Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė sako, kad komisija pritartų paminklo Justinui Marcinkevičiui statymui Vilniuje, rašytojų sąjungos skvere. Visgi, pažymi ji, komisija yra tik patariamasis balsas ir galutinį sprendimą dėl paminklo priims miesto taryba.
„Be abejo, mes, kaip istorinės atminties komisija pritariame (paminklo statymui – ELTA), mūsų balsas yra patariamasis, mes tarybos darbotvarkės neplanuojame. Tikėtina, kad artimiausiame tarybos posėdyje šio klausimo dar nebus ir jo nebus tol, kol nebus kažkokio aiškaus sutarimo, kas turi atsirasti šiame skvere“, – antradienį diskusijoje dėl J. Marcinkevičiaus skvero teigė K. Šeraitė-Gogelienė.
Pasak jos, dabar dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir paminklo diskutuojama todėl, kad paminklo statymo klausimas iškilo į viešumą.
„Kai buvo idėja pavadinti rašytojų sąjungos skverą Justino Marcinkevičiaus vardu, žinia buvo priimta su džiaugsmu ir tuomet apie Justino Marcinkevičiaus asmenybę, šiuo metu nevienareikšmiškai vertinamą, nebuvo nė kalbos. Taip ir buvo, iki kol nepriėjome prie klausimo apie paminklą“, – sakė K. Šeraitė-Gogelienė.
„(…) Bet kai viskas išėjo į viešumą, viskas pradėjo neveikti – ir sprendimas, ir poeto asmenybė, ir procesas sustojo“, – pažymėjo savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė. Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tol, kol vyksta diskusijos, tęskime jas“, – akcentavo K. Šeraitė-Gogelienė.
Lietuvos rašytojų sąjunga antradienį surengė atvirą diskusiją, kaip pažymima, siekiant suprasti, kokį norima matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 m. suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
ELTA primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat kritiškai vertino diskusijas dėl paminklo poetui. Pasak šalies vadovo, debatų epicentre atsidūręs rašytojas yra vienas iškiliausių Lietuvos kūrėjų, todėl jo atžvilgiu skriejanti kritika tik skaudina poeto artimuosius.
Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Augustinienė sako, kad vieša diskusija dėl skvero ir atminimo ženklo Justinui Marcinkevičiui pastatymo išties tėra pretekstas visuomenėje pradėti kalbėti apie sovietmetį ir lietuvių tautos santykį su šiuo laikotarpiu.
„Reikia pripažinti, kad esame traumą patyrusi visuomenė. Ir pats laikas kalbėti ne tik apie poetus ir poeziją to laikmečio, tų 50 metų, tarybinius poetus, kaip buvo pasakyta, kalbant apie Marcinkevičių. Bet pats laikas gyti ir atrasti santykį su tuo laikotarpiu“, – antradienį, diskusijoje dėl J. Marcinkevičiaus skvero teigė susitikimo organizatorė B. Augustinienė.
„Nes gręžiotis, kaltinti vieniems kitus, apmėtyti epitetais, matuotis, kas geresnis, kas blogesnis – gebame kiekvienas. Bet surasti protingą išeitį, kaip gyvensime ir kursime šiandien, ko pasimokysime iš to laikotarpio, deja, ne kiekvienas sugeba“, – sakė rašytoja. Todėl, pasak jos, šios diskusijos lūkesčiai ir būtų – surasti geriausią, mažiausiai visuomenę priešinančią išeitį.
„Išeitį, kuri nepriešintų stovyklų, negilintų prarajos, o gebėtų atrasti, kalbant apie Marcinkevičiaus kūrybą, jo gyvenimą, tą sprendimą“, – teigė rašytojų sąjungos pirmininkė.
„Taip pat norėčiau, kad diskusija padėtų išsigryninti, dėl ko mes ginčijamės – dabar viskas sumesta į vieną katilą – ar Marcinkevičiui verta statyti paminklą, ar verta statyti paminklus poetams, ar verta statyti paminklą šiame, jo vardo, skvere, (…) ar verta statyti jo trilogijai, o jei ne, gal galėtų būti kitoks meninis sprendimas? Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
(…) Daug klausimų, o esminių dalykų – neužčiuopiame. Todėl tikiuosi, kad šiandien, kviesdami (…) kultūros lauko žmones pamėginsime išgryninti ir atsakyti sau, ar jau gebame ramiai reaguoti į tą laikotarpį, ar žaizdos vis dar atviros“, – lūkesčius viešai diskusijai išsakė B. Augustinienė.
Ji akcentavo, kad rašytojų sąjunga apie idėją statyti paminklą J. Marcinkevičiui pradėjo kalbėti dar prieš keletą metų. Vis dėlto, dvejų metų įdirbis šioje srityje, pripažįsta B. Augustinienė, gali nueiti veltui, nes sprendimą dėl paminklo vis vien priims ne visuomenė, o Vilniaus miesto savivaldybė.
„Tiesą sakant, visos mūsų diskusijos – kalbu apie diskutavimą apie patirtas traumas ir apie mūsų santykį su 50 metų okupacija, bet, imant siauriau, apie Justiną Marcinkevičių – visa tai yra veltui, nes kaip Vilniaus taryba nuspręs, taip ir bus.
Jei jie nuspręs, (…) kad ne, paminklas čia nestovės, tai taip ir bus. Tai mes atlikome milžinišką dvejų metų darbą, bet nežinome, ar tas rezultatas išvys dienos šviesą, bet viena – kad tai buvo pretekstas mums pradėti apie tai kalbėti“, – pažymėjo rašytoja.
„Gal ši diskusija nedaug ką išspręs, bet gal tai bus akstinas surengti konferenciją Seime, gal net tarptautinę, kviečiant specialistus iš užsienio, patyrusių panašias traumas – kaip jie su tuo susitvarkė. (…) Tebūnie tai įžanga mums visiems gyti“, – teigė B. Augustinienė.
Lietuvos rašytojų sąjunga antradienį surengė atvirą diskusiją, kaip pažymima, siekiant suprasti, kokį norima matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 m. suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
ELTA primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat kritiškai vertino diskusijas dėl paminklo poetui. Pasak šalies vadovo, debatų epicentre atsidūręs rašytojas yra vienas iškiliausių Lietuvos kūrėjų, todėl jo atžvilgiu skriejanti kritika tik skaudina poeto artimuosius.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
20-oji Vaižganto premija už publicistikos knygą „Kauno saulė“ skirta filosofui, prozininkui, dramaturgui Arvydui Juozaičiui.
Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, minėdamos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį, yra įsteigusios kasmetinę Juozo Tumo-Vaižganto premiją. Premija skiriama lietuvių rašytojui arba žurnalistui už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos (dokumentinės prozos arba literatūrinės publicistikos) dermę.
Premijos laureatais yra tapę Egidijus Aleksandravičius, Vytautas Bagdonas, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gintautas Iešmantas, Liudvikas Jakimavičius, Loreta Jastramskienė, Juozas Kundrotas, Justinas Marcinkevičius, Julius Sasnauskas, Laimonas Tapinas, Liutauras Degėsys ir kt.
Šiais metais Vaižganto premijai buvo pasiūlyta keturiolika kandidatų: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė; Vytautas Čepas; Daiva Grikšienė; Česlovas Iškauskas; Indrė Jonušytė; Arvydas Juozaitis; Aistė Kučinskienė; Jonas Liniauskas; Dovydas Pancerovas; Leonas Peleckis-Kaktavičius; Justinas Sajauskas; Jūratė Sučylaitė; Vidmantas Valiušaitis; Jurga Žąsinaitė.
Į Vertinimo komisiją Rašytojų sąjunga buvo delegavusi Jurgitą Jasponytę-Burokienę, Gediminą Kajėną ir Danielių Mušinską, Žurnalistų sąjunga – Audronę Nugaraitę, Joną Staselį ir Gerimantą Statinį.
A. Juozaitis – filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas, publicistas, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjas ir iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys, Seimo tarybos narys. Daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas. Išleidęs per trisdešimt – novelių, esė, publicistikos, dramų – knygų, daugelio pjesių ir filmų scenarijų autorius. Apdovanotas Baltijos Asamblėjos literatūros premija, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Estijos Respublikos Marijos žemės Ketvirtojo laipsnio ordinu, Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija, Liudviko Rėzos premija, Ievos Simonaitytės, Juozo Keliuočio, „Varpų“ literatūrinėmis premijomis.
„Kauno saulė“ yra miesto epo, „karo ir taikos“ knyga, – sako autorius, – Rašiau ją ieškodamas naujosios Lietuvos valstybės šaknies, leisdamas tą šaknį. Dabartinės Lietuvos istorija tėra šimto metų, bet kokia nuostabi! Kaip ir kiekviena lemtinga istorija, ji reikalauja tiesaus žvilgsnio ir žodžio. Troškau pamatyti, išgirsti ir aprašyti valstybės stebuklą, pajusti valstybę auginantį miestą. Taip jau yra, kad nūdienos Lietuva gimė Kaune, tad Kaunas – šios istorijos herojus. Miestas, išplėšęs tautą iš nebūties, vertas karo ir taikos epo.
Drugelis ir knyga. Gintaro Visocko nuotr.
Žymaus XX amžiaus rašytojo Liudo Dovydėno premijai, kuria apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius, šiemet pristatyti penki kandidatai, praneša Rašytojų sąjunga.
