Vilniuje įvyks Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dvišalis Prezidentų tarybos posėdis.
 
Su Ukrainos vadovu prezidentas aptars dvišalius politinius ir ekonominius santykius, saugumo ir gynybos, Ukrainos euroatlantinės integracijos klausimus, bendradarbiavimą energetikos, inovacijų, transporto ir socialinės politikos srityse.
 
Taip pat prezidentai susitikime didelį dėmesį skirs Ukrainoje vykdomoms reformoms, ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties praktiniam įgyvendinimui. Šalių vadovai aptars ES Rytų partnerystę ir Ukrainos bendradarbiavimą su NATO. Susitikime šalių vadovai kalbėsis apie santykius su Rusija, situaciją Donbase bei planuojamą Normandijos ketverto susitikimą.
 
Prezidentų tarybos metu ketinama pasirašyti Prezidentų deklaraciją bei du tarpinstitucinius bendradarbiavimo susitarimus dėl kibernetinio saugumo bei elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje.
 
Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų taryba veikia jau dvylika metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.27, 00:01
 

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos vadovaujama Valstybės gynimo taryba (VGT) apsvarstė ilgalaikius krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetus, kariuomenės principinę nuolatinę struktūrą, planuojamą Lietuvos indėlį į tarptautines operacijas ir tolesnį krašto apsaugos sistemos finansavimą.

Daugiausia dėmesio šalies vadovas su VGT nariais, atsižvelgdami į sudėtingą geopolitinę situaciją bei nuolat kylančias grėsmes, skyrė krašto apsaugos sistemos pajėgumų plėtrai. Vykdydama tarptautinius įsipareigojimus ir anksčiau priimtus politinius sprendimus nuosekliai didinti gynybos finansavimą, VGT nutarė 2019 m. užtikrinti ne mažiau kaip 2 proc. BVP skyrimą gynybai, skaičiuojant pagal dabartines ūkio augimo prognozes. Siekiant šio tikslo, bus pasinaudota Biudžeto įstatyme numatyta galimybe skirti papildomus 2019 m. asignavimus gynybai skolinantis.

VGT taip pat pritarė krašto apsaugos sistemos asignavimams 2020–2022 m. laikotarpiui, kurie leis nuosekliai tęsti gynybos pajėgumų plėtrą. Numatyta, kad bus toliau įgyvendinama Lietuvos kariuomenės mechanizacijos programa ir stiprinamas jos mobilumas, tam įsigyjant iki 200 šarvuotų visureigių. Krašto apsaugos ministerija taip pat planuoja įsigyti iki 6 daugiafunkcių sraigtasparnių, taip stiprindama kritinius paieškos ir gelbėjimo bei paramos NATO oro policijos misijai pajėgumus, bei 2 minų medžiojimo laivus, būtinus siekiant užtikrinti sąjungininkų pajėgų atėjimą jūra.

Pastarojo meto sprendimus dėl Lietuvos kariuomenės plėtros krypčių VGT apibendrino patvirtinusi nuolatinę principinę Lietuvos kariuomenės struktūrą, kuri leis užtikrinti iškeltų karinių tikslų įgyvendinimą ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymą. Taip pat nutarta, kad karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius palaipsniui bus didinamas iki 26 850. Toks skaičius atitinka NATO nustatytus karinių vienetų komplektavimo personalu standartus ir užtikrina optimalų Lietuvos kariuomenei skirtų uždavinių vykdymą taikos metu.

Galiausiai VGT pritarė tęstiniam Lietuvos dalyvavimui vienuolikoje tarptautinių operacijų ir misijų 2020–2021 m. laikotarpiu. Atsižvelgiant į sąjungininkų, visų pirma JAV, prašymą ir su jais konsultuojantis, bus svarstoma galimybė didinti šalies indėlį operacijoje „Įgimtas ryžtas“. Sprendimus dėl Lietuvos dalyvavimo priims Seimas.

VGT nariai yra Prezidentas Gitanas Nausėda, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Valdemaras Rupšys.

Posėdyje taip pat dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.09.17; 07:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kaltas Remigijus Šimašius

Šį penktadienį prezidentas Gitanas Nausėda konstatavo, kad Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas nukabinti atminimo lentelę Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai sukiršino visuomenę.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-simasiaus-sprendimas-nukabinti-lentele-noreikai-sukirsino-visuomene.d?id=82177213

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/lentos-j-noreikai-pakabinima-r-simasius-pavadino-teisiniu-nihilizmu-g-nauseda-pirstu-rodo-i-mera-56-1198772

Taip jis reagavo į tą dieną R. Šimašiaus išsakytą kvietimą Prezidentui „aiškiai išsakyti nuomonę, ar jam priimtinas teisinis nihilizmas“.

Kas įvyko

Buvo kalbama apie visuomeninių organizacijų iniciatyvą atstatyti įstatymų, įstaigų reglamentų ir taisyklių viršenybę prieš Vilniaus mero savavališką atminimo lentos Jonui Noreikai pašalinimą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos rūmų sienos. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pritvirtinus naująją Atminimo lentą toje pačioje vietoje tuo pačiu pripažintas galiojančiu ankstesnės Vilniaus miesto Tarybos nutarimas Lentą pritvirtinti prie Bibliotekos sienos, kurio niekas neatšaukė, kaip ir tebegaliojantis Bibliotekos direktoriaus sutikimas tą lentą pritvirtinti prie Bibliotekos sienos. Tai, kad Lenta pakeitė išvaizdą, esmės nekeičia, nes senoji, kiek žinau, nebuvo užregistruota Kultūros paveldo departamente. Taigi, dabartinis Atminimo lentos Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai teisinis status quo yra be priekaištų.

