Kas skels antausį?


Print

Apie Praną Žižmarą pirmą kartą šį tą sužinojau prasidėjus Atgimimui, kai suskatome ieškoti draustų knygų. Ieškoti ir leisti. Mat tada dirbau „Minties“ leidykloje.

Dabar jau neprisimenu, kaip į mano rankas pateko stora, pageltusi B.Šėmio knyga „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis“. Tai buvo Sąjungos Vilniui vaduoti leidinys, išleistas 1930 metais Kaune. Lietuvių darbų ir kančių kronika, surinkta iš to meto Vilniaus lietuvių laikraščių, papildyta Kauno spaudos faktais.

Gerai prisimenu sunkumą, slogų įspūdį, patirtą skaitant šią knygą, žvelgiant į fotografijose užfiksuotus lietuvių veidus, galvojant „apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus – Seinų kraštą ir jo žmones“, kaip buvo rašyta knygos „Prakalboje“. Kiekviename puslapyje – dešimtys persekiojimo, pažeminimo, smurto faktų! Kaip tie žmonės dar galėjo mokytis, sportuoti, linksmintis! O jie ne tik mokėsi, sportavo, linksminosi, jie dar ir priešinosi okupantui, jie svajojo apie sostinės išvadavimą ir jo siekė!

Reikia būtinai kuo greičiau išleisti šią mažai kam žinomą knygą, kurios sudarytojas – ne B.Šėmis, o garsusis Mykolas Biržiška – Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, Lietuvos mokslo draugijos vicepirmininkas, Lietuvos Tarybos narys, tautosakos tyrinėtojas, vadovėlių rengėjas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto rektorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Reikėjo išleisti kuo greičiau, o pasirodė ji 1992-aisiais, beveik po ketverių metų. Jai vis pritrūkdavo tai popieriaus, tai „Spindulio“ spaustuvės gerų norų. Ne visi, nuo kurių tai priklausė, norėjo, kad fotografuotinis „kančių dienoraščio“ leidimas pasirodytų. Vienas leidyklos gamybininkas man tiesiai pasakė: „Tu šitos knygos neišleisi“. Gal todėl, kad Lenkija tada dar nebuvo „strateginis“ Lietuvos partneris, dar stiprūs buvo „autonomininkai“, su kuriais Šalčininkuose lietuviškai nesusikalbėdavai?

Daug teko skaityti apie lietuvių ir lenkų santykius praeityje, ir visada patirdavau slogų įspūdį. Slogus įspūdis ir dabar, kai pasikalbi su lietuviškų mokyklų mokytojais Vilniaus, Trakų, Šalčininkų rajonuose. Bet dabar Lenkija yra „strateginis“ Lietuvos partneris, todėl ir knygų, ir rašinių, ir pokalbių šia tema vis mažiau. Kalbama tik gerai arba nieko, kaip apie mirusius. Žaizdos tarsi užgijusios. Gal tik Romualdas Ozolas apie jas kartais užsimena.

Ir štai mano rankose – šiemet išleista knyga „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą“. Knyga iš Vilniaus apskrities kultūros centro serijos „Iškiliųjų alėja“, išleista Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Sudarytoja – Gražina Mareckaitė. Perskaičiau ją tarsi M.Biržiškos „Vilniaus Golgotos“ tęsinį. Tarsi vėl paliečiau negyjančią, tik laikinai apmarintą, užsitraukusią žaizdą. Vėl skauda, kaip ir Atgimimo laikais, kai dar nežinojome, kad Lenkija taps palankiu partneriu.

Kas tas P.Žižmaras, kurį matome ir M.Biržiškos „Vilniaus Golgotos“ keliolikoje 1928 metų nuotraukų? Štai jis su Švenčionių lietuvių gimnazijos skautais. Štai Vilniaus skautai Palangoje; štai jie perėję Lazdėnų–Skirmuntiškių demarkacijos liniją ir atsidūrę Nepriklausomoje Lietuvoje; štai jie stovi prie Jono Basanavičiaus kapo Rasose, klūpo prie Aušros Vartų… Ir visur – P.Žižmaras.

