Popiežius Pranciškus įspėjo dėl nacionalizmo stiprėjimo ir Europos žlugimo. „Aš esu sunerimęs, nes mes girdime kalbas, kurios primena Hitlerio kalbas 1934-aisiais. „Pirmiausiai mes, mes…, mes…“ Tai baimę keliančios mintys“, – sakė pontifikas interviu Italijos laikraščiui „La Stampa“.
 
Ketvirtadienį Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis, kurio šūkis yra „Pirmiausiai Italija“, su savo reikalavimu rengti naujus rinkimus sukėlė politinę krizę šalyje. Popiežius konkrečiai nepaminėjo nei M. Salvinio, nei kitų politikų. Tačiau jis įspėjo, kad suverenizmas yra „izoliacija, kuri visuomet baigiasi blogai: jis net gali sukelti karą“.
 
„Šalis turi būt suvereni, tačiau ji negali izoliuotis“, – kalbėjo Pranciškus. Santykiai „su kitomis šalimis, su Europos bendrija turi būti saugomi ir skatinami“. Europa yra „darinys, kuris negali iširti“, pabrėžė 82-ejų popiežius.
 
Šis darinys dėl kai kurių lyderystės problemų ir vidaus nesutarimų esą yra susilpnėjęs. Tačiau jis privalo būti išgelbėtas.
 
Popiežius pasveikino moters išrinkimą į Europos Komisijos pirmininko postą.
 
Popiežius reguliariai įspėja dėl dešiniųjų populistinių ir ksenofobiškų partijų stiprėjimo Europoje, tačiau atskirų šalių ar politikų neįvardija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.09; 21:33

Popiežius Pranciškus sekmadienį meldėsi už žuvusiuosius per migracijos centro bombardavimą Libijoje ir ragino imtis suderintų veiksmų, kad būtų sukurti humanitarinės pagalbos koridoriai ir išvengta tokių tragedijų, rašo „Reuters“.
 
Per oro antskrydį Tripolyje praėjusį antradienį buvo susprogdintas sulaikymo centras, kuriame buvo daugiausiai migrantai iš Afrikos. Per nelaimę dešimtys žmonių žuvo ir daugybė buvo sužalota.
 
„Tarptautinė bendruomenė negali taikstytis su tokiais grėsmingais veiksmais“, – sakė popiežius Pranciškus Viešpaties angelo maldos metu Romoje.
 
Be to, popiežius paragino melstis už nukentėjusius per išpuolius Afganistane, Malyje, Burkina Fase ir Nigeryje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.08; 08:41

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį susitiko su popiežiumi Pranciškumi, tačiau į susitikimą atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių, praneša agentūra „Reuters“.
 
Tai jau trečiasis Rusijos vadovo susitikimas su popiežiumi Pranciškumi.
 
V. Putinas vėlavo ir į pirmąjį susitikimą su Šventuoju Tėvu. Į 2013 metais vykusį susitikimą su popiežiumi V. Putinas vėlavo taip pat 50 minučių, o į antrąjį, įvykusį 2015 metais, Rusijos prezidentas vėlavo daugiau bei valandą.
 
Manoma, kad pagrindine V. Putino ir popiežiaus diskusijos tema išlieka padėtis Ukrainoje. 2015 metais vykusio susitikimo metu popiežius Pranciškus paragino V. Putiną ir kitas konflikto Rytų Ukrainoje šalis „nuoširdžiai dėti pastangas“, kad būtų pasiekta taika.
 
Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių. Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
 
2015 metais vykęs popiežiaus ir Rusijos prezidento susitikimas truko 50 minučių. Tiktai susitikimai su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu truko ilgiau.
 
Po susitikimo su popiežiumi Rusijos vadovas pasimatys su Italijos prezidentu Sergio Mattarella ir premjeru Gusseppe Conte, su kuriuo surengs bendrą spaudos konferenciją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.05; 06:25

Popiežius Pranciškus kitą mėnesį Vatikane priims Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ketvirtadienį pranešė Vatikanas.
 
„Šventasis Tėvas liepos 4-ąją priims Rusijos Federacijos prezidentą“, – sakė laikinasis atstovas spaudai Alessandras Gisottis.
 
Tai bus jau trečiasis popiežiaus Pranciškaus ir V. Putino susitikimas.
 
Paskutinį kartą popiežius Rusijos prezidentą priėmė 2015 metais, kurio metu popiežius paragino V. Putiną ir kitas konflikto Rytų Ukrainoje šalis „nuoširdžiai dėti pastangas“, kad būtų pasiekta taika.
 
Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių. Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
 
2015 metais vykęs popiežiaus ir Rusijos prezidento susitikimas truko 50 minučių. Tiktai susitikimai su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu truko ilgiau.
 
Pirmąkart popiežius Pranciškus ir Rusijos vadovas susitiko 2013 metais, kai Romos katalikų Bažnyčia siekė pagerinti santykius su Rusijos ortodoksų Bažnyčia.
 
Ankstesnių susitikimų metu popiežius ir V. Putinas taip pat kalbėjosi tokiais klausimais, kaip karas Sirijoje, krikščionių persekiojimas ir santykiai tarp katalikų ir ortodoksų Bažnyčių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.06; 13:32

Popiežius Pranciškus išvyko į Rumuniją. EPA – ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus pradėjo trijų dienų apaštališkąją kelionę į Rumuniją, skirtą visų krikščionių suartinimui. Penktadienį lėktuvas su pontifiku ir jį lydinčiais asmenimis pakilo iš Fjumičino oro uosto Romoje, praneša naujienų portalas „RAI News 24“.
 
Vizito programa prasidės ekumeniniu susitikimu su Rumunijos stačiatikių bažnyčios vadovu patriarchu Danieliumi ir sinodo nariais. Kartu su patriarchu Romos katalikų bažnyčios vadovas lankysis centrinėje Bukarešto stačiatikių katedroje. Ji buvo pašventinta 2018 metais po 10 metų trukusių statybos darbų. Lygiai prieš 20 metų per vizitą į Rumuniją popiežius Jonas Paulius II paaukojo 200 tūkstančių dolerių šiai šventyklai statyti.
 
Pasak Šventojo Sosto spaudos tarnybos vadovo Alessandro Gisotti, ši Pranciškaus kelionė primena „tą istorinį vizitą ir jį tarsi papildo“.
Vienas svarbiausių Pranciškaus kelionės renginių bus septynių graikų apeigų katalikų vyskupų, nukankintų komunistinio režimo metais, paskelbimas palaimintaisiais. Ceremonija įvyks birželio 2 d. Blažo mieste Rumunijos vakaruose.
 
Pranciškus išvyko į Rumuniją, kur 87 procentai gyventojų išpažįsta stačiatikybę, praėjus mažiau kaip mėnesiui po apsilankymo Bulgarijoje ir Šiaurės Makedonijoje, kuriose stačiatikybė taip pat yra dominuojanti religija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.31; 14:00

Per visuotinę audienciją popiežius Pranciškus trečiadienį gavo neįprastą dovaną: 40 Bavarijos baikerių klubo „Jesus Biker“ narių padovanojo pontifikui „Harley-Davidson“ motociklą.
 
Baikeriai paprašė popiežiaus pasirašyti ant juodai balto motociklo, kuris buvo pagamintas specialiai jam. Tačiau kad kukliu laikomas jėzuitas pasiliks tokią brangią dovaną ar net ja važinės, buvo mažai tikėtina nuo pat pradžių.
 
Todėl krikščionys baikeriai pareiškė, kad motociklą parduos aukcione, o už jį gautas lėšas skirs našlaičių namams Ugandoje.
 
Popiežius veikiausiai turėtų tikrą autoparką, jei pasiliktų visas jam skirtas transporto priemones. Pernai jis dovanų gavo senovinį „Vespa“ motociklą, prieš tai – „Lamborghini“. Automobilis „Ferrari“, kuris buvo padovanotas popiežiui Jonui Pauliui II, 2015-aisiais „Sotheby’s“ aukcione parduotas už daugiau kaip 6 mln. dolerių.
 
2019.05.30; 10:30

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Velykų sekmadienį, tradiciškai kreipdamasis į tikinčiuosius Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė smurtą Šri Lankoje ir ragino spręsti karinį konfliktą Sirijoje, informuoja AFP.

Šventasis Tėvas išreiškė gilų liūdesį dėl sprogimų Šri Lankoje ir solidarumą su smurto aukomis.

„Sužinojau liūdnas naujienas apie išpuolius, kurie šiandien, Velykų sekmadienį, sukėlė širdgėlą ir skausmą“, – sakė popiežius Pranciškus.

„Norėčiau išreikšti artumą su krikščionių bendruomene, kuri buvo užpulta maldos metu, ir su visomis šio žiauraus smurto aukomis“, – sakė pontifikas.

Be to, savo kalboje jis ragino politikus spręsti karinį konfliktą Sirijoje ir garantuoti, kad milijonai pabėgėlių ir namų netekusių žmonių galės grįžti į savo šalį.

Anot jo, atėjo laikas iš naujo įsipareigoti pasiekti politinį sprendimą, kuris benamiais tapusiems žmonėms ir pabėgėliams kaimyninėse valstybėse, ypač Libane ir Jordanijoje, leistų grįžti į savo šalį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.21; 15:00

2018-ųjų liepos 6-oji. Vilnius. Gedimino prospektas. Slaptai.lt nuotr.
Senoviškas automobilis Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.

Penktadienį viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį.

Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.

Vilniaus gatvės vitrinos. Slaptai.lt nuotr.

„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.

Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – penktadienį žurnalistams sakė P. Poderskis.

Penktadienį buvo paskelbta, kad „Vilnius – Europos G taškas“ reklamos kampanija oficialiai startuoja užsienyje. Joje Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.

2018.08.04; 08:57

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Abu jie per pirmąjį savo susitikimą antradienį Vatikane kalbėjosi apie valandą – tai privačiai audiencijai yra labai ilgas laikas.

Pontifikas, kaip įprasta per tokias audiencijas, įteikė E. Macronui medalį su Šventojo Martyno atvaizdu ir atkreipė dėmesį į tai, kad valdančiųjų uždavinys yra padėti vargšams.

Susitikime tvyrojo gera atmosfera. Filmuotoje medžiagoje buvo matyti, kaip E. Macronas ir popiežius šypsosi ir pokštauja. Svečias net pabučiavo pontifiką į skruostą.

E. Macroną lydėjo jo žmona Brigitte. Ji, kaip įprasta per apsilankymus Vatikane, vilkėjo juodai. Oficialiai apie pokalbio turinį kol kas nieko nežinoma.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.27; 05:30

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gavo Popiežiaus Pranciškaus laišką. Juo Šventasis Tėvas dėkoja Prezidentei už sveikinimus penktųjų išrinkimo Popiežiumi metinių proga.

„Šiltai laukiu savo artėjančio vizito į Lietuvą, – rašoma Popiežiaus laiške, – ir laiminu Jus bei visus Lietuvos žmones Visagalio Dievo vardu.“

Sveikindama Popiežių Prezidentė palinkėjo Šventajam Tėvui įkvėpimo ir ryžto toliau skleisti tikėjimu paremtą viltį, vienijant viso pasaulio žmones taikesniam, teisingesniam, tauresniam gyvenimui. Prezidentė taip pat padėkojo Popiežiui už nuolatinį dėmesį Lietuvai ir jos žmonėms, su dideliu džiaugsmu laukiantiems Šventojo Tėvo apsilankymo mūsų šalyje.

Prezidentės ir Katalikų Bažnyčios kvietimu Popiežius Pranciškus su valstybiniu vizitu Lietuvoje lankysis rugsėjo 22-23 dienomis, primena Prezidentės spaudos tarnyba.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.22; 05:00

Emiliado Fittipaldi / La Repubblica

„Dokumentas apie Emanuelę Orlandi (15-metę Vatikano pilietę, dingusią paslaptingomis aplinkybėmis ir iki šiol nerastą, – red. past.)“ – tai numanoma finansinė ataskaita apie „išvežtą iš namų“ mergaitę, dingusią 1989 metais.

„Anot dokumento autoriaus – velionio kardinolo Lorenco Antonečio iniciatyva – ar tai netikras (kaip atrodo), ar visiškai prasimanytas dokumentas – tai tik viena iš ataskaitų, galinčių sujaudinti Vatikaną artimiausioje ateityje, – rašo Emilianas Fitipaldis italų žurnale L‘Espresso. – Esmė tokia, kad po to, kai pontifiku buvo išrinktas Bergoljas, tarpusavio karai aplink Šventąjį Sostą toli gražu nesibaigė, ir daugelis nuogąstauja, kad naujų slaptųjų dokumentų publikavimas gali netrukus įžiebti naują nutekinimo sezoną“.

„Raštelis apie išlaidas, susijusias su Orlandi, kupinas formalių klaidų, bet suregztas tų, kas labai gerai pažinojo žmones, įvykius ir Jono Pauliaus II pontifikato aplinkybes, iš tikrųjų atsidūrė Šventojo sosto Ekonomikos reikalų prefektūros šarvuotoje spintoje, kurią saugojo Lusijus Valechas Balda, prefektūros sekretorius 2011–2015 metais, – sakoma straipsnyje. – Tą seifą 2014 metų kovo pabaigoje išlaužė paslaptingi vagys, kurie taip ir nebuvo išaiškinti ir kurie išsinešė krūvą aplankų su delikačiomis bylomis, liečiančiomis, bent jau pasak tose patalpose dirbusių liudytojų, kai kuriuos reikšmingus ankstesnius ir nesenus Vatikano istorijos epizodus“.

„Buvo nustatyta, kad dalis tų pagrobtų ataskaitų grįžo kaip anoniminė siunta į prefektūrą, praėjus mėnesiui po vagystės: joje neva tai buvo dokumentai apie numanomą Bažnyčios teiktą finansavimą Lenkijos profsąjungai „Solidarnost“, bankininkų Roberto Kalvio ir Mikelės Sindonos susirašinėjimas apie Banco Ambrosiano krachą, laiškai, kurie dokumentuoja kivirčus dėl 1999 metais mirusio buvusio nuncijaus Prancūzijoje Marijaus Taljaferio ginčijamo palikimo, taip pat ir kiti finansiniai dosjė, saugomi tos įstaigos, kuri iki 2015 metų buvo Šventojo sosto Apskaitos rūmai, spintoje“, – perduoda leidinys.

„Dabar gali būti, kad nelabai tolimoje ateityje tie, kas išsaugojo slaptuosius dokumentus, panorės išlįsti iš šešėlio ir suduoti naują smūgį, vėl sukti ratus „kaip varnai virš Šventojo Petro kupolo, – tęsia žurnalistas. – Gal tam, kad atskleistų taip ir neišaiškintas mįsles. Arba kad pasiųstų naujus kurjerius,  atkeršytų ir suvestų dar nesuvestas sąskaitas“.

„Kas mano, kad į VatiLeaks įsipainiojusios tik smulkios žuvelės, labai klysta, – cituoja autorius labai aukšto rango prelatą. – Noriu pabrėžti, kad jos įnešė savo indėlį į Popiežiaus atsistatydinimą pirmą kartą per daugelį šimtmečių: argi įmanoma patikėti, kad tokio masto operacija buvo suorganizuota tik dvaro liokajaus Paolo Gabrielės? Prisipažinsiu, man neramu“.

