Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.

Beveik trečdalis Rusijos gyventojų žino apie „Prahos pavasario“ įvykius, o sovietų kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją laikančių teisingu žingsniu rusų yra daugiau negu manančių, kad to nereikėjo daryti.

Tai rodo antradienį paskelbti Levados centro surengtos apklausos rezultatai, praneša „Interfax“.

32 proc. apklaustųjų daugiau ar mažiau žino apie „Prahos pavasarį“: 11 proc. mano, kad yra gerai susipažinę su tais įvykiais, o 21 proc. yra apie juos girdėję ir skaitę.

Daugiau kaip trečdalis – 36 proc. – rusų įsitikinę, kad sovietų kariuomenės įvedimas į Čekoslovakiją naktį į 1968 metų rugpjūčio 21-ąją buvo teisingas sprendimas. Savo ruožtu 19 proc. tyrimo dalyvių mano, kad Maskva prieš 50 metų pasielgė neteisingai. 45 proc. respondentų neturėjo savo nuomonės šiuo klausimu.

23 proc. apklaustųjų pareiškė, kad „Prahos pavasaris“ buvo „antisovietinių jėgų Čekoslovakijos vadovybėje mėginimas atplėšti šalį nuo socialistinės stovyklos“, kas penktas rusas (21 proc.) laiko tuos įvykius „ardomąja akcija ir mėginimu suskaldyti socialistinę stovyklą“. 18 proc. Rusijos gyventojų laiko „Prahos pavasario“ įvykius „sukilimu prieš Sovietų Sąjungos primestą režimą“.

16 proc. rusų teigia, kad sovietų kariuomenės įvedimu į Čekoslovakiją buvo siekiama užkirsti kelią kraujo liejimui, o 15 proc. pareiškė, jog jei to nebūtų padariusi Sovietų Sąjunga, tai į Čekoslovakiją būtų įžengusi Vakarų šalių kariuomenė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.22; 07:00

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Ideologinė priklausomybė nuo Kremliaus, o gal  tik pinigų stygius?

Vis dėlto netrūksta faktų, kurie pagrindžia įspūdį, jog Europos kraštutiniai dešinieji jaučia keistai beatodairišką trauką Kremliui. Dar kai partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) lyderė Fraukė Petry praėjusių metų vasario pabaigoje susiruošė vizitui į Maskvą tyliai, be Vokietijos žiniasklaidos „dalyvavimo“ (ši tiesiog nebuvo informuota).

Vokietijos ir Austrijos reikalai

Deja, išėjo kitaip, mat į AFD lyderės susitikimą su Rusijos dūmos pirmininku Viačiaslavu Volodinu bei jo pavaduotoju Piotru Tolstojumi ponas V. Volodinas savo iniciatyva pakvietė odiozinį politiką Vladimirą Žirinovskį. Šiai aplinkybei iškilus į viešumą Vokietijoje, Fr. Petry buvo priversta aiškintis, kad esą buvo pastatyta prieš faktą – jei būtų žinojusi apie V. Žirinovskio dalyvavimą, būtų susitikimo atsisakiusi. Tuometinis jos pavaduotojas Alexanderis Gaulandas paaiškinimu nepatikėjo, pareiškęs, kad Rusijoje ji veikiausiai neprieštaravo pasisakymams, kuriems tėvynėje oficialiai nepritartų. Kita vertus, vicepirmininkas nematė problemos, kai Fr. Petry vyras ir AFD vadas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje Marcusas Pretzellis po Krymo aneksijos apsilankė pusiasalyje (ne tik Vokietijos politinė klasė tai įvertino kaip Rusijos agresijos palaikymą).