M.Biržiškos „Vilniaus Golgotoje“ lietuvių darbai ir kančios surašyti iki 1929-ųjų, o „Debesų karžygyje“ jos tęsiamos iki visiško visos Lietuvos nepriklausomybės praradimo. P.Žižmarui tų kančių taurę teko išgerti iki dugno. Šioje knygoje, kaip rašoma leidėjo žodyje, „Jūs susitiksite su nepaprastai patrauklia asmenybe, gražiu ir tauriu žmogumi, gyvenusiu ir dirbusiu praėjusio amžiaus lenkų okupuotame Vilniuje, patyrusiu visus to meto administracinius, teisinius ir kitus okupacinio režimo suvaržymus bei tapusiu to meto Vilniaus simboliu“.

Bet kodėl šios knygos paantraštė – „legenda apie Praną Žižmarą“? 1938 m. kovo 18 d. Vilniuje įvyko antilietuviškas mitingas, kuriame lenkai visaip plūdo Lietuvą, šaukė „marš na Kovno“. Po mitingo oratoriai susirinko į netoliese veikusią alinę. Į ją užėjo ir P.Žižmaras. Aršiausiam kalbėtojui už Lietuvos niekinimą jis skėlė antausį ir iškvietė į dvikovą. Dvikova įvyko. Kautasi špagomis, laimėjo lietuvis. Kaip apie tai rašo knygos sudarytoja G.Mareckaitė (P.Žižmaras – jos dėdė), „šis daugeliui žmonių ypač įsiminęs, lietuvių varguose ir Vilniaus praradimo skausme ryškiai sušvitęs įvykis bematant tapo legenda, lietuvių savimonei būtinu didvyriškumo, karžygiškumo pavyzdžiu, mitiniu Vyčio apsireiškimu, Apvaizdos ženklu, netgi kompensacija už tragišką Dariaus ir Girėno skrydį“.

Šimtmečio antausis! Šimtmečio dvikova! Apie ją daug rašyta, kalbėta okupuotame Vilniuje, visoje Lietuvoje, Lenkijoje, Amerikoje. Nemažai susižavėjimo žodžių, pasakytų P.Žižmaro amžininkų, randame ir šioje knygoje. Skyriuje „Faktai ir interpretacijos“ pateikiamos ištraukos iš to meto „XX amžiaus“, mūsų laikų „Europos lietuvio“, „Draugo“, „Vorutos“, „Vakarinių naujienų“… Tą nepaprastą įvykį prisimena P.Žižmaro amžininkai Petras Averka, Petras Češkevičius, Jonas Budrys, K.Baronas, Vincas Martinkėnas, K.Umbražiūnas ir kt. Knygos sudarytoja suteikia galimybę į P.Žižmarą ir jo poelgį pažvelgti ir lenkų akimis. Faktai, detalės įvairiai intrepretuojami. G.Mareckaitė mano, kad šiandien jau vargu ar įmanoma tiksliai atsekti, kaip, kur, kada viskas vyko. Tačiau dabar juk ne tai svarbiausia.

Okupuotoje Lietuvos dalyje, sostinėje, kur net gatvėje kalbėti lietuviškai buvo pavojinga, jaunas vyras, skautas, išdrįso mesti iššūkį pasipūtusiems okupantams, gynė ne savo asmenines ambicijas, ne savo orumą, o tautos, tėvynės garbę. Ir tapo legenda. Jeigu ne šis skambus antausis, P.Žižmaras būtų vienas iš tūkstančių, kuriems Lietuvos sostinėje teko kentėti vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.

Ne, jis išsiskyrė iš daugelio. „Mums, buvusios lenkų okupuotos dalies lietuviams, P.Žižmaras buvo kaip šviesulys košmariškame ir žiauriame okupantų lageryje… Mes priešinomės prispaudėjui įvairiais būdais. Mūsų fizinio lavinimo mokytojas Pranas Žižmaras mums sakydavo: „Okupantai žiaurūs ir klastingi, bet mes būkime išdidūs“. Visada tvarkingas ir reiklus, pasitempęs, negeriantis, nerūkantis, mums, berniukams, jis buvo tikrojo vyriškumo simbolis“, – prisimena V. ir L.Kurklėnai.

„Mano vaikystės dievaitis – Pranas Žižmaras. Šios asmenybės įtaka mano vaikiškai sąmonei buvo tokia milžiniška, kad visos apie Žižmarą perskaitytos septynmečio berniuko žinutės iki šiol išliko atmintyje su menkiausiomis smulkmenomis. O nuo to laiko praėjo ne taip jau mažai – beveik šeši dešimtmečiai“, – rašo Algirdas Šerėnas.

