Jau suformavus Vyriausybę 2012 m. buvo matyti, kad rezultatai po 4 metų bus kuklūs.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Lenkų rinkimų akcija rūpinosi tik siaurais bendruomenės klausimais, Tvarka ir teisingumas bei Darbo partija savo asmeniniais ar net korupciniais reikalais, o socialdemokratai buvo nepasiruošę valdžiai.

Premjeras Algirdas Butkevičius gavo Ministro Pirmininko postą nelabai žinodamas ką nori pasiekti, todėl trūko strateginio proveržio idėjų. Vyriausybės programa buvo sulipdyta formaliai, tik todėl kad tokia turi būti. Faktiškai nebuvo turinio, tik reprezentacinė kalbanti galva. Kokie nors pasiekimai ar nepasisekimai labai priklausė nebent nuo konkrečių žmonių ambicijų, vadovaujančių ministerijoms.

Ministrai, kurie pateisino lūkesčius

Gerai dirbusių ministrų buvo nedaug, bet apie juos kalbėti malonu. Tarp tų, kurie po truputį vedė Lietuvą į priekį, pirmiausia, galima paminėti užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir abu buvusius energetikos ministrus. Gerų iniciatyvų išjudino buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, kol kas su atsakomybe susitvarko ir dabartinis sveikatos ministras Juras Požėla.

Kaip geriausią šios Vyriausybės ministrą galima įvardinti Liną Linkevičių, nors kažkodėl socdemų viršūnėse jis nėra labai mėgstamas. Karinis bendradarbiavimas, Lietuvos interesų gynimas Rytų partnerystės šalyse, Lietuvos pozicijų viešinimas buvo atstovaujamos labai gerai. Kitose srityse galima buvo parodyti daugiau lyderystės: ryšiai su lietuvių bendruomenėmis, lietuvių kilmės asmenų skatinimas grįžti, tremtinių repatriacija.

Apskritai vertinant, ministras visgi įrodė, kad yra profesionalas, sugeba suvaldyti nesutarimus tarp partijų ir politikų, o užsienyje pajėgia Lietuvą pristatyti kaip vieningą ir turinčią aiškią poziciją valstybę. L. Linkevičius įnešė sveiko požiūrio į užsienio politiką savoje partijoje, ypač į Rusiją ir jos politiką, ko socdemams visada trūko. Jam vadovaujant kairiųjų ir dešiniųjų politikų vizijos dėl užsienio politikos iš esmės suvienodėjo.

Abu energetikos ministrai, Jaroslavas Neverovičius ir Rokas Masiulis, nuosekliai dirbo įtvirtinant Lietuvos energetikos nepriklausomybę, nors, deja, nei vienas nesiryžo pradėti spręsti Lietuvos elektros gamybos trūkumo problemos.

Trumpai vadovaujantis Juras Požėla bent jau pabandė įnešti atviresnį požiūrį į priplėkusią ir siaurų interesų valdomą sveikatos sistemą. Aišku, dar sunku įvertinti, ar jam pavyks suvaldyti partinius interesus, atlaikyti medicinos lobistų spaudimą ir nepamiršti viešojo intereso.

V. Mazuronis sugebėjo drąsiai ištraukti ne vieną projektą, metų metus dūlėjusį biurokratiniuose stalčiuose, bet darbo nebaigė ir išvyko ieškoti geresnio uždarbio. Po jo išvykimo greit pasimatė, kad kadrų pasikeitimas ministerijoje patyrė fiasko ir ministerija vėl ėmė stagnuoti.

Ministrai, kurie nuvylė Lietuvą

Nesinori peikti žmonių, kurie galbūt stengėsi, jiems nepavyko, tačiau valdžios postai – ne meninės saviveiklos sritis, kurioje plojama už pastangas. Būtina pakalbėti apie mus nuvylusius ministrus ir ministerijas, bent jau tam, kad ateityje būtų galima pasiekti geresnių rezultatų. Tarp blogiausių vadovų galima paminėti socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę, ūkio ministrą Evaldą Gustą, ankstesnįjį sveikatos, vidaus reikalų ir švietimo ministrus.

