Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus šįmet atsisakė tradicijos apsilankyti Romos Ispanijos aikštėje gruodžio 8-ąją, kai Katalikų bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę.
Pirmadienį Šventojo Sosto spaudos tarnyba paskelbė, kad atšaukiamas tradicinis gėlių vainiko padėjimo prie Dievo Motinos statulos ritualas, kurį tą dieną atlieka pontifikai.
„Ateinančią gruodžio 8-ąją popiežius atliks ritualą privačiai, patikėdamas Dievo Motinos globai Romą, jos gyventojus ir visus ligonius visuose pasaulio kampeliuose. Sprendimą nevažiuoti tą dieną į Ispanijos aikštę tradiciniam Dievo Motinos pagarbinimui padiktavo dabartinė epidemiologinė situacija ir noras išvengti bet kokios užsikrėtimo rizikos, neprovokuoti didelių susibūrimų“, – paaiškino spaudos tarnybos vadovas Matteo Brunis.
Spalio mėnesį kilus antrajai koronaviruso bangai, Vatikanas vėl, kaip ir pavasarį, atsisakė visuotinių pontifiko audiencijų dalyvaujant tikintiesiems. Tiesa, popiežiaus sekmadienio pamokslai pro Apaštališkųjų rūmų (oficialios jo rezidencijos) langą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems žmonėms kol kas neatšaukti, bet per juos laikomasi visų kovos su koronaviruso plitimu normų. Gruodžio 11-ąją aikštėje bus pastatyta tradicinė Kalėdų eglė, atgabenta iš Slovėnijos, ir įrengta prakartėlė.
Praėjusį šeštadienį Pranciškus įšventino į kardinolus 13 Romos katalikų bažnyčios hierarchų, iš kurių devyni gali dalyvauti pontifiko rinkimuose.
Kadangi visi sukamės tame pačiame kultūriniame kontekste, skaitantieji supranta, jog turiu galvoje žodžius apie homoseksualius žmones ir jų vietą (Dievo?) šeimoje, kurie (žodžiai, ne žmonės) buvo įkomponuoti į popiežiaus kalbą liūdnai pragarsėjusiame filme.
Sakė ar nesakė? Jei sakė – ar tikrai tuos žodžius? O gal kitus? O gal netikslus vertimas? O jei ir vertimas geras, ir žodžiai „tie”, tai dar nežinia, o ką, juos sakydamas, turėjo galvoje pats popiežius…
Žodžiu, kalbų mums – dar ne vienai savaitei ar net ne vienam mėnesiui. Aš jau irgi ne vieną kartą pasisakiau ta tema savo feisbuko paskyroje, atmesdama bet kokį popiežiaus žodžių komentarą, kuriuo būtų įteisinama prievolė besąlygiškai priimti viską, ką sako popiežius, kai jo žodžiai skiriasi nuo Biblijos Žodžio.
Bet neatmetu galimybės, jog popiežius kalbėjo būtent taip, kaip jo žodžius suprato homoseksualų bendruomenė. Kodėl? Todėl, kad jo pašnekovas buvo gėjus. O jei kitą kartą jo pašnekovas bus žmogus ar žmonės, ištikimai besilaikantys Biblijos Žodžio ir Biblijoje pateiktos homoseksualių santykių traktuotės, popiežius, labai galimas daiktas, nedviprasmiškai paneigs galimybę pripažinti gėjų/lesbiečių poras Bažnyčios laiminama šeima.
Kodėl taip manau?
Prisiminkime, ką kalbėjo popiežius Pranciškus, atvykęs į Lietuvą ir vėliau, kai lankėsi kitose Baltijos šalyse. Jis kalbėjo būtent apie tai, tarė tuos žodžius, kokių iš jo laukė ir tikėjosi išgirsti susitikti su juo atvykę žmonės. Ir kadangi, greičiausiai, tarp jų gėjų nebuvo ar buvo taip mažai, kad jų troškimų „bangos” popiežiaus nepasiekė per kitokių troškimų sieną, tai ir popiežius sakė tai, kas buvo svarbu „tuo metu ir toje vietoje“ susirinkusiems tikintiesiems. Liberalai, beje, tarp jų irgi nebuvo pastebėti…
Nusišneku? Neskubėkite…
Maždaug prieš 21-22 metus, kaip dar gyvenau Sankt Peterburge ir dirbau Rusijos Mokslų Akademijos Lingvistinių tyrimų institute, savaitraščio „Dienovidis“ vyr. redaktorė Aldona Žemaitytė paprašė paimti interviu iš akademiko Aleksandro Pančenkos, filologo, rusų literatūros ir kultūros tyrinėtojo, 1996 metų Rusijos Valstybinės premijos laureato.
