Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Priklausau tiems, kurie mano, jog Marius Ivaškevičius nėra vertas nacionalinės premijos. Brandžios šalys nacionalines premijas skiria tik tiems, kurie stiprina jų dvasią, kultūrą, tautiškumą, patriotiškumą, išdidumą, savigarbą, pagarbą istorijai, pagarbą didvyriams, pasitikėjimą savo jėgomis… Solidžios, civilizuotos valstybės nacionalinę premiją įteikia menininkams ne už „konkrečiai apibrėžtus laikotarpius“ ar „indėlį į konkrečias meno rūšis“, bet atidžiai vertina „visą nueitą kūrybinį kelią“.

M.Ivaškevičiaus kūrybinis kelias – dviprasmiškas. Jau vien tai, kad jo romanas „Žali“ nepriimtinas mūsų partizanams, – svarbus argumentas, kodėl autorius negali būti vertas nacionalinės premijos. Buvusių miško brolių nuomonė šiuo konkrečiu atveju Lietuvai turėtų būti labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas svarbesnė už mūsų rašytojų ar literatūros kritikų argumentus. Net jeigu buvę laisvės kovotojai kartais per daug tiesmukiškai, per daug primityviai žiūri į gyvenimą (o kaip kitaip – juk jiems neteko semtis žinių prestižiniuose Lietuvos ir užsienio universitetuose), mes privalome būti atlaidūs jiems, bet ne romano autoriui. Vien dėl to, kad jiems teko uostyti tikro parako, o rašytojui M.Ivaškevičiui – ne.

Gindamas mūsų laisvės kovotojų poziciją remiuosi asmenine patirtimi, įgyta šešerius metus rengus apie pokario kovas straipsnius „Valstiečių laikraščiui“. Išvažinėjau visą Lietuvą. Nuo Tauragės iki Šalčininkų, nuo Akmenės iki Varėnos. Kalbėjausi su šimtais buvusių miško brolių, jų artimaisiais, ryšininkais, rėmėjais. Apie mūsų partizanų kovas paskelbiau šimtus straipsnių. Todėl manau, kad turiu teisę būti nuoširdžiu miško brolių advokatu: ginantys M.Ivaškevičių nėra teisūs.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Pateiksiu tik vieną argumentą – kodėl. Bent keletą parų pagyvenkite atstatytame partizano Jono Kadžionio (to pačio, kuris iš Seimo tribūnos šių metų Sausio 13-osios proga rėžė puikią kalbą) bunkeryje Anykščių krašte. Atvirai tariant, užtektų ankštoje, drėgnoje, tamsioje, šaltoje žeminėje praleisti mažų mažiausiai vieną naktį, ir, mano supratimu, daug kam atsivertų akys, kodėl mūsų partizanai teisūs net tuomet, kai … neteisūs. Jei rašytojas M.Ivaškevičius išdrįstų mažumėlę „pailsėti“ J.Kadžionio bunkeryje, tada, manau, atsirastų kur kas daugiau supratimo, kodėl šiandieninė Lietuva, pradedant mūsų meno žmonėmis ir baigiant mūsų politikais, privalo labai pagarbiai, jautriai vertinti buvusių miško brolių nuomonę.

Beje, bent keletą valandų „pasislėpti“ J.Kadžionio bunkeryje (esu jame lindėjęs kartu su istoriku Gintaru Vaičiūnu, todėl žinau, koks tai didelis „malonumas“) nepakenktų daug kam – kad ir literatūros kritikei Viktorijai Daujotytei, palaiminusiai premijos skyrimą būtent partizanų pasipiktinimą sukėlusio romano autoriui. Gal tada ir ji praregėtų? Bent akimirkai suabejotų savo teisumu? 

O jei net ir po to neprapuls noras teisinti romano „Žali“ autoriaus, tegul įsteigia privatų fondą – apdovanoja M.Ivaškevičių privačiomis lėšomis. Kuo čia dėta nacionalinė premija?

Pulkininkas Kazys Škirpa

Deja, M.Ivaškevičius turi ganėtinai daug gynėjų. Rašytojui Markui Zingeriui, su didžiausiu įkvėpimu M.Ivaškevičių ginančiam straipsnyje „Knyga, ties kuria susidūrė dvi Lietuvos vizijos“ (delfi.lt; 2019 metų vasario 1 diena), norėčiau atkirsti – primityvu, banalu. Leiskite paklausti, ar M.Zingeris taip karštai ir uoliai gintų menininko teisę kurti be jokių stabdžių, jei, sakykim, romane būtų aprašomi žydų tautybės NKVD, MGB ar KGB tardytojai, sadistiškai kankinantys lietuvių partizanus ir jų ryšininkes? Drįstu manyti, jog toks menininkas ne tik negautų nacionalinės premijos Lietuvoje, bet būtų arba visiškai nutylimas, arba plačiai iškoneveiktas ir pasmerktas užmarščiai.

Panašaus atkirčio vertas ir poetas Tomas Venclova, išdėstęs savo poziciją straipsnyje „Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių – ne vienintelis atvejis“; LRT, Donatas Puslys, 2019 metų sausio 29 d.). T.Venclova taip pat karštai gina menininko teisę turėti išskirtinį požiūrį. Bet ir vėl sunkiai įsivaizduoju  T.Venclovą, ginantį menininką, kuris nepatraukliai romane ar apysakoje pavaizdavo geto aukas. Juolab raginantį tokiam rašytojui skirti nacionalinę premiją.

Perfrazuojant tiek M.Zingerio, tiek T.Venclovos žodžius, retoriškai paklauskime – bet kas čia smerktino? Juk tarp tų, kurie buvo suvaryti į getus, kentė nepriteklius, baiminosi egzekucijų, tikrai buvo palūžusių, išsigandusių, negražiai besielgiančių. Jei esama nepatrauklių partizanų, tai ir geto aukos greičiausiai nebuvo šventos? Ar tik lietuviai partizanai gali būti bailiai, žudikai, menkystos ir seksualiniai prievartautojai?

