Į vieną gretą sustatykime tris faktus: Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) du laiškus, rašytus Povilui Višinskiui, kunigui, rašytojui Juozui Tumui, konferencijos „Sąjūdžio vizija XXI Lietuvai“ prelegentų kalbas, ir prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą… 

Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1903 metais, spalio 31 dieną, Šatrijos Ragana laiške klausia Višinskio: „Turbūt Tamsta žinai, kad Telšių paviete jau 3 dvarus kolonizuoja maskoliais. Liūdna žinia! Anądien buvo Dimša ir sako: „Ot to wam možna dzięnkowac. (Ot) to, Litwomanom!“ – „O ką čia litvomanai kalti?“ – klausiu. „Litwomani wiezda wypędzają lud do Ameriki, a poniewaž tu nie ma komu pracovac, więc przysylają burlakow“. („Juk jie siunčia žmones į Ameriką, kraštas tuštėja, todėl vyriausybė turi atsiųsti žmonių, kad būtų kam dirbti“).

Tokį pat klausimą jis užduoda ir po savaitės rašytame laiške Juozui Tumui. Tik dar prideda kelis žodžius: „Liūdna! Daugybė dvarų tik ant siūlo kybo, turės vietos kur siųsti burliokus. O ar neatsiras ir tokių obivatelių, kurie iš geros valios parduos, būk brangiai moką“.

Ir konferencijoje prelegentai skaudžiai lietė lietuvių emigracijos temą. O prezidentė Dalia Grybauskaitė savo pranešime patarė vyriausybei, kad emigrantuose yra ir sugrįžimo nuotaikų, į kurias būtina įsiklausyti; tam reikia biurokratinius varžtus mažinti, atlikti mokestines reformas, būtinas reemigrantams.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Šatrijos Ragana emigrantų temą lietė pačioje XX amžiaus pradžioje. Lietuviai į Ameriką ir kitas šalis emigruoja nuo seniai, – dar, kai Lietuva buvo carinės Rusijos valdžioje. Tai atsispindi Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, A. Keturakio ir kitų XX amžiaus rašytojų kūryboje. Bet dabar mus ne caras valdo, o savi. Mūsų vis mažiau ir mažiau. Greitai pasieksime… milijoną… Estai turi maždaug tiek, bet susitvarko, pas juos gyvenimo gerbūvis aukštesnis.

Vadinasi, gyvenimo kokybė, – ne vien kiekybinis rodiklis. Pas mus po antrojo pasaulinio buvo išsijudinęs didžiulis rezistencinis sąjūdis, kokio nebuvo nei Estijoje, nei Latvijoje… Vadinasi, taiklus „Vilniaus forumo“ devizas, kviečiantis grumtis su dvasine tamsa, sklindančia iš rytų ir iš vakarų. Turime į ką atsiremti, – į praeity laimėtus mūšius, į tautos dvasinę kultūrą, į filosofų bei menininkų kūrybą.

Rašytojas Petras Dirgėla
Rašytojo Petro Dirgėlos esė „Minijos žemė“

Pasiremsiu Petro Dirgėlos Tikėjimu tauta, kalba, protėvių istorija. Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai Petro Dirgėlos nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio… istorinio nepasiekiamumo.  Esė apie Tėviškę knygoje „Minijos žemė“ (1988 ), pasirėmęs savo tėviškės – literatūros mokslininko Jono Lankučio, ekonomisto Eduardo Vilko, skulptorės Dalios Matulaitės, grafikės Ievos Labutytės – Vanagienės, dailininko Lino Jankaus, mokytojo Jurgio Jurėno,   žemės ūkio specialistų  Vytauto Knašio, Jono Padleckio, Stasio Srėbaliaus – ir kitų pažįstamų gyvenimo likimais, faktais, Petras Dirgėla samprotavo: „Gali žmogus gimti ant tėvų sodybos pelenų, gali gimti traukinyje, iš kurio  tave išlaipins ten, kur panorės įnoringos traukinio palydovės – gyvenimo aplinkybės, – gali žmogus ilgai klajoti po pasaulį, sau vietos nerasdamas, tačiau, jei tik tu pajusi tėvų vertės ir „gimtosios uolienos“ programos dermę, tu nenumirsi tėviškės neturėdamas. Tu numirsi tėviškėj. Numirsi, atidavęs visas jėgas, visus gabumus, visą išmintį“. (Kursyvas, paryškinta – A. G., p. 250).