Buvome pažįstami su juo dar nuo tų laikų, kai jis, ką tik aspirantūrą baigęs Saša Pančenko, kaimyninio Rusų literatūros instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, atbėgdavo į mūsų institutą, į mūsų kambarį. Mat čia, kartu su dar devyniais kolegomis (ir manimi), kalbos mokslus į priekį stūmė pora jo bičiulių, kurie, neišsitekdami siauruose kalbotyros rėmuose, dar pasižvalgydavo ir po literatūrą, ir po dailę bei kitas kultūros sritis. Tad kalbų jie turėdavo įvairių įvairiausių – nemenkam mūsų, kitų, mažiau rusų kultūros baruose išprususių įvairių tautybių „mokslo žiurkių“ pasitenkinimui.
Metai bėgo, ir kažkaip nepastebimai Saša iš išstypusio, pasišiaušusio jaunuolio virto solidžiu, augalotu, barzdotu akademiku, garsėjančiu visame Leningrade – Sankt Peterburge ir už jo ribų savo temperamentingomis ir originaliomis įžvalgomis ne tik apie rusų literatūrą ir kultūrą, bet ir apie Rusiją – valstybę, ieškančią savo vietos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos. Matyt, dėl to ir „Dienovidis“ panoro savo skaitytojus supažindinti su šia ryškia asmenybe.
Bet tai jau buvo metai, kada akademikas vis rečiau beužeidavo į mūsų institutą. Ir kai aš jo bičiulės, savo kolegės ėmiau teirautis, kaip man susitikus Sašą – Aleksandrą Michailovičių, Lora (ta pati Lora, kurios vardą galima sutikti Josifo Brodskio biografijoje ir prisiminimuose…) ėmė mane atkalbinėti nuo sumanymo imti interviu. Sakė, kad jis – „nebe tas“, kad jo asmenybę griauna daugelį iškiliausių rusų pražudęs potraukis svaigalams…
Kol aš svarsčiau, ką daryti, akademikas ėmė ir užėjo į mūsų institutą. Mes ėmėme kalbėtis, ir aš pajutau, kad su juo išties kažkas negerai. Jis buvo lyg užgesęs, bendravo labai maloniai, bet lyg iš už rūko uždangos. Sužinojęs, jog juo susidomėjo Lietuvos skaitytojai, jis pagyvėjo, ėmė teirautis apie Lietuvą, apie ką mes kalbėtumėmės, ėmė dalintis kai kuriomis mintimis.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Ir čia mane ištiko panika: akademikas tarsi atspėdavo mano mintis, ir mano žodžius pratęsdavo taip ar atsakydavo taip, kaip būtų patikę, kaip būtų priimtina man. Kaip aš pati būčiau pasakiusi. Jis net šiek tiek pasilenkdavo, gaudydamas mano žvilgsnį – labai jau didelis buvo mūsų ūgių skirtumas, – tarsi norėdamas pro mano akis giliau įsiskverbti į mano mintis. Bet jo paties minčių lyg ir nebeliko, ir pasijutau kalbanti tarsi su savimi…
Šiaip taip išsivyniojau iš nejaukios padėties, susitarusi, kad paskambinsiu dėl kito susitikimo. Ir nepaskambinau, nes, kaip man tuomet atrodė, nebebuvo prasmės jo kalbinti, kad paskui Lietuvos skaitytojui pateikčiau savo mintis neva kaip akademiko įžvalgas, kurių nebuvo.
O po trejų ar ketverių metų A.Pančenka mirė, nesulaukęs nė 65-erių…
Nei jam gyvam esant, nei po mirties nieko negirdėjau apie kokius nors ekstrasensorinius akademiko gebėjimus, todėl niekaip negaliu paaiškinti to keisto, „minčių skaitymo“ fenomeno, kokio man nei iki tol, nei po to daugiau neteko patirti. Nes jau nebėra ir Loros, ir niekas nieko man nebegali paaiškinti.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Gal ir pats akademikas nesuvokė, neįtarė turintis kokių nors paranormalių savybių, gal toks keistas bendravimo stilius – gaudyti pašnekovo mintis ir pateikti jas kaip savo – buvo tik laikina svaigalų išvarginto buvusio galingo intelekto savotiška „poilsio“ forma ar būdas? Juk ne veltui Lora perspėjo mane nesitikėti ko nors gero iš to mūsų interviu: matyt, artimi draugai jau buvo pastebėję pokyčius akademiko asmenybėje, kuriuos paprastai atsargiai vadiname „keistumais“…
Žmogus vis dar tebėra paslaptis sau ir kitiems, kad ir kiek mokslas besididžiuotų savo laimėjimais. Ir kuo didingesnė, kuo ryškesnė asmenybė, tuo sunkiau ji telpa į standartinius „normalaus žmogaus“ rėmus. O popiežius Pranciškus – tikrai ne eilinė asmenybė, ir ne koks nors per stebuklą išlikęs Homoerectus.