Jonas Noreika – Generolas vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jei M.Ivaškevičius būtų ėmęsis žydams nepatogių temų, esu tikras, nacionalinės premijos jis negautų. Nacionalinę premiją M.Ivaškevičius matytų kaip savo ausis.

Būtent šitaip svarstant ir išryškėja didžioji veidmainystė: mūsų menininkai nėra laisvi. Nėra laisvi net tada, kai iki užkimimo gina menininko teisę „būti savimi nepaisant jokių išorinių aplinkybių“. Lietuvių menininkams šiandien, deja, bandoma primesti vienintelę teisę – kuo nepatraukliau pavaizduoti laisvės siekiantį lietuvį. Tarsi lietuvių tauta negali turėti nieko didingo, gražaus, prasmingo. Tarsi vienintelis mūsų egzistavimo tikslas – fiksuoti, ką blogo esame padarę kitiems ir amžiams pamiršti, ką blogo yra padarę mums…

Šią vis labiau ryškėjančią dviprasmybę taikliai įvardino filosofas Vytautas Radžvilas:

„Lietuvos laisvės kovų, partizaninio pasipriešinimo judėjimo ir jo iškiliausių vadų, tautiškumą okupacijos metu mėginusių išsaugoti šviesuolių ir Sąjūdžio nuolatinis ir kryptingas šmeižimas bei menkinimas vyksta visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau dabar jis įgijo niekada nematytą – masinės Lietuvos laisvės ir pačios kovos už Laisvę idėjos diskreditavimo kampanijos – pobūdį. 

Į šią Lietuvos valstybės lėšomis dosniai finansuojamą ir net premijomis palaistomą kampaniją įsitraukė gausūs politiniai, akademiniai ir žiniasklaidos sluoksniai. Reikėtų daug vargti, kad galėtum rasti kitą šalį, kurios intelektualinis ir politinis „elitas“ taip entuziastingai kastų duobę savo valstybei griaudamas kertinius idėjinius jos egzistavimo pagrindus“ (propatria.lt).

Įsidėmėtina ir Vytauto Sinicos pozicija: „Rašytojų sąjunga teisingai pastebėjo, kad šeštosios kolonos teisę kurti antivalstybinį, o neretai ir amoralų purvą saugo žodžio laisvė. Vanagaitė turėjo teisę parašyti „Mūsiškius“, Ivaškevičius – „Žalius“, o Banionis – filmą apie partizaną-žydšaudį, t.y. pagal kultinį, geriausią ir faktiškai beveik niekuo nepagrįstą sovietinės istoriografijos stereotipą “banditai/fašistai/žydšaudžiai”. Bet jeigu tai ir toleruotina meno vardan, tai nei turėtų būti finansuojama, nei valstybės apdovanojami jų kūrėjai. Šią skirtį labai patogiai nutyli kūrėjų laisvės gerbėjai.“ (pozicija.lt).

Taiklūs, prasmingi pastebėjimai. Juk vadovaujantis Rašytojų sąjungos nuomone, nacionalinės premijos kada nors verta gali būti ir labai liūdnai pagarsėjusi R.Vanagaitė. T.Venclova sykį piktdžiugiškai pastebėjo, jog Lietuvos intelektualai nepuolė priekaištauti M.Ivaškevičiui už jo romaną „Žali“ – tik esą prof. Vytautas Landsbergis vienoje savo publikacijų pasakė viską, ką manąs („Džordžas Vašingtonas tuštinasi į kibirą“; „Šiaurės Atėnai“). Taip, Lietuvos rašytojai, poetai, literatūros kritikai, dramaturgai vengia ginčytis dėl partizano įvaizdžio mūsų literatūroje. O jei ginčijasi, tai dažniau išaukštindami „absoliučią menininko teisę“ bei į pašalius stumdami „partizanų garbę ir orumą“. Liūdna, ir vis tik būtent tokia statistika. Bet ar tai reiškia, kad menininkai – teisūs? Ar mes galime sakyti, jog toks tylėjimas – moralus, gerbtinas, toleruotinas?

Man regis, nenoras viešai stoti mūsų partizanų pusėn, – tik viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų nuodėmių. Kad per pastaruosius kelis dešimtmečius mūsų plunksnos meistrai neparašė tikrai meniškų lietuviškų romanų, apysakų, apsakymų miško brolių tema, – tai dar vienas pilkas lietuvių rašytojų istorijos puslapis.

Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.

Jei mane gėdinsite, kokią teisę turiu priekaištauti rašytojams, atsakysiu šitaip: ogi juos pažįstu. Galiu pasigirti: 1988 – 1991 metais darbavausi savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Laikotarpis, žinoma, – ne itin ilgas. Užtat – intensyvus. Parengta šimtai interviu – apie literatūrą, kultūrą, politiką, rašytojo vaidmenį istorinių lūžių metu. Petras Dirgėla, Juozas Aputis, Justinas Marcinkevičius, Valdemaras Kukulas, Danielius Mušinskas, Liudvikas Gadeikis, Jonas Juškaitis, Vanda Zaborskaitė, Algimantas Bučys, Romualdas Granauskas, Ramūnas Klimas, Vytautas Martinkus… Su kai kuriais rašytojais ypač intensyviai draugavau, tebedraugauju. Tokia draugyste iki šiol didžiuojuosi.

Ypač dėkingas likimui, kad teko daug metų bičiuliautis su rašytoju P.Dirgėla, kuris sakydavo, jog meno žmonės privalo būti politiškai aktyvūs. Ypač valstybei gyvybiškai svarbiais momentais. Jis priklausė tai ne itin skaitlingai darbščiųjų rašytojų grupei, kurie ne tik rašė romanus, bet ir neatsisakydavo duoti interviu konkrečiomis politinėmis temomis.

