Prezidentas susitiko su antropologe prof. B. Galdikas. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitiko su Kanados lietuvių antropologe, orangutanų tyrinėtoja, profesore Birute Galdikas, šiemet žyminčia savo veiklos 50-metį.
 
Prezidentas su mokslininke kalbėjosi apie naujausius aplinkosaugos iššūkius: prastėjančią biologinės įvairovės būklę, nuo to priklausančią žmogaus gyvenimo kokybę, taip pat pandemijos aiškiai atskleistą ryšį tarp žmogaus ir ekosistemų sveikatos būklės.
 
Prezidentas ir B. Galdikas taip pat aptarė paramą mūsų šalies mokslininkams bei jiems sudaromas galimybes prisidedant prie teigiamų aplinkosaugos pokyčių.
 
Kaip pirmąjį žingsnį didinant paramą Lietuvos mokslui prezidentas paminėjo susitarimą dėl švietimo, deramą finansavimą moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. B. Galdikas akcentavo, kad siekiant geresnio mokslo finansavimo, svarbi ne tik valstybės, bet ir atskirų piliečių parama.
 
„Birutė Galdikas savo pavyzdžiu rodo, kad mokslas yra prasmingas ir įkvepiantis. Turime sudaryti sąlygas mūsų šalies mokslininkams keisti pasaulį. Pagarba ir derama mokslo pozicija valstybėje – vienas iš mūsų prioritetų“, – sakė prezidentas.
 
Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak šalies vadovo, mokslinės ataskaitos apie grėsmingą biologinės įvairovės ir ekosistemų nykimą kelia nerimą. Lietuva kartu su ES ir tarptautine bendruomene imasi konkrečių veiksmų joms išsaugoti. Prezidentas pažymėjo, kad svarbios pastangos prisidedant ir prie vietinių ekosistemų išsaugojimo – vienas iš tokių pavyzdžių yra Punios šilas.
 
Prof. B. Galdikas yra įvairių tarptautinių premijų laureatė. 2010 m. jai įteiktas Lietuvos valstybės ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“.
 
Susitikime taip pat dalyvavo prezidento patarėja aplinkos ir infrastruktūros klausimais Agnė Jakštienė, prezidento patarėjas sporto ir švietimo klausimais Paulius Baltokas, VDU rektorius prof. Juozas Augutis, gamtos mokslų prof. Vida Mildažienė, VDU komunikacijos prorektorė doc. asoc. prof. Vilma Bijeikienė ir doktorantė Ruth Linsky.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2021.10.26; 17:45

Kenkėjų pažeista medžių gausa Punios šile kelia susirūpinimą. VMU nuotr.

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sako, kad kenkėjų pažeista medžių gausa Punios šile kelia susirūpinimą.
 
K. Mažeika, Valstybinių miškų urėdijos (VMU) vadovas Valdas Kaubrė, prezidento vyriausiasis patarėjas, Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas Jaroslavas Neverovičius, kitų tarnybų atstovai, miškininkai bei aplinkosaugininkai penktadienį lankėsi Punios šile, kuriame apžiūrėjo medžių liemenų kenkėjų apniktus spygliuočių medynus ir kaip laikomasi miško sanitarinės apsaugos reikalavimų.
Punios šile. VMU nuotr.
 
Kaip nurodo VMU, žievėgraužis tipografas Punios šile sparčiai plinta ir jau yra užpuolęs 300 medžių, jo židiniai išsidėstę didžiojoje dalyje Punios šilo.
 
„Pažeistų medžių gausa ir plitimo mastai tikrai kelia susirūpinimą. Ypatingas iššūkis laukia ir aplink esančių privačių miškų savininkų, nes kenkėjas gali plisti toliau. Todėl specialistai turi imtis priemonių, kad jo plitimą sustabdytų – savalaikė reakcija yra geriausia priemonė nuo kenkėjo daromos žalos“, – sako K. Mažeika.
 
Jis taip priduria esantis „šalininkas to, kad ši vieta būtų atvira visuomenei.“
Punios šilas. VMU nuotr.
 
Pasak VMU, kenkėjų plitimui šįmet įtakos turėjo palankios oro sąlygos – šilta žiema bei nusekę gruntiniai vandenys. Paprastai žiemojimo metu nemaža kenkėjų dalis žūsta, ypač kai sulaukiama šalčių be gilaus sniego, tačiau šiemet dėl kenkėjams palankių oro sąlygų jų skaičius žiemojimo vietose mažėjo neženkliai, todėl prognozuojama staigi ir didelė kenkėjų invazija.
 