Nors ką gali žinoti, ar kartais neatgyja kuriame nors Homosapiens‘e ta ypatinga intuicija, antgamtišku laikomas gebėjimas „pajusti“ pašnekovą, kitą žmogų, kuo, sakoma, pasižymėję mūsų seniausieji protėviai, dar nepažinę rašto, neįvaldę moderniųjų technologijų?…
Tai ką pasakė popiežius? Gali būti, tai, ko iš jo laukė, ką norėjo išgirsti pašnekovas…
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus sekmadienį paskelbė, kad paskyrė 13 naujų kardinolų, tarp jų – dvasininkai iš JAV, Ruandos ir Filipinų.
Paskyrimai bus įforminti lapkričio 28 dieną kardinolų susirinkime konsistorijoje, sekmadienį per tradicinę „Viešpaties Angelo“ maldą paskelbė pontifikas.
Į sąrašą įtraukiamas Vašingtono arkivyskupas Wiltonas Gregory’is, Ruandos sostinės Kigalio arkivyskupas Antoine’as Kambanda ir Filipinų provincijos Kapizo arkivyskupas Jose Fuerte Advincula.
Sąraše taip pat yra keli italai, įskaitant Vatikano šventųjų reikalų departamento vadovą vyskupą Marcello Semeraro ir Asyžiaus pranciškonų vienuolyno vadovą Fra Mauro Gambetti.
Šveicarų gvardiečiai, saugojantys Popiežių Pranciškų. EPA-ELTA nuotr.
Keturiems šveicarų gvardiečiams – kariams, užtikrinantiems popiežiaus Pranciškaus saugumą, – patvirtinta koronavirusinė infekcija, pirmadienį pranešė Vatikano atstovas spaudai Matteo Bruni.
M. Bruni teigimu, liga gvardiečiams patvirtinta savaitgalį. Jiems reiškiasi COVID-19 simptomai ir jie laikosi saviizoliacijos, o žmonėms, turėjusiais kontaktą su sergančiaisiais, atliekami testai, pridūrė atstovas.
Visiems šveicarų gvardiečiams darbo ir nedarbo metu buvo nurodyta dėvėti veido kaukes ir laikytis viruso apribojimų, sakė M. Bruni.
Koronaviruso epidemija gvardiečių gretose gali kelti rimtą pavojų popiežiui, kadangi jų darbas yra būti arti pontifiko ir jį saugoti.
Pontifikui yra 83-eji, jam jaunystėje dėl ligos buvo pašalintas vienas plautis. Nepaisant to, jis pagal savo amžių laikomas ganėtinai sveiku. Vasario pabaigoje jam reiškėsi į gripą panašūs simptomai, tačiau virusas nebuvo patvirtintas.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Kalbėdamas sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą Vatikane, Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad apkalbos ir plepalai yra siaubingesnis „maras“ nei COVID-19 liga.
„Kai pamatome, kad mūsų brolis ar sesuo padarė klaidą ar turi kokią nors ydą, pirmiausia puolame apie tai pasakoti kitiems. Skleidžiame apkalbas“, – kalbėjo aukščiausias Katalikų bažnyčios vadovas.
Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad apkalbos žaloja bažnyčios bendruomenę, o paskalas palygino su melagiu velniu, „trokštančiu suskaldyti bažnyčią“.
Anot Vatikano naujienų portalo „Vatican News“, jis paragino tikinčiuosius dėti pastangas ir vengti apkalbų. Pasak popiežiaus, užuot laidę paskalas, žmonės turėtų vadovautis bažnyčios gairėmis, kaip broliškai ir diskretiškai pataisyti klystančiuosius ar darančius ką nors neteisinga.
Popiežius Pranciškus sekmadienį pareiškė „labai sielvartaująs“ dėl Turkijos sprendimo paversti Sofijos soborą Stambule mečete.