Tačiau tikriausiai niekas nenustebs, jei pabrėšiu, jog dirbdamas „Literatūroje ir mene“ sutikau ir tokių, kuriems nenoriu paduoti nei rankos, nei sėstis prie vieno stalo. Nes jiems nė kiek nerūpi Lietuvos likimas. Jei tik būtų pelninga, parduotų viską – ir sąžinę, ir padorumą, ir motiną. Vienintelis tikslas – išgarsėti. Bet kokia kaina. Kad tik būtų apdovanoti, reikšmingi, matomi…  

O ar jų darbai naudingi Lietuvai – nesvarbu.

2019.02.10; 09:16

Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie gražiąją Zelandiją

Mergaitės, kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs, sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji nutautės. Lietuvių tauta ją praras.

Vargu ar kam nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis. Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.

Mes dažnai labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, – egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė – didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.

Ar tebemoka lietuviškai?

Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.

Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.   

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arkadijaus Vinokuro argumentai

Nepatariu aklai pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“ judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.

A.Vinokurui taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai atsparaus geno.

Lengvinanti aplinkybė

Man nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai. Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.

Bet ir čia, kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“ niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 – 1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai rimta, solidi aplinkybė.

Todėl ir sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma – neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų neišsaugosime.

Vėl tie draudimai  

Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?

Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas  – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė premija

Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.

Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.  

Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…

Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.

Kaip pasielgė Antanas Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus, neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.

Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?

2019-01-25   

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Vieną 2017 rugpjūčio popietės karštą pavakarę atsidūrėme Kauno Geležinkelio stojyje. Pradėjo lyti. Žmona Veronika, pamačiusi stotyje knygų skrynelę, patarė man: „Eik ir išsirink knygą“.

Išsirinkau, – Jūros Marijos Baužytės knygą „ŠVIESA IŠ TOLI“ ,išleistą laikraščio „Vorutos“ leidykoje 2000 metais… Šviesa iš istoriškai tolimų laikų, (knygos paantraštė „Knygnešys Karolis Baužys ir jo palikuonys“). Autorę šiek tiek pažinojau, kai ji dirbo žurnaliste „Tiesos“ redakcijoje.

Aš po konfliktų su „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi Osvaldu Aleksa dirbau „Tiesoje“ laikinai neetatiniu korespondentu. „Tiesos“ vyriausias redaktorius buvo Albertas Laurinčiukas, tuo metu garsus žurnalistas, pamėgęs aprašyti keliones, ypač užsienines…  Joje dirbo ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kurio pavykusius rašinius gamybiniuose aptarimuose gyrė kolegos. Dar dirbo ir jaunesnis už mane korespondentas, bet jis kviesdavo į rūmų apatinį aukštą lošti stalo teniso… Menu, jis dirbo sekretoriate. Į pastabą, kad Vyriausiasis dėl pavėlavimo gali užpykti, atrėždavo: Ot,  Laurinčiukas klauso manęs!“ Dabar Gediminas Vainauskas vadovauja kitam garsiam laikraščiui „Lietuvos rytui“.

Autorė savo garsaus senelio, sakosi, gyvo dar nepažinojusi: „Jis paliko šį pasaulį man tik kūdikiui esant. Per ilgą sovietinių metų virtinę geriau buvo iš viso tylėti, kad tavo gentyje buvo knygnešys, nors jis, dažnai rizikuodamas laisve ir net gyvybe, skleidė tarp žmonių lietuviškus elementorius, maldaknyges, kitus spaudinius. Jei štai būtų nešiojęs „Iskrą“ ar panašius leidinius, tąsyk kalba būtų buvusi visai kitokia“.

Karolis gimė 1865 metais Tverečiuje Mykolo ir Viktorijos Baužių šeimoje. Dar be jo augo dvi seserys ir keturi broliai. Suaugę broliai liko dirbti tėvų žemę, o Karoliui, anot autorės, „likimas nulėmė kitą kelią“. „Kitas kelias“ buvo susietas su tautiniu darbu. Ir su lietuvių bažnyčia. Daug turėjo įtakos Tverečiaus klebonas, vėliau kanauninkas Jonas Burba, garsusis „knygnešių globėjas“. Per kunigo rankas ėjo iš Prūsų gabenamos maldaknygės, giesmynai, „Tėvynės Sargo“, „Vilties“ laikraščiai. Kunigas Jonas Burba paragina Karolį mokytis, vėliau nukreipė į Varšuvą siekti mokslų.

Vėliau Karolis dirba zakristijonu Labanore, Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. O bendraudamas su kunigu Jonu Burba, vis labiai įsitraukia į aktyvią  tautinį veiklą. Jis pradėjo mokyti lietuviškai Labanoro vaikus ir jo apylinkių vaikus. Karolis pradėjo daraktoriauti, vis išvengdamas, kad nebūtų caro valdininkų užkluptas.

Tačiau likimas, kaip rašo knygos autorė, jam buvo palankus. Knygų ir knygnešystės reikalais jam tekdavo nuvykti į Vilnių. „Tad K. Baužys neblogai pažinojo ne tik mūsų Tautinio atgimimo tėvą Joną Basanavičių, bet ir kitus kovotojus už Lietuvos laisvę.“ Įkopęs į 33-uosius metus, Karolis Baužys vedė 14-a metų jaunesnę Karoliną Meidutę iš Pašiekščio kaimo. Jiems gimė 16 vaikų. Tačiau užaugo tik keturios dukros ir tiek pat sūnų“. 

Apsigyvenęs pas sūnų, kunigą Zenoną, dirbusį Kernavėje, tėvas Karolis mirė 1935 metais. Autorė rašo, kad „Jo vardas, kaip daraktoriaus ir knygnešio, paminėtas ir Bostone (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 14, P. 14).