XXX

O pabaigai – elėraštis apie inkilus ir varnėnus…

 

Inkilai ir varnėnai

 

Inkilai, inkilai, inkilai, –

Jūsų, varnėnų, taip daug,

Mūsų, lietuvių, mažai…

 

Nežino net namo numerio,

Nežino netgi buto…

Bet atskrenda su slieku

Arba su kirminu –

Ir pamaitina vaiką…

O patinėlis plėšia dainą,

Net pamosuodamas sparnais…

 

Nepamenu, kad aš matyčiau

tokį vaizdą su dainuojančiu maitintoju

ir plevėsuojančiais sparnais…                       

Jau už dienos kitos

Sparnuočių gretos pagausės.

 

Inkilai, inkilai, inkilai, –

Jūsų, sparnuočių, taip daug,

O mūsų, lietuvių, mažai…

 

2017.06.11; 05:00

Šiuokart  Sekreto vaškinės sienos atrodė dar raudonesnės – buvo jau skaudžiai raudonos ir dar spindžiau blizgėjo.

Generalinis sekretorius neabejojo, kad Nomenklatūros Patricijai ant jo supyko. Nutuokė ir už ką supyko. Todėl, nė nelaukęs, kol Patriciato balsas pasakys, kam jį pakvietė, prašneko:

–  Garbieji Tėvai, kalbėdamas per televiziją, aš paminėjau nomenklatūrininkus. Liaudis žino, kad jie yra, todėl aš darau viską, ką galiu, kad tik liaudis tikėtų, jog Avangardas, pradėjęs pertvarką, su jais nuožmiai kovoja. Įtikinti liaudį, kad vyksta gyvenimo tikra demokratizacija, – jūsų man pavesta misija. Viešumas – mano Bucifalas…

Nomenklatūros Patriciatas tylėjo. Sekrete buvo taip tylu, kad ausyse spengė. 

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( e )“

Tranų Sodo Respublikų Sąjunga buvo didelė, neaprėpiama. Šiaurėj jos krantą skalavo Ledyniuotasis vandenynas, rytuose – Ramusis. Pietuose vilnijo Juodoji, vakaruose – Baltijos jūra. Penkiolika Sodo Respublikų – didelių ir mažų – plytėjo pajūriuose, lygumose, giriose, kalnuose ir priekalnėse. Respublikų bitynuose gyveno įvairių veislių bitės: Rusijos, Baškirijos, Tolimųjų Rytų, Pabaltijo, Kalnų pilkosios, Priekalnių rainosios, Slėnių tamsiosios. Tautybių buvo dar daugiau – gal keli šimtai.

Sodą valdė Avangardas, įsiviešpatavęs po traninės revoliucijos. Sąjungos sostinėj, Raudongrade, dirbo Avangardo Centras ir Aparatas, respublikų sostinėse – Centriukai ir Aparatukai. Centre ir Centriukuose, Aparate ir Aparatukuose viešpatavo tranai. Nukleusuose (Bitininkystėje nukleusai – organizacijos, nuo pagrindinių šeimų izoliuotos mažos, stiprios bičių šeimelės, kurios motinėles bitynui augina), politinėse akademijose, jie auklėdavo motinėles bičių šeimoms. Auklėti pradėdavo jau vikšrelius, kurie lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl motinėlių charakteriai, pažiūros nukleusuose prarasdavo tėvų neigiamas savybes, įgydavo auklėtojų teigiamų bruožų.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( a )“

dirgela_asmenine

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Interviu parengtas 1992-ųjų metų sausio mėnesį. Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, nepraradęs iki šiol.

Atvirkščiai – šios rašytojo Petro Dirgėlos mintys bei įžvalgos tokios pat aktualios, bent jau ne mažiau aktualios, nei prieš dvidešimt metų. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į šias pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos pastabų, patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kaip turime gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę“