Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį mus ištiko galimybė stebėti Lietuvoje iki šiol retai stebėtą reiškinį – smėlio arba dulkių audras. Rašau „ištiko“, kaip paprastai rašoma apie netikėtai užgriuvusią nelaimę, nes juk vargu ar atsiras bent vienas, kuris imtų džiaugtis šitokia naujove.

Reiškinys išties pavojingas, liudijantis, kad ima įsikūnyti jau prieš keletą metų mokslininkų skelbti perspėjimai apie galimą Lietuvos, kaip, beje, ir visos Europos sudykumėjimą, jei žmogus neimsis proto ir nekeis ydingos naudojimosi žemės turtais praktikos.

Vis dažnėjantys akis užberiantys, burnas užkemšantys smėlio ar dulkių sūkuriai – tai dirvos erozijos pasekmė. O dirvos erozija, kaip aiškina gamtininkai-mokslininkai, tai viršutinio derlingo sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ŽMOGAUS VEIKLOS (!).

Tarp kitko, panašu į tai, kad irti gali ir nelabai derlingas sluoksnis. O jau lengvosios dirvos, kurių kaip tik netrūksta Lietuvoje, vėjui pasiduoda dar lengviau, nei juodžemis. Ir tai visai neguodžia.

Neabejoju, jog atsiras specialistų, kurie pateiks galybę pavyzdžių, jog dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Ypač tokiais pavyzdžiais mėgsta švaistytis tie specialistai, kurie propaguoja intensyviąją žemdirbystę ar plynąjį miškų kirtimą. Žodžiu, tie, kurie tebesilaiko įsikibę klaidingos nuostatos, kad žmogus yra visa ko valdovas, todėl gali su Žeme ir su visa Visata daryti, ką nori, kas jam patogiau, reikalingiau ar naudingiau jo egoistiniams interesams.

Tokie specialistai, ekspertai, už kurių autoritetingos nuomonės kyšo verslo ar partiniai interesai, man ne autoritetas. Faktai už nuomones yra svaresni.

Nerašysiu „Visi žinome…“. Humanitarinis išsilavinimas nebėra vertybė, todėl išsireikšiu atsargiau: tikiuosi, jog esate girdėję apie Edeną – sodą, kuriame, pasak Biblijos, Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą?

Pagal Senąjį Testamentą tas sodas augęs Artimuosiuose Rytuose, ten, kur teka Pisonas, Tigras, Eufratas ir Gehonas. Žmonijos istorijoje toji vieta vadinama Mesopotamija. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Biblijos Edeną – Mesopotamiją imta tapatinti su Rojumi. Įsivaizduojate, kokia tai turėjo būti nuostabi vieta?!

Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mesopotamijoje klestėjo ir tebeklesti upinė drėkinamoji žemdirbystė. Mat, žemė tarpupyje derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė arba potvyniai, arba sausros, todėl imtas taikyti dirbtinis drėkinimas. Tačiau per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti.

Taigi, perspektyvos nedžiuginančios. Rojus gali virsti pragaru. Bet kodėl?

Lyg tarp kitko, vietomis sumirguliuoja informacija apie tai, jog kažkada, seniai seniai Mesopotamijoje buvo miškų, ir lapuočių, ir spygliuočių. Tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano imta importuoti kedrą. Kedro mediena, žinoma, vertingesnė, nei daugumos lapuočių ar spygliuočių. Bet juk ne visi Mesopotamijos gyventojai buvo turtuoliai, įgalintis savo reikmėms naudoti kedrą?.. Tai kas atsitiko su vietiniais miškais, kodėl prisireikė medieną įsivežti?

Panašu, jog miškai buvo iškirsti, norint padidinti pasėlių plotus, tačiau ilgainiui pastarieji ėmė kentėti nuo sausrų.

Ratas užsidarė… klimato ir paprasto žmogaus, ne verslininko, nenaudai.

Apie Sacharos dykumą tikriausiai žino daugiau žmonių, nei apie Edeną. Įdomu tai, kad dykuma Sachara virto ne taip jau seniai: maždaug prieš 6000 metų Sacharoje teliūškavo ežerai, augo medžiai, veisėsi įvairūs stambūs gyvūnai, gyveno žmonės. Dažniausiai aiškinama, jog derlinga žemė virto dykuma dėl klimato pokyčių. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kodėl kito klimatas?

