Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.

Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.

Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.

Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be „antrųjų pusių“. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.

Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.

Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.

Ką Austėja Landsbergienė žino apie „HAMAS“

Austėja Landsbergienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pavyzdžiui, Austėja Landsbergienė, konservatorių partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona, viešame laiške „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio elgesį palygino su „teroristine organizacija HAMAS“.

Niekuomet neapsivers liežuvis smerkti vaizdingų palyginimų.

Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…

Kokį atskaitos tašką pasirinksime?

Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?

Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė

Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.

Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.

Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas

„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.

Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?

Turkiškas motyvas  

Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.

Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.

Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.

Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.

Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos

Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.

Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.

O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.

Finansiniai ir moraliniai honorarai

Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“

Kada ir kodėl?

Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?

Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.

2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.

Vano sukilimas

Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.

Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.

1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.

Argi ši detalė nėra svarbi?

Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas

O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.

Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?

Aramo Andoniano klastotė

Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.

Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?

Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Armėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Štai tas sąrašas…

PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).

PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).

PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).

PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).

PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).

PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).

PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).

PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).

PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).

PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).

PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).

PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).

PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).

ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: JungtiniųTautų biure nužudytas diplomatas Evner Ergun (Viena, Austrija, 1984 lapkričio 19).

PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).

Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui

PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).

IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).

IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).

SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).

IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).

ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).

Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.

Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.

2020.07.28; 07:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.

Kada bus įkurta Palestinos valstybė?

Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.

Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…

Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.

Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.

Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…

Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?

Lenkiška Konstitucija

Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.

Taivanietiškas galvosūkis

Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?

Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?

Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.

2020.05.22; 09:50

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pataikaujantis žmogus nėra patrauklus. Ir pataikaujančios valstybės žavia nepavadinsi. Niekas nesidžiaugia, kai jį pavadina paniekinančiu žodžiu „pataikūnas“. Bet kartais tokia laikysena – neišvengiama. Be tokios taktikos – ne visuomet išsiverčiama…

Dalios Grybauskaitės nubrėžta riba

Vargu ar dera stebėtis, kad Lietuva su JAV bendrauja kiek kitaip nei, sakykim, su Latvija, nors abi valstybės mums ir draugiškos, ir svarbios. Tokius vadinamuosius „dvigubus standartus“ pastebi visi, bet jais – niekas nesistebi. Tai – gyvenimas. Didesnis pataikavimas Amerikai ir mažesnis dėmesys Latvijai – natūralus, neišvengiamas.

Tačiau labai svarbu, kaip pataikaujama. Galima nertis iš odos stengiantis įtikti stipresniam, įtakingesniam kolegai ir galima rodyti nuolankumą bei ištikimybę neprarandant garbės, išdidumo, teisingumo.

Man regis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė sykį pademonstravo, kad įmanoma išsaugoti savigarbą diskutuojant net su gyvybiškai svarbiu partneriu. Jei Vašingtonas elgiasi taip, kaip nedera elgtis džentelmenui, kodėl amerikiečiams to nepasakius atvirai?! Būtent D.Grybauskaitė, mano supratimu, nubrėžė ribą, kada pataikavimas – dar pateisinamas, net sveikintinas, o kada jis – jau primityvus, atgrasus, atstumiantis.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mums derėtų kur kas dažniau prisiminti D.Grybauskaitės parodytą leistiną pataikavimo ribą – neperženkime jos bičiuliaudamiesi nei su amerikiečiais, nei su lenkais, nei su žydais ar latviais.

Prancūziška kvailystė

Pasvarstyti pataikavimo tema paskatino neseniai pasirodęs Rytų Europos studijų centro vyr. politikos analitiko Vladimiro Laučiaus pasakojimas (portalas delfi.lt), kaip jį daugiau nei prieš trejus metus buvo pasikvietęs Lietuvoje reziduojantis Prancūzijos ambasadorius. Pasirodo, kvietimas buvo įteiktas tik tam, kad ambasadorius ištisą valandą galėtų piktai pamokslauti Vl.Laučiui, kaip jis, žemės dulkė, drįsta abejoti tiek politine, tiek karine Prancūzijos galia (Vladimiras Laučius. „Turkų puolimas Sirijoje: kur mus visus tai veda“).

