Arūnas Spraunius. Užsitęsęs „suprantančiųjų“ Vladimirą Putiną pavasaris (II)


Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Ideologinė priklausomybė nuo Kremliaus, o gal  tik pinigų stygius?

Vis dėlto netrūksta faktų, kurie pagrindžia įspūdį, jog Europos kraštutiniai dešinieji jaučia keistai beatodairišką trauką Kremliui. Dar kai partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) lyderė Fraukė Petry praėjusių metų vasario pabaigoje susiruošė vizitui į Maskvą tyliai, be Vokietijos žiniasklaidos „dalyvavimo“ (ši tiesiog nebuvo informuota).

Vokietijos ir Austrijos reikalai

Deja, išėjo kitaip, mat į AFD lyderės susitikimą su Rusijos dūmos pirmininku Viačiaslavu Volodinu bei jo pavaduotoju Piotru Tolstojumi ponas V. Volodinas savo iniciatyva pakvietė odiozinį politiką Vladimirą Žirinovskį. Šiai aplinkybei iškilus į viešumą Vokietijoje, Fr. Petry buvo priversta aiškintis, kad esą buvo pastatyta prieš faktą – jei būtų žinojusi apie V. Žirinovskio dalyvavimą, būtų susitikimo atsisakiusi. Tuometinis jos pavaduotojas Alexanderis Gaulandas paaiškinimu nepatikėjo, pareiškęs, kad Rusijoje ji veikiausiai neprieštaravo pasisakymams, kuriems tėvynėje oficialiai nepritartų. Kita vertus, vicepirmininkas nematė problemos, kai Fr. Petry vyras ir AFD vadas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje Marcusas Pretzellis po Krymo aneksijos apsilankė pusiasalyje (ne tik Vokietijos politinė klasė tai įvertino kaip Rusijos agresijos palaikymą).

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

2016-ųjų Kalėdų išvakarėse Maskvoje apsilankiusi Austrijos laisvės partijos vadovybės delegacija pasirašė su „Vieningąja Rusija“ bendradarbiavimo sutartį 5-eriems metams. Iš Rusijos pusės parašą padėjo už tarptautinius santykius atsakingas Sergejus Železniakas, po Krymo aneksijos įtrauktas į sąrašą Rusijos pareigūnų, kuriems ES taiko sankcijas. Kadangi prieš tai (lapkritį) austrų dešinieji nacionalistai buvo nuvykę į JAV pokalbiams su išrinkto prezidento Donaldo Trumpo patarėjais, „Laisvės partijos“ lyderis Heinzas-Christianas Strachė po abiejų vizitų siužete „YouTube“ pasigyrė, kad jo partijos tarptautinė įtaka nenumaldomai auga, nes Amerika ir Rusija dabar petys į petį imsis Sirijos bei Krymo klausimų sprendimo, o „Laisvės partija“ bus neutrali ir patikima tų pastangų partnerė, be viso kito, dėsianti pastangas, kad būtų atšauktos beprasmiškos (H.-Chr. Strachės pavartotas epitetas) sankcijos Maskvai. „Vieningoji Rusija“ bendradarbiavimo sutartį ratifikavo 2016 metų lapkričio 28-ąją, dar iki prezidento rinkimų Austrijoje, kai atrodė, jog austrų nacionalistų kandidatas Nоrbertas Hoferis gali laimėti.

Pasak konservatyvaus dienraščio „Die Presse“, belieka įsivaizduoti, kokios būtų buvusios tos pergalės pasekmės visų čia nurodytų įvykių kontekste.

Italijos specifika

Praėjusių metų kovo 6-ąją informuodamas apie „Šiaurės lygos“ lyderio Matteo Salvini vizitą į Maskvą ir susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, italų dienraštis „La Stampa“ išskyrė aplinkybę, kad šis paprastai nepriima nevyriausybinio lygio politinių lyderių (iki to laiko S.Lavrovas nebuvo susitikęs su savo Italijos kolega Angelinu Alfano). Išimtis „Šiaurės lygos“ šefui padaryta tikriausiai dėl to, kad Maskvoje jis parašu įtvirtino savo vadovaujamos nacionalistinės partijos bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“ (iš jos pusės parašą padėjo tas pats S.Železniakas) ir tą nuveikęs galėjo interneto puslapiui „ilpopulista.it“ su pasitenkinimu pareikšti apie kokybinį poslinkį „Lygos“ bei V.Putino Rusijos santykiuose.