„Faktas, kad Pranciškaus popiežiavimas jau kurį laiką išgyvena sudėtingą momentą, – tęsia žurnalistas. – Ir jeigu Bergolją dievina jo parapijiečiai, o pasaulietiška žiniasklaida jį laiko revoliucingu Popiežiumi, Vatikano viduje jo priešų per tuos pirmuosius ketverius su puse popiežiavimo metų, užuot sumažėjus, padaugėjo. Išaugo jų ir skaičius, ir jėga. Pasirengimas dialogui pagal doktriną šventinti vėl besituokiančius išsiskyrusiuosius, įžūlus progresyvumas, bent jau žodžiais, homoseksualų ir netradicinių šeimų atžvilgiu, kova (nors ir nelengva) prieš korupciją Vatikane sutelkė įvairialypį frontą, kuris vis kritiškiau žiūri į Bergolją, tiek iš ganytojiško taško („jau nieko nebesuprasi“, kartoja priešininkai), tiek ir dėl karingo valdymo stiliaus“.

„Štai čia pat mūsų laukia naujas štormas“, – apibendrina pokalbį su autoriumi autoritetingas šaltinis. “Vatikane spėjama, kad numanomos ataskaitos apie fleita grojusios mergaitės pagrobimą, – tai tik kovos pradžia, kai į darbą bus paleisti dokumentai. Ir neapykantos nuodai“, – apibendrina žurnalistas.

Informacijos šaltinis: La Repubblica

2017.10.02; 06:00

Dėl ko tartasi Gedimino ir Jono XXII laiškuose

Galima būtų manyti, kad Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus korespondencijos tekstai atspindi tiktai pradinę derybų stadiją, kai šnekama apie Gedimino galimą atsivertimą į katalikybę ir dar neatėjo metas kalbėti apie karaliaus karūną. 

Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet atkreipkime dėmesį, kad tekstuose nešnekama ir apie karūnavimą.

O juk tai labai svarbus karaliaus atsivertimo ir krikšto momentas. Neveltui visų laikų Lietuvos istorikai tiek daug yra rašę apie Mindaugo ir jo žmonos karūnas ir atkakliomis komparatyvistinės analizės pastangomis mėgino atkurti Mindaugo karūnavimo ceremoniją pagal katalikiškąjį karalių vainikavimo formuliarą[1].

Gedimino atveju apie tai nešnekama – tyli ir istoriniai šaltiniai, ir, žinoma, istorikai, mintantys rašytiniais šaltiniais.

Kodėl?

Atsakyti tenka, mano manymu, labai aiškiai: derėtasi ne dėl Lietuvos karaliaus titulo ar karalystės statuso (tai nekvestionuojama), o dėl Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimo į katalikų tikėjimą.

Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimas į katalikų tikėjimą – štai Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus derybų objektas, labai aiškiai suformuluotas paties Jono XXII. Savo laišką (1324.V I.1) Gediminui popiežius pradeda tituliniu kreipiniu „Žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“ ir išreiškia savo nuomonę dėl dviejų Gedimino laiškų (1322 m. vasarą ir 1323 m. gegužę?). Popiežius primena karaliaus Gedimino išsakytus dalykus bei prašymus ir duoda aiškų atsakymą:

“Taigi mes drauge su minėtaisiais broliais reikiamu atidumu apsvarstę tiek pirmąjį, tiek antrąjį laišką, tokį laišką su tais pačiais broliais tinkamu dėmesiu ištyrę, Visagalinčiam Dievui Tėvui, iš kurio gauna pradžią visos gėrybės, kurio rankoje yra karalių širdys ir kurio kiekvienam norui paklūsta viskas be jokio prieštaravimo, dėkojame visais būdais už tai, kad šventosios dvasios malonė savo skaisčiais spinduliais, matyt, apšvietė tavo dvasios akis ir parodė tau katalikiškosios tiesos kelią, kad tavo karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs, nors paskui nuo jo atkrito ir su didele sau žala nusmuko į senąją klaidą, kaip tavo laiške paminėta“ ( M.Ročkaus vertimas[2]).

Trumpai tarus, popiežiui rūpi, kad Gediminas jo valdomoje karalystėje „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“ (ac ostendisse tibi viam catholice veritatis, ut regalis providencia reformet salubriter fidem ipsam catholicam, quam predecessor tuus predictus cum suo regno susceperat“).

 S.Rowellas pateikia savąjį šios frazės vertimą į lietuvių kalbą:

 „Šventosios Dvasios dėka Tėvas nušvietė tavo vaizduotę savo šviesos spinduliais ir parodė tau katalikiškos tiesos kelią, idant karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“ (dok. 41).

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mano galva, abu vertimai neprieštarauja vienas kitam, tik išryškina įvairius frazės niuansus. Vienu atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“. Antru atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“.

Taigi abiem vertimo atvejais akivaizdu, kad korespondencijos objektas yra karaliaus katalikiško krikšto reikalas, o ne karaliaus titulo ar karalystės statuso  gavimas ar suteikimas, apie ką nė neužsimenama.

Kodėl Gediminas nebuvo gundomas „karūnos blizgesiu“?

Turime ne vieno tradicinio istoriko mėgiamą hipotezę, esą ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Kęstutis būdavo anuomet gundomi katalikiškai krikštytis ne vardan paties krikšto, o vardan karališkos karūnos.

Tačiau istorijos veikaluose ir vadovėliuose išpopuliarinta gundančio „karūnos blizgučio“ hipotezė neturi jokios atramos Jono XXII ir Gedimino korespondencijoje.

Abiems neakivaizdinių derybų ar korespondentinio disputo dalyviams rūpi suderinti savo skirtingus interesus, kurie neturi nieko bendra su gundančiu „karūnos blizgesiu“.

Gediminas pirmasis buvo išdėstęs popiežiui savo interesą  su konkrečiu pagalbos prašymu ir konkrečiu pasiūlymu iš savo pusės: 

„O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes , kaip ir kiti krikščionių karaliai (sicut ceteri reges christiani) , esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti katalikų tikėjimą (et fidem catholicam recipere), kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai“.

Gedimino pasisiūlymas priimti katalikų tikybą, atidžiau analizuojant tekstą, yra grynai pragmatiškas teisiniu požiūriu: prašydamas Romos popiežiaus globos ir apsaugos nuo Vokiečių ordino savivalės bei smurto, Lietuvos karalius puikiai supranta, jog tokios globos galima susilaukti tiktai atsidūrus Romos Bažnyčios jurisdikcijoje, taigi praneša, jog yra pasiruošęs visuose dalykuose paklusti Romos popiežiaus jurisdikcijai ir atsiversti į katalikų tikėjimą.

Popiežius Jonas XXII taip pat neslepia savo svarbiausio intereso:

„…mes tikimės, kad išsipildys mūsų ir pačios Bažnyčios didelis ir [tikrajam gyvenimui] naudingas troškimas, jei matysime, jog ta pati Bažnyčia didėja augant gausiems palikuonims ir įvairioms pagonių tautoms, to paties tikėjimo saugojamoms, sueinant į vieną mielą Kristui tautą, kuri gyvena Viešpaties namuose“.

Vardan to Romos popiežius pažada Lietuvos karaliui savo pagalbą:

 „…kreipeisi pagalbos dėl anksčiau išvardytų minėtuose pirmame ir antrame laiškuose skundų prieš minėtus magistrą ir brolius, mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo […] mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje, be kurios tinkamai nepagerbiamas taikos Kūrėjas.

Betgi būdamas puikus ir prityręs juristas Jonas XXII iškelia ir pažado įvykdymo sąlygą.

Katalikiškas pagonių karaliaus krikštas – pagalbos sąlyga

Apaštalų sosto pagalba bus suteikta tiktai tuomet, jei Gediminas atsiduos Apaštalų sosto jurisdikcijai ir tik po to, kai priims iš Romos katalikišką krikštą (quod nostrum et ipsius ecclesie subire in illis iudicium non recusas et imploras auxilium confidenter, eius obediencie te submittens, […] te post suscepcionem eiusdem fidei ad gremium eiusdem ecclesie redeunte“.

Minėti du vertimo variantai šią neakivaizdinio tarimosi sąlygą pateikia vėlgi su nevienodais griežtumo ir aiškumo niuansais.

S.Rowelas teikia tarsi atsargesnį vertimą:

„mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo, jog neatsisakai tuose dalykuose paklusti mūsų ir tos pačios Bažnyčios sprendimui ir drąsiai prašai pagalbos, atsiduodamas tai pagalbai, tau priėmus tą patį tikėjimą ir į tos pačios Bažnyčios glėbį sugrįžus, mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui“ ir t.t.

M.Ročkos atliktas ir galbūt L.Valkūno patikrintas vertimas skamba aiškiau:

„[atsižvelgdami] į tai, kad neatisakai priimti tuose reikaluose mūsų ir pačios bažnyčios sprendimo, paklusniai jam nusilenki ir su pasitikėjimu prašai pagalbos, mes, po to, kai tu priimsi tikėjimą ir sugrįši į bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime“ ir t.t. ( p.107).

Kitoje savo laiško vietoje popiežius dar kartą pakartoja savo pagalbos sąlygą:

„post tue felicis conversionis auspicium adeo favorabilis iusticie plenitudinem ac defensionis presidium tibi tuisque natis et regno exhibere proponimus“.

Abu vertimai niuansuoja popiežiaus pažadų įvykdymo sąlygą:

Pirmasis:

„… po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“ (S.Rowellas, 2003)

Antrasis:

„…mes , gavę tavo laimingo atsivertimo ženklą, prižadame tau, tavo vaikams ir karalystei įvykdyti tokios palankios teisybės pilnybę ir taip saugiai ginti, kad tu, kuris mus ir minėtuosius mūsų brolius kardinolus, kaip pradžioje sakoma, drauge su savo vaikais išsirinkai tėvais, vertai galėsi džiaugtis tokių tėvų pasirinkimu ir tuo, kad mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje radai tai, ką buvai tikėjęs rasti tėvo ir motinos pagalboje“ (M.Ročka, 1966, p. 109).

Gan detaliai, įvairiais aspektais aptarinėti popiežiaus ir karaliaus laiškus, mano manymu, verta jau vien todėl, kad Jono XXII ir Gedimino korespondencijos juridiniai aspektai, sakyčiau, atsiduria Lietuvos istoriografijos tolimiausiame plane, jeigu iš viso atsiduria, nustelbti įvairiausių paties krikšto pažado ir netesėjimo interpretacijų, grindžiamų politinėmis hipotezėmis arba moraliniais išvedžiojimais.

Mums gi svarbiausia Gedimino titulo ir valstybės statuso klausimas, kurio galutiniai aspektai, papildantys popiežiaus laiškus, yra dėstomi popiežiaus legatų pasiuntinių pas Gediminą ataskaitose.

Popiežiaus legatų pasiuntiniai pas Lietuvos karalių (ad regem Lethowie)

Visą derybų su Romos kurija chronologiją yra glaustai išdėstęs lietuvių istorikas Mečislovas Jučas:

„Nuo pirmojo [1322 m. vasara] Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII iki jo atsakymo praėjo beveik dveji metai. Per tą laiką įvykiai vertė Gediminą pakeisti savo ankstesnį nusistatymą. Turime užrašytą be galo gražų ir nepaprastai gyvą Rygos pasiuntinių pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais. Popiežiaus legatai atkeliavo į Rygą 1324 m. rugsėjo 22 d. Jie nevyko į Vilnių, o pasiuntė pasiuntinius – Rygos pranciškonus pasiteirauti, ar Gediminas nepakeitė savo nuomonės.

Vadinasi, kažkoks įtarimas jau buvo kilęs. Iš Rygos pasiuntiniai atkeliavo į Vilnių 1324 m. lapkričio 3 d., šeštadienį. Gediminą jie rado savo menėje – in aula sua. Kadangi buvo vėlus vakaras, Gediminas tą dieną jų nepriėmė. Lapkričio 4 dienos, sekmadieno, rytą jie išklausė šv.Mišias pas Vilniaus pranciškonus.[…] Po pietų Lietuvos valdovas kartu su 20 žmonių taryba priėmė Rygos pasiuntinius […] Lapkričio 5 d. Gediminas pasiuntė pas Rygos pasiuntinius vieną savo tarybos narį kalbėtis dėl Vilniaus [ taikos] sutarties. Lapkričio 6 d. valdovo vertėjas nuvedė rygiečius pas pranciškonus, kur buvo valdovo įgaliotinis su tarėjais[…] Rygos pasiuntiniai dar tikėjosi slaptai susitikti su Lietuvos valdovu, bet jis rytojaus rytą atsisakė juos priimti, nes esą susitinkąs su totorių pasiuntiniais. Prieš išvykdami į Rygą, pasiuntiniai prašė tarybos paveikti Gediminą, kad jis atsakytų raštu Rygoje esantiems popiežiaus legatams. Bet jis to nepadarė. Pasiuntiniai iš paties Gedimino išgirdo neigiamą atsakymą dėl jo krikšto.[…] Lapkričio 25 d. pasiuntiniai grįžo į Rygą. Juos lydėjo įtakingas lietuvis, antrasis pagal įtaką valstybėje po Gedimino – secundus post regem. Jis dar kartą laidavo legatams, kad Gediminas liks su savo tėvų tikėjimu. Pasiuntiniai, buvę Vilniuje, tą pareiškimą patvirtino“[3]

Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos "Europos Sarmatijos aprašymas" iliustraciją.
Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas“ iliustraciją.

Kaip matome, didžiąją 1324 m. lapkričio dalį Romos popiežiaus legatų pasiuntiniai praleido Vilniuje, bendraudami su Gedimino tarybos nariais, įgaliotiniu ir tarėjais, su pačiu Gediminu, su jo vertėjais, su Vilniuje gyvenančiais pranciškonų vienuoliais, su dominikonu vienuoliu Mikalojumi, kuris priklausė valdovo tarybai ir kt.

Reikia manyti, jog pasiuntiniai turėjo pakankamai laiko ir progų susipažinti su situacija Gedimino sostinėje ir net jo artimiausioje aplinkoje, kuomet Gediminas, priėmęs atvykusius pasiuntinius savo menėje, pirmiausia pasiūlė jiems po kelionės pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos“ iki rytdienos derybų…

M.Jučas tikrai teisus, pabrėžęs, kad pasiuntiniai paliko mums anuomet užrašytą „be galo gražų ir nepparastai gyvą pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais“, įjungtą į bendrą ir gana detalią rašytinę savo ataskaitą Rygoje jų laukusiems popiežiaus legatams[4].

Tuo pačiu metu M.Jučas, vengdamas tradicinės istoriografijos reliktų, perpasakoja Vilniaus susitikimų eigą, vadindamas Gediminą neutraliu žodžiu „valdovas“, matyt, nenorėdamas tituluoti Gediminą nei „karaliumi“, nei „didžiuoju kunigaikščiu“.