Į šią premiją pretenduoja Rugilė Audenienė už romaną „Vojago“ (2020). Ją pasiūlė romaną išleidusi leidykla „Aukso žuvys“. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka pasiūlė premiją skirti Liutaurui Degėsiui už romaną „Lengva nebus“ (LRS leidykla, 2020), o leidykla „Tyto alba“ – Rimantui Kmitai už romaną „Remyga“ („Tyto alba“; 2020).
Leidyklos „Alma littera“ siūlomas kandidatas į L. Dovydėno premiją – Dovydas Pancerovas už romaną „Medžiojant tėvą“ („Alma littera“; 2020).
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pateikė Undinės Radzevičiūtės kandidatūrą už romaną „Grožio ir blogio biblioteka“ (LRS leidykla, 2020).
Kandidatų knygas vertins premijos mecenatas, rašytojo sūnus Jonas Dovydėnas, jo deleguoti atstovai – Kristina Sabaliauskaitė, Arūnas Gelūnas ir Audrius Ožolas, Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai – Danielius Mušinskas ir Alvydas Šlepikas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovė Solveiga Daugirdaitė.
Laureatas bus išrinktas rugsėjo mėnesį, nurodoma Lietuvos rašytojų sąjungos pranešime.
Vidmantas Elmiškis Vieno lito premiją už kasdienybės spalvas bei amžinybės nuojautas pelnė eilėraščių rinkiniu „Ir bus atsakyta” (Kauko laiptai, 2020). Stalas. Slaptai.lt nuotr.
Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Jankaus, kai tik nebevaržys karantino apribojimai, visi neabejingi gerai literatūrai bus pakviesti tradiciškai susiburti ir drauge su laureatu atšvęsti šį įvertinimą. Tada ir įvyks Vieno lito premijos, kurią jau ne vienerius metus lydi skulptoriaus Stasio Žirgulio prizas ir asociacijos LATGA piniginė premija, įteikimas.
Anot literatūros kritiko, poeto Tomo Vyšniausko, Kaune gyvenantis poetas, prozininkas, žurnalistas Vidmantas Elmiškis poezijos knygoje „Ir bus atsakyta” atsakymų ieško aktualizuodamas pačią egzistencijos problemą, išryškindamas aštrius daugiabriaunės būties kampus, nevengdamas atviro pokalbio su skaitytoju ir drąsiai žarstydamas šiurkštesnės raiškos elementus.
V. Kiaušas-Elmiškis gimė 1952 m. Burbiškyje, Anykščių rajone, o didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaune. Mokėsi Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Elektrotechnikos fakultete. Po studijų Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją, bet pedagogika jo netraukė. Dirbo spaustuvėje, įvairiose redakcijose, keletą metų buvo asociacijos LATGA Kauno skyriaus konsultantas, laisvai samdomas žurnalistas. Nemažai laiko jo praleista Nemuno” redakcijoje bei Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. 1998 m. tapęs Žurnalistų sąjungos nariu, jau 1999-aisiais papildė Rašytojų sąjungos narių gretas. 2011-2019 m. jis vadovavo Rašytojų sąjungos Kauno skyriui.
Anot Kauno rašytojų organizacijos vadovo G. Jankaus, V. Elmiškio pseudonimu prisidengęs rašytojas išleido vieną humoreskų ir keturis eilėraščių rinkinius, jo kūryba publikuota almanachuose, taip pat kultūros leidiniuose bei interneto portaluose.
2005-aisiais V. Kiaušas apdovanotas Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius kultūros temomis, jam buvo įteiktas ir Žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdybos „Gintarinis parkeris”. 2012-aisiais V. Elmiškio apdovanojimus papildė Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis, o vėliau – Maironio sodo Varnos prizas (Poezijos pavasaris, 2016).
Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė
Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.
Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.
O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?
Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.
Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.
Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?
Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.
Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.
Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.
XXX
Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.
Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?
Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…
Kadras iš filmo „Herkus Mantas”. Režisierius – Marijonas Giedrys
Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.
Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.
Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.
Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…
Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?
Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:
– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.
„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…” Tokio štai būta tėviško patarimo.
Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.
Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.
Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…
XXX
Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“.
Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…
Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.
Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.
Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.
Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.
Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.
Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.
O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?
Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.
Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.
– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.
Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.
Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?
Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.
Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?
XXX
Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja.
Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.
Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.
Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…
Mažoji Lietuva
Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?
Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.
O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…
Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.
Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.
Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.
Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.
Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.
Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.
Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.
XXX
Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.
Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.
Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.
Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.
Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.
Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.
Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!
Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.
Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.
Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.
Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.
Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.
Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.
Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas
Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.
Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.
Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.
Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…
Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.
Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.
– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.
– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.
Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.
– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.
Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:
– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.
– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.
Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.
Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.
Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.
Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.
XXX
Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.
Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.
Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.
Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.
Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.
Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.
Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.
Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.
Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.
Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.
Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.
Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…
Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.
XXX
Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.
Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.
Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.
Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.
Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?
Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.
Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.
Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.
Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.
Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.
Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.
Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.
Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?
Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.
O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?
Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Poeto ir sovietmečio veikėjo Petro Cvirkos paminklas vėl pakurstė ginčus ir atsirado politikų akiratyje. Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Vilniaus miesto merą ir savivaldybės tarybos narius, siūlydami paskubinti paminklo nukėlimą. Tuo metu sostinės meras Remigijus Šimašius konservatoriams pabrėžė, kad iki Seimo rinkimų jokių sprendimų nepriiminės ir kviečia nepolitizuoti bei susilaikyti nuo manipuliavimo šia tema.
„Artėja Lietuvos sovietinės okupacijos 80-metis, o Vilniaus centre vis dar saugomas Stalino „saulės“ nešėjo Petro Cvirkos monumentas. Esame tvirtai įsitikinę, kad stalinistinio, komunistinio teroro aukos nusipelno didesnės pagarbos, o P. Cvirkos paminklo nukėlimas galėtų būti vienas iš tokios pagarbos deramos išraiškos pavyzdžių“, – rašoma konservatorių kreipimesi merui.
„Žinome, kad savivaldybė organizuoja kūrybines dirbtuves dėl aikštės, diskusiją, tačiau viskas nepaprastai lėtai juda. Mano komentaras paprastas – tokiu tempu eidami sulauksime ir 1941 06 14 trėmimų 80-mečio“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
Seimo narys įsitikinęs, kad paminklas neturi stovėti išskirtinėje miesto aikštėje.
„Vilnius – gyvas ir besikeičiantis miestas, keičiasi ir sostinės erdvės. Petras Cvirka buvo paskirtas butaforinio Liaudies Seimo atstovu ir 1940 m. su kolaborantų delegacija vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų inkorporuota į SSRS sudėtį. Jam skirtas paminklas šiandien nebeturi stovėti išskirtinėje Vilniaus aikštėje“, – teigia A. Anušauskas.
Jam pritarė ir parlamentaras A. Ažubalis.
„Monumentas stovi valstybės sostinės centre. Kokią kolektyvinę jaunosios kartos tapatybę formuoja paminklas, pagerbiantis valstybės naikinime dalyvavusį asmenį? Todėl prašome artimiausiu metu imtis priemonių ir nukelti P. Cvirkos paminklą“, – sakė A. Ažubalis.
R. Šimašius: nėra viskas taip paprasta, tai kompleksinis klausimas
Vilniaus meras atkreipė dėmesį, kad artėjančių rinkimų kontekste istoriniai klausimai gali tapti patogiu įrankiu priešiškoms užsienio tarnyboms siekiant suskaldyti visuomenę.
„Todėl sąmoningai, įvertinus šias aplinkybes, iki rinkimų sprendimai nebus priimami. Kviečiu iki rinkimų šio klausimo nepolitizuoti ir susilaikyti nuo manipuliavimo šia tema“, – Eltai mero komentarą perdavė jo atstovė spaudai Ieva Dirmaitė.
Meras primena, kad šiuo metu vyksta aktyvios kūrybinės dirbtuvės dėl visos aikštės.
„Noriu darsyk pažymėti, kad tai nėra tik paminklo klausimas, tai yra kompleksinis visos teritorijos transformacijos ir pritaikymo vilniečių reikmėms klausimas. Ir toliau dirbame nuosekliai, kaip tą darėme iki karantino, taip tą tęsiame ir dabar. Sprendimai dėl skvero teritorijos bus priimti apgalvotai, įvertinus visas rizikas, atsižvelgus į visuomenės, mokslininkų, ekspertų, architektų, urbanistų išvadas, remiantis atliktais tyrimais, dirbtuvių išvadomis, kam ir ruošiamės. Netrukus galėsime pasidalinti atlikto teritorijos tyrimo išvadomis“, – atsakyme Seimo nariams nurodė Vilniaus meras R. Šimašius.
K. Šeraitė: P. Cvirka buvo kolaborantas
Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotoja Kamilė Šeraitė Eltai teigė, kad komisijai klausimų nebekyla ir jos nariai patvirtino, kad P. Cvirka buvo kolaborantas.
„Čia padėjome tašką ir prie šio klausimo nebegrįšime“, – Eltai pabrėžė A. Šeraitė.
Pasak A. Šeraitės, esminė problema, kad paminklas saugomas remiantis ne šiuolaikinėmis aplinkosaugos taisyklėmis, o sovietinių laikų paminklų sąrašu. LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
„Esminė problema – tai Kultūros paveldo departamento (KPD) suteiktas paminklui kultūros paveldo statusas. Neapsigaukite – paminklas saugomas ne šiuolaikinių paveldosaugos aprašų ar autoritetingų ekspertų, o 1973 metais išleistos knygutės „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas“, bet KPD tai nieko nereiškia“, – sakė ji.