Be kita ko, minėtoje publikacijoje, supykdžiusioje tuometinį Prancūzijos ambasadorių, Vl. Laučius rašė: „...straipsnyje pridūriau – ir tai, žinoma, ne mažiau užkliuvo garbiam diplomatui – kad, jei Paryžiaus karinė galia prilygtų jo politinėms ambicijoms, diplomatinei arogancijai ir įtakai ES, tai islamistams buvusiame Prancūzijos protektorate – Sirijoje – patys prancūzai turėtų gebėti suduoti galingą smūgį. Nesudavė. Nes Prancūzijos ambicijos iš tiesų nebeatitinka jos realių karinių ir geopolitinių galimybių. Sirijoje įtikinamai pasireiškė tik JAV su savo sąjungininkais kurdais ir Rusija su Kremliaus draugo Assado režimu. Europa liko už borto. Prancūzijos ambicijos iš tiesų nebeatitinka jos realių karinių ir geopolitinių galimybių.“

Labai šaunu, kad Vl.Laučius nenutylėjo šio prancūziško akibrokšto. Akivaizdu, jog tuometinis Prancūzijos ambasadorius Philippe’as Jeantaud pasielgė ne taip, kaip dera elgtis diplomatui. Pasikviesti Lietuvos žurnalistą pokalbiui – kodėl gi ne? Įtikinėk, pasakok, pateik solidžios literatūros – niekas taip elgtis ambasadoriui nedraudžia. Bet priekaištauti, piktintis, įsakmiai nurodinėti – tai jau ne diplomatiniai argumentai. Jei Prancūzijos ambasadorius manė, kad savo gresyvia laikysena privers žurnalistą keisti nuomonę, – jis tiesiog kvailas ambasadorius.

Prancūziški nusikaltimai Alžyre

Kad Lietuvoje reziduojantys prancūzų diplomatai ne visuomet elgiasi korektiškai, patyriau ir savo kailiu…

Šių metų pradžioje portale slaptai.lt paskelbiau nusistebėjimą: kodėl oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius nusprendė minėti ne tik kaip armėnų genocidą, bet balandžio 24-ąją net paskelbė „nacionalinio gedulo diena“?

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Straipsnyje „Prancūziška keistenybė: ką atsakys Lietuvoje reziduojantys prancūzų diplomatai“ svarsčiau, kodėl toks didelis Prancūzijos dėmesys įvykiams, dėl kurių prancūzų kaltė sunkiai apčiuopiama, ir koks oficialiojo Paryžiaus požiūris į … akivaizdžius pancūziškus nusikaltimus Alžyre.

Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau Pancūzijos prezidentas jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti dėmesingas Alžyro žmonių skausmui?

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?

Kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų: kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų rengiama prisimenant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Deja, iš Prancūzijos ambasados nesulaukiau jokio atsakymo, jokio paaiškinimo. Kapų tyla. Tarsi Prancūzijos ambasada Vilniuje būtų išmirusi.

Man regis, Prancūzijos ambasados tylėjimas – akivaizdi nepagarba Lietuvai. Jei mūsų NATO ir Europos Sąjungos partneris elgiasi kiauliškai, aš turiu teisę piktintis nedžentelmeniška prancūzų laikysena, ar vis tik privalau kukliai patylėti?

Pataikavimas J.Pilsudskiui

Esu įsitikinęs, jog jei elgiamės nuolankiai, kaip jaunesnysis brolis, tai turėtume sulaukti bent minimalių reveransų ir iš tų, kuriems pataikaujame. Pataikavimas turėtų būti daugmaž abipusis. Kitaip – tai jau ne pataikavimas, o kur kas blogesnis reiškinys…

Štai paskutiniuosius kelerius metus Lietuvoje Jozefą Pilsudskį žūtbūt bandoma pavaizduoti beveik kaip … nuoširdų, ištikimą Lietuvos draugą.