Toks diplomatinis atsargumas, kurio vis dažniau griebiasi XXI amžiuje Lietuvos istorikai, deja, dar atrodo per daug diplomatiškai suktas, jei prisiminsime, kad atvykę pas Gediminą XIV šimtmečio diplomatai, popiežiaus legatų pasiuntiniai iš Rygos be jokių gudrybių ir „istoriografinių saugiklių“ visoje savo ataskaitoje visur ir ištisai vadina Gediminą karaliumi.

Tas titulas naudojamas ir pačių pasiuntinių kalboje, ir jų kalbintų žmonių perpasakojimuose  – niekas niekur nepavadina Gedimino „dux/u ar „didžiuoju dux/u, tai yra „didžiuoju kunigaikščiu“.

Ypač įdomu titulatūros atžvilgiu panagrinėti Rygos pasiuntinių pokalbius su Gediminu ir jo įgaliotiniais po to, kai pasiuntiniai suprato, jog Gediminas nesiruošia katalikiškai krykštytis nepaisant visos popiežiaus legatų pasiuntinių argumentacijos.

Trys svarbiausieji katalikų argumentai pagonių karaliui dėl krikšto

Popiežiaus legatų pasiuntiniai, atvykę į Vilnių pas Gediminą, labai aiškiai išdėsto pagrindinę popiežiaus įgaliotinių legatų užduotį:

„Pavalgius karalius pasiuntė mūsų [rex misit pro nobis]; o atvykę radome jį menėje su maždaug dvidešimčia patarėjų; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti vieną. Mums pasitarus tarpusavyje, atrodė aiškiai suprantama, jog karalius priešiškas“.

Dar iki susitikimo su Gediminu Rygos pasiuntiniai iš kelių neoficialių pkalbių su dvariškiais ir Vilniaus krikščionimis vienuoliais sužinojo, kad ankstesnis „karaliaus nusistatymas dėl krikšto yra pakitęs tiek, kad jis visai nenorįs priimti Kristaus tikėjimo“ (…quod nequaquam vellet recipere fidem Christi“).

Gal dėl to pasiuntiniai paaiškino priežastį, kodėl Romos kurija tylėjo beveik porą metų[5], ir pranešė, jog dabar popiežius ėmėsi ryžtingų veiksmų Gedimino labui:

„ … popiežius tuoj pat negalėjo rasti tinkamų asmenų tokiam dideliam ir naudingam darbui atlikti, bet, praėjus šiek tiek laiko, jis pasiuntė gerbiamus Kristuje tėvus ir ponus VV su visuotine galia pagal jūsų norą, kaip Apaštališkajam Viešpačiui ir arkivyskupui rašėte. Tie pasiuntiniai, Dievo padedami, sveiki atvyko į Rygą su ponu arkivyskupu, siųsdami mus pas jus, trokšdami, kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę, ir jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo; jie su didžiuliu nekantrumu trokšta jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“.

Kitaip sakant, popiežius Jonas XXII atsiuntė savo legatus į Rygą, idant sutvarkytų karaliaus Gedimino atsivertimą (pro expedicione conversionis vestre).

Kodėl Gediminui vertėtų atsiversti tikyboje iš pagonybės į katalikybę?

Pasiuntinių argumentacija ypač įdomi.

1) „…jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę…“

Vienas ir bene svarbiausias iš pasiuntinių pateikiamų argumentų nusakytas gana žemiškai ir paprastai: trokšdami, „kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“… ( vestrum statum \de bono/ in melius prosperari). ..

Ką tai galėtų reikšti?

Lietuvos istoriografijoje populiariausia interpretacija tapo militaristinė atsivertimo ir katalikiško krikšto nauda, kurios neslepia, nors ir neakcentuoja popiežiaus legatai ir jų žodžius Vilniuje persakantys pasiuntiniai iš Rygos:

„jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo“.

S.Rowell šiuos žodžius komentuoja, kaip atsiliepimą į Gedimino 1322 m. vasaros laišką popiežiui (kom. Nr. 14), kur buvo išsakyti Gedimino kaltinimai vokiečių ordinui, per amžius trukdžius lietuviams ramiai gyventi ir net plėtoti  katalikišką tikybą Lietuvoje.

Taigi vienas iš pasiuntinybės argumentų – akivaizdi atsivertimo į katalikybę nauda, kadangi tuo keliu pasukus būtų užkirsta ligšiolinė Romos katalikų Bažnyčios palaikoma vokiečių ordino teisė ir galimybė po senovei toliau puldinėti Lietuvą katalikiško krikšto pretekstu.

Tačiau, pasak pasiuntinių, ne tik dėl to karaliaus  Gedimino „padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.

2) „ dėl jūsų išgelbėjimo…“

Pasiuntiniai persako karaliui Gediminui popiežiaus legatų troškimą „jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“ (sunt pro vestra salute et exaltatione vestri regni).

„Išsigelbėjimas“ šiuo atveju suprantamas tradicine teologine prasme.

Čia, ko gero, derėtų mūsų laikų skaitytojams priminti, kaip buvo katalikų suvokiamas „Išsigelbėjimas“ viduramžių Europoje.

Jau dviejų tūkstantmečių sandūroje, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas (1009 m.) Vakarų Europos kronikose, blaiviausieji ir galingiausieji viduramžių krikščionijos protai, lygiai taip, kaip silpniausieji, buvo apimti ir persmelkti eschatologinės pasaulio pabaigos laukimo. 

Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvanjinio knygos.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvagnjinio knygos.

Pasaulio pabaiga turėjo ateiti 1000-aisiais metais nuo Kristaus gimimo. Kai neatėjo, buvo ne mažiau įtemptai laukiama, kad ateis 1033-aisiais, tai yra – nuo Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Būtent tais metais, kaip laukė milijonai žmonių Europoje, turės įsikūnyti Jono Apreiškime išpranašauta pasaulio pabaiga. Būtent tada,  atrodė, įvyks paskutinis eschatologinis mūšis, kai pasirodys paslaptingas raitelis „krauju permirkusiu drabužiu ir jo vardas – Dievo Žodis“, o ant „jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ ( Apr 19, 11 – 16). Būtent tada bus sugautas mistinis Žvėris, „o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą“. Būtent tada abu jie bus įmesti į ugnies ežerą su degančia siera, o jų pasekėjus visus užmuš raitelis „kalaviju, einančiu iš burnos“ ir visi paukščiai prisiles jų lavonų (Apr 19, 20- 21).

O visų svarbiausia, kad pasibaigus neteisybės ir nedoros tūkstantmečiui, nužengs iš dangaus angelas, „laikantis rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę“, jis nutvers senąją blogio gyvatę, „kuri yra Velnias ir Šėtonas“, suriš jį tūkstančiui metų, įmes į bedugnę, užrakins ją ir iš viršaus užantspauduos, „kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“ ( Apr 20, 1- 3).

Štai ko laukė Europos krikščionija viduramžiais, ir štai kodėl ištikimiausieji katalikų dvasininkai, misionieriai ir karinių vienuolių ordinų broliai skubėjo žūt būt ir kuo skubiau išgelbėti Kristaus mokymo nepažįstančias tautas, nes priešingu atveju jos negalės atgyti po paskutinio mūšio ir  negalės gyventi atnaujintoje naujo tūkstantmečio karalystėje.

Dabar galbūt mano skaitytojams aiškesnis ir labiau suprantama bus daugelio ano meto kronikų, kryžiaus žygių ir Romos popiežių politikos retorinė terminija, nuolat pabrėžianti pagoniškų ir klaidatikių tautų „išsigelbėjimo“ galimybę ir būtinybę.

Visi Kristaus žodžio pasekėjai, skelbėjai ir įkūnytojai galėjo rasti išsigelbėjimą Paskutiniajam Teismui pasibaigus pranašiškame pasaulio pabaigos regėjime (Jono Apreiškimas), kur jų sieloms numatytas būsimojo išsigelbėjimo likimas:

Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų. Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų“ (Apr 20, 4).

Sunku pasakyti ir kažin ar dera spėlioti, ką Gediminui galėjo reikšti katalikiško išsigelbėjimo ir pomirtinio sielos atgijimo koncepcija.

Matyt, ir pasiuntiniai rygiečiai naudojo šį pasakymą (pro vestra salute) iš tradicijos ir čia pat nusprendė jį paremti kur kas žemiškesniu argumentu:

3) „ dėl jūsų karalystės didybės…“

Ką galėtų reikšti trečias legatų išsakytas tikslas: „ ..missi sunt pro … exaltatione vestri regni“, esą, „jie yra pasiųsti dėl jūsų karalystės didybės“ (Rowello vertimas, dok. 54) arba „…dėl jūsų karalystės išaukštinimo“ (Ročkos vertimas, p. 127).

Legatų pasiuntiniai, matyt, numanė, kad Vilniuje jiems teks paaiškinti karaliui Gediminui tokį mįslingą svetimšalių rūpestį dėl jo „karalystės didybės“.

Iš esmės tai ir buvo pasiuntinių užduotis, taigi jie vėliau ir aiškino karaliaus advokatui ir jo tarybos keliems nariams:

„pradėjome jiems pasakoti užduotį, kurią mūsų ponai mums pavedė, ir išaiškinome jiems, kiek galėjome, prašydami, kad per tarybą jie praneštų karaliui, jog jei pasiliktų tvirtai ir pastoviai prie gero sumanymo [atsivertimo], pats gautų tokią garbę, kaip bet kuris kitas krikščionis karalius turi pasaulyje, ir didesnę, ir savo karalystę išaukštintų, ir visa jo gentis [garbę turėtų]“.

Šiame tekste svarbu išskirti ir suvokti raktinį pasakymą: „savo karalystę išaukštintų“. Čia atsikartoja karalystės statuso lygyje pradinis argumentas „jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“

Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.
Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.

Paprastai tarus, konstatuojama, kad realiai egzistuojanti Lietuvos karalystė iš karto po jos karaliaus atsivertimo į katalikybę būtų paties karaliaus poelgiu (atsivertimu) „išaukštinta“, įgytų „aukštesnį statusą“.

Ypač įdomu, kad pasiuntiniai tą „išaukštinimą“ sieja ne su kuo kitu, o su pačiu karaliumi, jie šneka, kad savo poelgiu (atsivertimu) jis pats išaukštintų savo karalystę (regnum suum exaltaret).

Čia turime dar vieną problemą: koks gi tuomet katalikų popiežiaus vaidmuo, jeigu karalius Gediminas, atsivertęs į katalikybę, pats išaukštintų savo karalystę?

Problema tuo įdomesnė, kad Jono XXII korespondencijoje ir jo pasiuntinių pokalbiuose net neužsimenama, kaip minėta, apie karaliaus karūną, kurią katalikiško karūnavimo atveju turėtų jei ne popiežius, tai bent jo paskirti arkivyskupas ar vyskupas, uždėti Gediminui ant galvos.

Dar paprasčiau tarus, Romos popiežiaus vardu Lietuvos karaliui Gediminui duodama suprasti, jog egzistuoja dviejų tipų karalystės, taigi Lietuvos karalystė turi galimybę pereiti į „aukštesnį“ lygį.

Mes dar turėsime progos pasižiūrėti (IX knygos dalyje), kaip pats karalius Gediminas vertina svetimšalių hipotezę apie dviejų lygių karalystes ir savo paties karalystės statusą, bet mūsų knygos diskurse svarbu konstatuoti, kad nei pasiuntinių ataskaitoje, nei popiežiaus laiškuose niekur nė karto nešnekama apie tai, kad po atsivertimo Romos Bažnyčios popiežius, Vyriausias žynys (Pontificis supremus) Kristaus vietininkas žemėje suteiksiąs Lietuvos valdovui karaliaus titulą (rex) ir tiktai po to Lietuvos valdovas galėsiąs būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva galėsianti būti vadinama  karalyste (regnum).

Kiekvienas logiškai ir teisiškai mąstantis žmogus, o tokie ir buvo Jonas XXII, jo legatai ir pasiuntiniai, negalėjo nei sugalvoti, nei siūlyti Gediminui panašios teisinės nesąmonės. Jie, kaip rodo visi šaltiniai, žinojo ir neabejojo, kad Gediminas jau yra lietuvių ir rusų karalius ir seniai bei teisėtai valdo savo paveldėtą karalystę.

Kokiu užsispyrėliu ar dogmatiku reiktų būti, kad nematytum, kaip absurdiškai atrodo vėlesnių istorikų išpopuliarinta hipotezė, esą Jonas XXII siūlė Gediminui karaliaus karūną ir jo valstybei suteikti karalystės statusą tuo metu, kai pats visur nuo pirmojo laiško vadino Gediminą karaliumi ir visiems suinteresuotiems katalikams rašė apie Lietuvos karalystę, kurios karalius su savo pavaldiniais, karalystės gyventojais žada priimti katalikišką krikštą…

Įsiklausykime, kaip tuomet skambėtų tradicinės istoriografijos išpuoselėta formulė: po Lietuvos karaliaus atsivertimo į katalikybę Romos popiežius suteiks Lietuvos karaliui (rex) karaliaus titulą (rex) ir tuomet Lietuvos karalius (rex) galės būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuvos karalystė (regnum) galės būti vadinama  karalyste (regnum)…

Tai būtų absurdas, tolygus absurdui, jei kas nors, tarkim, nuo amžių ramiai tekančiai upei suteiktų teisę vadintis upe ir žadėtų duoti jai teisę tekėti…

Pagonių karalius atsisako katalikų karaliaus titulo

Taigi, kaip minėjau, derėtasi dėl kitko – dėl Lietuvos karaliaus ir karalystės gyventojų atsivertimo į katalikybę.

Neužmirškim, jog tai būtų buvęs sudėtingas dvilypis procesas, o ne šiaip elementarus krikštas, apie kurį nuolatos šnekama tradicinėje Lietuvos istoriografijoje.

Iš vienos pusės, Romos popiežius su Lietuvos karaliumi tarėsi dėl paties pagonybę išpažįstančio karaliaus katalikiško krikšto.

Bet egzistavo ir kita sudėtinga Gedimino katalikiško krikšto ir karalystės problema, kadangi didžioji Gedimino valdomos karalystės gyventojų dauguma jau senai buvo priėmusi krikštą, tik, žinoma, ne katalikiškomis apeigomis.

Lietuvos karalius Gediminas ir, be abejo, popiežius Jonas XXII žinojo, kad Gedimino, „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“, valdytuose kraštuose didžiulė gyventojų dalis jau seniai buvo graikų apeigų krikščionys. Dar daugiau – visiems akivaizdu buvo, kad Rusios žemių krikščionys niekados savo noru nesutiks persikrikštyti į katalikus, kuriuos Bizantijos patriarchas Konstantinopolyje jau seniai, nuo 1054 metų krikščionijos skilimo, buvo  atskyręs kartu su Romos popiežiais nuo graikų apeigų Bizantijos ortodoksų Bažnyčios.

Karaliaus Gedimno katalikiškas krikštas, kurį jam siūlė Romos popiežius, reikalavo, popiežiaus žodžiais tariant, „kad jis [ karalius] ir visi netikintieji atsiverstų į katalikų tikėjimą“ .