Vidaus reikalų sistemoje visi ministrai nuo pat 1990 m. nepateisino lūkesčių. Gal ir galima pagirti Saulių Skvernelį, kad jis parodė neblogų rezultatų policijos ir kitų statutinių tarnybų sferoje, bet juk VRM ne policijos ministerija. Ji kuruoja ir kitas labai svarbias sritis: valstybės valdymą, regionų politiką, migraciją. Čia jau daug dešimtmečių nematome jokio progreso, jokių esminių pokyčių. Valstybė biurokratizuota, regionai akyse nyksta, o migracijos sistema nepasiruošusi iššūkiams. Jokių bent kiek reikšmingesnių poslinkių per 4 metus neįvyko.

Dešimtmečius brendusių bėdų nepavyko pajudinti ir švietimo ministrams: daug kalbų, daug skambių pareiškimų, vizitai mokyklose, nuotraukos su pirmokais, o rezultatų jokių. Tas pats su sveikatos sistema.

Ūkio ministras Evaldas Gustas perėmė reformų kelyje jau įsibėgėjusią ministeriją su neblogai veikiančiomis eksporto ir verslo skatinimo agentūromis, tačiau viską sugadino. Jis įnešė stagnaciją, menkų partinių intrigėlių, o buvusios ambicijos išblėso, todėl nenuostabu, kad Lietuvos ūkis paskutiniais metais nusilpo ir teauga vos po porą procentų.

Algimanta Pabedinskienė akivaizdžiai pervertino savo galimybes. Griebė iš dangaus nukritusį šansą tapti ministre ir tiek, o rezultatai niekiniai. Niekiniai, tai reiškia, kad per tuos ketverius metus šalyje tūkstančiai prasigėrė, nusižudė, nuskurdo, pradėjo vartoti narkotikus, daugybė emigravo. Reiktų rodyti iniciatyvą sprendžiant šias problemas, o nebuvo daroma nieko. Ministrui neužtenka didėjant valstybės pajamoms didinti pensijas ir socialines išmokas, iš jo tikimasi lyderystės: socialinę atskirtį mažinančių įstatymų, naujų valdymo metodų ir ambicingo strateginio požiūrio.

Praėjo ketveri metai ir Lietuva vėl renka naują Seimą, bus sudaryta nauja Vyriausybė. Rinkėjams nelieka nieko kito, tik tikėtis, kad kitas Ministrų Kabinetas bus formuojamas atsakingiau ir bus galima pagirti daug daugiau vadovų. Ministrai ne tik atstovauja savo partijas ir bendražygius, bet dirba visai šaliai. Tai ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė.

2016.08.29; 14:48

Jau pradėdamas eiti premjero pareigas 2012 m. pabaigoje Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius nenorėjo aiškiai įvardinti, kodėl jis nori būti vadovu, ką jis nori pasiekti, ką pagerinti, kaip pasikeis šalis po jo valdymo. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Kai negali suformuoti tikslų, tai sunku pasiekti ir rezultatų. Dabar, praėjus 4 metams, nelabai yra kuo pasigirti. Visos didžiosios problemos, kurios šalį kamavo anksčiau, tokios pat aktualios ir dabar, o greta jų, atsirado ir naujų.

Ekonomika stagnacijoje

Lietuva jau 26 metus nepriklausoma valstybė, jau daugiau nei 10 metų esame Europos Sąjungos nariai, bet reikia pripažinti, kad ekonomika dar toli ne tokia, kaip norėtume. Ekonomistai vardina priežastis: trūksta investicijų, nekonkurencinga mokesčių ir skatinimo sistema, nepritraukiami ir neišsaugojami talentai, sudėtinga „protų“ imigracijos tvarka ir t.t.

Ar per šiuos 4 metus pasiekta pažanga bent vienoje srityje? Ne, ir toliau velkamės ES ekonomikų uodegoje. Per paskutinius metus BVP augimas sulėtėjo iki kelių procentų, o to akivaizdžiai negana norint pasiekti Vakarų Europos lygį. Buvusio ministro Dainiaus Kreivio laikais investuoti buvo kviečiami savo srities lyderiai, kaip „Barclay‘s“ ar „Western Union“. Dabar viskas nutilo, nurimo, o į investicijų ir verslo skatinimo agentūras sukišti bičiuliai, kuriems nelabai rūpi Lietuvos reikalai.

Socialinė nelygybė nepakenčiama

Mažėjant gyventojų, Lietuvos BVP vienam žmogui paaugo iki 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Tai atrodytų labai daug, bet atlyginimai, pensijos ir išmokos siekia vos 20 proc. Vakarų Europos lygio. Ar gerbiamam premjerui socialdemokratui tai nėra problema numeris vienas? Kodėl taip yra, kad dauguma žmonių nejaučia gerovės, o tik labai mažas ratas mėgaujasi prabanga ir turtais.

