Apie Praną Žižmarą pirmą kartą šį tą sužinojau prasidėjus Atgimimui, kai suskatome ieškoti draustų knygų. Ieškoti ir leisti. Mat tada dirbau „Minties“ leidykloje.
Dabar jau neprisimenu, kaip į mano rankas pateko stora, pageltusi B.Šėmio knyga „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis“. Tai buvo Sąjungos Vilniui vaduoti leidinys, išleistas 1930 metais Kaune. Lietuvių darbų ir kančių kronika, surinkta iš to meto Vilniaus lietuvių laikraščių, papildyta Kauno spaudos faktais.
Gerai prisimenu sunkumą, slogų įspūdį, patirtą skaitant šią knygą, žvelgiant į fotografijose užfiksuotus lietuvių veidus, galvojant „apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus – Seinų kraštą ir jo žmones“, kaip buvo rašyta knygos „Prakalboje“. Kiekviename puslapyje – dešimtys persekiojimo, pažeminimo, smurto faktų! Kaip tie žmonės dar galėjo mokytis, sportuoti, linksmintis! O jie ne tik mokėsi, sportavo, linksminosi, jie dar ir priešinosi okupantui, jie svajojo apie sostinės išvadavimą ir jo siekė!
