesa medienos rinkoje pelningiau veikti monopoliniam pirkėjui ir sudarytos prielaidos lengviau išstumti iš rinkos mažesniuosius, regioninius medienos žaliavos naudotojus.

Įvairių ekspertų vertinimu – neigiamų padarinių grėsmė iškilusi nuo 5 iki 15 tūkst. šiame sektoriuje dirbančių žmonių (neskaičiuojant pačių urėdijų darbuotojų). Kadangi didieji medienos žaliavos naudotojai daugiausia parduoda vienam pirkėjui, tad apie monopolinius susitarimus net ir diskutuoti neverta, jie savaime egzistuos, nes derybose su šiuo pirkėju sąlygas mūsų verslui padiktuos tarptautinė kompanija ir mūsiškiams neliks nieko kito, kaip tik susitarti. Bet susitarti galės tik tie, kurie derybose dalyvaus, o mažosios lentpjūvės ir įmonėlės, savaime aišku, liks už durų.

Tikėtinas variantas, kad trumpuoju periodu, kol medienos pirkimo aukcionuose bandys dalyvauti ir mažieji regioninių verslų atstovai, medienos kaina netgi kils, nes didieji turės resursų pasiūlyti didesnes kainas, kol jos pasieks atsivežtinės, tarkim, iš Rusijos, žaliavos kainų ribą, kurios jau bus nepajėgūs mokėti mažesnieji. Kai mažieji medienos produktų gamintojai iš rinkos iškris, didesniesiems atsvers galimybė sumažinti kainas. Tokiu būdu ilguoju laikotarpiu biudžetas gaus mažiau pajamų, o siekdamas gauti tiek pat, miškų valdytojai bus priversti didinti pardavimų apimtis, t.y. kirsti daugiau miškų. Jei daugiau uždirbti nepavyks – bus pasitelktas užsienio investuotojas ir t.t.

Žinoma, tokios išvestinės „būtų, jeigu būtų“ schemos negali būti tikslios, tam reikėtų rimtesnių analizių, duomenų, prognozavimo priemonių ir kompetentingų specialistų ne vienos savaitės darbo, tačiau šių analizių pati vyriausybė neatliko, o į mokslininkų nuomones ir nekreipė dėmesio.

Nuo grėsmės, prie pasekmės

Kad grėsmės realios, kalba bendra verslo logika ir kaimyninių šalių patirtis, tačiau reformatoriams tokie dalykai buvo ir yra nesvarbūs. Smulkaus ir vidutinio verslo galimybių sumažėjimas ir dėl to tikėtinas tokių įmonių pasitraukimas iš rinkos bei medienos resursų išeikvojimas – reformos plane grėsmėmis net nelaikoma.

Šiandien parduodame medžius, kurie yra 80–100 metų gamtos ir žmonių (jei miškai sodinti) darbo vaisius. Kaip užtikrinsime, kad dabartiniais gamtos ir žmonių vaisiais naudosis šios šalies piliečiai XXI a. pabaigoje ir kito amžiaus pradžioje – tokių toli siekiančių planų jokia partija neturi, matyt, ir nemato prasmės jų turėti. Tačiau gamtos atveju tik tokie planai ir tėra realūs, nes medžių augimo jokios modernios ir inovatyviausios IT technologijos dar nei kiek nepagreitino.

Reformos pasekmės paspartins pajamų regionuose, tuo pačiu ir savivaldybių biudžetų, mažėjimo tendencijas, nes bus likviduoti juridiniai asmenys regionuose, taigi ir visi darbuotojai gyventojų pajamų mokesčius, kurių dalis tekdavo savivaldybėms, mokės tame regione, kuriame bus registruotas naujas juridinis asmuo – viena urėdija ar įmonė. Ši grėsmė reformų plane numatyta, tačiau realaus sprendimo, kaip jos bus išvengta, nepateikiama. Kadangi, dalis grėsmių Vyriausybė netgi nepripažįsta egzistuojančiomis, o ir toms, kurios nėra ignoruojamos, realių sprendimų, kaip grėsmių bus išvengta, neturi, ateities scenarijus nėra optimistinis, nes reiškia, kad grėsmės taps pasekmėmis.