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Prieš metus „Lietuvos rytas“ pasidalino informacija, jog daktaro Davido Wrighto iš Nacionalinio Seulo universiteto nuomone, šiuos pokyčius paskatino ūkininkai. Jie galimai išdarkė aplinką tam, kad joje galėtų augti pasėliai. Ūkininkai ėmę auginti tokias daržovių rūšis, kurios nualino Sacharos žemes. Dar labiau žemę nualino galvijai, kurie ėdė vietinius augalus.

Nualinta žemė ėmė atspindėti saulės šviesą, ir Sacharos oras ėmė kaisti, o tai sumažino kritulių kiekį. Taip Sachara virto dykuma

Taip vyko Afrikoje, Azijoje…. O kaip Europoje?

Nors Europa toliau nuo karštųjų klimatinių juostų, kurios skatina dykumėjimą, rūpesčių aplinkosaugininkams užtenka ir čia, nes ir čia žmonės ūkininkauja beatodairiškai, nesusimąstydami dėl padarinių. Dirvožemyje mažėja maistingųjų medžiagų, jame sunkiau augti augalams, medžiams bei veistis kitiems gyviems organizmams.

Dykumėjimą, be abejo, sustiprina visuotinis atšilimas, sumažėjęs kritulių kiekis. Bet tai tik viena medalio pusė…

O antroji medalio pusė yra negailestingas veidrodis mums, kurie išdidžiai vadiname save Homosapiens. Jis rodo, kad dykumėjimą sukelia žmonės. Žemė nualinama ūkininkaujant, ganant gyvulius, nesaikingai kertant miškus, nesaikingai naudojant vandens išteklius, plečiantis miestams bei įsigalint laistomajai žemdirbystei.

Botanikos sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – ne teorija. Visa tai galime stebėti jau ir Lietuvoje.

Taip, gamtinė dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Tačiau tuomet dirvožemis retai likdavo plikas, be augalinės dangos. Miško medžiai, tankūs krūmai, žolės saugojo dirvožemį nuo ardomojo lietaus poveikio. O miške ir vėjui nėra kur labai įsisiautėti.

Dėl dirvožemio erozijos, specialistų nuomone, ypač daug dirvos prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų (sic!), nes čia stipriau siautėja ir vėjas, ir lietus.

Žinoma, mokslininkai sugalvojo nemažai cheminių, technologinių priemonių, kuriomis galima pristabdyti dirvos eroziją. Bet jei dirvos itin stipriai pažeistos, ten geriausias gydytojas yra pati gamta, todėl rekomenduojama apsodinti tas vietas mišku. O kur plyti itin plačios lygumos, ten patariama sodinti medžių ir krūmų juostas, kurios sulaikytų vėjus ir neleistų nupustyti dirvožemio.

O ką mes darome Lietuvoje? Nors įsibėgėjančio dykumėjimo procesai bado akis tiesiogine prasme (smėliu ir dulkėmis), kertame miškus lyg pikčiausius priešus. Mūsų nekompetentingi ministrai, pusiau raštingi urėdijų viršininkai (atkreipkite dėmesį: nerašau, kad urėdai, nes tarp urėdų nestinga ir raštingų, tik tokiems kažkodėl nepatikimi viršininkų postai) mokslinės literatūros neskaito, klimato pokyčių nepastebi ar nenori pastebėti, tad sprendimus priima tik tokius, kurie naudingi verslininkams, bet ne žmonėms ir gamtai (juk nevadinsime žmonėmis tų, kurie dėl savo pelno ignoruoja klimato pokyčius, oro taršą, dirvožemio eroziją, gamtinio (nefiltruoto) vandens kokybę, ignoruoja Žemės ekologijos ir klimato pusiausvyrą?).

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Internete mirga marga straipsnių apie neigiamas beatodairiško (!) miškų kirtimo pasekmes, tik imk ir skaityk, jei biblioteka nepasiekiama. Pvz.: „Besivystančiose šalyse, kur neretai miškų kirtimas yra viena iš pagrindinių ekonomikos varomųjų jėgų, masiškas miškų nykimas daro įtaką klimatui ir geografijai. Miškų nykimas kaip problema pasireiškia nevykdant miško atželdinimo, tačiau ir su atželdinimu galimas žymus neigiamas poveikis bioįvairovei“; „Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona“; „Tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius“…, ir t.t.

Asmenys, atsakingi už aplinkosaugą, atrodo, nieko negirdėjo ir apie tai, kad, pvz., Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros, o Lietuvoje leidžiama plynai iškirsti net 8 ha!

Tačiau verslininkai, jiems antrinantys biurokratai, medienos verslo populiarintojai aiškina, jog miškininkystė prasideda būtent nuo miško kirtimo.

