Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus trečiadienį išleistame dokumentiniame filme paskelbė pritariantis tos pačios lyties asmenų civilinei partnerystei, skelbia „Reuters“.
„Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas dėl to neturėtų būti atstumtas, gyvenimas dėl to neturėtų būti skurdesnis“, – „Oskarui“ nominuotame Jevgenijaus Afinejevskio režisuotame dokumentiniame filme „Francesco“ teigia popiežius.
„Turime tai įtvirtinti įstatymu. Žmonės turėtų būti apsaugoti. Aš tam pritariu“, – teigė jis.
Popiežius Pranciškus palaikymą civilinei partnerystei yra išreiškęs ir anksčiau, kai ėjo Buenos Airių arkivyskupo pareigas. Tuo metu jis nepritarė tos pačios lyties asmenų santuokai, tačiau rėmė tam tikros teisinės apsaugos užtikrinimą tos pačios lyties poroms.
Popiežiaus biografo Austeno Ivereigho nuomone, popiežiaus komentarai trečiadienį išleistame filme yra aiškiausias savo požiūrio apibūdinimas šiuo klausimu nuo išrinkimo 2013 m.
Vatikano gvardiečiai. EPA – ELTA nuotr.
Dar septyniems šveicarų gvardiečiams – kariams, užtikrinantiems popiežiaus Pranciškaus saugumą, – patvirtinta koronavirusinė infekcija, ketvirtadienį paskelbė Vatikano kariuomenė.
Visi asmenys, kurių testai buvo teigiami, laikosi saviizoliacijos, taip pat imtasi priemonių „pašalinti bet kokią infekcijos riziką vietose, kuriose patruliuoja šveicarų gvardiečiai“, teigiama pranešime, nepateikiant daugiau detalių.
Koronaviruso epidemija gvardiečių gretose gali kelti rimtą pavojų popiežiui, kadangi jų darbas yra būti arti pontifiko ir jį saugoti.
Pontifikui yra 83-eji, jam jaunystėje dėl ligos buvo pašalintas vienas plautis. Nepaisant to, jis pagal savo amžių laikomas ganėtinai sveiku.
Vasario pabaigoje jam reiškėsi į gripą panašūs simptomai, tačiau virusas nebuvo patvirtintas.
Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.
Netikėtai atsistatydino vienas įtakingiausių kardinolų Vatikane – Angelo Becciu iš Italijos.
Popiežius Pranciškus patenkino 72-ejų dvasininko atsistatydinimo prašymą, ketvirtadienį pranešė Šventasis Sostas.
Atsistatydinimo priežastis neįvardijama. Paklaustas apie pasitraukimą, A. Becciu italų naujienų agentūrai „Adnkronos“ tepasakė: „Norėčiau patylėti“. Italų žiniasklaida kardinolo atsistatydinimą sieja su skandalu dėl Vatikano investicijų į prabangų nekilnojamąjį turtą Londono centre.
A. Becciu praėjusius šešerius metus buvo savotiškas popiežiaus štabo vadovas – ir vienas artimiausių pontifiko aplinkos žmonių. Dvasininkas vadovavo ir skyriui, atsakingam už beatifikacijas ir kanonizacijas. A. Becciu į kardinolus įšventintas prieš dvejus metus.
Jo atsistatydinimas gali būti susijęs su Vatikane vykstančiu tyrimu dėl nekilnojamojo turto sandorio prestižiniame Londono Čelsio rajone. Šis statybų projektas buvo finansuojamas per vadinamuosiuose mokesčių rojuose įsteigtus fondus ir įmones. Vatikanas į projektą investuoti pradėjo 2014 metais, kai A. Becciu dirbo centrinėje Vatikano administracijos institucijoje – sekretoriate. Jis prižiūrėjo ginčytiną sandorį.
Vatikano policija pernai atlikto kratas sekretoriato biuruose ir paėmė finansinius dokumentus bei kompiuterius. Penki darbuotojai buvo nušalinti nuo darbo.