Baigusi knygos pirmąją dalį „Spausdinto žodžio riteriai“, autorė įdėjo kunigo Švogžlio – Milžino nekrologą iš laikraščio „Mūsų Vilnius“…Paėmęs knygą iš Kauno geležinkelio stoties knygų skrynelės, autorę prisiminiau, bet aš apie tą knygą nežinojau ir nebuvau jos skaitęs. Grįžęs skaičiau ir antroje dalyje „Vaikai ir vaikaičiai“ radau ne vieną asmenį, su kuriuo esu bendravęs. Vieną pirmųjų norisi paminėti Karolio Baužio dukraitę Galiną Baužytę – Čepinskienę, kuri mūsų kursui dėstė Vilniaus universitete užsienio literatūrą. Dėstė puikiai, o iš gražaus veido lūpų sklindantys žodžiai apie Tomą Maną, apie Prustą, apie airių poetą Tomą Mūrą ir kitus žymius rašytojus rasdavo sau vietą studentų atmintyje…

Apie Karolio dukraitę Galiną (kitaip sakant, tetą), autorė Jūra Marija rašo: „Panevėžyje baigė šešis reformuotos pradžios mokyklos skyrius. – 1940 – ųjų birželio 16-ąją, mūsų išleistuvių dieną, Panevėžį užklupo rusai – mena ji. – Jau ketvirtą valandą ryto išgirdome kaip tirta langų stiklai. Važiavo tankai“.

Gimusi ir pergyvenusi karą, profesorė Galina žinojo istorinio laiko skonį. Profesorės vardas jai buvo suteiktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Prasidėjus Atgimimui, studentai sakydavo, kad šiai docentei persitvarkyti nereikia. Ir ne tik todėl, kad ir tarybiniais metais per paskaitas pabrėždavo, „jog socialistinis realizmas nėra estetinė kategorija, tad jo neverta tyrinėti“.

Žinojau, kad rašytojas Romualdas Lankauskas buvo pirmaisiais nepriklausomybės Lietuvos metais tarptautinio PEN klubo sekretorius, bet pamiršau, kad Galina Baužytė 1989 metais buvo išrinkta Tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centro generaline sekretore, 1995-1999 metais jo prezidente. Ji daug kalba autorei apie klubo veiklą, pavyzdžiui, kad rašėme į PEN centrus dėl Rusijos intervencijos į Čečėnijoje. Įspėjome, kad toje šalyje gali pasikartoti tas pats scenarijus, kokį buvusi Sovietų sąjunga pritaikė 1991 metais Lietuvoje. PEN centro nariai rašė dėl pakibusios grėsmės Lietuvoje pirmais nepriklausomybės metais… Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje konferencijoje. „Kalbėdama kongresuose visada pabrėžiu, kad intelektualas šiandien neturi likti vienišas. Reikia organizuotis, priešintis smurtui… Tik tokioje aplinkoje gali gyvuoti intelektualus protas“.

Kai aš buvau jaunesnis ir darbavausi literatūros kritikoje, profesorę susitikdavau kelionėje iš Vilniaus centro į namus Lazdynuose. Profesorė Galina išlipdavo Savanorių gatvėje. Ji teiraudavosi apie tai, ką dabar rašau, kas naujo literatūros kritikos žanre? Nei profesorės vardas, nei PEN centro vadovės pareigos jai nesutrukdė su manim kalbėtis.

Iš knygos sužinojau, kad profesorės vyras Vincas Čepinskis jau miręs. O dukra Irena Aleškovski yra JAV Veslio (Wesleyan) universiteto  profesorė, dėsto civilzacijos ir kultūros kursą bei rusų kalbą. Kita duktė Marytė Audzevičienė – ekonomistė, dirba gamykloje. Sūnus Vincas Čepinksis – fizikas. Dirbo Pramoninio komplekso Skaičiavimo centro grupės vadovu, vėliau bankuose. Vieną jų „įvedė“ į tarptautinio Svifto sistemą.

Profesorė Galina Baužytė užsimena apie kilmę iš knygnešių: „Mano tėvelis Alfonsas palaikė ryšius su žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi, susirašinėdavo laiškais. O kai mačiau mūsų senelį, buvau dar maža. Jis tuo metu buvo zakristijonas Labanoro bažnyčioje. Žinoma, apie knygnešystę aš tuo metu nieko nenutuokiau ir kažin ar senelis yra man apie tai pasakojęs. Prisiminenu tik, kad jis mėgo meistrauti. Darydavo stalus, kėdes. O kas žino, gal ir iš senelio persidavė man meilė knygai?“

Dar vieną Karolio Baužio dukraitę Nijolę Angelę Baužytę pažinau. Ji – maždaug mano metų. Autorė glaustai aprašo jos darbą: „Lietuvoje yra apie 3000 miestelių. Kiekvienas jų turi savą, tik jam vienam būdingą istoriją, iš jų kilusių žmonių darbai buvo ar yra reikšmingi ne tik tenykščiams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Karolio Baužio dukraitei kilo noras kiek galima daugiau jų įamžinti telvizijos videofilmuose, kad brangūs mums įvykiai ir vardai išliktų ateinančioms kartoms…. Ji, padedama režsisieriui R. Jarašauskui ir operatoriui H. Trumpakojui sukūrė apie 70 miestelių filmų.. Už šiuos filmus Lietuvos žurnalistų sąjunga paskyrė jai Sasio Lozoraičio premiją“.

Nijolė yra lankiusi Juozo Miltinio dramos studiją 1953-1955. Aš esu matęs B. Sruogos pjesę „Milžino paunksmėje“ Vilniaus profsąjungos rūmuose. Be Njolės vaidino ir žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas bei kiti kultūros veikėjai.

Ir apie autorę/t.y. save/ parašyta keli svarūs sakiniai. Pamėgtos kūrybos temos – dorovė, etika. (Parašytos knygos, redaguotos knygos: Konstantino Šakenio atsiminimų knygas „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ ir „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995 ir 1997 m.). Ji yra istorinės knygos „Lietuva. I.13“ skyriaus apie žuvusius prie televizijos bokšto ir RTV autorė ir sudarytoja.

Jūrai Marijai Baužytei suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusios žurnalistės vardas.

