Jūratė Sofija Laučiūtė. Kaip Seimas „vetavo“ Prezidentą


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Seimo valdančioji dauguma pademonstravo, ką reiškia posakis „vienybėje – galybė“.

Lemiamam balsavimui valdančioji dauguma taip energingai, taip vykusiai suvienijo visus Seimo salėje, atšaukdama kai kuriuos net iš užsienio komandiruočių ar kitokių pasivažinėjimų. kad žaismingai lengvai atmetė net tris Prezidento  veto. O dabar jau kelinta diena valdančiųjų klaną aptarnaujanti žiniasklaida apie nieką kitą nė nekalba, tik apie tai, kaip Seimas  šauniai parodė ilgą nosį Prezidentui. Taip aiškėja tikrasis šito seiminio šou tikslas: žūt būt įveikti Prezidentą. O kokios gali būti pasekmės tiek visuomenei, tiek pačiai valdančiai daugumai, euforijos svaiguly negalvoja nei balsavusieji, nei jų ištikimi ginklanešiai. Tad tenka galvoti mums, visuomenei, kartu su opozicija. Net jei nesi tos opozicijos nei narys, nei sirgalius.

Apie teisinius aspektus, atmetus Prezidento veto dėl mokamų testų, jau spėjo pagalvoti vienas kompetentingiausių mūsų teisininkų profesorius Ignas Vėgėlė. Be kita ko, jis, kaip nuoseklus teisinės valstybės gerbėjas, pasvarstė galimybę Prezidentui kreiptis į Konstitucinį Teismą: „Ar Prezidentas ryšis skųsti galimai antikonstitucinius Vyriausybės nutarimus ir stabdyti (švelniai tariant) abejotino teisėtumo pandeminius ribojimus? Spėju, vien mintis apie tai priverstų į Prezidento rūmus atskubėti visus valstybės pareigūnus, atsakingus už pandemijos valdymą. Konstitucija tikslingai paskirsto valstybės valdžios institucijų tarpusavio sąveiką, surasdama konstruktyvų balansą“ (infa.lt).

Su visa pagarba teisės žinovui, aš į KT žiūriu ne pro tokius rožinius-teorinius akinius, nes vaikštau purvinais realpolitik šaligatviais. Tad negaliu nematyti, kad anaiptol ne visada KT priima „švarius“ sprendimus, todėl vargu ar Prezidentui vertėtų gilinti priešpriešą su Seimu, juolab, kad pandemijos suvaldymo klausimas išties yra daugiau Vyriausybės, o ne Prezidento atsakomybės ribose. Gal jam prasmingiau būtų   susitelkti ties  ne mažiau svarbia neteisėtų migrantų problema, kuri seniai peržengė Lietuvos vidaus politikos rėmus ir įplaukė į plačius tarptautinės politikos vandenis.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

O komentatoriams, mėgstantiems blusinėti valdančiosios daugumos ir Prezidento santykius, pasiūlyčiau neįsijausti į pergalingus valdančiųjų tralialiavimus ir įsigilinti į kitus masinės “vetuotės“ aspektus.

Pavyzdžiui, kažkodėl pernelyg abejingai yra žiūrima į tai, kad testai, už kuriuos dabar teks mokėti nenorintiesiems skiepytis, yra ar tik ne patys brangiausi visoje ES. Kažkas lupa viršpelnius, bet laisviems liberalams tai nė motais, kaip ir viską tirti užsimojusiai LRT. Bet mokėti už nepadoriai brangius testus teks ne tik tiems „piktybiniams“, kurie „gali, bet nenori“, bet ir tiems, kurie gal ir norėtų, bet negali skiepytis dėl rimtų medicininių priežasčių. Dabar  ir jie, be kaltės kalti, tapo prilyginti neva piktybiniams „nusikaltėliams“ ir bus vienodai baudžiami nepakeliamai brangiais testais. Ar tai teisinga?