Jeigu pažiūrėtume į Vilniaus būsto kainas, tai nieko nebestebina 150 tūkst. eurų už vidutinės klasės butą, ar 300 tūkst. eurų už namą kaina, o net mažo butelio nuoma siekia 300 eurų per mėnesį. Premjeras galėtų pasidomėti, kiek žmonių, gyvenančių Tytuvėnuose, Ariogaloje ar Rukloje galėtų sau leisti įpirkti būstą Vilniuje?

Jeigu dar neseniai atlyginimais atsilikome tik nuo Estijos, tai dabar ir Latvija lenkia mūsų šalį. Didelis šešėlis ir turtingiesiems palanki regresinė mokesčių sistema sukuria didžiulę nelygybę, kuri labai išaugo per paskutinius metus ir bloškia mūsų valstybę iš Europos į Pietų Ameriką ar Afriką.

Emigracija ir regioninė atskirtis toliau auga

Kaip vieną svarbiausių kriterijų įvardindami socialinę neteisybę, iš Lietuvos kasmet išvažiuoja apie 30 tūkst. emigrantų. Lietuva yra vienintelė tokia valstybė visoje Europos Sąjungoje! Jeigu kitur Rytų Europoje emigracijos srautai kasmet mažėja, o į Estiją jau net atvyksta daugiau nei išvyksta, tai Lietuvoje skaičiai kasmet tik blogėja. Koks paradoksas, kad nepaisant ekonomikos, atlyginimų augimo ir nedidelio nedarbo emigracija paskutinius metus žymiai paaugo.

Lietuvos valdžia bando šią problemą nutylėti, vaizduoja, kad nieko nevyksta, bet regionams, iš kurių išvykstama masiškai, būtini radikalūs ir greiti sprendimai. Daugybė miestelių ir kaimų, kuriuose liko tik seneliai ir alkoholikai, o Vyriausybėje svajojama apie naujas bibliotekas, naujus baseinus ir sporto kompleksus. Lietuvos regionams taip reikia veiklios Vyriausybės, kuri į Lietuvą sugrąžintų optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi.

Švietimas atsilieka

Iš sovietinės sistemos Lietuva paveldėjo tvirtą žinių „kalimo“ kultūrą, todėl mūsų abiturientų žinių bagažas visada buvo nepalyginamai didesnis nei kitų europiečių. Dabar daug kalbama, kad tai pasenusi mokymo sistema, to vis labiau atsisakoma, bet kokios siūlomos alternatyvos? Kūrybiškumo, vaizduotės ir įgūdžių skatinimas nei mokytojams, nei mokiniams „nelimpa“, todėl ekspertai vienareikšmiškai konstatuoja, kad moksleivių žinių lygis kasmet vis prastėja. Tą patį patvirtina ir tarptautiniai tyrimai.

Vis tik norint išlaisvinti kūrybiškumą, būtini ir žinių pagrindai. Negali būti geras istorikas, jeigu jis nežino kokiame amžiuje gyveno Vytautas ar kelintais metais paskelbta Lietuvos nepriklausomybė; nebus geras matematikas, jeigu mintinai nemokės daugybos lentelės ir Pitagoro teoremos.

Per paskutinius 4 metus, švietimo sistema toliau grimzdo į niekur. Senieji idėjiniai mokytojai su senaisiais metodais išeina į pensiją, mokinių ir studentų mažėja, o perspektyvoje tik kalbos apie pedagogų algas. Jokio proveržio.

Valdymo sistema vis dar XIX amžiuje

Kiek kalbėta, kiek piktintasi, kiek pasakyta skambių pareiškimų, kad valdininkų skaičius neadekvatus, kad jų atlyginimų sistema neskaidri. Per paskutinius 4 metus nepadaryta nė mažiausios reformėlės. Maža to, gyventojams mažėjant, valdininkų daugėja ir smarkiai atsilieka valdymo kokybė. Jeigu prieš 4 metus paslaugos turėjo persikelti į internetą, tai dabar jos jau turi būti mobiliuosiuose telefonuose.