„Galvoju apie Sofijos soborą. Labai sielvartauju“, – teigė popiežius.
Tai pirmoji Vatikano reakcija į Turkijos sprendimą, kuris sulaukė tarptautinės kritikos.
Praėjusį penktadienį Turkijos teismas panaikino nuo 1935 metų galiojusį soboro muziejaus statusą. Į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktas Sofijos soboras dabar galės būti naudojamas musulmonų pamaldoms. Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano teigimu, pamaldos musulmonams prasidės nuo liepos 24 dienos.
Sofijos soboras iš pradžių VI amžiuje buvo pastatytas kaip bazilika, o osmanams 1453 metais užkariavus Konstantinopolį, bažnyčia paversta mečete.
Po Turkijos Respublikos įkūrimo ji 1935-aisiais tapo muziejumi.
Popiežius Pranciškus: „Sese, broli, nepasiduok“. EPA-ELTA nuotr.
Didžiojo šeštadienio vakarą popiežius Pranciškus šv. Petro bazilikoje vadovavo Velyknakčio budėjimui ir aukojo šventąsias Mišias. Kaip ir per kitas pamaldas šiomis dienomis, tikintieji jose galėjo dalyvauti tik nuotoliniu būdu, praneša Vatikano radijas.
Evangelija pasakoja (Mt 28, 1 – 10), kad po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, moterys ėjo aplankyti Jėzaus kapo. „Jo čia nebėra, Jis prisikėlė“, – tarė joms angelas.
Pasak Šventojo Tėvo, Didžiojo šeštadienio tylą dažnai nustelbia Didžiojo penktadienio kryžius ir sekmadienio „Aleliuja“. Tačiau šių metų Didysis šeštadienis yra kitoks, tai iš tiesų didelės tylos diena.
Jėzaus kapą ėjusių lankyti moterų jausmus galime lyginti su savo. Jos, kaip ir mes, atsidūrė prieš nelauktą kančios dramą, o skausmą lydėjo baimė ir nežinia dėl ateities. „Atmintis sužeista, viltis užgniaužta. Tai buvo jų tamsiausia valanda, kaip kad dabar yra mūsų“, – sakė popiežius šeštadienio vakaro homilijoje.
Tačiau šioje situacijoje moterys nepasidavė tamsioms skundų ir apgailestavimų jėgoms, neužsidarė pesimizme ir nenusigręžė nuo tikrovės. Jos pasirengė paprastam ir tuo pat metu ypatingam uždaviniui: patepti kvapniais tepalais Jėzaus kūną. Jos neišsižadėjo meilės, širdies tamsoje įžiebė gailestingumą ir, pačios to nežinodamos, pasirengė istoriją pakeisiančios dienos aušrai.
„Kiek daug žmonių dabartinėmis liūdnomis dienomis darė ir daro kaip šios moterys, mažais rūpesčio, meilės ir maldos gestais sėdami vilties sėklas“, – sakė Pranciškus.
Prie kapo moterys iš angelo išgirdo gyvenimo žodžius, o netrukus sutiko ir patį vilties Autorių, kuris viską patvirtino ir pridūrė: „Nebijokite“. Šiuos žodžius Dievas mums kartoja ir dabartinėje naktyje.
„Šią naktį įgijome pamatinę teisę, kuri nebus atimta: teisę į viltį. Tai nauja ir gyva viltis, kuri ateina iš Dievo. Tai nėra paprastas optimizmas, paplekšnojimas per petį ar atsitiktinis padrąsinimas. Tai Dangaus dovana, kurios negalėjome gauti vieni. „Viskas bus gerai“, – užsispyrusiai sakome šiomis dienomis, remiamės žmoniškumo grožiu, iš širdies tariame padrąsinimo žodžius. Tačiau bėgant dienoms ir augant baimei, pati drąsiausia viltis gali išgaruoti. Jėzaus viltis yra kitokia. Ji širdyje skleidžia tikrumą, jog Dievas viską gali pakeisti į gėrį, netgi kapą – į gyvenimo vietą“, – kalbėjo popiežius. Kapas yra vieta, iš kurios tas, kuris įeina, nebeišeina. Tačiau Jėzus išėjo dėl mūsų, prisikėlė dėl mūsų, mirties vietoje paskleidė gyvenimą, pradėjo naują istoriją ten, kur buvo antkapis. Ir mes neturime pasiduoti, neturime užritinti akmens ant vilties. Dievas ištikimas, jis ateina pas mus, apšviečia tamsiausią užkampį, skausmo, kančios ir mirties aplinkybes.
