Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?  

Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.

Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius  jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai  būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?

Senjoras. Slaptai.lt nuotr.

Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti  galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.

NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?

O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.

Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.

Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.

Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.

Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?

Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.

Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.

Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek  sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo  pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.

Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra  tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.

Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!

Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?

Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį  demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.

(Bus daugiau)

2020.05.11; 15:40

Kaimyninės Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai teigiant, kad koronaviruso pandemija nėra pakankama priežastis atšaukti gegužės 9 dieną planuojamą karinį paradą, minėsiantį Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų Europoje 75-ąsias metines, Lietuvos Prezidentūra tvirtina, jog kiekvienos valstybės vadovai patys turi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už pandemijos suvaldymą.
 
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta teigia, kad šiuo atveju, įvertinusi rizikas dėl koronaviruso, Lietuva gali reaguoti sprendžiant, ar atverti sienas kaimyninėms valstybėms, ar ne.
 
„Kiekviena valstybė, jos vadovai geriausiai žino situaciją ir mato skaičius. Jie turėtų priimti sprendimus ir atsakomybę už sprendimus, valdant šį virusą. Ką Lietuva gali šiuo metu padaryti – ji sprendžia, kaip atverti sienas ir su kuriomis valstybėmis tą padaryti. Šiuo atveju galime stebėti, kaip vystosi viruso situacija įvairiose valstybėse ir priimti sprendimus atveriant sienas pagal tai, kokios yra rizikos kiekvienoje užsienio valstybėje“, – „Žinių radijui“ antradienį kalbėjo S. Krėpšta.
 
Tuo tarpu Rusija vieną svarbiausių planuotų  politinių įvykių – karinį paradą – dėl koronaviruso pandemijos atidėjo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.05; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.  

Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai Slaptai.lt internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ka-pamirso-pasakyti-lietuvos-prezidentas/. Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.

Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam Slaptai.lt komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.

Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.

Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?

Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.

O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.

Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių  tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.

(Bus daugiau)

2020.05.04; 14:30

Sigita Rudėnaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentūra nesutinka su premjero Sauliaus Skvernelio ir „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginiais, kad visa sumaištis dėl nepaskirtos Sigitos Rudėnaitės kandidatūros į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkes kilo būtent dėl Prezidentūros klaidos, t. y. blogai surašytų dekretų.
 
„Pagal prezidento teikimą S. Rudėnaitė galėjo būti atleista tik paskyrus ją į naujas pareigas. Tai yra aišku iš dekreto, jo priėmimo teisinių pagrindų. Su dekretu pateiktas ir Seimo nutarimo projektas. Seimas turėjo teisę keisti nutarimo projektą nenukrypstant nuo teikimo esmės.
 
Būtent Seimas turėjo teisę organizuoti ir nutarimo priėmimo procedūrą. Seimo nariai nei dekreto pateikimo Seimui metu, nei svarstymų metu nesuabejojo prezidento valia. Deja, pakeisto nutarimo ir balsavimo procedūrų rezultatas neatitinka teikimo: teisėja atleista, nors buvo teikiama paaukštinti. Bet blogiausia yra tai, kad, užuot nedelsiant ištaisę padarytą klaidą, jau antrą savaitę dalyvaujame bevaisėse diskusijose“, – Eltai teigė prezidento Gitano Nausėdos atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
 
ELTA primena, kad premjeras S. Skvernelis bei „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis ketvirtadienį teigė, kad visa sumaištis dėl nepaskirtos S. Rudėnaitės į LAT pirmininkes kilo būtent dėl Prezidentūros klaidos. R. Karbauskis teigia, kad dėl teisėjos S. Rudėnaitės susidariusios situacijos Seimas kreipsis į Konstitucinį Teismą. R. Karbauskio teigimu, tai padaryti būtina, nes Prezidentūra neprisiima atsakomybės už savo padarytas klaidas, todėl kilusią nepatogią situaciją taisys Seimas.
 
„Nelabai suprantu, ką buvo galima sutarti. Pateiktų dekretų iš Prezidentūros mes nekūrėme. Buvo padaryta klaida, ir ne Seime ji buvo padaryta. Gaila, kad naujas dekretas neteikiamas. Todėl mes turime kreiptis į KT, ir mes tai padarysime. Teisėja atsidūrė įkaitė šios situacijos, bet tikrai ne Seimas šią situaciją kuria“, – teigė R. Karbauskis.
 
Prezidento Gitano Nausėdos atstovas spaudai Antanas Bubnelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Ką Seimas turėjo padaryti, jeigu klaidingai pateiktas dekretas? Mes tai ir taisome, nuo to momento, kai bus kreiptasi į KT, tas dekretas negalios. Tai štai ir sprendimas. Žinoma, galima buvo eiti kitu keliu, kai prezidentas pateiktų naują dekretą, ir taip būtų išspręsta ši problema“, – teigė R. Karbauskis.
 
Premjeras tuo metu teigė, kad jei Prezidentūra nesprendžia savo klaidų, tai turės daryti Seimas, kreipdamasis į KT.
 
„Kas klaidą padarė, tas ir turėtų iniciatyvą rodyti ir tartis. Manau, jei nėra jokio sprendimo iš Prezidentūros, tai lieka tik KT. Norėčiau, kad tai padarytų Seimas ir tokiu atveju bus sustabdytas nutarimo vykdymas ir greitai bus išspręstas klausimas KT. Atsakymą, matyt, mes galime nuspėti, koks jis bus“, – sakė premjeras.
 
Seimas pastarąją savaitę atmetė prezidento G. Nausėdos teiktą S. Rudėnaitės kandidatūrą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkes. Be to, parlamentas ne tik nepaskyrė S. Rudėnaitės į LAT pirmininkes, bet ir atleido ją iš Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.01; 00:30

Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda ragina Lietuvos visuomenę išlaikyti budrumą ir elgtis atsakingai, kai Europoje koronaviruso keliama grėsmė privertė šalies valdžią imtis griežtų sprendimų.
 
Situacijai dėl koronaviruso aptarti daugiausiai laiko buvo skirta ir ketvirtadienį vykusiame prezidento susitikime su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininku Ramūnu Karbauskiu.
 
Po susitikimo šalies vadovo atstovas spaudai Antanas Bubnelis žurnalistams teigė, kad viena iš pagrindinių susitikimo temų buvo koronaviruso grėsmės valstybėje suvaldymas.
 
„Prezidento nuomone, daugelyje pasaulio šalių šiandien yra ypatinga situacija, kuri reikalauja ypatingų sprendimų. Prezidentas ragina visus Lietuvos žmones susitelkti ir išlaikyti budrumą. Taip pat ragina susilaikyti nuo poelgių, kurie gali sukelti grėsmę visuomenės sveikatai – jau esame girdėję apie vieną kitą tokį poelgį“, – sakė prezidento patarėjas.
 
Ketvirtadienį vykusiame posėdyje Ministrų Kabinetas nutarė iki kovo 27 dienos uždrausti visus renginius šalyje. Bus taikomos tik nedidelės išimtys. Kartu nuspręsta dviem savaitėms stabdyti ugdymo įstaigų veiklą. Kaip rytą pranešė R. Karbauskis, svarstoma ir kuriam laikui stabdyti darbą Seime.
 
Prezidento patarėjo teigimu, priemonės, kurių buvo imtasi dėl koronaviruso keliamos grėsmės, yra griežtos, bet adekvačios.
 
„Kovos su koronavirusu priemonės yra griežtos, tačiau tikrai adekvačios mums tenkantiems iššūkiams. Prezidentas reiškia palaikymą ir pasitikėjimą Ekstremalių situacijų operacijų centru, jo teikiamomis rekomendacijomis, jo siūlomais sprendimais“, – teigė A. Bubnelis.
 
Antradienio vakarą buvo paskelbta, kad Lietuvoje buvo užfiksuoti dar du koronaviruso atvejai. Iš viso Lietuvoje užfiksuoti trys užsikrėtimo koronavirusu atvejai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.13; 00:10

Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Prezidentūroje antradienį vyks diskusija, skirta aptarti mokesčių sistemos teisingumą ir aiškumą.
 
Kaip pranešė Prezidentūra, diskusijoje bus siekiama aptarti svarbiausias viešųjų finansų ir mokesčių kryptis, identifikuoti tikslus, dėl kurių šalies ekspertai iš esmės sutaria, taip pat inicijuoti arba paskatinti reikiamus konkrečius trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio žingsnius.
 
