Rima Urbonaitė

Politinės intrigos

Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Dar balandžio viduryje Seimo pavasario darbų sesijoje turėjęs atsidurti klausimas dėl buvusio Konstitucinio Teismo (KT) teisėjo Egidijaus Šileikio kandidatūros į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjus ir vėl stringa. Trečiadienį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) nepritarė prezidento Gitano Nausėdos teikiamo E. Šileikio kandidatūrai. Kaip ir praėjusią savaitę, diskusijas kėlė kandidato atsisakymas pateikti sveikatos patikrinimo ir leidimo susipažinti su slaptąja informacija pažymas.
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorės Rimos Urbonaitės teigimu, nors galima manyti, kad sprendimas dėl LAT teisėjo skyrimo nejuda į priekį dėl kiek anksčiau atsiradusių trinčių tarp Prezidentūros ir valdančiųjų, vis tik, anot jos, pagrindinė to priežastis – paties kandidato nepateikiami aiškūs atsakymai.
 
„Aš manau, kad tai stringa ne tik dėl įtampų tarp Prezidentūros ir valdančiųjų, bet čia yra ir pačios kandidatūros klausimai. Prisistatydamas Seime gerbiamas kandidatas taip ir neleido suprasti, ar jis turės sveikatos pažymą, ar jis yra linkęs ją išsiimti, jis tiesiog kvestionavo tai, kad sveikatos pažymos reikalaujama iš konkrečios institucijos, o jos negali išduoti ta gydymo įstaiga, kurioje jis gydosi“, – Eltai komentavo R. Urbonaitė.
 
Politologės teigimu, E. Šileikiui pateikus medicininę pažymą, iš esmės būtų išvengta kilusio chaoso. Tačiau, anot jos, šiuo metu kyla vis daugiau klausimų tiek dėl Prezidentūros, tiek dėl E. Šileikio bei Seimo teisininkų pozicijų ir galimų principų.
 
„Norint išvengti chaoso, buvo galima seniai pažymas pateikti, to proceso nebetęsti ir atimti iš valdančiųjų tą argumentą, kad nėra pažymų. Tai nežinau, kokie žaidimai žaidžiami. Peripetijos tęsiasi ir niekas nenori jų užbaigti, visi ieško kabliukų, bet tuo pačiu veikia principai, kodėl tie kabliukai nėra panaikinami ir kodėl tie argumentai, kurie skamba, nėra eliminuojami. Aš iki galo negirdžiu argumentų nei iš Prezidentūros, nei iš Šileikio, nei iš Seimo teisininkų“, – sakė R. Urbonaitė.
 
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Politologės teigimu, susidaro įspūdis, kad skirtingi šios situacijos subjektai mėgina „tempti paklodę į savo pusę“, o tai, anot jos, tampa absurdu.
 
„Kai yra toks neaiškumas, tai būtų gerai visiems susėsti ir išsiaiškinti. O dabar visi subjektai tempia paklodę į savo pusę. Visos pusės šiame procese nerodo noro susitarti. Visas ginčas kilo, kad kandidatas negali pateikti sveikatos pažymos, tai primena absurdą“, – pridūrė politologė.
Anot R. Urbonaitės, panašu, kad šiuo atveju atskiros valdžios institucijos bei skirtingi asmenys mėgina rodyti principus ir žaistis žaidimus, tačiau R. Urbonaitė atkreipia dėmesį, kad tai gali turėti rimtų padarinių.
 
„Rezultatas toks, kad turime vis dar neužpildytą LAT teisėjo vietą ir iš to išeina visos kitos pasekmės, ir tas faktas, juk mes turime ir Aukščiausiąjį Teismą toliau be nuolatinio LAT pirmininko. Tai tokia grandinėlė dėliojasi, bet visi žaidžia savo žaidimus ir, deja, šioje vietoje niekas nenori prisiimti atsakomybės. Bet šitame principų rodymo procese likę labai mažai vietos elementariai išminčiai“, – teigė politologė.
 
V. Sinkevičius: įstatymų laikymasis visiems, kaip ir E. Šileikiui, yra privalomas
 
Vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad E. Šileikis, kaip buvęs KT teisėjas, neprivalo laikyti teisėjo egzamino bei praeiti atrankos procedūros. Tačiau, akcentuoja jis, kiti reikalavimai, tarp jų – ir medicininės pažymos pateikimas, E. Šileikiui privalomi.
 
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Visiems įstatymai privalomi, reikia laikytis to, kas nustatyta įstatyme. Tuo labiau, kad teismų administracija, kuri organizuoja teisėjų paskyrimą, pati konstatavo, kad kandidatas turi pateikti sveikatos pažymą. Ką mes norime pasakyti, kad teismų administracijoje dirba asmenys, kurie nesupranta teisės ir visiškai nepagrįstai kabinėjasi prie kandidato?“ – klausimą kėlė V. Sinkevičius.
 
„Įstatyme pasakyta, kad asmuo, kuris nori tapti teisėju, turi atitikti tam tikras sąlygas. Viena iš sąlygų, jis turi turėti leidimą susipažinti su patikimumo pažyma, tai leidimas dirbti, susipažinti su slapta informacija, ir antra, pateikti sveikatos pažymą, kad jo psichinė ir fizinė būklė yra tinkama būti teisėju. Asmenims, kurie buvo Konstitucinio Teismo teisėjais, įstatyme yra parašyta, kad du reikalavimai yra netaikomi – jiems nereikia laikyti teisėjo egzamino ir praeiti atrankos procedūrų“, – pridūrė MRU profesorius.
 
Be to, V. Sinkevičiui kyla klausimų, kaip apskritai Teisėjų taryba pritarė E. Šileikio kandidatūrai, kai reikalingi dokumentai nėra pateikti.
 
„Mane stebina kitas dalykas, kaip Teisėjų taryba galėjo pritarti kandidatūrai, kai nėra pateikti visi dokumentai, kurie turi būti pateikti, kai svarstomas šitas klausimas“, – svarstė V. Sinkevičius.
 
Be to, E. Šileikis nėra pateikęs leidimo susipažinti su slaptąja informacija. Mat, anot jo, prieš jį paskirtų LAT teisėjų nebuvo prašyta šio dokumento, todėl turėtų būti laikomasi asmenų lygybės principo. V. Sinkevičius pažymi, kad jog ta aplinkybė, kad jeigu anksčiau iš kitų pretendentų to nebuvo reikalaujama, nėra gerai, bet, anot jo, tai nereiškia, kad ir toliau gali būti nesilaikoma įstatymo reikalavimų. Jo teigimu, pagal teismų įstatymą reikalingi du dokumentai: leidimas dirbti su slapta informacija ir sveikatos pažyma.
 
„Dabar, kai pradedama kalbėti, kodėl komitetas nepritarė ar kodėl anksčiau buvo kitaip, tai mes turime atsakyti į pagrindinį klausimą, kurį uždaviau. Dabar turime asmenį, kuris siekia tapti teisėju, vadinasi, jis turi atitikti visus tuos reikalavimus. Aš nesuprantu, dėl ko čia ginčijamasi. Galima argumentuoti, kad anksčiau iš kitų nereikalaudavome, bet tai nereiškia, kad tai buvo gerai“, – atkreipė dėmesį V. Sinkevičius.
 
Be to, V. Sinkevičius teigia nesuprantąs, kaip apskritai E. Šileikio kandidatūra yra svarstoma, kai jis, anot MRU profesoriaus, pats teigia neišlaikysiantis civilinės teisės egzamino.
 
Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Mane stebina kitas klausimas, pateikimo metu pats kandidatas sako, kad jis civilinės teisės egzamino neišlaikytų, bet jį norima paskirti į Civilinių bylų skyrių, kur jis nagrinėtų civilines bylas. Tai, jei jis sako, kad praturtins LAT, bet civilinės teisės egzaminui reikėtų ruoštis kelis mėnesius, nes jis jo neišlaikytų, kaip galima svarstyti tokią kandidatūrą?“ – svarstė V. Sinkevičius.
 