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

2016-ųjų Kalėdų išvakarėse Maskvoje apsilankiusi Austrijos laisvės partijos vadovybės delegacija pasirašė su „Vieningąja Rusija“ bendradarbiavimo sutartį 5-eriems metams. Iš Rusijos pusės parašą padėjo už tarptautinius santykius atsakingas Sergejus Železniakas, po Krymo aneksijos įtrauktas į sąrašą Rusijos pareigūnų, kuriems ES taiko sankcijas. Kadangi prieš tai (lapkritį) austrų dešinieji nacionalistai buvo nuvykę į JAV pokalbiams su išrinkto prezidento Donaldo Trumpo patarėjais, „Laisvės partijos“ lyderis Heinzas-Christianas Strachė po abiejų vizitų siužete „YouTube“ pasigyrė, kad jo partijos tarptautinė įtaka nenumaldomai auga, nes Amerika ir Rusija dabar petys į petį imsis Sirijos bei Krymo klausimų sprendimo, o „Laisvės partija“ bus neutrali ir patikima tų pastangų partnerė, be viso kito, dėsianti pastangas, kad būtų atšauktos beprasmiškos (H.-Chr. Strachės pavartotas epitetas) sankcijos Maskvai. „Vieningoji Rusija“ bendradarbiavimo sutartį ratifikavo 2016 metų lapkričio 28-ąją, dar iki prezidento rinkimų Austrijoje, kai atrodė, jog austrų nacionalistų kandidatas Nоrbertas Hoferis gali laimėti.

Pasak konservatyvaus dienraščio „Die Presse“, belieka įsivaizduoti, kokios būtų buvusios tos pergalės pasekmės visų čia nurodytų įvykių kontekste.

Italijos specifika

Praėjusių metų kovo 6-ąją informuodamas apie „Šiaurės lygos“ lyderio Matteo Salvini vizitą į Maskvą ir susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, italų dienraštis „La Stampa“ išskyrė aplinkybę, kad šis paprastai nepriima nevyriausybinio lygio politinių lyderių (iki to laiko S.Lavrovas nebuvo susitikęs su savo Italijos kolega Angelinu Alfano). Išimtis „Šiaurės lygos“ šefui padaryta tikriausiai dėl to, kad Maskvoje jis parašu įtvirtino savo vadovaujamos nacionalistinės partijos bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“ (iš jos pusės parašą padėjo tas pats S.Železniakas) ir tą nuveikęs galėjo interneto puslapiui „ilpopulista.it“ su pasitenkinimu pareikšti apie kokybinį poslinkį „Lygos“ bei V.Putino Rusijos santykiuose.

Be to, M.Salvinis išdėstė rusų ministrui (taip ir norisi formuluoti – kuratoriui) idėjas bei siūlymus, kaip valdyti Italiją bei reformuoti Europą. Kaip pastebėjo „La Stampa“, fatališka šios partijos trauka Maskvai nenauja – Pontidoje (miestas prie Bergamo, kur vyksta metiniai „Šiaurės lygos“ suvažiavimai) daug metų šalia šios partijos plaikstosi ir Rusijos vėliava. „Lyga“ yra pirmose gretose raginančių atšaukti sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos, nes šios neša žalą verslui bei dirbantiesiems („Lygos“ minimas žalos Italijai dydis – 5 milijardai eurų).

Italų kraštutinių dešiniųjų naratyvas įsipiešia į jų europiečių kolegų – M. Salvinis Briuselio dvejonėms ieškant kompromiso priešpastato ryžtingą, net įžūlų V.Putino valdymo stilių. 1989-aisiais įsteigtos separatistinės „Šiaurės lygos“ kaip ir prancūzų „Nacionalinio fronto“ (įsteigto1972-aisiais) lozungai balansuoja tarp dešiniojo nacionalizmo ir dešiniojo ekstremizmo – pažaboti užsieniečių antplūdį bei terorą, remti savą viduriniąją klasę, grįžti prie nacionalinės valiutos, mokesčiais riboti žemės ūkio produkcijos importą, išstoti iš „pabaisos“ ES ir pan.

Kad su tuo galima dirbti, rodo „Nacionalinio fronto“ įtakos augimas pastaraisiais metais – rinkimuose į Europos parlamentą (EP) 2014-aisiais „Frontas“ pelnė beveik 25 proc. balsų, regioninių rinkimų pirmame ture 2015 metų pabaigoje surinkęs iki 27,7 proc. šešiuose Prancūzijos regionuose tapo dominuojančia politine jėga. „Šiaurės lyga“ visuomenės nuomonės apklausose renka beveik 15 proc. balsų ir lenkia Silvio Berlusconio (beje, irgi V.Putino simpatiko) partiją „Pirmyn, Italija“, didžiausią dešiniajame flange.