Štai ką šia tema portale 15min.lt neseniai sakė istorikas Alvydas Nikžentaitis. „Jo teigimu, J.Pilsudskio veiklą vertinant objektyviai – labai svarbią vietą užima „stebuklu prie Vyslos“ vadinamas Varšuvos mūšis. Istorikas pabrėžė, kad 1920-aisiais sutriuškindamas bolševikus jis apgynė ir nepriklausomą Lietuvą.“

Pilsudskio okupanto karikatūra

Taigi J.Pilsudskis okupavo Vilniaus kraštą, dėl to visa Rytų Lietuva keletą dešimtmečių kentė žiaurią polonizaciją, kurios pasekmes jaučiame iki šiol, dėl lenkų agresijos Lietuva nepajėgė anuomet artimiau susidraugauti su Latvija ir Estija, nes dėl Vilniaus reikalų šios bijojo susipykti su Varšuva, bet mes, pasirodo, J.Pilsudskiui turime jausti dėkingumą už tai, kad jis … apgynė Lietuvą.

Be kita ko, „paklaustas, ar J.Pilsudskio asmenybei Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio, A.Nikžentaitis pastebėjo, kad pastaraisiais metais netrūksta diskusijų. Anot jo, lietuvių požiūris gerokai pasikeitė, tai rodo, pavyzdžiui, Pilsudskių gimtinėje iškilęs paminklas. „Visų pirma, – apibendrino istorikas, – lietuvių tauta jaučiasi pakankamai brandi ir nemato pavojaus iš Lenkijos, nors įvairių incidentų, pavyzdžiui, politikų baimės įteisinti pavardžių rašybą, pasitaiko, tačiau tiesioginės grėsmės nejaučiame, todėl J.Pilsudskį vertiname švelniau negu iki šiol.“

Kad Lietuvoje jau būta daug, beje, vien prolenkiškų renginių dėl J.Pilsudskio asmenybės, – nematau nieko smerktino. Diskutuokime, ginčykimės, žvelkime iš pačių įvairių pusių. Gerbkime Lenkijos ambasados Lietuvoje ir Lenkų instituto Vilniuje poziciją, girdi, „Lietuvos sostinę okupavęs agresorius – beveik šventas žmogus“.

Tačiau mainais į Lietuvoje surengtas konferencijas apie neva J.Pilsudskio teigiamą lietuvišką veiklą reikalaukime, kad Lenkijoje būtų surengti, pavyzdžiui, pokalbiai dėl antilietuviškos Armijos Krajovo veiklos Pietryčių Lietuvoje.

Arba tegul Varšuva surengia konferenciją, kurioje išsamiai, smulkiai, iš visų pusių būtų narpliojamas Mykolo Biržiškos veikalas „Vilniaus golgota“. Ten smulkiai aprašytos okupacijos metais lietuviams padarytos skriaudos. Tikrai yra apie ką pašnekėti.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Galų gale prašykime, kad Varšuvoje būtų sušaukta konferencija dėl literatūros kritiko, literatūrologo, rašytojo Algimnto Bučio pasirodžiusio veikalo „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (Vilnius, UAB „Alio“, 2019, II-asis pataisytas ir papildytas leidimas).

Tame beveik 600 puslapių turinčiame veikale išsamiai pasakojama, kaip, be kita ko, Lietuvą ištisus šimtmečius tendencingai menkino lenkų istorikai, metraštininkai, politikai. Tegul Lenkija bent dabar atsiprašo, pripažindama savo klastotes ir išsigalvojimus.

Sakote, kad tokios diskusijos Varšuvoje – neįmanomos? Tikriausiai. Bei jei Lenkija nesutinka nė su viena mūsų tema, kodėl mes privalome laiminti jos siūlomas diskusijas?

Juk susitarėme – pataikavimas privalo būti abipusis. Jei nėra bent menkiausio „aš tau – tu man“, tada tai jau – ne pataikavimas. Tai – absoliutus nusižeminimas, ištižimas, visiškas savigarbos praradimas.

Kur mokslinė knyga apie P.Raslano ir N.Dušanskio nusikaltimus?