Vilniaus miesto tarybos narė K. Šeraitė atkreipia dėmesį, kad skveras, kuriame dabar stovi P. Cvirkos paminklas, yra netoli Tauro kalno, ant kurio bus statoma Nacionalinė koncertų salė. Todėl savivaldybė siekia, kad visoje šioje teritorijoje būtų sukurta viena erdvė.
„Dar vienas svarbus klausimas – tai pats P. Cvirkos skveras. Vilniaus miesto savivaldybė atliko Petro Cvirkos skvero istorinės raidos, ekologinės būklės urbanistinę ir sociokultūrinę analizę, kurioje buvo įvertinta skvero svarba miesto urbanistiniame kontekste, integracija su aplinka, skvero naudojimas ir patogumas“, – teigė ji.
A. Šeraitė taip pat atkreipė dėmesį, kad skveras yra nepatogus judėjimui, nėra galimybės nesinaudojant laiptais nusigauti iš vieno skvero lygio į kitą; skvere dominuoja danga, kuri yra per laiką smarkiai pažeista erozijos ir neprižiūrėta; apatinėje terasoje yra išdėlioti suoliukai, tačiau tik mažoji dalis jų yra su atlošais, nemaža dalis esamų suoliukų yra prastos techninės būklės; skvere esantys šviestuvai neapšviečia teritorijos tolygiai, nemaža dalis takų yra visai nepašviestų.
„Galėčiau tęsti ir tęsti toliau, koks šis skveras yra nepatogus, gyventojų nemėgstamas ir nenaudojamas, o jei naudojamas, tai tik kaip tranzitinė erdvė judant kitur. Tikriausia negalime pavadinti šio skvero nei žaliąja zona, nei patrauklia viešąja erdve. Mano manymu, labiausiai tinkantis pavadinimas – sovietinės ideologijos palikimas“, – sakė ji.
Bando paminklą įkontekstinti, ieško meninių sprendimų
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) Vilniaus savivaldybei yra pateikęs papildomos informacijos apie sovietinę P. Cvirkos veiklą. Pasak istorikų, P. Cvirka ne tik talkino sovietinei propagandai, tapo viešu okupantų rėmėju, bet ir prisidėjo prie to, kad būtų įkalintas poetas Kazys Jakubėnas.
Tačiau Lietuvos rašytojų sąjunga anksčiau išplatintame laiške ragino įvertinti P. Cvirkos kaip kūrėjo indėlį į šalies kultūrą ir paminklo negriauti.
A. Šeraitė Eltai teigė, kad dialogas vyksta su abiem suinteresuotomis pusėmis – ir su LGGRTC, ir su Rašytojų sąjunga. Tokie planai, A. Šeraitės manymu, sunkiai derinasi su P. Cvirkos paminklu.
Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.
„Toks, koks paminklas yra dabar, palikti negalima. Tačiau keliamas klausimas, ar P. Cvirkos paminklą įkontekstinti. Tai yra, kad būtų galimybė pažvelgti į situaciją kitaip, pavyzdžiui, kūrybinių dirbtuvių formatu, ir rasti būdus sukurti naujus kokybiškus sprendinius iš principo nepažeidžiant suinteresuotų grupių, visuomenės interesų ir pagarbiai atsižvelgiant į istorinės atminties subtilumus, arba visiškai nugriauti. Tai tas įkontekstinimas maždaug turėtų išspręsti problemą taip, kad abi pusės laimėtų“, – sakė ji.
„Aš asmeniškai tokiu sprendimu netikiu ir manau, kad paminklo tiesiog turi nelikti. Tačiau komisijoje nuspręsta, kad kol kas ieškosime meninių ir liberalių, niekaip kitaip tokių sprendimų nepavadinsi, sprendimų šiam klausimui spręsti. Bijau, kad tokiu būdu baigsime kaip su Lukiškių aikšte, bet kol kas komisijos sprendimas yra toks. Taip pat esame nutarę, kad jei to geriausio sprendimo nerasime – paminklo turėtų nelikti visai“, – sakė A. Šeraitė.
Petras Cvirka. Paminklas; architektas Ignas Laurušas. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu vyksta diskusijos dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniaus centre.
Pradėsiu kiek iš tolėliau.
2016-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Kanados lietuvės Julijos Šukys knygą „Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” (iš anglų kalbos išvertė šiųmetinis Poezijos pavasario laureatas Marius Burokas).
Tai pasakojimas apie Pasaulio Tautų Teisuolės, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusios Vilniaus geto žydus, gyvenimą: gausūs laiškai, dienoraščių ištraukos.
Ir štai viena jaudinanti Onos Šimaitės gyvenimo istorijos dalis. Ji labai artimai draugavo su poetu Kaziu Jakubėnu, su juo nuolat susirašinėjo laiškais. Baigiantis vokiečių okupacijai poetas dedikavo savo bičiulei skirtą eilėraštį „Paukšteliui“. Štai jis:
Ar nulėksi tu, mielas paukšteli,
Po mielosios mažu langeliu?
Ar paguosi ją savo giesmelėm,
Savo saldžiu, skardžiu balseliu?
Pasakyk, kad aš gyvas ir sveikas,
Baisios dienos nuslinko toli. (…)
To užteko, kad 1946 metais sovietų saugumas jį apkaltintų kontrrevoliucine veikla pagal tuo metu galiojusio sovietų baudžiamojo kodekso 58 str. 1-ąją dalį.
Kaip poetas beveik metus (iki teismo) praleido Vilniaus kalėjimo pusrūsyje, – atskira tema; reikia tik fantazijos.
Ir štai prasideda poeto teismas. Pagrindinė kaltinimo „vinis“ – eilėraštis „Paukšteliui“.
Tuometinis LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka, 1940-aisiais Lietuvon parvežęs „Stalino saulę“, teisme liudija: šį eilėraštį galima suprasti tik kaip antisovietinį. Ir papasakoja apie Jakubėno elgesį per Rašytojų sąjungos suvažiavimą.
„K. Jakubėnas pakeltu balsu šaukė, kad „grąžintų išvežtuosius brolius“. Apie kokius „brolius“ eina kalba, nesunku atspėti. Neabejotinai K. Jakubėnas savo poezijoje reikalavo grąžinti tuos „brolius“, kurie vakar užmušinėjo valstiečius, mūsų tarybinius piliečius, o šiandien pakliuvo į mūsų valstybės saugumo rankas…“.
To užteko, kad K. Jakubėnas būtų nuteistas penkeriems metams sunkiųjų darbų. Ar jis buvo toks vienintelis, kurį „taip švelniai“ palietė tuometinių pateptųjų plunksnos brolių ranka? Ne, ne vienintelis.
Prisimenu garsaus tarpukario žurnalisto Juozo Keliuočio man asmeniškai papasakotą (beveik metus, iki pat šio šviesuolio mirties, kasdien lankydavausi ir nakvodavau jo bute ) istoriją, kaip kito „pateptojo“ – P. Cvirkos svainio Antano Venclovos dėka jis atsidūrė lageryje.
Bet tai jau kita istorija.
Ir štai tie, kurie „vakar užmušinėjo … tarybinius piliečius“ jau seniai guli kapinėse. Tyliai, daugelis jų visiškai pamiršti ir užmiršti.
O Petras Cvirka stovi savo beveik nuosavame skvere. Tarsi kaip ir gyvas. Ir ne vienas mūsų bendrapilietis nori, kad jis taip ir liktų, galbūt net dar gyvesnis.
Vakar regėjau video diskusiją viename internetiniame portale. Joje dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė – Augustinienė, Vilniaus savivaldybės tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė, komisijos, kuri nubalsavo patraukti Cvirką iš skvero, narė Paulė Kuzmickienė, menotyrininkė Laima Kreivytė.
Nesiruošiu čia jos visos perpasakoti. Inteligentiška buvo diskusija. Bet.
Labiausiai „įtikinama“ pasirodė Rašytojų sąjungos pirmininkės argumentacija, kodėl negalima patraukti P. Cvirkos paminklo – jis mat parašė tokius šedevrus kaip „Cukrinius avinėlius“, „Žemę maitintoją“. Ir, tarsi pastiprindama savo teiginį, išvedė analogiją (perpasakoju pirmininkės žodžius):
Niekas nenuneigs, kad Sigitas Geda buvo puikus poetas, bet buvo smurtautojas šeimoje, tai gal atsisakykime jo kaip poeto;
Lietuvos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas guli Antakalnio kapinių vienos eilės gale, o kitos eilės gale – Algirdas Mykolas Brazauskas; tai ką, maždaug, su jais daryti?…
Nieko. Mes gi krikščionys, katalikai, ar ne?
Bet labai liūdna, kai Rašytojų (sic) sąjungos pirmininkė neskiria paminklo, kaip pagarbos ženklo, konkrečiam kolaborantui, nuo kolaboranto, gulinčio kapuose, net ir šalia didvyrio.
Todėl ir nenuostabu, kai nacionalinę literatūros premiją gauna rašytojas, mėšle išvoliojęs Lietuvos didvyrius – partizanus.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Priklausau tiems, kurie mano, jog Marius Ivaškevičius nėra vertas nacionalinės premijos. Brandžios šalys nacionalines premijas skiria tik tiems, kurie stiprina jų dvasią, kultūrą, tautiškumą, patriotiškumą, išdidumą, savigarbą, pagarbą istorijai, pagarbą didvyriams, pasitikėjimą savo jėgomis… Solidžios, civilizuotos valstybės nacionalinę premiją įteikia menininkams ne už „konkrečiai apibrėžtus laikotarpius“ ar „indėlį į konkrečias meno rūšis“, bet atidžiai vertina „visą nueitą kūrybinį kelią“.