Diskusijoje dalyvaus šalies vadovas Gitanas Nausėda, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, finansų viceministras Darius Sadeckas, didžiausių partijų atstovai, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Edita Janušienė, Estijos finansų ministerijos atstovai ir kiti aukšto lygio ekspertai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.03; 00:01

Aktorei Viktorijai Kuodytei įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda asmeniškai susitiko su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte ir įteikė premiją.
 
Mėlynojoje Prezidentūros salėje V. Kuodytei buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.
 
Įteikdamas premiją prezidentas V. Kuodytei palinkėjo didelės sėkmės, užsispyrimo ir tikėjimo savimi.
 
„Tikrai dar laukia turbūt ne viena ateityje“, – įteikdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją teigė G. Nausėda.
 
Prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis informavo, kad G. Nausėda su V. Kuodyte po ceremonijos vykusio pokalbio metu daugiausiai kalbėjo apie teatrą.
 
„Turėjo pusvalandžio labai įdomų turiningą pokalbį prie kavos ir arbatos puodelių. Pokalbis sukosi visą laiką faktiškai apie teatrą. Prezidentas su laureate apsikeitė nuomonėmis apie aktyviai šiuo metu dirbančius režisierius. Apie tai, kurie, jų nuomone, yra perspektyvūs, apie tai, kurių, jų nuomone, įdomiausi darbai“, – sakė A. Bubnelis.
 
Prezidento atstovas spaudai taip pat patvirtino, kad V. Kuodytė šalies vadovui įteikė dovaną – kompaktinį diską su savo tėčio ir Jono Girijoto įdainuotais kūriniais.
 
A. Bubnelio teigimu, susitikimo metu buvo sutarta ir tai, kad artimiausiu metu galėtų įvykti prezidento ir neseniai įkurtos teatro gildijos susitikimas.
 
„Taip pat laureatė papasakojo apie visai neseniai įkurtą teatro gildiją ir buvo sutarta, kad artimiausiu metu galėtų įvykti toks susitikimas, savotiška teatro darbuotojų profsąjunga galėtų su prezidentu susitikti ir aptarti jiems aktualius klausimus“, – informavo A. Bubnelis.
Reflektuodamas praėjusios savaitės įvykius, prezidento patarėjas pripažino, kad praėjusią savaitę V. Kuodytė į Prezidentūrą nebuvo įleista atsiimti Nacionalinės kultūros ir meno premijos dėl žmogiškos klaidos.
 
„Prezidentūra atliko analizę, kodėl įvyko tokia klaida ir ko galima iš to pasimokyti, ir analizės metu buvo konstatuota, kad įvyko žmogiškoji klaida, dėl kurios šventė buvo kiek sugadinta. Nėra konkretaus žmogaus, į kurį būtų galima besti pirštu ir pasakyti, kad štai šis žmogus yra kaltas“, – teigė jis.
 
A. Bubnelio teigimu, Prezidentūra į tai žiūri kaip į sisteminę klaidą, kurios daugelis priežasčių jau pašalintos.
 
„Šios klaidos esmė buvo ta, kad Prezidentūroje vykusio renginio pagrindinis organizatorius buvo Kultūros ministerija. Tačiau tuo pačiu puikiai suvokiame, kad, jeigu renginys vyksta Prezidentūroje, tai Prezidentūra taip pat prisiima šeimininko vaidmenį ir tampa jo daline organizatore. Todėl akivaizdu, kad turime didesnį dėmesį skirti svečių sąrašui: jeigu reikia, dar kartą patikrinimui, jeigu reikia, ir trečią kartą patikrinimui, kad tokių nemalonių nesklandumų neatsitiktų ateityje“, – pripažino prezidento atstovas spaudai.
 
„Tai buvo gera pamoka ir šią pamoką mes išmokome“, – pridūrė A. Bubnelis.
 
A. Bubnelis teigė manantis, kad Nacionalinės premijos laureatė priėmė Prezidentūros atsiprašymą ir už apmaudžią žmogiškąją klaidą atleido.
„Taip, prezidentas dar kartą pakartojo savo atsiprašymą ir tikiu, kad (V. Kuodytė. – ELTA) – jį priėmė“, – teigė prezidento atstovas spaudai.
Reaguodamas į V. Kuodytės pastabą, kad prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė, atėjusi atsiprašyti laureatės, ją tujino, A. Bubnelis teigė, kad taip įvyko dėl jautrios ir emocionalios patarėjos reakcijos.
 
„Nebuvo jokio noro, jokios intencijos kažkokiu būdu įžeisti tą žmogų. Nė vienas Prezidentūros darbuotojas tikrai neturėjo tokio noro. Tai galėjo būti emocijų paveiktas pokalbis, kuris galėjo būti taip suprastas“, – sakė jis.
 
ELTA primena, kad pastarąjį ketvirtadienį Prezidentūroje vykusioje Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremonijoje dėl apmaudžios administracinės klaidos nedalyvavo premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė.
 
Aktorei atvykus į Prezidentūrą paaiškėjo, kad ji nebuvo įtraukta į Kultūros ministerijos Prezidentūrai pateiktą sąrašą ir jai nebuvo išrašytas leidimas patekti į Prezidento rūmus. Leidimų biurui derinant formalumus dėl leidimo suteikimo, laureatė išėjo ir su ja nepavyko susisiekti telefonu.
 
Prezidentūra dėl susidariusios situacijos atsiprašė laureatės V. Kuodytės ir jos artimųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.18; 07:22

Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, už jos vardo garsinimą pasaulyje, už atsidavimą jai kasdieniu prasmingu darbu įteikė valstybinius apdovanojimus žmonėms, vertiems didžiausio pagerbimo.
 
Šią svarbią Lietuvos istorijai dieną šalies vadovas pasirėmė signatarų pavyzdžiu ir priminė, kiek daug per trumpą žmogišką gyvenimą gali nuveikti iškilios asmenybės, vedinos talento, darbštumo, kilnių idėjų ir ryžto, kurie iš pažiūros neįmanomus dalykus paverčia įmanomais.
 
„Šiandien mes žinome, kad yra daug būdų dirbti Tėvynės naudai, ir nė vienas iš jų nėra vienintelis įmanomas. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi šiandien čia matydamas gausų būrį Lietuvai nusipelniusių, šviesių žmonių. Kiekvienas, kuriam šiandien įteikiamas apdovanojimas, nuveikė kur kas daugiau, nei įpareigoja profesinė ar pilietinė pareiga”, – ceremonijos metu kalbėjo prezidentas.
 
Šalies vadovas nuoširdžiai dėkojo tiems, kas kuria Lietuvos mokslą, rūpinasi jos saugumu, buria išeivių bendruomenes, puoselėja lietuviškąją kultūrą. Taip pat tiems, kurie į dienos šviesą iškėlė 1863-iųjų sukilimo didvyrių palaikus ir taip grąžino mums svarbią turtingos istorijos dalį. Prezidentas išreiškė dėkingumą ir svečiams iš užsienio, nepaliaujantiems tiesti draugiškas tautas jungiančius tiltus.
 
„Nuoširdžios padėkos žodį siunčiu visiems, kurie negailėdami laiko ir jėgų dirba, siekdami mūsų šalies ir jos žmonių gerovės. Jūs esate pagrindiniai valstybės pamatų kūrėjai, kuriais visi pagrįstai galime didžiuotis. Leiskite mums sekti Jūsų pavyzdžiu”, – teigė valstybės vadovas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Didįjį kryžių prezidentas įteikė Kauno valstybinio choro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Petrui Bingeliui ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Gintarui Rinkevičiui.
Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanoti Remigijus Bridikis, Tomas Galius ir Aidis Meželis – Valstybės saugumo departamento pareigūnai, kuriems apdovanojimai bus perduoti.
 
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiumi apdovanoti akademikai, Mokslų akademijos tikrieji nariai Vladas Algirdas Bumelis, Henrikas Žilinskas, Gintautas Žintelis. Taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Terleckas.
 