Punios šilo botaninis zoologinis draustinis užima 2 740 ha plotą. Visas miškas priklauso Natura 2000 teritorijai, yra vertingas dėl retųjų rūšių gausos ir didelės bioįvairovės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.12; 16:02

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po nevyriausybininkų pareikštų įtarimų, kad Punios šile galimai vykdomi medžių kirtimai, Valstybinių miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio vadovas Tomas Barkauskas sako, kad jokie kirtimai Punios šile nevyksta.
 
„Valstybinių miškų urėdija laikosi Aplinkos ministerijos nurodymų, todėl tenka apgailestauti, kad visuomenė tokiais pareiškimais yra klaidinama. Šiais metais Punios šile jokie kirtimai nebuvo vykdomi“, – Eltai sakė T. Barkauskas.
 
Jo teigimu, vykdant Valstybinės miškų tarnybos nurodymą, praėjusiais metais Punios šile buvo pašalinti tik žievėgraužio pažeisti medžiai siekiant sustabdyti jo plitimą.
 
„Laiku nesustabdžius žievėgraužio plitimo ir nesiimant jokių priemonių, jis gali pažeisti dar didesnius medynų plotus“, – teigė jis.
 
„Taip, pat, pagal VMT rekomendacijas, siekiant pagerinti Punios šilo medyno atkūrimo sąlygas, buvo nukirsta keliasdešimt medžių. Surinkti medžių kankorėžiai, iš kurių bus ruošiamos sėklos genetiniam medyno išsaugojimui ir atsargoms Augalų genobanke papildyti. Kadangi pats tokio amžiaus medynas savaime atsikurti nebegali, tai yra būdas išsaugoti genetinį Punios šilo medyno palikimą“, – pridūrė T. Barkauskas.
 
ELTA primena, kad nevyriausybininkai kreipėsi į aukščiausius šalies politikus prašydami išsiaiškinti kirtimų Punios šile aplinkybes.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Užfiksuota medžiaga liudija apie neseniai iškirstas sveikas pušis. Galimai tai prieštarauja kirtimų stabdymo pavedimui, kurį aplinkos ministras pasirašė reaguodamas į prezidento raginimus užtikrinti adekvačią apsaugą Punios šile. Kol vyksta Aplinkos ministerijos organizuoti procesai, reali Punios šilo apsauga yra vilkinama, medžiai kertami”, – pranešime sako Baltijos aplinkos forumo direktorius Žygimantas Morkvėnas.
 
„Mūsų turimose nuotraukose matosi rietuvė sveikų 80-100 metų amžiaus pušų. Jų žievėgraužiai tipografai nepuola, todėl šie kirtimai negali būti siejami su sanitarine apsauga. Tai – ne gamtos išteklius lentoms pjauti, bet valstybės saugomo gamtos paveldo dalis”, – tikina jis.
 
„Baltijos aplinkos forumas“ tikina kreipęsis į aukščiausius šalies politikus prašydamas išsiaiškinti šių kirtimų aplinkybes ir informaciją pateikti visuomenei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.25; 00:45

Nevyriausybininkai kreipėsi į aukščiausius šalies politikus prašydami išsiaiškinti kirtimų Punios šile aplinkybes.
 
„Užfiksuota medžiaga liudija apie neseniai iškirstas sveikas pušis. Galimai tai prieštarauja kirtimų stabdymo pavedimui, kurį aplinkos ministras pasirašė reaguodamas į prezidento raginimus užtikrinti adekvačią apsaugą Punios šile. Kol vyksta Aplinkos ministerijos organizuoti procesai, reali Punios šilo apsauga yra vilkinama, medžiai kertami”, – pranešime sako Baltijos aplinkos forumo direktorius Žygimantas Morkvėnas.
 
„Mūsų turimose nuotraukose matosi rietuvė sveikų 80-100 metų amžiaus pušų. Jų žievėgraužiai tipografai nepuola, todėl šie kirtimai negali būti siejami su sanitarine apsauga. Tai – ne gamtos išteklius lentoms pjauti, bet valstybės saugomo gamtos paveldo dalis”, – tikina jis.
 
„Baltijos aplinkos forumas“ tikina kreipęsis į aukščiausius šalies politikus prašydamas išsiaiškinti šių kirtimų aplinkybes ir informaciją pateikti visuomenei.
 