XXX

Knygoje aprašyti dviejų Karolio Baužio sūnų, tapusių įžymias kunigais, gyvenimai. Tai Danielius ir Zenonas Baužiai. Pirmasis, baigęs Vilniaus ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, kunigavo Dieveniškėse. Jis Voronežo pabėgėlių bendrabutyje gyveno su būsimuoju LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kurį dėl nedidelio ūgio ir vikrumo vadino Sniečkučiu. Kai kartą Sniečkui būnant aukščiausios valdžios poste, jiedu vėl susitiko, „jis nepraėjo pro mane nuduodamas nepažįstąs  pasireiravo, kaip gyvenu“.

Įsiminė Ievos Snamienskienės – Sužiedėlienės ir Lidijos Mickūnienės noveliškai aprašytos kunigo Danieliaus pasipriešinimas naktiniams grobikams, valančiška kova prieš lenkomanus, prieš kai kurių miestelėnų netinkamą gyvenimą, „kurie ne tik šventą ir paprastą dieną smuklininkui Šmulkei palieka paskutinį litą“.

Antrasis brolio, kunigo, Zenono likimas žymiai tragiškesnis. Autorė aprašo šio drąsaus, patriotiško kunigo, knygnešio padermės palikuonio, remdamasi archyviniais dokumentais, kuriuose nurodytos saugumiečių, pavardės, laipsniai. Po ilgų tardymų naktimis dėdė Zenonas iš Kernavės etapais „nudangintas“ per Nachodką į Magadaną. Tragiškai Zenono Baužio baigmei autorė pasitelkia mokytojo, žurnalisto Jono Rudzinsko ir Galinos Baužytės stiprius atsiminimus. Juose iki simbolinės reikšmės išauga įdėti eilėraščiai, dainos. Atsiveria nostalgijos gelmė, simbolinė metaforos reikšmė. Jono Rudzinsko apybraižos pacituotoje dainoje skleidžiasi kovos dėl Vilniaus aidas. („Vėliavos iškeltos plakas. Renkas vyrai – žygis bus…//Už kalnų karaliaus takas – Vilnius vėl priglaus pulkus“)…

O profesorės atsiminimų pabaiga irgi eiliuota. „Ne man pasaulis šis, ne man gėlė graži, ne man paukščių daina širdelę ramina“…

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Iš knygos matosi, kaip broliai Baužiai, sesės Baužytės – knygnešių Karolio ir Karolinos Baužių – palikuonys – užsidengia etine bei etnine – folklorine migla… Taip ir  ant mūsų tautos gėrybinio pamato užsidengia simbolinis paminklas, kaip ir tasai kunigo Zenono Baužio iš medžio išskobtas ir ilgai prižiūrėtas Geležinis Vilkas, „nuolat primenąs praeiviams taip brangią sostinę Vilnių“.

Kaip rašo autorė, „vėliau Kernavėje klebonavusio Nikodemo Švogžlio – Milžino paakinti, kunigo Z. Baužio giminaičiai atvežė jam skirtą paminklinę lentą, kuri įmūryta bažnyčios sienoje.“ Tik daug vėliau, 1996 metais, prie tėvo knygnešio Karolio Baužio kapo iškilo paminklas ir Magadano, tarp kurių buvo ir kunigų, ir paprastų Lietuvos žmonių, kankiniams“. O 2000 m. gegužės 8 d. Popiežius tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir ir kunigą Zenoną Baužį.

…Kunigo Z. Baužio bareljefą bažnyčios sienoje mačiau 1997 metų liepos 20 dieną Kernavėje per Šv. Mergelės Škaplierinės atlaidus… Pakvietė nuvežti kunigas Kazimieras Vasiliauskas, daug metų kalėjęs sovietinėje Rusijoje. Su gerbiamuoju monsinjoru siejo naujas leidybinis sumanymas. Buvo nusivedęs į savo butą Pylimo gatvėje, iš kurio neišleisdavo, kaip daugiavaikio tėvo, tuščiomis; du kartus buvau, ir gavau po vištą… Kaip liudija ištremtasis į Nachodką Mykolas Gaigalas, „kunigo Zenono niekada neužmiršau, Ir kaip užmirši? Juk mes, kaliniai, patys mažai turėdavom, o jis man gerą savo kostiumą padavonojo. Be ašarų to dalyko prisiminti negaliu…“

O aš nebuvau alkanas, o tik atvira širdimi gaudžiau, ką monsinjoras Vasiliauskas mums pasakojo, retkarčiais atėjęs į Rašytojų sąjungos klubą.

Su žmona ir nuvažiavau į Kernavę. Buvo ir knygos autorė, ir jos sesė Nijolė. Klausiausi Karolio Baužio provaikaičio  Juozo Vytauto Baužio eilėraščio… „Knygnešy geradari, /Lenkiu galvą ir klaupiuos/ skaitydamas Palikimą/ Tavo“… Kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis… Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka…

Tuo ši knyga man brangi ir ypatinga. Jau 7 metai praslinko nuo jos išleidimo, bet knygos vertė nemažėja… Turiu viltį, kad ją istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo „speckursą“….

2017.10.10; 22:30

Tarp Pauosupės ir Palėvenės – pluoštas Viliaus Baltrėno prisiminimų

Prie poeto Anzelmo Matučio garsiosios Drevės. Trys Poezijos pavasarėlio įvairių metų laureatai šiemetinis Vilius Baltrėnas (pirmas iš kairės), Jonas Linkevičius (trečias), Birutė Švagždienė (ketvirta) ir A.Matučio kūrybos bičiuliai Genovaitė Juknevičienė ir prof. emeritas Jonas Amrukaitis

Pirmų pirma privalau pabrėžti: esu gan mėgėjiškas paeiliuotojas. Su paprastais, sakyčiau, tradiciniais eilėraštukais. Su prastokai aprengtomis knygelaitėmis. Kam gi būtų pūtę į jaunas galvas šiokį tokį literatūrinį supratimą garbieji VU šviesuoliai J.Lebedys, V.Zaborskaitė, M.Lukšienė, I.Kostkevičiūtė, D.Sauka… Taigi kam?.. – jeigu šiandien nesuvokčiau savojo, kaip čia išvaizdžiau pasakius… – stono ir statuso.