Fainos Kukliansky pareiškimas

Prieš tai Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky taip pat padarė pareiškimą dėl ketvirtadienio vakarą pakabintos atminimo lentos Jonui Noreikai.

https://www.lzb.lt/category/skelbimai/ 2019-09-05

Jos nuomone, tai buvo„minios savivalės aktas“.

Visgi ji, sau šiek tiek prieštaraudama, pripažino, kad būta šios akcijos organizatorių, kurie „nuėjo jėgos (!?) keliu, primesdami savo nuomonę, kaip vienintelę teisingą“, kaip ir „Lietuvoje 1941 metais“ (!?). Tai, kad tai buvo daugiausiai nukentėjusiųjų nuo KGB, sovietinės milicijos, kurioje ji uoliai darbavosi (iš naujausių laikų – „Bananų baliuje“), su Sąjūdžiu susijusios organizacijos, ji, suprantama, nutylėjo.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Nepaisant Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kritiško požiūrio į J. Noreikos veiklą nacių okupacijos metais, mums, –  sakė ji, – per dvidešimt dvejus metus, kol kabėjo ši lenta, niekada nekilo mintis tiesiog ateiti ir ją nukabinti. Mes gerbiame Lietuvos įstatymus“.

Suprantama, kam nukabinti, jei galima sudaužyti. Tai sakau todėl, kad negirdėjau Simono Wiesenthalo centro, Fainos Kuliansky pasaulinio pasipiktinimo šiuo vandalizmo aktu.

„Itin svarbu, kad Lietuvos valstybės vadovai išsakytų savo vertinimus ir principingą poziciją“, – sakoma pranešime. Bet tai – ne apie Lentos suskaldymą kūju.

Prezidento sprendimas

Atsakydamas į Remigijaus Šimašiaus ir Fainos Kukliansky priekaištus, Prezidentas priminė inicijavęs komisiją – Kultūros forumą, kuris spręstų istorinės atminties klausimus. Prezidentas taip pat sakė siūlysiantis, kad asmenybių įamžinimo klausimus savivaldybės spręstų besivadovaudamos vieninga Vyriausybės ar jai pavaldžios institucijos patvirtinta tvarka.

Jau pirmadienį, rugsėjo 9 d., 10 val., Prezidentūroje vyks pirmasis, kol kas uždaras, Kultūros forumas, skirtas istorinės atminties klausimams analizuoti.

https://www.lrp.lt/lt/prezidenturoje-vyks-kulturos-forumas-istorines-atminties-tema/33045

Prezidentas Gitanas Nausėda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Į forumą prie apskritojo stalo Prezidentas pakvietė mokslininkų bendruomenės atstovus – istorikus, paveldosaugininkus, politologus, menotyrininkus. Diskusijoje numatoma aptarti, kaip nuo nepriklausomybės atkūrimo formavosi istorinė atmintis, kokie esminiai lūžiai įvyko per šį laikotarpį, taip pat įvertinti situaciją, kurioje esame atsidūrę šiandien. Į forumą susirinkę nepriklausomi mokslininkai, ekspertai nagrinės, kaip atminties politikos klausimai sprendžiami svetur ir kokias gerąsias patirtis galima būtų panaudoti Lietuvoje.

Pasak Prezidentūros pranešimo, mokslo bendruomenės įžvalgos yra ypač svarbios siekiant sutarimo, kaip veiksmingiau spręsti ateityje iškilsiančią istorinės atminties problematiką, įgalinti valstybę ir bendruomenes gvildenti istorinių įvykių paveldą vadovaujantis demokratinėmis gairėmis.

Istorinės atminties klausimas – sudėtingas

Klausimas sudėtingas, apimantis ne tik istorinių politinių ir karo veikėjų, politinių ir karinių įvykių atminimo įamžinimą, bet ir mokslininkų, gydytojų, menininkų ir t.t. Ginčų dėl jų nuopelnų Lietuvos valstybei, miestui, miesteliui, kaimui, aišku, netrūks.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Viena aišku, bet kuri įamžinimui teikiama asmenybė, mirusi ar žuvusi po 1940 m. birželio 15 d., kuomet SSRS okupavo šalies teritoriją, privalo praeiti pro Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), nepolitinės profesionalų organizacijos, „filtrą“. Mano nuomone, Centro išvada dėl asmenybės ar įvykio įamžinimo netinkamumo turėtų būti privaloma bet kokiai būsimai institucijai, įgaliotai spręsti istorinės atminties klausimus. Savo ruožtu, jei išvada dėl tinkamumo būtų teigiama, institucijai pačiai papildomai svarstyti tinkamumo klausimą tuo aspektu, kurį jau išnagrinėjo LGGRTC, turėtų būti draudžiama.

Jei tai būtų padaryta jau anksčiau, nebūtų nei Kazio Škirpos, nei Jono Noreikos – Generolo Vėtros pažeminimo faktų ir visuomenė nebūtų sukiršinta.

2019.09.08; 12:11

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo vainikų nuleidimo žuvusiems jūroje ceremonijoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Praėjus pirmam Gitano Nausėdos prezidentavimo mėnesiui, politologai sako, jog prezidentas rodo sukalbamumą, bando surasti kontaktą su visais bei gerai išmano politikos subtilybes. Jų teigimu, pirmasis darbo Prezidentūroje mėnuo pasireiškė G. Nausėdos aktyvumu tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
 
Užsienio politika – kryptinga ir gerai apgalvota
 
Vertindamas G. Nausėdos užsienio politiką, politologas ir Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sako, kad pasirinktos G. Nausėdos pirmųjų užsienio vizitų šalys – Lenkija ir Latvija nestebina, o prezidentas pirmąjį darbo mėnesį aktyviai bei kryptingai siekė užmegzti kontaktus su svarbiais partneriais bei atgaivinti santykius su kaimynais.
 