Bet viešajame administravime vis dar sprendžiamos problemos – ar darbo laiką pradėti 8 val. ar 8.30 val. ir kiek „kietvalandžių“ turi atsėdėti darbuotojas. Naujausios technologijos, iš esmės pasikeitusi darbo kultūra ir žmonių santykiai su valstybe reikalauja visai kitokio viešojo administravimo, susieto su rezultatais, o mūsų šalis per 4 metus nepadarė jokios pažangos. Turint tokią surambėjusią valstybės tarnybą, labai sunku tikėtis greitų permainų ir kitose srityse.

2016.08.05; 14:26

Kęstutis Masiulis, Seimo narys

Socialdemokratų partija per kiekvieną gegužės 1-ąją marširuoja su raudonomis vėliavomis ir šūkiais: „Svarbiausia – žmogus“, „Už Lietuvą be skurdo“, „Už socialinį teisingumą“ ir t.t. 

LSDP nenuveikti darbai.
LSDP nenuveikti darbai. K.Masiulio parengtas plakatas.

Jau 4 metus valdo šių šūkių autoriai, ar galima stebėti, kad mažėja skurdas, mažėja turtinė ir pajamų nelygybė, o pažeidžiamiausi gyventojai jaučiasi saugesni?

Apie ką kalbėjo Prezidentė

Savo metinėje kalboje Prezidentė smarkiai peikė Vyriausybę, nes darbų padaryta menkai, o lūkesčiai buvo dideli. Kiek žadėta atšaukti neva blogųjų „naktinės reformos“ sprendimų, kiek žadėta įvesti progresinių mokesčių, kiek žadėta padidinti mokesčius turtui ir sumažinti žmonėms? Nieko nepadaryta, o socialinės problemos ne tik nemažėja, bet tik dar aštrėja. Dėl vis didėjančios emigracijos mažėja dirbančiųjų skaičius, regionai toliau merdi, o Vilniuje dėl kartais augančių nekilnojamojo turto pirkimo ir nuomos kainų, vidutinė šeima priversta vis daugiau mokėti už būstą.

Gyventojai dar nejaučia, bet milžiniška demografinė krizė, kurios niekaip nesugebėjo ir nenorėjo spręsti premjeras Algirdas Butkevičius, jau atūžia su pragaištingomis pasekmėmis. Mažės dirbančiųjų, mažės mokinių mokyklose, studentų universitetuose, daugės pensininkų, daugės pacientų ir didės kaštai infrastruktūrai išlaikyti.

Ateityje ne tik nebus įmanoma užtikrinti padorių pensijų, bet neišvengiamai reikės didinti mokesčius, didinti išlaidas socialinėms reikmėms ir smarkiai riboti viešąsias paslaugas. Visos kalbos apie naujas valstybės pareigas, tokias kaip didinti finansavimą kariuomenei, pagalba šeimai, užtikrinti orias policininkų darbo sąlygas, aktyvinti užsienio politiką, reikės pamiršti, nes valstybė tiesiog nebeturės jokių laisvų pinigų.

Skurdžiai dar labiau nuskurdo

Populistiniai pažadai ir didžiųjų problemų ignoravimas liejasi iš Premjero ir jo bičiulių lūpų. Siekiant įsiteikti rinkėjams buvo didinama minimali alga, kai kurios pašalpos ir kompensacijos, tai gal bent patys pažeidžiamiausi gyventojai jautėsi saugesni? Priešingai!

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Europos Komisija įvertino padėtį Lietuvoje ir savo ataskaitoje konstatavo, kad lyginant su 2013 m., 2014 m. bedarbių skurdo rizikos lygis padidėjo nuo 61 % iki 62,6 %, pagyvenusių žmonių – nuo 19,4 % iki 20,1 %, vienišų tėvų – nuo 42,8 % iki 46 %, o neįgaliųjų – nuo 21,7 % iki 24,8 %.

Taigi nepaisant kai kurių išmokų padidinimo, prekės ir paslaugos brango daug labiau. Vyriausybė nenori pripažinti, bet euro įvedimas smarkiai padidino socialinę atskirtį. Kavinės, kirpyklos, remonto dirbtuvės, gėlių salonai ir kiti paslaugų teikėjai didino kainas kelis kartus, todėl jokie statistikų ir ekonomistų aiškinimai negali paneigti fakto, kad „paprastas žmogus“ dabar gali nusipirkti mažiau, nei galėjo prie Kubiliaus.