„Visuomeninė organizacija prašo nutraukti bet kokius kirtimus iki kol Aplinkos ministerija nesuorganizuos įvairių suinteresuotų grupių argumentuotos diskusijos, pasiūlančios tinkamą sprendimą, kaip užtikrinti Punios šilo gamtinės ekosistemos išsaugojimą ir kol nebus užtikrinti teisiniai instrumentai, įpareigojantys laikytis sutartų gamtos apsaugos principų“, – teigiama pranešime.
 
Aplinkos ministro atstovas spaudai Justas Jaskonis Eltai teigė, kad netrukus bus baigtas rengti naujasis šilo teritorijos apsaugos planas.
„Punios šilą, ne tik jo saugomos teritorijos dalį, reikia visapusiškai apsaugoti ir mes tam rengiamės – šiuo metu baigiamas rengti naujasis šilo teritorijos apsaugos plano pirminis variantas, apie kuri diskutuoti netrukus pakviesime visuomeninių organizacijų atstovus, mokslininkus“, – Eltai sakė J. Jaskonis.
 
Jis taip pat paragino visuomenininkus neužsiimti viešųjų ryšių akcijomis.
 
„Tik dar kartą norėčiau pakviesti visuomeninių organizacijų atstovus dialogui darbiniame lygmenyje, o ne viešųjų ryšių akcijai. Kaip rodo Klaipėdos atvejis – tai veikia“, – pridūrė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.25; 00:30

Miško tankmėje – kirtimai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nevykdant sanitarinių kirtimų, ketvirtadalis Punios šilo galėtų išnykti, o visos medžioklės šile šiemet bus sustabdytos, sako aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
 
„Dabar kovojama su pasekmėmis, kai 2017 m. buvo ministro įsakymu sustabdyti sanitariniai kirtimai. Būtų reikėję iškirsti apie 2 ha vabzdžių apimtų medžių, dabar turime pasekmes virš 6 ha, tai trigubai padidėjo plotas. Tie darbai turi būti padaryti apsaugant medžius.
 
Kitas dalykas – dėl medžioklės. Įvertinome situaciją. Iki 2018 m. medžioklė buvo tik limituota, o 2018 m. buvo ministro pavedimas organizuoti medžiokles su varovais. Šiemet mano pavedimu bus sustabdytos visos medžioklės,“ – Eltai sakė K. Mažeika.
 
Ministro teigimu, nevykdant Punios šile sanitarinių kirtimų, ketvirtadalis šilo tiesiog išmirtų.
 
„Natūraliai, jei paliktume, tai Punios šile yra beveik 24 proc. eglynų. Sanitariniai specialieji kirtimai pavesti ne tik miškininkams, bet ir saugomų teritorijų tarnybos specialistams, gamtininkams, jie turi įvertinti kiekvieną medį, kad nebūtų pažeistos ir aplink augančios augalų buveinės. Jeigu neapsaugotume (eglių. – ELTA), tai tikimybė, kad 25 proc. miško tiesiog žus,“ – teigė K. Mažeika.
 
Pasak jo, nutraukti ūkinę veiklą būtų pavojinga pačiam miškui.
„Palikus sengirei formuotis natūraliai, nudžiuvus eglėms, (…) sengirės medžiai atsikurs tik po kelių šimtų metų. Tai yra procesas, kur žmogus tiek metų darė darbus, ūkininkavo tame miške, todėl staiga nutraukti veiklą būtų pavojinga pačiam miškui, juolab aplink yra ūkiniai miškai,“ – Eltai teigė ministras.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Nevaldant miškų invazijos židinių, jie persimestų į ūkinius miškus, o jų savininkai tuomet galėtų prašyti kompensacijų, nes valstybė savo teritorijoje nesutvarkė vabzdžių židinių, ką įpareigoja Valstybinė miškų tarnyba, tai žiūrime kompleksiškai,“ – pridūrė K. Mažeika.
 
Kaip ELTA jau rašė, gamtininkai ir visuomenininkai ketvirtadienį Vyriausybei įteikė peticiją dėl Punios šilo išsaugojimo, kurią pasirašė beveik 15 tūkst. žmonių. Gamtininkai taip pat apskundė teismui įsakymą, kuriuo buvo sustabdyta Punios šilo rezervato plėtra.
 