Be to, M.Salvinis išdėstė rusų ministrui (taip ir norisi formuluoti – kuratoriui) idėjas bei siūlymus, kaip valdyti Italiją bei reformuoti Europą. Kaip pastebėjo „La Stampa“, fatališka šios partijos trauka Maskvai nenauja – Pontidoje (miestas prie Bergamo, kur vyksta metiniai „Šiaurės lygos“ suvažiavimai) daug metų šalia šios partijos plaikstosi ir Rusijos vėliava. „Lyga“ yra pirmose gretose raginančių atšaukti sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos, nes šios neša žalą verslui bei dirbantiesiems („Lygos“ minimas žalos Italijai dydis – 5 milijardai eurų).

Italų kraštutinių dešiniųjų naratyvas įsipiešia į jų europiečių kolegų – M. Salvinis Briuselio dvejonėms ieškant kompromiso priešpastato ryžtingą, net įžūlų V.Putino valdymo stilių. 1989-aisiais įsteigtos separatistinės „Šiaurės lygos“ kaip ir prancūzų „Nacionalinio fronto“ (įsteigto1972-aisiais) lozungai balansuoja tarp dešiniojo nacionalizmo ir dešiniojo ekstremizmo – pažaboti užsieniečių antplūdį bei terorą, remti savą viduriniąją klasę, grįžti prie nacionalinės valiutos, mokesčiais riboti žemės ūkio produkcijos importą, išstoti iš „pabaisos“ ES ir pan.

Kad su tuo galima dirbti, rodo „Nacionalinio fronto“ įtakos augimas pastaraisiais metais – rinkimuose į Europos parlamentą (EP) 2014-aisiais „Frontas“ pelnė beveik 25 proc. balsų, regioninių rinkimų pirmame ture 2015 metų pabaigoje surinkęs iki 27,7 proc. šešiuose Prancūzijos regionuose tapo dominuojančia politine jėga. „Šiaurės lyga“ visuomenės nuomonės apklausose renka beveik 15 proc. balsų ir lenkia Silvio Berlusconio (beje, irgi V.Putino simpatiko) partiją „Pirmyn, Italija“, didžiausią dešiniajame flange.

Čekijos niuansai

Kol kas svariausias V.Putino ir Europos nacionalistų bei populistų „medžiaginio“ bendradarbiavimo įrodymas yra nedidelio privataus „Pirmo Čekijos-Rusijos banko“ „Nacionalinio fronto“ lyderei Marinai Le Pen 2014 metais atseikėti 11 milijonų eurų, kurie leido pinigų stygių išgyvenusiam (skolinti atsisakė visi JAV bei Europos bankai) „Frontui“ pasiekti pergalę rinkimuose į EP ir jo lyderei dalyvauti prezidento rinkimuose. M. Le Pen buvo pasirengusi bet kam pasakyti taip, štai šis bankas keistoku pavadinimu ir atsišaukė – beveik neabejotinai todėl, kad „fronto“ lyderė viešai skelbia nelaikanti Krymo aneksijos neteisėta, o į pusiasalyje Maskvos skubiai surengtą referendumą dėl „nepriklausomybės“ pasiuntė stebėtojus. M. Le Pen yra puikiai informuota apie Kremliaus politiką, nes nuo išrinkimo partijos lydere 2011 metais keturis kartus lankėsi Maskvoje.

marine-le-pen
Marin le Pen

Tiesa, su dotacija „Frontui“ aišku ne viskas, mat pinigų paskolinęs „Pirmas Čekijos-Rusijos bankas“ 2016-ųjų rugsėjį bankrutavo, lyg ir radosi regimybė, kad Maskva „atleis“ skolą. Bet, panašu, M. Le Pen jau susiduria su žiauria tikrove, kaip praėjusių metų sausį nurodė „Bloomberg“ komentatorius Leonidas Beršidskis, bankrutuojančio banko turtą kontroliuojanti Rusija įsteigė specialią tarnybą, kuri neleido parduoti „Nacionalinio fronto“ skolos.