Turčiai dar labiau turtėjo

Paradoksas, bet augant ekonomikai, socialinė nelygybė tik didėjo. Kol dalis žmonių džiaugiasi minimalios algos didėjimu, turčiai toliau didina turtus.

Stambųjį kapitalą ginantys socialdemokratai niekaip nenorėjo pertvarkyti mokesčių sistemos ir toliau Lietuvoje išlieka regresinė mokesčių sistema: kuo esi turtingesnis, tuo valstybei moki mažiau. Kiek buvo darbo grupių, kiek skambių pareiškimų, o viskas baigėsi tuo, kad ekspertų siūlymai buvo išmesti į šiukšlių dėžę. Suprantama, negi milijonierių partija sau didins mokesčius?

Didindami kainas parduotuvėse ir paslaugų įmonėse džiaugėsi šešėlyje tarpstantys „verslininkai“. Vyriausybė giriasi, kad pavyko išskaidrinti kelis procentinius punktus šešėlinės rinkos, bet nemato, kad milijardų šešėlyje smarkiai padaugėjo. Tai piktina vidutines pajamas gaunančius žmones, kurių algos arba nekyla, kaip valstybės tarnautojų, arba kyla lėtai, o visokie apsukrūs šešėlyje veikiantys nekilnojamojo turto spekuliantai, automobilių perpardavinėtojai ar patalpų nuomotojai džiaugiasi didėjančiais nelegaliais turtais.

Net „paprasti“ socialdemokratų partijos nariai neapsikentę išdrįso piketuoti prieš savo partijos bosus Barboros Radvilaitės gatvėje Vilniuje po Algirdo Brazausko bereljefu. Pažadai „Lietuva be skurdo“, „Už socialinį teisingumą“ buvo sulaužyti, bet ar pirmą kartą?

2016.07.11; 12:53

Kai premjeras Algirdas Butkevičius suformavo Vyriausybę ir pradėjo darbą, iš kai kurių pasisakymų atrodė, kad jis supranta didžiąsias Lietuvos problemas, nepaskęs rutinoje ir imsis esminių reformų.

Taip neatsitiko. Per tuos valdymo metus Premjeras pasirodė kaip eilinis pilkas sovietinis aparatčikas, o šalies bėdos ne tik nesumažėjo, bet ir smarkiai pagilėjo.

Continue reading „Penkios didžiosios problemos, prieš kurias kapituliavo A. Butkevičius“

Op­ti­mis­ti­niais pa­ža­dais šil­dy­tis pi­ges­ne ši­lu­ma prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius jau ne­si­svai­do. Ant­ra­die­nį kal­bė­da­mas LR ra­di­jui Prem­je­ras tei­gė, kad kai­nų šį šil­dy­mo se­zo­ną su­ma­žin­ti ne­pa­vyks. Prem­je­ras sa­kė, kad vie­nin­te­lė ga­li­my­bė ma­žin­ti są­skai­tas už šil­dy­mą – re­no­vuo­ti dau­gia­bu­čius.

„Var­gu, ar per šį šil­dy­mo se­zo­ną ga­li­ma bū­tų ką nors pa­keis­ti, ne­bent įvyk­tų ste­buk­las, ir gam­ti­nių du­jų kai­nos su­ma­žė­tų nuo va­sa­rio 1-osios, bet tai yra sva­jo­nės. Aš no­riu pa­sa­ky­ti, kad per il­gai Lie­tu­vo­je bu­vo kal­ba­ma apie gy­ve­na­mų­jų na­mų re­no­va­ci­ją, ne­bu­vo veiks­mų, ku­rie tap­tų tam tik­rais re­zul­ta­tais, bet, aš ma­nau, kad eks­per­tai aiš­kiai sa­kė, kad yra pats re­a­liau­sias ke­lias. Mes ne­tu­ri­me al­ter­na­ty­vų ap­si­rū­pin­ti gam­ti­nė­mis du­jo­mis iš ša­lies ir ka­dan­gi bio­ku­ro ka­ti­lų per­tvar­kyti per trum­pą lai­ko­tar­pį ir­gi yra ne­įma­no­ma, tai rei­ka­lin­ga kuo grei­tes­nė gy­ve­na­mų­jų na­mų re­no­va­ci­ja“, – in­ter­viu LRT ra­di­jui sa­kė prem­je­ras A. But­ke­vi­čius.

Continue reading „Premjeras sako, kad stebuklo nebus“