Ar galime aklai pasitikėti tais, kurie kategoriškai nepasitiki Prezidente?


Print

Lietuvos Prezidentė paskelbė ketvirtąjį metinį pranešimą, kuris, jei ir vertas priekaištų, – tai tik mažų priekaištų. Pritarimų Prezidentės nuostatoms – žymiai daugiau. Tiesa, gražūs žodžiai – dar ne viskas. Svarbiausia, kad prasmingus žodžius lydėtų prasmingi darbai.

Tačiau Prezidentė įvardina, kokių darbų ji pasigenda. Ko pasigenda Prezidentė, pasigendame ir mes. Pavyzdžiui, didesnės pagarbos lietuviškoms tradicijoms. Ši konkrečiai įvardinta nuostata – tarsi šaltas dušas tiems, kurie jau buvo pasiruošę tenkinti kiekvieną lenkišką užgaidą. Norite lenkiškų raidžių – prašom. Norite lenkiškų gatvių užrašų – turėkite. Norite nesimokyti lietuvių kalbos – nesimokykite. Nenorite atsiptrašyti už Vilniaus krašto okupaciją ir lenkinimą, – neatsiprašykite. Norite, kad mes, lietuviai, atsiprašytume už nebūtas nuodėmes, – atsiprašysime.

O kad po šių lenkiškų kaprizų tenkinimo lietuviškumas dar labiau susikūprins, – tarsi nesvarbu.  Po prezidentiško pranešimo lenkiškosios ekspansijos puoselėtojai turėtų bent trumpam pritilti. Todėl ir ramiau. 

Sveikas protas byloja, jog Lietuvai reikia statyti naują atominę jėgainę, nes be savų ir kiek įmanoma pigesnių energetinių resursų mes – tarsi be rankų. Tad Prezidentės aiški nuostata, jog privalome tęsti rimtus energetinius projektus, – teikia vilčių. Gal gi tie, kurie siekia, jog mūsų valstybė būtų be rankų, be raumenų –  aprims, nutils? Bent kuriam laikui pasitrauks į šalį ir nebetrukdys imtis išties svarbių, sudėtingų statybų?

Juolab kad turime puikią progą atsikvošėti. Baltijos AE statybų darbai gretimoje Kaliningrado srityje stringa. Kremlius priverstas pripažinti, jog šios atominės jėgainės statybos buvo greičiau politinis nei ekonominis projektas. Kaliningradietiško sumanymo tikslas – kelti sumaištį bei abejones dėl naujos lietuviškosios AE reikalingumo. 

Rusiškoje spaudoje jau gausu pranešimų apie Karaliaučiaus krašte konservuojamus Baltijos AE darbus. Atkreiptinas dėmesys kad ir į Vladimiro Dzaguto publikaciją "Žaidimo taisyklės" (komersant.ru leidinys). Šios publikacijos autorius teigia, esą "Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad nėra taip paprasta Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos valstybių energetikos donore. Pasirodę svarstymai mažinti Karaliaučiuje statomos Baltijos AE galias rodo, kad „žaidimo taisyklės kai kada nustatomos ne tik Maskvoje“.

Komersant.ru interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje pažymima, kad „kaip triušis iš fokusininko kepurės“ 2008-aisiais metais ištrauktas Baltijos AE projektas gali lygiai taip pat staiga būti uždarytas".

Žodžiu, "Maskva praktiškai pripažino neišvengiamybę to, kad netolimoje ateityje Lietuva, atkertanti Karaliaučių nuo „didžiosios Rusijos“, atsijungs nuo bendros dar iš Sovietų sąjungos paveldėtos buvusios energetinės sistemos, ir sinchronizuosis su Lenkija bei Europa“.

Gal po Kaliningrade mums palankiai besiklostančių "energetinių intrigų" krachą patirs ir Baltarusijos atominės ambicijos, tuo pačiu išryškindamos naujos lietuviškosios AE svarbą? Kai kurie rusiški, baltarusiški leidiniai tokios galimybės neatmeta. Omenyje turiu kad ir Tatjanos Novikovos publikaciją "Ar Astravo atominės elektrinės laukia Baltijos AE likimas" (Naviny.by).

O kad Prezidentė turi kritikų, kurie bevelyja kiekviena proga įkąsti, – nieko nuostabaus. Kritika nėra blogas dalykas. Kas laimingesnis: tas, kuris turi būrį oponentų, ar tas, kurį supa saldžiais pagyrimais besimėtantys pataikūnai?