Kremlius mėgsta Vakarų nacionalistus, bet apmokėti šios meilės nesutinka, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, kuri šelpė komunistų partijas visame pasaulyje. Buvęs SSRS lyderis Leonidas Brežnevas po „Prahos pavasario“ paskandinimo kraujuje 1968-asisiais sovietų iškeltam Čekijos komunistų partijos, taigi ir šalies lyderiui Gustavui Husakui yra guodęsis, esą visame pasaulyje turįs 150 komunistų partijų ir ne visada susivokiąs, kada ką „iškelti“ ar „nuleisti“. Net ne visus generalinius sekretorius asmeniškai pažįstąs. „Dosnumas“ buvo viena Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių, dabartinėje Rusijoje valdžią savo rankose patikimai laikantys čekistai tą pamoką išmoko.

Teisybės dėlei dera pastebėti, kad ne visi Europos nacionalistai skuba vykti „prisiduoti“ į Maskvą. Viena, tiesa, negausių išimčių – nuožmusis Geertas Wildersas į Rusiją nevažiuoja, tačiau tai netrukdo Nyderlandų laisvės partijos lyderiui atsakomybę dėl Krymo okupacijos bei krizės Ukrainoje versti ES bei NATO.

Kol kas neapsilankė Rusijoje ir Jungtinės Karalystės (JK) nepriklausomybės partijos (kuri nuo veiklos pradžios užsibrėžė tikslą ištraukti JK iš ES ir jį pasiekė) šefas, dar europarlamentaras Nigelas Farageas. Bet ir jis viešai skelbia, esą ES siekusi įtraukti į savo įtakos sferą Ukrainą, ką V.Putinas palaikė tiesiogine grėsme. Taigi ukrainiečių tautos apsisprendimas „nesiskaito“.

Europos šiaurėje

Geografiškai nacionalizmas pastaraisiais metais „dengia“ kone visą Senąjį Žemyną. Europos šiaurėje šią politinę nišą „valdo“ „Švedijos demokratai“, Danijos liaudies partija, partija „Suomiai“ bei Norvegijos progreso partija. Danijos liaudies partija veikiausiai logiškai nusipelno išskirtinio Rusijos žiniasklaidos dėmesio dėl jos lyderių promaskvietiškų pasisakymų, tarkime, tokių kaip už karinę politiką atsakingos Maries Krarup pareiškimas 2016-ųjų spalį, kad ES Danijai kelia didesnę grėsmę negu Rusija, kurį palaikė ir partijos vicepirmininkas Sørenas Jespersenas. Partijos lyderė Kristian Thulesen Dahl 2016-ųjų viduryje pasisakė už visišką sienos su Vokietija kontrolę. Liaudies partija 2015-ųjų vasarą vykusiuose rinkimuose laimėjo 21 proc. balsų ir pasirodė geriausiai savo istorijoje.

2016 metų rudenį Švedijoje kilo triukšmas, kai šios šalies žiniasklaida atskleidė „Švedijos demokratų“ atstovų bei su jais susijusių veikėjų paslaptingus milijoninius sandorius su žmonėmis, galimai susijusiais su V.Putinu. Dienraštis „Aftonbladet“ šiai temai paskyrė redakcinį straipsnį (2016 10 02), kuriame daroma išvada, jog tų ryšių veikiausiai buvo gerokai daugiau bei tampresnių nei įtarta. „Švedijos demokratai“ 2014-ųjų rinkimuose surinko 13 proc. ir buvo treti, daugiau nei dvigubai pagerinę ankstesnius rezultatus. 2015-aisiais „demokratai“ sukėlė nemažai triukšmo, kai Graikijos salose įkurtose pabėgėlių stovyklose platino lapelius, perspėjančius nevykti į Švediją.

Dešinioji populistinė Norvegijos progreso partija nuo 2005-ųjų aštuonis metus iš eilės buvo antra parlamente, nuo 2013-ųjų su konservatoriais pradėjo dirbti vyriausybėje. Partijos lyderė Sylvi Listhaug nuo 2015 metų užima atkurtą perkeltųjų asmenų ministro postą, ne be jos įtakos vyriausybė sugriežtino politinio prieglobsčio suteikimą pabėgėliams reglamentuojantį įstatymą. „Suomiai“ 2015-ųjų rinkimuose pelnė 18 proc. balsų ir yra antra pagal dydį partija parlamente. Pagrindiniai jų šūkiai – socialinės garantijos tik Suomijos piliečiams, įsileisti tik ekonominę naudą galinčius nešti pabėgėlius ir pan. Tiesa, kaip valdančiosios koalicijos dalyviai „Suomiai“ praranda populiarumą ir naujose apklausose gauna mažesnį negu 9 proc. palaikymą.

