Marija Katiliūtė-Lacrima
Turbūt nėra sunkesnio egzamino už tą, kurį pateikia gyvenimas: kalbėti apie save. Pasitinkant dieną po dienos, metus po metų iš Viešpaties rankų, reikia kartais daryti sprendimus, kurie neįtelpa į svajonių ratą. Bent man. Kad ir dabar, kai esu paprašyta papasakoti Lacrimos istoriją. Nelabai yra ko klausytis…
Esu iš derlingos rašytojų Prienų žemės, kur, atrodo, kiekvienas kiek prasilavinęs žmogus, jei tik nori, gali rašyti. Šis įspūdis sustiprėja apsilankius Prienų krašto muziejuje, kai susipažįsti su tokia daugybe garsių kūrybingų asmenybių.
Tačiau aš augau be jokių muziejų. Anksti išmokau skaityti (neatsimenu, kad būčiau mokiusis). O Tėvelių namuose buvo gausu laikraščių, žurnalų, knygų. Mano visai nevaikiški žaislai buvo knygos. Mokytojai man pranašavo „gražią ateitį“. Gal siekiai ir būtų buvę lengviau įgyvendinti, jei ne ta šaltoji 1940-ųjų žiema, nusinešusi Mamytę…
Likom su Tėveliu visas penketas. Aš buvau vidurinioji (tada devynerių metų). O prieš akis – nematomi našlaičių vargai…, karas, miško brolių susirėmimai su stribais (gyvenom prie pat miško), gaisrai, kalėjimo skonis.