ELTA primena, kad trečiadienį TTK nepritarė E. Šileikio kandidatūrai į LAT teisėjus. Galutinį sprendimą dėl E. Šileikio kandidatūros priims Seimas.
 
Praėjusią savaitę sprendimas į ketvirtadienio darbotvarkę įtraukti šį klausimą priimtas po prezidento Gitano Nausėdos kreipimosi į Seimo pirmininkę. Pagal Seimo statutą, jeigu šalies vadovas prašo, jo teikiami klausimai ir pranešimai į posėdžio darbotvarkę įrašomi be balsavimo.
 
Kiek anksčiau šalies vadovo Seimui teikiama KT teisėjo E. Šileikio kandidatūra į LAT teisėjus viešoje erdvėje sulaukė kritikos. Vienas ryškiausių šios kandidatūros skeptikų – buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas, aštriai sukritikavęs buvusio savo kolegos darbo etiką.
 
Informacijos šaltinis – Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.05.19; 05:47
Politinės intrigos

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Praėjus pirmiesiems dešiniųjų vadovaujamos Vyriausybės darbo metams, panašu, kad premjerei Ingridai Šimonytei teko susidurti su ne ką mažiau protestų nei ekspremjeras Saulius Skvernelis susidūrė per visus ketverius darbo savo Vyriausybėje metus. Politologų vertinimu, akivaizdu, kad pastaraisiais metais išaugusį protestų kiekį lėmė pasikeitusi pasaulinė situacija dėl kilusios COVID-19 pandemijos.
 
Vis dėlto I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės metais visuomenės nepasitenkinimas buvo išreikštas ir kitais klausimais – kone didžiausi mitingai kilo dėl partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos ratifikavimo.
 
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigia, kad prie savo aprėptimi dar nematytų mitingų prisidėjo tai, kad premjerė į politinę darbotvarkę įtraukė kaip niekad daug visuomenę skaldančių klausimų. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno nuomone, prie kilusių protestų galėjo prisidėti ir tai, kad visuomenė pajuto galią prisidėti prie sprendimų.
 
„Mes nepasiekėme to lygio, kokį galime matyti Graikijoje ar Prancūzijoje, kur yra vos ne nuolat protestuojama dėl pačių įvairiausių dalykų, bet iš dalies visuomenė labiau junta savo galią, kad kolektyvinis veiksmas gali turėti politinį rezultatą ir politikai reaguoja į protestus“, – teigė T. Janeliūnas. 
 
Vis dėlto tęstinumo tiek R. Urbonaitė, tiek T. Janeliūnas kilusiuose protestuose nemato. Anot politologų, galima pastebėti, kad protestuotojai pamažu išsikvepia. 
 
T. Janeliūnas: neigiamos visuomenės reakcijos kilo dėl netipinių sprendimų 
 
Profesorius T. Janeliūnas teigia, kad pagrindinė intensyvesnių protestų prie I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės priežastis yra akivaizdi – visuomenės pasipiktinimas dėl griežtų reikalavimų kovoje su pandemija. 
TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
„Iš esmės situacija pasikeitė prasidėjus pandemijai, kuri reikalavo labai netipinių sprendimų ir suvaržymų, primygtinų reikalavimų. Susiklostė tokia situacija, prie kurios visuomenė nebuvo pratusi. Kilusios reakcijos buvo būtent į pasikeitusią bendrą padėtį, o ne į konkrečios Vyriausybės atėjimą“, – Eltai teigė VU TSMI profesorius.
 
T. Janeliūnui antrina ir Mykolo Romerio universiteto politologė R. Urbonaitė. Anot jos, visuomenės nepasitenkinimas vadovaujant I. Šimonytei išaugo ne tiek dėl konkrečių politinių sprendimų, kiek dėl susiklosčiusių aplinkybių. 
 
„Skvernelio Vyriausybės protestai buvo dėl labai konkrečių politinių sprendimų, tarkim, įvesto etatinio mokytojų darbo apmokėjimo, o tai sukėlė vadinamąjį ministerijos užėmimą. Basčio protestas irgi buvo dėl visiškai kitų aplinkybių, tai buvo gana reaktyvūs veiksmai, reakcija į vieną ar kitą sprendimą, priimtą Vyriausybėje ar Seime“, – kalbėjo R. Urbonaitė. 
 
„Šimonytės Vyriausybė susiduria su visai kitokio pobūdžio protestais, kurie labai koreliuoja su tais protestais, kurie vyksta ir kitose valstybėse. Mes matome tam tikrus globalius reiškinius, kurie yra atsiritę ir iki Lietuvos, todėl, natūralu, kad intensyvumas yra neįprastas“, – pridūrė politologė. 
 
Prie išaugusių protestų galėjo prisidėti ir S. Skvernelio klaidos 
 
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Visgi R. Urbonaitė prabrėžia, kad prie intensyvesnių visuomenės pasipiktinimų galėjo prisidėti ir skirtinga premjerų komunikacija. Anot politologės, tiek S. Skvernelis, tiek I. Šimonytė turėjo priimti sprendimą dėl karantino įvedimo, tačiau premjerai tai padarė skirtingais būdais. 
 
„Pirmo karantino metu, kurį įvedė Skvernelis, visi bijojo, buvo drausmingi ir dauguma žmonių karantino reikalavimų laikėsi net vasarą, kai ribojimai buvo atlaisvinti. Tuo metu valdžia darė labai mažai ir pasiruošimas galimai antrai bangai buvo vangus. Vyriausybėje nevykdant jokios komunikacijos, suklestėjo sąmokslo teorijos, jos suklestėjo ir, kai pradėjo rudenį augti susirgimų skaičiai, Vyriausybė delsė iki paskutiniosios dienos, kad neįvestų visiškai griežto karantino. Ir visiškai griežtą karantiną įvedė jau tik Ingrida Šimonytė, kai ligoninės buvo perpildytos“, – kalbėjo R. Urbonaitė. 
 
R. Urbonaitės teigimu, vangi ekspremjero komunikacija ir delsimas įvesti griežtesnius ribojimus tapo sunkiai suvaldomu procesu, o atsakomybę informuoti visuomenę ir pakeisti požiūrį į pandemijos valdymą turėjo prisiimti I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.  
 
„Tam tikra prasme Skvernelis praslydo, nes vienu metu jis turėjo visišką visuomenės palaikymą ir laviravo, neįvedinėjo tokio karantino, kokį reikėjo įvesti. Prieš kelis mėnesius net ir Aurelijus Veryga vienoje laidoje pripažino, kad tai buvo klaida“, – teigė R. Urbonaitė. 
 
„Kai prasidėjo antri pandemijos metai ir buvo didžiulė įtampa, sąmokslo teorijos veržėsi iš visų kampų, tai, natūralu, kad žmonių reakcijos į visus reikalavimus, vakcinas, karantiną ir saugojimąsi tapo sunkiai valdomu procesu, o tai ir sukėlė protestus. Taigi, pandemijos etapai, kuriuos išgyveno Šimonytė ir Skvernelis, labai skiriasi“, – pridūrė R. Urbonaitė. 
 
T. Janeliūnas teigia esą protestų intensyvėjimui didesnės įtakos galėjo turėti ne premjerų komunikacija, tačiau pasikeitęs visuomenės požiūris į pandemiją. Anot jo, žmonių baimę dėl COVID-19 viruso pakeitė nuovargis, todėl imta aštriau reaguoti į atitinkamus pandemijos valdymo procesus. 
 
