Gintaras Visockas. Pataikavimo menas


Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pataikaujantis žmogus nėra patrauklus. Ir pataikaujančios valstybės žavia nepavadinsi. Niekas nesidžiaugia, kai jį pavadina paniekinančiu žodžiu „pataikūnas“. Bet kartais tokia laikysena – neišvengiama. Be tokios taktikos – ne visuomet išsiverčiama…

Dalios Grybauskaitės nubrėžta riba

Vargu ar dera stebėtis, kad Lietuva su JAV bendrauja kiek kitaip nei, sakykim, su Latvija, nors abi valstybės mums ir draugiškos, ir svarbios. Tokius vadinamuosius „dvigubus standartus“ pastebi visi, bet jais – niekas nesistebi. Tai – gyvenimas. Didesnis pataikavimas Amerikai ir mažesnis dėmesys Latvijai – natūralus, neišvengiamas.

Tačiau labai svarbu, kaip pataikaujama. Galima nertis iš odos stengiantis įtikti stipresniam, įtakingesniam kolegai ir galima rodyti nuolankumą bei ištikimybę neprarandant garbės, išdidumo, teisingumo.

Man regis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė sykį pademonstravo, kad įmanoma išsaugoti savigarbą diskutuojant net su gyvybiškai svarbiu partneriu. Jei Vašingtonas elgiasi taip, kaip nedera elgtis džentelmenui, kodėl amerikiečiams to nepasakius atvirai?! Būtent D.Grybauskaitė, mano supratimu, nubrėžė ribą, kada pataikavimas – dar pateisinamas, net sveikintinas, o kada jis – jau primityvus, atgrasus, atstumiantis.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mums derėtų kur kas dažniau prisiminti D.Grybauskaitės parodytą leistiną pataikavimo ribą – neperženkime jos bičiuliaudamiesi nei su amerikiečiais, nei su lenkais, nei su žydais ar latviais.

Prancūziška kvailystė

Pasvarstyti pataikavimo tema paskatino neseniai pasirodęs Rytų Europos studijų centro vyr. politikos analitiko Vladimiro Laučiaus pasakojimas (portalas delfi.lt), kaip jį daugiau nei prieš trejus metus buvo pasikvietęs Lietuvoje reziduojantis Prancūzijos ambasadorius. Pasirodo, kvietimas buvo įteiktas tik tam, kad ambasadorius ištisą valandą galėtų piktai pamokslauti Vl.Laučiui, kaip jis, žemės dulkė, drįsta abejoti tiek politine, tiek karine Prancūzijos galia (Vladimiras Laučius. „Turkų puolimas Sirijoje: kur mus visus tai veda“).

Be kita ko, minėtoje publikacijoje, supykdžiusioje tuometinį Prancūzijos ambasadorių, Vl. Laučius rašė: „...straipsnyje pridūriau – ir tai, žinoma, ne mažiau užkliuvo garbiam diplomatui – kad, jei Paryžiaus karinė galia prilygtų jo politinėms ambicijoms, diplomatinei arogancijai ir įtakai ES, tai islamistams buvusiame Prancūzijos protektorate – Sirijoje – patys prancūzai turėtų gebėti suduoti galingą smūgį. Nesudavė. Nes Prancūzijos ambicijos iš tiesų nebeatitinka jos realių karinių ir geopolitinių galimybių. Sirijoje įtikinamai pasireiškė tik JAV su savo sąjungininkais kurdais ir Rusija su Kremliaus draugo Assado režimu. Europa liko už borto. Prancūzijos ambicijos iš tiesų nebeatitinka jos realių karinių ir geopolitinių galimybių.“

Labai šaunu, kad Vl.Laučius nenutylėjo šio prancūziško akibrokšto. Akivaizdu, jog tuometinis Prancūzijos ambasadorius Philippe’as Jeantaud pasielgė ne taip, kaip dera elgtis diplomatui. Pasikviesti Lietuvos žurnalistą pokalbiui – kodėl gi ne? Įtikinėk, pasakok, pateik solidžios literatūros – niekas taip elgtis ambasadoriui nedraudžia. Bet priekaištauti, piktintis, įsakmiai nurodinėti – tai jau ne diplomatiniai argumentai. Jei Prancūzijos ambasadorius manė, kad savo gresyvia laikysena privers žurnalistą keisti nuomonę, – jis tiesiog kvailas ambasadorius.