„Sese, broli, nepasiduok, net jei savo širdyje užkasei viltį: Dievas yra didesnis. Paskutinis žodis nepriklauso tamsai ir mirčiai. Drąsos, Dievui niekas nėra prarasta“, – kreipėsi į savo klausytojus popiežius Pranciškus. Jis priminė, kad žodis drąsa Evangelijoje visada išeina iš Jėzaus lūpų.
„Tai Jis, Prisikėlusysis, padeda mums, stokojantiems, atsikelti. Jei esi silpnas, netvirtas kelyje, jei parpuoli, nebijok, Dievas tau tiesia ranką ir sako: „Drąsos!“, – kalbėjo Pranciškus. Drąsos sau negalime duoti, bet galime ją priimti kaip dovaną. Pakanka maldoje atverti širdį, truputį patraukti nuo širdies angos akmenį ir įsileisti Jėzaus šviesą. Pakanka kviesti: „Ateik, Jėzau, į mano baimes, pasakyk ir man: „Drąsos!“. Su Tavimi, Viešpatie, būsime išbandomi, bet neįbauginti. Kad ir koks liūdesys gyvena mumyse, jausime, jog turime viltį, nes su Tavimi kryžius virsta prisikėlimu, nes Tu esi su mumis mūsų naktų tamsoje, esi tikrumas mūsų neužtikrintume, mūsų tylos Žodis, niekas negalės pavogti meilės, kurią Tu jauti mums“, – tęsė popiežius. Tai yra velykinis skelbimas, vilties žinia.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus sekmadienį parėmė Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso raginimą „nedelsiant pasaulyje skelbti visuotines paliaubas“, kad pasaulis galėtų sutelkti dėmesį į kovą su naujojo koronaviruso pandemija.
„Ši liga nepaiso valstybių sienų“, – teigė popiežius ir paprašė „visų konfliktuojančių tautų atsiliepti į JT generalinio sekretoriaus raginimą, nutraukiant visus priešiškus veiksmus, skatinant humanitarinės pagalbos koridorių kūrimą, būti atvirais diplomatijai ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus“.
Pernai gruodį Kinijoje prasidėjęs koronaviruso infekcijos protrūkis išplito jau į daugiau kaip 180 pasaulio šalių. Koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 662 tūkst. žmonių, mažiausiai 30 tūkst. mirė.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis per susitikimą su popiežiumi Pranciškumi paprašė jo padėti išlaisvinti Ukrainos karo belaisvius, kurie yra laikomi nelaisvėje Rusijoje ir Donbaso teritorijose, skelbia „Reuters“.
„Popiežius daro viską, kas įmanoma, kad pasaulyje būtų pasiekta taika ir harmonija. Paprašiau jo pagalbos išvaduoti ukrainiečius, paimtus į nelaisvę Donbase, Kryme ir Rusijoje“, – teigė V. Zelenskis ir pabrėžė, kad Šventasis Sostas galėtų atlikti svarbų vaidmenį atkuriant taiką Ukrainoje.
Rusijos ir Ukrainos santykiai nutrūko 2014 metais, kai Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir pradėjo remti separatistus Rytų Ukrainoje. Vatikaną sieja diplomatiniai santykiai tiek su Ukraina, tiek su Rusija.
Nors gruodžio 29 d. Donbase Ukrainos vyriausybės pajėgos ir Rusijos remiami separatistai apsikeitė belaisviais, neaišku, kiek Ukrainos vyriausybės karių vis dar yra laikomi nelaisvėje. Aktyvistai teigia, kad jų yra apie 100.
V. Zelenskis pernai balandį laimėjo Ukrainos prezidento rinkimus, žadėdamas užbaigti penkerius metus trunkantį konfliktą Rytų Ukrainoje ir sugrąžinti belaisvius namo.
Ukrainos prezidento spaudos tarnyba skelbė, kad Vatikane lankydamasis V. Zelenskis taip pat pakvietė popiežių Pranciškų apsilankyti Donbase.
„Pakviečiau jį į Ukrainą. Esu tikras, kad jis apsilankys Ukrainoje, ir ne tik sostinėje. Aš sakiau, kad, norint visiškai suprasti, kas vyksta rytuose, turime apsilankyti Ukrainos rytuose“, – sakė Ukrainos vadovas.
Sekmadienį popiežius Pranciškus pareiškė paramą artėjančioms aukšto lygio deryboms dėl taikos Rytų Ukrainoje ir pažadėjo šiuo tikslu karštai melstis.