Čekijos niuansai

Kol kas svariausias V.Putino ir Europos nacionalistų bei populistų „medžiaginio“ bendradarbiavimo įrodymas yra nedidelio privataus „Pirmo Čekijos-Rusijos banko“ „Nacionalinio fronto“ lyderei Marinai Le Pen 2014 metais atseikėti 11 milijonų eurų, kurie leido pinigų stygių išgyvenusiam (skolinti atsisakė visi JAV bei Europos bankai) „Frontui“ pasiekti pergalę rinkimuose į EP ir jo lyderei dalyvauti prezidento rinkimuose. M. Le Pen buvo pasirengusi bet kam pasakyti taip, štai šis bankas keistoku pavadinimu ir atsišaukė – beveik neabejotinai todėl, kad „fronto“ lyderė viešai skelbia nelaikanti Krymo aneksijos neteisėta, o į pusiasalyje Maskvos skubiai surengtą referendumą dėl „nepriklausomybės“ pasiuntė stebėtojus. M. Le Pen yra puikiai informuota apie Kremliaus politiką, nes nuo išrinkimo partijos lydere 2011 metais keturis kartus lankėsi Maskvoje.

marine-le-pen
Marin le Pen

Tiesa, su dotacija „Frontui“ aišku ne viskas, mat pinigų paskolinęs „Pirmas Čekijos-Rusijos bankas“ 2016-ųjų rugsėjį bankrutavo, lyg ir radosi regimybė, kad Maskva „atleis“ skolą. Bet, panašu, M. Le Pen jau susiduria su žiauria tikrove, kaip praėjusių metų sausį nurodė „Bloomberg“ komentatorius Leonidas Beršidskis, bankrutuojančio banko turtą kontroliuojanti Rusija įsteigė specialią tarnybą, kuri neleido parduoti „Nacionalinio fronto“ skolos.

Kremlius mėgsta Vakarų nacionalistus, bet apmokėti šios meilės nesutinka, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, kuri šelpė komunistų partijas visame pasaulyje. Buvęs SSRS lyderis Leonidas Brežnevas po „Prahos pavasario“ paskandinimo kraujuje 1968-asisiais sovietų iškeltam Čekijos komunistų partijos, taigi ir šalies lyderiui Gustavui Husakui yra guodęsis, esą visame pasaulyje turįs 150 komunistų partijų ir ne visada susivokiąs, kada ką „iškelti“ ar „nuleisti“. Net ne visus generalinius sekretorius asmeniškai pažįstąs. „Dosnumas“ buvo viena Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių, dabartinėje Rusijoje valdžią savo rankose patikimai laikantys čekistai tą pamoką išmoko.

Teisybės dėlei dera pastebėti, kad ne visi Europos nacionalistai skuba vykti „prisiduoti“ į Maskvą. Viena, tiesa, negausių išimčių – nuožmusis Geertas Wildersas į Rusiją nevažiuoja, tačiau tai netrukdo Nyderlandų laisvės partijos lyderiui atsakomybę dėl Krymo okupacijos bei krizės Ukrainoje versti ES bei NATO.

Kol kas neapsilankė Rusijoje ir Jungtinės Karalystės (JK) nepriklausomybės partijos (kuri nuo veiklos pradžios užsibrėžė tikslą ištraukti JK iš ES ir jį pasiekė) šefas, dar europarlamentaras Nigelas Farageas. Bet ir jis viešai skelbia, esą ES siekusi įtraukti į savo įtakos sferą Ukrainą, ką V.Putinas palaikė tiesiogine grėsme. Taigi ukrainiečių tautos apsisprendimas „nesiskaito“.

Europos šiaurėje

Geografiškai nacionalizmas pastaraisiais metais „dengia“ kone visą Senąjį Žemyną. Europos šiaurėje šią politinę nišą „valdo“ „Švedijos demokratai“, Danijos liaudies partija, partija „Suomiai“ bei Norvegijos progreso partija. Danijos liaudies partija veikiausiai logiškai nusipelno išskirtinio Rusijos žiniasklaidos dėmesio dėl jos lyderių promaskvietiškų pasisakymų, tarkime, tokių kaip už karinę politiką atsakingos Maries Krarup pareiškimas 2016-ųjų spalį, kad ES Danijai kelia didesnę grėsmę negu Rusija, kurį palaikė ir partijos vicepirmininkas Sørenas Jespersenas. Partijos lyderė Kristian Thulesen Dahl 2016-ųjų viduryje pasisakė už visišką sienos su Vokietija kontrolę. Liaudies partija 2015-ųjų vasarą vykusiuose rinkimuose laimėjo 21 proc. balsų ir pasirodė geriausiai savo istorijoje.