„Natūraliai vyksta kontaktų užmezgimas su svarbiausiais partneriais ir kaimynais. Kaip G. Nausėda sakė ir rinkimų kampanijos metu, kur pirmiausia vyktų, tai tos kryptys nenustebino. Lenkija yra suvokiama kaip strateginis partneris dėl daugybės priežasčių ir tas pirmasis vizitas atrodytų pakankamai šiltas ir draugiškas iš abiejų pusių. Tai leis tikėtis, kad tie bendri projektai ir bendri siekiai bus įgyvendinti ir nestrigs. Latvija irgi, natūralu, labai svarbi partnerė, su kuria įgyvendinami ir energetikos projektai, ir visada svarbu tas dialogas, kuris gali būti visada intensyvesnis negu anksčiau“, – Eltai sakė L. Kojala.
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
 
Šią savaitę vyksiantis G. Nausėdos susitikimas su Vokietijos vadovais taip pat yra labai svarbus tiek nacionalinio saugumo, tiek tarptautinių visos ES santykių prasme, teigia politologas.
 
„Vokietijos svarba Lietuvai yra ypač išryškėjusi – pastaruoju metu mes turime čia dislokuotas vokiečių karines pajėgas, kaip NATO priešakinio bataliono kertinę sudedamąją dalį ir Vokietija yra viena iš dviejų trijų turbūt (…) svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių. Todėl manau, kad yra gana natūralu, jog vykstama į šią sostinę, kaip vieną iš pirmųjų. Kad būtų susitinkama ir su kanclere, su kuria teks dirbti nemažai Europos Vadovų Taryboje jau labai greitai, sprendžiant tokius klausimus, kaip „Brexit“ ir panašiai, kurie aktualūs ne tik ES bendrai, bet ir atskiroms šalims, Lietuvai taip pat dėl mūsų piliečių ten teisių. Taip pat ir dėl tolesnio bendradarbiavimo saugumo dėmenyje“, – komentavo L. Kojala.
 
Pirmųjų užsienio vizitų metu užmegzti santykiai bus naudingi ir ateityje, prezidentui bendraujant daugiašaliais formatais, sako L. Kojala.
 
„Tai yra pirminės užsienio politikos naujo etapo fazės. Yra reikalingas tiesioginis kontaktas su užsienio valstybių vadovais, ir ta linkme yra dirbama. Manau, kad yra natūralu tikėtis būtent tokių veiksmų, nes ruduo bus tikrai intensyvus ir Vadovų Taryboje reikės spręsti dėl „Brexito“.
 
Taip pat artėja gruodžio mėnesio pradžioje vyksiantis NATO viršūnių susitikimas, kur bus labai daug lyderių, bus labai daug pasaulio vadovų, dar rugsėjo pradžioje ir Antrojo pasaulinio karo metinių minėjimas Lenkijoje su Donaldu Trumpu, kur bus ir daugybė kitų pasaulio lyderių. Bus daugiašaliai formatai ir man atrodo, kad prezidentas išnaudoja tas pirmąsias savaites savo poziciją tam, kad užmegztų tuos santykius“, – pridūrė jis.
 
Vidaus politikoje jaučiamas didelis prezidento aktyvumas
 
Tuo tarpu politologas Kęstutis Girnius, vertindamas G. Nausėdos pirmąjį darbo mėnesį Prezidentūroje atkreipė dėmesį, jog viešojoje erdvėje matėsi ir visiems pasijuto itin didelis prezidento įsitraukimas į vidaus politiką. Tuo, pasak K. Girniaus, jis išsiskyrė nuo buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
 
„Nausėda, skirtingai nuo Grybauskaitės, iš anksto pranešė, kad jis domėsis vidaus politika, bandys joje aktyviai dalyvauti. Nors daug kas žiūrėjo į prezidentę, lyg ji būtų labai aktyvi, bet ji paprastai taip nuošaliai laikydavosi ir jei ką nors darydavo, tai ji pasireikšdavo veto, bet iš anksto neateidavo ir nesitardavo su Seimu dėl įstatymo konkrečios formos.
 
Nausėda labai skubiai ir labai daug – keturis įstatymus – vetavo, bet vetavo, nes anksčiau neturėjo progos jų pamatyti“, – Eltai sakė K. Girnius.
 
Politologas atkreipė dėmesį, jog G. Nausėda, spręsdamas vidaus politikos klausimus parodė sukalbamumą bei, pasak jo, atsižvelgė į įvairių institucijų nuomones, taip siekdamas palaikyti darnius santykius.
 
„Pats prezidentas ketino labai aktyviai reikštis, jis daug nuomonių sakė. Sakė, kad Karoblis turi likti, kad turbūt ir Masiulis turėtų likti, o kai kurie, kaip Kukuraitis, turėtų būti pašalinami. (…) Vis dėlto kai viskas baigėsi, jis traukėsi atgal. Gerai, Karoblis liko, bet neprieštaravo, kai Masiulis buvo atleistas (…) ir kai Kukuraitis pasiliko, tai irgi nekovojo. Ta prasme man susidarė įspūdis, kad jis pareiškė savo nuomonę, buvo pasiryžęs ją aiškiai reikšti ir dėl jos truputį kovoti, bet liko sukalbamas ir, reikalui esant, sugebėjo užtikrinti, kad nei su Seimu, nei su premjeru dėl šitų klausimų nebuvo didesnio nesutarimo, kurie būtų galėję užnuodyti jų santykius“, – Vyriausybės formavimo procesą komentavo K. Girnius.
 