Šis Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžius taip pat skirtas keturiems užsienio piliečiams, kurie apdovanojimo atsiimti atvykti negalėjo, todėl jis bus įteiktas kitą kartą: generolui majorui Timothy Johnui Hilty – buvusiam JAV Pensilvanijos gvardijos ir Lietuvos kariuomenės ryšių stiprintojui; Davidui Johnui Hobbsui – buvusiam NATO Parlamentinės Asamblėjos generaliniam sekretoriui, reikšmingai prisidėjusiam remiant Lietuvos poziciją regioninio saugumo klausimais; atsargos generolams Jamesui Normanui Mattisui ir Herbertui Raymondui McMasteriui, reikšmingai prisidėjusiems stiprinant JAV ir Lietuvos strateginį gynybinį bendradarbiavimą.
 
Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius įteiktas Jonui Šilinskui – aktyviam antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidėjui sovietų okupacijos metais.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanoti Gytis Grižas, Arūnas Kalėjus ir Valdas Steponaitis – Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai, archeologai, aktyviai dalyvavę surandant Lietuvos istorijai išskirtinės reikšmės 1863-1864 m. sukilimo dalyvių palaikus. Šis ordinas įteiktas ir rašytojui, vertėjui Teodorui Četrauskui bei profesorei, Rytprūsių istorijos tyrinėtojai Ruth Margarete Christine Leiserovitz.
 
Šalies vadovas ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžių įteikė poetui, žurnalistui, Punsko „Aušros” leidyklos direktoriui ir vyriausiajam redaktoriui Sygitui Birgeliui, aktyviam lietuvių istorijos paveldo puoselėtojui Lenkijoje; Carmen Caro Dugo – Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto Romanų kalbos katedros docentei, profesorei, aktyviai lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo plėtotojai bei Lietuvos vardo skleidėjai Ispanijos Karalystėje; Kęstučiui Kasparavičiui, grafikui, knygų vaikams autoriui ir iliustruotojui; Markusui Oskarui Roduneriui, vertėjui, publicistui, aktyviam lietuvių literatūros ir jos istorijos skleidėjui vokiškai kalbančiose valstybėse; Gunčiui Ivarsui Smidchensui – Vašingtono universiteto Sietle docentui, aktyviam lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros skleidėjui Jungtinėse Amerikos Valstijose.
 
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžius skirtas, bet jo atsiimti atvykti negalėjo Davidas Alanas Harrisas – Amerikos žydų komiteto vykdomasis direktorius, aktyvus Lietuvos interesų rėmėjas tarptautinėse organizacijose (JAV); Richardas Davidas Hookeris, Jr. – buvęs JAV prezidento specialusis patarėjas ir nacionalinio saugumo vyriausiasis direktorius Europai ir Rusijai, aktyvus Lietuvos saugumo ir gynybos interesų rėmėjas, daktaras (JAV); Gražina Theresa Ignė Marijošius – Šv. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo Vargdienių seselių kongregacijos vyresnioji sesuo, aktyvi lietuviškų ir krikščioniškų tradicijų ugdytoja ir rėmėja Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitose valstybėse gyvenančių lietuvių bendruomenėse; Katsuhiro Ochiai – Japonijos Hiracukos miesto meras, aktyvus dvišalio Lietuvos Respublikos ir Japonijos kultūros, sporto ir jaunimo mainų bendradarbiavimo skatintojas ir plėtotojas.
 
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu apdovanoti Dovilė Gimberienė – rašytoja, aktyvi literatūros ir teatro meno skleidėja; Birutė Karčauskienė – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė; Daiva Kirtiklienė – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė ir Vidas Kavaliauskas – Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas.
 
Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (po mirties) skirtas Mykolui Karpavičiui-Milonui, Dainavos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos partizanų ryšininkui.
 
Ceremonijoje dalyvavo ir anksčiau skirtų apdovanojimų tuomet atsiimti negalėję žmonės: Vyčio Kryžiaus ordino medaliu apdovanotas Kostas Pranas Rimsa (Kanada), Sausio 13-osios atminimo medaliu – Mykola Polishchukas (Ukraina).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.17; 00:30

Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentui Gitanui Nausėdai atsisakius į ministrus skirti Luką Savicką, konfliktas tarp valdančiųjų ir Prezidentūros tik gilės, teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė.
 
„Aš manau, kad mes jau turime pakankamai gilų konfliktą ir nė viena pusė nerodo ženklų, kad tas konfliktas galėtų būti sprendžiamas. Kitaip tariant, dabar kalbėti apie kažkokį sutarimą nėra prasmės, šiuo metu vyksta tik konflikto gilinimas“, – Eltai komentuodama Prezidentūros trečiadienį deklaruotą sprendimą nepatvirtinti premjero teiktos kandidatūros į ekonomikos ir inovacijų ministrus, sakė R. Urbonaitė.
 
Politologės nuomone, premjero užuominos, esą G. Nausėdos sprendimą galėjo lemti jau kuris laikas neužgęstantis Prezidentūros ir valdančiųjų konfliktas dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus nėra visiškai nepagrįstos.  
 
„Akivaizdu, kad jaučiasi J. Narkevičiaus situacijos šešėlis. To neigti tikrai negalima. Tačiau klausimas kyla ir dėl to, ar mes turime situaciją, kai norima tiesiog suvesti sąskaitas, ar visgi galvojama, kad ministerija dabar realiai lieka be vadovo. Iš esmės šis konfliktas, kuris vienaip ar kitaip tęsiasi, šiuo metu yra tik gilinamas“, – teigė MRU dėstytoja.
 
Kartu R. Urbonaitė teigė pasigedusi konkretumo Prezidentūros išsakytoje pozicijoje dėl L. Savicko.
 
„Man pasirodė keista, kad Prezidentūra, argumentuodama savo sprendimą, minėjo kažkokias asmenines L. Savicko savybes, kurių taip ir neįvardino, kurios konkrečiai netinka ministro postui. Kitas dalykas – paminėta jo patirtis. Kyla klausimas, kokia konkrečiai patirtis, nes premjero teikto kandidato patirtis ir buvo nemažai susijusi būtent su sritimi, į kurią jis ir buvo teikiamas“, – akcentavo ji.
 
ELTA primena, kad prezidentas trečiadienį nesutiko skirti L. Savicko į ekonomikos ir inovacijų ministrus.
 
„Apsisprendimą lėmė L. Savicko patirtis ir asmeninės savybės, ir visi kiti dalykai, kurie buvo aptarti susitikime su prezidentu bei jo komanda“, – prezidento poziciją perdavė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
 
Komentuodamas Prezidentūros verdiktą, premjeras Saulius Skvernelis užsiminė, kad atsisakymą į ministrus skirti L. Savicką supranta kaip Prezidentūros reakciją į valdančiųjų ir prezidento nesutarimus dėl susisiekimo ministro J. Narkevičiaus.
 
„Galėjome nujausti tą dalyką. Niekam nėra paslaptis, koks tai yra atsakas į kokius sprendimus“, – trečiadienį Vyriausybėje kalbėjo S. Skvernelis, pridurdamas, kad jei ne išsiskyrusios valdančiųjų ir Prezidentūros nuomonės dėl J. Narkevičiaus, abejonių dėl L. Savicko nekiltų.
„Iki istorijos su susisiekimo ministru šis kandidatas nekėlė niekam abejonių“, – sakė jis.
 
Galiausiai premjeras nerodė optimizmo dėl galimybių toliau ieškoti alternatyvų į pareigas ministerijoje teiktam L. Savickui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.13; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kas savo gyvenime nėra girdėjęs patarimo: „Išsiplauk ausis, tada geriau girdėsi“?

Patarimas geras, nes rezultatai, praplovus ausis ir išplovus iš jų sieros kamščius, būna tikrai įspūdingi. Todėl, išgirdusi prezidento pastabą, jog „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“, iškart susirūpinau Vilniaus biurokratų (nes Prezidentas tikriausiai juos turėjo galvoje, o ne artistus ar poetus…) ausų švara ir tuo, kas jas galėjo užteršti, tuo sutrikdydamas galimybę gerai girdėti.

Kaip jau minėjau, priežastis gali būti medicininė-fiziologinė. Ją pašalinti būtų gana paprasta. Užtektų surengti visuotinį biurokratų ausų skalbimą.