Popiežius emeritas Benediktas XVI susirgo, jis yra „labai silpnas“. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius emeritas Benediktas XVI, birželį aplankęs savo sunkiai sergantį brolį Vokietijoje, pats susirgo ir yra „labai silpnas“, skelbia Vokietijos laikraštis „Passauer Neue Presse“.
93-ejų Benediktas XVI užsikrėtė rože – infekcija, kuri sukelia veido bėrimą ir stiprų skausmą, pranešė leidinys, remdamasis buvusio pontifiko biografu Peteriu Seewaldu.
„Seewaldo teigimu, popiežius emeritas dabar yra labai silpnas. Jo mąstymas ir atmintis yra aštrūs, tačiau jo balsas šiuo metu vos girdimas“, – sakoma laikraščio straipsnyje.
P. Seewaldas šeštadienį esą aplankė Benediktą XVI Romoje, kad pristatytų jam jo paties biografiją.
„Susitikime popiežius emeritas, nepaisant ligos, laikėsi optimistiškai ir teigė, kad sustiprėjęs galės vėl imti į rankas plunksną“, – rašo „Passauer Neue Presse“.
Benediktas XVI birželį aplankė sergantį savo brolį Georgą Vokietijoje. Tai buvo pirma buvusio pontifiko kelionė už Italijos ribų nuo 2013 m., kai jis neikėtai atsistatydino.
Popiežiaus emerito brolis Georgas Ratzingeris mirė praėjus vos dviem savaitėms po brolių susitikimo, sulaukęs 96-erių metų amžiaus.
Buvęs pontifikas, kurio tikrasis vardas yra Josephas Ratzingeris, šiuo metu gyvena nedideliame vienuolyne Vatikane.
Jis iš esmės nesirodo viešumoje po to, kai tapo pirmuoju popiežiumi per pastaruosius 600 metų, kuris atsistatydino. Pontifikas atsistatydino dėl sveikatos priežasčių.
Benediktas XVI buvo tradicinių pažiūrų Katalikų Bažnyčios galva, jį pakeitė reformų siekiantis popiežius Pranciškus.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.
Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.
Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.
Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį, kai Lietuvoje švenčiamos Šeštinės – Kristaus žengimo į dangų iškilmė, Katalikų bažnyčioje minima Pasaulinė komunikavimo diena.
„Šių metų Žinią norėčiau skirti pasakojimo temai, nes tikiu, kad nesutriktume, mums reikia alsuoti gerų istorijų tiesa – ugdančių, o ne niokojančių istorijų, padedančių atrasti šaknis ir teikiančių jėgų drauge eiti pirmyn“, – Žinioje 54-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga atkreipė dėmesį popiežius Pranciškus.
Pasak Šventojo Tėvo, mus supančių balsų ir žinių sumaištyje mums reikia žmogiško pasakojimo, kuris kalbėtų apie mus ir mumyse gyvenantį grožį. Reikia pasakojimo, kuris geba žvelgti į pasaulį ir įvykius su švelnumu, byloja apie mūsų dalyvavimą gyvame audinyje, iš ko matyti, kaip susipina mus siejančios gijos.
Ne visos istorijos yra geros, – atkreipia dėmesį popiežius: „Kiek daug pasakojimų mus narkotizuoja, stengiasi įtikinti, kad siekdami būti laimingi turime nuolat turėti, savintis ir vartoti. Beveik nesuvokiame, kaip labai trokštame apkalbų bei paskalų, kiek daug smurto ir apgaulės suvartojame. Dažnai, užuot komunikavimo audmenimis kūrus ugdančius pasakojimus, sutvirtinančius visuomeninius ir kultūrinius ryšius, gaminamos destruktyvios ir provokuojančios istorijos, kurios naikina ir sutrauko trūkias bendrabūvio gijas. Pateikiama nepatikrinta informacija, kartojamos banalios ir apgaulingai manipuliuojančios kalbos, rėksmingi ir neapykantos kupini lozungai“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad visa tai nekuria žmonijos istorijos, tik nuplėšia žmogaus orumą.