2016 metų rudenį Švedijoje kilo triukšmas, kai šios šalies žiniasklaida atskleidė „Švedijos demokratų“ atstovų bei su jais susijusių veikėjų paslaptingus milijoninius sandorius su žmonėmis, galimai susijusiais su V.Putinu. Dienraštis „Aftonbladet“ šiai temai paskyrė redakcinį straipsnį (2016 10 02), kuriame daroma išvada, jog tų ryšių veikiausiai buvo gerokai daugiau bei tampresnių nei įtarta. „Švedijos demokratai“ 2014-ųjų rinkimuose surinko 13 proc. ir buvo treti, daugiau nei dvigubai pagerinę ankstesnius rezultatus. 2015-aisiais „demokratai“ sukėlė nemažai triukšmo, kai Graikijos salose įkurtose pabėgėlių stovyklose platino lapelius, perspėjančius nevykti į Švediją.

Dešinioji populistinė Norvegijos progreso partija nuo 2005-ųjų aštuonis metus iš eilės buvo antra parlamente, nuo 2013-ųjų su konservatoriais pradėjo dirbti vyriausybėje. Partijos lyderė Sylvi Listhaug nuo 2015 metų užima atkurtą perkeltųjų asmenų ministro postą, ne be jos įtakos vyriausybė sugriežtino politinio prieglobsčio suteikimą pabėgėliams reglamentuojantį įstatymą. „Suomiai“ 2015-ųjų rinkimuose pelnė 18 proc. balsų ir yra antra pagal dydį partija parlamente. Pagrindiniai jų šūkiai – socialinės garantijos tik Suomijos piliečiams, įsileisti tik ekonominę naudą galinčius nešti pabėgėlius ir pan. Tiesa, kaip valdančiosios koalicijos dalyviai „Suomiai“ praranda populiarumą ir naujose apklausose gauna mažesnį negu 9 proc. palaikymą.

Vidurio Europoje

Čekijos kraštutinė kairioji Bohemijos ir Moravijos komunistų partija reikalauja Čekijos išstojimo iš ES bei NATO ir už glaudų bendradarbiavimą su V.Putino Rusija (apie čekų požiūrį į narystę ES minėta pirmame šio ciklo tekste). Paskutiniuose parlamento rinkimuose partija pelnė 15 proc. balsų ir užėmė trečią vietą. Be to, prezidentūroje įsikūręs Miloshas Zemanas, kažkada socialdemokratas, dabar eksploatuoja nacionalistinius šūkius ir pozicionuoja save dideliu Kremliaus draugu. Kad tie šūkiai dirba, nurodo reali galimybė M.Zemanui likti dar vienai kadencijai – per sausio 12-13 dienomis vykusį pirmą prezidento rinkimų turą M.Zemanas pelnė 38,58 proc., antrą vietą užėmęs buvęs Mokslų akademijos prezidentas proeuropietiškas Jiřís Drahošas surinko 26,59 proc.

Slovakijoje rinkimuose praėjusių metų gegužės 5-ąją valdantys socialdemokratai pasirodė taip prastai, kad ministrui pirmininkui Robertui Ficko teko dairytis valdančiosios koalicijos partnerių, jų rado vengrų koalicijos partijoje bei konservatyvioje Nacionalinėje partijoje, kuri, kaip ir nacionalistinė „Liaudies partija – mūsų Slovakija“, pelnė 8 proc. balsų. Beje, ir R.Fico rinkimų kampanijoje ne iš gero gyvenimo rėmėsi dešiniojo nacionalizmo šūkiais.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Vengrijoje „Jobbik“ yra viena sėkmingiausių dešiniųjų ekstremistinių Europos partijų, 2014 metų rinkimuose pelniusi 21 proc. balsų, o apklausose jos populiarumas svyruoja tarp 25 ir 28 proc. Partija kategoriškai reikalauja Vengrijos išstojimo iš ES, visiško pabėgėlių išgyvendinimo, mirties bausmės atstatymo ir pan. Ministro pirmininko Viktoro Orbáno vadovaujama „Fidesz“ sušvelninta forma atkartoja daugelį „Jobbik“ reikalavimų, o pats premjeras yra vienas didžiausių V.Putino advokatų Europoje. 2016-ųjų vasarą duotame interviu JAV televizijos kanalui „Fox News“ į ES bei NATO įeinančios Vengrijos premjeras pareiškė tiesiai šviesiai – be Rusijos vengrai ateities neturi.