Kita tema – Holokaustas. Lietuvoje nuveikta labai daug pagerbiant žydų aukas Antrojo pasaulinio karo metais. Labai teisinga, padori ir išmintinga  lietuviška laikysena. Bet laukiu nesulaukiu, kada, sakykim, Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva bus išleisti moksliniai veikalai apie Petro Raslano, Nachmano Dušanskio ir kitų panašių „didvyrių“ nusikaltimus Lietuvoje? Nejaugi tie sadistai – neverti nė vienos kritinės knygos, nė vienos kritinės konferencijos? Nejaugi juos – pamiršime, nutylėsime? O gal net tokio klausimo kelti – nevalia?

Kada pagerbsime prūsus ir mažlietuvius?

Mes dažnokai elgiamės labai keistai. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jau senokai pastatytas armėnų tautos praradimus menantis kryžius – chačkaras. Bet ar uostamiestyje turime paminklų, kurie didingai įamžintų masines prūsų bei Mažosios Lietuvos lietuvių žūtis? Kodėl svetimos, nieko bendro su Lietuva neturinčios tragedijos Lietuvai aktualesnės nei savos, lietuviškos, netektys?

Lietuva vis dar panaši į tą, kuris visiems stengiasi įtikti, visų atsiprašinėja, visiems pataikauja, o apie patirtus savus skaudulius nedrįsta net užsiminti. 

2019.11.12; 07:35

Lietuvos didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Demokratija yra gerai. Deja, ji yra gerai ne tik padoriems piliečiams, patriotams, bet ir tiems, kurie kasasi po valstybės pamatais, t. y. piktybiškai gadina rūpestingai puoselėjamą sodo veją. Jie net turi savo pavadinimą, savo vardą – specifine leksika su specifiniu kvapeliu.

O kur demokratijos ribų kraštas, t. y. riba, kurią peržengus vien moralinis vertinimas jau nebeveikia arba neturi prasmės, – ar kas žino?

Na, gal Baudžiamasis kodeksas? O gal tik simbolinės nuobaudos pagal Civilinį kodeksą? Nei viena, nei kita daugeliu atvejų paprasčiausiai netaikoma – pasitenkinama viešu skandalu ir pamirštama.

Skandalas dėl Vilniaus savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus  vienasmene iniciatyva nukabintos atminimo lentos generolui Jonui Noreikai-Vėtrai taip pat jau rimsta. Ir jokių pasekmių nebus. Bent jau Šimašiui.

Gedimino pilies bokšte slapta nukabinta ir atminimo lenta sukilimo prieš sovietus organizatoriui Kaziui Škirpai, panaikintas jo vardo gatvės pavadinimas tame pačiame Vilniuje.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šimašiaus sukelta tautos supriešinimo (ir susipriešinimo) banga vėl (po odiozinės Vanagaitės išpuolių) į paviršių išplukdė šiukšlių šiukšlyčių kalną. Ant jo viršūnės, tarsi koks alpinistas, sėdi pats Vilniaus meras.

Normalioje demokratijoje jo jau seniai nebūtų nė padujų. Jeigu pats nesusipranta atsistatydinti.

Dabar antai meras nuo šiukšlių kalno viršaus stebi, kaip Kremliaus propagandistai jį liaupsina kaip „tikrą vyrą“. Nors tikru vyru jis, deja, nė nekvepia, ir jau vien dėl to, kad juodus darbus laisvoje šalyje atlieka tamsiu paros metu.

Kuomet Vanagaitės (net nesinori jos vardo minėti) kampanija prieš A. Ramanauską-Vanagą susilaukė aštrios didelės mūsų visuomenės dalies kritikos bei buvo nepaneigiamai įrodytas jos šmeižtas Vanago adresu, ją vis tiek užstojo Europos žydų kongreso vadovas Rusijos milijardierius Mošė Kantūras. Beje, jo nuomonę „opiais“ klausimais labai atidžiai išklauso pats Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Vanagaitės „odisėją“ perėmė ir kiti. Antai Amerikoje gyvenantis litvakas Grantas Arthuras Gochinas piktinasi Lietuvos genocido centro išvadomis dėl K. Škirpos ir J. Noreikos. Net į teismą yra padavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą dėl esą neteisingų jo išvadų, įrodančių minėtų asmenų nekaltumą.