M.Ivaškevičiaus kūrybinis kelias – dviprasmiškas. Jau vien tai, kad jo
romanas „Žali“ nepriimtinas mūsų partizanams, – svarbus argumentas, kodėl
autorius negali būti vertas nacionalinės premijos. Buvusių miško brolių nuomonė
šiuo konkrečiu atveju Lietuvai turėtų būti labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas
svarbesnė už mūsų rašytojų ar literatūros kritikų argumentus. Net jeigu buvę
laisvės kovotojai kartais per daug tiesmukiškai, per daug primityviai žiūri į
gyvenimą (o kaip kitaip – juk jiems neteko semtis žinių prestižiniuose Lietuvos
ir užsienio universitetuose), mes privalome būti atlaidūs jiems, bet ne romano
autoriui. Vien dėl to, kad jiems teko uostyti tikro parako, o rašytojui M.Ivaškevičiui
– ne.
Gindamas mūsų laisvės kovotojų poziciją remiuosi asmenine patirtimi, įgyta šešerius metus rengus apie pokario kovas straipsnius „Valstiečių laikraščiui“. Išvažinėjau visą Lietuvą. Nuo Tauragės iki Šalčininkų, nuo Akmenės iki Varėnos. Kalbėjausi su šimtais buvusių miško brolių, jų artimaisiais, ryšininkais, rėmėjais. Apie mūsų partizanų kovas paskelbiau šimtus straipsnių. Todėl manau, kad turiu teisę būti nuoširdžiu miško brolių advokatu: ginantys M.Ivaškevičių nėra teisūs.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.
Pateiksiu tik vieną argumentą – kodėl. Bent keletą parų pagyvenkite atstatytame
partizano Jono Kadžionio (to pačio, kuris iš Seimo tribūnos šių metų Sausio
13-osios proga rėžė puikią kalbą) bunkeryje Anykščių krašte. Atvirai tariant,
užtektų ankštoje, drėgnoje, tamsioje, šaltoje žeminėje praleisti mažų
mažiausiai vieną naktį, ir, mano supratimu, daug kam atsivertų akys, kodėl mūsų
partizanai teisūs net tuomet, kai … neteisūs. Jei rašytojas M.Ivaškevičius išdrįstų
mažumėlę „pailsėti“ J.Kadžionio bunkeryje, tada, manau, atsirastų kur kas
daugiau supratimo, kodėl šiandieninė Lietuva, pradedant mūsų meno žmonėmis ir
baigiant mūsų politikais, privalo labai pagarbiai, jautriai vertinti buvusių miško
brolių nuomonę.
Beje, bent keletą valandų „pasislėpti“ J.Kadžionio bunkeryje (esu jame
lindėjęs kartu su istoriku Gintaru Vaičiūnu, todėl žinau, koks tai didelis
„malonumas“) nepakenktų daug kam – kad ir literatūros kritikei Viktorijai Daujotytei,
palaiminusiai premijos skyrimą būtent partizanų pasipiktinimą sukėlusio romano
autoriui. Gal tada ir ji praregėtų? Bent akimirkai suabejotų savo teisumu?
O jei net ir po to neprapuls noras teisinti romano „Žali“ autoriaus, tegul
įsteigia privatų fondą – apdovanoja M.Ivaškevičių privačiomis lėšomis. Kuo čia
dėta nacionalinė premija?
Pulkininkas Kazys Škirpa
Deja, M.Ivaškevičius turi ganėtinai daug gynėjų. Rašytojui Markui Zingeriui, su didžiausiu įkvėpimu M.Ivaškevičių ginančiam straipsnyje „Knyga, ties kuria susidūrė dvi Lietuvos vizijos“ (delfi.lt; 2019 metų vasario 1 diena), norėčiau atkirsti – primityvu, banalu. Leiskite paklausti, ar M.Zingeris taip karštai ir uoliai gintų menininko teisę kurti be jokių stabdžių, jei, sakykim, romane būtų aprašomi žydų tautybės NKVD, MGB ar KGB tardytojai, sadistiškai kankinantys lietuvių partizanus ir jų ryšininkes? Drįstu manyti, jog toks menininkas ne tik negautų nacionalinės premijos Lietuvoje, bet būtų arba visiškai nutylimas, arba plačiai iškoneveiktas ir pasmerktas užmarščiai.
Panašaus atkirčio vertas ir poetas Tomas Venclova, išdėstęs savo
poziciją straipsnyje „Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių – ne vienintelis
atvejis“; LRT, Donatas Puslys, 2019 metų sausio 29 d.). T.Venclova taip pat karštai
gina menininko teisę turėti išskirtinį požiūrį. Bet ir vėl sunkiai įsivaizduoju T.Venclovą, ginantį menininką, kuris nepatraukliai
romane ar apysakoje pavaizdavo geto aukas. Juolab raginantį tokiam rašytojui
skirti nacionalinę premiją.
Perfrazuojant tiek M.Zingerio, tiek T.Venclovos žodžius, retoriškai paklauskime – bet kas čia smerktino? Juk tarp tų, kurie buvo suvaryti į getus, kentė nepriteklius, baiminosi egzekucijų, tikrai buvo palūžusių, išsigandusių, negražiai besielgiančių. Jei esama nepatrauklių partizanų, tai ir geto aukos greičiausiai nebuvo šventos? Ar tik lietuviai partizanai gali būti bailiai, žudikai, menkystos ir seksualiniai prievartautojai?
Jonas Noreika – Generolas vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jei M.Ivaškevičius būtų ėmęsis žydams nepatogių temų, esu tikras, nacionalinės premijos jis negautų. Nacionalinę premiją M.Ivaškevičius matytų kaip savo ausis.
Būtent šitaip svarstant ir išryškėja didžioji veidmainystė: mūsų menininkai nėra laisvi. Nėra laisvi net tada, kai iki užkimimo gina menininko teisę „būti savimi nepaisant jokių išorinių aplinkybių“. Lietuvių menininkams šiandien, deja, bandoma primesti vienintelę teisę – kuo nepatraukliau pavaizduoti laisvės siekiantį lietuvį. Tarsi lietuvių tauta negali turėti nieko didingo, gražaus, prasmingo. Tarsi vienintelis mūsų egzistavimo tikslas – fiksuoti, ką blogo esame padarę kitiems ir amžiams pamiršti, ką blogo yra padarę mums…
Šią vis labiau ryškėjančią dviprasmybę taikliai įvardino filosofas
Vytautas Radžvilas:
„Lietuvos laisvės kovų, partizaninio pasipriešinimo judėjimo ir jo iškiliausių vadų, tautiškumą okupacijos metu mėginusių išsaugoti šviesuolių ir Sąjūdžio nuolatinis ir kryptingas šmeižimas bei menkinimas vyksta visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau dabar jis įgijo niekada nematytą – masinės Lietuvos laisvės ir pačios kovos už Laisvę idėjos diskreditavimo kampanijos – pobūdį.
Į šią Lietuvos valstybės lėšomis dosniai finansuojamą ir net premijomis palaistomą kampaniją įsitraukė gausūs politiniai, akademiniai ir žiniasklaidos sluoksniai. Reikėtų daug vargti, kad galėtum rasti kitą šalį, kurios intelektualinis ir politinis „elitas“ taip entuziastingai kastų duobę savo valstybei griaudamas kertinius idėjinius jos egzistavimo pagrindus“ (propatria.lt).
Įsidėmėtina ir Vytauto Sinicos pozicija: „Rašytojų sąjunga teisingai pastebėjo, kad šeštosios kolonos teisę kurti antivalstybinį, o neretai ir amoralų purvą saugo žodžio laisvė. Vanagaitė turėjo teisę parašyti „Mūsiškius“, Ivaškevičius – „Žalius“, o Banionis – filmą apie partizaną-žydšaudį, t.y. pagal kultinį, geriausią ir faktiškai beveik niekuo nepagrįstą sovietinės istoriografijos stereotipą “banditai/fašistai/žydšaudžiai”. Bet jeigu tai ir toleruotina meno vardan, tai nei turėtų būti finansuojama, nei valstybės apdovanojami jų kūrėjai. Šią skirtį labai patogiai nutyli kūrėjų laisvės gerbėjai.“ (pozicija.lt).
Taiklūs, prasmingi pastebėjimai. Juk vadovaujantis Rašytojų sąjungos nuomone, nacionalinės premijos kada nors verta gali būti ir labai liūdnai pagarsėjusi R.Vanagaitė. T.Venclova sykį piktdžiugiškai pastebėjo, jog Lietuvos intelektualai nepuolė priekaištauti M.Ivaškevičiui už jo romaną „Žali“ – tik esą prof. Vytautas Landsbergis vienoje savo publikacijų pasakė viską, ką manąs („Džordžas Vašingtonas tuštinasi į kibirą“; „Šiaurės Atėnai“). Taip, Lietuvos rašytojai, poetai, literatūros kritikai, dramaturgai vengia ginčytis dėl partizano įvaizdžio mūsų literatūroje. O jei ginčijasi, tai dažniau išaukštindami „absoliučią menininko teisę“ bei į pašalius stumdami „partizanų garbę ir orumą“. Liūdna, ir vis tik būtent tokia statistika. Bet ar tai reiškia, kad menininkai – teisūs? Ar mes galime sakyti, jog toks tylėjimas – moralus, gerbtinas, toleruotinas?