Laimėjo arogancija

Vyriausybė, kuriai dabar perduotos visos galios pertvarkyti urėdijas, turės svertų neigiamas pasekmes iš dalies amortizuoti. Tačiau kokiu būdu tai vyks? Reformą įgyvendins Aplinkos ministerija. O Aplinkos ministro individuli darbo maniera ir tai, kad jo suburta ministerijos politikų komanda nesugebėjo nei paruošti kompetentingo reformos plano, nei bent jau tai, kas paruošta, pristatyti visuomenei, nei susikalbėti su suinteresuotomis miškininkų grupėmis (urėdais, miškininkų profsąjungomis, mokslininkais), nei matė poreikio su jomis kalbėtis – nieko gera nežada.

Didieji medienos žaliavos naudotojai – tik viena interesų grupė, anaiptol negarantuojanti nei visos Lietuvos miškų resursų gausėjimo, nei stabdanti socialinės atskirties didėjimą regionuose. Kažką ministras nuspręs ir kažkaip padarys.

Nesinorėtų tikėti, kad jis sprendimus iki šiol paryčiui susapnuodavo ir po to įgyvendindavo. Labiau tikėtina, kad tie patys „angelai“, kurie pašnibždėjo, kaip ir kokia reforma turi būti, šnibždės ir kai reforma bus realizuojama.

Dar vienas svarbus šios reformos padarinys – visuomenės susipriešinimas. Reformos vykdymo metu dialogo su visuomene nebuvo, netgi prezidentė atkreipė dėmesį į valdančiųjų pasipūtimą ir aroganciją ir paprastų žmonių, tų pačių dirbančiųjų urėdijose, ir specialistų atžvilgiu. Todėl visuomenėje po tokios reformos tik padaugės nusivylimo, nes laimėjo ne dialogas ir susitarimas, o būtent ta pasipūtusių ir savimi patenkintų veikėjų arogancija, parodanti, kad visuomenės nuomonė jai visiškai nei svarbi, nei įdomi.

Kiek liks, dirbs, rūpinsis gamta?

Iš 4000 urėdijos darbuotojų darbo neteks nuo 400 iki 3300 dirbančiųjų. 400 asmenų skaičių įvardina patys reformos organizatoriai, o 3300 – išvestinis dydis pagal Latvijos pavyzdį, kur panaši reforma įgyvendinta. Jos pradžioje tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje darbuotojų skaičius urėdijose buvo panašus, dabar šioje sistemoje dirbančiųjų Latvijoje liko 700. Todėl, kai naudojant miško resursus įsivyraus tik gaunamos piniginės naudos santykiai, tikėtina, kad Lietuvos laukia panašūs samdomos darbo jėgos poreikio pokyčiai.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat neatsakyta, kas rūpinsis rekreacine miškų paskirtimi, bioįvairovės išsaugojimu. Tiesioginės naudos ir pinigų bioįvairovė ir galimybė žmonėms per mišką pereiti rekreacijai skirtu taku miškų valdytojams neatneša, tačiau visuomenei – tai svarbios ilgalaikės vertybės. Ar bus, kaip jau ne kartą nutiko, rastas saliamoniškas sprendimas – pasivaikščiojimus miške apmokestinti, kad už šį bendrą visuomenės turtą susimokėtų vartojai? Tačiau vargu ar tokį spendimą derės laikyti didžiausiu šios reformos nuopelnu.

Politinis spektaklis Seime

Urėdijų reformos svarstymas ir miškų įstatymo pakeitimo priėmimas bei politinio žaidimo peripetijos Seime taip pat nubrėžė tam tikras gaires ateičiai. Valstiečiai ir žalieji, vadovaujami premjero, sužaidė sėkmingą pokerio partiją Seime, tačiau, vargu ar galima teigti, kad laimėjo daugumos nuomonė ir demokratija. Panašu, kad valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui įstatymais reglamentuotos demokratinės procedūros nėra labai reikšmingos.

Reformą vertinusių ekspertų nuomonės išsiskyrė – viena jų grupė pateikė neigiamą išvadą. Seimo aplinkos apsaugos komitetas Vyriausybės parengtam miškų įstatymo pakeitimų projektui nepritarė, tačiau tai nesutrukdė sprendimą priimti – svarstytas alternatyvus Eugenijaus Gentvilo pateiktas projektas, kuris jau priėmimo etape, keičiant atskirus projekto punktus, tapo identišku vyriausybės pateiktajam. Tai rodo, kad valstiečiai perkando įstatymų priėmimo procedūrų vingrybes bei spragas, kuriomis naudojantis galima „prastumti“ bet ką ir iš šio žaidimo jie išėjo laimėtojais. Strategiškai pažiūrėjus – argi reikia valstiečiams miškų? Jiems reikia didesnių plotų dirbamiems laukams, tad rezultatas nuoseklus.