Beje, neseniai jis yra gavęs net Lietuvos pilietybę!

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

O gal dar kas nors prisimena Dušanskį, Raslaną ir jų dėka patirtas nežmoniškas Lietuvos patriotų kančias Telšių rajono Rainių miškelyje, gydytojų žudynes Panevėžyje?

Įdomu, ką apie tai galvoja buvęs (?) Vanagaitės globėjas, “medžiotojas” iš pašaukimo Efraimas Zurofas?

Gal panašiai kaip Izraelio rašytojo Amos Oz romano “Pasakojimas apie meilę ir tamsą” vieno iš herojaus (irgi Efraimo) lūpomis ištartas anuometinio Izraelio ministro pirmininko Menachemo Begino vieno iš tikslų vertinimas: “…jei mes, žydai, staiga pratrūksime šaukti, tapsime visiškai kitokie nei praeities žydai, anaiptol ne akla ir silpna skersti genamų avių kaimenė, bet atvirkščiai – grėsmingi ir baisūs it vilkai. Jei tik mokėsim ešaukti, visi plėšrūnai beregint mūsų išsigąs ir atiduos mums viską, ko tik užsigeisime: vieni valdysime visa kraštą, susigrąžinsime visas šventąsias vietas, prarysime Jordaniją, o visas išsilavinęs pasaulis mus gerbs ir mylės…”.

Būtent sadisto N.Dušanskio apie A. Ramanauską-Vanagą skelbiamais falsifikatais remdamasis Efraimas Zurofas dar 2017 m. spalio 28 d. tviteryje rašė: „Lietuvių didvyrio vaidmuo Holokausto nusikaltimuose turėtų neleisti jam būti pavadintam 2018 metų valstybės didvyriu“.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Lietuvoje galvas vėl ėmė kelti ir jau šį pasaulį paliekančių buvusių stribų bei kolaborantų atžalynas. Internetinėje erdvėje pilna prakeiksmų Lietuvai, neapykantos partizanams ir apskritai Lietuvos Laisvės bylai.

Bet užuot ėmęsis įstatymų griežtinimo Lietuvos laisvės šmeižikams (iki pilietybės atėmimo) Lietuvos seimas murkdosi savo menkų merkantilinių tikslų pelkėje, vis labiau į ją grimzdamas.

Žiūrėjimas Rusijos pusėn nė kiek netrikdo ir jo pirmininko Viktoro Pranckiečio, keletą metų slėpusio VSD jam pateiktą pažymą apie įtartinus seimo narės Irinos Rozovos ryšius su Rusijos ambasados “diplomatais”. Vien dejavimas – Karbauskis skriaudžia…

Gal pagaliau atsitokėkime, ir ištiesinkime savo pažeistą stuburą, nes vėliau net chirurginė operacija gali nebepadėti.

2019.09.17; 07:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Remigijus Šimašius savo akcijos prieš Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą kritikus neseniai vienoje TV laidoje pavadino užsimaskavusiais antisemitais.

Na, aš taip pat esu garsiausio Vilniaus vandalo kritikas, bet kažkodėl, – Dievas mato, – nesijaučiu nei antisemitas, nei juolab – nuslepiantis savo esmę, linkęs užsimaskuoti situacijos dalyvis. Greičiau dabar yra taip, kad jaučiu nepatogumą tik dėl to, jog ką tik kviečiau liudyti Dievą bedievio akivaizdoje ir tarsi buvau pasirengęs parodyti savo širdį ten, kur to niekam nereikia. Taigi, jeigu norite, demaskuosiu save iki galo – man net kažkiek gėda ir neramu, kad, šitaip užvirus košei, niekaip kol kas nepavyksta pasigauti žmogaus charakterį vienaip ar kitaip paspalvinančio antisemitizmo užkrato. Kartais net pavydžiu antisemitams, kurie  neapsunkina savęs problemų sudėtingumu ir yra pasiryžę viską paaiškinti radikalaus supaprastinimo būdu, plėtodami savotišką atpirkimo ožio teoriją.