Šį pirmadienį Paryžiuje susitiks Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai. Tai bus pirmas tokio lygio susitikimas per pastaruosius trejus metus. Derybų metu tikimasi iš naujo pradėti taikos procesą Rytų Ukrainoje.
„Susitikimą palaikau savo maldomis, karštomis maldomis, nes ten reikalinga taika. Ir jus raginu daryti tą patį, kad ši politinio dialogo iniciatyva galėtų atnešti tai teritorijai ir jos žmonėms taikos vaisius“, – popiežius Pranciškus kalbėjo tikintiesiems Šv. Petro aikštėje po „Viešpaties angelo“ maldos.
2014 m., Kijevui išvarius prorusiškai nusiteikusį prezidentą ir atsigręžus į Vakarus, dalį Luhansko ir Donecko regionų Ukrainos rytuose okupavo prorusiški separatistai.
Karinis konfliktas iki šiol nesibaigė, nors 2015 m. vasarį Minske buvo pasirašytos paliaubos. Jungtinių Tautų duomenimis, per konfliktą žuvo apie 13 tūkst. žmonių.
Vokietija ir Prancūzija bando tarpininkauti Ukrainai bei Rusijai. Derybos tarp keturių valstybių vyksta vadinamuoju Normandijos formatu.
Popiežius Pranciškus pasmerkė kalėdiniu laikotarpiu ypač pasireiškiantį vartotojiškumą, pavadindamas šį fenomeną „virusu, ardančiu pačias tikėjimo šaknis“, rašo „Deutsche Welle“.
Sekmadienį aukodamas Šv. Mišias pontifikas tvirtino, kad vartotojiškumas priverčia žmones manyti, jog jų gyvenimas priklauso nuo to, ką jie turi, o ne nuo jų tikėjimo.
„Turime įveikti pagundą manyti, kad gyvenimo prasmė yra kaupimas“, – sakė Pranciškus, ragindamas tikinčiuosius „atsispirti akinančioms vartotojiškumo šviesoms, kurios šį mėnesį žibės visur“.
„Gyvenant dėl daiktų, jų niekada nepakanka, godulys auga, o kiti žmonės tampa kliūtimis šiose lenktynėse“, – Mišiose sakė popiežius, pareikšdamas, kad šiandien daugelyje pasaulio vietų „vartotojiškumas nugali“.
Pasak dvasininko, „vartotojiškumas yra tikėjimą ardantis virusas“, nes jis priverčia žmones pamiršti „į tavo duris besibeldžiantį brolį“.
Popiežius vartotojiškumą pakomentavo tarp „juodojo penktadienio“ ir „kibernetinio pirmadienio“ – dviejų didžiausių kalėdinio apsipirkimo švenčių daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Jungtines Valstijas. JAV nacionalinė mažmeninės prekybos federacija skaičiuoja, kad amerikiečiai šiuo švenčių laikotarpiu išleis apie 730 mlrd. dolerių (apie 662 mlrd. eurų).
Popiežius Pranciškus pirmą kartą pripažino, kad Vatikane yra paplitusi finansinė korupcija, ir pavadino tai „skandalu“, praneša „Deutsche Welle“.
„Korupcija yra, tai akivaizdu. Atlikę tyrimus pamatysime, ar jie (įtariamieji) yra kalti, ar ne. Tai yra bjaurus dalykas, nemalonu, kad tai vyksta Vatikane“, – antradienio vakarą, sugrįždamas iš Japonijos, lėktuve sakė Pranciškus.
Pontifiko teigimu, Vatikane jau pradėtas tyrimas dėl galimai netinkamo popiežiaus labdaros fondo lėšų panaudojimo. Žiniasklaidoje anksčiau pasirodė informaciją, esą labdaros lėšos buvo panaudotos prabangaus turto Londone įsigijimui.
„Kas nutiko, nutiko – skandalas. Jie darė dalykus, kurie nėra švarūs“, – pareiškė popiežius.
Tai yra pirmas kartas, kai Šventasis Tėvas komentuoja korupciją Vatikane. Pontifikas pabrėžė, kad vidaus tyrimas jau pradėtas.
„Pirmą kartą purvas yra iškeliamas paties Vatikano, o ne išorės veikėjų“, – sakė Pranciškus.
Lankydamasis Japonijos Nagasakio mieste, popiežius Pranciškus pasmerkė branduolinio atgrasymo doktriną ir ginklų sandorius pasaulyje.