Atsakydamas į aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos abejones dėl kinivarpų grėsmės šilui, miškininkas Gintautas Mozgeris sakė, kad šio reiškinio priežastys nesiejamos su miškininkavimo veiklos nevykdymu rezervatuose.
„Tokie protrūkiai pirmiausia susiję su klimatiniais veiksniais ir miškininkavimo klaidomis ūkiniuose miškuose,“ – gamtininkų surengtoje spaudos konferencijoje teigė G. Mozgeris.
 
„Kiti mato kinivarpą kaip natūralių procesų kontekste esančią gyvą būtybę, kuri turi turėti savo vietą,“ – pridūrė Baltijos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
 
Pasak jo, tyrimai parodė, kad gamta natūraliai susitvarko su žievėgraužio tipografo plitimu.
 
ELTA taip pat primena, kad daugiau nei šimtas gamtos apsaugos, meno, kultūros ir kitų sričių atstovų kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydami gelbėti Punios šilą, kurio likimui, jų teigimu, šiuo metu grėsmę kelia aplinkos ministro K. Mažeikos sprendimai.
Miško tankmėje – trobelė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Visuomenininkai pabrėžė, kad Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, jame sutinkamos į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, šimtai saugotinų miško buveinių. Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą, buvo parengtas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau dabartinis aplinkos ministras K. Mažeika pristabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.30; 05:00
 
 
 

Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda laikosi pozicijos, kad į Punios šilo gamtinio rezervato plėtrą turėtų būti žiūrima kompleksiškai.
 
„Turi būti kompleksiškai įvertinta, koks tas poveikis būtų, jeigu rezervatas būtų plečiamas ir kad toks žingsnis neatsilieptų neigiamai, kad iš vienos pusės ir saugotume gamtą, bet ir žmonėms nesudarytume sunkumų”, – trečiadienį po Prezidento ir laikinojo aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos susitikimo sakė prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius.
 
Tuo metu K. Mažeika sakė, kad iki spalio Punios šile turėtų būti atšauktos visos medžioklės, kurios buvo užsakytos.
 
„Medžioklės sezonas prasideda nuo spalio 15 dienos, tai iki to laiko turi būti atšauktos visos medžioklės, kurias per sistemą užsako privatūs medžiotojai”, – sakė K. Mažeika.
 
Anot jo, iki gruodžio 1 dienos taip pat turi būti parengtas apsaugos tikslų projektas bei įvertintos Punios šilo botaninio zoologinio draustinio teritorijos buveinės, kad būtų galima jas apsaugoti.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
K. Mažeika trečiadienį pavedė Valstybinių miškų urėdijai nevykdyti plynųjų sanitarinių miško kirtimų Punios šile.
 
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pavesta iki šių metų gruodžio 1 dienos peržiūrėti Punios šilo apsaugos tikslus.
 
Kaip ELTA jau rašė, daugiau nei šimtas gamtos apsaugos, meno, kultūros ir kitų sričių atstovų kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydami gelbėti Punios šilą, kurio likimui, jų teigimu, šiuo metu grėsmę kelia K. Mažeikos sprendimai.
 
Visuomenininkai pabrėžė, kad Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, jame sutinkamos į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, šimtai saugotinų miško buveinių. Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą, buvo parengtas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tačiau dabartinis aplinkos ministras K. Mažeika sustabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.
 
Tuo metu G. Nausėda sakė teigiamai vertinantis iniciatyvas stiprinti gamtai reikšmingų teritorijų, tokių kaip Punios šilas, apsaugą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.07; 14:30

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per šimtą gamtos apsaugos, meno, kultūros ir kitų sričių atstovų kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydami gelbėti Punios šilą – vieną vertingiausių Lietuvos ir Europos miško masyvų, – kurio likimui šiuo metu esą grėsmę kelia laikinojo aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimai.
 
Visuomenininkai pabrėžia, kad Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, jame sutinkamos į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, šimtai saugotinų miško buveinių.
 
Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą, buvo parengtas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau dabartinis aplinkos ministras K. Mažeika sustabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.
Nemunas ties Birštonu rudenį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Gamtosaugininkai ir kiti kreipimąsi į prezidentą pasirašę visuomenės atstovai tvirtina netikintys šiais ministro motyvais, mat parengti planavimo dokumentai esą nurodo priešingai – numatyta, jog aplinkiniai gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, grybauti ir uogauti Punios šile, o visuomenės lankymasis tam tinkamose teritorijose būtų net labiau prieinamas dėl pagerintos infrastruktūros.
 