Vidurio Europoje

Čekijos kraštutinė kairioji Bohemijos ir Moravijos komunistų partija reikalauja Čekijos išstojimo iš ES bei NATO ir už glaudų bendradarbiavimą su V.Putino Rusija (apie čekų požiūrį į narystę ES minėta pirmame šio ciklo tekste). Paskutiniuose parlamento rinkimuose partija pelnė 15 proc. balsų ir užėmė trečią vietą. Be to, prezidentūroje įsikūręs Miloshas Zemanas, kažkada socialdemokratas, dabar eksploatuoja nacionalistinius šūkius ir pozicionuoja save dideliu Kremliaus draugu. Kad tie šūkiai dirba, nurodo reali galimybė M.Zemanui likti dar vienai kadencijai – per sausio 12-13 dienomis vykusį pirmą prezidento rinkimų turą M.Zemanas pelnė 38,58 proc., antrą vietą užėmęs buvęs Mokslų akademijos prezidentas proeuropietiškas Jiřís Drahošas surinko 26,59 proc.

Slovakijoje rinkimuose praėjusių metų gegužės 5-ąją valdantys socialdemokratai pasirodė taip prastai, kad ministrui pirmininkui Robertui Ficko teko dairytis valdančiosios koalicijos partnerių, jų rado vengrų koalicijos partijoje bei konservatyvioje Nacionalinėje partijoje, kuri, kaip ir nacionalistinė „Liaudies partija – mūsų Slovakija“, pelnė 8 proc. balsų. Beje, ir R.Fico rinkimų kampanijoje ne iš gero gyvenimo rėmėsi dešiniojo nacionalizmo šūkiais.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Vengrijoje „Jobbik“ yra viena sėkmingiausių dešiniųjų ekstremistinių Europos partijų, 2014 metų rinkimuose pelniusi 21 proc. balsų, o apklausose jos populiarumas svyruoja tarp 25 ir 28 proc. Partija kategoriškai reikalauja Vengrijos išstojimo iš ES, visiško pabėgėlių išgyvendinimo, mirties bausmės atstatymo ir pan. Ministro pirmininko Viktoro Orbáno vadovaujama „Fidesz“ sušvelninta forma atkartoja daugelį „Jobbik“ reikalavimų, o pats premjeras yra vienas didžiausių V.Putino advokatų Europoje. 2016-ųjų vasarą duotame interviu JAV televizijos kanalui „Fox News“ į ES bei NATO įeinančios Vengrijos premjeras pareiškė tiesiai šviesiai – be Rusijos vengrai ateities neturi.

Bulgarijos parlamente posėdžiauja 2017-ųjų rinkimuose 9 proc. balsų surinkusi prorusiška nacionalistinė partija „Ataka“, neslepianti ryšių su Maskva ir įtariama priklausomybe nuo Kremliaus pinigų.

Dera irgi pastebėti, kad režimo Rusijoje simpatikai yra ne vien dešinieji nacionalistai. Buvusio komiko Beppės Grillo vadovaujamas veikiau svyruojantis nei dešinysis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas irgi renka populiarumo taškus iš italų baimių prieš užsieniečių antplūdį, apklausose jį remia iki 28 proc. respondentų. Kairiajame politikos flange yra Graikijos premjeras Aléxis Tsípras, skelbiantis, jog Maskva yra svarbi jo šalies sąjungininkė, Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas irgi agituoja už sankcijų atšaukimą Rusijai.

Apibendrinant, Vengrijos analitinis centras „Political Capital“ ištyręs 25 didžiausias kraštutines dešiniąsias Europos partijas konstatavo 14-os ryšius su Maskva. Be abejo, tikras kognityvinis disonansas, kai bet kokio separatizmo užuomazgas Rusijos Federacijos viduje slopinanti Maskva užtat jį „sėja“ Europoje.

Apie šias „logikas“ – netrukus paskutiniame šio ciklo tekste.

2018.01.15; 03:36

 

print