Bet dažnai, dažniau, negu neišvengiama, biurokratų ausis užkemša kitokie, greičiau moralinio pobūdžio „kamščiai‘: aplaidumas, neatsakingumas ar stačiai atsakomybės vengimas, „munduro garbės“ saugojimas, pagaliau – nekompetencija ir kt.

Tokių neplautaausių (pagal analogiją su „nepraustaburniais“) tuntais rastume tikriausiai kiekvienoje ministerijoje, bet man daugiausia teko susidurti būtent su Švietimo ir mokslo (dabar dar ir –  sporto) ministerijos biurokratų moralinės, o gal ir profesinės higienos trūkumais, sukėlusiais dalinį (kai kurių, ne visų, žinoma) valdininkų kurtumą. To pasėkoje jie negirdi/neklauso ne tik savivaldybių, bet ir ministro, viceministrų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, nei, tuo labiau, kitų Seimo narių.

Prieš keletą metų, kai  vyriausybė apsižiūrėjo miestuose, rajonų centruose turinti daug tuščiais apsisukimais dirbančių įstaigų, ji paragino savivaldybes „optimizuoti“ savo įstaigas, sujungiant jas, jei vykdo artimas funkcijas. Taip buvo pradėti sujunginėti švietimo, kultūros ir sporto skyriai, kaimuose atsirado mokyklos-daugiafunkciniai centrai, kur po vienu administraciniu stogu taikiai sugyvena ir pilnai funkcionuoja mokyklos su lopšeliais-darželiais ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrais (oficialiai tai buvo apiforminta kiek moksliškiau, aš čia supaprastinu tiems, kurie su tokiais centrais nėra susidūrę).

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kretingos savivaldybėje gimė iniciatyva sujungti į vieną įstaigą tris po vienu architektūriniu stogu gyvenusias savarankiškas, bet dvasia ir veiklos tikslais artimas įstaigas: Pedagogų švietimo centrą, Psichologinės pagalbos centrą ir Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą.

Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė. Man iš pradžių ši idėja nelabai patiko. Būgštavau, kad dvi daug nusiskundimų ir kritikos sulaukdavusios institucijos nusitemps į dugną trečiąją, dirbusią geriau. Netryško entuziazmu ir  Pedagogų švietimo centro direktorė, prie kurios centro turėjo būti prijungtos kitos dvi institucijos. Bet administracijai idėja patiko, nes pamatė akivaizdžią ekonominę naudą (vien direktorių, sekretorių  ir buhalterių vietoj trijų – po vieną). Impulsas buvo duotas.

Beveik metus buvo rengiamos naujos institucijos nuostatai, KRUOPŠČIAI DERINANT – kas ypatingai svarbu, pabrėžiant, jog nebuvo veikiama slapta, kokiame nors  pogrindyje, – su Švietimo ministerija bei Klaipėdos srities vyriausybės atstove.

Ministerija mūsų projektą patvirtino, ir 2016 m. kovą nauja optimizuota įstaiga pradėjo veikti. Veikia iki šiol, nesulaukdama nei nusiskundimų iš visuomenės, nei pastabų iš aukščiau stovinčių institucijų.

Bet… atsibudo iš letargo kažkokie iki tol miegoję ministerijos klerkai ir apsižiūrėjo, kad naujoji įstaiga veikia, pažeisdama kažkokį bene 2011 m. sukurtą įstatymą, kuris draudžia tai pačiai institucijai teikti ir mokymo, ir psichologinės pagalbos paslaugas.

Įsivaizduokite: įstatymas sako – negalima, o institucija veikia, visos paslaugos teikiamos ir visos funkcijos atliekamos be jokių nusiskundimų.

Jei ministerijos klerkai ir jų vadovai vadovautųsi sveiku protu ir visuomenės interesais, susidūrę su tokiu kazusu, ieškotų galimybių peržiūrėti aiškiai naujų sąlygų (mokesčių mokėtojų mažėjimo) nebeatitinkančio įstatymo. Bet jie vadovaujasi vien jiems suprantamais savais interesais, todėl atakuoja savivaldybę reikalavimais vieną jungtinę instituciją išardyti ir vėl  atkurti tris, nepaisant galimo chaoso ir aiškiai numanomų finansinių nuostolių.

Į panašią padėtį pateko ir Druskininkų savivaldybė, bet ten meras – šalies visuomenei gerai pažįstamas, gyvenimo ir biurokratų vėtytas ir mėtytas vyras, pripratęs prie vyriausybės, jos ministerijų autistiškų (ta prasme, kad jos mato ir girdi tik save) reikalavimų. Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad už rajono moksleivių mokymą bei ugdymą atsako mokyklų steigėja – savivaldybė, o ne ministerijos klerkai. Ir kol naujoji jungtinė institucija, jo nuomone, susidoroja su jai keliamais uždaviniais, jis ir miesto Taryba nemato reikalo ją ardyti bei draskyti.

Kretingos savivaldybė neturi įgūdžių konfliktuoti su aukštesne valdžia, todėl įsispręsti į šonus ir nepaisyti  ministerijos reikalavimų nenori. Ji ieško būdų tartis, kalbėtis, rasti kompromisą.

Jos kvietimu, rajone lankėsi ir su „neteisingos“ institucijos darbu pažindinosi visas būrys už šalies švietimą atsakingų asmenų: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, viceministras Aidas Aldakauskas, naujasis ministras Algirdas Monkevičius. Nė vienas jų neturėjo priekaištų jungtinei švietimo įstaigai, ragino ramiai dirbti toliau, palikdami viltį, jog siūlys ministerijos klerkams ieškoti kompromisinio sprendimo, leidžiančio mažoms savivaldybėms turėti panašaus tipo jungtines įstaigas.

Tačiau klerkai vadovų pageidavimų neišgirdo (ak, tos ausys…), o Vyriausybė atstovė toliau varo į neviltį savivaldybę griežtais reikalavimais „draskyti“, „likviduoti“ ir pan.

Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Galiausiai plunksnos ėmėsi Seimo narys Antanas Vinkus, išrinktas į Seimą jungtinės Kretingos-Palangos rinkiminės apygardos rinkėjų balsais. Jis raštu kreipėsi į ministrą A. Monkevičių „DĖL KRETINGOS RAJONO ŠVIETIMO CENTRO VEIKLOS“. Seimo nario rašte kruopščiai suregistruotos „neteisingosios“ įstaigos pasiekti teigiami rezultatai, pasiekimai bei finansinė-ekonominė nauda.

Pažymėta, jog „Skyriaus veikla po reorganizacijos nepakito. Atliekamos visos Pedagoginei psichologinei tarnybai priklausančios funkcijos: švietimo pagalbos teikimas, mokinių specialiųjų poreikių įvertinimas ir specialiojo ugdymo skyrimas. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius ir priskirtas funkcijas, Skyrius turi teisę naudoti savo antspaudą. Ryškus reorganizuoto Kretingos rajono švietimo centro ekonomiškumas, patalpų optimizavimas, racionalus žmoniškųjų išteklių panaudojimas ir veiklų išplėtojimas gali būti pavyzdžiu kitoms mažoms savivaldybėms, sprendžiant švietimo įstaigų optimizavimo klausimus“.

Seimo narys suformulavo aiškų, nedviprasmišką pageidavimą: „Gerbiamas Ministre, prašyčiau įvertinti Kretingos rajono savivaldybės gerąją patirtį reorganizuojant tris nedideles švietimo įstaigas, apsvarstyti ir įvertinti švietimo teisinę bazę, atsižvelgiant į aktualius švietimo pokyčius ir savivaldybių poreikius bei inicijuoti Švietimo įstatymo 14 straipsnio pataisas, numatant galimybę steigti tokio tipo švietimo įstaigas.“

Atsakymo Seimo nariui ministerijos valdininkai neuždelsė. Tačiau atsakė taip, kad doram biurokratui iš gėdos net ir užakusios ausys atsikimštų…

Jų atsakymas vertas būtų cituoti ištisai, kaip biurokratinio kurtumo ir bukumo pavyzdys ateities kartoms, bet gaila skaitytojų.