„Pirmasis karantinas, kurį įvedė Skvernelio Vyriausybė, tai pavadinčiau šoko terapija. Visuomenė tiesiog bandė suprasti, kas vyksta. Pirmuosius du mėnesius žmonės bandė adaptuotis prie visiškai naujų aplinkybių ir niekas per daug negalvojo apie protestus (…). Kai atėjo šiokie tokie atoslūgiai ir nusiraminimas, reakcijos buvo kitokios. Visuomenei kai kurie sprendimai nelabai patiko ir atitinkamai vis dažniau atsirasdavo grupių, kurios aiškiai pasisakė tiek prieš skiepus, tiek prieš apribojimų naujas sąlygas, tiek prieš galimybių pasus. Tai, manau, kad protestai susidėjo palaipsniui. Kiekvienas apribojimas sukelia reakciją, jis mažina pasitikėjimą Vyriausybe, nes tų priekaištų kaupiasi ir, natūralu, kad visuomenė jau yra pavargusi“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 
 
„Taigi, nesvarbu, kuri Vyriausybė būtų buvusi, vienaip ar kitaip visuomenė būtų reagavusi žymiai jautriau į tuos sprendimus, kuriuos bet kuri Vyriausybė būtų dariusi“, – pridūrė T. Janeliūnas.
Riaušės prie Seimo rūmų. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
I. Šimonytės vadovaujamai Vyriausybei teko atlaikyti ne tik su pandemija susijusius protestus, tačiau ir kontroversiškai vertinamą protesto akciją „Šeimų maršą“, nukreiptą prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, lyčių bei LGBT bendruomenės lygias teises visuomenėje.Tai buvo kone didžiausias pastarųjų metų protestas, subūręs apie dešimt tūkstančių žmonių. R. Urbonaitės teigimu, išaugusių protestų kiekį galėjo lemti ir pakitusi Vyriausybės politinė darbotvarkė. 
 
„Protestų dėl LGBT būtų buvę ir anksčiau, jei tie klausimai būtų įvesti į politinę darbotvarkę. Politinė darbotvarkė šiais aspektais tikrai pradėjo kisti. Kai tokie klausimai atsiranda politinėje darbotvarkėje, natūralu, kad protestai yra išprovokuojami“, – teigė R. Urbonaitė.
„Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyviai prie Seimo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Politologai sutaria: nors protestų priežastys skirtingos, premjerų komunikacija buvo panaši 
 
T. Janeliūno teigimu, tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis pasirinko kelią ignoruoti priimamais sprendimais pasipiktinusią visuomenę. Visgi tai lėmė ir skirtingos protestuojančių asmenų grupės.
 
„Reikėtų pradėti nuo to, kad protestų grupės buvo labai skirtingos. Mokytojus galėjo paremti didžioji dalis visuomenės ir reikalavimai buvo suprantami, o parama jiems buvo žymiai didesnė negu dabar protestuojantiems antivakseriams. Dabartinė Vyriausybė per daug, matyt, nesitiki, kad jiems pavyks perkalbėti arba pakeisti jų poziciją, tai, natūralu, kad ir buvo pasirinkta komunikacija ignoruoti ir kartu turėti argumentus tai visuomenės daliai, kurios palaikymo ir reikia Vyriausybei“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 
 
Liūdnas žvilgsnis. Slaptai.lt foto

Visgi, T. Janeliūno nuomone, visuomenei išreiškus konkrečius nuogąstavimus dėl priimtų sprendimų, S. Skverneliui vertėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, o ne ignoruoti pasipiktinusią visuomenę. 
 
„Skvernelio Vyriausybei galiausiai reikėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, nes buvo matyti, kad jau bendra visuomenės reakcija yra negatyvi ir laukia, kada bus priimtas sprendimas (dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo – ELTA). Iš Šimonytės kaip ir nesitikima, kad ji kalbės su antivakseriais ir darys jiems kažkokių nuolaidų“, – pridūrė T. Janeliūnas. 
 
Stop propagandai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

R. Urbonaitė taip pat pažymi, kad abu premjerai pasirinko ignoruoti visuomenę, tačiau S. Skvernelis sprendimus priėmė ne tiesiogiai, tačiau per atsakingus asmenis. R. Urbonaitės vertinimu, analogišką strategiją galėjo pasirinkti ir I. Šimonytė.  
 
„Tarkim, su mokytojais Skvernelis nėjo, nesiaiškino, veikė visai per kitus žmones ir netiesiogiai dalyvaudamas sprendė konfliktą, o su Šimonyte yra kitokia situacija. Tu tikrai neturi eiti kalbėti su žmonėmis, kurie pastatę kartuves, nes tas kalbėjimas gali nieko neduoti. Jei žmonės nori tave matyti, kad galėtų ant tavęs rėkti, tai čia nėra sprendimas. Tačiau, manau, taip pat buvo galima pasirinkti komunikuoti neutralioje aplinkoje ar per tarpininkus“, – teigė Mykolo Romerio universiteto politologė.  
 
R. Urbonaitės teigimu, tiek I. Šimonytės, tiek S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės nepasižymėjo tinkama komunikacija. Anot jos, bendravimas su protestuojančiais premjerams tapo Achilo kulnu.
 
„Manau, kad abiem premjerams komunikacijos labai trūko, trūko aiškumo dėl vakcinacijos kampanijos, ji iš esmės nevyko arba vyko tikrai ne tokia, kokia turėjo būti, bet, aišku, gerų receptų kaip komunikuoti neranda ir kitos valstybės. Tai lengvų kelių nėra, bet, manau, kad apskritai politikų komunikacija tampa Achilo kulnu, tiek ji buvo Achilo kulnas Skverneliui, tiek ji yra Achilo kulnas ir šiuo metu dirbančiai Vyriausybei. Čia tikrai nė vienų negali pagirti dėl komunikacijos sklandumo, tikslingumo ir gero paruošimo“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
 
Potencialo kilusiuose protestuose nemato 
 
Vis dėlto T. Janeliūnas išaugusių protestų kiekio nelinkęs sureikšminti. Nors protestų buvo daug, palyginti su kitomis valstybėmis, savo aprėptimi jie nebuvo dideli. 
 
Prie Prezidentūros susirinko basi tėčiai, protestuojantys prieš galimybių pasą vaikams. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Visgi dar labai nedidelė dalis visuomenės yra tiek įaudrinta ar pasiryžusi protestuoti, kad imtųsi konkrečių veiksmų. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje aktyviai dalyvaujančių protestų akcijose žmonių dalis dar tikrai nėra labai didelė. Iš vienos pusės, tai liudija, kad valdžia susitvarko su iššūkiais. Iš kitos pusės, tai parodo, kad visuomenėje yra svarbesnių dalykų ir jie vis dar pasitiki valdžios institucijų galimybėmis spręsti problemas“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 
 
R. Urbonaitė taip pat išaugusių protestų kiekio nelinkusi laikyti problema. Be to, jos nuomone, staiga išaugę protestų skaičiai apskritai pamažu išsikvepia.  
 
„Matome, kad protestavimas tampa normaliu reiškiniu, įprastu reiškiniu. Matydama, kaip protestai nuo šių metų pavasario iki šių metų rudens staigiai išsikvėpė, aš dar būčiau labai atsargi su išvadomis, kad pradėsime matyti kitokį protesto veidą“, –  kalbėjo R. Urbonaitė. 
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.01.02; 07:00
Politinės intrigos

Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nors Seimo koridoriuose jau kalbama, kad vadinamasis „Šeimų gynimo maršas“ gali būti preliudija į dar vieną Lietuvoje atsirasiančią politinę partiją, Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė neslepia abejojanti tokiomis perspektyvomis. Pasak jos, sukurti partiją iš vieno klausimo nėra lengva, tuo labiau, kad bent jau kelios parlamentinės jėgos pretenduoja į tą pačią nišą – ginti esą grėsmių akistatoje atsidūrusias tradicines šeimas.
 
„Tai, kad Uspaskichas arba Karbauskis vienaip arba kitaip prie šio maršo prisišliejo, rodo, kad bent jau kai kurie politikai įsivaizduoja, jog yra niša kalbėti apie tai, kad reikia visuomenę nuo kažko ginti. Taip jie demonstruoja, kad ten mato savo rinkėją“, – šeštadienį prasidėjus vadinamajam „šeimos maršui“ Eltai teigė R. Urbonaitė.
 