„Šioje epochoje, kai apgaulė tampa vis rafinuotesnė ir įgauna neįtikėtiną lygmenį (kaip melagiena), mums reikia išminties rinkti bei kurti gražius, teisingus ir gerus pasakojimus. Mums reikia drąsos atmesti melagingas ir piktavales istorijas. Reikia kantrybės ir įžvalgumo, kad iš naujo atrastume istorijas, padedančias mums nepamesti gijos fragmentiškoje šiandienos aplinkoje; reikia istorijų, kurios vėl iškeltų į šviesą mūsų būties tiesą, taip pat nepastebimą kasdienos heroizmą“, – sako popiežius Pranciškus.
Popiežius Pranciškus trečiadienio ryto mišias skyrė žurnalistams ir žiniasklaidos atstovams. „Jūs dirbate daug ir rizikuojate daug. Tepadeda Dievas jums skleidžiant tiesą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas tiesiogiai transliuotose mišiose.
Nuo koronapandemijos pradžios popiežius ryto pamaldose prisimena kokią nors asmenų grupę ar su pandemija susijusį prašymą.
Kasdieninės popiežiaus Santa Martos svečių namų koplyčioje aukojamos mišios transliuojamos Vatikano žiniasklaidos kanalais. Čia pastaruoju metu jų kasdien klausėsi 50 000 žmonių.
Popiežius Pranciškus paragino gegužės 14-ąją paskelbti visų religijų maldos prieš koronaviruso pandemiją diena. Tą dieną visų pasaulio konfesijų atstovai kartų melstųsi, pasninkautų ir pasišvęstų gailestingumui, sakoma pontifiko raginime, kurį jis išsakė per Viešpaties angelo maldą sekmadienį, praneša „Vatican News“.
Popiežius dar kartą pareiškė savo artumą Covid-19 ligoniams, juos prižiūrintiems medikams ir visiems tiems žmonėms, kurie kenčia dėl pandemijos. Katalikų bažnyčios vadovas ragino užsienio šalis aktyviau bendradarbiauti, kad kovoje su koronavirusu gydymas ir skiepai būtų prieinami visiems. Jis pabrėžė, jog svarbu garantuoti terapiją visiems ligoniams.
Šv. Petro aikštė Romoje uždaryta nuo kovo 10 dienos. Popiežius Viešpaties angelo maldą rengia vaizdo ryšiu. Kasdieninės jo aukojamos mišios Santa Martos svečių namų koplyčioje transliuojamos internetu.
Popiežius Pranciškus paragino viso pasaulio žmones koronakrizės akivaizdoje neprarasti tikėjimo ir guosti vienas kitą. „Tai sunkus momentas mums visiems. Daugeliui labai sunku“, – sakė jis penktadienį paskelbtame vaizdo įraše.
Katalikų bažnyčios vadovas ragino žmones būti dosnius, padėti pagalbos reikalingiems žmonėmis ir su viešiausiais susisiekti telefonu ar per socialinę žiniasklaidą. Jis paminėjo senyvo amžiaus žmones, benamius, kalinius, sielvartaujančias šeimas, tuos, kurie nerimauja dėl savo darbo ir „didvyrius“, kurie dirba ligoninėse ir atlieka svarbų darbą visuomenės labui.
83-ejų popiežius dėl koronapandemijos nesirodo viešai. Jau kovo viduryje Vatikanas pranešė, kad Velykų mišios šias metais vyks be lankytojų. Tas pats galioja Didžiosios savaitės liturginėms iškilmėms.
„Mes tikrai neįprastai švęsime Didžiąją savaitę“, – penktadienį sakė Pranciškus. Turėdamas omenyje Jėzaus prisikėlimą, popiežius kalbėjo apie geresnių laikų viltį ir išsivadavimą iš blogio bei šios pandemijos. „Viltis nenuvilia, ji nėra iliuzija“, – pabrėžė jis.
Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.
Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.
Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.
Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.
Chodžaly – pagrindinis taikinys
Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.
Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.
Tragedijos chronika
Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).
Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.
Hodžaly aukos
Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.
Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.
Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.
Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.
Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.
Štai ką rašė užsienio laikraščiai:
Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“
Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.
Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…
… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“
Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“
Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.
„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“
Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“
Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“
Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.
Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.”
366-asis pulkas
Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.
Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.
366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.
Nikolos Pašiniano fantazijos
Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.
Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko”, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.
Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas
Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.
Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.
Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.
Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.
Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus trečiadienį atsiprašė už incidentą, kai Naujųjų metų išvakarėse pliaukštelėjo per rankas jį sugriebusiai ir paleisti nenorėjusiai moteriai.
Vaizdo įrašas su kantrybės netekusiu ir išsivaduoti iš gerbėjos gniaužtų bandančiu pontifiku netruko žaibiškai išpopuliarėti socialiniuose tinkluose.
„Dažnai netenkame kantrybės. Taip nutiko ir man. Atsiprašau už vakar parodytą blogį pavyzdį“, – katalikų Bažnyčios vadovas sakė Vatikane prieš prasidedant trečiadienio mišioms.
Antradienį, pasisveikinęs su prie prakartėlės Šv. Petro aikštėje susirinkusiais vaikais, popiežius jau ketino nueiti, kai prieš tai persižegnojusi ir kažką garsiai sušukusi moteris smarkiai truktelėjo pontifiką už rankos, priversdama jį susverdėti. 83-ejų metų amžiaus Pranciškus susiraukė ir dukart pliaukštelėjo moteriai per rankas, kad galėtų išsivaduoti iš pastarosios gniaužtų.
Popiežius toliau sveikinosi su tikinčiaisiais, bet laikėsi kiek didesnio atstumo nuo lankytojų. Priėjęs vaikų grupelę, pontifikas šiek tiek atsipalaidavo.
Komentatoriai tviteryje po išplatinto vaizdo įrašo rašė daugiausiai popiežių palaikančias žinutes.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Pasauliui reikia ne tuščių žodžių, bet įsitikinusių liudytojų, taikdarių, atvirų dialogui, kuriame niekas neišskiriamas ir niekuo nemanipuliuojama, – žinioje Pasaulinės taikos dienos proga rašo popiežius Pranciškus, primindamas, kad taiką reikia kurti nuolatos; tai yra kelionė, kurioje einama kartu, nuolat siekiant bendrojo gėrio, laikantis duoto žodžio ir gerbiant teisę.
„Tarpusavyje įsiklausant galima vis geriau suprasti ir vertinti kitą ir netgi pamatyti prieše brolio ar sesės veidą“, – sako Šventasis Tėvas.
Sausio 1-ąją minima Pasaulinė taikos diena.
Popiežius žinioje sako, kad taika yra vertingas gėris, mūsų vilties objektas, kurio siekia visa žmonija. Taikos viltis – tai ir egzistencinę įtampą apimanti žmogiškoji nuostata, kuri leidžia pakelti dažnai nelengvą dabartį, „jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas“. Taigi viltis yra dorybė, kuri mus ragina leistis į kelionę, suteikia mums sparnus eiti pirmyn netgi tuomet, kai kliūtys atrodo neįveikiamos.