O pradžių pradžia?.. Galbūt tokia… Pirmąjį posmelį būsiu sueiliavęs – dar nemokėdamas rašyti. Mamos dieną nubėgęs priraškiau pagriovy geltonuojančių… pienių žiedų. Įteikiau ir padeklamavau. Atsimenu mamos akis!

Mama, kilusi iš nediduko – ne tiktai pavadinimu – Rudikėlių kaimo, buvo ėjusi pradžios mokyklą. Tėtis, gimęs ir augęs didokoje didelio Miliūnų kaimo taip pat valstiečių šeimoje, kaip pasakodavosi, susikalė mokyklinėms knygelėms medinį ,,karmonėlį“… Ir tuo jo mokslai baigėsi: piemenavo, bernavo.  Griebėsi meistrysrtės, buvo auksarankis… Mėgęs drožinėti.

Padarydavo vieną kitą ,,autentišką“ liaudies instrumentą. Jau gilioje senatvėje – maniškei žmonai, muzikinės lemties profesorei,  padėjo keletą originalių instrumentų atgaivinti, prikelti iš užmaršties.

Abu tėvai, mano supratimu, anam laikui buvo ganėtinai šviesūs, imlūs kultūrinei slinkčiai. Tai vis – per nuoširdžiausiai pamėgtąją kaimo muziką, per garsingus kupiškėnų susibūrimus, vaišingus suėjimus, smagius pasidainavimus… Ir man mama, ar ką siūdama, ar šaip ką darydama – yra išringavusi visas visas kaimo melodijas.

Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos buvo populiarios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Itin spalvinga, savitai šakota asmenybė buvo mamos brolis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis iš to pat Rudikėlių kaimo – daugelio aplink pažinotas, smarkusis Pranas Kirda. Linksmakalbis ir dainorius. Važiuodavo per laukus stačias mėšlinose vežėčiose ir garsiai traukdavo: ,,Kas gi tau, mergyte, iš stiklinių gonkų, iš plaukų šilkinių, akių mėlynų…” Lipte prilipusiam sūnėnui – padainuodavo jumoristinų, kupiškėnišku sąmojumi padruskintų dainelių. Nesyk pasigrožėdamas deklamuodavo ,,Anykščių šilelį”… Gal užkrėtė?..

Taip ir prasidėjo. Alizavos septynmetėje – pabiro eilėraštukai sienlaikraščiui. Nuo 1952 metų – eiliutojas Kupiškio vidurinėje, buvau nuolat spausdinamas rajono laikraštyje. Kviečiamas kartu su kitais ką paskaityti Kupiškio kultūros namų renginiuose.

Nagi, su tais renginiais, su pasirodymais plačiajai visuomenei susiję ir nuotykingų epizodų… Gal kas kupiškėnų dar pamena – gausingiems klausytojams eiles skaitantį per lietų atšlepsėjusį vaikinuką su… smagiai atraitotomis kelnėmis. Būsimam poetui tas išsiblaškymas, ko gero, pritiko ir buvo visiškai dovanotinas…

Kitas epizodas – jau iš Universiteto, bet susijęs vėlgi su Kupiškiu. Buvau ten pakviestas – per spalio švenčių iškilmes Kultūros namuose garbingai atsiimti aukso medalį. Pirmą Kupiškio mokyklų istorijoje: 1957 m. abiturientui, už mokslus, už egzaminus be priekaištų, už pavyzdingą elgesį. O po  iškilmių grįžusį į Vilnių – pasitiko siurprizas: viešai iškabintas fakulteto prodekano rūstus papeikimas. Kad nedalyvavau vilniečių šventinėje demonstracijoje. Nors… išvažiuodamas sutikimą buvau gavęs. 

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi – vis dar Kupiškis. Visais aspektais likęs įsimintinas visam  gyvenimui. Čia atskubėjo mano paauglystė. Čia mane globojo ir kūrybai skatino legendinė daugelio kupiškėnų kartų Mokytoja – lituanistė Felicija Jakutytė. Iš čia buvau priimtas į Lietuvos radijo literatų sambūrį, Vilniuje sulaukęs paskatinančios premijos – iš įspūdingai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir žurnalisto Leono Stepanausko rankų.

Betgi Kupiškis… Po savojo kaimo pradinės, po Alizavos septynmetės – Kupiškis man buvo pirmas ir tikrų tikriausias didmiestis! Su įspūdingiausia bažnyčia. Su turgumi. Didele aikšte  centre… Taipgi – su įsidėmėtinu Konelio malūnu, kuris ir mums vakarais mokykloje įžiebdavo elektrą… Neretai ji gesdavo ir užgesdavo, nemažam išdaigininkų šurmuliui ir džiaugsmui.  Grįždavom į balanos gadynę. Žibinome žvakes, žvakutes… Būdavo – kad ir popiergalius… Nenuobodžiavom.

O Kupiškio mokytojai?.. O Kupiškio mokytojai!.. Jie taipgi buvo kur kas įdomesni ir išvaizdesni už alizaviškius. Labiau išsilavinę ir išprusę. Pedagogai iš pašaukimo… Jakutytė, Pajarskas, Striupas, Dubrindis, Daukšaitė, Sasnauskas… Vardai ne visų likę atminty. Vadindavom pavardėmis, retkarčiais, kaipgi be to – ir pravardėmis… O jauną prancūzų kalbos mokytoją – tiktai Aldute!

Literatūros studijoms iškakdamas į Vilnių, nemaniau, jog visą gyvenimėlį matysiu prieš akis ir tokį paprastą mokyklinį vaizdelį…  Mes, pulkelis dešimtos b vyrukų – Romas Tonka, Algis Maironis, Algimantas Čepelė, Vilius Baltrėnas… Ir dar.. Ir dar.. Po bulviakasio talkos – pėsčiomis žygiuojame namo, Kupiškin… Keliolika kilometrų!.. Nemanykit, niekieno nevaryti. Smarkūs ir narsūs – tikri vyrai. Su vyriška daina!