Kalbant daug rimčiau, svarbu pastebėti, kad blogiausia, kas galėtų mums dabar atsitikti, būtų tautinės nesantaikos pakurstymas, dar didesnės priešpriešos tarp  lietuvių ir žydų paakinimas. Tai labai pasitarnautų tokiems žmonės kaip R.Šimašius, kuris, paaštrėjus tautinei nesantaikai, tikrai nepraleistų progos pasigirti, kad atseit anas jau buvo perspėjęs anksčiau, jog čia iš kiekvieno pakampio žybsi užsimaskavusių antisemitų akys (brrr..).

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesunku įsivaizduoti, kad pirmasis tokios nesantaikos kurstytojas ir yra pats R.Šimašius, sumanęs pažvejoti nešvariame vandenyje, nusprendęs pasireklamuoti ant jo paties sukelto nešvankaus skandalo aukuro. 

Kažkada poetas Gintaras Patackas gražiai surimavo žodį „meras“ su  garsiausiojo dainiaus vardu, parašęs štai tokį eilėraštuką: o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais. Tai tikrai neturi  nieko bendro su liūdnai pagarsėjusiu Vilniaus meru turinio požiūriu, bet tinka čia nupieštu uostinėjančio mero paveikslėliu, kai ir mūsų atveju būtų galima pasakyti: o europos mažiau šimašiau/ kodėl tu pats staiga pagadinęs orą/ kitus apuostai raukais/ vaidindamas šitaip pilietį nekaltą dorą.

Kaip atrodo bent man, mes visi bėgant metams tampame profesiniais išsigimėliais, profesija mums uždeda nenuplaunamą antspaudą, savo refleksais persisunkia net į pasąmones gelmes. Savo ruožtu esu pastebėjęs dar ir tai, kad liberalų profesionalų (kai liberalizmas tampa profesija) smegenėlės bėgant laikui kažkur išteka, išsilygina, tampa plastmasinėmis (šios taisyklės, kaip atrodo, negalima pritaikyti tik Eugenijui Gentvilui, kuris, net ir būdamas nepalaužiamu liberalu, išsaugo savo dinozauriškai žmogišką prigimtį).

Iš tiesų, kai R.Šimašius kalba apie moralinį kompasą, užsimaskavusius antisemitus ir panašius dalykus, garsų artikuliacijos reikšminė skirtis palaipsniui išsitrina, viskas susilieja į tuščios puodynės barškėjimą. Gal iš tiesų nieko daugiau ir nebuvo galima tikėtis iš tokio R.Šimašiaus, tačiau aš dėl pilnos satisfakcijos vis tik norėčiau (įsisvajojau), kad aukštesniosios instancijos uždraustų apsimelavusiam merui vartoti žodį „moralė“, taip apsaugant lietuvių kalbą nuo išniekinimo.

Kaip visi žinome, net lengva intonacija neutraliam žodžiui gali suteikti melagingą prasmę, savo ruožtu Vilniaus nevykėlis meras, teisindamasis dėl savo barbariškų veiksmų, nepasidrovėjo tiesmukiškai pareikšti, kad neva būtent Jonas Noreika-Generolas Vėtra uždarė Šiaulių apskrities žydus į getą, tarsi okupuotoje šalyje butaforinės lietuviškos valdžios tarnautojas būtų galėjęs daryti kokius nors valingus veiksmus. Žinia, mūsų tautietis tik lietuviškai įgarsino okupacinės valdžios sprendimą, taigi, formaliai žiūrint, tarsi ir teisingi R.Šimašiaus žodžiai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros nusižengimus yra iš tos pačios serijos melų, kai skelbiama, jog pasaulinį Holokaustą sukėlė arba II-ąjį pasaulinį karą pradėjo niekšai lietuviai.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Ar jau girdėjote, yra tokių lietuviškos spaudos darbininkų, kurie garsiai trimituoja pašaliais, kad Vilniaus meras, išniekindamas laisvės kario atminimą, pasielgė drąsiai ir garbingai. Jeigu Tu, skaitytojau manai, kad jie yra lietuviai, tokie patys kaip ir mudu abu, leisk man tapti konvertitu, atvirsti į žydą. Tie niekados nėra pasmerkę net ir didžiausio budelio, baisiausio sadisto iš savo tarpo, nors nedidelė paslaptis yra faktas, kad daktaras Josefas Mengele, palyginus su Nachamu Dušanskiu, buvo tik spuoguotas paauglys.