Jei turėsime galvoje strateginius Romos popiežių planus atvesti į teisingąjį katalikų tikėjimą visus atskalūnus, taigi – graikų tikybos schizmatikus Rusioje, nesunkiai galėsime įsivaizduoti, kokia grėsmė ilgainiui kiltų Gedimino valstybei. Toks žingsnis praktiškai turėtų anksčiau ar vėliau įtraukti visą valstybę į religinės schizmos (skilimo) konfliktą, kurio nemėgsta minėti nei aptarinėti Lietuvos tradiciniai istorikai, iki šiolei priekaištaujantys  Gediminui ir kitiems „kietakakčiams Lietuvos valdovams“, ne kartą atsisakiusiems katalikiško krikšto. 

Neatsitiktinai vėliau būtent tradicinių istorikų giriamas katalikiškas Jogailos krikštas ir katalikybės priverstinis platinimas daugiareliginėje Gediminaičių palikuonių valstybėje tapo viena iš esminių priežasčių, kurios pakirto daugiatautės Gediminaičių valstybės politinę strategiją. Pastarasis faktas po personalinių ir valstybinių unijų su Lenkija įstums Lietuvą ir Lenkiją į pražūtingus, šimtmečiais užtrukusius religinius konfliktus, atkakliai stengiantis pravoslavus atversti į katalikus, nors efektas buvo priešingas – pravoslaviškos slavų žemės pasiprašė pravoslaviško Rusijos caro globos ir valdžios Ukrainoje ir kitose slavų žemėse, tačiau tai jau atskira tema[6].

Grįždami prie Gedimino derybų su popiežiaus legatų pasiuntiniais Vilniuje, paklausykime, ką gi atsakė Lietuvos karalius, išklausęs visus tris mūsų aptartus pasiuntinių argumentus.

Ataskaitoje užfiksuoti Gedimino žodžiai:

„ …karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs Apaštališkajam Viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad  nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta.“ Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias“. (Ročkaus vert., p. 127).

Atsakymas, sakyčiau, nereikalauja komentarų.

Derybos buvo baigtos.

Drįsčiau teigti, jog iš Gedimino pusės vietoje katalikiško krikšto buvo pasirinkta daugiatautės ir daugiareliginės valstybės darna ir saugumas.

Iš pasiuntinių pusės, atrodo, buvo gauta Lietuvos karaliaus nuomonė apie Vakarų krikščionis, kurią pasiuntiniai, manyčiau, sąžiningai užfiksavo:

„Ką sakote man apie krikščionis? Kur randama didesnė neteisybė, didesnė nuodėmė, prievarta, pražūtis ir lupikavimas negu tarp krikščionių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo pamaldūs, kaip kryžiaus nešėjai [T. y. Vokiečių ordinas], o daro visokį blogį. Tie paėmė į nelaisvę vyskupus, uždarė juos į kalėjimą ir laikė varge kiek reikėjo, kad sutartų su jais pagal jų valią, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius nužudė, Rygos miestui didžiausią žalą atnešė ir ką tik nuo pirmo šitos krikščionybės įsikūrimo [čia] priesaika buvo pasižadėję, mažiausiai laikėsi, ypač praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai čia buvo. Visiems sutinkant, neverčiami taiką sudarė visos krikščionybės labui ir sutvirtino ją priesaikomis, bučiuodami kryžių, bet tuojau po to, ką priesaika buvo sutvirtinę, absoliučiai nieko nesilaikė, kadangi mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome susitarę, siunčiau taikai sutvirtinti, nužudė, ir ne tik juos, bet daug kitų ir ne kartą nužudė, pagrobė, surišo ir žiauriai laikė; ir dėl to visokiomis jų priesaikomis nebetikiu” (Rowell vertimas; dok.54).

Po to Gediminas daugiau nebepriėmė popiežiaus legato pasiuntinių:

„… advokato atkakliausiai prašėme, kad vienui vieni ir atskirai galėtume kalbėtis su karaliumi; tas pasakė, jog nori pranešti karaliui. Ir kitą dieną karalius pasiuntė tą patį savo advokatą su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo slapta su mumis kalbėtis, kadangi karalius negalėjo kalbėtis su mumis atskirai – buvo užsiėmęs su totoriais“. (Rowell vertimas; dok.54).

Lietuvos istoriografijoje galime rasti daugybę šių derybų interpretacijų, kurios skirtos Gedimino korespondencijai su popiežiumi ir deryboms su popiežiaus legatų pasiuntiniais, netrūksta išmintingų ir išmoningų pasvarstymų dėl Gedimino atsisakymo priimti katalikišką krikštą pasekmių ir padarinių tolimesnei Lietuvos istorijai, tačiau…

Mus dominančios temos kontekste galime padaryti išvadą, kad nepaisant visų skirtingų etapų derybose dėl krikšto ir net po atsisakymo priimti katalikišką krikštą, Lietuvos karalius Gediminas iki pat savo mirties visoje tarptautinėje diplomatikoje, lygiai kaip jo paties sutartyse bei laiškuose, buvo ir liko tituluojamas rex, bet ne „dux“, ne „furst, tai yra – ne „kunigaikštis“ (nei didysis, nei koks mažasis).

Mums dabar dera toliau aiškintis, kaip buvo tituluojami vienalaikiuose šaltiniuose Gedimino pirmosios kartos palikuonys [….Toliau VI knygos dalyje aptariami Gedimino sūnų ir anūkų titulai].

Istorikų interpretacijos

Mes jau esame išsiaiškinę (II, III ir IV knygos dalys), kad Lietuvos istoriografijoje nuo seno vyko savotiška istorikų kova su istoriniais šaltiniais, besistengiant pateikti savus istorijos veikėjų titulus, kurie, deja, neturėjo jokio pagrindo vienalaikiuose šaltiniuose.

Matėme, jog moksliškai parengęs Gedimino epochos dokumentikos leidinį „Gedimino laiškai“ istorikas S.Rowellas, pateikęs visus dokumentų tekstus originalų kalba su vertimais į lietuvių kalbą, kuriuose, ačiū Dievui, išsaugomas titulas (rex) su visais karališkais kreipiniais ir valstybės nusakymu (regnum), savo paties tekstuose bei komentaruose tarsi užmiršta šaltinius ir visur savo leidinio įžangoje, laiškų aprašuose, paaiškinimose bei angliškame reziumė nuolatos tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“…

Kodėl?

Argumentum ad populum (dauguma taip manė ir tebemano)

Savo apsisprendimą lotyniškus ir vokiškus Gedimino titulus (rex ir konig) versti į lietuvių kalbą „didysis kunigaikštis“ , o į anglų kalbą „Great Duke“, istorikas paaiškina įvairiais argumentais.

Kiek galime spręsti iš jo pareiškimo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (lietuviškai  2001; angliškai „Lithuanian ascending“, 1994), savo keistą poziciją istorikas pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.

Sakau „keistą“, kadangi jau pati knygos paantraštės terminija „Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295-1345“ ( angl. A pagan empire within east-central Europe) paradoksaliai kertasi su visoje knygoje naudojamu tos „pagoniškos imperijos“ titulavimu „didžiąja kunigaikštyste“.

Nors kita vertus, turėtume tik dėkoti anglų istorikui už tokį gražų poetišką veikalo pavadinimą ir lietuvio širdžiai malonią paantraštę…

Kitas dalykas, minėtas titulų „perdirbinėjimas“.

Didžiai gerbiu S.C.Rowello veikalus, atvėrusius Lietuvos istoriografijai naujus istorinių šaltinių klodus ir naujas konceptualias idėjas, tačiau negaliu atsistebėti, kad istorikas, apsvarstęs Gedimino titulavimo istoriografiją, nusprendžia pats savo „valia ir galia“ suteikti Gediminui tokį titulą, kokio Gediminas niekados nėra nei prisiėmęs, nei gavęs, nei pavartojęs.

Štai ta nuostabi titulavimo„ceremonija“, kada XX a. istorikas, nepaisydamas „painios viduramžių terminijos vertinimo problemos“, vienu sakiniu tituluoja viduramžių valdovą nauju „didžiojo kunigaikščio“ titulu, kurio titulantas, ko gero, net nesapnavo:

„Tačiau nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (Ten pat, p.71).

Gaila, kad Lietuvos karalius negali šiandien pasakyti „ačiū, bet…“.

Ties šiuo „bet“ ir apsistokime.

Juo labiau, kad šis „ačiū, bet…“ sietinas ne tik su Gediminu.

Panašiai atbuline data Lietuvos istorikai de gaite de coeur (savo noru, be pamato arba tyčia) įvairiais laikais titulavo „didžiaisiais kunigaikščiais“ Vytenį, Algirdą ir kitus, nors įvairiausių tautybių amžininkai juos titulavo karaliais.

Pertituluotų valdovų kiekis šiuo atveju nėra svarbus.

Mus galėtų dominti „pertutitulavimo“ tradicijos gajumas, tačiau tai ne esminis klausimas, kadangi šiuo ir panašiais atvejais turime reikalo su mėgdžiojimo procedūra.

Logikos terminais tariant, mokslinio įrodymo nėra ir viskas grindžiama tik daugumos nuomone, tai yra – argumentum ad populum, kuomet tikima tuo, kuo tiki daug žmonių, šiuo atveju – dauguma XIX- XX a. istorikų, rašiusių arba rašinėjusių apie pagonišką Lietuvos valstybę.

Be abejo, tenka pripažinti, kad viduramžių Lietuvos karalių pakeitimas „didžiaisiais kunigaikščiais“ tikrai laimėjo nemaža šalininkų, kurie ir teisinasi bei remiasi tuo, kad jų nemaža, taigi jie teisūs…

Ir vis dėlto visi žinome, jog niekad neverta mistifikuoti kiekybinės daugumos.

Bent jau aš, kaip eilinis istorijos veikalų skaitytojas, linkęs ne mistifikuoti, o priešingai – diferencijuoti itin prieštaringą ir margą tradicinę Lietuvos istoriografiją, kurioje ypač ryškūs net keli savotiški kanonai.

Tradiciniai Lietuvos istoriografijos kanonai

Ryškiausiai ir ypač gausiai išsišakojęs buvo ir tebėra slaviškasis (rusų bei lenkų, šiek tiek čekų, vėliau – ukrainiečių, ypač – baltarusių) kanonas, kiek mažiau – germaniškasis, o kukliausiai atrodo, jei pažvelgsime į tą pačią pagoniškos Lietuvos istoriografiją iki XXI a., pačių lietuvių rašytas istoriografijos blokas.

Mano manymu, visi šie kanonai savo įvairiakalbiais tekstais daugiau ar mažiau atspindi įvairius geopolitinius savų tautų ar valstybių interesus, o savoms šalims ir kalboms atstovaujantys istorikai daugiau ar mažiau buvo patyrę arba savanoriškai prisiėmę savų tautinių valstybių ir jų piliečių istorines inspiracijas.

Kiekvienas istorikas, net arčiausiai mokslo idealo prikopęs, nėra kažkoks sterilus mokslinės laboratorijos prietaisas, o viso labo – žmogus, pilnas savų kompleksų ir valdomas, kaip sakydavo Platonas, savų demonų.

Dėl to ir suminėtus kanonus derėtų savo ruožtu diferencijuoti, nes juose taipogi plika akimi galima išskirti skirtingas Lietuvos istoriografijos tendencijas nuo patriotiškų, nacionalistinių ir net atvirai šovinistinių iki daugiau mažiau neutralių ir net pataikaujančių lietuviškam patriotizmui.

Lietuvių istorikų santykis su visais šiais kanonais ir jų tendencijomis, kiek patyriau, nuolatos kito. Ir ne visados savo noru. Neretai Lietuvoje gyvenantys istorikai buvo tik „karūninės“ Varšuvos, carinio Sankt-Peterburgo ir komunistinės Maskvos kuriamų istoriosofinių koncepcijų kruopštūs iliustratoriai, dosniai atlyginami moksliniais titulais, laipsniais ir juos proteguojančių valstybių valiuta. 

Naivu būtų visko to nematyti ir nepriskirti šių amžinų „akademinio mokslo“ atributų prie Lietuvos istoriografijos tradicijos gana svarių „priedų“.

Mūsų laimei, Didžiosios Britanijos istoriografinėje kultūroje išaugusiam istorikui ir filosofui S.C.Rowellui visos tos vietinės istoriografijos pagundos mažiausiai rūpi, tad  mums turėtų būti ypač svarbu suvokti, kodėl ir kaip angliškai rašantis istorikas savo keistą poziciją grindžia ir pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.

Pastaroji tradicija iki šiolei palaikoma nemažos lietuvių istorikų dalies, nors, kaip matėme (II mūsų tyrimo dalyje), ne vieno lenkų ir lietuvių istorikų, specialiai tyrusių LDK (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) terminą, jau senokai yra įrodyta, jog ne anksčiau, o tiktai XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas, „būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ .

Įrodyta ir tai, kad ne anksčiau, o tik „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“[7].

Taigi – taikyti LDK (tai yra – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) sąvoką ir terminą Lietuvos valstybei iki XV a., juolab vadinamai „pagonių imperijai“, yra  akivaizdus anachronizmas, nors jis turi labai seną ir, kaip matome, labai gają tradiciją Lietuvos istoriografijoje.

Deja, mokslinėje literatūroje jokia tradicija negali būti pagrįsta ir priimtina, jeigu ji remiasi… ne istoriniais šaltiniais, o tiktai istoriografine tradicija…

Net jeigu ją paskelbtume „šventa tradicija“…

Kertiniai „šventos tradicijos“ argumentai

Publikuodamas Gedimino epochos dokumentiką, S.Rowellas patalpino lietuviškoje ir angliškoje Įžangoje ištisą skyrelį „Valdovo titulas“ (The Ruler’s style), kur pats mėgina savaip pagrįsti tiek minėtą istoriografinę tradiciją, tiek, atrodo, savo įsitikininimą, esą „rex Gediminae“ reikia suprasti kaip „dux Gediminae“ ir versti lietuviškai „kunigaikštis“ ir angliškai „duke“.

Savo nuomonę ir vertėjišką praktiką istorikas grindžia visa eile argumentų, kuriuos, manyčiau, verta dėl šventos ramybės atskirai įvertinti.

1) „ … Gediminas pats save pavadino karaliumi…“

Pagrindinę argumentų grupę sudaro apriorinis tikėjimas ir įsitikinimas, esą Gediminas pats save pavadino karaliumi. Čia vienintelė konkretesnė istorikų atrama šaltiniuose mūsų jau analizuotas popiežiaus Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų karaliui Karoliui IV. Pastarojo argumento silpnumą jau esame aukščiau aptarę ( žiūrėk poskyrį Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo).

Taigi, išsiaiškinome popiežiaus frazės („se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“; dok. 28) vertimų įvairovę, netikslumus ir net tendencingumą, kai prisistatymas „lietuvių ir rusų karaliumi“ adresatui laiško pradžioje (intitulatūroje) interpretuojamas kaip laiško autoriaus pasiskelbimas karaliumi.

Deja, klaidinantys vertimai nėra pakankami argumentai, norint įrodyti, esą prisistatyti laiške savo įprastu titulu „lietuvių ir rusų karalius“ yra tas pats, kas skelbtis karaliumi.