Bulgarijos parlamente posėdžiauja 2017-ųjų rinkimuose 9 proc. balsų surinkusi prorusiška nacionalistinė partija „Ataka“, neslepianti ryšių su Maskva ir įtariama priklausomybe nuo Kremliaus pinigų.

Dera irgi pastebėti, kad režimo Rusijoje simpatikai yra ne vien dešinieji nacionalistai. Buvusio komiko Beppės Grillo vadovaujamas veikiau svyruojantis nei dešinysis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas irgi renka populiarumo taškus iš italų baimių prieš užsieniečių antplūdį, apklausose jį remia iki 28 proc. respondentų. Kairiajame politikos flange yra Graikijos premjeras Aléxis Tsípras, skelbiantis, jog Maskva yra svarbi jo šalies sąjungininkė, Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas irgi agituoja už sankcijų atšaukimą Rusijai.

Apibendrinant, Vengrijos analitinis centras „Political Capital“ ištyręs 25 didžiausias kraštutines dešiniąsias Europos partijas konstatavo 14-os ryšius su Maskva. Be abejo, tikras kognityvinis disonansas, kai bet kokio separatizmo užuomazgas Rusijos Federacijos viduje slopinanti Maskva užtat jį „sėja“ Europoje.

Apie šias „logikas“ – netrukus paskutiniame šio ciklo tekste.

2018.01.15; 03:36

 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Įsisiūbuojančios 755-ių JAV diplomatų išsiuntimo iš Rusijos istorijos „akis už akį“ stiliumi (pasak Kremliaus versijos, kad Vašingtone ir Maskvoje būtų diplomatinio personalo paritetas) turbūt vis dėlto komiškiausia detalė yra Jungtinių Valstijų ambasados Gruzijoje pareiškimas rugpjūčio 25-ąją, kad ji pasirengusi priimti ne imigracines vizas norinčių gauti rusų pareiškimus savo konsuliniame skyriuje Tbilisyje.

Na, ir kas, kad kalbama tik apie procedūrinį pragmatizmą – Gruzija yra vienašališkai atšaukusi vizų režimą šią šalį norintiems aplankyti rusams, tad šis pareiškimas aktualus šiaurės Kaukaze, Krasnodaro bei Stavropolio srityse gyvenantiems Rusijos piliečiams, kurie į Tbilisį gali nukakti per kelias valandas. Vis dėlto irgi faktas: panorėję Amerikos vizos, rusai dabar priversti dairytis ir į šalį, kurią 2007-aisiais užpuolė.

Kažkas panašaus nutiko 1986-aisiais, kuomet Amerika išprašė kelias dešimtis šnipinėjimu įtartų Sovietų Sąjungos diplomatų ir nustatė palyginti žemą sovietų diplomatinių atstovybių Vašingtone, Niujorke ir San Franciske darbuotojų kiekio ribą. Atsakydama Sovietų Sąjunga uždraudė JAV atstovybėms Maskvoje bei tuometiniame Leningrade priimti į darbą savo piliečius, veikiausiai tikėdamasi, jog ryškus personalo sumažėjimas pakirs jų visavertį darbą, ir Vašingtonas grąžins buvusį status quo. Amerikos diplomatams teko užsiimti ambasadų teritorijos valymo ir kitais pagalbiniais darbais, bet jos toliau funkcionavo, o Maskva prarado galimybę stebėti, kas dedasi už atstovybių sienų.

Ką tik atpasakota situacija šiek tiek simboliška, mat iš tiesų diplomatinis paritetas yra problema, nes tai susiję su šnipinėjimu. Čekija ir Slovakija rugpjūčio 21 dieną minėjo 49-erių metų sukaktį nuo tragiškų 1968-ųjų, kuomet Sovietų Sąjungos ir kai kurių kitų Varšuvos sutarties bloko šalių karines pajėgos įsiveržė į Čekoslovakiją ir jėga užgniaužė Prahos pavasario reformas.