Ar reikėjo dar kartą užsiminti apie žydus, kai čia aptariamas visai kito pobūdžio klausimas, diskutavome apie niekingą R.Šimašiaus poelgį ir jo nepraustaburniškas kalbas? Nagi, dėl pilnesnio vaizdo nepraleisiu progos dar kartą pareikšti, kad žydai neabejotinai yra didvyriška, labai talentingų žmonių tauta, iš kurios  būtų galima daug ko gero pasimokyti. Tačiau šįkart labai nuvylė Lietuvos žydų bendruomenės oficialūs atstovai, pritarę R.Šimašiaus iniciuotam vandalizmo aktui. Kaip atrodo bent man, šįkart buvo prašauta pro šalį net žiūrint iš egoistinio žydų bendruomenės taško.

Klausiu – ar išties reikėjo prisidėti prie laisvės kario atminimo  išniekinimo, juolab kad kalbame apie tokį žmogų, kuris pogrindžio spaudoje smerkė Holokaustą, kuris, kaip liudija garsiausi Šiaulių krašto žydų gelbėtojai, buvo nepaprastai tauri, talkinusi asmenybė?

Kita vertus, šalies žydų bendruomenės nedraugiškumas šioje istorijoje pasireiškė dar bjauresniais ekscesais. Štai mūsų didvyrio anūkė liudija, kad Kauno miesto žydų bendruomenės pirmininkas anajai neva bandė įpiršti nuomonę, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra pats asmeniškai dalyvavo žydų žudynėse, kastuvu pribaigdamas sužeistas aukas. Kodėl šitaip prireikė dergti Lietuvos didvyrį? Žydai yra tokie pat žmonės kaip ir lietuviai, tačiau šitoks melas yra tikrai nežmogiškas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas, operacijų prieš Lietuvos partizanus organizatorius

Kitas, ne mažiau baisus pavyzdys. Žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris, pasitelkę vaizduotės sparnus, piešia vaizdelį, kad neva nacių kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje mūsų minimas herojus jautėsi kaip kurorte, nepatyrė jokio vargo, čia jam buvo suteiktas vos ne garbės svečio statusas. Kodėl šitaip nežmogiškai meluojama? Kokie tai buvo kurortai, – vaizdžiai aprašė tokiu pat pagrindu kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra į koncentracijos stovyklą įgrūstas Balys Sruoga savo atsiminimų romane „Dievų miškas“. Ar jūs mane palaikysite antisemitu, jeigu aš dabar palinkėsiu minėtam žydų tautybės rašytojui, pliauškiančiam apie kurortus, to, kad nudžiūtų jo dvišakis liežuvis?.. Tačiau aš pats savęs nelaikau antisemitu net didžiausio įtarumo akimirkomis, net ištiktas panikos priepuolio.

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Kaip matote, šiame straipsnelyje taip ir nebuvo atsakyta į klausimą – kas yra tie užsimaskavę antisemitai? Kaip manau aš pats, tai yra visokie šimašiai, vanagaitės, ivaškevičiai, gailiai, labai darbštūs ir atkaklūs žmonės, su tanko rimtumu siekiantys tarptautinės karjeros,  be visa ko kito naiviai tikintys, kad pasaulyje įtakingi žydai gali jiems patalkinti, puoselėjant neeilinio skrydžio į viršų planus. Toks požiūris yra antisemitinis, nes čia pasaulio žydai yra traktuojami instrumentiškai, o ne jų nelygstamos žmogiškos vertės požiūriu. Todėl galima pasakyti dar ir taip, kad antisemitizmo išsižadėjimas reikalauja neapkrauti žydų savuoju balastu.

2019.08.02; 06:00