2) „… Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi …“

Tiesiogiai ir netiesiogiai gindamas savo įsitikinimą, tradicinis istorikas čia pat pareiškia, jog būtent Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi“. Taip teigdamas  istorikas, atrodo, mėgina mums paaiškinti, kodėl vokiečių kronikose, konkrečiai Petro Dusburgiečio kronikoje Gediminas tituluojamas Lietuvių ir rusų karaliumi“.

Gal istorikas ir turi įrodymų, jog Petras Dusburgietis buvo skaitęs Gedimino laiškus popiežiui arba vokiečių miestiečiams bei vienuoliams. Neginčytinas dalykas tik tas, kad Petras Dusburgietis savo kronikoje (posk. De legatis sedis apostolice, et pace facta inier infideles et Cristianos;) pranešė, jog popiežius Jonas XXII , atsižvelgęs į Rygos arkivyskupo pranciškono Fridriko pasiūlymą, pasiuntė į Livonijos kraštą du legatus, „idant šie pakrikštytų lietuvių ir rusų karalių“ (ut regem Lethowinorum et Ruthenorum baptizarent“[8]).

Kitaip sakant, Petras Dusburgietis, tituluodamas Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi, rėmėsi ne tik paties Gedimino laiškais, bet ir kitais šaltiniais, nesusijusiais su Gedimino diktuotais raštais.

Maža to, Petras Dusburgietis praneša, jog legatai pasiuntė oficialius pasiuntinius pas Gediminą, lietuvių karalių (ad Gedeminnum regem Lethowinorum), idant išdėstytų jam reikalą, jiems pavestą Apaštališkojo Sosto, ir atidžiai išsiaiškintų, ar jis pats [karalius] su visais savo karalystės gyventojais (ipse cum populo regni sui)  nori krikšto malonę priimti ir, palikęs stabmeldybę, nuolankiai garbinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą“.

Šios žinios tikrai ne iš Gedimino laiškų.

Dar daugiau, iš Petro Duisburgiečio kronikos galima matyti, jog jam buvo prieinamas ar bent žinomas kažkuris Vilniaus sutarties (1323 m.) variantas, kadangi jis susako taikos sutarties tarp Gedimino turinį.

Kitas dalykas, kad kronikos autorius, perskaitydamas sutartį, atrodo, susipainiojo ir iš Gedimino dvigubo titulo (rex Lethowinorum et Ruthenorum) nusprendė, esą sutartis buvo sudaryta su dviem karaliais (lietuvių ir rusų karaliais). O būtent:

„sudarė taiką tarp minėtųjų karalių bei jų pavaldinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos (fecerunt pacem inter dictos reges et eorum subditos ex una parte et Christifideles ex altera ).

Keisčiausia, kad iš Petro Dusburgiečio paklaidos, referuojant 1323 m. sutartį, istorikas padarė išvadą, jog tai ne kronikos autoriaus, o Gedimino kaltė, esą jo

„titulas davė dingstį metraštininkui arba vėlesniam perrašinėtojui paminėti „du karalius”. Toks titulo įvairavimas yra visai suprantamas, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad Gediminas neturėjo nei kanceliarijos, nei archyvo“. (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas).

Kuo čia dėtas Gedimino archyvas, kai žinome, kad  Petras Dusburgietis naudojosi Vokiečių ordino archyvu ir kita vokiška dokumentika?

Kas jau kas, bet tikrai ne Gedinmino laiškai buvo tas šaltinis, kuriuo pasinaudojo Petras Dusburgietis, palikęs mums itin vertingą pranešimą apie tai, kad Gedimino tėvas buvo karalius Pukuveras, o jo sūnus buvo karalius Vytenis:

„Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį su didžiule kariuomene į Lenkiją“ (Pucuwerus rex Lethowie eciam hoc anno filium suum Vithenum cum magno exercitu misit versus Poloniam).

Kiek vėliau vėl turime Petro Disburgiečio žinią, jog

„Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis su savo kariais patraukė prieš lenkus (Eodem anno Vithenus filius regis Lethowie cum octingentis viris intravil terram Polonie).

O dar vėliau, matyt, jau po tėvo Pukuvero mirties, Vytenis Petro Dusburgiečio kronikoje visur tituluojamas Lietyvos karaliumi. Iš Rygos miestiečių laiško Gediminui istorikai sužinojo, kad Vytenis buvo Gedimio brolis, taigi Gediminas, kurį Petras Dusburgietis visur tituluoja Lietuvos karaliumi, buvo karaliaus Pukuvero jaunesnysis sūnus.

Kaip matome, toli gražu ne Gedimino laiškai ir ne paties Gedimino pateikti jo paties titulai paskatino Petrą Dusburgietį tituluotį Gediminą Lietuvos karaliumi, lygiai taip kaip jis titulavo Lietuvos karaliumi Pukuverą, Vytenio ir Gedimino tėvą.

3) „… XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“

Manyti, jog Petras Dusburgietis prastai išmanė viduramžių valdovų titulus daugiau negu naivu. Itin naiviai skamba tikinimai, esą „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai, kurių pasirodymas tam tikrame kontekste priklauso nuo to, kaip rašantysis lingvistiškai traktuoja valdovą“ (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas“).

Keistas teiginys, bet aišku, kad jis neturi pamato vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.

Užtenka prisiminti, jog Petras Dusburgietis savo kronikos toje pačioje vietoje, kur praneša apie lietuvių karalių Pukuverą (rex) ir jo sūnų Vytenį, rašo apie du lenkų valdovus, kuriuos be jokių abejonių labai konkrečiai tituluoja dux/ais:

kuomet Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis įsiveržė į Lenkiją, „Kazimieras ir Lokietkas, Lenkijos kunigaikščiai (Casimirus et Lochoto duces Polonie), rūpindamiesi gelbėti savo žmones, kreipėsi į brolį Meinikę, Prūsijos [ordino] magistrą, pagalbos. Kuomet jis, atėjęs su didele kariuomene, pradėjo kautis su minėtais pagonimis, minėti kunigaikščiai (prefati duces) su visais savo lenkais pabėgo“.

Kaip žinoma, šioje savo kronikos vietoje Petras Dusburgietis rašo apie būsimąjį „Krokuvos karalių Vladislovą Lokietką“ (Wladislaw Lokietek; 1260/61 – 1333), kuris tuo metu buvo, berods, Kujavų ir Seradzo ksienžius (dux Siradie et Cujavie.) ir, matyt, jo brolį Lenčicos ksiežnių (dux Lancicie) Kazimierą II (Kazimierz II łęczycki ; 1262/65 – 1294).

Petras Dusburgietis juos abu vadina Lenkijos dux/ais.

Kitą kartą rašydamas apie Lietuvos karaliaus sūnų Vytenį (Vithenus filius regis Lethowie ) ir jo žygį į Lenkiją, Petras Dusburgietis vėlgi rašo apie lenkų valdovus, bet nė vieno jų nevadina nei karaliais, nei karaliaus sūnumis.

Rašo apie tą patį Kazimierą (Casimirus dux Polonie) ir apie Mazovijos valdovą ksienžių Boleslovą  II (Bolesław II mazowiecki ; 1251 — 1313). Pastarąjį Petras Dusburgietis tituluoja Mazovijos dux/u (Bonislaus dux Masovie) ir stebisi, kodėl šis sutarė taiką su pagonimis, matyt, nežinodamas, kad Boleslovas, liūdnai pagarsėjusio Mazovijaus dux/o Konrado, atsikvietusio į savo žemes Vokiečių ordiną, anūkas, buvo vedęs (1279 m.) Lietuvos karaliaus Traidenio dukterį Gaudimantę (Sofija Boleslovienė).

Beje, kaip tik vėliau sulenkėję Gaudimantės sūnūs jau nebegalėjo, kaip matėme (žr. V knygos dalį), suvokti, kodėl popiežiaus raštuose pagonių Lietuvos valdovas Gediminas yra tituluojamas karaliumi ( rex), o ne dux.

Atrodo, net jiems neatrodė, kad „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“ …

4) „… nevadinamas rusų karaliumi“

Gedimino karališkojo titulo esmės niekaip nekeičia ir tas S.Rowello pateikiamas argumentas, kad Vokiečių ordino korespondencijoje Gediminas tituluojamas Lietuvių karaliumi, neminint „rusų karalius“.

Taip, net popiežius, rašydamas ordinui (1324.VIII.31), naudoja sutrumpintą titulą (magnifici viri Gedemini regis Letwinorum). Taip, Vokiečių ordino vokiškuose tekstuose Gediminas tituluojamas sutrumpintu titulu (Gedemminen,  koninge van Lettowen, ir pan.), bet kuo čia dėtas Gediminas ir jo pilnasis titulas?

Gal verčiau patyrinėti Vokiečių ordino raštinės darbą, dokumentų atpasakojimo, perrašinėjimo ir net falsifikatų gamybos praktiką, trumpinant karališkus titulus?

Galima būtų svarstyti ir popiežiaus kurijos diplomatines paslaptis ir tekstų stilistiką susirašinėjant su Vokiečių ordinu, kuomet karališkas Gedimino ttitulas būdavo sutrumpinamas.

Visais atvejais svarstytume ne karališką Gedimino titulą, o jo sutrumpinto naudojimo priežastis ar tikslus.

5) „… neatsisakęs vadintis karaliumi … uzurpavo popiežiaus privilegiją“

Prieštaringą tradicinio istoriko reakciją sukelia vėlesniuose Gedimino laiškuose jo paties vartotas titulas „Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie…“.

Iš vienos pusės, tradicinė reakcija šiuo atveju pasireiškia tuo pačiu monoparadigminės prigimties tikėjimu, esą neįmanoma būti karaliumi Dievo malone be Romos popiežiaus sutikimo ir palaiminimo.

S.Rowellas  tvirtina, jog šiuo atveju Gediminas, naudojęs savo karališką antspaudą su lotyniškai įrašytu titulu „dei gracia Gedeminni letwinor. et rutkenor. Reg.“ ir apskritai, „neatsisakęs vadintis karaliumi“, tiesiog „uzurpavo popiežiaus privilegiją“ (Gediminas neatsisakė vadintis karaliumi (uzurpuodamas popiežiaus privilegiją)“ – Įvado posk. „Gedimino antspaudas“).

Monoparadigminiu požiūriu kitaip ir sunku būtų tvirtinti.

Betgi pasaulis negali sutilpti į vieną paradigmą.

Europos istorija poliparadigminė iš prigimties, ir galima būtų nesunkiai įrodyti, jog teisniu požiūriu Romos popiežiai viduramžių Europoje kaip tik ir bandė uzurpuoti tautų privilegiją rinkti savo karalius pagal savo tautos tradicijas.

Dievo samprata skirtingų tautų tradicijose taipogi būdavo skirtinga daugiareliginėje Europoje. Lietuva čia nebuvo išimtis ir mes dar turėsime progos (VIII knygos dalyje) aptarti Gedimino teologinę Dievo koncepciją, kurioje katalikai buvo tik dalis „vieno Dievo“ išpažinėjų. Gediminas į juos kreipiasi pagarbiai, taikydamas savo kvietimą atvykti į jo karalystę „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims“. Akivaizdu, kad jau šiuo kreipiniu Gediminas numato ir kitus bei kitokius „vieno Dievo“ išpažinėjus, nebūtinai „Kristaus garbintojus“, nors pastarieji ir paplitę visame pasaulyje.

Kristaus garbintojus Gediminas suvokia kaip „Vieno Dievo“ garbintojų atšaką, kas iš esmės atitinka daugiareliginio pasaulio istoriją ir viso pasaulio religinę įvairovę.

Ir S.Rowellas, kita vertus, to neneigia, labai įžvalgiai pastebėdamas, kad Gedimino pozicija ir koncepcija, vartojant titulą „rex Dei gratia“, turi tiek istorines prielaidas, tiek teologines šaknis. Istorinės priežastys:

„Gedimino teologinio valdžios prado perėmimas (Dei gratia) gali būti Mindaugo titulo (Myndowe Dei gratia rex Lettowie) sekimas arba skolinimasis iš katalikų kunigaikščių, su kuriais jis susirašinėjo. Žinoma, tai tik dalis istorinių titulo prielaidų“.

S.Rowellas pasiūlo ir teologinį aspektą, kuris dar laukia nuodugnių tyrimų, o būtent – įžvalgusis istorikas daro konceptualią prielaidą:

„Galimas daiktas, jog DG [Dei Gratia] vartota apgalvotai, norint parodyti didžiojo kunigaikščio valdžią pareinant ne nuo socialinių santykių, bet nuo dangiškųjų jėgų. Gediminas yra Dievo paskirtas valdovas. Tokia interpretacija daro prasmingą tiek teologinio pasakymo, tiek retorinių reikalavimų jo korespondencijoje vartojimą. Šis nukreipia į dieviškąją apvaizdą ir seka pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.

Čia Rowellas deda pamatą naujoms teologinėms ir filosofinėms Gedimino raštiškojo palikimo studijoms.

Ir tuo, matyt, nederėtų stebėtis prisiminus, jog St.Ch.Rowell 1991 m. įgijo Kembridžo universitete filosofijos mokslų daktaro (Ph. D. (Cantab) laipsnį už studiją „Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje: Lietuva 1315–1342“ (The role of Christianity in the last pagan state in Europe: Lithuania, 1315-1342).“

Galima būtų tik spėlioti, kiek ankstyvieji krikščionybės vaidmens pagoniškoje valstybėje tyrimai turėjo įtakos ir subrandino istoriko požiūrį, esą pagoniškos valstybės ir jos valdovų negalima tituluoti karalyste ir karaliais be Romos popiežiaus ar Šventosios Romos imperatoriaus sutikimo ir palaiminimo.

Mano manymu, čia tektų svarstyti išankstinį apriorinį įsitikinimą, kuris, deja, neranda atramos vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.

6) „ … pagonys troško karaliaus titulo su visais atributais“

Vargu ar dera aprioriškai tvirtinti, esą pagoniškos Lietuvos valdovų požiūris į Romos popiežių siūlymus katalikiškai krikštytis yra susijęs su kokiomis nors Lietuvos karalių „pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.

Tokia istorikų pozicija automatiškai subanalina teologinę Gedimino koncepciją, tyčia ar netyčia nukelia teologinio tyrimo galimybę į pigios buitinės psichologijos lygį, kuriuo dažniausiai ir apsiribojama Lietuvos istoriografijoje.

Pagoniškos Lietuvos imperijos valdovai imami suvokti kaip maži vaikai, kurie tarsi blizgančių žaisliukų siekia katalikiškos karūnos.

S.Rowello manymu, „Pagonys, nors ir tektų būti griežtai kontroliuojamiems (Algirdo kaltinimai Segewaldui), troško šio titulo su visais atributais“.

Galimas dalykas, jog panašiai, kaip istorikas, samprotavo ir kai kurie viduramžių popiežiai. S.Rowellas konstatuoja, kad

„vėlesni popiežiai atsižvelgė į teisėtą karališkojo statuso, koks buvo suteiktas Mindaugui 1253 m., priskyrimą kaip didžiausią paskatinimą pagonims atsiversti. 1350 m. popiežius Klemensas VI pažadėjo Kęstučiui ir Algirdui papuošti juos ir jų palikuonis „karališkuoju titulu ir insignijomis” (Rowell, Gedimino laiškai; Įvadas, posk. Valdovo titulas).