Prancūziški nusikaltimai Alžyre

Kad Lietuvoje reziduojantys prancūzų diplomatai ne visuomet elgiasi korektiškai, patyriau ir savo kailiu…

Šių metų pradžioje portale slaptai.lt paskelbiau nusistebėjimą: kodėl oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius nusprendė minėti ne tik kaip armėnų genocidą, bet balandžio 24-ąją net paskelbė „nacionalinio gedulo diena“?

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Straipsnyje „Prancūziška keistenybė: ką atsakys Lietuvoje reziduojantys prancūzų diplomatai“ svarsčiau, kodėl toks didelis Prancūzijos dėmesys įvykiams, dėl kurių prancūzų kaltė sunkiai apčiuopiama, ir koks oficialiojo Paryžiaus požiūris į … akivaizdžius pancūziškus nusikaltimus Alžyre.

Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau Pancūzijos prezidentas jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti dėmesingas Alžyro žmonių skausmui?

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?

Kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų: kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų rengiama prisimenant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Deja, iš Prancūzijos ambasados nesulaukiau jokio atsakymo, jokio paaiškinimo. Kapų tyla. Tarsi Prancūzijos ambasada Vilniuje būtų išmirusi.

Man regis, Prancūzijos ambasados tylėjimas – akivaizdi nepagarba Lietuvai. Jei mūsų NATO ir Europos Sąjungos partneris elgiasi kiauliškai, aš turiu teisę piktintis nedžentelmeniška prancūzų laikysena, ar vis tik privalau kukliai patylėti?

Pataikavimas J.Pilsudskiui

Esu įsitikinęs, jog jei elgiamės nuolankiai, kaip jaunesnysis brolis, tai turėtume sulaukti bent minimalių reveransų ir iš tų, kuriems pataikaujame. Pataikavimas turėtų būti daugmaž abipusis. Kitaip – tai jau ne pataikavimas, o kur kas blogesnis reiškinys…

Štai paskutiniuosius kelerius metus Lietuvoje Jozefą Pilsudskį žūtbūt bandoma pavaizduoti beveik kaip … nuoširdų, ištikimą Lietuvos draugą.

Štai ką šia tema portale 15min.lt neseniai sakė istorikas Alvydas Nikžentaitis. „Jo teigimu, J.Pilsudskio veiklą vertinant objektyviai – labai svarbią vietą užima „stebuklu prie Vyslos“ vadinamas Varšuvos mūšis. Istorikas pabrėžė, kad 1920-aisiais sutriuškindamas bolševikus jis apgynė ir nepriklausomą Lietuvą.“

Pilsudskio okupanto karikatūra

Taigi J.Pilsudskis okupavo Vilniaus kraštą, dėl to visa Rytų Lietuva keletą dešimtmečių kentė žiaurią polonizaciją, kurios pasekmes jaučiame iki šiol, dėl lenkų agresijos Lietuva nepajėgė anuomet artimiau susidraugauti su Latvija ir Estija, nes dėl Vilniaus reikalų šios bijojo susipykti su Varšuva, bet mes, pasirodo, J.Pilsudskiui turime jausti dėkingumą už tai, kad jis … apgynė Lietuvą.