Vilius Baltrėnas – studentas

O vėlgi… – savieji, gimtieji namai, namučiai… Kaip, o kaip besilankyti į juos – nebeegzistuojančius? Jų dar būta, kai kelerius mokslo metus glaudžiausi Kupišky privačiai. Tai pas ,,šeimininkiukus“ Stankevičius, tai pas ,,davatkėlę“ Jonušytę ar Jonuškaitę…  Į pabaigą – pas  Jonuko Prapiesčio tėvus. To paties Jonuko, vėliau, jau naujaisiais laikais, išaugusio iki teisingumo ministro, teisėjo, etc. Tėviškėj – bebūta tik vasaromis.

Atskubėjus studijoms į Vilnių – niekur iš sostinės pabėgti nė nebežadėta. Tėviškę lankydavau: kol buvo namai ir tėvai…  Melioracija – neilgai trukus be pėdsakų sulygino viską su žeme. Teisybė, trobą perpirko kaimynė, nusikeldama į Palėvenėlės miestelį. Tėvai – išsikėlė į Rokiškį. Ten ir pasilaidojo.

Tėviškės, gimtų namų netektį ir su tuo susijusius jausmus – daug vėliau išgyvenau iš naujo. Leisdamas į svietą pakeliui su vaikiškomis išdygusias penkias lyrikos knygas suaugusiems. Su gan dažnais savų namų, tėviškės, tėvynės motyvais. Gimtųjų apylinkių, savosios žemės ir visko, kas su ja suaugę, įvaizdis – išliko visam laikui. Iki šiol sakau: mūsų kaime buvo taip ir taip, mūsų kaimynai darė tą ir tą… Išlikusi begalinė nostalgija to savojo krašto žmonėms, jų gyvenimo būdui. Žemei, gyvulėliams, ūkio darbams. Nostalgija tiems giminių ir kaimynų suėjimams – kasdieniškomis ir šventiškomis, linksmomis ir liūdnomis progomis.

Oi, mokėjo kupiškėnai ne tiktai pagerbti, iškilmingai palaidoti ir apraudoti mirusius. Visais laikais, visomis aplinkybėmis gebėjo ir smagiai pasiviešnagėti, taipgi patys – vaišingai sutikti ir priimti svečius. Kelti didingas vestuves ir linksmas krikštynas, švęsti ir džiaugtis. Išlikęs nedylantis iš širdies ilgesys – tiems patiems įvairiausiems pasibuvimams, neskubriam gyvenimui, sodriai šnekėsenai, savotiškai nešiosenai, šeimininkių begalinėms išmonėms… Visam tradiciniam etnografiniam paveldui… Ko, iš teisybės,  šiandienos skubrioje bėgtyje, kasdieniškoje aplinkoje – gal ne taip daug ir belikę?.. O vis viena – apšnekama, prisimenama, neįsivaizduojamai šio ir to trūksta, ir tiek.

Betgi gal per daug įsismaginau… Laikas persikelti į Vilnių. Prie mokslų, prie darbų, prie  savosios, kad ir ne per didžiausios,  kūrybinės priebėgos…

…Garbiuosius VU dėstytojus, vėliau suprofesorėjusius, kaipgi – išauginusius ir iš mūsų gabaus kurso gausų būrį profesorių – jau minėjau. Jie mums buvo didieji kelrodžiai. O greta tiesioginių studijų… Istorinės ekskursijos. Menotyros ir svetimų kalbų fakultatyvai. Tautosakos rinkėjų ekspedicijos. Literatų būrelio diskusijos su mus lankančiais rašytojais… Visa pamažėliais kaupėsi į tą patį aruodą, lavino ir prusino. Skatino, be abejo, ir saviems mėginimams. Eiliavimo priepuoliai tai padažnėdavo, tai vėl retėjo: viena kita publikacija – studentų, jaunimo spaudoje… Kol – vėl lyg išsiveržė… O kasdienybė  kremtančiam mokslus nebuvo paprasta. Nuo trečio kurso – studijuodamas kartu ir dirbau. Savaitraščio redakcijoje… Tame pačiame ,,Gimtajame krašte“, kur ir išbuvau bemaž keturiasdešimt metų…

Darbas daru… Betgi redakcija ypatinga tuo, kad čia kartu dirbo arba nuolatos lankydavosi nemaža rašytojų. Ir vyresnių, ir patys jauniausieji, būsimieji. Bičiuliavomės.

Eidavome pas kaimynus į RS pietauti. Ne kaip tikrieji nariai, juokaudavome, o kaip „nariai-valgytojai”… Tenai, eilutėje prie pietų, vienąsyk inteligentiškasis literatūrologas Vincas Auryla   pristatė mane jaunesnės kartos garsenybei – poetui ir kylančiam kritikui Valdemarui Kukului. ,,Na, va! – pakratė ranką poetas. – Kupiškėnai… Žinau, broleli, pavardę… Vienukart perrausiau visus rajoninio komplektus – su vietos literatų kūryba. Štai jau ir čia…“

Rašančių, jau išleidusių vieną kitą knygą ar tik besiruošiančių, mūsų redakcijoje įvairiu laiku darbavosi ne vienas. Ir Petras Dirgėla, ir Stasys Kašauskas, ir Vladas Braziūnas… Ir dar… Ir dar… Kai po ilgesnio rengimosi pagaliau su didoku popierių ryšuliu  susiruošiau į ,,Moksleivio“ redakciją, ten jau buvo perėjęs mūsiškis Stsys Kašauskas. Pavartinėjo, paskaitė eilėraštukus… Žinai, sako, niekur čia, broleli, nevaikštinėk, nesisukaliok… Drožk tiesiai, nosies tiesumu  – į ,,Vagos“ leidyklą. Ir priims, ir išleis… 

Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas

Taip  ir nutiko. Redagavo Dalia Montvilienė. Pavadinimą pirmai knygelei parinko tuometinis Vaikų literatūros skyriaus vedėjas Jonas Linkevičius: ,,Ryto sniegena“, pagal vieną eilėraštuką, ir tiek. Rūpestis ir problema buvo nebent tokia, kad redaktorė pasiūlė iš karto leisti dvi knygeles… Tam kartui susiturėjom – didelį pluoštą  palikom vėliau leistiems rinkinėliams.

Raginimų į leidybą buvau jau ir anksčiau girdėjęs. Mano paeiliavimams labai palankūs buvo du šviesios atminties dzūkai: jau minėtasis literatūrologas, kritikas Vincas Auryla ir artimas mano bičiulis, poetas Martynas Vainilaitis. Skatino, ragino – rašyk, spausdinkis. Tu privalai…  Taip ir ėmė rastis tų sniegenų. Tik vis kitokiais vardais… Pelėdai – visi savi pelėdžiukai gražūs ir nepaprasti?… Niekad nesu svarstęs, kuris čia rinkinėlis… Nors, prisipažinsiu, gan buvo paglostyta širdis, kai vieno susitikimo metu  Felicija Jakutytė kažkaip ypatingai džiaugėsi nediduke knygute ,,Ką saldi uogelė sakė“. Na, ir visos kitos – tai dar iki šiol  neatlyginta skola svarbiausiai mano kelyje Mokytojai.

Sakote, kas lemia, kas įkvepia… Ogi, visi čia paminėti ir nepaminėti paraginimai. Palankūs, ypač  mažiausiųjų skaitytojukų, žvilgsniai… Ir visa, kas skamba, kas žydi aplink. Kas skaidriai juokiasi arba neretai ir verkia… Tai šaltinis troškuliui ar kvaituliui, ar kaip kitaip pasakyti…. Bent jau šeimos artimieji žino, kad jeigu iš esmės – niekas daugiau šiam žmogeliui ir nerūpėjo. Visos  buities negandos, visos bėdos ar klaidos, naivus patiklumas – iš to paties kelmo.

Knygelės… atsirasdavo lyg ir iš nieko. O gal ir iš ne vienąsyk kiaurai pražiburiuotų naktų. Neretai į leidyklą skubindavosi po dvi.  Kai pasisekdavo labiau atitrūkti nuo kasdieninių realijų arba išsiprašyti kokių nors atostogų. Ne vieną kartą gal ir persistengta, paskubėta publikuoti. Visko būta. Rūpesčių rasdavosi ir tokių – kaip suvaldyti įsisiautėjančią, sakykim, ,,personalizuotą“ leidybą.  Ypač kai stigo popieriaus ir t.t. Kai gero popieriaus radosi į valias – tiražai, deja, susitraukė nuo įprastinių 20 000  iki 1 000 arba net ir iki kelių šimtelių… Autoriaus pasigarsinimo užgaidoms paaukotas visos šeimynos užgyventasis požeminis garažas – kuo giliau, negrįžtamaipalindęs po žeme.

Ėgi, viskas – lyg vanduo nuo žąsytės uodegos! Sakytum, nieko nė nebūta…. Ir jokių skambių apmatų, planų, pažadų ar užsimojimų…  Užkimbi už kokių poros žodžių, už kokio nors nebeatstojančio sąskambio – ir tegu sau rieda, tegu rutuliojasi toliau. Savo spėkomis, savais keliais takeliais. Mėgindamas kaip nors sudrausminti, išmintingiau surikiuoti  – tiktai pagadini. Eilėraštukas ar didesnis koks paeiliavimas – ne dienraščio vedamasis. Nemėgsta postringavimų, išsamiai protingų išlukštenimų. Ginkdie, persistengiančios auklės moralų… Prie kūrinėlio sėkmės ar įtaigos – daugiau prisideda, sakyčiau, ne autorius, o pats pasaulyje išmoningiausias veikėjas – skaitytojas. Su savo erdve, patirtimi, išmintimi. Autoriaus kūrinėlis – tik tos erdvės kontūrai, tik paskata: išgirsti, pamatyti, pačiam pamąstyti, gal ką netikėta suprasti ar netyčia atrasti.

Nežinau, gal ne visada  man pavykdavo tinkamai, įtaigiai tuos erdvės kontūrus suramstyti… Kad be šnekos – susišnekėtume! Kad patyliukais, kaip kupiškėnai sako, susigiedotume… Ką dabar bepadarysi, jei rezultatas ne visai toks, kokio norėta ar tikėtasi.

O metų metų – jau visa virtinė…

Didžiausia mano silpnybė buvo ir tebėra – neatgrasomas polinkis į skambesnį žodį, poetinė muzika, melodingumas… Tuo gyvenau, kitaip nemokėjau ir nesistengiau. To pirmų pirmiausia ir ieškojau, tebeieškau  – didžiųjų, tikrųjų talentų, o ne ,,narių-valgytojų“  knygose ir knygelėse. Mano mėgstamiausieji – J.Baltrušaitis, S.Nėris, du netolimi kraštiečiai Kaziai: Binkis ir Jakubėnas…  Pririnkčiau ir daugiau – vis tuo pačiu keliu  kepurę kilnodamas… O kaipgi iš tiesų nepriminčiau Martyno Vainilaičio… Arba – su nuostabia poetinio žodžio  ir dvasios dovana – Zitos Gaižauskaitės… Ir dar gal ne vieno, gal…

Po tų pakeliavimų poezijos padangėmis – sunku, be galo sunku grįžti  prie savos kasdienybės. Lyg kėsintumeisi matuotis tau neskirtus kūrybinius retežius… O jeigu netyčia tavo nuosavoj  erdvėje – šmėsteli koks kad ir pasiklydęs padoresnis sąskambis, kokia ryškėlesnė psalva ar atspalvis, koks nors netikėtas šypsnis – ačiū likimui ir už tai! Daugiau ką – Jis, Jo Prakilnioji Didenybė, manding visai išmintingai … bus patausojęs kitiems…

2017-07-02