Deja, tas pigus „papuošimo“ argumentas ar masalas, vėlgi buvo vieno ar kito popiežiaus mąstymo rodiklis, kuris, beje, ir liko Romos kurijos retorikoje ir ją atkartojančių istorikų vaizduotėje kaip galimas pagonių gundymo argumentas, siūlant priimti katalikišką krikštą.

Mes jau matėme, jog vienas įžvalgiausių XIV a. popiežių Jonas XXII savo korespondencijoje net nemėgino naudoti „puošnios karūnos masalo“. Neatsitiktinai jis buvo vienas geriausių savo meto  kanoninės bei pasaulietinės teisės žinovas.

Kas kita jo pavaldiniai.

Kuomet popiežiaus legatų pasiuntiniai Vilniuje mėgino 1323 m. gundyti Gediminą retoriniais „blizgučiais“, esą jis po katalikiško krikšto bus dar didesnis karalius, o jo karalystė bus išaukštinta ir t.t., Lietuvos karalius Gediminas net neužsiminė apie kokią nors karūną iš popiežiaus rankų. Užtat labai aiškiai išsakė savo žmogišką, bet anaiptol ne sakralinę pagarbą popiežiui:

„norįs laikyti, kaip rašė, Apaštališkąjį Viešpatį kaip tėvą; kadangi yra vyresnis už mane, ir tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai kaip tėvą laikau, kadangi yra vyresnis už mane, o kurie yra panašūs į mane, laikysiu broliais, o mažesnius už mane — sūnumis[17] ir [leisiu], kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“(Gedimino laiškai, Rowell, dok. 54).

(Bus daugiau)

2016.08.01; 05:40

[1] Naujausias mėgnimas atkurti Mindaugo karūnavimo aplinkybes ir eigą pateiktas E.Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ (1998) skyr. „Karūnacija“ ( p. 227- 240).

[2] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.99

[3] Jučas M., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai. – Nacionalinis muziejus. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Lietuvos Dailės muziejus. – Vilnius, 2010, p. 44-45.

[4] Rygos pasiuntinių ataskaitą žr.: Gedimino laiškai,2003, dok.54

[5] Dėl popiežiaus delsimo priežasčių S.Rowell pateikia savo komentarą:  : „ Atsiprašymas už delsimą atsakyti į Gedimino siūlymus. Šis vėlavimas buvo tikras ir negali būti laikomas priežastimi abejoti laiškų autentiškumu, kaip daro Forstreuteris. Nėra reikalo keisti 1323 m. sausio mėn. siųsto, bet pakeliui sunaikinto laiško datos, kaip elgiasi Nikžentaitis, norėdamas kitu būdu apginti Gedimino laiškų autentiškumą. Kodėl popiežius neskubėjo įsivelti į dar vieną konfliktą su Vokiečių ordinu ir apie įvykius, nulėmusius jo 1324 m. rugpjūčio mėn. politiką: žr. Mažeika ir Rowell, ‘Zelatares maximi“ ( Gedimino laiškai, dok. 54, kom. Nr. 13)

[6] Plačiau apie tai esu rašęs: A.Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha.  Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija. – Vilnius, 2009. Žr. skyr.: Viduramžių religiniai konfliktai ekumenizmo šviesoje– 1.Du požiūriai į senovės Lietuvos aisbergą; 2.Lietuva po krikšto ir unijos su Lenkija:istorinio finalo retrospekcija ( matomoji pusė); 3.Lietuva po krikšto: istorinio likimo retrospekcija ( nematomoji pusė); p. 287- 320

[7] [7]  Skurvydaitė L.  Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).

[8] Gedimino laiškai,2003, dok.83

Visi artimiausi Gedimino pirmtakai tituluoti karaliais

Pasak lietuvių istoriko Zigmanto Kiaupos, po karaliaus Traidenio minimi kiti valdovai:

„1282 m. Karijotas, 1285 m. Daumantas, 1289 m. Budikidas su broliu Butvydu, 1290 m. Butigeidis. Pukuveras 1291 m. jau buvo visos Lietuvos valdovas. Valdovų gausa kelia abejonių. Šaltiniuose lietuvių vardai dažnai iškraipomi, vienas asmuo galėjo būti įvairiai vadintas. Kartais Budikidas, Butigeidis ir Pukuveras laikomi vienu asmeniu, kitąkart Budikidas tapatinamas su Butigeidžiu, o Butvydas su – Pukuveru. Taigi galima manyti, kad tuo metu keitėsi tos pačios šeimos valdovai. Valdžia buvo paveldima giminėje, kurios pradininkas Skalmantas gyveno Mindaugo laikais, o bene pirmasis valdovas buvo Pukuveras. Yra manančių, kad Mindaugas, Traidenis ir Pukuveras buvo vienos giminės, bet tai patvirtinti trūksta argumentų. Valdžią iš Pukuvero paveldėjo (1295–1316 m.) sūnus Vytenis, iš šio – brolis Gediminas. Nuo XIII amžiaus devintojo dešimtmečio prasideda Gediminaičių dinastija“. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Painiava su valdovų vardais leidžia manyti, jog Lietuvos kaimynai tik apytikriai žinojo tuos vardus ir lietuvių bei žemaičių valdovų titulus. Tačiau išlikę laiškai liudija, jog artimiausi Gedimino pirmtakai taipogi buvo vadinami karaliais.

Antai išliko Livonijos ordino magistro Halto 1290 m. pabaigos (lapkričio mėn.) laiškas Vokiečių ordino Prūsijoje magistrui Meinhardui, kuriam dėkoja už patarimus Livonijai ginti ir apsaugoti. Savo ruožtu Livonijos magistras pasiūlo Prūsijos magistrui naują sumanymą kovojant su lietuviais ir žemaičiais:

„… jeigu jums bei jūsų broliams pasirodys tinkama, jog galite ir norite dar šią žiemą išvesti kariuomenę prieš mūsų priešus lietuvius — būtent iš Žemaitijos (contra hostes Lettowinos videlicet de Sameyten) — tuo pačiu metu su visomis savo pajėgomis mes atskirai užgriūsime karaliaus Butigeido žemę ( terram regis Butegeyde), jeigu mums anksčiau kaip prieš tris savaites slaptu raštu nurodysite [tinkamą] dieną ir laiką“[1] .

Komentuodamas laišką S.Rowell pritaria lenkų istorikų H. Paszkiewicz bei M.Giedroyc ir lietuvių istoriko A.Nikžentaičio, monografijos apie Gediminą autoriaus, nuomonei, kad Butigeidas buvo Pukuvero brolis.

Kas gi tas Pukuveras?

Žinome, jog Prūsijos ordino istorikas P.Dusburgietis Pukuverą titulavo karaliumi (rex)[2]. Iš Livonijos magistro 1290 m. laiško matome, jog abiejų ordinų – ir Prūsijoje, ir Livonijoje – magistrams buvo aišku, jog Butigeidas turi karaliaus titulą, naudojamą Lietuvoje ir Žemaitijoje, taigi ir vokiečių magistrams suprantamą bei naudotiną savitarpio korespondencijoje.

A.Dubonio nuomone, Pukuveras yra ne kas kitas, o Butvydas[3].

Dabar galime prisiminti mūsų anksčiau (III knygos dalyje) minėtą rusinų Voluinės metraščio žinią apie Butigeidžio ir Butvydo sudarytą taikos sutartį su kniaziumi Mstislavu Danilovičium, rusinų karaliaus Danilo Romanovičiaus sūnumi. Slaviškame metraštyje abu sutarties sudarytojai, kaip matėme, pagal slavišką tradiciją pavadinti lietuviškais kniaziais (литовьскый князь Будикидь и брат его Буивидь). Tuo tarpu skirtingi vokiečių šaltiniai kronikose ir laiškuose abu brolius – ir Butigeidį (Pukuverą), ir Butvydą tituluoja karaliais. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei karalius Butigeidis (Pukuveras), kaip praneša Dusburgas, buvo Vytenio tėvas, turėjęs jaunesnį sūnų Gediminą ir dar du jaunesnius sūnus Vainių (gavusį valdyti Polocką), ir Fiodorą (gavusį valdyti Kijevą)[4], vadinasi, visi mums žinomi Gedimino pirmtakai, tėvas ir vyriausias brolis Vytenis buvo vienalaikiuose vokiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose tituluojami karaliais.

Belieka pakartoti lenkų istoriko J. Ochmanskio (Jerzy Ochmański; 1933 – 1996), atradusio Gediminaičių dinastijos genealoginę pradžią literatūriniame šaltinje „Zadonščina“, tyrimo išvadą, jog „vis dėlto egzistavo Lietuvoje jau bebaigianti išsitrinti iš žmogiškos atminties istorinė tradicija, menanti Gedimino protėvius ir pirmtakus. Be jokios abejonės, ji buvo saugoma įvairiose skaitlingose Gediminaičių atšakose“[5] .

Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kad lotyniškieji popiežių laiškai, dokumentika ir vokiečių istoriniai šaltiniai tituluoja Gediminą karaliumi (rex, konig ir pan.), bet niekad nevadina dux/u ar herzog/u.

Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?

Gedimino titulai jo paties laiškuose

Antroje knygos dalyje įsitikinome, kad absoliuti lotyniškų bei vokiškų šaltinių didžiuma Gediminą tituluoja lietuvių karaliumi, o Lietuvą įvardina karalyste.

Nemanau, kad yra pagrindo stebėtis, jog ir pats Gediminas visuose savo dokumentuose tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs Lietuvos „dux“ arba „magnus dux“ (tik „Semigalliae dux) arba slaviškai titulais – rusišku „velikiji kniazj“ arba lenkišku – „vielki kięžię“.

Tai vis vėlesnių laikų etiketės, kurias klijavo ir tebeklijuoja Lietuvos karaliui Gediminui kaimynai ir mūsų pačių tradicinės istoriografijos pasekėjai.

Pasižiūrėkime, kaip pats Gedimas save titulavo XIV a. laiškuose, sutartyse bei raštuose Europos dvasininkams ir pasauliečiams.

Jau pirmajame laiške popiežiui Jonui XXII matome sutrumpintą Lietuvos valdovo prisistatymo titulą:

Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex etc.

(Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.).

Čia titulas nepilnas, kadangi kituose dokumentuose matome pilnesnį:

Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie.

(Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis).

Pastarąjį titulą  Gediminas naudojo savo raštuose, kaip dabar sakytume, atviruose laiškuose, jo žodžiais tarus, „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos“. (1323.I.25).

Laiškai pasauliečiams turėjo labai konkrečius ūkinius bei ekonominius tikslus:

„ … atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę (terram, dominum et regnum) kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera“ (Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 16).

Norėdamas, kad laiškas būtų kuo plačiau prieinamas miestų gyventojams, Gediminas prašo

„visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo“ (dok. 16).

Atrodo, kad Lietuvos karaliui buvo gerai žinomas viduramžių paprotys, kurį priminė S.Rowellas savo komentare šiam laiškui: „Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis (žr. taip pat Nr. 21).

Lygiai taip prisistato Gediminas savo raštuose vokiečių dvasininkijai, Saksonijos dominikonų ordino broliams (1323.V.26) ir Saksonijos pranciškonams (1323.V.26).

Dominikonų ordinas dar būdavo vadinamas Pamokslininkų ordinu, tad Gediminas kreipėsi į juos, pranešdamas, jog užmezgė ryšius su popiežiumi Jonu XXII dėl krikšto, ir praneša savo apsisprendimą: „norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute“ (dok.21).

Įvertindamas pranciškonų (mažųjų brolių) įtaką kaimo ir miesto žmonėms įvairiuose kraštuose, Gediminas praneša jiems apie pranciškonų buvimą Lietuvos karalystėje, karališkajame Vilniaus mieste  ir savo pageidavimą dar daugiau jų turėti:

„Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje (in civitate nostra regia, dicta Vilna), kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią.[…] Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę“ (dok. 21).

Galbūt jausdamas ypatingą palankumą pranciškonams, Gediminas prašo, idant „perskaitytą laišką tegu [pranciškonų] ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes (pro rege, filiis et reginis), ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs“.

Peržvelgėme tris Gedimino raštus (yra ir daugiau, bet ne kiekis svarbu) mus dominančiu požiūriu ir galime neabejoti, kad Gediminas visur rašo ir į visus kreipiasi, kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius (Letwinorum et multorum Ruthenorum rex), kviečia europiečius į savo karalystę (regnum), į karališkąjį Vilniaus miestą (in civitate nostra regia dicta Vilna), prašo mažuosius brolius pranciškonus pasimelsti už jį patį, karalių , ir jo sūnus ir karalienes, ir visą jo valdomą žemę (omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra).

Savo raštą mažiesiems broliams pranciškonams Gediminas įvertina kaip patikimą dokumentą, patvirtintą karališku antspaudu: „Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą“ .

Savo ruožtu visų trijų laiškų kopijas daręs vokiečių notaras patvirtino perrašęs kiekvieną „tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą“ laišką (sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum).

Be to – tas pats notaras patvirtino, kad ant laiško yra uždėtas apskritas vaškinis antspaudas su 41 raidės įrašu „S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG“ (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).

Gedimino titulai jo tarptautinėse sutartyse

Galima būtų manyti, kad savo laiškuose Hanzos miestams ir vienuolių ordinams Gediminas, taip sakant, stengiasi kuo gražiau pateikti savo karalystę ir save, specialiai vadina save lietuvių ir daugelio rusų karaliumi ir t.t., tačiau toks manymas parodytų tik šiuolaikinės vaizduotės varganas pastangas  įsivaizduoti ir perprasti rašytinius XIV a. šaltinius.

Dera atkreipti dėmesį, kad ne tik savo deklaraciniuose laiškuose, bet ir grynai juridiniuose dokumentuose, tarkim, tarptautinėse sutartyse Gediminas tituluoja save lietuvių ir rusų karaliumi.

Maža to: sutartyse, kurios turi, kaip žinome, juridinio dokumento reikšmę, Gediminas yra pateikęs ne tik savo titulą, bet ir pilnąjį titulą patikslinančias žinias apie jo valdomas žemes.

Štai 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Sutarties dokumente nurodoma, jog pastarųjų pasiuntiniai, „pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą“ (koning Gedeminne van Lettowen), „turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės“.

O iš lietuvių pusės, „visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas (Gedeminne de koninge van Lethowen) ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje“.

Konkretizuodamas sutartį, Gediminas patvirtina, jog

„mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs“.

Mes dar turėsime progos aptarti Lietuvos karaliui pavaldžias žemes, bet ir dabar  jau galime spėti, jog mūsų aptartas Gedimino naudotas titulas  vietoje etc (ir t.t.) galėtų būti patikslintas ir pildytas šalia Žiemgalijos dar ir „Aukštaičiais, Žemaičiais, Polocku etc“.