Man regis, nenoras viešai stoti mūsų partizanų pusėn, – tik
viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų nuodėmių. Kad per pastaruosius kelis dešimtmečius
mūsų plunksnos meistrai neparašė tikrai meniškų lietuviškų romanų, apysakų,
apsakymų miško brolių tema, – tai dar vienas pilkas lietuvių rašytojų istorijos
puslapis.
Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.
Jei mane gėdinsite, kokią teisę turiu priekaištauti rašytojams, atsakysiu šitaip: ogi juos pažįstu. Galiu pasigirti: 1988 – 1991 metais darbavausi savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Laikotarpis, žinoma, – ne itin ilgas. Užtat – intensyvus. Parengta šimtai interviu – apie literatūrą, kultūrą, politiką, rašytojo vaidmenį istorinių lūžių metu. Petras Dirgėla, Juozas Aputis, Justinas Marcinkevičius, Valdemaras Kukulas, Danielius Mušinskas, Liudvikas Gadeikis, Jonas Juškaitis, Vanda Zaborskaitė, Algimantas Bučys, Romualdas Granauskas, Ramūnas Klimas, Vytautas Martinkus… Su kai kuriais rašytojais ypač intensyviai draugavau, tebedraugauju. Tokia draugyste iki šiol didžiuojuosi.
Ypač dėkingas likimui, kad teko daug metų bičiuliautis su
rašytoju P.Dirgėla, kuris sakydavo, jog meno žmonės privalo būti politiškai
aktyvūs. Ypač valstybei gyvybiškai svarbiais momentais. Jis priklausė tai ne
itin skaitlingai darbščiųjų rašytojų grupei, kurie ne tik rašė romanus, bet ir neatsisakydavo
duoti interviu konkrečiomis politinėmis temomis.
Tačiau tikriausiai niekas nenustebs, jei pabrėšiu, jog dirbdamas „Literatūroje ir mene“ sutikau ir tokių, kuriems nenoriu paduoti nei rankos, nei sėstis prie vieno stalo. Nes jiems nė kiek nerūpi Lietuvos likimas. Jei tik būtų pelninga, parduotų viską – ir sąžinę, ir padorumą, ir motiną. Vienintelis tikslas – išgarsėti. Bet kokia kaina. Kad tik būtų apdovanoti, reikšmingi, matomi…
Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?
Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie gražiąją Zelandiją
Mergaitės,
kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir
būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs,
sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė
dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji
nutautės. Lietuvių tauta ją praras.
Vargu ar kam
nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis.
Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios
gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų
teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas
praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo
vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis
išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.
Mes dažnai
labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, –
egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo
egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima
atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė –
didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.
Ar tebemoka lietuviškai?
Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.
Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Arkadijaus Vinokuro argumentai
Nepatariu aklai
pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo
pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos
karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“
judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir
parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi
žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise
turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.
A.Vinokurui
taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių
lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai
atsparaus geno.
Lengvinanti aplinkybė
Man
nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip
piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise
persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai.
Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose
institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai
nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.
Bet ir čia,
kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės
klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano
supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“
niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios
bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis
nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 –
1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios
Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai
rimta, solidi aplinkybė.
Todėl ir
sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie
tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi
buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma
– neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir
ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų
neišsaugosime.
Vėl tie draudimai
Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?
Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinė premija
Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.
Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.
Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…
Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.
Kaip pasielgė Antanas
Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją
vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus,
neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat
jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių
kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.
Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?
Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.
Vieną 2017 rugpjūčio popietės karštą pavakarę atsidūrėme Kauno Geležinkelio stojyje. Pradėjo lyti. Žmona Veronika, pamačiusi stotyje knygų skrynelę, patarė man: „Eik ir išsirink knygą“.
Išsirinkau, – Jūros MarijosBaužytės knygą „ŠVIESA IŠ TOLI“ ,išleistą laikraščio „Vorutos“ leidykoje 2000 metais… Šviesa iš istoriškai tolimų laikų, (knygos paantraštė „Knygnešys Karolis Baužys ir jo palikuonys“). Autorę šiek tiek pažinojau, kai ji dirbo žurnaliste „Tiesos“ redakcijoje.
Aš po konfliktų su „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi Osvaldu Aleksa dirbau „Tiesoje“ laikinai neetatiniu korespondentu. „Tiesos“ vyriausias redaktorius buvo Albertas Laurinčiukas, tuo metu garsus žurnalistas, pamėgęs aprašyti keliones, ypač užsienines… Joje dirbo ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kurio pavykusius rašinius gamybiniuose aptarimuose gyrė kolegos. Dar dirbo ir jaunesnis už mane korespondentas, bet jis kviesdavo į rūmų apatinį aukštą lošti stalo teniso… Menu, jis dirbo sekretoriate. Į pastabą, kad Vyriausiasis dėl pavėlavimo gali užpykti, atrėždavo: Ot, Laurinčiukas klauso manęs!“ Dabar Gediminas Vainauskas vadovauja kitam garsiam laikraščiui „Lietuvos rytui“.
Autorė savo garsaus senelio, sakosi, gyvo dar nepažinojusi: „Jis paliko šį pasaulį man tik kūdikiui esant. Per ilgą sovietinių metų virtinę geriau buvo iš viso tylėti, kad tavo gentyje buvo knygnešys, nors jis, dažnai rizikuodamas laisve ir net gyvybe, skleidė tarp žmonių lietuviškus elementorius, maldaknyges, kitus spaudinius. Jei štai būtų nešiojęs „Iskrą“ ar panašius leidinius, tąsyk kalba būtų buvusi visai kitokia“.
Karolis gimė 1865 metais Tverečiuje Mykolo ir Viktorijos Baužių šeimoje. Dar be jo augo dvi seserys ir keturi broliai. Suaugę broliai liko dirbti tėvų žemę, o Karoliui, anot autorės, „likimas nulėmė kitą kelią“. „Kitas kelias“ buvo susietas su tautiniu darbu. Ir su lietuvių bažnyčia. Daug turėjo įtakos Tverečiaus klebonas, vėliau kanauninkas Jonas Burba, garsusis „knygnešių globėjas“. Per kunigo rankas ėjo iš Prūsų gabenamos maldaknygės, giesmynai, „Tėvynės Sargo“, „Vilties“ laikraščiai. Kunigas Jonas Burba paragina Karolį mokytis, vėliau nukreipė į Varšuvą siekti mokslų.
Vėliau Karolis dirba zakristijonu Labanore, Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. O bendraudamas su kunigu Jonu Burba, vis labiai įsitraukia į aktyvią tautinį veiklą. Jis pradėjo mokyti lietuviškai Labanoro vaikus ir jo apylinkių vaikus. Karolis pradėjo daraktoriauti, vis išvengdamas, kad nebūtų caro valdininkų užkluptas.
Tačiau likimas, kaip rašo knygos autorė, jam buvo palankus. Knygų ir knygnešystės reikalais jam tekdavo nuvykti į Vilnių. „Tad K. Baužys neblogai pažinojo ne tik mūsų Tautinio atgimimo tėvą Joną Basanavičių, bet ir kitus kovotojus už Lietuvos laisvę.“ Įkopęs į 33-uosius metus, Karolis Baužys vedė 14-a metų jaunesnę Karoliną Meidutę iš Pašiekščio kaimo. Jiems gimė 16 vaikų. Tačiau užaugo tik keturios dukros ir tiek pat sūnų“.
Apsigyvenęs pas sūnų, kunigą Zenoną, dirbusį Kernavėje, tėvas Karolis mirė 1935 metais. Autorė rašo, kad „Jo vardas, kaip daraktoriaus ir knygnešio, paminėtas ir Bostone (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 14, P. 14).
Baigusi knygos pirmąją dalį „Spausdinto žodžio riteriai“, autorė įdėjo kunigo Švogžlio – Milžino nekrologą iš laikraščio „Mūsų Vilnius“…Paėmęs knygą iš Kauno geležinkelio stoties knygų skrynelės, autorę prisiminiau, bet aš apie tą knygą nežinojau ir nebuvau jos skaitęs. Grįžęs skaičiau ir antroje dalyje „Vaikai ir vaikaičiai“ radau ne vieną asmenį, su kuriuo esu bendravęs. Vieną pirmųjų norisi paminėti Karolio Baužio dukraitę Galiną Baužytę – Čepinskienę, kuri mūsų kursui dėstė Vilniaus universitete užsienio literatūrą. Dėstė puikiai, o iš gražaus veido lūpų sklindantys žodžiai apie Tomą Maną, apie Prustą, apie airių poetą Tomą Mūrą ir kitus žymius rašytojus rasdavo sau vietą studentų atmintyje…
Apie Karolio dukraitę Galiną (kitaip sakant, tetą), autorė Jūra Marija rašo: „Panevėžyje baigė šešis reformuotos pradžios mokyklos skyrius. – 1940 – ųjų birželio 16-ąją, mūsų išleistuvių dieną, Panevėžį užklupo rusai – mena ji. – Jau ketvirtą valandą ryto išgirdome kaip tirta langų stiklai. Važiavo tankai“.