Metinių išvakarėse Čekijos respublikos viešojoje erdvėje vėl iškilo Rusijos buvimo (diplomatinio ir žvalgybinio) šioje šalyje tema. Čekijos parlamento deputatas Ivanas Gabalas nusiuntė laišką užsienio reikalų ministrui Lubomírui Zaorálekui su siūlymu siekti, kad Maskva sumažintų savo diplomatinės atstovybės Prahoje personalą. Interviu „Aktualne.cz“ politikas pareiškė, jog šis yra nepamatuotai išpūstas bei turi būti sumažintas apie 60 proc.

Šnipinėjimo menas. Slaptai.lt nuotr.

Nėra reikalo spėlioti, kuo užsiima nemaža Rusijos diplomatinės atstovybės personalo dalis – čekų kontržvalgyba BIS savo ataskaitose reguliariai nurodo rusų ambasadą Prahoje veikiant kaip žvalgybinės veiklos centrą ne tik šioje šalyje, bet ir visame vidurio bei rytų Europos regione. Tiesa, garsių, su diplomatų išsiuntimais susijusių skandalų nuosaikioje Čekijoje yra nutikę senokai. Kalbos apie pernelyg didelį rusų diplomatų „tankį“ Vidurio ir Rytų Europoje gana reguliarios, šios šalies diplomatai jų paprastai nekomentuoja, remdamiesi teise kiekvienai valstybei skirti tiek diplomatinių darbuotojų, kiek ši mano esant reikalinga, jei nėra kitų susitarimų.

Prahos tyrimų centro „European Values“ direktoriaus pavaduotojas bei programos „Kremlin Watch“ vadovas Jakubas Janda savo skiltyje žurnale „Newsweek“ (08 07) nurodė, jog statistika pakankamai vienareikšmiška – Čekijos atstovybėje Maskvoje dirba 65 diplomatai, rusai savo ambasadoje Prahoje įdarbinę 140 žmonių. Suomijoje šis santykis sudaro maždaug 60-30 suomių nenaudai. Įprasta, kad Rusijos diplomatų skaičiaus „perviršis“ sukasi apie du kartus.

Rusų diplomatai kelia įtarimus ne vien Čekijoje, tarkime, švedų kontržvalgybos SIPO vertinimu, žvalgybine veikla užsiima maždaug trečdalis Švedijoje dirbančių Rusijos diplomatų.

J.Jandos vertinimu (interviu „svoboda.org“ 08 21), Vašingtono ir Maskvos „diplomatinio pariteto“ konfliktas yra tinkama proga bent iš dalies spręsti pernelyg didelio po diplomatine priedanga dirbančių rusų aktyvumo problemą. Įprasta praktika, kad žvalgybinė veikla įeina į bet kurios šalies diplomatinės atstovybės darbų sąrašą, bet šįkart problema yra ne vien paprasta aritmetika. Pasak J.Jandos, Europos šalių kontržvalgybų ataskaitos fiksuoja nepaliaujamą rusų žvalgybinės veiklos aktyvumo augimą, kurio lygis artėja prie to, kuris buvo Šaltojo karo metais. Be to, bent Čekijos respublikoje Rusijos pusė apskritai nesivargina deklaruoti žvalgybos pareigūnų savo atstovybėje, ir tai diplomatiniuose santykiuose yra mažiausiai nedraugiška.

Esama įtakingos tezės, jog santykiai tarp Vakarų ir Rusijos dabar turbūt prasčiausi po Šaltojo Karo pabaigos. Tokios padėties vertinimai tarp Europos politikų bei diplomatų yra įvairūs, netrūksta manančių (ypač Europos Sąjungos (ES) Vakaruose), kad papildomo santykių paaštrėjimo ES šiuo metu reikia mažiausiai. Tačiau kalbama juk apie Europos šalių nacionalinį saugumą, kuriam Rusijos žvalgybų aktyvumas grėsmę kelia. Kadangi požiūrių ES esama įvairių, o vidurio bei rytų europiečiai objektyviai jautresni tokioms grėsmėms, būtent jie šiuo klausimu galėtų veikti koordinuodami veiksmus, beje, tuo pačių pademontruodami sąjunginę paramą Jungtinėms Valstijoms, nes prezidentas Donaldas Trumpas, panašu, turi tam tikrų abejonių dėl sąjungininkų Europoje. Susidariusi šalių grupė pelnytų diplomatinių taškų, jei koordinuotai pareikalautų Maskvą sumažinti savo diplomatų skaičių pariteto pagrindais.