Taikos sutarties terminija ypač įdomi dar ir tuo, kad joje, iš abiejų pusių, tai yra iš pagonių lietuvių, ir iš krikščionių, Gediminas yra tituluojamas vokiškai Lietuvos karaliumi (koninge van Lethowen ) lygiai taip pat, kaip Danijos karalius (koninge van Danemarken).

Akivaizdu, kad sutarties sudarytojai iš abiejų pusių gerai išmanė karališko titulo paritetą (lygybę juridiniu požiūriu) ir adekvačiai naudojo tituluodami karaliais tiek Lietuvos, tiek Danijos valdovus.

Naivu būtų manyti, kad juridiniame sutarties dokumente karaliaus titulas būtų naudojams grynai iš mandagumo ar pagarbos. Tais laikais karaliaus titulas tikrai buvo teisiškai grindžiamas, netgi, kaip matysime, sudievintas ir įstatymiškai išaukštintas kaip ir jo valdomos karalystės statusas.

Gediminas puikiai tuos dalykus išmanė ir griežtai skyrė kokį nors kunigaikštį (dux) nuo karaliaus (rex), o karalystę (regnum) nuo kunigaikštystės (ducatus).

Mūsų aptartame Gedimino laiške „gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams“ Lietuvos karalius nurodo ir saugiausią kelią į Lietuvą: „laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo kunigaikštystę (Per ducatum domini Subonislay ducis Masovie ) be jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo“ (dok. 21).

Visi Gedimino dokumentai liudija, kad jis gerai žinojo, ką daro, vadindamas save karaliumi, o visi jo kaimynai taipogi žinojo, kad jis tai daro teisėtai.

Ne titulo skambumas rūpėjo Gediminui – jis puikiai suvokė karaliaus titulo juridinę ir faktinę reikšmę. Svetingai kviesdamas amatininkus ir dvasiškius į savo karalystę jis čia pat primena, kad visi, „kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei“(sed nostre regali magnificentie).

Čia skamba ne tik karališkos vertės emocinė pajauta, bet ir karališkos didybės bei galios priminimas „visiems, „kas tik nepaisys nurodymų“ ( dok. 16)…

Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo

Deja, matyt, visais laikais atsiranda tokių, kas nepaiso karaliaus nurodymų.

Pastarieji, beje, atkakliai platino ir tebeplatina nuomonę, esą Gediminas pats savavališkai skelbėsi esąs lietuvių ir daugelio rusų karalius, nors, atseit, nebuvo joks karalius ir neturėjo juridinių teisių juo skelbtis.

Istoriografinis kaltinimas Lietuvos karaliui Gediminui pakankamai įžūlus, tad pradėkime nuo  įtarimų dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo ir pasižiūrėkime, kokiais dokumentais jie grindžiami.

Jokių tiesioginių dokumentų retoriniams teiginiams pagrįsti, be abejo, nėra.

Mėgiamiausia ir, sakyčiau, vienintelė (be mūsų apžvelgtos sulenkėjusių Traidenaičių abejonės „rex sive dux“; žr.IV dalį) rašytinė laikmečio atrama kaltinant Lietuvos valdovą Gediminą savavališkai pasivadinus karaliumi tėra garsioji popiežiaus Jono XXIII frazė „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ (dok. 28) .

Čia turima galvoje  Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų (dabart. Prancūzijos) karaliui Karoliui IV[6]

Šventos ramybės vardan pirmiausia prisiminkime lotynišką fragmento tekstą, kurį akademinio „Gedimino laiškų“ rinkinio parengėjas  S.Rowell palydi informacinę žinute, esą „gavęs prancūzų karaliaus Karolio IV žinią apie ketinimus rengti žygį prieš musulmonus Palestinoje, popiežius Jonas XXII praneša karaliui apie Gedimino norą krikštytis“.

Lietuvių istorikas A.Nikžentaitis savaip pakomentuoja laiško atsiradimo priežastį:

„Jono XXII apsisprendimą sunkino jo priklausomybė nuo Prancūzijos karaliaus (1309- 1367 ir 1370 – 1377 m. popiežiai gyveno ne Romoje, o Prancūzijos mieste Avinjone ir buvo tos šalies statytiniai). Gavęs antrąjį Gedimio laišką, popiežius ryžosi atsiklausti Prancūzijos karaliaus nuomonės, informuodamas jį apie gautus laiškus“[7].

 Štai toji informacija:

„Rursus Gedeminne, qui se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat, nobis nudius per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati; supplicans a nobis legatos sibi, qui eum ad fidem ortodoxam admittant et in ea salubriter instruant, destinari; super quibus per nuncios nostros plenius informari poterit regia celcitudo“ (Mano paryškinta – A.B.).

Vertimas į lietuvių kalbą S.Rowello leidinyje skamba taip:

„Vėl Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi, mums labai neseniai pranešė savo laišku labai trokštąs su savo karalystės gyventojais prisijungti prie didžiai Šventos Romos bažnyčios vienybės, maldaudamas, kad paskirtume jam pasiuntinius, kurie jį atvestų į tikrąjį tikėjimą ir naudingai to tikėjimo pamokytų; per mūsų pasiuntinius karališkoji aukštybė galės daugiau apie tai sužinoti“[8].

Teksto parengėjo, įžymaus istoriko S.Rowell komentaras popiežiaus frazei „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ pakankamai kategoriškas: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“ (kom. 7; ten pat).

Fragmento ir komentaro analizę pradėkime nuo vertimo analizės, juolab kad turime ne vieną vertimo variantą. Kiekvienas vertimas turi subjektyvią potekstę, kuri norom nenorom išduoda paties vertėjo poziciją bei intencijas.

1966 m. „Gedimino laiškų“ leidinyje paskebtas šiek tiek kitoks mus dominančio fragmento vertimas. Klasikinės filologijos specialistas, vertėjas, lietuvių literatūros tyrėjas Marcelinas Ročka (1912 – 1983) teikia savo variantą. M. Ročkos ir jo vertimą aprobavusio  lotynisto, puikaus antikinės literatūros vertėjo L.Valkūno variante, mano supratimu, laikytasi arčiausiai originalo prasmės: „Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi“[9].

Skirtuma lyg ir nežymus, tačiau vertimų palyginimas leidžia pastebėti, jog  S.Rowello 2003 m. leidinyje prasikiša vertimo tendencingumas, norint pabrėžti tariamą Gedimino savavaliavimą: „Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi“. Galbūt norėdamas pabrėžti ar paaiškinti tokį vertimą, Rowellas jo prasmę dar labiau paryškina minėtu komentaru: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“.

Šitoks pamąstymas už patį Romos popiežių, savaip pertariant („kitaip tariant“) jo žodžius, labai būdingas S.Rowello pozicijai ir, manau, labai reikalingas jam, norint pateisinti, kodėl savo leidinio Įvade, laiškų aprašuose, komentaruose bei angliškame reziumė jis visur tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“, nors visuose paties S.Rowell pateiktuose šaltiniuose Gediminas tituluojamas karaliumi ir nė viename nevadinamas „didžiuoju kunigaikščiu“ .

Tai tipiškas tradicinės istoriografijos paradoksas, kurį jau esame aptarę (žr. knygos II dalį), ir jis būdingas, beje, ne vien Rowellui, kuris šiuo požiūriu nė kiek neišsiskiria iš kelių šimtmečių istoriografinės tradicijos.

Savo ruožtu norėčiau atkreipti dėmesį, kad Jono XXII laiške subtiliai panaudotas retas veiksmažodis „intitulat“, kuris turi svarbų priešdėlį „in“ (intitulo, intitulare), suteikiantį veiksmažodžiui niuansą, kurio neturi paprastas „titulo, titulare“. Aš neversčiau „qui…se  intitulat“ nei  „Gediminas, kuris save tituluoja … karaliumi“ (1966), nei „Gediminas, kuris skelbiasi … karaliumi“ (2003).

Turėdami galvoje, kad Jonas XXII laiške Karoliui IV tik persako titulą, kuris pateiktas Gedimino laiškų tam pačiam popiežiui intitulatūroje, tai yra – laiško pradžioje prisistatant vardu ir titulu, manau, kad versti šią garsiąją popiežiaus frazę reikėtų laikantis anuometinių intitulatūros tradicijų – „Gedeminne, qui se regem Letthoviae et ruthenorum intitulat“ – „Gediminas, kuris prisistato Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi“.

Akivaizdu, kad popiežius čia nieko nuo savęs neprideda ir niekaip nevertina Gedimino titulo, o paprasčiausiai informuoja Prancūzijos karalių, kad jis yra gavęs laiškus, kuriuose Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi prisistatęs Gediminas jam „pranešė laiškuose, jog jis su savo karalystės gyventojais labai norįs prisijungti prie šventosios Romos bažnyčios“ ir t.t. (per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati).

Nesu linkęs spėlioti už kitus, juo labiau už popiežių ir nesirengiu aiškinti, ką jis turėjo galvoje rašydamas apie karaliumi prisistačiusį Gediminą su „jo karalystės gyventojais“ (cum suis regnicolis), siūlau tik šiek tiek tiksliau išversti Jono XXII žodžius ir vertinti juos viduramžių korespondencijos formuliarų kontekste.

Prisistatyti laiške karaliumi ne tas pats, kas „skelbtis karaliumi“.

Čia ne pro šalį bus prisiminti paties Jono XXII atvejį, kuomet jis atskyrė Vokietijos karalių Liudviką Bavarietį nuo Bažnyčios.

Ar popiežius veidmainiavo tituluodamas Gediminą karaliumi?

Įsivaizduoti ir vertinti Joną XXII, kaip naivų ar patiklų žmogų, įmanoma būtų gal tik tada, jei nežinotum, koks originalus, didžiai patyręs ir bebaimis kovotojas už Romos katalikų bažnyčios garbę ir interesus buvo senasis Jonas XXII.

Sakoma „senasis“, kadangi jo išrinkimo metais (1316. VIII.7) prancūzas Žakas Djuezas (Jacques D’euse; 1249 – 1434), buvęs žemo ūgio, „išdžiūvęs ir išbalęs, nuplikęs 72 metų senelis, darbštus, uolus ir nepaprastai gyvas. Viskuo jis domėjosi ir dogmatikos bei teisės klausimais, ir politika, ir, pirmiausia, pinigų reikalais“[10]. Prie to pridurkime, kad Jonas XXII buvo puikiai išsilavinęs savo epochos žmogus, studijavo teologiją ir teisę Montpelje ir Paryžiuje, o po to, kas reta anais laikais, „dėstė ne tik bažnytinę, bet ir civilinę teisę Tulūzoje ir gimtajame Cahore“[11].

Juridinis išsilavinimas leido jam suartėti su Neapolio karaliumi Karoliu II, kuris paskyrė jį savo patarėju, ir padėjo tapti Frežio ( pr. Fréjus) vyskupu Prancūzijos Rivjeroje arba Žydrajame krante ( Côte d’Azur), o vėliau buvo pervestas prie Šventojo sosto Avinjone.

Verta priminti, kad būtent tuomet Žakas Djuezas „pateikė juridinius argumentus, palankius tam, kad būtų susidorota su tamplieriais [ garsiojo Šventovės riterių ordino nariais]“ (ten pat).

Švelniai tariant naivu būtų manyti, kad šitokio lygio viduramžių kanoninės ir civilinės teisės žinovas neišmanytų, kaip dera tituluoti pagonių valdovą Gediminą.

O juk popiežius visuose savo tekstuose, susijusiuose su Gediminu, visur vadina jį karaliumi (rex), ne kartą pridėdamas kilnius epitetus „illustris“ (šviesusis, garsusis, šlovingas) arba „magnificus“, kurį vieni verčia „didingas“ (2003), kiti – „kilnus“ (1966), nors titulo požiūriu jis sietinas su tituliniu kreipiniu „magnificentia“ (lot. „magnifentia Vestra“ – Jūsų prakilnybe).

Galgi senasis popiežius buvo perdėm atsargus, labai taktiškas ar neryžtingas ir tiesiog bijojo „pagadinti“ daug žadančius diplomatinius santykius, jei tiesiai šviesiai išrėžtų Gediminui, esą tas be reikalo ir neteisėtai vadina save „karaliumi“?

Naivi „įžvalga“.

Argi taip elgtųsi žmogus, kuris, galima sakyti, kitą dieną po to, kai buvo išrinktas popiežiumi, be jokių sentimentų susidorojo su savo seniai nekenčiamu priešininku Cahors/o vyskupu Hugo. Naujo popiežiaus paliepimu  1317 m, gegužės . 4 d. iš vyskupo Hugo „buvo atimtas titulas, o jis pats pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Bet ir šito Jonui XXII buvo maža. Hugo buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo“[12].

Paviešinęs pastarąjį faktą amerikiečių istorikas ir šaltinių leidėjas Henris Čarlzas Li (Henry Charles Lea; 1825 – 1909), rinkęs įvairiose Europos bibliotekose rankraštinius raritetus bei spaudinių medžiagą katalikų inkvizicijos istorijai, nuo savęs pridėjo pastabą, esą „patys blogiausi XII ir XIII a. popiežiai nesiryžtų taip gėdingai pasielgti pasaulio akyse, kaip Jonas XXII pasielgė iš neapykantos vyskupui Hugo“.

Henriui Li priklauso ir kita kondensuota Jono XXII charakteristika – „Jonas XXII nebuvo toks popiežius, kuris leistų dvasiniam kardui rūdyti makštyse“ (…was not a pope to allow the spiritual sword to rust in the sheath“ (ten pat).

Ir tikrai – pačios garsiausios XIV a. politinės ir religinės kovos vyko aktyviai dalyvaujant Jonui XXII ir būtent jo sprendimai buvo neretai lemiami garsiausiose amžiaus bylose.

Vienas labiausiai išsimokslinusių epochos teologų Jonas XXII aistringai diskutavo teologiniais klausimais, jis „pasmerkė ir net prakeikė (bulėje Quorumdam exigit) mažuosius brolius pranciškonus spiritualus, paskelbė eretiškais vokiečių filosofo Eckharto raštus (bulė In Agro Dominico) ir įsivėlė į mirtiną kovą su vokiečių karaliumi bei Šventosios Vokiečių romėnų imperijos imperatoriumi Fridriku Bavariečiu.

Karšto būdo vyras, išaugęs minėtame Cahors/o mieste praturtėjusio batsiuvio šeimoje, Jonas XXII niekad neieškojo žodžio kišenėje ir mėgdavo rėžti tiesą į akis ne tik pašnekovams, bet ir laiškų adresatams.

„Popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“

S.Rowelas ne viename savo komentare Gedimino laiškams yra pastebėjęs, jog popiežius Jonas XXII „ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo titulų formuluotes“ (Gedimino laiškai, dok.  cit; dok. Koment. ).