Tik nelabai tikėtina, kad veikdama buldozeriniu principu ši politinė jėga išsaugojo ar, juo labiau, padidino savo potencialų elektoratą. Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu valstiečiai ir žalieji dabar bandys įrodyti, kad rūpinasi regionais, nes regionams dėl to, kad pas juos sumažės realiai veikiančių juridinių asmenų, tikrai nebus jokios naudos.

Valstiečių ir žaliųjų programoje urėdijų reformos iš viso nebuvo numatyta, tad nėra ir atsakymų, ką jie įgyvendins toliau, kieno interesus priimant kitus sprendimus atstovaus ir, juolab neaišku, kokia visuomenės grupė jais galės pasikliauti ateityje. Visuomenė anksčiau ar vėliau primirš jai labiau įpirštą nei aktualią Gretos Kildišienės turtų bei politinės įtakos atsiradimo ir pradingimo istoriją, tačiau, kad pamirš tai, kas palies daugumą piliečių tiesiogiai, jų pinigines, vertybes, žmogiškuosius santykius, melo statines išpiltas kur pakliuvo ir ant ko pakliuvo – greitai tokie dalykai nepasimiršta.

Žaidė – valstiečiai, laimėjo – konservatoriai

Įdomiausias urėdijų reformos priėmimo etape buvo konservatorių ėjimas – palaikymas bet kokios vienos reformos, mainais į kitą reformą. Jei į visą urėdijų reformavimo procesą pažvelgus ne per vertybinę prizmę, o kaip į politinio žaidimo pokerio partiją – tai ją laimėjo, be abejo, konservatoriai. Urėdijų atžvilgiu, išskyrus kelias išimtis, jų pozicija buvo panaši kaip ir prezidentės, t.y. pritarė bet kokiai urėdijų reformai. Klausimų dėl Lietuvos „žaliojo“ turto sunaikinimo grėsmės jiems nekilo, gamtos apsaugos atžvilgiu konservatorių partija jokios aiškesnės pozicijos niekada neturėjo, matyt, ir neketina jos formuluoti.

Kad Lietuvos turtas atiteks kitoms šalims, tarkim Skandinavijai ar papildys tarptautinių finansinių korporacijų kišenes – šiaip partijai ypatingų skrupulų taip pat nekelia. Iš esmės – tai jau tradicija. Ryškiausias pavyzdys – „Williams“ istorija, kai siekta už bet kiek parduoti kompaniją bet kam, tik ne rusams. Konservatoriams Lietuvą pelningai išparduoti nelabai sekėsi – „Mažeikių naftą“ galiausiai vis vien įsigijo Rusijos „Jukos“ kompanija, o šiuo metu valdo kiti Lietuvos draugai – lenkai.

Kai vyko diskusija dėl urėdijų, konservatoriai joje bemaž nedalyvavo, palikdami viską savieigai, galbūt ir nematė grėsmių, nes didžiųjų kapitalo korporacijų atžvilgiu jie iš esmės laikosi Europos konservatyviosioms partijoms būdingų nuostatų. Todėl laisvos rankos priimant spendimus dėl miškų ateities Seime, jiems leido sužaisti mažesnį, tačiau sau naudingą žaidimą. Reformai jie galėjo pritarti, nes nepritarimo argumentas buvo tik vienas – buvimas opozicijoj.

Šis argumentas lengviausiai ir peržengtas – konservatoriai tapo „valdančiąją pozicija“ ir apsukriai laimėjo galimybę padidinti savo politinį kapitalą visuomenėje, atimdami jį iš tradicinių oponentų – socialdemokratų. Mainais už palaikymą urėdijų reformai išsireikalavę vyriausybės sutikimo mažinti mokesčius už šildymą, jie gavo galimybę pelnyti to visuomenės sluoksnio, kuris potencialiai gali tapti konservatorių rinkėju, dėmesį. Jeigu iki šiol vidurinįjį visuomenės sluoksnį, nuosekliai laikydamiesi savo socialdemokratinės doktrinos, bandė atstovauti ir interesus apginti socialdemokratai, – bent jau garsiai purkštavo sudarydami gynėjų įvaizdį, kai buvo didinamas mokestis už šildymą ir net grasino inicijuoti, kad mažesnis PVM mokestį už šildymą būtų įtvirtintas įstatymu – po sumanaus konservatorių žingsnio, dabar jau jie, o ne socialdemokratai galės pretenduoti į 700 tūkst. Lietuvos piliečių palankumą, jei tik šis politinis žaidimas – sandėris su valstiečiais – konservatoriams iki galo pasiseks.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, S. Skverelis jau spėjo pasigirdi, kad „išdūrė“ konservatorius ir jokių konkrečių procentų, kiek bus mažinamas mokestis, į dviejų partijų sutartį neįrašė. Jei valstiečiams su konservatoriais draugauti nepatiks, ko gero, pasiūlys mažinti PVM mokestį už šildymą 3 proc., t.y. susieti jį su pačių konservatorių „nuopelnu“ piliečiams – 2008 m., motyvuojant finansų krize, nuo 18 iki 21 proc. padidintu PVM mokesčiu, o po krizės, sumažinti iki 18 proc., pamirštu.