Kur tos gaujos žmogaus teisių gynėjų, kuriems gaila visų ir visokių, pavyzdžiui, ir susituokti negalinčių vienalyčių porų, ir vaikų problemas pražiopsojusių mamų, ir neteisėtai  ES sienas šturmuojančių  migrantų, bet kažkodėl negaila paprastų, normalių moterų, vyrų, vaikų, senelių, Lietuvos piliečių, kurių teises į nemokamą gydymą, į profesionalią medikų pagalbą pažeidinėja sava valstybė?

Seimas lengva ranka atmetė Prezidento veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo. Liberalų sąjūdžio frakcijos nario, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Armino Lydekos teigimu, Prezidento sprendimas vetuoti priimtas įstatymo pataisas „nesuprantamas“, nes įstatymo pataisomis, pasak jo, siekiama kurti ir gilinti (o iki šiol tie ryšiai buvo pernelyg „seklūs?“) bendradarbiavimo ryšius su užsienio valstybėmis, o ne perimti užsienio politikos klausimus.

Žinoma, savikritika yra gražus dalykas, ir galima būtų pasidžiaugti, kad ponas Lydeka dorai prisipažino neįkertąs prezidento logikos, bet juk tai ne namų darbų neatlikęs paauglys, o nemažą metelių naštą ant kupros besinešiojantis Seimo narys.

Atmesdami Prezidento veto dėl apmokamų testų įstatymo, valdantieji priekaištavo, kad Prezidentas nepaaiškino, kodėl jis vetuoja. O ir šituo atveju, kaip ir trečiojo veto klausimu, Prezidentas  gana suprantamai argumentavo savo poziciją. Jo nesuprasti galėjo tik piktybiškai nenorintieji suprasti arba iš trumpų kelnių neišaugę politikai.

Veto antspaudas

Prezidentas įstatymą grąžino teigdamas, kad toks įstatymas sudaro prielaidas kilti abejonėms, ar Lietuvos užsienio politika formuojama vieningai. Mat Seimo atstovams numatomos funkcijos yra labai panašios į tas funkcijas, kurias dabar atlieka diplomatai.

Kas čia ponui Lydekai neaišku? Man viskas net labai aišku: dabartiniams valdantiesiems su nerimstančiuoju Žygimantu Pavilioniu priešaky žūt būt prisireikė susikurti daugiau šiltų vietelių sau ir savo artimiesiems. Šalių, su kurių parlamentais būtų galima intymiai bendrauti nei iki šiol už visų mūsų mokesčių pinigus, – kelios dešimtys, o labai norint, gal ir šimtai. Be to, įstatyme numatytas ir atstovo pavaduotojas, tai paskaičiuokite, kokią armiją liberalkonservatorių tekts maitinti valstybei net ir tuo atveju, jei į sekantį Seimą tauta nebeišrinktų nė vieno jų – kas, beje, vargu ar įmanoma. O aritmetikos nepamiršę piliečiai ir toliau stebėtųsi, kaip čia išeina: valstybė traukiasi, nes mažėja piliečių, ypač – dirbančių piliečių, o valstybės valdymo aparatas pučiasi, kaip mieliniai Užgavėnių blynai.

Seimo narės Agnė Širinskienės pastebėjimu, „manipuliuodami atstovo poreikiu JAV Kongrese, valdantieji labai gražiai susikūrė teisines prielaidas išvystyti savų žmonių, iš esmės vykdančių diplomatinę misiją, tinklą, lygiagretų valstybės diplomatinei tarnybai, galintį veikti paraleliai su Prezidento skirtais diplomatais. Labai grakščiai ir lanksčiai apeitos Konstitucijos nuostatos, kad Prezidentas pagal Konstituciją sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus bei skiria diplomatinius atstovus užsienio valstybėse“.