Negalima nesutikti ir su kitu  S.Rowell komentaru, kad „popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“ (nr. 79). Komentaras liečia Jono XXII laišką (1324.V.31) danų karaliui, kuriame popiežius be jokių užuolankų tiesiai šviesiai dėsto savo nuomonę dėl vokiečio Liudviko Bavariečio titulų:

„Tikimės, tu apie tai girdėjai, kad kai didingas vyras Liudvikas, Bavarijos kunigaikštis, nesutariant išrinktas romėnų karaliumi, dar negavus Apaštalų Sosto pritarimo ir jo patvirtinimo, įsijungė į nepelnytą tos pačios karalystės ir valdžios tvarkymą, kurios valdymas, teisėto imperatoriaus dar neišrinkus, žinoma, šiuo metu teisėtai priklauso mums ir minėtai Bažnyčiai. O jis savavališkai prisiėmė karališką vardą bei titulą ir užgrobė teisę valdyti bei įsakinėti, įžeisdamas Dievą ir nešdamas mums ir mūsų minėtai Bažnyčiai skriaudą, gėdą ir žalą“ (dok. Nr, 79).

Pastarojo laiško tekstas mums įdomus ne tik tuo, kad popiežius atvirai neigia Liudviko Bavariečio teisę ir net bandymą tituluotis karaliumi be Bažnyčios sutikimo ir patvirtinimo: „nomen et titulum regium sibi assumeret“ (tiksliau verčiant: „karališkąjį vardą bei titulą sau pats pasiskyrė“).

Svarbu, kad romėnų ir bažnytinės teisės žinovas Jonas XXII naudoja konkrečius juridinius terminus, o ne kokius emocinius išsireiškimus.

Dabar grįžkime prie mūsų pradinio klausimo:  kodėl gi popiežiaus nesiutina Gedimino prisistatymas lietuvių ir rusų karaliumi?

Priešingai – Jonas XXII ramiai priima Gedimino įvardintą titulą ir, kaip, matėme (žr. II dalį), pats jį plačiai vartoja savo diplomatinėje korespondencijoje ne tik su Gediminu, bet ir su kitų Europos karalysčių karaliais (Prancūzijos, Danijos), arkivyskupais, vyskupais ir vienuolių ordinų vyresniaisiais, tarp jų – kryžiuočių magistrais.

Kodėl net čia pacituotame laiške popiežius kreipiasi į Danijos karalių lygiai tuo pačiu karališku kreipiniu, kaip savo kitos dienos (1324.V I.1) laiške kreipiasi į Lietuvos karalių Gediminą? Palyginti labai nesunku: vieną dieną rašoma „šviesiajam danų karaliui Kristupui (Christoforo regi Danorum illustri ), o kitą dieną – „šviesiajam lietuvių ir rusų karaliui Gediminui“ (Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri).

Kas čia iš tikrųjų vyksta?

Atsakyti ne taip sunku, jei nagrinėsime paties Jono XXII korespondencijos stilistiką ir juridinę leksiką, o ne šiuolaikinių istorikų „įžvalgas“ apie tai, ką Jonas XXII „galvojo“ ar „turėjo galvoti“, atseit, galvodamas viena, o rašydamas kitką“ ir pan.

Argi popiežius iš tikro buvo toks veidmainis, kokį jį padaro šiuolaikiniai Lietuvos istorikai?

Reali valdovų titulų diferenciacija

Jono XXII korespondencija rodo, kad jis tiksliai ir griežtai naudojo valdovų titulus.

Prisiminkim jo laišką lenkų valdovui Vladislovui Lokietkai, kol tas dar nebuvo popiežiaus sutikimu karūnuotas, nors labai to troško.

Vladislovas Lokietka, kaip matėme (žr. V knygos  dalį) ne kartą prašė karūnos, siekdamas Romos popiežių kurijoje išsirūpinti „rex“ titulą, negailėdamas dovanų ir pažadų padidinti Lenkijos leno duoklę (Denarii Sancti Petri) popiežiaus kurijos naudai.

Atsakydamas laišku į eilinį „ypatingos meilės prašymą“ ir žinodamas dosnius Lokietkos pažadus, Jonas XXII vis dėlto „net avansu“ nevadina Lokietkos karaliumi.

Lokietka laiške tituluojamas taip, kaip ir dera iki katalikiško vainikavimo ir patepimo – ne rex, o dux. Savo palankumą Jonas XXII išreiškia maloniais epitetais, pavadindamas Lokietką „mielu sūnumi ir kilniu vyru“ (Dilecto filio Nobili viro), tačiau titulais nesišvaisto nei iš mandagumo, nei kokiais slaptais naudos sumetimais. Iki popiežiaus palaiminto vainikavimo Lokietka Jonui XXII tėra lenkų dux/as (Duci Polonie), kas tiesiai ir parašoma laiške: „Dilecto filio Nobili viro Wlandislao Duci Polonie“ (dok. 75. 1319.VIII).

Tradicijos sukaustytiems istorikams savaime turėtų iškilti logiškas klausimas: kodėl toje pačioje juridinėje situacijoje (iki katalikiško karūnavimo akto) vienas (lenkų) valdovas tituluojamas „dux“, o kitas (lietuvių ir dar pagonių!) valdovas tituluojamas „rex“ vieno ir to paties popiežiaus Jono XXII laiškuose?

Klausimas skambės dar aštrau, jei prisiminsime, kad popiežius Jonas XXII puikiai žino, kad Gediminas nėra Romos katalikas, o Lokietka priešingai – ištikimas Romos katalikas, kurį pats popiežius čia pat laiške tėviškai vadina sūnumi, kurį „Romos bažnyčia, tavo motina […] laiko tave labai mielą tarp artimų […]. Tuo pačiu popiežius ragina Lokietką

„pagerbti bažnyčias ir jų dvasininkus, ir kitus bažnytinius asmenis kaip Dievo tarnus žemėje, ir jų laisvę dėl savo vardo garbės saugok, kad sunaikintų netikinčiųjų tautą, ypač tuos, kurie yra tavo žemių kaimynai, burnojantys prieš Aukščiausiojo vardą“.

Mums  šiuo atveju ne taip svarbu, ką popiežius konkrečiai vadina „netikinčiųjų tauta“ (infidelium nationem) Lokietkos žemių kaimynystėje.

Svarbu, kad titulų naudojimo praktikoje popiežius Jonas XXII nekaitalioja istorinių valdovų titulų savo nuožiūra pagal vienų ar kitų valdovų religinės priklausomybės kriterijus.

Tačiau bene svarbiausias mūsų tyrimui yra retai istorikų pastebimas ar minimas faktas, kad popiežiaus korespondencijoje su Gediminu ir visuose kituose išlikusiuose tekstuose apie katalikų derybas dėl lietuvių karaliaus atsivertimo į katalikybę neminima karaliaus karūna ir net nežadama ją uždėti Gediminui ir jo žmonai.

Tas faktas verčia naujai peržiūrėti visą derybų eigą.

(Bus daugiau)

2016.07.28; 06:08

[1] Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 4. 1290.XI, Livonijos žemės magistras Haltas Prūsijos magistrui Meinhardui iš Kuerfurto.

[2] P.Dusburg. Chronica terrae Prussiae, in: Scriptorem rerum Prussicarum, t., Leipzig, 1861, p. 155

[3] Dubonis A. Traidenis, Vilnius, 2009, p. 209.

[4] Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa. T.1, Warszawa, 1933, p. 330.

[5] Osmianski J.  Giedyminowicze – „prawnuki skolomendowi“. In: Jerzy Ocmianski. Dawna Litwa.. Studia historyczne. –Olsztyn, 1986, p.20.

[6] Rowello S. komentaras laiškui:  Karolis IV (Puikusis — le Bel) — Prancūzijos karalius. Gimė 1294 m., karaliavo 1322—1328 m., paskutinysis tiesioginės Kapetų šeimos kilmės karalius. Buvo vedęs Blanche iš Burgundijos, išsiskyrė su ja 1322 m. Tais pačiais metais vedė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio seserį. Trečiąja jo žmona tapo mirusio karaliaus Pilypo Puikiojo dukterėčia Jeanne iš Evrė (Evreux): žr. Favier J., Le temps des principautes de l’an mil a 1515 (Paryžius, 1984), 291, 296, 297. Jonas XXII norėjo jam dovanoti imperijos Brandenburgo žemę, tačiau Karolis atsisakė ją priimti: Tabacco G., La casa di Francia nell’azione politica di papa Giovanni XXII (Roma, 1953), 216—217.

[7] Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, p. 32

[8] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003; nr. 28. cit. pagal – http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4

[9] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.

[10] Karsavinas L. Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.23.

[11] The Catholic Encyclopedia. Cit. pagal: http://www.newadvent.org/cathen/08431a.htm

[12] A History of the Inquisition In The Middle Ages. By Henry Charles Lea. ( 4 volumes) – Vol.III, 1888, p.196. http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=mdp.39015028750944;view=1up;seq=11

 

 

Romos katalikų bažnyčios galva vėl nustebino tikinčiuosius, rašo Kventinas Blankas laikraštyje Le Figaro.

„Popiežius Pranciškus, buvęs Buenos-Aires arkivyskupas, nesiliauja stebinęs. Pontifikas per susitikimą su tikinčiaisiais prisipažino, jog jaunystėje dirbo apsaugininku naktiniame klube, kad turėtų kuo susimokėti už mokslą“, – rašoma leidinyje.

Continue reading „Jaunystėje popiežius Pranciškus dirbo apsaugininku naktiniame klube“

XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000  krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį.

Jau liturginio homilijos pamokslų metu Romos popiežius prašė Dievo „atleisti už prievartos vartojimą tiesos tarnyboje“ ir už Romos Bažnyčios „nepasitikėjimo ir priešiškumo pozicijas, kurios ne kartą buvo pasirinktos kitų religijų išpažintojų atžvilgiu“.

Septynis kartus kurijos vadovai kvietė maldai ir septynis kartus popiežius, po tylos akimirkos, prašė Dievą atleisti. Po to Romos popiežius Jonas Paulius II priėjo prie didžiojo kryžiaus ir pabučiavo Nukryžiuotojo kojas. O eucharistijos, trukusios porą valandų, pabaigoje popiežius paskelbė: "Niekados daugiau tenebūnie paneigta meilė tiesos tarnyboje (…) niekados daugiau tenebūnie įžeista ir apžmeižta jokia tauta“.

Continue reading „IV. Atgaila, arba sugrįžimas prie Aukščiausių tiesų“

Paslėpti manevrai ir įtarimai pinigų plovimu neigiamai paveikė Vatikano banko reputaciją. Taip tvirtina Concita de Gregorio laikraštyje “La Repubblica”.

Benediktas XVI vasario 17 dieną kalbėjo, kad neleistina naudotis Dievu savanaudiškais tikslais ir perspėjo per daug nevertinti materialinių gėrybių, pastebi žurnalistė

„Gundytojas klastingas. Jis stumia link netikrų vertybių, versdamas patikėti, kad vienintelė tiesa – tai valdžia ir tai, kas tenkina materialinius poreikius. (…) Mums nebaisi kova“, – pasakė Popiežius. Materialiniai poreikiai. Pinigai. Gundymas valdžia. „Ar mes norime būti vedžiojami už pavadėlio, ar eiti paskui Dievą?“ – paklausė tikinčiųjų Popiežius.

Continue reading „Vatikano banko paslaptys: karas dėl pinigų apnuodijo Vatikaną“

Popiežiaus sekretorius

56-rių metų Georgas Gensvainas, popiežiaus Benedikto XVI asmeninis sekretorius, atsidūrė žurnalo „Vanity Fair“ itališkos versijos viršelyje, praneša „The Times“. „Taigi patvirtintas G.Gensvaino kaip Šventojo sosto sekso simbolio statusas“, – rašo be jokios ironijos žurnalistas Džeimsas Bounas.

 
G.Gensvainą jau praminė „Vatikano Džordžu Kluniu“. Jis pats sako: „Būti gražiam – ne nuodėmė“. „Jis davė skaistybės įžadus, bet prisipažįsta, kad gauna meilės laiškų. Sukurtos jo garbei svetainės, o Donatela Versače skyrė jam vyriškų drabužių kolekciją“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „„Žavusis Georgas“ – popiežiaus asmeninis sekretorius ir pirmasis Vatikano gražuolis“

dirgla_1

VIENA DIENA IR VISA ISTORIJA

Visus procesus, vykstančius visuomenėje, gludina niekada neapmirštantis istorijos vyksmas. Jo viso neįmanoma protu aprėpti. Tačiau:”Hiperionas” parašytas prieš 200 metų, o jame yra minčių, lyg šiandien pasakytų.

Dar įdomiau: esminius ilgalaikius procesus gali paaiškinti įvykiai, įvykę skirtingais amžiais, skirtingais metais, tačiau… tą pačią dieną, na dabar, pavyzdžiui, sakykime, kad liepos septynioliktąją.

1251, pirmadienis

Roma. Popiežius Vincentas Ketvirtasis, vadindamas Mindaugą “ypatingu Romos bažnyčios sūnum”, įkuria atskirą Lietuvos vyskupiją ir pasirašo leidžiąs, kad Mindaugas būtų karūnuotas karalium. Prasideda Lietuvos valstybės istorija.

Continue reading „Improvizacija istorijos cimbolais ( 2 )“

vienuoles_

Internetinio leidinio agentura.ru archyve aptikau išsamią, tačiau labai nepalankią Vatikanui publikaciją, pavadintą “Šventojo sosto” žvalgyba”. Toji publikacija buvo paskelbta 2003 metų kovo mėnesį. Jos autorius – minėto internetinio leidinio vyriausiasis redaktorius Andrėjus Soldatovas.

Straipsnyje tvirtinama, kad Vatikanas visais laikais vykdė aktyvią žvalgybinę veiklą, kuri pirmiausia buvo nukreipta prieš Sovietų Sąjungą, vėliau – prieš Rusiją. Jeigu tikėsime  ten surinkta informacija, kiekvienas Vatikano pasiuntinys užsienyje užsiima ne tik Dievo garbinimu, bet ir žvalgybinių duomenų rinkimu. Surinkta įvairiausio pobūdžio žvalgybinė informacija, pasak A.Soldatovo, gula ant stalo ne tik Popiežiui, bet keliauja ir į Vašingtoną, į Centrinės žvalgybos valdybos būstinę. Mat Vatikanas visais laikais palaikė artimus, draugiškus santykius su JAV vadovybe ir gana dažnai vykdė JAV slaptųjų tarnybų specialius pavedimus.

Continue reading „Ką veikia Vatikano žvalgyba?“

juska_vadimas

Nuskambėję per visą katalikišką ir ne tik katalikišką pasaulį vaikų tvirkinimo bažnyčiose skandalai padarė didžiulę žalą ne tik Vatikano prestižui, bet ir, žinoma, nukentėjusiems ir visam gyvenimui sužalotiems vaikams.

Tačiau bėgant laikui pastebima viena įdomi tendencija – nuolat didėja nukentėjusių vaikų (dabar jau suaugusių žmonių) skaičius. Kodėl tai vyksta?

Pagrindinė Vatikano klaida buvo ta, kad jo vadovybė, slėpdama šiuos gėdingus reiškinius, ėmėsi dar gėdingesnio dalyko – pradėjo finansiškai kompensuoti moralinę  žalą nukentėjusiems. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, čia kertasi trys Vatikano propaguojamos vertybės – nuodėmė, atgaila ir atlyginimas už padarytą žalą.

Continue reading „Didžiausia Vatikano klaida“