Demokratijos mechanizmas sutvarkytas taip, kad į Seimą gali pakliūti tos partijos arba tie nepriklausomi kandidatai, kurie rinkimų metu gauna nustatytą procentą balsų. Lietuvoje iš kelių dešimčių partijų į Seimą pakliūna tik kelios. Panašiai nutinka ir su save iškėlusiais, nepriklausančiais partijoms kandidatais. Į valstybės valdymo struktūras gali būti skiriami nepriklausantys jokiai partijai asmenys, tačiau jų skyrimas dažniausiai atliekamas su Seimo pritarimu. Kas gi nutinka su tais, kurie veržėsi politikos dirvonų arti arba juos jau vagojo, tačiau, atėjus laikui, rinkėjai jų nebeišrinko? Pasirodo, kad politikos “artojų“ duona tokia gardi, taip lengvai uždirbama, kad kartą jos paragavus, kitokios nebesinori. Ir blaškosi tie nustumtieji, bando iš naujo į politiką duris atverti; jei per duris nesiseka, pro langą ar plyšį sienoje veržiasi. Būdų savo siekiams įgyvendinti jie randa įvairiausių: kurpia naujas partijas, valkatauja iš partijos į partiją, jungiasi tarpusavy. Ir viešai vėjuoja, kad viską daro iš meilės žmonėms, Tėvynei, nors tas vėjavimas gūsių stiprumu ir kvapu nuo tikrų politinių vėjų skiriasi, kaip ožkos mekenimas – nuo lakštingalų trelės.