Gimusi ir pergyvenusi karą, profesorė Galina žinojo istorinio laiko skonį. Profesorės vardas jai buvo suteiktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Prasidėjus Atgimimui, studentai sakydavo, kad šiai docentei persitvarkyti nereikia. Ir ne tik todėl, kad ir tarybiniais metais per paskaitas pabrėždavo, „jog socialistinis realizmas nėra estetinė kategorija, tad jo neverta tyrinėti“.
Žinojau, kad rašytojas Romualdas Lankauskas buvo pirmaisiais nepriklausomybės Lietuvos metais tarptautinio PEN klubo sekretorius, bet pamiršau, kad Galina Baužytė 1989 metais buvo išrinkta Tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centro generaline sekretore, 1995-1999 metais jo prezidente. Ji daug kalba autorei apie klubo veiklą, pavyzdžiui, kad rašėme į PEN centrus dėl Rusijos intervencijos į Čečėnijoje. Įspėjome, kad toje šalyje gali pasikartoti tas pats scenarijus, kokį buvusi Sovietų sąjunga pritaikė 1991 metais Lietuvoje. PEN centro nariai rašė dėl pakibusios grėsmės Lietuvoje pirmais nepriklausomybės metais… Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje konferencijoje. „Kalbėdama kongresuose visada pabrėžiu, kad intelektualas šiandien neturi likti vienišas. Reikia organizuotis, priešintis smurtui… Tik tokioje aplinkoje gali gyvuoti intelektualus protas“.
Kai aš buvau jaunesnis ir darbavausi literatūros kritikoje, profesorę susitikdavau kelionėje iš Vilniaus centro į namus Lazdynuose. Profesorė Galina išlipdavo Savanorių gatvėje. Ji teiraudavosi apie tai, ką dabar rašau, kas naujo literatūros kritikos žanre? Nei profesorės vardas, nei PEN centro vadovės pareigos jai nesutrukdė su manim kalbėtis.
Iš knygos sužinojau, kad profesorės vyras Vincas Čepinskis jau miręs. O dukra Irena Aleškovski yra JAV Veslio (Wesleyan) universiteto profesorė, dėsto civilzacijos ir kultūros kursą bei rusų kalbą. Kita duktė Marytė Audzevičienė – ekonomistė, dirba gamykloje. Sūnus Vincas Čepinksis – fizikas. Dirbo Pramoninio komplekso Skaičiavimo centro grupės vadovu, vėliau bankuose. Vieną jų „įvedė“ į tarptautinio Svifto sistemą.
Profesorė Galina Baužytė užsimena apie kilmę iš knygnešių: „Mano tėvelis Alfonsas palaikė ryšius su žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi, susirašinėdavo laiškais. O kai mačiau mūsų senelį, buvau dar maža. Jis tuo metu buvo zakristijonas Labanoro bažnyčioje. Žinoma, apie knygnešystę aš tuo metu nieko nenutuokiau ir kažin ar senelis yra man apie tai pasakojęs. Prisiminenu tik, kad jis mėgo meistrauti. Darydavo stalus, kėdes. O kas žino, gal ir iš senelio persidavė man meilė knygai?“
Dar vieną Karolio Baužio dukraitę Nijolę Angelę Baužytę pažinau. Ji – maždaug mano metų. Autorė glaustai aprašo jos darbą: „Lietuvoje yra apie 3000 miestelių. Kiekvienas jų turi savą, tik jam vienam būdingą istoriją, iš jų kilusių žmonių darbai buvo ar yra reikšmingi ne tik tenykščiams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Karolio Baužio dukraitei kilo noras kiek galima daugiau jų įamžinti telvizijos videofilmuose, kad brangūs mums įvykiai ir vardai išliktų ateinančioms kartoms…. Ji, padedama režsisieriui R. Jarašauskui ir operatoriui H. Trumpakojui sukūrė apie 70 miestelių filmų.. Už šiuos filmus Lietuvos žurnalistų sąjunga paskyrė jai Sasio Lozoraičio premiją“.
Nijolė yra lankiusi Juozo Miltinio dramos studiją 1953-1955. Aš esu matęs B. Sruogos pjesę „Milžino paunksmėje“ Vilniaus profsąjungos rūmuose. Be Njolės vaidino ir žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas bei kiti kultūros veikėjai.
Ir apie autorę/t.y. save/ parašyta keli svarūs sakiniai. Pamėgtos kūrybos temos – dorovė, etika. (Parašytos knygos, redaguotos knygos: Konstantino Šakenio atsiminimų knygas „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ ir „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995 ir 1997 m.). Ji yra istorinės knygos „Lietuva. I.13“ skyriaus apie žuvusius prie televizijos bokšto ir RTV autorė ir sudarytoja.
Jūrai Marijai Baužytei suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusios žurnalistės vardas.
XXX
Knygoje aprašyti dviejų Karolio Baužio sūnų, tapusių įžymias kunigais, gyvenimai. Tai Danielius ir Zenonas Baužiai. Pirmasis, baigęs Vilniaus ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, kunigavo Dieveniškėse. Jis Voronežo pabėgėlių bendrabutyje gyveno su būsimuoju LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kurį dėl nedidelio ūgio ir vikrumo vadino Sniečkučiu. Kai kartą Sniečkui būnant aukščiausios valdžios poste, jiedu vėl susitiko, „jis nepraėjo pro mane nuduodamas nepažįstąs pasireiravo, kaip gyvenu“.
Įsiminė Ievos Snamienskienės – Sužiedėlienės ir Lidijos Mickūnienės noveliškai aprašytos kunigo Danieliaus pasipriešinimas naktiniams grobikams, valančiška kova prieš lenkomanus, prieš kai kurių miestelėnų netinkamą gyvenimą, „kurie ne tik šventą ir paprastą dieną smuklininkui Šmulkei palieka paskutinį litą“.
Antrasis brolio, kunigo, Zenono likimas žymiai tragiškesnis. Autorė aprašo šio drąsaus, patriotiško kunigo, knygnešio padermės palikuonio, remdamasi archyviniais dokumentais, kuriuose nurodytos saugumiečių, pavardės, laipsniai. Po ilgų tardymų naktimis dėdė Zenonas iš Kernavės etapais „nudangintas“ per Nachodką į Magadaną. Tragiškai Zenono Baužio baigmei autorė pasitelkia mokytojo, žurnalisto Jono Rudzinsko ir Galinos Baužytės stiprius atsiminimus. Juose iki simbolinės reikšmės išauga įdėti eilėraščiai, dainos. Atsiveria nostalgijos gelmė, simbolinė metaforos reikšmė. Jono Rudzinsko apybraižos pacituotoje dainoje skleidžiasi kovos dėl Vilniaus aidas. („Vėliavos iškeltos plakas. Renkas vyrai – žygis bus…//Už kalnų karaliaus takas – Vilnius vėl priglaus pulkus“)…
O profesorės atsiminimų pabaiga irgi eiliuota. „Ne man pasaulis šis, ne man gėlė graži, ne man paukščių daina širdelę ramina“…
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Iš knygos matosi, kaip broliai Baužiai, sesės Baužytės – knygnešių Karolio ir Karolinos Baužių – palikuonys – užsidengia etine bei etnine – folklorine migla… Taip ir ant mūsų tautos gėrybinio pamato užsidengia simbolinis paminklas, kaip ir tasai kunigo Zenono Baužio iš medžio išskobtas ir ilgai prižiūrėtas Geležinis Vilkas, „nuolat primenąs praeiviams taip brangią sostinę Vilnių“.
Kaip rašo autorė, „vėliau Kernavėje klebonavusio Nikodemo Švogžlio – Milžino paakinti, kunigo Z. Baužio giminaičiai atvežė jam skirtą paminklinę lentą, kuri įmūryta bažnyčios sienoje.“ Tik daug vėliau, 1996 metais, prie tėvo knygnešio Karolio Baužio kapo iškilo paminklas ir Magadano, tarp kurių buvo ir kunigų, ir paprastų Lietuvos žmonių, kankiniams“. O 2000 m. gegužės 8 d. Popiežius tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir ir kunigą Zenoną Baužį.
…Kunigo Z. Baužio bareljefą bažnyčios sienoje mačiau 1997 metų liepos 20 dieną Kernavėje per Šv. Mergelės Škaplierinės atlaidus… Pakvietė nuvežti kunigas Kazimieras Vasiliauskas, daug metų kalėjęs sovietinėje Rusijoje. Su gerbiamuoju monsinjoru siejo naujas leidybinis sumanymas. Buvo nusivedęs į savo butą Pylimo gatvėje, iš kurio neišleisdavo, kaip daugiavaikio tėvo, tuščiomis; du kartus buvau, ir gavau po vištą… Kaip liudija ištremtasis į Nachodką Mykolas Gaigalas, „kunigo Zenono niekada neužmiršau, Ir kaip užmirši? Juk mes, kaliniai, patys mažai turėdavom, o jis man gerą savo kostiumą padavonojo. Be ašarų to dalyko prisiminti negaliu…“
O aš nebuvau alkanas, o tik atvira širdimi gaudžiau, ką monsinjoras Vasiliauskas mums pasakojo, retkarčiais atėjęs į Rašytojų sąjungos klubą.
Su žmona ir nuvažiavau į Kernavę. Buvo ir knygos autorė, ir jos sesė Nijolė. Klausiausi Karolio Baužio provaikaičio Juozo Vytauto Baužio eilėraščio… „Knygnešy geradari, /Lenkiu galvą ir klaupiuos/ skaitydamas Palikimą/ Tavo“… Kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis… Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka…
Tuo ši knyga man brangi ir ypatinga. Jau 7 metai praslinko nuo jos išleidimo, bet knygos vertė nemažėja… Turiu viltį, kad ją istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo „speckursą“….