Pasak MRU dėstytojos, net jei tarp renginio organizatorių ir yra minčių iš „maršo“ išauginti dar vieną politinę partiją Lietuvoje, realybė bei dirva tokioms politinėms ambicijoms vargu ar yra palanki. Politinė partija, pažymi R. Urbonaitė,  nėra vienkartinis darinys.
 
„Partija negali apsiriboti vienu klausimu, reikia programos, kuri apimtų ne vieną sritį. Taigi jei šiuo atveju tu kuri partiją tik prieš LGBT, prieš Partnerystės įstatymą, Stambulo konvenciją, prieš vakcinavimą ar testavimą – natūralu, kad viskas gali labai greitai išsisemti. Žmonėms aktualu yra daugybė kitų dalykų, ne Partnerystės įstatymas, kuris daugumos gyvenimų niekaip nepaveiks, tačiau pensijų sistema, socialinio draudimo sistema, sveikatos ir švietimo sistemos“, – sakė politologė.
 
Ir nors Lietuvos istorijoje esama pavyzdžių, kuomet politinės partijos atsirado keldamos tik vieną klausimą – tokia buvo „Drąsos kelio“ politinė jėga – R. Urbonaitė skeptiškai vertina galimybes, kad būtent šiuo atveju tai galėtų pasikartoti.
Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Yra partijų, be to, ir parlamentinių, kurios jau dabar yra užėmusios ar bando užimti nišą būtent šiais klausimais, kad tradicinės šeimos yra puolamos ir panašiai“, – „valstiečių“ bei „darbiečių“ partijas galvoje turėdama sakė MRU politologė.
 
Atsargiai R. Urbonaitė kalbėjo ir apie galimybes, kad „maršo“ iniciatoriai galėtų transformuotis į sėkmingus visuomeninius rinkimų komitetus. Jos teigimu, jei savivaldos rinkimuose būtų einama su idėjomis, kurias dabar dažnai kelia „Šeimų gynimo maršo“ iniciatoriai, vargu ar atsirastų pakankamas palaikymas.
 
„Jei tavęs klausia apie ūkinius reikalus, apie savivaldos problematiką… Juk tuomet nepakaks plakato – aš prieš Stambulo konvenciją, prieš skiepijimą, prieš partnerystę. Ne savivaldos prerogatyvoje tokie sprendimai. Tai nacionalinio lygio klausimai. O nacionaliniu lygiu šiais klausimais pasisakančių partijų jau yra“, – sakė R. Urbonaitė.  
Politinės intrigos

Prezidentūra. Slaptai.lt nuotr.

Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius ir politologė Rima Urbonaitė įsitikinę, kad Prezidento kanceliarija, paskelbdama atranką į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininko pareigas, kol dar nėra paskirti visi šio teismo teisėjai jau pažeidė Konstituciją ir Teismų įstatymą. Tuo metu prezidento vyriausioji patarėja teisės klausimais Jūratė Šovienė su tuo nesutinka ir svarsto toliau tęsti LAT pirmininko atrankos procedūrą.
 
LAT pirmininko neturi nuo 2019 metų rugpjūčio 31 dienos. Prezidentas Gitanas Nausėda balandžio mėnesį į šias pareigas siūlė skirti LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkę Sigitą Rudėnaitę, tačiau Seimas atmetė jos kandidatūrą.
 
Rugsėjo 10 d. Prezidentūra paskelbė atranką į LAT pirmininkus ir iki spalio 1 d. žadėjo sudaryti asmenų, ketinančių dalyvauti atrankoje sąrašą. Prezidentūra sąrašo vis dar nepaskelbė, o J. Šovienė Eltai teigė, kad Prezidentūra šiuo metu sprendžia, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą.
 
Atranka į LAT pirmininko pareigas vykdoma pirmą kartą, ja siekiama didesnio skaidrumo ir viešumo skiriant šio teismo vadovą. Nuo šių metų balandžio 1 d., įsigaliojus Teismų įstatymo pataisai, tokios atrankos į LAT pirmininkus tapo privalomos. Anksčiau prezidentas LAT pirmininkus pasirinkdavo ir teikdavo Seimui savo nuožiūra.
 
Profesorius V. Sinkevičius Eltai atkreipė dėmesį, kad Prezidentūros paskelbta atranka vis dėlto pažeidė Konstituciją ir Teismų įstatymą. V. Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad šiuo metu LAT nėra pilnos sudėties, todėl, kol jame yra bent viena laisva teisėjo vieta, šio teismo pirmininkas negali būti skiriamas, jokia jo skyrimo procedūra negali būti pradėta.
 
„Konstitucijoje nustatyta aiški taisyklė – LAT pirmininkas gali būti skiriamas tik tada, kai paskirti visi šio teismo teisėjai. Tai reiškia, kad kol bent viena LAT teisėjo vieta yra laisva, kol teismas nėra pilnos sudėties, tol jokios procedūros, pabrėžiu, jokios procedūros, susijusius su LAT pirmininko skyrimu, taip pat ir pretendentų sąrašų sudarymas, negali būti pradėtos. Nes tokių sąrašų sudarymas yra viena iš LAT pirmininko skyrimo procedūros dalių, o skyrimo procedūra yra vientisa ir nedaloma. Pažeidus kurį nors vieną procedūros elementą, visa LAT pirmininko skyrimo procedūra taptų neteisėta“, – Eltai teigė jis.  
 
Prezidento patarėja I. Šovienė: atranka vykti gali
 
Tuo metu Prezidento kanceliarija nurodytas Konstitucijos ir Teismų įstatymo nuostatas supranta ir aiškina kitaip. I. Šovienė teigia, kad atranka į LAT pirmininkus gali vykti ir teismui nesant pilnos sudėties. Bet I. Šovienė patikino, kad prezidentas iš Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos rekomenduotų kandidatų parinks vieną, kurį, gavęs Teisėjų tarybos patarimą, teiks Seimui tik tuomet, kai bus paskirti visi LAT teisėjai, kaip tai numato Konstitucija.
Prezidento patarėja ir teisės grupės vadovė Jūratė Šovienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
I. Šovienė taip pat atkreipia dėmesį, kad pretendentų į LAT pirmininkus atranka ir po jos vykstantis atrinkto pretendento skyrimas į pareigas yra dvi atskiros, nors tarpusavyje susijusios procedūros. Pasak jos, pagal galiojančius teisės aktus, atliekant pretendentų į teisėjus ar teismo pirmininkus atranką, pirmiausia yra sudaromas pretendentų, atitinkančių kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujančių dalyvauti kandidatų vertinimo procedūroje, sąrašas.
 
„Prezidento kanceliarija įvertinusi situaciją (sąraše esančius kandidatus, jų skaičių, tai kad, sąraše, esantys kandidatai prezidento nebuvo pasirinkti anksčiau bei kitas reikšmingas aplinkybes) sprendžia, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą, ar tęsti atrankos procedūrą. Jeigu nusprendžiama tęsti atrankos procedūrą, tuomet kandidatų sąrašai paskelbiami viešai, kandidatus vertina Pretendentų į teisėjus atrankos komisija. Po kandidatų vertinimo prezidentui pateikiama komisijos rekomendacija dėl tinkamiausių kandidatų, kuri jo nesaisto.
 
Vadovaujantis Konstitucija prezidentas turi diskreciją spręsti, kurį kandidatą skirti į pareigas, o jeigu skyrimo procedūroje dalyvauja ir Seimas – kurį kandidatą teikti Seimui. Be kita ko, visais teisėjų skyrimo į pareigas klausimais prezidentas kreipiasi patarimo į Teisėjų tarybą“, – Eltai teigė ji.
 
I. Šovienė atkreipė dėmesį, kad Prezidento kanceliarija buvo paskelbusi apie galimybę visiems pretendentams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujantiems dalyvauti pretendentų vertinimo procedūroje, būti įtrauktiems į pretenduojančių tapti LAT pirmininku sąrašą. 
 