J.Jandos manymu, Čekijos užsienio reikalų ministerija pati viena į savo politiko demaršą vargu ar reaguos, šiaip jau pagrįstai argumentuodama tai savo ambasados Maskvoje darbo paralyžiumi, jei principingai leisis tik į dvišalį diplomatinio personalo pariteto siekį su Maskva. Rusams užtektų išsiųsti, tarkime, 20 čekų diplomatų, ir Čekijos ambasada Maskvoje taptų neveiksni. Todėl reikia koordinuotų kelių šalių pastangų. Rusams gana paprasta „nubausti“ vieną nedidelę šalį, tačiau jei tokių rasis 5 ar 10, padaryti tą bus kur kas sunkiau.

Nors Rusijos žvalgybinės veiklos intensyvėjimo grėsmė Vidurio bei Rytų Europos regione apskritai artikuliuojama, politinių reakcijų bei iniciatyvų aukščiausiame politiniame lygmenyje kol kas nėra. Banalu, bet veikiausiai dera laukti politikų atostogų pabaigos ir dar kažkiek laiko, kol į inerciją linkusio politinio gyvenimo rutina įgys įprastą ritmą.

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Tuo tarpu rusai gaišti nelinkę, pasak prokremliška propagandos monitoringu užsiimančios „Kremlin Watch“, vadinamasis Visų slavų komitetas kitų metų birželį Prahoje planuoja surengti Tarptautinį slavų kongresą, kuriame bus siūloma steigti nepriklausomų slavų valstybių tarpparlamentinę struktūrą, turėsiančią parengti vieningą politiką visoms gyvenimo sritims (pavyzdžiui, kultūrai ir ekonomikai). Nors tos „politikos“ bent kiek konkretesnių gairių kol kas nėra, nesunku numanyti, jog tai bus dar viena geopolitika persunkta iniciatyva, kai humanitariniu poreikiu geriau pažinti vieniems kitus ir mėginti ieškoti bendro veikimo galimybių bus dangstomas banalus siekis pateisinti geopolitinius Kremliaus veiksmus – kol kas Gruzijoje bei Ukrainoje.

Beje, Rusijoje prieš daugiau nei porą mėnesių vykusiame Visų slavų suvažiavime dalyvavusią maždaug 10 narių čekų delegaciją, pasak Čekijos žiniasklaidos, privačiai priėmė šios šalies ambasadorius Rusijoje, pirmas (dar) čekoslovakų kosmonautas Vladimíras Remekas.

J.Jandos vertinimu, ir apklausos patvirtina, jog provakarietiškas vektorius čekų visuomenėje dominuoja, tarkime, Rusijos veiksmus Ukrainoje atvirai palaikančiųjų Čekijoje yra gal kelios dešimtys, ne daugiau. Vis dėlto irgi faktas, jog prokremliškos pažiūros šioje šalyje dabar pasklidusios labiausiai per pastarąjį ketvirtį amžiaus, ir propaganda čia vaidina (greta atvirai prorusiško prezidento Milošo Zemano institucinio poveikio) tikrai nepaskutinį vaidmenį.

Todėl pavojinga yra dar viena čekų specialiųjų tarnybų ataskaitų pabrėžiama aplinkybė: Čekijos Respubliką rusai išnaudoja kaip saugią regioninio masto akcijų aikštelę, Rusijos ambasada Prahoje veikia kaip visoje Vidurio Europoje vykdomų akcijų koordinacijos centras. Taigi kalbama ne apie nedidelę Čekijos Respubliką, o apie platesnio masto „poveikio“ operacijas. Todėl čekų nerimas atrodo logiškas ir suprantamas.

Be abejo, įdomu, ką šia tema mano (jei apskritai ką nors mano) ir veikia dažniausiai savo parapinėse problemose besimurkdantys Lietuvos politikai. Kuomet kalbama apie propagandą, tarkime, nežinia kiek metų trunkanti, seniausiai farsą primenanti mėginimų kažkaip „reglamentuoti“ rusiškai transliuojančius televizijos kanalus istorija ypatingo optimizmo nesuteikia, nors tai yra visiškai atviri labai konkretaus mentaliteto propapagandos kanalai.

Todėl ir atviras yra klausimas, kaip iš Lietuvos valstybės perspektyvos atrodo Rusijos ambasados Vilniuje veikla ir kaip mūsų šalis reaguotų į tokias ar panašias kaip čekų politiko iniciatyvas.

2017.09.04; 06:00