Ministerijos raštininkai kruopščiai pakartojo visus kelių ir keliolikos metų senumo straipsnius, skyrius ir poskyrius, kuriais kažkada buvo įtvirtintas ATSKIRAS minimų trijų įstaigų funkcionavimas, ir kuriuos jau kelintą kartą kartojo Vyriausybės atstovė, reikalaudama instituciją išardyti. Tik kur jie žiūrėjo, kokius straipsnius skaitė savo laiku, kai davė sutikimą trijų institucijų sujungimui? Anuomet pramiegojo, o dabar nesivargina net paskaičiuoti, kiek jų žioplumas, norint jį atitaisyti pagal jų standartą, kainuos mokesčių mokėtojams. O dar skundžiasi, kad trūksta lėšų švietimui. Kur netrūks su tokiais biudžeto švaistytojais!

Ministerijos šviesuoliai nepasistengė bent formaliai išanalizuoti Kretingos rajono savivaldybės institucijų patirtį, kad parodytų skaitę Seimo nario A. Vinkaus laišką. Tad jų išvada – trumpa ir kerinti savo nepramušamu biurokratiškumu: „Galiojantis teisinis reguliavimas nesudaro galimybių mokyklai, vykdančiai formaliojo švietimo programas, vykdyti švietimo pagalbos teikimo savivaldybės teritorijoje gyvenantiems mokiniams funkcijas, o švietimo pagalbos įstaigai vykdyti formaliojo švietimo programas.“

Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.

O juk iš jų kaip tik ir laukiama buvo rasti galimybę taip pertvarkyti dabartinių demografinių ir ekonominių sąlygų nebeatitinkantį „galiojantį teisinį reguliavimą“, kad geroji Kretingos rajono švietimo institucijų patirtis įgytų teisinį statusą ir taptų pavyzdžiu kitoms nedidelėms savivaldybėms.

Viešpats Dievas savo ganomoms avelėms sakė: „Belskitės, ir bus atverta“.

Lietuviškieji biurokratai kietesni ir kurtesni už Viešpatį. Jau kiek Kretingos savivaldybė beldėsi, išgirsta nebuvo.

Teisybę sako Prezidentas: „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“.

Tik… ar pats Prezidentas Vilniuje girdimas?

2020.02.04; 06:00

Susisiekimo ministras Jaroslav Narkevič. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Premjerui Sauliui Skverneliui pirmadienį užsiminus, kad susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu, pastarąjį delegavusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRS-KŠS) teigia, kad Prezidentūra siekia priešiškai nuteikti visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu. LLRS-KŠS piktinasi, kad, pasak jų, buvo rinkta informacija apie žmones tautybės pagrindu.
 
Kartu, pabrėžia partija, jei informaciją buvo rinkta be teismo sprendimo – tai prieštarauja įstatymams.
 
„Praeitą savaitę viešojoje erdvėje buvo plačiai aptariama ir komentuojama prezidento Gitano Nausėdos patarėjų gauta pažyma apie neva 20 ministro J. Narkevičiaus įdarbintų lenkų tautybės žmonių. Prezidentūros skleista informacija nepasitvirtino. Tuo tarpu 12 lenkų tautybės asmenys nepriklausantys jokiai partijai buvo įdarbinti ne ministro, o ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų”, – rašoma pirmadienio vakarą išplatintame LLRS-KŠS spaudos biuro pranešime.
 
Išplatintoje nuomonėje pabrėžiama, kad Lietuva per amžius garsėjo pagarba valstybę sudarančioms tautinėms bendrijoms, tuo tarpu prezidento patarėjų komanda, pasak jų, neteisėtais veiksmai eskaluoja nesantaikos kurstymą.
 
„Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį”, – rašoma LLRA-KŠS išplatintame pranešime.
 
Kartu priduriama, kad Prezidentūros rinkta informacija apie galimai J. Narkevičiaus susisiekimo sektoriuje įdarbintus žmones gali tiesiog būti bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu.
 
„Toks duomenų rinkimo faktas gali būti traktuojamas kaip nediskriminavimo dėl tautybės principo pažeidimas bei prezidento patarėjų bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu”, – teigiama partijos pareiškime.
 
Kartu LLRA-KŠS priduria, kad, pasak jų, šalies Konstitucijoje draudžiama rinkti informaciją apie asmenį negavus teismo sprendimo.
„Pagal Lietuvos Konstitucijos 22 straipsnį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą”, – rašome pranešime.
LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.
 
Kartu LLRA-KŠS išplatintoje pozicijoje cituojamas Lietuvos Konstitucijos straipsnis, draudžiantis žmogaus teisių varžymą  ir lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Taip pat minimas Europos Sąjungoje galiojantis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, nustatantis vienodus asmens duomenų apsaugos standartus.
 
LLRA- KŠS atkreipia dėmesį, kad pastarajame reglamente suformuluota bendra taisyklė, kad duomenys apie etninę kilmę yra neskelbtini, nes, atsižvelgiant į jų kontekstą, gali kilti didelis pavojus žmogaus teisėms ir laisvėms.
 
Premjeras pirmadienį Delfi publikuotame interviu teigė, kad prezidento G. Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.21; 02:00

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip rodo naujausios atliktos gyventojų apklausos, pastarąjį mėnesį labiausiai traukėsi Lietuvos piliečių dalis, kuri teigia, kad pasitiki Vyriausybe. Didinti žmonių pasitikėjimo, rodo apklausų duomenys, Vyriausybei nesisekė ir į visuomenės nuomonių dinamiką žvelgiant į 2019 metus ar net paskutinių 3 metų perspektyvoje.
 
Nepaisant „valstiečių“ dominuojamos valdžios dar 2016 m. rudenį deklaruotų pažadų rodyti aukštesnės kokybės valdymo standartus, tiek Seimu, tiek Vyriausybe pasitikinčių gyventojų dalis per pastaruosius trejus metus tirpo sparčiausiai.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gruodžio 10–21 dienomis atliktų apklausų duomenimis, pasitikėjimas Sauliaus Skvernelio vadovaujamu Ministrų Kabinetu, lyginant su analogiškos lapkričio mėnesį darytos apklausos rezultatais, krito 6 procentiniais punktais. Šiuo metu Vyriausybe pasitiki 37 proc. gyventojų, o 58 proc. teigia priešingai. Kiek mažiau – 5 procentiniais punktais – sumažėjo gyventojų dalis, pasitikinti Lietuvos policija (pasitiki 70 proc., o nepasitiki 26 proc.), o 4 procentiniais punktais pablogėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos vertinimas (atitinkamai 62 proc. ir 22 proc.).
 
Šalies gyventojai ir toliau labiausiai nepasitiki Seimu (nepasitiki 71 proc., o pasitiki 25 proc.) bei Lietuvos Vyriausybe (nepasitiki 58 proc., o pasitiki 37 proc.).
 
Tuo metu kilusiu pasitikėjimo reitingu gali pasigirti Lietuvos teismai. Lyginant su apklausa, daryta prieš mėnesį, pasitikėjimas teismais ūgtelėjo 6 procentiniais punktais. Šiuo metu teismais pasitiki 40 proc., o nepasitiki 47 proc. Komerciniais bankais pasitikėjimas augo 5 procentiniais punktais: šiuo metu komerciniais bankais pasitiki 48 proc., o nepasitiki 40 proc. Pasitikėjimas Lietuvos banku ūgtelėjo 4 procentiniais punktais (pasitiki 62 proc., o nepasitiki 26 proc.). 3 procentiniais punktais pagerėjo Bažnyčios vertinimas (atitinkamai 72 proc. ir 19 proc.).
 
2019 m. įvykę pokyčiai: augo pasitikėjimas Prezidentūra, žymiau kritiko tik Vyriausybės reitingai
 
Žvelgiant į institucijų vertinimo pokyčius per pastaruosius metus, labiausiai – 13 procentinių punktų – padaugėjo gyventojų, pasitikinčių Prezidento institucija. 2019 metų pradžioje Prezidentūra pasitikėjo 64 proc., o priešingai manančių buvo 29 proc. Šiuo metu Prezidento institucija pasitiki 77 proc., o priešingai manančių – 16 proc.
 
Per paskutinius 11 mėnesių 9 procentiniais punktais padaugėjo pasitikinčių šalies savivaldybėmis, o 8 procentiniais punktais augo pasitikėjimas „Sodra“.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
 
Bėgant 2019 metams, teigiamai augo Specialiųjų tyrimų tarnybos vertinimas. Šią instituciją palankiai vertinančių 7 procentiniais punktais daugiau nei prieš metus. Per metus 6 procentiniais punktais padidėjo pasitikėjimas Bažnyčia. 5 procentiniais punktais pagerėjo Konstitucinio Teismo ir Valstybės saugumo departamento vertinimas, o 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, pasitikinčių Lietuvos žiniasklaida.
 