Tarp Pauosupės ir Palėvenės – pluoštas Viliaus Baltrėno prisiminimų
Prie poeto Anzelmo Matučio garsiosios Drevės. Trys Poezijos pavasarėlio įvairių metų laureatai šiemetinis Vilius Baltrėnas (pirmas iš kairės), Jonas Linkevičius (trečias), Birutė Švagždienė (ketvirta) ir A.Matučio kūrybos bičiuliai Genovaitė Juknevičienė ir prof. emeritas Jonas Amrukaitis
Pirmų pirma privalau pabrėžti: esu gan mėgėjiškas paeiliuotojas. Su paprastais, sakyčiau, tradiciniais eilėraštukais. Su prastokai aprengtomis knygelaitėmis. Kam gi būtų pūtę į jaunas galvas šiokį tokį literatūrinį supratimą garbieji VU šviesuoliai J.Lebedys, V.Zaborskaitė, M.Lukšienė, I.Kostkevičiūtė, D.Sauka… Taigi kam?.. – jeigu šiandien nesuvokčiau savojo, kaip čia išvaizdžiau pasakius… – stono ir statuso.
O pradžių pradžia?.. Galbūt tokia… Pirmąjį posmelį būsiu sueiliavęs – dar nemokėdamas rašyti. Mamos dieną nubėgęs priraškiau pagriovy geltonuojančių… pienių žiedų. Įteikiau ir padeklamavau. Atsimenu mamos akis!
Mama, kilusi iš nediduko – ne tiktai pavadinimu – Rudikėlių kaimo, buvo ėjusi pradžios mokyklą. Tėtis, gimęs ir augęs didokoje didelio Miliūnų kaimo taip pat valstiečių šeimoje, kaip pasakodavosi, susikalė mokyklinėms knygelėms medinį ,,karmonėlį“… Ir tuo jo mokslai baigėsi: piemenavo, bernavo. Griebėsi meistrysrtės, buvo auksarankis… Mėgęs drožinėti.
Padarydavo vieną kitą ,,autentišką“ liaudies instrumentą. Jau gilioje senatvėje – maniškei žmonai, muzikinės lemties profesorei, padėjo keletą originalių instrumentų atgaivinti, prikelti iš užmaršties.
Abu tėvai, mano supratimu, anam laikui buvo ganėtinai šviesūs, imlūs kultūrinei slinkčiai. Tai vis – per nuoširdžiausiai pamėgtąją kaimo muziką, per garsingus kupiškėnų susibūrimus, vaišingus suėjimus, smagius pasidainavimus… Ir man mama, ar ką siūdama, ar šaip ką darydama – yra išringavusi visas visas kaimo melodijas.
Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos buvo populiarios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Itin spalvinga, savitai šakota asmenybė buvo mamos brolis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis iš to pat Rudikėlių kaimo – daugelio aplink pažinotas, smarkusis Pranas Kirda. Linksmakalbis ir dainorius. Važiuodavo per laukus stačias mėšlinose vežėčiose ir garsiai traukdavo: ,,Kas gi tau, mergyte, iš stiklinių gonkų, iš plaukų šilkinių, akių mėlynų…” Lipte prilipusiam sūnėnui – padainuodavo jumoristinų, kupiškėnišku sąmojumi padruskintų dainelių. Nesyk pasigrožėdamas deklamuodavo ,,Anykščių šilelį”… Gal užkrėtė?..
Taip ir prasidėjo. Alizavos septynmetėje – pabiro eilėraštukai sienlaikraščiui. Nuo 1952 metų – eiliutojas Kupiškio vidurinėje, buvau nuolat spausdinamas rajono laikraštyje. Kviečiamas kartu su kitais ką paskaityti Kupiškio kultūros namų renginiuose.
Nagi, su tais renginiais, su pasirodymais plačiajai visuomenei susiję ir nuotykingų epizodų… Gal kas kupiškėnų dar pamena – gausingiems klausytojams eiles skaitantį per lietų atšlepsėjusį vaikinuką su… smagiai atraitotomis kelnėmis. Būsimam poetui tas išsiblaškymas, ko gero, pritiko ir buvo visiškai dovanotinas…
Kitas epizodas – jau iš Universiteto, bet susijęs vėlgi su Kupiškiu. Buvau ten pakviestas – per spalio švenčių iškilmes Kultūros namuose garbingai atsiimti aukso medalį. Pirmą Kupiškio mokyklų istorijoje: 1957 m. abiturientui, už mokslus, už egzaminus be priekaištų, už pavyzdingą elgesį. O po iškilmių grįžusį į Vilnių – pasitiko siurprizas: viešai iškabintas fakulteto prodekano rūstus papeikimas. Kad nedalyvavau vilniečių šventinėje demonstracijoje. Nors… išvažiuodamas sutikimą buvau gavęs.
Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi – vis dar Kupiškis. Visais aspektais likęs įsimintinas visam gyvenimui. Čia atskubėjo mano paauglystė. Čia mane globojo ir kūrybai skatino legendinė daugelio kupiškėnų kartų Mokytoja – lituanistė Felicija Jakutytė. Iš čia buvau priimtas į Lietuvos radijo literatų sambūrį, Vilniuje sulaukęs paskatinančios premijos – iš įspūdingai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir žurnalisto Leono Stepanausko rankų.
Betgi Kupiškis… Po savojo kaimo pradinės, po Alizavos septynmetės – Kupiškis man buvo pirmas ir tikrų tikriausias didmiestis! Su įspūdingiausia bažnyčia. Su turgumi. Didele aikšte centre… Taipgi – su įsidėmėtinu Konelio malūnu, kuris ir mums vakarais mokykloje įžiebdavo elektrą… Neretai ji gesdavo ir užgesdavo, nemažam išdaigininkų šurmuliui ir džiaugsmui. Grįždavom į balanos gadynę. Žibinome žvakes, žvakutes… Būdavo – kad ir popiergalius… Nenuobodžiavom.
O Kupiškio mokytojai?.. O Kupiškio mokytojai!.. Jie taipgi buvo kur kas įdomesni ir išvaizdesni už alizaviškius. Labiau išsilavinę ir išprusę. Pedagogai iš pašaukimo… Jakutytė, Pajarskas, Striupas, Dubrindis, Daukšaitė, Sasnauskas… Vardai ne visų likę atminty. Vadindavom pavardėmis, retkarčiais, kaipgi be to – ir pravardėmis… O jauną prancūzų kalbos mokytoją – tiktai Aldute!
Literatūros studijoms iškakdamas į Vilnių, nemaniau, jog visą gyvenimėlį matysiu prieš akis ir tokį paprastą mokyklinį vaizdelį… Mes, pulkelis dešimtos b vyrukų – Romas Tonka, Algis Maironis, Algimantas Čepelė, Vilius Baltrėnas… Ir dar.. Ir dar.. Po bulviakasio talkos – pėsčiomis žygiuojame namo, Kupiškin… Keliolika kilometrų!.. Nemanykit, niekieno nevaryti. Smarkūs ir narsūs – tikri vyrai. Su vyriška daina!
Vilius Baltrėnas – studentas
O vėlgi… – savieji, gimtieji namai, namučiai… Kaip, o kaip besilankyti į juos – nebeegzistuojančius? Jų dar būta, kai kelerius mokslo metus glaudžiausi Kupišky privačiai. Tai pas ,,šeimininkiukus“ Stankevičius, tai pas ,,davatkėlę“ Jonušytę ar Jonuškaitę… Į pabaigą – pas Jonuko Prapiesčio tėvus. To paties Jonuko, vėliau, jau naujaisiais laikais, išaugusio iki teisingumo ministro, teisėjo, etc. Tėviškėj – bebūta tik vasaromis.
Atskubėjus studijoms į Vilnių – niekur iš sostinės pabėgti nė nebežadėta. Tėviškę lankydavau: kol buvo namai ir tėvai… Melioracija – neilgai trukus be pėdsakų sulygino viską su žeme. Teisybė, trobą perpirko kaimynė, nusikeldama į Palėvenėlės miestelį. Tėvai – išsikėlė į Rokiškį. Ten ir pasilaidojo.
Tėviškės, gimtų namų netektį ir su tuo susijusius jausmus – daug vėliau išgyvenau iš naujo. Leisdamas į svietą pakeliui su vaikiškomis išdygusias penkias lyrikos knygas suaugusiems. Su gan dažnais savų namų, tėviškės, tėvynės motyvais. Gimtųjų apylinkių, savosios žemės ir visko, kas su ja suaugę, įvaizdis – išliko visam laikui. Iki šiol sakau: mūsų kaime buvo taip ir taip, mūsų kaimynai darė tą ir tą… Išlikusi begalinė nostalgija to savojo krašto žmonėms, jų gyvenimo būdui. Žemei, gyvulėliams, ūkio darbams. Nostalgija tiems giminių ir kaimynų suėjimams – kasdieniškomis ir šventiškomis, linksmomis ir liūdnomis progomis.