Konservatoriams tokiu atveju tektų ginti visuomenėje nelabai palankiai prisimenamus jų valdymo padarinius ir tokiu atveju jie naujo politinio kapitalo gali ne tik nesukaupti, bet netgi išbarstyti turimą. Tačiau – tai dar tik būsimo rudens politinio sezono aktualija, kur dar daug kas gali pasikeisti. Tarkim, konservatoriai sumanys mainyti „PVM už šildymą sumažinimą“ ant kokio kito jiems patrauklesnio įstatymo, tarkim, konservatorių patriarchui prezidento statuso suteikimo ar pan., juk mainų turgelis jau atidarytas, tad įmanomas bet koks barteris.

Asmeninės ir partinės ambicijos

Valstiečių ir žaliųjų sužaista politinio pokerio partija, nors ir laimėta, bet spragų paliko. Kad urėdijų reforma sėkminga – jie dar turės įrodyti ir kol kas tų įrodymų dar nei pateikė, nei rinkti pradėjo. Rezultatas labiausiai patenkino tik dviejų politinio pokerio žaidėjų, K. Navicko ir S. Skvernelio, ambicijas, o visi kiti jų frakcijoje atliko tik aptarnaujančiojo personalo funkcijas.

Paties įstatymo priėmimo proceso metu valstiečių ir žaliųjų veikiančiųjų asmenų grupė atrodė ne kaip parlamentinė frakcija ar bet kokia kita didesnė komanda, kuri turi susitarti ir drauge kažką nuveikti, tačiau labiau priminė kortų šulerių sueigą su savais meistrais, kvailiais ir statistais. Politinių dividendų tokiu būdu priimdami sprendimus jie neužsidirbo, žaisdami žymėtomis kortomis, keisdami partnerius, pasitikėjimo irgi nepelnė, t.y., susiklosčius kitoms aplinkybėms ir jie gali būti taip pat sėkmingai išmainyti, kaip sėkmingai šio balsavimo metu išmainė socialdemokratus.

Todėl teigti, kad valstiečiai įžengė į politinių pergalių kelią – ankstoka, nes pergalės be vertybių tėra tik kortų nameliai, vieną dieną vienų šulerių, kitą dieną kitų pastatomi ir dažniausiai savaime sugriūnantys ar naujų žaidėjų, pasikeitus pamainai prie kortų staliuko, sugriaunami.

Autsaiderių pusėje

Liberalų žaidimas – ypatingo dėmesio nevertas. Jų kortos buvo prastos. E. Gentvilas po miškų įstatymo pakeitimų priėmimo bandė visiems priminti, kad tai jo pasiūlytas įstatymo pakeitimo projektas priimtas, ir tuo pačiu skųstis, kad priimtas visai ne toks, koks buvo jo pasiūlytas. Jei sutiktume su tuo, kad priimtas įstatymas naudingas stambiajam verslui, liberalai lyg ir neturėtų dėl to apgailestauti, tačiau kartais jie nori atstovauti ir smulkųjį bei vidutinį verslą, tad turėtų apsispręsti. Kitaip taps savo elektoratui juokingi ir nepatrauklūs, o Seime atliks tik atsarginių įstatymų projektų rengėjų funkciją tam atvejui, kai valdančiųjų projektai strigs ir tiks bet kokie variantai, kurie pratempti per procedūrines girnas, kažkam galbūt ir bus naudingi.