„Laikas skirtas sąrašo sudarymui baigėsi, tačiau atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes bei ir į tai, kad užtruko pretendento į LAT teisėjus atranka, svarstoma, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą“, – teigia ji.
 
„Konstitucijoje numatyta, kad LAT pirmininkas skiriamas iš visų jau paskirtų teisėjų. Prezidentas iš Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos rekomenduotų kandidatų parinks vieną, kurį, gavęs Teisėjų tarybos patarimą, teiks Seimui tik tuomet, kai bus paskirti visi LAT teisėjai, kaip tai numato Konstitucija“, – teigia ji.
 
V. Sinkevičius: Prezidentūra nedrįsta pripažinti, kad padarė klaidą
 
Profesorius V. Sinkevičius stebisi tokiu I. Šovienės aiškinimu ir teigia, kad tai eilinis Prezidentūros išsisukinėjimas. MRU profesorius teigia, kad Prezidentūra nedrįsta pripažinti, kad, paskelbę atranką į LAT pirmininko pareigas, padarė akivaizdžią klaidą, pažeidė Konstitucijos ir Teismų įstatymo reikalavimus, nes LAT nėra pilnos sudėties.
 
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jų atsakymas, kad „Prezidento kanceliarija buvo paskelbusi apie galimybę visiems pretendentams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujantiems dalyvauti pretendentų vertinimo procedūroje būti įtrauktiems į pretenduojančių tapti LAT pirmininku sąrašą, neatitinka tikrovės, tai eilinis išsisukinėjimas“, – Eltai teigė jis.
 
Profesorius taip pat pacitavo Prezidento kanceliarijos š. m. rugsėjo 10 d. pranešimą, kuriame teigiama, kad „Respublikos Prezidento kanceliarija <…> pradeda atranką į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas, <….>, asmenų ketinančių dalyvauti atrankoje sąrašas bus sudarytas iki 2020 m. spalio 1 d.“
 
„Kad ir apie ką būtų paskelbusi Prezidento kanceliarija, tai nekeičia reikalo esmės, o ji yra tokia: pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą, kaip minėta, jokie veiksmai, susiję su pretendentų į LAT pirmininko pareigas sąrašo sudarymu, apie kurį savo atsakyme rašo Prezidentūra, taip pat jokia atranka į LAT pirmininko pareigas, apie kurią iš tiesų skelbė Prezidento kanceliarija, negali būti atliekami, kol nėra paskirti visi, pabrėžiu, visi LAT teisėjai“, – Eltai sakė profesorius.
 
„Prezidento kanceliarijos atsakyme dar labiau glumina tai, kad, kaip jame rašoma, yra „svarstoma, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą“. Vietoje to, kad nutrauktų neteisėtai paskelbtą pretendentų sąrašo sudarymo procedūrą, nutrauktų Konstitucijos ir Teismų įstatymo pažeidimą, svarstoma, kad galbūt pažeidimą reikėtų tęsti“, – teigia V. Sinkevičius.
 
Anot jo, jeigu tai būtų padaryta, yra didelė tikimybė, kad prezidentas vėl bus pastatytas į labai keblią padėtį, nes jo dekretas dėl LAT pirmininko kandidatūros teikimo Seimui, jeigu toks būtų, galėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Teismų įstatymui vien dėl to, kad buvo pažeistos LAT pirmininko skyrimo procedūros.
 
R. Urbonaitė: klausimas „ar tai normalu?“ turbūt jau tik retorinis
 
MRU lektorė R. Urbonaitė stebisi atsainiu politikų požiūriu į teisminės valdžios formavimą. Politologė teigia, kad LAT pirmininko atrankos procedūra sukėlė daug diskusijų teisėjų bendruomenėje, todėl ji nenustebtų, jeigu patys teisėjai neteiks savo kandidatūrų dalyvauti atrankoje, taip pasiųsdami aiškų signalą, ką apie tai mano.
 
„Panašu, kad politiniai subjektai, dalyvaujantys teisminės valdžios formavime, tam tinkamo dėmesio neskiria, nepaisant to, kad tai yra itin svarbi valdžios šaka, nuo kurios profesionalumo, tvirtumo priklauso ir visos valstybės būklė“, – Eltai teigė ji.
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Dabartinė paskelbta LAT pirmininko atrankos procedūra sukėlė daug diskusijų teisėjų bendruomenėje ir situacija labai nevienareikšmiška. Klausimas, ar tai nesukurs situacijos, jog tie patys teisėjai neteiks savo kandidatūrų dalyvauti atrankoje, taip pasiųsdami aiškų signalą, ką apie tai mano. Todėl situacija tikrai yra neeilinė ir visiškai neaišku, kada ji išsispręs. Atsižvelgiant į tai, jog į atsilaisvinusias LAT teisėjų vietas atrankos dar tiks vyks, po ko lauks ir Seimo sprendimai, nenustebsiu, jog LAT pirmininką galim turėti praėjus beveik dviem metams po kėdės atsilaisvinimo. Klausimas „ar tai normalu?“ turbūt jau tik retorinis“ , – sakė R. Urbonaitė.
 
Politologė teigia, kad Lietuvos politikai atsainiai žiūri į teisminę valdžią.
 
„Turėjome tiek Prezidento dekretus netinkamai parengtus, tiek ir Seimo narius, kurie dalyvavo balsavime pagal tuos dekretus, nors turėjo suvokti, kokią situaciją gali sukurti, kalbėti neverta, nes apie tai pasisakė jau ir KT. Galiausiai, pasižiūrėkite, kiek Seimo narių dalyvavo paskutiniame balsavime skiriant Apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininką. Visi 67 ir tai yra visiška Seimo gėda. Prezidento rinkimų kampanijos metu taip pat teisminės valdžios formavimo funkcija, kuri yra išskirtinė, visiškai nesulaukė tinkamo dėmesio ir kandidatai tam dėmesio tiesiog neskyrė“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.
 
R. Urbonaitei atrodo keistai ir tai, kad balandžio mėnesį prezidentas be jokių išlygų teigė, jog teiks Seimui S. Rudėnaitės kandidatūrą.
 
„Lyg nežinotų arba ignoruotų faktą, jog nuo balandžio 1 d. pasikeitė skyrimo procedūros algoritmas, nes procese dalyvauja jau ir Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, o dalyvauti atrankoje gali visi norintys ir atitinkantys reikalavimus. Dar gegužės mėnesį jis viename interviu teigė, jog nėra jokių laiko apribojimų ir abstrakčiai kalbėjo, jog gali teikti Seimui per artimiausius kelis mėnesius S. Rudėnaitės kandidatūrą. Kaip tai paaiškint, aš nežinau, nes apribojimus ir tam tikrus terminus, pavyzdžiui, kada turi būti skelbiamos atrankos, teisės aktai numato“, – sakė ji.
 
„Galiausiai Konstitucija numato pareigą, o ne privilegiją teikti Seimui teisėjų ar teismų vadovų kandidatūras. Kodėl ignoruotas faktas, kad jau nuo liepos mėn. teisme atsilaisvina viena teisėjo vieta, o vėliau ir dar kelios, taip pat klausimas. Nors teisėjus pensinis amžius neištinka netikėtai ir galima numatyti, kada bus pilnas teisėjų korpusas, kas aktualu siekiant teismo pirmininko klausimo išsprendimo. Be viso užpildyto LAT teisėjų korpuso, rinkti pirmininką yra neįmanoma“, – sakė R. Urbonaitė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.11; 00:30
Politinės intrigos

Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Parlamentarės Ingridos Šimonytės sprendimas vesti konservatorių sąrašą Seimo rinkimuose turėtų atnešti daugiau galimybių partijai ir pritraukti daugiau rinkėjų balsų, teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė. Visgi, pasak ekspertės, tai, kad konservatorių sėkmė rinkimuose stipriai priklauso nuo vieno asmens, partijai yra blogas ženklas.
 