Jis atkreipė dėmesį, kad G. Nausėda nepaklausė Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen prašymo į eurokomisarus siūlyti moterų kandidatūrą bei galiausiai palaikė valdančiųjų „valstiečių“ siūlomo ekonomikos ir inovacijų ministro Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūrą. Tuo, pasak K. Girniaus, prezidentas parodė turįs stuburą ir tarptautiniu mastu.
Dalia Grybauskaitė ir Barakas Obama. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“
 
„Kitas svarbus momentas, tai, kad jis palaikė Sinkevičių. Kai atėjo ta žinia, kad Ursula von del Leyen prašė siūlyti du kandidatus – vyrą ir moterį ir net specifiškai Lietuvos prašė siūlyti moterį kandidatę, (…) tai nuogąstavau, kad G. Nausėda nusileis ir pataikaus jai, bet jis to nedarė ir pagaliau nutarė, kad Sinkevičius yra tinkamas kandidatas, jį palaikė ir, atrodo, kad ir U. Von der Leyen nutarė, kad jis tinkamas kandidatas. Tai čia pavyzdys, kad jis rodo šiokį tokį stuburą“, – sakė K. Girnius.
 
ELTA primena, kad liepos 12 dieną po dešimtmetį trukusio Dalios Grybauskaitės prezidentavimo pasikeitė aukščiausias šalies pareigūnas. G. Nausėda prisiekė Seime ir oficialiai pradėjo eiti Lietuvos prezidento pareigas. Per pirmąjį darbo mėnesį G. Nausėda apsilankė Lenkijoje ir Latvijoje bei susitiko su šių šalių vadovais. Šią savaitę prezidentas vyks į Vokietiją, o kitą – į Estiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.13; 08:00

Prezidentas Gitanas Nausėda šeštadienį keliaus po Lietuvą. Šalies vadovas viešės Pabaiske, o vėliau lankysis Užugirio dvare ir Joniškėlyje, praneša Prezidento komunikacijos grupė.
 
Prezidentas Pabaiske aplankys tyliosios Lietuvos simboliu jam tapusią, netrukus 90-ies metų jubiliejų švęsiančią Kotryną iš Pabaisko. Pasak prezidento, Kotryna jam simbolizuoja tikrąją tyliąją Lietuvą, kuriai sunku, tačiau ji nepalūžta, ji tiki, kad rytoj bus geriau.
 
Vėliau šalies vadovas lankysis Ukmergės rajone esančiame Užugirio dvare, kur dalyvaus iškilmingoje pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklo atidengimo ceremonijoje. Jau tradicija tapusioje Smetoninių šventėje šiemet bus minimos 145-osios A. Smetonos gimimo metinės.
 
Vakare valstybės vadovas viešės Karpių dvare, buvusiame istoriniame Joniškėlio valsčiaus centre, kur dalyvaus Joniškėlio Respublikos šimtmečio šventėje. Šventės akcentu taps rekordinės 1055 metrų ilgio Trispalvės nešimas nuo Karpių dvaro iki nepriklausomybės kovų didvyrio, artilerijos karininko Jono Stapulionio kapo. Numatoma, kad akcijoje dalyvaus daugiau nei tūkstantis žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.10; 04:00
 
 

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjunga šeštadienį tradiciniame sąskrydyje Ariogaloje paskelbė, kad didelį visuomenės nepasitenkinimą ir susipriešinimą sukėlė Jono Noreikos bei Kazio Škirpos klausimai, rašo 15min.

 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/r-simasiumi-pasipiktinusius-tremtinius-aplankes-g-nauseda-procesas-politiku-rankose-blogiausias-variantas-56-1183354

Organizacija priėmė rezoliuciją, kurioje J. Noreikai skirtos atminimo lentos nuėmimas vadinamas nepagrįstu veiksmu, paneigusiu teismo sprendimą, kuriuo J.Noreikos veikla nelaikoma kolaboravimu,…dėl k.Škirpos antisemitinių tekstų jo kaltumas nėra įrodytas“, – teigiama rezoliucijos tekste.

Dėl Jono Noreikos viskas aišku, o dėl Kazio Škirpos rezoliucijoje faktiškai buvo patvirtinta teisiškai mąstančių mokslininkų tezė, kad visos abejonės nustatant tiesą teisme būtų „kaltinamojo“ naudai (nekaltumo prezumpcija) ir jis būtų išteisintas, o priimtas Vilniaus miesto politikų sprendimas be teismo išvados, tokios, kaip Generolo Vėtros atveju, yra neteisėtas.

Prezidentas dalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Lietuvos Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.

Ariogaloje Lietuvos buvusius politinius kalinius, tremtinius, vieną kitą išlikusį gyvą buvusį partizaną aplankęs prezidentas Gitanas Nausėda praėjusią savaitę paragino laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui, kol nebus apibrėžtos istorinės atminties politikos gairės.

Paklaustas Ariogaloje, ką reiškia jo siūlomas moratoriumas, G.Nausėda sakė, jog turime surasti vieningą sprendimą ir sukurti vieningą politiką: „Kad nebūtų taip, kad vienas meras vienoje Lietuvos vietoje turi vienokį požiūrį į Vėtrą, į K.Škirpą, į kitus mūsų atmintinus žmones, o kitoje vietoje meras, kuris nusiteikęs kitaip jų atžvilgiu, pradeda nukabinėti lentas“. Paklaustas, kas turėtų priimti tą sprendimą, prezidentas minėjo jau sukurtą komisiją, turėdamas omenyje Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, ir prie prezidentūros veiksiantį Kultūros forumą, kurį planuojama įsteigti artimiausiu metu.