Politinio pokerio partiją pralaimėjusių socialdemokratų stovykloje turėtų įsivyrauti įtampa. Miškų įstatymo priėmimas parodė, kad didieji koalicijos partneriai jų „žmonėmis nelaiko“, o atstovaujant rinkėjų interesus – daugiau gali pasiekti partija esanti oficialioje opozicijoje, nei jie – esantys „pozicijoje“, t.y. būdami, kad ir mažesnieji, bet visgi koalicijos partneriai.

Mažo to, konservatoriai perėmė iš jų iniciatyvą rūpintis skaitlingiausio ir aktyviausio viduriniojo visuomenės sluoksnio interesais. Nesolidžiai atrodo ir jų dabartinis lyderis G. Paluckas, svaidydamasis pareiškimais, į kuriuos net jo partijos kolegos nekreipia dėmesio. Tai reiškia, kad rinkimuose į socialdemokratų partijos vadus jis „de jure“ nugalėjo, bet „de facto“ lyderiu netapo ir, panašu, kad dar nežino net būdo, kaip juo tapti.

Socialdemokratai prarado savo šalininkus, galimus rėmėjus, elektoratą – prasčiau nebūna. Nors laiko ieškoti būdų, kaip iš tokios duobės išlipti, ši partija dar turi. Taip pat turi ir patirties, kadangi politinėje arenoje yra viena iš labiausiai patyrusių žaidėjų, neblogos tokių žaidimų patirties gali pasisemti ir iš savo partnerių Europoje, kur, nepaisant visų populistinių partijų pergalių, socialdemokratija dar neišnyko.

Plikas kirtimas – popietinis vakuumas visuomenėje

Apibendrinant šios reformos politines pasekmes peršasi įdomios išvados – Lietuvoje neliko partijos, kuri nuosekliai ir sėkmingai atstovautų smulkaus ir vidutinio verslo, dirbančiųjų, didžiosios dalies vartotojų, aktyviausių šalies piliečių interesus. Valstiečiai ir žalieji atstovauja patys sau, konservatoriai su liberalais atstovauja labiau stambiajam, nei smulkiajam verslui, o visiems kitiems – tik pagal aplinkybes, socialdemokratai – norėtų atstovauti, bet nesugeba.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepanašu, kad artimiausiu metu iš veikiančiųjų politinio lauko dalyvių nauja jėga, atliepianti daugumos interesus, atsirastų. Kitų pretendentų (forumų, sąjūdžių ir pan.) užimti nišą daug, bet kol kas nei vieno iš jų pretenzija 5 proc. patekimo į Seimą ribos neperžengia. Formuojasi aplinkybės, palankios naujam politinio populizmo aktoriui pasirodyti ir pasiimti nepatenkintųjų rinkėjų balsus.

Paskutiniųjų sociologinių apklausų rezultatai, kuriuos paskelbė lrytas.lt,  – tai ir atspindi. Valstiečių ir žaliųjų reitingai smunka, kitų partijų irgi nekyla, didėja tik procentas tų, kurie nežino už kurią partiją balsuotų, t.y. visų dabartinių politinių jėgų veikla rinkėjai yra nusivylę. Tai ir nenuostabu, nes stebint politinį procesą tenka padaryti išvadą, kad gamtos ištekliai ir daugumai žmonių gyvybiškai svarbūs interesai tampa tik statymų bankeliais ant politinio pokerio stalo.

2017-07-16

kortos

Šiandieną beveik kas antruose namuose galima rasti žaidimo kortas. Iš kur kilęs jų pavadinimas – nežinoma. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kortų pavadinimas sietinas su kartonu – medžiaga, iš kurios jos gaminamos. Tačiau pirmosios kortos būdavo daromos iš įvairiausių medžiagų: dramblio kaulo, papiruso, gyvatės odos, palmių lapų, vėžio šarvų, odos, perlamutrinių moliuskų geldelių.

Kinai tvirtina, kad jie yra kortų išradėjai. Kinų imperatorius Mu Cung iš Liao dinastijos nesidomėjo savo gausiomis žmonomis, o šios, neturėdamos ką veikti, dėliodamos paveiksliukus ir piešinius, sugalvojo žaidimą, kurį dabar vadina kortomis. Žaidimas tapo toks populiarus, kad jau 969 m. išėjo pirmasis imperatoriaus įsakymas, uždraudęs kortavimą. Tuo buvo pradėta tūkstantmetė valstybės kovos tradicija prieš žaidimą kortomis. /Anglijoje viduramžių draudimas galiojo iki 1960 m./. 

Continue reading „Kas išmokė žaisti kortomis?“