Lietuvos Prezidentė paskelbė ketvirtąjį metinį pranešimą, kuris, jei ir vertas priekaištų, – tai tik mažų priekaištų. Pritarimų Prezidentės nuostatoms – žymiai daugiau. Tiesa, gražūs žodžiai – dar ne viskas. Svarbiausia, kad prasmingus žodžius lydėtų prasmingi darbai.
Tačiau Prezidentė įvardina, kokių darbų ji pasigenda. Ko pasigenda Prezidentė, pasigendame ir mes. Pavyzdžiui, didesnės pagarbos lietuviškoms tradicijoms. Ši konkrečiai įvardinta nuostata – tarsi šaltas dušas tiems, kurie jau buvo pasiruošę tenkinti kiekvieną lenkišką užgaidą. Norite lenkiškų raidžių – prašom. Norite lenkiškų gatvių užrašų – turėkite. Norite nesimokyti lietuvių kalbos – nesimokykite. Nenorite atsiptrašyti už Vilniaus krašto okupaciją ir lenkinimą, – neatsiprašykite. Norite, kad mes, lietuviai, atsiprašytume už nebūtas nuodėmes, – atsiprašysime.
O kad po šių lenkiškų kaprizų tenkinimo lietuviškumas dar labiau susikūprins, – tarsi nesvarbu. Po prezidentiško pranešimo lenkiškosios ekspansijos puoselėtojai turėtų bent trumpam pritilti. Todėl ir ramiau.
Continue reading „Ar galime aklai pasitikėti tais, kurie kategoriškai nepasitiki Prezidente?”