Prašymą prezidentui pasirašiusieji įžvelgia iš už sprendimo stabdyti rezervato plėtros projektą kyšančias medžiotojų interesų ausis. Pats ministras K. Mažeika yra medžiotojas bei yra pasisakęs, kad Punios šilo komerciniai medžioklės plotai galėtų būti aukciono būdu parduodami privatiems medžiotojams. Tai, pasak visuomenininkų, medžioklę greičiausiai suintensyvintų ir padarytų dar mažiau kontroliuojamą.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Gamtosaugininkai, kultūros, meno, bei kiti visuomenės atstovai įsitikinę, kad aplinkosauginių įsipareigojimų nesilaikantis aplinkos ministras K. Mažeika nėra tinkamas šioms pareigoms ir prašo prezidentą į postą paskirti principingai aplinkosaugos interesus ginantį ir dalykinę kompetenciją turintį asmenį.
 
„Mes nesiekiame diktuoti Vyriausybės Kabineto sudėties. Mūsų pagrindinis tikslas – unikaliam Punios šilui suteikti adekvačią apsaugą. Šiuo metu susiklosčiusi situacija, kai atšauktas geras specialistų parengtas sprendimas, užkertantis kelią ūkiniams kirtimams bei medžioklei, ir nepasiūlyta jokia alternatyva, diskredituoja pačią gamtosaugos idėją. Šiandien Lietuvos laukinėje gamtoje praktiškai nėra nė vienos vietos, kur žvėrys būtų netrikdomi medžioklės ir visuomenė galėtų juos tokius pamatyti. Punios šilą būtina apsaugoti be ūkinių kirtimų ir medžioklių“, – sakė vienas iš rašto prezidentui iniciatorių, gamtosaugos organizacijos Baltijos aplinkos forumas vadovas Žymantas Morkvėnas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Kreipimąsi į prezidentą pasirašė aštuonios šalies gamtosaugos organizacijos, taip pat pavieniai gamtininkai, gamtos fotografai. Tarp pasirašiusiųjų ir Nacionalinės premijos laureatai: literatūrologė, teatrologė Irena Vėsaitė, rašytojas Tomas Venclova, režisierius Gintaras Varnas, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, aktorius Rolandas Kazlas ir kiti. Taip pat J. Basanavičiaus premijos laureatai: istorikas, archeologas Vykintas Vaitkevičius, mitologas religijotyrininkas Dainius Razauskas. Lietuvos gamtinės vertybės stojo ginti ir įvairūs žinomi muzikantai, tarp kurių Aistė Smilgevičiūtė, Erika Dženings, Jurgis Didžiulis.
Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Punios šilas lietuviams turėtų būti toks pat brangus, kaip prancūzams Paryžiaus Dievo Motinos (Noterdamo) katedra. Lietuvių biurokratai yra nė kiek ne geresni nei sovietiniai biurokratai. Jei norint išsaugoti Punios šilą prireiktų paskirti kitą aplinkos ministrą, tuomet tai ir turi būti padaryta“, – įsitikinęs režisierius G. Varnas.
 
Kreipimąsi pasirašė ir įvairių mokslo sričių atstovai, gydytojai, literatūrologai, kompozitoriai, bendruomenių atstovai. Kreipimosi iniciatoriai žada, kad parašai bus renkami ir toliau.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.02; 04:00

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 2 2 »

2017.02.12; 09:05

O ar seniai dar žaidė saulutė,
Žydros padangės švietė blaiviai,
Šiltas vėjelis dvelkdamas pūtė.
Dirvoj bangavo, linko javai?..

V.Mykolaitis-Putinas

Vytauto Visocko nuotr.

Žvejas
Žalieji ežerai
Ąžuolas
v
Salotė
Punios šilas
Piliakalnis
Nemunas ties Balbieriškiu
Kudirkos klėtelė
Kriūkai
Korevaitės kapas
Kernavės muziejus
Dūkštų piliakalnis
Alytaus gimnazija
Žvejas Žalieji ežerai Ąžuolas v Salotė Punios šilas Piliakalnis Nemunas ties Balbieriškiu Kudirkos klėtelė Kriūkai Korevaitės kapas Kernavės muziejus Dūkštų piliakalnis Alytaus gimnazija
Žvejas