„I. Šimonytės patrauklumas konservatoriams gali pritraukti šiek tiek daugiau rinkėjų. Kitaip tariant, jeigu rinkėjas Gabrieliaus Landsbergio nemato kaip potencialaus premjero, tai Šimonytė savo ruožtu turi premjerui būtinų savybių“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.
 
Politologė įsitikinusi, kad I. Šimonytės sprendimas vesti konservatorių rinkimų sąrašą, nors ir atveria daugiau galimybių partijai, drastiškų pokyčių galutiniams Seimo rinkimų rezultatams greičiausiai neturės.
 
„Žinoma, savaime nėra taip, kad vien dėl to konservatoriai laimės rinkimus. Vien jos dalyvavimas nenulemia drastiškų pokyčių… Tai greičiau yra labai geras papildomas impulsas (konservatoriams. – ELTA)“, – patikino R. Urbonaitė.
 
„Be I. Šimonytės rinkimai konservatoriams būtų buvę gerokai liūdnesni. Žinoma, I. Šimonytė savaime nereiškia, kad jie (konservatoriai. – ELTA) bus tie, kurie formuoja valdančiąją daugumą“, – pridūrė ji.
 
R. Urbonaitė taip pat atkreipia dėmesį, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose piliečiai, palaikantys I. Šimonytę, tačiau neigiamai vertinantys konservatorius, susidurs su dilema – kaip balsuoti rinkimų dieną.
 
„Vis dėlto rinkėjas nematys tik I. Šimonytės. Yra visa komanda, visa partija. Ir gali būti, kad rinkėjui imponuoja I. Šimonytė, bet gali būti, kad neimponuoja pati politinė partija, ir tada rinkėjas susiduria su dilema. Faktiškai jiems šios dilemos nebuvo arba ji nebuvo tokia aštri Prezidento rinkimuose“, – sakė ekspertė.
 
Politologė taip pat pripažįsta, kad ypač konservatyvių nuostatų rinkėjų daliai I. Šimonytė gali pasirodyti pernelyg liberali. Visgi, pasak ekspertės, politikės liberalumas nėra labai ryškus.
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
„Mes girdime ir kritiką iš kai kurių partijos narių bei kai kurių jau buvusių narių, kad I. Šimonytės liberalumas kai kuriems nėra visai priimtinas. Bet, iš kitos pusės, jos liberalumas nėra toks labai ryškus, ir ji paprastai savo teiginį sugeba pagrįsti. Tačiau, aišku, liberalesnio fono ji tikrai atneša į konservatorių partiją“, – sakė R. Urbonaitė.
 
Ekspertė įsitikinusi, kad būtent nuo konservatorių komunikacijos dabar priklauso, kaip partija sugebės į savo rinkimų strategiją įtraukti ir liberalesnę politinę mintį.
 
„Nuo konservatorių partijos rinkimų strategijos, komunikacijos priklausys, ar jie sugebės tai šiek tiek amortizuoti ir parodyti galimybę, kad galima išlaikyti šiokias tokias dvi linijas arba du pogrupius, ar jiems tai nepavyks“, – įžvalgomis dalinosi R. Urbonaitė.
 
„Nemanau, kad balsų, kuriuos gali atnešti I. Šimonytė, bus daugiau nei tų, kurie pereis, pavyzdžiui, Rimantui Jonui Dagiui, net jeigu jis galiausiai tą partiją ir sukurs“, – pridūrė ji.
 
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Visgi, politologės teigimu, tai, kad konservatorių sėkmė rinkimuose labai priklauso nuo vieno asmens, partijai yra blogas ženklas.
 
„Tai, kad nuo vieno žmogaus taip viskas priklauso, turbūt nėra gera žinia pačiai partijai. Bet tai, kad šiandien šis žmogus, turintis populiarumą, sutiko dalyvauti rinkimuose (konservatoriams. – ELTA), žinoma, labai svarbu ir iš esmės keičia visą situaciją“, – pripažino MRU politologė.
 
Antradienį konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Seimo narė I. Šimonytė sutiko vesti partijos sąrašą artėjančiuose Seimo rinkimuose, primena ELTA.
 
TS-LKD taryba jau patvirtino pirmąją dalį partijos vienmandatininkų. Dėl epidemiologinės situacijos atidėjus savaitgalį turėjusį vykti partijos Tarybos posėdį, balsavimas organizuotas elektroniniu būdu pirmadienį ir antradienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 06:00
Aktualijos

Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė sako, kad Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio bei valdančiosios daugumos noras mažinti Seimo narių skaičių yra neadekvatus, neargumentuotas bei visuomenės emocijai pataikaujantis sprendimas. Be to, tikina politologė, mažai tikėtina, kad, sumažėjus parlamentarų skaičiui, kartu atsiras ir kokybiškesnis Seimo darbas.

Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Politologė teigia, kad idėja mažinti Seimo narių skaičių parlamente yra mažų mažiausiai populistinė, suformuota reaguojant į visuomenės nepasitenkinimą tautos atstovų darbu. Pasak MRU dėstytojos, toks valdančiųjų pataikavimas visuomenės emocijai vargu ar prisidės gerinant Seimo darbo kokybę. 

,,Iškeltas Seimo narių mažinimo klausimas yra susijęs su tuo, kad visuomenėje jaučiamas stiprus nusivylimas parlamento darbu. Kitaip tariant, jeigu Seimas dirbtų gerai, parlamentarų mažinimo klausimas nebūtų toks aktualus. Kuomet politikai patys inicijuoja Seimo narių mažinimą, jie tarsi ir sutinka su tuo, kad dirba labai blogai, kad nerodo kokybės. Kita vertus, tokiu būdu pataikaujant visuomenės norams, jie tarsi ir prisiima atsakomybę už tai, kad šiandien turime Seimą tokį, kokį turime“, – Eltai sakė R. Urbonaitė.

Pasak politologės, valdančiųjų pateikiamas argumentas, kad Seimo narių skaičių mažinti reikia dėl šalyje mažėjančio gyventojų skaičiaus, yra nelogiškas. Pasak R. Urbonaitės, gyventojų šalyje sumažėjo, tačiau pats rinkėjų skaičius nėra pakitęs. Tuo labiau, pabrėžia politologė, kad organizuojamu referendumu dėl dvigubos pilietybės balsuoti galinčių gyventojų skaičių siekiama dar labiau padidinti. Tai įvertinus, kalbėjo R. Urbonaitė, idėja mažinti Seimo narių skaičių atrodo nelogiškai. 

MRU dėstytoja taip pat akcentavo, kad, sumažinus parlamentarų skaičių, sumažėtų ir Seimo priimamų sprendimų kokybė, nes, tvirtino ji, sumažėtų ir politikų, galinčių matyti paliktas įstatymų spragas. 

,,Kuo mažiau Seimo narių, tuo mažiau tam tikro filtro, kuris neleistų priimti valstybei klaidingų ar ydingų įstatymų“, – sakė politikos ekspertė. 

Apibendrindama R. Urbonaitė pasakojo Eltai, kad toks politikų sprendimas yra tiesiog pigus noras įsiteikti rinkėjui, vietoj to, kad patys Seimo nariai pradėtų kelti institucijos kokybę bei autoritetą. 

,,Man atrodo, kad čia yra mažų mažiausiai manipuliaciniai dalykai. Tai tiesiog pigus bandymas įsiteikti rinkėjui, vietoje to, kad patys politikai keltų Seimo darbo kokybę ar kad pats Seimo pirmininkas didintų Seimo autoritetą bei stengtųsi visuomenę įtikinti, kad dabartinis Seimas yra tinkamas“, – teigė R. Urbonaitė. 

Pasak politologės, tokie valdančiosios daugumos sprendimai rodo, kad politikai, ko gero, patys nesuvokia Seimo narių vaidmens. 