Be kita ko, „paklaustas, ar J.Pilsudskio asmenybei Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio, A.Nikžentaitis pastebėjo, kad pastaraisiais metais netrūksta diskusijų. Anot jo, lietuvių požiūris gerokai pasikeitė, tai rodo, pavyzdžiui, Pilsudskių gimtinėje iškilęs paminklas. „Visų pirma, – apibendrino istorikas, – lietuvių tauta jaučiasi pakankamai brandi ir nemato pavojaus iš Lenkijos, nors įvairių incidentų, pavyzdžiui, politikų baimės įteisinti pavardžių rašybą, pasitaiko, tačiau tiesioginės grėsmės nejaučiame, todėl J.Pilsudskį vertiname švelniau negu iki šiol.“

Kad Lietuvoje jau būta daug, beje, vien prolenkiškų renginių dėl J.Pilsudskio asmenybės, – nematau nieko smerktino. Diskutuokime, ginčykimės, žvelkime iš pačių įvairių pusių. Gerbkime Lenkijos ambasados Lietuvoje ir Lenkų instituto Vilniuje poziciją, girdi, „Lietuvos sostinę okupavęs agresorius – beveik šventas žmogus“.

Tačiau mainais į Lietuvoje surengtas konferencijas apie neva J.Pilsudskio teigiamą lietuvišką veiklą reikalaukime, kad Lenkijoje būtų surengti, pavyzdžiui, pokalbiai dėl antilietuviškos Armijos Krajovo veiklos Pietryčių Lietuvoje.

Arba tegul Varšuva surengia konferenciją, kurioje išsamiai, smulkiai, iš visų pusių būtų narpliojamas Mykolo Biržiškos veikalas „Vilniaus golgota“. Ten smulkiai aprašytos okupacijos metais lietuviams padarytos skriaudos. Tikrai yra apie ką pašnekėti.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Galų gale prašykime, kad Varšuvoje būtų sušaukta konferencija dėl literatūros kritiko, literatūrologo, rašytojo Algimnto Bučio pasirodžiusio veikalo „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (Vilnius, UAB „Alio“, 2019, II-asis pataisytas ir papildytas leidimas).

Tame beveik 600 puslapių turinčiame veikale išsamiai pasakojama, kaip, be kita ko, Lietuvą ištisus šimtmečius tendencingai menkino lenkų istorikai, metraštininkai, politikai. Tegul Lenkija bent dabar atsiprašo, pripažindama savo klastotes ir išsigalvojimus.

Sakote, kad tokios diskusijos Varšuvoje – neįmanomos? Tikriausiai. Bei jei Lenkija nesutinka nė su viena mūsų tema, kodėl mes privalome laiminti jos siūlomas diskusijas?

Juk susitarėme – pataikavimas privalo būti abipusis. Jei nėra bent menkiausio „aš tau – tu man“, tada tai jau – ne pataikavimas. Tai – absoliutus nusižeminimas, ištižimas, visiškas savigarbos praradimas.

Kur mokslinė knyga apie P.Raslano ir N.Dušanskio nusikaltimus?

Kita tema – Holokaustas. Lietuvoje nuveikta labai daug pagerbiant žydų aukas Antrojo pasaulinio karo metais. Labai teisinga, padori ir išmintinga  lietuviška laikysena. Bet laukiu nesulaukiu, kada, sakykim, Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva bus išleisti moksliniai veikalai apie Petro Raslano, Nachmano Dušanskio ir kitų panašių „didvyrių“ nusikaltimus Lietuvoje? Nejaugi tie sadistai – neverti nė vienos kritinės knygos, nė vienos kritinės konferencijos? Nejaugi juos – pamiršime, nutylėsime? O gal net tokio klausimo kelti – nevalia?

Kada pagerbsime prūsus ir mažlietuvius?

Mes dažnokai elgiamės labai keistai. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jau senokai pastatytas armėnų tautos praradimus menantis kryžius – chačkaras. Bet ar uostamiestyje turime paminklų, kurie didingai įamžintų masines prūsų bei Mažosios Lietuvos lietuvių žūtis? Kodėl svetimos, nieko bendro su Lietuva neturinčios tragedijos Lietuvai aktualesnės nei savos, lietuviškos, netektys?

Lietuva vis dar panaši į tą, kuris visiems stengiasi įtikti, visų atsiprašinėja, visiems pataikauja, o apie patirtus savus skaudulius nedrįsta net užsiminti. 

2019.11.12; 07:35

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.