Baisūs išbandymai dėl nacionalinių ar tarptautinių konfliktų, kuriuos dažnai pablogina negailestingas smurtas, ilgam paženklina žmonijos kūną ir sielą. Kiekvienas karas pasirodo esąs brolžudiškas ir niokoja patį brolybės planą, įrašytą į žmonių giminės pašaukimą, sako popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas, prisimindamas vykusią kelionę į Japoniją, teigia atkreipęs dėmesį į paradoksalų dalyką: „Mūsų pasauliui būdinga iškreipta dichotomija: norima gintis ir užtikrinti stabilumą bei taiką, grindžiamą neteisingai suvokiamu saugumu, palaikomu baimės ir nepasitikėjimo mentalitetu, o tai nuodija santykius tarp tautų ir daro neįmanomą bet kokį dialogą. Taika ir tarptautinis stabilumas nesuderinami su bandymais bauginti tarpusavio griovimu ar visiško sunaikinimo grėsme; tai įmanoma tiktai remiantis globalia solidarumo etika, bendradarbiavimu tarnaujant ateičiai, formuojamai per savitarpio priklausomybę ir bendrą atsakomybę visoje žmonių šeimoje šiandien ir rytoj.“
Kaip kurti taikos ir tarpusavio pripažinimo kelią? Kaip sulaužyti liguistą grasinimų ir baimės logiką? Kaip įveikti dabar vyraujančią nepasitikėjimo dinamiką?
Popiežius sako, kad turime siekti tikros brolystės, grindžiamos bendra kilme iš Dievo, tos brolystės, kuri įgyvendinama dialogu ir tarpusavio pasitikėjimu. Taikos troškimas yra giliai įsišaknijęs žmogaus širdyje, ir mums nevalia jo atsižadėti pasitenkinant mažesniu dalyku.
Pasak popiežiaus, atverti taikos kelią ir eiti juo yra iššūkis, kuris juo sudėtingesnis, juo labiau susipina daugeriopi ir prieštaringi asmenų, bendruomenių ir tautų interesai. Pirmiausiai reikia kreiptis į moralinę sąžinę, taip pat asmeninę ir politinę valią. Taika pasiekiama būtent žmogaus širdies gelmėje, o politinę valią visada reikia stiprinti, kad būtų galima pradėti naujus procesus, kurie sutaikintų bei vienytų žmones ir bendruomenes.
Pasauliui reikia ne tuščių žodžių, bet įsitikinusių liudytojų, taikdarių, atvirų dialogui, kuriame niekas neišskiriamas ir niekuo nemanipuliuojama. Iš tikrųjų negalima pasiekti tikros taikos be įtikinamo dialogo tarp vyrų ir moterų, kurie siekia tiesos, pranokdami ideologijas ir skirtingas nuomones, sako popiežius. Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pabrėžė šventasis Paulius VI, „šiais dviem lygybės ir bendro dalyvavimo siekiais norima plėtoti demokratinę visuomenę (…) .Tuo pabrėžiama ugdymo socialiniam gyvenimui svarba, apimant ne tik informavimą apie kiekvieno žmogaus teises, bet ir būtiną atitikmenį: pareigų kito atžvilgiu pripažinimą. Pareigos suvokimą ir praktikavimą lemia gebėjimas susivaldyti ir priimti atsakomybę bei nustatytas ribas individų ir grupių laisvės atžvilgiu.
Priešingai, visuomenės narių susiskaldymas, socialinės nelygybės didėjimas ir atsisakymas imtis priemonių, laiduojančių integralią žmogiškąją plėtrą, kelia pavojų bendrojo gėrio siekiui. Tačiau kantrios pastangos, grindžiamos žodžio galia ir tiesa, gali iš naujo pažadinti žmonių užuojautos ir kūrybingo solidarumo gebėjimus.
Mūsų krikščioniškoje patirtyje nuolat atmename Kristų, atidavusį savo gyvybę dėl mūsų sutaikinimo“ (plg. Rom 5, 6–11). Bažnyčia visapusiškai prisideda prie teisingos tvarkos siekio, tęsdama tarnavimą bendrajam gėriui, puoselėdama taikos viltį, perduodama krikščioniškąsias vertybes ir moralinį mokymą, taip pat besidarbuodama socialinėje ir švietimo srityje.