Palinkėkime sėkmės Prezidentui. Aš plojau jam Ariogaloje už pasakytą iš tribūnos taurią kalbą apie patriotizmą, praeities ryšį su Lietuvos dabartimi ir ateitimi.

Ir visgi, kalbėdamas žiniasklaidai Ariogaloje apie moratoriumą Prezidentas neišsakė konkrečiai, kokią situaciją „įšaldyti“ jis pasiūlė ir kokiam laiko tarpui.

Ariogaloje. Lietuvos Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.

Jei dabartinę, kai vietoj paminklinės lentos Mokslų Akademijos bibliotekos sienoje patalpinta įrėminta Jono Noreikos – Generolo Vėtros fotografija, prie kurios dega žvakutės, ir tai atkreipia tiek žiniasklaidos, tiek turistų dėmesį, kas čia vyksta, tai – viena.

Jei situacijos sugrąžinimą į status quo iki abejotino Vilniaus mero sprendimo – kas kita. Pridursiu, akivaizdu, kad bent jau tokio, kaip dabar, praeivių dėmesio, grąžinus lentą į vietą, neliktų.

Tas pats ir dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo. Neabejoju, kad greitai laikantys tą pervadinimą į Trispalvės neteisėtu suras būdą ir jo vardo alėją ypatingai peržymėti Gedimino kalno papėdėje Jūsų pasiūlyto nežinia iki kada moratoriumo laikui.

Štai artimiausiam trečiadieniui (18.00) jau šaukiamas protesto mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ prie karaliaus Mindaugo paminklo Vilniuje.

Ir negi Vilniaus meras išdrįs imtis prieš tai panašių priemonių prieš tuos protestuojančius, kaip jo bendraminčiai Maskvoje prieš protestuotojus prieš Vladimiro Putino režimą?

Aš siūlau Prezidentui kreiptis į Vilniaus miesto tarybą ir Vilniaus merą vardan ramybės Lietuvos Valstybėje su konkrečiu pasiūlymu jiems palaikyti antrąjį  variantą – atstatyti kol kas buvusį teisėtą status quo. Suprantu, kad tai būtų tik pasiūlymas.

2019.08.04; 05:45

Prezidentas teikia Valdemaro Rupšio kandidatūrą į kariuomenės vadus. Alfredo Pliadžio (KAM) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda naujuoju kariuomenės vadu siūlo skirti generolą majorą Valdemarą Rupšį ir teikia jo kandidatūrą Seimo pritarimui.

„Naujojo kariuomenės vado laukia svarbūs darbai. Pirmiausiai jam reikės užtikrinti kariuomenės modernizacijos projektų tęstinumą ir toliau stiprinti bendradarbiavimą su sąjungininkais“, – sakė šalies vadovas, pirmadienį pasirašęs dekretą dėl gen. mjr. V. Rupšio kandidatūros.

Prezidentas kariuomenės vadą skiria krašto apsaugos ministro teikimu, gavęs Seimo pritarimą.

Gen. mjr. V. Rupšys nuo 2016 m. vadovauja Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgoms. Jis yra tiesiogiai atsakingas už pagrindinių kovinių pajėgumų plėtrą.

Vadovaujant V. Rupšiui, Sausumos pajėgos pradėjo itin glaudžiai bendradarbiauti su NATO šalių kariuomenių sausumos pajėgomis ir jų vienetais, buvo tęsiamas intensyvus kovinis rengimas su JAV ginkluotosiomis pajėgomis, stiprinamas gebėjimas veikti kartu su Lenkijos kariuomene. V. Rupšys sėkmingai vadovavo užtikrinant NATO tarptautinio priešakinių pajėgų bataliono integraciją į mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“, taip pat Sausumos pajėgų pasirengimą ir dalyvavimą didžiausiose Lietuvos kariuomenės istorijoje tarptautinėse jungtinėse pratybose „Perkūno griausmas 2018“.

V. Rupšys yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos kariuomenės medaliais „Už pasižymėjimą“ ir „Už nuopelnus“ bei kitais apdovanojimais.

Už ypatingus nuopelnus Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms pernai V. Rupšys apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos gynybos ministro Bundesvero auksiniu garbės kryžiumi.

Dabartinio kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko kadencija baigiasi liepos 24 dieną.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.16; 06:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar, pusę antros nakties, Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis parašė feisbuke:

„KAM ta istorija?

Vakar, gegužės 27-ąją, LRT rodė R.Musnicko surengtą TV forumą apie valstybės reikalų perdavimą ateinant naujam prezidentui. Prasidėjo nuo A . M. Brazausko laikų, pasakojo valstybės vadovų patarėjai. Taigi apie A.Brazausko, V.Adamkaus, D.Grybauskaitės laikotarpius. Įspūdis, kaip dažnai būna, kad naujoji Lietuvos istorija prasideda nuo A.Brazausko kiek vėlesnių metų. Apie V.Landsbergio siekį ir pastangas perduoti valstybės reikalus A.Brazauskui nebuvo kam papasakoti. Gal nė to istorijos tarpsnio nebūta. Ateities kartos žinių ieškos knygose – dokumentų publikacijose. „Lietuvos kelias į NATO“, „Susirašinėjimas su F.Mitterrandu“ ir kitose. Ką dar galiu, stengiuosi paskelbti.“