Beje, Valstybės vadovas, priešingai valdančiųjų pasakoms apie nesišnekantį ir nesitariantį Prezidentą, vetuodamas pasiūlė ir kompromisinį sprendimą; įstatymiškai įtvirtinti, kad Seimo nuolatinių atstovų pareigybės būtų steigiamos tik Lietuvai strategiškai svarbiose Europos Sąjungos arba NATO valstybėse narėse. Tačiau nenorintiems vaistų nėra. Seimo dauguma vis tiek ir toliau kaltins Prezidentą nesugebant bendradarbiauti su kitomis valdžios šakomis, juolab, kad visa dar atsiranda nemažai žmonių, kurie aklai tiki liberalkonservatorių skleidžiamoms paskaloms, o ne objektyvia informacija.

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Ir visa tai – dėl to, kad, pasak A, Širinskienės, pagal konservatoriaus Žygimanto Pavilionio sumąstytą planą, būtų galima „pasinaudojus JAV Kongresu kaip skydu, sukurpti ir buldozeriu „prasistumti“ projektą taip savo partijai parengiant pamatus alternatyvaus diplomatijos tinklo sukūrimui. Ir tai esanti Ž. Pavilionio „metų epopėja ir, tikriausiai, mažiausiai pastebėta konservatorių politinė afera per pastaruosius 30 metų“ (delfi.lt).

Trečias atmestas veto – dėl Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo pataisų, kuriomis būtų leidžiama reaguoti ne automatiškai į kiekvieną pranešimą apie galimą aplinkos apsaugos pažeidimą, bet įvertinant „jų pagrįstumą“. Tokį reguliavimą inicijavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas, nes, esą, ministerija neturi pakankamai žmogiškųjų resursų reaguoti į kiekvieną pranešimą. Tačiau nė vienas Seimo narys nepasiteiravo, o iš kur ministras paims „žmogiškuosius resursus“ sijoti gautiems pranešimams, kad iš anksto, be tyrimo, būtų nustatytas jų pagrįstumas ar reikšmingumas?

Prezidentas vetuodamas atkreipė dėmesį į tai, kad toks įstatymas numato teisę patiems aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnams reaguoti arba nereaguoti į pranešimą, įvertinus informacijos apie galimą pažeidimą pobūdį bei institucijos išteklių naudojimo efektyvumą ir pagrįstumą. O paprastų žmonių paprasta kalba tai reiškia, jog toks įstatymas palieka landas galimam nesąžiningam  įvairių pažeidimų vertinimui, nors, Prezidento nuomone, valstybės institucijos ir pareigūnai privalėtų vienodai reaguoti į visus pranešimus apie žalą gamtai.

Tai koks galutinis rezultatas?

Valdančioji dauguma pademonstravo visą savo klastingo proto galybę. Ilgokai“ marinavo“ kitus du Prezidento veto, kol sulaukė, teisingiau, kol pavyko sutelkti visas pajėgas garantuotam balsų skaičiui, kurio reikia veto atmesti. Ir atmetė ne tik visuomenę supriešinusį veto dėl mokamo testavimo, bet ir labai apgalvotus, suprantamai argumentuotus veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo (arba šiltų gūžtų įstatymo „saviems“) ir dėl Aplinkos apsaugos ministerijos (arba Gentvilų klano) įstatymo, atrišančio rankas korupcijai ir kyšininkavimui aplinkosaugos tarnyboje.

Kas tai? Valdančiosios daugumos arba valdančiųjų buldozerio ciniškas nerūpestingumas? Ar korporatyvinis, iš anksto suderintas aklumas, itin naudingas įstatymų pažeidėjams bei kyšininkams?

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Švenčiant  prezidento Valdo Adamkaus garbingą 90-ties metų sukaktį, buvo prisiminta daug gerų ir  teisingų jo pastebėjimų. Į atmintį įsirėžė šitie jo žodžiai: „Negali būti ir niekada nebus gerbiama valstybė, negerbianti žmogaus …“

Tai ar gali būti gerbiama valstybė, kurioje negerbiamas teisėtai išrinktas Prezidentas?

2021.11.15; 09:00

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.