Pasak popiežiaus, tai, kas teisingai galioja kalbant apie taiką socialinėje srityje, taip pat teisinga politikos ar ekonomikos srityje, nes taika persmelkia visus bendro gyvenimo aspektus. Negali būti tikros taikos, jei negebėsime sukurti teisingesnės ekonominės sistemos. Kaip rašė popiežius Benediktas XVI prieš 10 metų paskelbtoje enciklikoje Caritas in veritate: „Norint įveikti nepakankamą išsivystymą, būtina įsikišti siekiant ne tik pagerinti gėrybių mainais besiremiančias transakcijas ar viešųjų pagalbos struktūrų funkcionavimą, bet pirmiausia ir pasauliniu lygmeniu didinti atvirumą ekonominei veiklai, išsiskiriančiai neatlyginamo dovanojimo ir bendrystės mastu“ (CV, 39).
Neseniai vykęs Amazonijos regionui skirtas Sinodas ragina mus iš naujo kviesti kurti taikingus santykius tarp bendruomenių ir žemės, tarp dabarties ir praeities, tarp patirčių ir vilčių, sako popiežius.
Pasak Šventojo Tėvo, susitaikinimo kelionė kviečia į kantrybę ir pasitikėjimą. Taika pasiekiama tik tuomet, kai jos viliamasi.
Pirmiausia tai reiškia tikėti taikos galimybe. Tikėti, kad kitiems reikia taikos taip pat, kaip mums. Čia mus gali įkvėpti Dievo meilė, kuri skirta kiekvienam iš mūsų: ši meilė yra išlaisvinanti, beribė, duodama dovanai ir nenuilstanti, sako popiežius Pranciškus.
Popiežius sako, kad Kristaus mokinius šioje kelionėje palaiko taip pat Sutaikinimo sakramentas, kuris Viešpaties dovanotas pakrikštytųjų nuodėmėms atleisti. Šis Bažnyčios sakramentas, atnaujinantis asmenis ir bendruomenes, ragina mus laikyti žvilgsnį nukreipus į Jėzų, per kurį sutaikinta „visa, kas yra žemėje ir danguje“, darant „jo kryžiaus krauju taiką“ (plg. Kol 1, 20); jis taip pat reikalauja iš mūsų atsisakyti bet kokio smurto mintimi, žodžiu ar darbu, tiek prieš mūsų artimą, tiek prieš Dievo kūriniją. 2020-ieji atėjo. Vilnius, Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Pasak Šventojo Tėvo, Dievo Tėvo malonė yra suteikiama kaip besąlyginė meilė. Patys gavę atleidimą Kristuje mes galime eiti ir dovanoti tą atleidimą savo laiko vyrams bei moterims. Diena iš dienos Šventoji Dvasia įkvepia mums nuostatas ir žodžius, kad taptume teisingumo ir taikos kūrėjai.
Telaimina mus taikos Dievas ir tepadeda mums.
Marija, Taikos Kunigaikščio Motina ir visų žemės tautų Motina, telydi ir tepalaiko mus susitaikinimo kelyje žingsnis po žingsnio.
Tegul kiekvienas ateinantis į šį pasaulį žmogus patiria taikingą gyvenimą, kad galėtų visiškai įgyvendinti jo širdyje glūdintį meilės ir gyvybės pažadą, linki popiežius.
Popiežius Pranciškus antradienio vakarą šv. Petro bazilikoje Romoje aukos kasmetines Kalėdų nakties šv. Mišias. Į pamaldas Kūčių vakarą 22.30 val. Lietuvos laiku laukiama susirenkant tūkstančių tikinčiųjų. Tradicinį popiežiaus palaiminimą „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“) Katalikų bažnyčios vadovas paskelbs pirmąją Kalėdų dieną.
Iškilmių netrūks ir Šventojoje Žemėje. Švęsti Kalėdų Betliejuje tikimasi susirenkant daugybės krikščionių. Tradicinė procesija iš Jeruzalės judės į mažą vietovę Vakarų Krante, kur, anot Biblijos, gimė Jėzus. Mišias aukos apaštališkasis administratorius Šventojoje Žemėje Pierbattista Pizzaballa.