Priminsiu jauniems žmonėms. V.Landsbergis buvo aukščiausias šalies pareigūnas Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, reikšmingai prisidėjęs prie Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis 1990-aisiais vadovavo Aukščiausiosios Tarybos sesijai, priėmusiai Kovo 11-osios aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Reaguodamas į šį V. Landsbergio vertinimą šiandien Delfis paskelbė straipsnį: Vytautas Landsbergis nuliūdo dėl užmiršto jo istorinio indėlio: gal nė to istorijos tarpsnio nebūta? https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-landsbergis-nuliudo-del-uzmirsto-jo-istorinio-indelio-gal-ne-to-istorijos-tarpsnio-nebuta.d?id=81310780

Vytautas Landsbergis nuliūdo, kad per nacionalinio transliuotojo LRT TV forumą, aptarinėjant valstybės reikalų perdavimą naujam prezidentui, nebuvo kam papasakoti apie jo pastangas perduoti valstybės reikalus Algirdui Brazauskui, rašo Delfis ir pastebi, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo iškėlęs idėją V.Landsbergį pripažinti Lietuvos vadovu. „Valstiečių“ Ramūnas Karbauskis tuomet sakė, kad tam reikėtų iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT).

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris LRT laidai „Dėmesio centre“ yra sakęs, kad tas klausimas yra visiškai išspręstas. „Juodu ant balto yra parašyta, kad valstybės vadovo Lietuvoje nebuvo. Kitaip sakant, teisiškai valstybės vadovo nebuvo.

Ar kas nors faktiškai vykdė kokias nors svarbias funkcijas, ar kieno nors indėlis yra labai didelis ir t.t., tai čia jau politinio vertinimo klausimas“, – sakė E. Kūris. Pasak jo, teisiškai Lietuvoje, pagal laikinąją Konstituciją 1990–1992 m., valstybės vadovo instituto nebuvo. KT tai yra išaiškinęs.

„Visa šita diskusija suka į tą pusę, kad šiaip jau yra draudžiama, bet jei labai norisi – tai galima. Iš tikrųjų negalima“, – kalbėjo E. Kūris.

Tai, kad V. Landsbergis buvo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas, turėjęs kur kas daugiau galių, negu vėliau – prezidentai pagal dabartinę Konstituciją, vienareikšmiškai nurodo Laikinasis Pagrindis Įstatymas:

86 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką renka Aukščiausioji Taryba iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų slaptu balsavimu penkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Jį slaptu balsavimu gali atšaukti Aukščiausioji Taryba.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas atskaitingas Aukščiausiajai Tarybai.

87 straipsnis.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas:

1) vykdo bendrąjį vadovavimą rengimui klausimų, kuriuos turi apsvarstyti Aukščiausioji Taryba; pasirašo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtus aktus;

2) pateikia Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų;

3) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras išrinkimui į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojų ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretoriaus pareigas;

4) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskyrimui arba išrinkimui į Lietuvos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko, Lietuvos Respublikos prokuroro, Lietuvos vyriausiojo valstybinio arbitro pareigas;

5) veda derybas ir pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas leidžia potvarkius.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai vykdo Pirmininko įgaliojimu kai kurias jo funkcijas ir pavaduoja Pirmininką, jeigu jo nėra arba jis negali eiti savo pareigų.

Puikiai situaciją prieš dvejus metus nušvietė Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje „Ūkininko patarėjuje“: „Net Kremlius Vytautą Landsbergį laikė Prezidentu“ (2017 10 18). Štai ištrauka iš šio straipsnio:

„Konstitucinio Teismo saviveikla

Politikai ir visuomenininkai, nelaikantys V. Landsbergio pirmuoju atkurtos valstybės vadovu, remiasi Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartimi, kad Respublikos Prezidento pareigybė išskirtinė, nesulyginama su jokiais kitais buvusiais ar esamais valstybiniais postais. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, Konstitucinis Teismas savo iniciatyva nužemino Atkuriamojo Seimo Pirmininką ir išaukštino Respublikos Prezidentus, nes Seimo kairioji opozicija prašė išaiškinti visai ką kitą. 2000 m. birželio 13 d. Seimas nutarė, kad V. Landsbergiui priklauso Respublikos Prezidento valstybinė pensija. Pataisytas įstatymas įsigaliojo tų pačių metų liepos 1-ąją, nors Prezidentas Valdas Adamkus jį grąžino Seimui. Tuomečiam AT vadovui V.Landsbergiui viešint Vokietijoje, įstatymą pasirašė Seimo Pirmininko pareigas laikinai ėjęs pirmasis jo pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas.

Seimo Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos nariai Juozas Bernatonis, Algimantas Salamakinas ir Algirdas Sysas prašė Konstitucinio Teismo patvirtinti, kad pagal Konstitucijos 71 straipsnį įstatymus pasirašo tik Prezidentas arba Seimo Pirmininkas, bet ne joks kitas valstybės pareigūnas.

Teisinių pasekmių nesukeltų

2003 m. vasario 3 d. V. Landsbergiui Prezidento V. Adamkaus dekretu Nr. 2042 suteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Tai aukščiausias Lietuvos apdovanojimas, užkabinamas tik valstybių vadovams. Jį turi visi Lietuvos Prezidentai, daugiau nei tuzinas užsienio valstybių prezidentų, karalių ir net vienas imperatorius. Niekas iki šiol nesusirūpino ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą, ar „paprastas parlamentaras“ V.Landsbergis teisėtai gali būti laikomas Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine kavalieriumi.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tinkamai įforminus visas procedūras, jokių nekonstitucinių teisinių pasekmių nekiltų pripažinus V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Tai tiesiog visuomenės pagarba profesoriui – socialinės garantijos (50 proc. Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio valstybinė renta, rezidencija), apsauga, valstybės apmokamas sekretorius“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros docentas P. Ragauskas.“

Mano supratimu, Konstitucinis Teismas tuo metu buvo beveik perdėm raudonas. Įdomu, ar dabartinis KT ryžtųsi ištaisyti išties istorinę klaidą?