Oi, mokėjo kupiškėnai ne tiktai pagerbti, iškilmingai palaidoti ir apraudoti mirusius. Visais laikais, visomis aplinkybėmis gebėjo ir smagiai pasiviešnagėti, taipgi patys – vaišingai sutikti ir priimti svečius. Kelti didingas vestuves ir linksmas krikštynas, švęsti ir džiaugtis. Išlikęs nedylantis iš širdies ilgesys – tiems patiems įvairiausiems pasibuvimams, neskubriam gyvenimui, sodriai šnekėsenai, savotiškai nešiosenai, šeimininkių begalinėms išmonėms… Visam tradiciniam etnografiniam paveldui… Ko, iš teisybės, šiandienos skubrioje bėgtyje, kasdieniškoje aplinkoje – gal ne taip daug ir belikę?.. O vis viena – apšnekama, prisimenama, neįsivaizduojamai šio ir to trūksta, ir tiek.
Betgi gal per daug įsismaginau… Laikas persikelti į Vilnių. Prie mokslų, prie darbų, prie savosios, kad ir ne per didžiausios, kūrybinės priebėgos…
…Garbiuosius VU dėstytojus, vėliau suprofesorėjusius, kaipgi – išauginusius ir iš mūsų gabaus kurso gausų būrį profesorių – jau minėjau. Jie mums buvo didieji kelrodžiai. O greta tiesioginių studijų… Istorinės ekskursijos. Menotyros ir svetimų kalbų fakultatyvai. Tautosakos rinkėjų ekspedicijos. Literatų būrelio diskusijos su mus lankančiais rašytojais… Visa pamažėliais kaupėsi į tą patį aruodą, lavino ir prusino. Skatino, be abejo, ir saviems mėginimams. Eiliavimo priepuoliai tai padažnėdavo, tai vėl retėjo: viena kita publikacija – studentų, jaunimo spaudoje… Kol – vėl lyg išsiveržė… O kasdienybė kremtančiam mokslus nebuvo paprasta. Nuo trečio kurso – studijuodamas kartu ir dirbau. Savaitraščio redakcijoje… Tame pačiame ,,Gimtajame krašte“, kur ir išbuvau bemaž keturiasdešimt metų…
Darbas daru… Betgi redakcija ypatinga tuo, kad čia kartu dirbo arba nuolatos lankydavosi nemaža rašytojų. Ir vyresnių, ir patys jauniausieji, būsimieji. Bičiuliavomės.
Eidavome pas kaimynus į RS pietauti. Ne kaip tikrieji nariai, juokaudavome, o kaip „nariai-valgytojai”… Tenai, eilutėje prie pietų, vienąsyk inteligentiškasis literatūrologas Vincas Auryla pristatė mane jaunesnės kartos garsenybei – poetui ir kylančiam kritikui Valdemarui Kukului. ,,Na, va! – pakratė ranką poetas. – Kupiškėnai… Žinau, broleli, pavardę… Vienukart perrausiau visus rajoninio komplektus – su vietos literatų kūryba. Štai jau ir čia…“
Rašančių, jau išleidusių vieną kitą knygą ar tik besiruošiančių, mūsų redakcijoje įvairiu laiku darbavosi ne vienas. Ir Petras Dirgėla, ir Stasys Kašauskas, ir Vladas Braziūnas… Ir dar… Ir dar… Kai po ilgesnio rengimosi pagaliau su didoku popierių ryšuliu susiruošiau į ,,Moksleivio“ redakciją, ten jau buvo perėjęs mūsiškis Stsys Kašauskas. Pavartinėjo, paskaitė eilėraštukus… Žinai, sako, niekur čia, broleli, nevaikštinėk, nesisukaliok… Drožk tiesiai, nosies tiesumu – į ,,Vagos“ leidyklą. Ir priims, ir išleis…
Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas
Taip ir nutiko. Redagavo Dalia Montvilienė. Pavadinimą pirmai knygelei parinko tuometinis Vaikų literatūros skyriaus vedėjas Jonas Linkevičius: ,,Ryto sniegena“, pagal vieną eilėraštuką, ir tiek. Rūpestis ir problema buvo nebent tokia, kad redaktorė pasiūlė iš karto leisti dvi knygeles… Tam kartui susiturėjom – didelį pluoštą palikom vėliau leistiems rinkinėliams.
Raginimų į leidybą buvau jau ir anksčiau girdėjęs. Mano paeiliavimams labai palankūs buvo du šviesios atminties dzūkai: jau minėtasis literatūrologas, kritikas Vincas Auryla ir artimas mano bičiulis, poetas Martynas Vainilaitis. Skatino, ragino – rašyk, spausdinkis. Tu privalai… Taip ir ėmė rastis tų sniegenų. Tik vis kitokiais vardais… Pelėdai – visi savi pelėdžiukai gražūs ir nepaprasti?… Niekad nesu svarstęs, kuris čia rinkinėlis… Nors, prisipažinsiu, gan buvo paglostyta širdis, kai vieno susitikimo metu Felicija Jakutytė kažkaip ypatingai džiaugėsi nediduke knygute ,,Ką saldi uogelė sakė“. Na, ir visos kitos – tai dar iki šiol neatlyginta skola svarbiausiai mano kelyje Mokytojai.
Sakote, kas lemia, kas įkvepia… Ogi, visi čia paminėti ir nepaminėti paraginimai. Palankūs, ypač mažiausiųjų skaitytojukų, žvilgsniai… Ir visa, kas skamba, kas žydi aplink. Kas skaidriai juokiasi arba neretai ir verkia… Tai šaltinis troškuliui ar kvaituliui, ar kaip kitaip pasakyti…. Bent jau šeimos artimieji žino, kad jeigu iš esmės – niekas daugiau šiam žmogeliui ir nerūpėjo. Visos buities negandos, visos bėdos ar klaidos, naivus patiklumas – iš to paties kelmo.
Knygelės… atsirasdavo lyg ir iš nieko. O gal ir iš ne vienąsyk kiaurai pražiburiuotų naktų. Neretai į leidyklą skubindavosi po dvi. Kai pasisekdavo labiau atitrūkti nuo kasdieninių realijų arba išsiprašyti kokių nors atostogų. Ne vieną kartą gal ir persistengta, paskubėta publikuoti. Visko būta. Rūpesčių rasdavosi ir tokių – kaip suvaldyti įsisiautėjančią, sakykim, ,,personalizuotą“ leidybą. Ypač kai stigo popieriaus ir t.t. Kai gero popieriaus radosi į valias – tiražai, deja, susitraukė nuo įprastinių 20 000 iki 1 000 arba net ir iki kelių šimtelių… Autoriaus pasigarsinimo užgaidoms paaukotas visos šeimynos užgyventasis požeminis garažas – kuo giliau, negrįžtamaipalindęs po žeme.
Ėgi, viskas – lyg vanduo nuo žąsytės uodegos! Sakytum, nieko nė nebūta…. Ir jokių skambių apmatų, planų, pažadų ar užsimojimų… Užkimbi už kokių poros žodžių, už kokio nors nebeatstojančio sąskambio – ir tegu sau rieda, tegu rutuliojasi toliau. Savo spėkomis, savais keliais takeliais. Mėgindamas kaip nors sudrausminti, išmintingiau surikiuoti – tiktai pagadini. Eilėraštukas ar didesnis koks paeiliavimas – ne dienraščio vedamasis. Nemėgsta postringavimų, išsamiai protingų išlukštenimų. Ginkdie, persistengiančios auklės moralų… Prie kūrinėlio sėkmės ar įtaigos – daugiau prisideda, sakyčiau, ne autorius, o pats pasaulyje išmoningiausias veikėjas – skaitytojas. Su savo erdve, patirtimi, išmintimi. Autoriaus kūrinėlis – tik tos erdvės kontūrai, tik paskata: išgirsti, pamatyti, pačiam pamąstyti, gal ką netikėta suprasti ar netyčia atrasti.
Nežinau, gal ne visada man pavykdavo tinkamai, įtaigiai tuos erdvės kontūrus suramstyti… Kad be šnekos – susišnekėtume! Kad patyliukais, kaip kupiškėnai sako, susigiedotume… Ką dabar bepadarysi, jei rezultatas ne visai toks, kokio norėta ar tikėtasi.
O metų metų – jau visa virtinė…
Didžiausia mano silpnybė buvo ir tebėra – neatgrasomas polinkis į skambesnį žodį, poetinė muzika, melodingumas… Tuo gyvenau, kitaip nemokėjau ir nesistengiau. To pirmų pirmiausia ir ieškojau, tebeieškau – didžiųjų, tikrųjų talentų, o ne ,,narių-valgytojų“ knygose ir knygelėse. Mano mėgstamiausieji – J.Baltrušaitis, S.Nėris, du netolimi kraštiečiai Kaziai: Binkis ir Jakubėnas… Pririnkčiau ir daugiau – vis tuo pačiu keliu kepurę kilnodamas… O kaipgi iš tiesų nepriminčiau Martyno Vainilaičio… Arba – su nuostabia poetinio žodžio ir dvasios dovana – Zitos Gaižauskaitės… Ir dar gal ne vieno, gal…
Po tų pakeliavimų poezijos padangėmis – sunku, be galo sunku grįžti prie savos kasdienybės. Lyg kėsintumeisi matuotis tau neskirtus kūrybinius retežius… O jeigu netyčia tavo nuosavoj erdvėje – šmėsteli koks kad ir pasiklydęs padoresnis sąskambis, kokia ryškėlesnė psalva ar atspalvis, koks nors netikėtas šypsnis – ačiū likimui ir už tai! Daugiau ką – Jis, Jo Prakilnioji Didenybė, manding visai išmintingai … bus patausojęs kitiems…