Tik kad lietuviškieji Prezidentės kritikai nėra labai stiprūs. Politologo Lauro Bielinio knygos apie tai, kad Dalia Grybauskaitė viešojoje erdvėje kalba ne tokia maniera, kokia turėtų kalbėti stiprus, principingas, patriotiškas valstybės vadovas, – dirbtinokos, pritemtos. O po birželio 11-osios metinio pranešimo – dar mažiau įtikinamos.

Žurnalistės Rūtos Janutienės paieškos, ką maždaug prieš pusę amžiaus veikė Prezidentės tėvas, – dar keistesnės. Kaip ir keistos šios žurnalistės pastangos išsiaiškinti, kada būsimoji Prezidentė pasitraukė iš komunistų partijos – tuoj po Kovo 11-osios Akto paskelbimo ar dar truputį palūkuriavo?

Taip, būtų gražiau, jei greičiausiai antrosios kadencijos sieksianti Prezidentė galėtų pasigirti atsisakiusi komunisto bilieto nedelsiant – jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo. Bet kokią prasmę turi tokie skaičiavimai Lietuvoje, kuri negali pasigirti skubiai įgyvendinusi griežto desovietizacijos įstatymo? Ir kas labiausiai kaltas dėl lietuviškojo desovietizacijos įstatymo parodijos?

Galų gale kas suskaičiavo, kiek turime tokių, kurie po Kovo 11-osios skubėjo išmesti į šiukšlių kibirą raudoną partinį bilietą, ir kiek turime tokių, kurie dar lūkuriavo, svarstė, bailiai dairėsi į šalis? Visus neskubėjusiuosius – atstumti? Bet kas tada dirbs "vardan tos Lietuvos"? Kas svarbiau: ką veikiau prieš du dešimtečius ar ką veikiu dabar? Juolab kad visas lietuviškasis kontekstas po Kovo 11-osios – ne itin gražus. Jei Lietuva neturėtų Prezidento Algirdo Brazausko, tada atkaklus, kryptingas domėjimąsis D.Grybauskaitės partiniu bilietu gal ir atrodytų natūralus. Bet dabar kyla pagrįstų įtarimų, jog priekabių ieškoma dirbtinai, bet kokia kaina. Ieškoma net ten, kur priekaištai – negalimi.

Pavyzdžiui, Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila Seime surengtoje spaudos konferencijoje klausia, ar turime teisę tikėti Prezidente Dalia Grybauskaite? Aktualus, svarbus, sveikintinas klausimas. Bet norint į jį atsakyti pirmiausiai turėtume atsakyti į kitą retorinį klausimą: ar turime absoliučią teisę pasitikėti šitaip klausiančiais?

Buvęs STT darbuotojas parlamentaras Povilas Urbšys viešojoje erdvėje klausia, ar pati Prezidentė yra laisva? Vaizdingas pastebėjimas. Bet vėl, vadovaujantis sveiku protu, derėtų pirmiasia išsiaiškinti, ar pats P.Urbšys yra absoliučiai laisvas?

Parlamentarė Aurelija Stancikienė viešojoje erdvėje piktinasi, jog Prezidentė savo metinėje kalboje neanalizavo daug akis badančių teisėsaugos bėdų. Taip – analizavo ne viską. Sakykim, šių eilučių autorius laukė, gal gi Prezidentė D.Grybauskaitė bent jau užsimins, jog civilizuota valstybė žurnalistus turėtų bausti tik už tai, ką jie konkrečiai netinkamo parašė, o ne už tai, ką gali pamanyti teisėjų Valerijaus Paškevičiaus ir Stasio Lemežio sugalvotas "statistinis skaitytojas ir rinkėjas". Prezidentė šio atvejo nenagrinėjo. Bet ar tai byloja, jog prezidentinis pranešimas – silpnas?

Nejaugi įmanoma metiniame pranešime sutalpinti visas aktualias temas? Juk ir pati Seimo narė A.Stancikienė domisi toli gražu ne visomis teisinėmis Lietuvos bylomis. Panašiai elgiasi ir visuomenininkas Darius Kuolys, analizuojantis vien Gatajevų, Kusaitės, Garliavos ar Kovo 11-osios signatarų bylas, o štai keistai narpliojamos Medininkų žudynių bylos – nepastebintis. Jeigu jau esame tokie principingi, patriotiški, tai domėkimės ir Medininkų žudynių byla. Juk Medininkų skerdynių byla – rezonansinė, istorinė, amžiaus byla. Tada turėsime moralinę teisę priekaištauti ir Prezidentei, kad ji ne viską pastebėjo, ne apie viską užsiminė.