Atominės bombos numetimas ant Nagasakio 1945 metų rugpjūčio 9-ąją sukėlė „nenusakomą siaubą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas. Jis pabrėžė, kad, siekiant saugumo, branduoliniai ginklai „nėra atsakas“, priešingai, tai esą greičiau kliuvinys.
Amerikiečių numesta branduolinė bomba Nagasakyje pražudė mažiausiai 74 000 žmonių. Trys dienos prieš tai Hirosimoje nuo atominės bombos žuvo mažiausiai 140 000 gyventojų. „Ši vieta labai gerai parodo mums tą skausmą ir siaubą, kurį žmonės gali sukelti vieni kitiems“, – Nagasakyje kalbėjo popiežius.
Jis įspėjo, kad branduolinis ginklavimasis kaip atgrasymo priemonė nėra indėlis į taiką. Taika esą nesuderinama su „abipusio sunaikinimo ar visiško sunaikinimo grėsme“. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus atsiribojo nuo popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris 1982-aisiais savo kalboje Jungtinėse Tautose branduolinį atgrasymą pavadino būtinu blogiu.
Pranciškus taip pa kritikavo, kad prekiaujant ginklais „išeikvojama daug lėšų ir kaupiamas turtas“. Tai esą yra „siaubingas įžeidimas“ pasaulyje, kuriame „milijonai vaikų gyvena nežmoniškomis sąlygomis“.
Pranciškus Nagasakyje padėjo vainiką branduolinės bombos aukoms ir pliaupiant lietui sustingo tyliai maldai. Po to 82-ejų pontifikas Hirosimoje susitiko su branduolinės bombos incidentą išgyvenusiais žmonėmis.
Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus paskelbė apie garsiojo Vatikano archyvo pavadinimo keitimą, nuo šiol jis nebebus „slaptasis“.
Vatikano slaptuoju archyvu vadinta institucija ateityje taps Vatikano apaštališkuoju archyvu, tvirtinama popiežiaus Pranciškaus dekrete.
Popiežius paaiškino, kad tai padės išvengti neigiamų su žodžiu „slaptas“ susijusių konotacijų, atsirandančių dėl klaidinamo originalaus lotyniško pavadinimo supratimo.
Lotyniškai žodžių junginys „Archivum Secretum“ reiškia greičiau privatų, o ne slaptą archyvą. Tokį archyvą Vatikane 17 a. pradžioje įkūrė popiežius Paulius V. 1881 m. jis tapo prieinamas tyrėjams.
Archyve yra su bažnyčios valdžia susijusių nuo VIII iki XX a. parašytų dokumentų. Vatikano slaptojo archyvo svetainėje rašoma, jog jam priklausantys artefaktai užima 85 km lentynų, kai kurios jų įkurdintos požeminiame bunkeryje.
Šiuo metu tyrėjai gali susipažinti su dokumentais iki popiežiaus Pijaus XI pontifikato pabaigos 1939 m. vasarį, nors išimtys taikomos ir kai kuriems naujesniems dokumentams.
Popiežius Pranciškus. Slaptai.lt nuotr.
Nuo 2020 metų kovo 2 dienos visuomenei bus prieinama ir 1939-1958 metais prieštaringai vertinamo popiežiaus Pijaus XII archyvinė medžiaga, susijusi su Antruoju pasauliniu karu.
Apie tai, kad pastaroji medžiaga taps prieinama, popiežius Pranciškus paskelbė kiek anksčiau šiemet. Sprendimą jis priėmė tikėdamasis, kad tai paskatins kiek kitaip pažiūrėti į popiežių Pijų XI, kuris jau daugelį metų kaltinamas dėl neveiksnumo vykdant holokaustą.
Sekmadienį popiežius Pranciškus Vatikane pavėlavo į tradicinę „Viešpaties Angelo“ maldą, nes pakeliui užstrigo lifte ir turėjo laukti ugniagesių gelbėtojų.
„Turiu atsiprašyti už savo pavėlavimą. Pastarąsias 25 minutes buvau užstrigęs lifte, nes dingo elektros tiekimas, tačiau tuomet atvyko ungiagesiai gelbėtojai. Visi paplokime jiems“, – Šv. Petro aikštėje susirinkusius ir kantriai jo laukusius tikinčiuosius paragino geros nuotaikos nepraradęs 82-ejų metų amžiaus pontifikas.
Italijos televizijos kanalai, kurie visada gyvai transliuoja sekmadieninę popiežiaus skaitomą „Viešpaties Angelo“ maldą, pontifikui vėluojant septynias minutes pradėjo spėlioti, ar precedento neturintis vėlavimas įvyko ne dėl sveikatos priežasčių.