Tuo metu per pastaruosius metus krito tik vienos institucijos pasitikėjimo reitingas – 3 procentiniais punktais sumažėjo pasitikėjimas Vyriausybe.
 
Prezidento, Seimo ir Vyriausybės vertinimo pokyčiai per pastaruosius trejus metus
 
Valdantiesiems skaičiuojant paskutinius kadencijos mėnesius, galima įvertinti visuomenės nuomonės pokyčius Seimu ir Vyriausybe nuo jų darbo pradžios. 2016 m. rudenį valdančiąją daugumą ir Vyriausybę formavusių politinių jėgų lyderiai akcentavo naujus valdymo standartus, pasak jų, turėsiančius kelti visuomenės pasitikėjimą vykdomosios ir leidžiamosios valdžios struktūromis. Tačiau, žvelgiant į visuomenės nuomonių pokyčius per pastaruosius 3 metus, matyti, kad šalies piliečiai per šį laikotarpį Vyriausybe ir Seimu tik nusivylė.
 
Nuo 2016 metų gruodžio mėnesio pasitikinčių Viktoro Pranckiečio pirmininkaujamu Seimu sumažėjo net 15 procentinių punktų, o S. Skvernelio Vyriausybe – 13 procentinių punktų.
Prezidentūra. Slaptai.lt nuotr.
 
Tuo metu pastaraisiais metais perrinktos savivaldybės ir vadovą pakeitusi Prezidentūra visuomenės vertinama geriau: per paskutinius 3 metus 5 procentiniais punktais padaugėjo pasitikinčių Prezidento institucija bei 4 procentiniais punktais labiau pasitikima savivaldybėmis.
 
Palankiausiai vertinamų institucijų dešimtukas
 
Naujausių apklausų duomenys rodo, kad šiuo metu labiausiai Lietuvos gyventojai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 90 proc., o nepasitiki 8 proc.), Prezidento institucija (atitinkamai 77 proc. ir 16 proc.), Bažnyčia (72 proc. ir 19 proc.), Lietuvos kariuomene (72 proc. ir 20 proc.), Konstituciniu Teismu (70 proc. ir 22 proc.), policija (70 proc., 26 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (66 proc., 22 proc.), Lietuvos žiniasklaida (63 proc. ir 33 proc.), Valstybės saugumo departamentu (62 proc. ir 22 proc.) bei Lietuvos banku (62 proc. ir 26 proc.).
 
Be šių 10 institucijų, kuriomis gyventojai labiausiai pasitiki, dar yra 6 institucijos, kuriomis daugiau pasitikima, nei nepasitikima: tai „Sodra“ (pasitiki 61 proc. ir nepasitiki 30 proc.), Specialiųjų tyrimų tarnyba (atitinkamai 58 proc. ir 26 proc.), savivaldybės (58 proc. ir 36 proc.), Valstybės kontrolė (55 proc. ir 30 proc.), komerciniai bankai (48 proc. ir 40 proc.) ir profsąjungos (45 proc. ir 35 proc.).
 
 
Apklausa vyko 2019 m. gruodžio 1021 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 113 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.20; 05:40

Jaukaus ir ramaus Šv. Kūčių vakaro, džiaugsmingo, stebuklingo Šv. Kalėdų ryto mūsų mažiesiems, laimingų, džiaugsmingų Šv. Kalėdų kiekvienam Lietuvos žmogui, linki prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė.
 
„Štai ir sulaukėme to nuostabaus momento, kuomet kaip upeliukai iš įvairių pasaulio ir Lietuvos kampelių susibėgome į tai, ką turime brangiausio, – savo šeimas.
 
Kūdikėlio Jėzaus gimimo akivaizdoje vienas kitą stipriai apkabinome, priglaudėme prie širdies, paglostėme akimis. Prie bendro stalo dalinomės kalėdaičiais. Ir mažas, ir didelis, ir stiprus, ir pavargęs – sustojome ties tuo, kas yra amžina ir nedaloma.
 
Pasiimkime šią nuotaiką ir į 2020 metus. Pažvelkime į svetimą žmogų artimojo akimis, nusišypsokime nuliūdusiam, padėkime suklupusiam, suteikime vilties nebetikinčiam”, – sakoma valstybės vadovo sveikinime Šv. Kalėdų proga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.25; 06:04

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.

Baltarusiški niuansai

Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?

Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.

Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.

Armėniškos intrigos

Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.

Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.

Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:

„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.

Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.

D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.

Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.

Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.

Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.

Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.

Laiške, be kita ko, rašiau:  

„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?

Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?

Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog  į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…

Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“

Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?

2019.11.21; 07:30

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Po Prezidentūroje vykusio Kultūros forumo, skirto istorinės atminties klausimams analizuoti, sprendimų, kaip teisingai įamžinti istorinę atmintį, kol kas nepriimta. Forumai bus tęsiami.
 
Po pirmadienį vykusios diskusijos su mokslininkų bendruomenės atstovais – istorikais, paveldosaugininkais, politologais ir menotyrininkais – prezidento patarėja Sonata Šulcė sakė, kad ateityje į diskusijas bus siekiama įtraukti dar platesnį ratą visuomenės narių.
 
„Vieni iš siūlymų buvo stiprinti dar mokykloje edukacinę, švietėjišką veiklą, vadovėlių leidybą. Galiausiai buvo kalbėta apie tai, kad reikėtų stiprinti ekspertines programas prie Lietuvos mokslo tarybos arba prie kitų egzistuojančių institucijų. Ir apskritai dominavo tokia idėja, kad reikėtų dar daugiau kalbėtis ir diskutuoti istorinės atminties klausimais, nes tai mums visiems yra svarbu, tai mums rūpi, ir šita situacija (kilęs skandalas dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros įamžinimo lentos. – ELTA) parodė, kad to kalbėjimosi visuomenėje dar yra per mažai,“ – sakė S. Šulcė.
 
Istorikas Alvydas Nikžentaitis pastebi, kad istorinės atminties klausimai Lietuvoje tampa vis aštresni, ir ši tendencija tęsis. Jo manymu, skandalas dėl Generolo Vėtros atminimo lentos yra tik „vandens sudrumstimas prieš audrą“.
 
„Maždaug po 2010 metų mes turime visiškai kitokią sąsają su praeitimi, nei kad buvo iki tol. Visų pirma, šie procesai labiau internacionalizuojasi. 2010 metai yra savotiška riba, kada praeitis tampa informacinių karų tarp valstybių objektu. Prezidentūra nėra ta vieta, kuri spręstų vienos lentelės klausimą. Yra žymiai svarbiau surasti principus, rasti prieigą, kuo vadovaujantis būtų galima spręsti ateityje tokias problemas. Nes šita lentelė, prognozuoju (aš iš karto pridursiu, kad nusiramintumėt – mano visos prognozės neišsipildo), tai yra tiktai šiek tiek vandens sudrumstimas prieš pakankamai dideles audras… ” – sakė A. Nikžentaitis.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
 
Pasak jo, diskutuojant apie istorinę atmintį, sprendžiamas dabarties klausimas – kokiomis vertybėmis visuomenė turi vadovautis šiandien. Todėl per forumą pabrėžta būtinybė tęsti visuomenės dialogą.
 
Istorikas Rimvydas Petrauskas sako, kad per forumą mokslininkai patarė prezidentui Gitanui Nausėdai plėsti viešąjį diskursą istorinės atminties klausimais, įtraukiant kuo daugiau suinteresuotų visuomenės grupių.
 
„Prezidentas formuluoja iš tiesų patrauklią gerovės visuomenės idėją. Iš tiesų, mes dažnai šitą idėją suprantame tik daugiausia ekonominiais aspektais. Vis dėlto šita kategorija neabejotinai apima ir turi apimti daug plačiau, taip pat ir dvasinius, istorinius dalykus. Visos bendruomenės, kurios gyvena Lietuvoje, turi jaustis, kad apie jas kalbama, kad į jas žiūrima pagarbiai, taip pat ir istoriniu požiūriu,“ – sakė R. Petrauskas.
 