Į vėlesnes vidurnakčio Mišias laukiama atvykstant ir palestiniečių prezidento Mahmoudo Abbaso. Dešimtys palestiniečių krikščionių iš Gazos Ruožo gavo Izraelio leidimus atvykti į Jeruzalę ir Vakarų Krantą švęsti Kalėdų.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį susitiko su popiežiumi Pranciškumi, tačiau į susitikimą atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių, praneša agentūra „Reuters“.
Tai jau trečiasis Rusijos vadovo susitikimas su popiežiumi Pranciškumi.
V. Putinas vėlavo ir į pirmąjį susitikimą su Šventuoju Tėvu. Į 2013 metais vykusį susitikimą su popiežiumi V. Putinas vėlavo taip pat 50 minučių, o į antrąjį, įvykusį 2015 metais, Rusijos prezidentas vėlavo daugiau bei valandą.
Manoma, kad pagrindine V. Putino ir popiežiaus diskusijos tema išlieka padėtis Ukrainoje. 2015 metais vykusio susitikimo metu popiežius Pranciškus paragino V. Putiną ir kitas konflikto Rytų Ukrainoje šalis „nuoširdžiai dėti pastangas“, kad būtų pasiekta taika.
Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių. Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
2015 metais vykęs popiežiaus ir Rusijos prezidento susitikimas truko 50 minučių. Tiktai susitikimai su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu truko ilgiau.
Po susitikimo su popiežiumi Rusijos vadovas pasimatys su Italijos prezidentu Sergio Mattarella ir premjeru Gusseppe Conte, su kuriuo surengs bendrą spaudos konferenciją.
Aukodamas mišias Šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė žmonių godumą ir vartotojiškumą, primindamas krikščionims, kad „gyvenimo prasmė yra meilė, o ne materialiniai turtai“, praneša naujienų agentūra dpa.
Popiežius Pranciškus pasmerkė godumą ir vartotojiškumą. EPA-ELTA nuotr.
„Mūsų laikais daugumą žmonių gyvenimo prasmę randa materialinių daiktų pertekliuje, – sakė pontifikas per pamokslą. – Žmonijos istoriją lydi nepasotinamas godumas, paradoksalu, bet net ir šiandien mažuma pietauja prabangiai, o pernelyg daug žmonių neturi kasdienės duonos reikalingos išgyvenimui.„
Pasak popiežiaus, jei pagalvotume apie ėdžias, kuriose buvo paguldytas Jėzus, „suprastume, kad gyvenimo prasmė yra ne materialiniai turtai, bet meilė, ne apsirijimas, bet dosnumas, ne puikavimasis, bet paprastumas.„
Popiežius Pranciškus pridūrė, kad per Kalėdas žmonės neturėtų paklysti ir pasiduoti vartotojiškumui ar pasaulietiškumui ir turėtų savęs paklausti, „ar dalinasi duona su tais, kurie jos neturi iš viso.„
Vidurnaktį Kalėdų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje Vatikane aukojamos mišios yra viena svarbiausių ceremonijų katalikų liturgijoje švenčiant Jėzaus Kristaus gimimą.
Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?
Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma, „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.
Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.
Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.
Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?
Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?
Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.
Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…
Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?
Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.
Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.
Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!
Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“
O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.
Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.
Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.
Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.
Popiežius Pranciškus priėmė JAV kardinolo D. Wuerlo (nuotraukoje), susijusio su pedofilijos skandalu, atsistatydinimą. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus priėmė JAV kardinolo, Vašingtono arkivyskupo (nuo 2006 metų) Donaldo Wuerlo atsistatydinimą. Tai penktadienį pranešė Šventojo Sosto spaudos tarnyba.
Kaip patikslina naujienų agentūra ANSA, D. Wuerlo vardas figūruoja daug triukšmo sukėlusiame pranešime apie nepilnamečių seksualinį išnaudojimą Pensilvanijos valstijoje. Be kita ko, hierarchas iš Pitsburgo kaltinamas tuo, kad dangstė jam pavaldžių dvasininkų pedofilų nusikaltimus, kai buvo vyskupas šiame mieste. Reikia pažymėti, kad prieš kelis mėnesius atsistatydino jo pirmtakas – buvęs Vašingtono garbės arkivyskupas, kardinolas Theodore`as McCarrickas, kuris kaltinamas seksualine prievarta prieš mažamečius tuo metu, kai jis dar buvo eilinis kunigas.