Manoma, kad Vatikano valstybės galva, vadovaujanti 1,2 mlrd. katalikų, lifte užstrigo pirmą sykį.
Popiežius Pranciškus kitą mėnesį Vatikane priims Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ketvirtadienį pranešė Vatikanas.
„Šventasis Tėvas liepos 4-ąją priims Rusijos Federacijos prezidentą“, – sakė laikinasis atstovas spaudai Alessandras Gisottis.
Tai bus jau trečiasis popiežiaus Pranciškaus ir V. Putino susitikimas.
Paskutinį kartą popiežius Rusijos prezidentą priėmė 2015 metais, kurio metu popiežius paragino V. Putiną ir kitas konflikto Rytų Ukrainoje šalis „nuoširdžiai dėti pastangas“, kad būtų pasiekta taika.
Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių. Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
2015 metais vykęs popiežiaus ir Rusijos prezidento susitikimas truko 50 minučių. Tiktai susitikimai su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu truko ilgiau.
Pirmąkart popiežius Pranciškus ir Rusijos vadovas susitiko 2013 metais, kai Romos katalikų Bažnyčia siekė pagerinti santykius su Rusijos ortodoksų Bažnyčia.
Ankstesnių susitikimų metu popiežius ir V. Putinas taip pat kalbėjosi tokiais klausimais, kaip karas Sirijoje, krikščionių persekiojimas ir santykiai tarp katalikų ir ortodoksų Bažnyčių.
Popiežius Rumunijoje palaimintaisiais paskelbė septynis katalikų mažumos vyskupus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus trečiąją ir paskutiniąją savo viešnagės Rumunijoje dieną palaimintaisiais paskelbė septynis katalikų mažumos vyskupus.
Per masines pamaldas Blažo mieste jis sekmadienį „tikėjimo kankiniais“ paskelbė komunistų režimo metais kankintus ir galiausiai nelaisvėje mirusius dvasininkus.
Organizatorių duomenimis, Mišiose dalyvavo apie 60 000 žmonių.
Vyskupai 1948 metais naktį į spalio 29-ąją Rumunijos komunistinės vyriausybės agentų buvo įkišti į kalėjimą. Jie buvo apkaltinti „tėvynės išdavimu“, nes nesutiko priimti stačiatikių daugumos tikėjimo. Kalėjime jie buvo kankinami ir galiausiai mirė stačiatikių vienuolyne, kur gyveno namų arešto sąlygomis. Iki šiol nėra žinoma, kur jie palaidoti.
Vyskupai „kentėjo ir paaukojo savo gyvenimą“, priešindamiesi komunistinės vyriausybės „totalitariniam“ režimui, kalbėjo popiežius. Jie savo gyvenimu parodė rumunams „laisvė ir gailestingumo“ pavyzdį. Kartu Pranciškus pabrėžė, kad „religinių išraiškos formų įvairovė“ turtina šalį.
Šiandien Rumunijoje gyvena tik apie 200 000 graikų katalikų bažnyčios atstovų. 1948-aisiais, kai konfesija buvo de facto panaikinta ir priskirta stačiatikių bažnyčiai, tikinčiųjų buvo apie 1,5 mln.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Velykų sekmadienį, tradiciškai kreipdamasis į tikinčiuosius Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė smurtą Šri Lankoje ir ragino spręsti karinį konfliktą Sirijoje, informuoja AFP.
Šventasis Tėvas išreiškė gilų liūdesį dėl sprogimų Šri Lankoje ir solidarumą su smurto aukomis.
„Sužinojau liūdnas naujienas apie išpuolius, kurie šiandien, Velykų sekmadienį, sukėlė širdgėlą ir skausmą“, – sakė popiežius Pranciškus.
„Norėčiau išreikšti artumą su krikščionių bendruomene, kuri buvo užpulta maldos metu, ir su visomis šio žiauraus smurto aukomis“, – sakė pontifikas.
Be to, savo kalboje jis ragino politikus spręsti karinį konfliktą Sirijoje ir garantuoti, kad milijonai pabėgėlių ir namų netekusių žmonių galės grįžti į savo šalį.
Anot jo, atėjo laikas iš naujo įsipareigoti pasiekti politinį sprendimą, kuris benamiais tapusiems žmonėms ir pabėgėliams kaimyninėse valstybėse, ypač Libane ir Jordanijoje, leistų grįžti į savo šalį.