Pasak jo, prezidentui buvo siūloma prie Prezidentūros ar kitų institucijų kurti forumą svarbiais istorinės atminties klausimais, įtraukiant specialistus ir žiniasklaidą. Taip pat pabrėžta, kad būtina stiprinti istorijos mokymą mokyklose.
 
„Dažnai žmonėms mokykla yra pirma ir vos ne paskutinė vieta, kur jie susiduria su intensyvesniu istorijos mokymu. Tai mes norime, kad mokykloje ir žiniasklaidoje suintensyvėtų kalbėjimas istorijos klausimais,“ – sakė R. Petrauskas.
 
Kitas susitikimas istorinės atminties klausimu Prezidentūroje numatomas spalio antroje pusėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.10; 00:05

„Lietuva yra viena” – tokią žinią išrinktasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda siunčia valstybės piliečiams, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena, kuo užsiima, kokia jų socialinė padėtis. Penktadienį naujasis šalies vadovas ištars priesaiką ir kreipsis į Lietuvos žmones.
 
„Šią dieną mes norime pabrėžti, kad Lietuva yra visų, – sakė inauguracijos komisijos pirmininkė Algė Budrytė. – Mes norime pakviesti ir padrąsinti kiekvieną Lietuvos pilietį, kiekvieną lietuvį, lenką, rusą, baltarusį, ukrainietį, žydą, totorių, karaimą ar kitos tautinės bendrijos atstovą, aktyviau įsitraukti į valstybės gerovės kūrimą”.
 
Šventiniai renginiai 10 val. prasidės Vilniaus senamiestyje, prie paminklo dr. Jonui Basanavičiui. Šioje istorijos palytėtoje vietoje, greta pastato, kuriame 1905 m. vyko Didysis Vilniaus Seimas, išrinktasis Prezidentas su šeimos nariais pagerbs vieną valstybės kūrėjų.
 
Vėliau inauguracijos renginiai persikels į Seimą, kur 11 val. prasidės iškilmingas posėdis. Šventinė inauguracijos ceremonija vyks istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. Prezidento priesaiką priims Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Prisiekęs G. Nausėda įgis visus Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimus penkerių metų kadencijai.
 
Iškilmingame posėdyje invokaciją sakys Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Žodį tars Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Posėdžio pabaigoje inauguracinę kalbą pasakys G. Nausėda.
 
Dalyvauti inauguracijos ceremonijoje pakviesti buvę šalies vadovai ir parlamento pirmininkai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Vyriausybės nariai, Europos Parlamento nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo, Apeliacinio, Vyriausiojo administracinio teismų pirmininkai, kariuomenės ir policijos vadovai, diplomatai, Lietuvos bažnyčių hierarchai, aukštųjų mokyklų vadovai, merai, kiti svečiai.
 
Vidudienį Prezidentas Nepriklausomybės aikštėje priims iškilmingą ginkluotųjų pajėgų rikiuotę. Joje šįkart dalyvaus ir 100-ąsias įkūrimo metines švenčiančios Šaulių sąjungos nariai. Išklausę Prezidento sveikinimo žodį, karinio parado dalyviai Gedimino prospektu žygiuos iki Katedros aikštės.
 
13 val. šalies vadovas dalyvaus Vilniaus Šv. Vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje vyksiančiose Šv. mišiose. Joms pasibaigus, 14 val., Katedros aikštėje rengiama Lietuvos miestų ir miestelių bei užsienio lietuvių vėliavų pagerbimo ceremonija. Po šio renginio Prezidentas ir pirmoji ponia eis į Simono Daukanto aikštę, pakeliui sveikindami susirinkusius žmones.
 
15 val. prasidės iškilminga Prezidento rūmų perdavimo ceremonija. Dalyvaujant kariuomenės orkestrui ir garbės sargybos kuopai, S. Daukanto aikštėje bus iškelta naujojo šalies vadovo vėliava. Iškart po to Prezidentas kreipsis į Lietuvos piliečius Tėvynėje ir užsienyje. Galiausiai šalies vadovas Baltojoje salėje priims Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus.
 
16 val. S. Daukanto aikštėje prasidėsiančiame koncerte bus pristatyti Lietuvos regionai – 10 apskričių. Kiekvienai jų atstovaus iš ten kilę atlikėjai. Koncertą vainikuos bendrai atliekamas kūrinys.
 
Oficialius inauguracijos renginius bus galima gyvai stebėti bibliotekose, muziejuose, kino teatruose.
 
Vėliau vakare, 19 val., Prezidento rūmų kiemelyje rengiamas priėmimas nusipelniusiems kultūros veikėjams, nacionalinių premijų laureatams ir valstybės kūrėjams. Organizatoriai kviečia 1000 svečių su antrosiomis pusėmis. „Siekiame padėkoti prisidėjusiems prie valstybės kūrimo. Nors negalime pakviesti visų nusipelniusių asmenų, norime simboliškai pranešti, kad visuomenės, kultūros, švietimo, sporto, kitų gyvenimo sričių veikėjams Prezidentūra taps atviresnė ir su jais bendradarbiaus įvairiomis formomis”, – sakė A. Budrytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.12; 08:40

Apie krykštaujančius vaikus Prezidentūroje prabilęs premjeras Saulius Skvernelis nieko įžeisti nenorėjo, sako „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Jo teigimu, S. Skvernelio „valstiečių“ suvažiavime išsakytas pareiškimas, kad valstybės vadovo rūmuose turi girdėtis vaikų krykštavimas, buvo ne taip suprastas, nes premjero oponentai Prezidento rinkimuose tyčia pasisakymą išpūtė. 

Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Visuomenė nežino viso teksto, kuris buvo pasakytas suvažiavime, nežino konteksto. Tikrai jokiu būdu net minties nebuvo ką nors įžeisti. Saulius Skvernelis, šnekėdamas apie krykštaujančius vaikus, visai neturėjo omenyje nė vieno kandidato, kurių vaikai jau suaugę, nei kitų kandidatų, kurie neturi vaikų. Jis tiesiog šnekėjo apie tai, kad iš tikrųjų prezidentas turi būti jautrus visais klausimais ir vaikų klausimais. Čia konteksto esmė“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė R. Karbauskis. 

Jo nuomone, S. Skvernelio oponentai Prezidento rinkimuose savaip interpretuoja tai, ką premjeras kalba, ir tiesiog siekia tarpusavio kandidatų susipriešinimo. 

„Sauliaus Skvernelio oponentų patarėjai nutarė, kad šitą temą reikia išnaudoti supriešinant vieną kandidatą su kitais. Aš pasakysiu viena – kontekstas buvo visai kitoks, ir tikrai įžeisti niekas nieko nenorėjo, nebent aš taip nesupratau“, – teigė R. Karbauskis. 

Jis pabrėžė, kad kalbos apie kandidatų į prezidentus šeimas neturėtų tapti prezidentinių debatų objektu. 

„Šitas dalykas yra ganėtinai išpūstas. Pradėjo kandidatai šnekėti apie tai, kokia yra situacija šeimose, kodėl jie vedę ar nevedę, tai šiek tiek stebina, nes nemanau, kad tai rinkėjams bus naudinga apsisprendžiant“, – teigė R. Karbauskis. 

Šeštadienį vykusiame „valstiečių“ suvažiavime, kuriame S. Skvernelis buvo išrinktas partijos kandidatu Prezidento rinkimuose, premjero pasakymas, kad valstybės vadovo rūmuose turi girdėtis vaikų krykštavimas, sukėlė pasipiktinimo audrą. 

„Lietuvai reikia drąsaus, ryžtingo, atsakingo, turinčio patirtį valstybės valdyme, žmonių ir valstybės interesus ginančio prezidento. Šalies vadovo, kuris mato ir girdi visus Lietuvos žmones. Pirmiausia tuos, kuriems labiausiai reikia valstybės rūpesčio ir paramos, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Prezidento, kuris supranta, kas yra šeima, su kokiais iššūkiais susiduria vaikus auginantys ir jais besirūpinantys žmonės. 

Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais. Tik toks žmogus gali suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir problemas, suteikti žmonėms viltį“, – feisbuke savo sakytą kalbą citavo premjeras S. Skvernelis. 