Knygoje gausu nuotraukų – iš kelionių po Lietuvą dviračiais, baidarėmis, iš įvairių renginių, susitikimų, – ir visur P.Žižmaras centre, kaip lyderis, kaip vadovas, kaip pirmasis Vilniaus lietuvių skautų Gedimino draugijos, jo paties įkurtos 1926 metais, skautas. 1938 metais, kai Vilniaus sportininkų delegacija atvyko į Pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą, iš Kauno geležinkelio stoties jis buvo išneštas ant rankų kaip didvyris, pirmiausia kaip plačiai nuskambėjusio antausio herojus. Yra ir tokia nuotrauka. Beje, ta garsioji dvikova su lenkų šovinistu – ne vienintelis pagarbos vertas P.Žižmaro poelgis. 1928 m. vasario 16-osios naktį su grupe drąsesnių skautų jis įlipo į Gedimino pilies bokštą ir iškėlė tautinę trispalvę vėliavą. Kai sovietmečiu tokiomis progomis buvo keliamos trispalvės, mūsų laikų drąsuoliai gal sekė P.Žižmaro pavyzdžiu.

Vilniaus apskrities kultūros centro direktorės Birutės Kurgonienės kreipimesi į knygos apie P.Žižmarą skaitytojus yra tokios eilutės: „Maloniems skaitytojams nuoširdžiai linkime pajusti ir suprasti P.Žižmaro charizmą, tvirtą jo dvasią, sielos kilnumą bei atverti savyje tautinio pasididžiavimo ir Tėvynės meilės versmes, kad galėtume kurti Lietuvą laisvą ir gražią…“

Nežinau, kaip kiti skaitytojai, o aš, žavėdamasis trumpu, bet garbingu P.Žižmaro gyvenimu, negaliu to gyvenimo nelyginti su dabartimi, kuri labai pakeitė ir Vilnių, ir visą Lietuvą. Dabar Vilnius mūsų. O mes kieno? Kai Kauno geležinkelio stotyje pirmasis Vilniaus skautas buvo nešamas ant rankų, vargu ar jis tada galėjo įsivaizduoti, kad po poros metų neteks ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos, o dar po ketverių metų – ir teisės gyventi, teisės amžinai likti Vilniuje, kurį jis taip mylėjo.

Kas mūsų laukia, kai šalis, kurioje buvo nukankintas P.Žižmaras, suka stalinizmo keliu, Lietuvą laiko didžiausiu priešu, o šalis, kuriai jis skėlė antausį, kurią šiandien vadiname „strateginiu“ partneriu, kurios šventes švenčiame, Lietuvai skelbia energetinius ultimatumus, beveik kaip 1938-aisiais? Kas mūsų laukia, kai nėra kam skelti antausio tiems, kurie etninėse lietuvių žemėse tyčiojasi iš paminklo vyskupui ir poetui Antanui Baranauskui, o Vilniaus pakraščiuose engia lietuviškas mokyklas ir trukdo mokytis valstybine kalba?

Tautinio pasididžiavimo ir tėvynės meilės versmės labai nusekusios. Beveik išdžiūvusios. Keliolika „liaudies seimo“ deputatų su Maskvos parankiniu, daug kartų žeminusiu Lietuvą, vėl bando parvežti Stalino saulę. Dar tik bando. Parveš, kai tas parankinis, nusiėmęs antrankius, dar kartą taps Seimo nariu. Lietuvoje jau nėra vyro, kuris jam skeltų antausį. Įtariamasis (kas abejoja jo nusikaltimais?!) nešiojamas ant rankų, kaip kažkada P.Žižmaras. Ar įmanomas dar didesnis moralinis, politinis nuosmukis? Grįžtame prie 1940-ųjų ribos.

Taigi – iš dabarties stiprybės nepasisemsi. Semkimės iš didvyriškai tragiškos P.Žižmaro praeities.

(Pirmą kartą šis straipsnis buvo publikuotas 2007 metais – laikraščiuose „XXI amžius“, „Draugas“ ir portale Slaptai.lt. Tačiau aktualumo nepraradęs ir šiandien.).

Nuotraukoje: legendinis Pranas Žižmaras, išdrįsęs ne tik skelti antausį lenkų okupantui, bet ir jį nugalėti dvikovoje.

2011.08.12


Prisijunkite prie diskusijos