2019.05.29; 15:40

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Politologinė Rima Urbonaitė sako, kad Vyriausybės siūlymas įpareigoti Vadovybės apsaugos departamentą (VAD) saugoti šalies vadovų autoritetą yra eilinis, visiškai neparengtas projektas. Pasak politologės, rūpintis vadovo autoritetu turėtų jo komandos nariai.

Mykolo Romerio universiteto politologė R. Urbonaitė sako, kad tai yra visiškai neparengtas įstatymo projektas ir dėl to atkreipė visuomenės dėmesį.

„Aš fiksavau šį projektą kaip dar vieną iš daugelio atvejų, kai į viešumą ateina visiškai neparengti projektai. Tai nėra pirmas atvejis, kai turime tokį teisės akto projektą, kuris verčia ir pasijuokti, bet kartu ir suprasti, kad yra gana graudi situacija“, – pirmadienį „Žinių radijui“ sakė R. Urbonaitė.

R. Urbonaitė, komentuodama VAD direktoriaus pavaduotojo Pauliaus Nemiro pateiktą pavyzdį, kad įstatymas leistų įspėti vadovus, jei su jais norėtų nusifotografuoti nepageidaujamas asmuo, sako, kad tai, su kuo susitinka bei pietauja ar fotografuojasi vadovas, turėtų žinoti bei kontroliuoti jo komanda, o ne VAD.

„Iš ministerijų ateina visiškai neparuošti ir neapgalvoti teisės aktai. Žinoma, po paaiškinimo, ką jie turėjo omenyje, vaizdas jau kitaip pasirodė, bet, kita vertus, čia yra daug klaustukų. Pirmiausia tai yra vadovo komandos darbas rūpintis tuo autoritetu, o vadovo apsaugos darbuotojų, funkcijos, manau, yra šiek tiek kitokios“, – sakė R. Urbonaitė.

R. Urbonaitė sutinka, kad šiuo metu vyksta informaciniai karai bei skverbiasi propaganda, girdimas Rusijos šmeižtas žiniasklaidoje apie Lietuvos prezidentę ar kitus vadovus, bet, pasak politikos ekspertės, kovai su šiais iššūkiais reikia pasirinkti kitus instrumentus.

„Tų iššūkių yra labai daug, noro diskredituoti asmenį, pakenkti jo reputacijai, tas informacinis karas vyksta. Pažiūrėkime, kaip Rusijoje propagandos portalai apie Lietuvos prezidentę rašo, tai iš tiesų klaikus vaizdas. Žinoma, tai yra skirta tam tikrai auditorijai. Iššūkių yra, bet man kelia nerimą tų iššūkių priėmimo ir atlaikymo būdai bei pasirinkti instrumentai ir politinės priemonės, kaip su tuo kovoti. Šiuo atveju čia buvo padarytas liapsusas, – sakė R. Urbonaitė.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

ELTA primena, kad Vyriausybė praėjusią savaitę pritarė Vidaus reikalų ministerijos pateiktoms pataisoms, kurios leistų Valstybės apsaugos departamentui bausti pasikėsinusius į prezidento, Seimo pirmininko ir premjero autoritetą.

„Lietuvos žinios“ skelbė, kad siūlomo Valstybės apsaugos įstatymo pataisos įpareigotų VAD saugoti aukščiausius šalies pareigūnus nuo neteisėtos informacijos apie juos, institucijas ir valstybės reikalus rinkimo bei užkirsti kelią bandymams paveikti vadovybės autoritetą visuomenės akyse.

VAD direktoriaus pavaduotojas P. Nemira teigė, kad galimybė apsaugoti autoritetą pareigūnams leistų asmenis, darančius teisės pažeidimus, perspėti ne tik apie gresiančią atsakomybę, bet ir apie tai, kad taip gali būti sumenkintas šalies vadovų, valstybės institucijų autoritetas ar net valstybės įvaizdis.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

„Tokia yra šių dienų geopolitinė situacija. VAD privalo turėti kokių nors priemonių užkirsti kelią tokio pobūdžio veiksmams“, – teigė P. Nemira.

Pataisas prasidėjus Seimo rudens sesijai dar turės patvirtinti parlamentas. Tačiau opozicijos politikai ir žmogaus teisių ekspertai kritikuoja termino „autoriteto apsauga“ neapibrėžtumą, paliekantį per daug vietos interpretacijoms.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį pareiškė, kad Vyriausybės siūlymas įpareigoti Vadovybės apsaugos departamentą saugoti šalies vadovų autoritetą yra buka policinė priemonė. „Nežinau, ar juoktis, ar verkti, bet manyčiau, kad valstybės vadovo, taip pat ir prezidento autoritetas, priklauso nuo prezidento darbų, o ne nuo policinių priemonių kiekio“, – komentavo šalies vadovė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.03; 12:14

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.

Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).

Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.

Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.

Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?

Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.

Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.

Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.

Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.

Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.

Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.

Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.

Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?

Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.

O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.

Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.

Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.

Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.

Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.

Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.

Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.

Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.

Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.

Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.

Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.

Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.

Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.

Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.

Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.

Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.

Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.

Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.

Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.

Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.

Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.

Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.

Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.

O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?

Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..

Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).

Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.

2018.08.31; 10:41

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas supykdė savo politinius oponentus pavadindamas prancūzus pokyčiams atspariais galais, praneša BBC.

Viešėdamas Kopenhagoje, E. Macronas teigė, kad jo bandymai pakeisti darbo santykius reglamentuojančius šalies įstatymus stringa, nes prancūzai nėra tokie atviri pokyčiams kaip „liuteronai“ danai.