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis laikosi pozicijos, kad Seimo narių skaičius turėtų būti mažinimas iki 121 parlamentaro. Pasak V. Pranckiečio, apie tokį Seimo narių skaičių kalba politologai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

,,Grįžčiau prie savo nuomonės, kad mes turime politologų rekomenduojamą skaičių 121, apie jį ir reikėtų diskutuoti (…) Jeigu mažėtų Seimo narių skaičius, tai, žinoma, galėtų jis mažėti sąskaita renkamųjų pagal sąrašą, kad vienmandatininkų procentas liktų didesnis“, – trečiadienį ,,Žinių radijui“ teigė V. Pranckietis.

Šiuo metu galiojantis Konstitucijos 55 straipsnis nustato, kad Seimą sudaro 141 Seimo narys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.03; 00:30

Politinės intrigos

Pastaruoju metu Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai nėra patys geriausi. Žvelgiant į abipusę kritiką susidaro įspūdis, kad nesutarimų esama daugiau nei bendrų interesų.

Prezidentūra kritikuoja Saulių Skvernelį dėl vis labiau ryškėjančių Vyriausybės ir atskirų ministerijų gebėjimų trūkumų įgyvendinti svarbius įstatymus.

Tuo tarpu Ministras Pirmininkas ne tik atmeta kaltinimus kaip nepagrįstus, tačiau negaili kritikos Prezidentei. Jo nuomone, Prezidentė neprisidėjo įgyvendinant svarbias reformas, o jos požiūris į valstybės valdymą primena „buldozerinius“ metodus. Premjero nuomone, Prezidentė į vykstančius procesus žvelgia iš aukšto ir neprisiima atsakomybės dėl problemų įgyvendinant svarbias reformas.

Ekspertų nuomone, trintis tarp šių dviejų institucijų nėra kažkuo išskirtinė ir neįprasta. Nors, pažymi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius, „aukso amžiumi“ dabartinių santykių taip pat apibūdinti negalėtume.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė, aiškindama vykstančias trintis tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, teigia, kad nėra aišku, kaip šios dvi institucijos įsivaizduoja viena kitą. Ar jos viena kitą laiko konkurentėmis, ar sąjungininkėmis. Taip pat, sprendžiant iš viešų diskusijų, nėra visiškai aišku, kuri iš šių struktūrų iš tikrųjų nėra linkusi derinti interesus ir ieškoti kompromisų.

Vertindama dabartinę situaciją, politologė sakė, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, jog diskusijos vyksta dėl įstatymų įgyvendinimo. Todėl, pasak jos, būtina įvertinti abiejų institucijų funkcijas priimant ir įgyvendinant įstatymus.

„Prezidentūros ištekliai įvertinti kiekvieno įstatymo implikacijas yra žymiai ribotesni, lyginant su Vyriausybės ir Seimo. Tai yra svarbus niuansas. Kitaip tariant, Prezidentūros funkcijos leidžiant įstatymus yra ganėtinai ribotos. Prezidentas gali inicijuoti teisės aktus, gali vetuoti arba nepasirašyti įstatymo“, – sakė R. Urbonaitė.

Tokia situacija, komentavo MRU politologė, tarsi didesnę atsakomybę įgyvendinant ir reformuojant konkrečias politikos sritis vidaus politikoje suteikia Vyriausybei. „Juk būtent dėl reformų vertinimo pastaruoju metu Vyriausybė ir Prezidentūra nesutaria“, – sakė R. Urbonaitė.

Vyriausybė kur kas geriau nei Prezidentūra privalo matyti bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, „Matuko reforma“ yra grandiozinė, nes įtrauks labai daug institucijų. Akivaizdu, kad Prezidentūra įspėjo ir sukritikavo Vyriausybę, suabejojusi, ar Vyriausybė mato tą bendrą paveikslą.

Anot R. Urbonaitės, kritikos ši situacija tikrai buvo verta, nes juk vienu metu nesutapo ir S. Skvernelio bei socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio nuomonės dėl to, ar reforma tinkamai vyksta, ar ne. „Taigi šiandien klausimas ir yra, ar ministerija aiškiai mato visą reformos įgyvendinimo modelį nuo to, kas yra popieriuje iki kiekvieno atskiro veikėjo, nuo kurio ir priklauso reformos sėkmė“, – kalbėjo MRU dėstytoja ir pabrėžė, kad nemažai abejonių kelia ir alkoholio reklamos draudimo įgyvendinimas, kai kyla pagrįstų klausimų, ar viskas tinkamai atliekama politikos parengimo etape.

Tuo tarpu Prezidentūra, kalbėjo R. Urbonaitė, su savo ribotais resursais vidaus politikoje veikiau turėtų padėti ryškinti vidaus politikos problemas, kurias ji mato. Lieka tik klausimas, kokia problemų „išryškinimo“ forma yra pasirenkama, akcentavo MRU dėstytoja.

Panašu, samprotavo R. Urbonaitė, kad Prezidentūra renkasi aštresnes „išryškinimo“ formas. Tai, kalbėjo politologė, galima paaiškinti kaip savotišką apsidraudimą, kad tikrai bus atsižvelgta į tai, kas yra sakoma.

Pavyzdžiui, Prezidentas Valdas Adamkus tikriausiai būtų rinkęsis tylesnę formą, nei tą patį pasakė Dalia Grybauskaitė. Kitas klausimas, kuri forma yra efektyvesnė.

Tačiau pati situacija, kai dvi institucijos pradeda viena į kitą rodyti pirštais, nėra naudinga valstybei. Reikia suprasti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė yra tos pačios sistemos dalys. Juk didesnės konfrontacijos atveju pralaimi visuomenė ir valstybė, apibendrino R. Urbonaitė.

Politologė taip pat pažymėjo, kad vykstančiose komunikacinėse trintyse svarbios ne tik išsiskiriančios vertybėmis, bet apskritai Vyriausybei bei Prezidentūrai vadovaujančios asmenybės. Pasak R. Urbonaitės, tiek D. Grybauskaitė, tiek S. Skvernelis yra principingi ir tylėti nelinkę lyderiai. Tai, anot jos, taip pat svarbi egzistuojančių nesutarimų priežastis.

Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigė, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

„Nevadinčiau šito laikotarpio aukso amžiumi arba idealiu, žvelgiant per istorinę Vyriausybės ir Prezidento santykių prizmę. Manau, kad būta ir tokių laikotarpių, kai buvo konstruktyvesni ir rezultatyvesni santykiai“.

Komentuodamas jau įprastu tapusį neigiamų vienas kito atžvilgiu vertinimų pasikeitimą, A. Krupavičius aiškino, kad tai greičiau nesutarimai dėl nuomonių.

Profesoriaus nuomone, Prezidentės kritika apskritai yra labai natūralus dalykas. Anot jo, pasakymas, kad Vyriausybė „šlubuoja“ įgyvendindama sprendimus, gali būti taikomas beveik visoms buvusioms Vyriausybėms Lietuvoje.

Profesoriaus nuomone, pradedant įgyvendinti net gerus sprendimus, eigoje gali iškilti daugybė problemų. Vienas iš tokių pavyzdžių, kalbėjo A. Krupavičius, yra receptinių vaistų kontrolė. Kad tokia turi būti, yra faktas, tačiau būdas, kaip buvo sprendimas įgyvendinamas, nebuvo pats geriausias.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 01:30

Politinės intrigos

Politologai Virgis Valentinavičius, Rima Urbonaitė ir Vytautas Dumbliauskas. Eltos nuotr.

Politologų nuomone, 2017 metų vienu iš svarbiausių įvykių buvo socialdemokratų skilimas, parodęs tai, kokia nestabili ir populistinėms partijoms patogi yra Lietuvos partinė sistema. Politologai, vertindami praėjusius metus, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog stiprėja gyventojų nusivylimas politika ir politikais, kai kurios visuomenės grupės mobilizuojasi ir politiškai tampa kur kas aktyvesnės.