Konservatorių keliama kandidatė Prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė piktinosi šiuo premjero pasakymu, teigdama, kad neabejotinai šie S. Skvernelio žodžiai yra skirti jai įžeisti. 

Pasipiktinimą S. Skvernelio užuominomis viešai pareiškė ir prezidentinių reitingų lyderis ekonomistas Gitanas Nausėda.

Informacijos šaltinis ELTA

2019-01-30

Tautinės kultūros puoselėtojams skundžiantis dėl diskriminacijos, Eltai Prezidentūros atsiųstame paaiškinime rašoma, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Jono Basanavičiaus premijos laureatams teikiamos Vasario 16-osios minėjimo proga, bet diena gali būti ne ta pati.

„Prezidentūroje yra teikiami valstybiniai apdovanojimai, kuriuos įteikia Lietuvos Respublikos prezidentas. Pagal susiklosčiusią tradiciją dabartinėje Prezidentūroje Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremonija vykdavo nuo 1997 m., Jono Basanavičiaus premijos buvo teikiamos Signatarų namuose ir Nacionaliniame muziejuje“, – rašoma Prezidentės spaudos tarnybos atsakyme.

Jame taip pat rašoma, kad abi premijos skiriamos pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintas nuostatas. Nacionalines kultūros ir meno premijas skiria speciali komisija, kurią nutarimu patvirtina Vyriausybė. Jono Basanavičiaus premiją – kultūros ministro sudaryta komisija. 

Šiemet numatyta, kad Jono Basanavičiaus premiją Kultūros ministerijoje vasario 13 d. įteiks ministras pirmininkas.

Nacionalinės kultūros ir meto premijos bus teikiamos vasario 16-ąją Operos ir baleto teatre. 

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad J. Basanavičiaus premija įstatymais yra įtvirtinta kaip Nacionalinė premija, savo svoriu ji yra tokios pačios vertės kaip visos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, todėl nominuotieji šiai premijai turi būti pagerbti taip pat, kaip ir kitų Nacionalinių premijų laureatai.

„Kai J. Basanavičiaus premija buvo įsteigta, nuo 1992-ųjų metų ji buvo teikiama kartu su kitomis Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Ir tai tęsėsi iki 2000-ųjų metų. O vėliau kažkokiu būdu keliai išsiskyrė. Nacionalinės kultūros ir meno premijos persikėlė į Prezidentūrą, jų dydis pasikeitė. Tuo tarpu J. Basanavičiaus valstybinė premija iškeliavo į Nacionalinį muziejų“, – sakė D. Urbanavičienė.

Pasak D. Urbanavičienės, kad etninės kultūros puoselėtojai būtų apdovanoti kartu su kitais nusipelniusiais kultūrai, anksčiau labiausiai priešinosi Kultūros ministerija, o dabar – Prezidentūra.

„Jau nebe Kultūros ministerija prieštarauja, o Prezidentūra. Jeigu konkrečiai – daugiausia tai prezidentės patarėja Rūta Kačkutė priešišką požiūrį formuoja“, – sakė D. Urbanavičienė.

2016 metais Seime buvo priimti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais J. Basanavičiaus premija buvo įtvirtinta kaip Nacionalinė premija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.29; 05:00

Tautinę kultūrą puoselėjantiems asmenims Jono Basanavičiaus premija bus teikiama kultūros ministerijoje sausio 13-ąją, o ne vasario 16-ąją Operos ir baleto teatre kartu su kitomis Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Tokia diskriminacija esą vykdoma Prezidentūros iniciatyva. 

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad J. Basanavičiaus premija įstatymais yra įtvirtinta kaip nacionalinė premija, savo svoriu ji yra tokios pačios vertės kaip visos nacionalinės kultūros ir meno premijos, todėl nominuotieji šiai premijai turi būti pagerbti taip pat, kaip ir kitų nacionalinių premijų laureatai. 

„Kai J. Basanavičiaus premija buvo įsteigta, nuo 1992-ųjų metų ji buvo teikiama kartu su kitomis nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Ir tai tęsėsi iki 2000-ųjų metų. O vėliau kažkokiu būdu keliai išsiskyrė. Nacionalinės kultūros ir meno premijos persikėlė į Prezidentūrą, jų dydis pasikeitė. Tuo tarpu J. Basanavičiaus valstybinė premija iškeliavo į Nacionalinį muziejų“, – sakė Dalia Urbanavičienė 

Pasak D. Urbanavičienės, kad etninės kultūros puoselėtojai būtų apdovanoti kartu su kitais nusipelniusiais kultūrai anksčiau labiausiai priešinosi Kultūros ministerija, o dabar Prezidentūra.

„Jau nebe Kultūros ministerija prieštarauja, o Prezidentūra. Jeigu konkrečiai – daugiausia tai prezidentės patarėja Rūta Kačkutė priešišką požiūrį formuoja“, – sakė D. Urbanavičienė.

2016 metais Seime buvo priimti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais J. Basanavičiaus premija buvo įtvirtinta kaip nacionalinė premija. 

J. Basanavičiaus premija skiriama kasmet Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems lietuviams už reikšmingiausius pastarųjų 5 metų darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, tyrinėjimu, bei kūrybinę ir mokslinę etninės kultūros veiklą. 

J. Basanavičiaus premija skiriama kasmet iki lapkričio 15 dienos. Premiją Kultūros ministro teikimu, pritarus Lietuvos kultūros ir meno tarybai, skiria Vyriausybė. Kartu su premija įteikiami premijos laureato ženklelis ir diplomas .

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.28; 06:00

Prezidentūra sako atsargiai žiūrinti į Lietuvos mokslų akademijoje organizuojamą seminarą-diskusiją „Baltarusijos energetika dabar ir pastačius atominę elektrinę“.

Prezidentės patarėjo Nerijaus Aleksiejūno nuomone, tokie renginiai gali būti tiesiog išnaudojami propagandiniams tikslams.

„Ne kartą esame matę net ir tokių konkrečių pavyzdžių, kai į Baltarusija yra pasikviečiama lyg ir nekalta delegacija iš vienos ar kitos institucijos ir staiga jie atsiduria Astrave, prifilmuojami, padaromi pranešimai spaudai“, – „Žinių radijui“ kalbėjo N. Aleksiejūnas, pridurdamas, kad net neabejoja, jog ir šis renginys gali būti pasitelktas Baltarusijos propagandai.

Tačiau uždrausti šį renginį, pabrėžė N. Aleksiejūnas, sako nematąs pagrindo.

„Nesame Baltarusija ir negalime uždrausti ar bausti bet kokio renginio“, – apibendrino Prezidentės patarėjas.

Prezidentės patarėjas, komentuodamas Lietuvos poziciją Baltarusijoje statomos atominės elektrinės atžvilgiu, pasidžiaugė, kad Europos Sąjungos institucijos įsitraukia į šį Lietuvai svarbų klausimą. Pasak N. Aleksiejūno, ES ir Baltarusijos susitikimuose šis klausimas yra nuolat keliamas.

Gegužės 31 d. Lietuvos energetikos instituto organizuojama diskusija pro akis nepraslydo konservatoriams. Jie dar gegužės 25 dieną kreipėsi į premjerą, ragindami jį kreiptis į Mokslų akademiją ir paprašyti atsisakyti šio renginio, kad jis netaptų autoritarinio Baltarusijos režimo propagandos įrankiu.

Kaip pastebi konservatoriai, Lietuvos piliečiai yra aiškiai pasisakę prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Savo valią jie pareiškė pasirašydami dėl įstatymo dėl Astravo AE statybų stabdymo projekto ir 65 tūkstančiais parašų pareikalaudami, kad jis būtų priimtas Lietuvos Seime. Seimas, 104 parlamentarams vieningai balsavus už, šiuo įstatymu pripažino branduolinę elektrinę, statomą Baltarusijoje Astravo rajone, keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir įpareigojo Vyriausybę neįleisti elektros energijos iš Baltarusijos, jei joje pradės veikti Astravo AE.

Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą. Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams – nebuvo nagrinėti nei TATENA SEED misijos, nei ES streso testų metu, todėl Lietuvos pozicija lieka nepakitusi: stabdyti Astravo AE statybas ir, pasitelkus tarptautinius ekspertus, iš pagrindų peržiūrėti projektą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.29; 06:00