Po šio pasisakymo Prancūzijos opozicijos politikai apkaltino prezidentą taip parodžius „panieką“ savo šalies žmonėms.

E. Macronas vėliau teisinosi, kad šis jo komentaras buvo humoristinis.

Ateidamas į valdžią, Prancūzijos vadovas žadėjo reformuoti sudėtingą šalies darbo kodeksą. Jis yra ne kartą teigęs, kad nori siekti, jog Prancūzija priartėtų prie „šiaurietiško modelio“.

Kalba Danijoje – ne pirmas kartas, kai E. Macronas pasinaudojo vizitu užsienyje kaip proga pakalbėti apie visuomenės pasipriešinimą jo reformoms.

Pernai lankydamas Rumunijoje, E. Macronas pareiškė, kad Prancūzija – „nereformuotina šalis“. „Daugelis bandė, bet jiems nepavyko, nes prancūzai nekenčia reformų“, – tuomet sakė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.31; 07:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.

Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.

Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma

 

Jie dar degino savo mirusius,

Kai Dievas pasakė: no smoking.

Pakeitė aukurą kryžius,

šarvą ir lokeną- smokingas,

taip nuriedėjo daugybė metų 

Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,

liko Rominta suminta,

srutomis Įsrūtė švinta,

O Netimeras – 

šiandien jau meras.

 

Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.

 

Aš nieko nieko nežinau.

Aš niekam nieko neatleidau.

Atleisdavau tik sau tik sau

raudoną stribo veidą.

Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną

tačiau tik sau tik sau.

Į pelkę kažin kur nukėblinau

ir kelią pamiršau.

 

Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.

Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.

Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.

Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.

Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.

Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…

Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?

Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.

*daugiau jo kūrybos: http://www.landsbergis.lt/articles/category/23/page:20

**„Tėvynės Sąjungos žinios“, 2010 m. gegužės 13 d., Nr. 18 (223).

Publikacija paskelbta žurnale „Apžvalga“, 2010 m. gegužę, ir knygoje „Česlovas Iškauskas, Paaukota Lietuva“, Vilnius, 2014 m.

2018.08.14; 16:38

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame LLKS pirmininko Jono BUROKO komentarą (apie Antano Sniečkaus neapykantą Antanui Smetonai, sušaudytus komunistus, vadinamąjį smetoninį perversmą, nuo sovietinių laikų užsilikusius stereotipus…)

(Bus daugiau)

2018.06.16; 09:11

Beveik 200 JAV Kongreso narių demokratų susivienijo ir padavė į teismą JAV prezidentą. Donaldą Trampą (Donald Trump) jie kaltina per savo verslus gavusį pajamų iš užsienio šalių vyriausybių, praneša BBC. 

Charakteringas JAV prezidento Donaldo Trampo rankos mostas. EPA – ELTA nuotr.

Ieškovai JAV prezidentą kaltina pažeidus tarnybines pajamas reglamentuojantį Konstitucijos straipsnį, draudžiantį priimti dovanas negavus Kongreso pritarimo.

Jie tvirtina, kad tai – didžiausias skaičius įstatymų leidėjų, kada nors padavusių JAV prezidentą į teismą.

Tiek valstybės pareigūnai, tiek privataus verslo atstovai D. Trampui pareiškė panašaus pobūdžio ieškinius.

Merilando valstijos ir Kolumbijos apygardos generaliniai prokurorai ieškinį pranešė padavę pirmadienį.

Baltieji rūmai tokius įtarimus neigia.

„Baltieji rūmai interesų konfliktų turi mažiausiai 25 valstybėse, ir atrodo, kad D. Trampas naudojasi savo pareigomis, jog padidintų savo pelną“, – naujienų agentūrai „Reuters“ sakė Atstovų rūmų narys Džonas Konjersas (John Conyers).

Visame pasaulyje veikiančiai D. Trampo organizacijai priklauso daugiau kaip pusė tūkstančio verslo subjektų, įskaitant viešbučius, golfo laukus ir daugiabučius. Daugelis šių verslo subjektų turi verslo ryšių su užsienio vyriausybėmis.

Sausį pradėjęs eiti prezidento pareigas, D. Trampas savo nekilnojamojo turto imperijos ir kito turto valdymą patikėjo sūnų vadovaujamam fondui.

Tačiau jis nepaklausė kritikų, raginusių jį savo verslus parduoti, kad būtų išvengta interesų konflikto.

Prezidento teisininkai tikina, kad Konstitucijos straipsniu dėl tarnybinių pajamų tiesiog siekiama neleisti federaliniams pareigūnams priimti dovanų iš užsienio šalių valdžios, tačiau tokiems mokėjimams, kaip atsiskaitymas už viešbučio kambarį, jis netaikomas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.15; 07:30

Tai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis. Atkreipiu dėmesį į tai, kad net ne svarbūs, o tik svarbiausi klausimai sprendžiami referendumu. Čia ir žemiau kalbu tik apie privalomąjį referendumą.

Svarbiausi gyvenimo klausimai

Kol referendumui surengti reikalingų parašų barjero aukštis buvo 300 tūkst., galima manyti, kad šio barjero įveikimas ir buvo tas konstitucinis svarbiausių gyvenimo klausimų kriterijus.

Jei jau net 300 tūkst. rinkėjų reikalauja surengti referendumą, reiškia Valstybės ir Tautos gyvenime referendumui suformuluotas klausimas priklauso prie svarbiausių.

Seime sėkmingai stumiant referendumą dėl 300 tūkst. barjero nuleidimo iki 100 tūkst. aukščio klostosi nauja situacija.

Continue reading „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“