Bet kuriuo atveju į pabaigą einantys 2017-ieji buvo dosnūs politinių temų prasme. Diskusijos dėl aukštojo mokslo ir sveikatos sistemos reformų, nesutarimai dėl to, kokį paminklą statyti Lukiškių aikštėje, socialdemokratų partijos skilimas, „valstiečių“ kova su alkoholiu, Seimo nariams inicijuojamos apkaltos ir pradėti tyrimai korupcija kaltinamiems politikams bei partijoms garsiai nuskambėjo viešojoje erdvėje.

Tačiau, teigia politologai, politinių temų gausa nebūtinai reiškia, kad visi šie įvykiai yra labai svarbūs. Nemažai 2017 metais ažiotažą kėlusių politinių įvykių yra tiesiog seniai besitęsiančių tendencijų proveržis. Pavyzdžiui, didėjantis visuomenės nepasitenkinimas politikais bei tuo, kaip veikia demokratija.

Kita vertus, kai kurie įvykiai, galbūt, dar tik sukurs tendencijas ateičiai. Pavyzdžiui, Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) principinga pozicija kalbantis su valdžia ateinančias metais gali tapti pavyzdžiu kitoms visuomenės grupėms – mokytojams, dėstytojams ir kitiems viešajame sektoriuje dirbantiems piliečiams.

Kalbėdami apie reikšmingiausius 2017 metų įvykius, politikos ekspertai sutarė, kad Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skilimas galėtų būti nominuotas, kaip svarbiausias metų įvykis Lietuvos vidaus politikoje.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius neabejojo, kad socialdemokratų skilimas pelnytai gali būti traktuojamas, kaip įvykis, kuris veikia visą politinę sistemą ir kurio pasekmes jausime dar ir ateinančiais metais.

Docento nuomone, racionaliai nepaaiškinamas socialdemokratų skilimas, nesant „sveikos“ ir realiai socialiai orientuotos kairiosios partijos Lietuvoje, yra labai neigiamas reiškinys. Ypač, pabrėžė politologas, įvertinus tai, kad šalyje socialinė atskirtis didėja, o socialinės problemos darosi tiesiog beviltiškos.

Virgiaus Valentinavičiaus teigimu, socialdemokratų skilimas, pirmiausia, yra patogus „valstiečiams“, kurie perėmę kairės politikos lozungus, socialiai jautrios politikos nevykdo. Todėl nuo to, kaip seksis socialdemokratų lyderiui Gintautui Paluckui įgyvendinti „susocialdemokratinimo“ politiką, priklausys tiek „valstiečių“ pozicijos, tiek, apskritai, ideologinė pusiausvyra Lietuvoje.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas taip pat pabrėžė socialdemokratų skilimo poveikį partinei sistemai.

Politologas teigė, kad socialdemokratų skilimas ir tolesni veiksmai konsoliduojant partiją gali sustiprinti ne tik valstiečių, bet ir kitų populistinių partijų, žarstančių socialiai jautrius pažadus, pozicijas. Galbūt, svarstė V. Dumbliauskas, tai palengvins „darbiečių“ grįžimą į politinę areną. Politologas kalbėjo, kad tyrimų duomenimis, prie konkrečios partijos neprisirišusių, tačiau kairei ideologijai simpatizuojančių rinkėjų Lietuvoje yra apie puse milijono. Toks „plūduras“, anot V. Dumbliausko, gali nuplaukti bet kur ir reikšmingai pakeisti rinkimų rezultatus.

Kylame viršun ar leidžiamės žemyn? Slaptai.lt nuotr.

Pastaraisiais metais vykę politiniai procesai žiniasklaidoje taip pat atkreipė politologų dėmesį. Politikos ekspertams nerimą kelia tai, kad, viena vertus, dabartinė valdžia Lietuvoje su žiniasklaida bando konkuruoti, kita vertus, pastaraisiais metais paaiškėjo tai, kad įtakingų žiniasklaidos grupių vadovai yra patys įsipainioję politinės korupcijos tinkluose.

V. Valentinavičius pastebėjo, kad 2017 metais dviejų didžiausių Lietuvos žiniasklaidos grupių – „Lietuvos ryto“ ir „MG Baltic“ – vadovams buvo iškeltos politinės korupcijos bylos. Anot MRU docento, įvykis, kada per vienerius metus skirtingose teismuose atsidūrė dvi korupcinės bylos, susijusios su dviem svarbiausiomis Lietuvoje veikiančiomis žiniasklaidos grupėmis, yra ir simptomiškas, ir labai svarbus.

Tuo tarpu MRU politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį į žiniasklaidos ir „valstiečių“ konfrontaciją. Politologės manymu, „valstiečių“ kovos su nacionaliniu transliuotoju, partijos lyderių atsisakymas komunikuoti su kai kuriais žurnalistais, „patogaus teisingumo“ ieškojimas daro neigiamą poveikį politinei sistemai. R. Urbonaitė akcentavo, kad tokiu būdu „valstiečiai“ patys sau užkerta kelią produktyviai kalbėti su visuomene ir vadovautis skaidrumo principu.

Lietuvos medikų sąjūdžio susikūrimas ir neįprastas kietos pozicijos derybose su valdžia užėmimas, turėtų būti taip pat traktuojamas kaip išskirtinis 2017 metų įvykis. Galima prisiminti, kad LMS reikalavimai Vyriausybei didinti gydytojų atlyginimus iš kantrybės išvedė Premjerą Saulių Skvernelį. Šis dar lapkričio pradžioje akcentavo, kad LMS kalbos apie galimus streikus yra šantažo forma, kuriai Vyriausybė nepasiduos. Kitaip tariant, LMS precedentas iliustruoja savotišką susidūrimą tarp hierarchiškai vadovauti mėgstančios valdžios ir pilietiniu aktyvumu grįstos iniciatyvos.

V. Dumbliauskas teigia, kad ne tiek medikų susidūrimas su Premjeru, kiek tai, kad LMS demonstruoja savotišką pilietinės visuomenės pagyvėjimo momentą, turėtų būti šio įvykio aiškinimo epicentre. Anot jo, medikai rodo puikų pavyzdį, kaip vakarietiškomis priemonėmis ir praktikomis daryti spaudimą valdžiai. Kitaip tariant, LMS precedentas atskleidžia, kad iki tol pasyviomis buvusios Lietuvos visuomenės grupės mobilizuojasi ir suranda kelius demokratiškai veikti valdžios sprendimus.

Panašias visuomenės aktyvumo tendencijas pastebėjo ir R. Urbonaitė. Tačiau jas politologė įžvelgė kitame politinį ažiotažą sukėlusiame įvykyje – „valstiečių“ kovoje su alkoholiu.

Pasak R. Urbonaitės, griežta „valstiečių“ alkoholio politika ne tik lėmė augančias alkoholinių gėrimų kainas bei mažesnį jo prieinamumą, tačiau kartu parodė, kaip politiškai brangiai gali kainuoti politikų kategoriškumas ir nenoras įsiklausyti į kitą nuomonę.

Kita vertus, aptardami 2017 metus politologai pabrėžė, kad šiais metais įvykę politiniai skandalai ir krizės neigiamai paveikė visuomenės domėjimąsi politiką ir, apskritai, politikų vertinimą.

V. Dumbliausko nuomone, buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės istorija aiškiai parodė, kad politiniai lyderiai į politiką gali „prastumti“ bet ką. Tuo tarpu Seimo pasyvumas, sprendžiant socialdemokratų darbo frakcijai priklausančio Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų painiojimo bylą, rodo, kad politikai neturi didelio noro kontroliuoti siaurų verslo interesų dominavimą Seime.

Tokie skandalai, anot R. Urbonaitės, ne tik griauna politiko įvaizdį, bet ir prisideda prie to, kad aižėja partinė sistema bei susidaro terpė atsirasti naujiems gelbėtojams. Kitaip tariant per pastaruosius metus sustiprėjęs nusivylimas politinėmis partijomis ir politikais, artimiausioje ateityje tik dar labiau turėtų stiprinti rinkėjų „šokinėjimą“ nuo vienos partijos prie kitos. Pasekmes matysime artėjant Savivaldos ir Prezidento rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.30; 02:30