Romos katalikų bažnyčią krečia dvasininkų pedofilijos skandalas. Jis ypač platų mastą įgavo Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikoje.
Pranciškus jau ne kartą pasmerkė dvasininkus už seksualinę prievartą prieš mažamečius tikinčiuosius ir pavadino tai mirtina nuodėme. Jis taip pat pripažino, jog Katalikų bažnyčia pavėlavo imtis priemonių, kad užkirstų kelią tokiems nusikaltimams.
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?
Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“
Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?
Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!
Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?
Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.
Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.
Na, sakykime, organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?
O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?
Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.
Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.
Susidaro įspūdis, kad kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.
Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.
Maironis
Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?
Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.
Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.
Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“
Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su valstybės vizito atvykusiu Popiežiumi Pranciškumi dvišaliame susitikime Prezidento rūmuose aptarė Lietuvai, Baltijos regionui, taip pat Europai ir pasauliui aktualius klausimus.
Prezidentė padėkojo Popiežiui už dėmesį Lietuvai – mūsų istorijai ir kovai už laisvę. Ypač reikšminga tai, kad Šventasis Sostas, niekada nepripažinęs mūsų valstybės okupacijos ir išsaugojęs Lietuvos ambasadą, nuosekliai rėmė antisovietinę rezistenciją.
Šalies vadovė su Šventuoju Tėvu, vienu reikšmingiausių dabarties lyderių, kalbėjo apie mūsų regiono saugumą. Lietuva, gyvendama agresijos ir melo pašonėje, gerai supranta ir užjaučia tuos, kurie kovoja už laisvę ir nepriklausomybę. Todėl jaučiame pareigą padėti žmonėms Ukrainoje, Gruzijoje ir priminti apie tai pasauliui.
Lietuva, brangindama Popiežiaus nuolat keliamas žmogiškumo ir gailestingumo vertybes, siekia išlaikyti atvirą, laisvą ir kuriančią visuomenę. Tai aktualu ir visai Europai, susiduriančiai su populizmo ir nacionalizmo grėsmėmis. Lietuva solidarizuojasi su kitomis šalimis sprendžiant pagalbos pabėgėliams klausimus. Tik bendromis jėgomis galime įveikti skaudžias socialinės atskirties, pagarbos žmogaus teisėms, aplinkos apsaugos problemas.
Mūsų šaliai svarbi stipri Bažnyčia ir tvirtas jos žodis. Lietuva remia Šventojo Tėvo pastangas priartinti ją prie žmonių ir palaiko vykdomas reformas. Visoje šalyje žmonės su didele viltimi laukia Popiežiaus atvežtos žinios ir paskatinimo jaunimui.
Prezidentė Popiežiui Pranciškui padovanojo Lietuvos nepriklausomybės simbolį – Laisvės varpą ir kūrinio „Gloria Lietuvai“ įrašą.
Šventasis Tėvas padovanojo mozaikos, esančios Romoje, šv. Petro Bazilikoje, reprodukciją. Ši mozaika, duotajama 9-uoju amžiumi, yra virš šv. Petro kapo po Popiežiaus altoriumi. Taip pat Popiežius padovanojo Prezidentei keturias savo knygas ir Popiežiaus medalį.
Popiežius Prezidentūros garbės svečių knygoje įrašė: „Dėkoju už dosnų sutikimą ir svetingumą. Maloniai patikinu Jus ir Lietuvos žmones, kad ir toliau už Jus melsiuos ir prašysiu gausios Visagalio Dievo palaimos visiems. Pranciškus”.
Antrosios respublikos metais atnaujinti Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai jau artėja prie trisdešimtmečio sukakties. Prezidentei šis susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi jau šeštas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