Kai kam labai nepatiko, jog Prezidentė referendumą "Ar Lietuvai reikalinga nauja atominė jėgainė" pavadino farsu. Suprask, tautos nuomonės negalima lyginti su farsu.  O šių eilučių autoriui toks drastiškas palyginimas labai patiko. Šių eilučių autorius tame referendume įrašė žodį "nežinau". Man nebuvo gėda prisipažinti, jog atomių intrigų neišmanau ir neturiu nei galimybių, nei jėgų deramai į tokią dilemą įsigilinti. Man regis, tokius žodžius kaip "nežinau", "nesuprantu", "neturiu užtektinai patikimos informacijos" balsavimo biuleteniuose privalėjo įrašyti dauguma balsavusiųjų.

Juk dauguma mūsų neturime tiek žinių ir faktų, kad galėtume kategoriškai tvirtinti, reikalinga ar nereikalinga naujoji jėgainė. Prisipažinsiu, liūdna buvo girdėti, kaip keli nei aukštojo universitetinio išsilavinimo, nei aukštojo techninio išsilavinimo neturintys pažįstami bičiuliai gyrėsi pasmerkę Lietuvos planus turėti naują atominę jėgainę.

Taigi patys pavojingiausi tie, kuriems atrodo, kad jie viską supranta ir išmano. Nes jų – daug ir jais lengva manipuliuoti, juos lengva vedžioti už nosies, kvailinti. Bet dažniausiai taip ir atsitinka: kuo mažiau žinai, tuo labiau atrodo, kad esi viską suvokiantis išminčius. Visuomet maloniau "viską išmanyti, nei viskuo abejoti".   

Įsimintina ir mūsų spaudoje bei televizijos ekranuose karts nuo karto skambanti frazė, esą Prezidentė D.Grybauskaitė yra bloga, nes ji, tik pamanyk, neatleidžia kišeninio prokuroro Dariaus Valio. Tačiau ar šitokius priekaištus reiškiantys oponentai įsitikinę, jog vieno generalinio prokuroro pakeitimas kitu generaliniu prokuroru išjudintų sustabarėjusią padėtį? Gal čia reikalingos kompleksinės priemonės?

Pasaulio istorija žino ir atvejų, kai slaptosios bei specialiosios tarnybos apsivalydavo tik po to, kai būdavo atleidžiami visi be išimties darbuotojai, įskaitant ir generalinius direktorius, ir eilinius darbuotojus. Atleidus visus be išimties atgal į tarnybą būdavo priimami toli gražu ne visi senbuviai. Naujokai sudarydavo daugumą. Štai tokiais atvejais pasikeitimai tapdavo pastebimi. Bet tokiam žingsniui reikalingos specifinės sąlygos – labai stiprus visų valdžios struktūrų palaikymas. Gal būtent tokios specifinės sąlygos Lietuvoje dar nesubrendusios?

Beje, skaitant Prezidenę kritikuojančiųjų straipsnius niekur neužtikau (o jei nepastebėjau, tai – pataisykite) nė menkiausios užuominos, ką jie, kritikai, norėtų matyti vietoj D.Grybauskaitės. Vaizdžiai tariant – kokie oponentų kandidatai? Štai toks slapukavimas – vargu ar priimtinas. Jei jau nepatinka Prezidentė D.Grybauskaitė, pasakykite, ką norite matyti jos vietoje. O jei neįvardinate savųjų kandidatų, tai kodėl neįvardinate? Gal kai kam nepatinka, jog Prezidentė D.Grybauskaitė nekeliaklupsčiauja prieš Varšuvą, Maskvą, kad strateginius partnerius mato Skandinavijos pusėje?

Iškalbingos portale delfi.lt paskelbtos prof. europarlamentaro Vytauto Landsbergio mintys "apie prezidentės pranešimą ir charakterį". Prof. V.Landsbergis teigia, kad jam prezidentinėje kalboje "patinka gerų naujienų arba Lietuvos pasiekimų ir problemų, nesėkmių balansas". Toks balansas turėtų patikti daugeliui.

Tiesa, istorija kartais iškrečia bjauriausių šunybių. Štai istoriko Algimanto Liekio neseniai išleistoje monografijoje "Prezidentinė Lietuva" pateikiama faktų, jog Antanas Smetona vienas pirmųjų Europoje pradėjo kritikuoti Adolfą Hitlerį ir jo pasekėjus. Ne tik kritikavo, konkrečiai nurodydamas keliamus hitlerininkų pavojus, bet net išdrįso teisiškai persekioti jų atstovus. Omenyje turimos vokiškos intrigos tuometiniame Klaipėdos krašte.

Tačiau šiam mūsų Prezidentui primesta būtent diktatoriškais, fašistiniais metodais šalį valdžiusio vadovo etiketė. Ar begali egzistuoti didesnė neteisybė?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2013.06.13


Prisijunkite prie diskusijos