Ne, mielieji, nuo miško kirtimo prasideda verslas. O miškininkystė turėtų prasidėti nuo meilės miškui ir rūpesčio, kad miškas būtų vešlus, sveikas, gyvas paukščiais ir kitais gyvūnėliais….

Miškininkas kerta ligotus medžius, verslininkas – sveikus, išlakius…

Urėdus-miškininkus nuo urėdų-verslininkų gražiai atribojo Kovo 11-sios Akto signatarė, miškininkė Birutė Valionytė: „Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.“

Jaučiate skirtumą?

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Milijardinė medienos pramonė investuoja didžiulius pinigus, propaguodama plynų kirtimų metodą, nes tai pigu, daugiau medienos, o tuo pačiu plečiasi galimybė transformuoti miškus į bedvases, komercines  medžių plantacijas.

Vietoj miško – medžių plantacijos!?

„Plantacijos“ priminė kitus širdį stingdančios naujakalbės produktus, kai  mokytojas pervadinamas „paslaugų teikėju“, o užuot paprastai ir įprastai pasakius „žmonės“,  imama kalbėti apie kažkokius nudvasintus „žmogiškuosius išteklius“…

Tai paaiškinama visai paprastai: „paslaugų teikėjus“, „žmogiškuosius išteklius“, kaip ir „medžių plantacijas“ lengviau komercializuoti, paversti vien perkama ir parduodama preke.

Nudvasintosios naujakalbės ir ja įvardijamų procesų priežastis –  rinkos suėstų smegenų erozija.

Rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ veikėjas profesorius Filipas Preobraženskis kultūros kontekstą papildė fraze: „Suirutė – ne klozetuose, o galvose!“

Šio tipo priežastinį ryšį pritaikę Lietuvoje, matome, kad ir erozija prasideda ne dirvose, o gamtos nemylinčių, nebranginančių žmonių galvose.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokiomis priemonėmis būtų galima sustabdyti smegenų eroziją?

Žiniomis ir meile! Ne pinigais, ne pelnu…

Meile Žemei, viskam, kas gyva, bei pagarba žemę dirbančiam žmogui. Juk Žemė – ne verslininkų plantacija didesniam pelnui auginti. Žemė – mūsų gyvybė ir visų mūsų (tarp kitko, ir verslininkų) gyvenimas!

2019.05.02; 06:47

Naujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau rugsėjo 10-ąją po ilgų, tačiau neoficialių, atostogų Seimas grįš į plenarinių posėdžių salę. Šįkart parlamentarams nepasisekė: rugsėjo 10-oji bus sekmadienis.

Tačiau net Konstitucijoje įtvirtinta, kad būtent šią dieną prasideda rudens sesija. Kadangi daugiau nei prieš du dešimtmečius visa Tauta pritarė Konstitucijai, net ir ne itin patogius sau jos straipsnius parlamentarai vengia keisti. Pernelyg būtų rizikuojama reitingais.

Seimas yra susikūręs statutą, pagal kurį gyvena ir kuris nėra įstatymas, todėl jo viso ar atskirų dalių net šalies vadovas negali vetuoti. O jame iki šiol išlikę daugybė parlamentarams patogių nuostatų. Pagrindinė – kad „tarp eilinių Seimo sesijų PAPRASTAI daroma komiteto darbo vieno mėnesio pertrauka“.

Sunku atkapstyti, kas pasiūlė į nuostatą įrašyti žodelytį „paprastai“, tačiau jis Seimo nariams labai palengvino gyvenimą. Didžiąją vasaros dalį plenariniai posėdžiai nevyksta, tačiau reikėtų rinktis į komitetų posėdžius, kurie nevyktų tik vieną mėnesį.

Tačiau tas žodelis „paprastai“ atvėrė galimybę ir nesirinkti, kuo komitetai mielai pasinaudojo ir šią vasarą. Aktyviau rinkosi tik vienas kitas.

Šios kadencijos Seimas darbą pradėjo akcentuodamas, kad bus baigta su parlamentarų privilegijomis. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad teuždrausta mokesčių mokėtojų pinigais mokėti už automobilių nuomą. O minėta nuostata dėl komitetų darbo buvo „pražiūrėta“.

Pagalvokime, kas būtų, jei ir kituose teisės aktuose būtų tokių neapibrėžtų nuostatų, kurias galima įvairiai interpretuoti. Pavyzdžiui, įstatyme būtų numatyta, kad „paprastai“ pelno mokesčio tarifas yra 15 proc. Tokiu atveju įmonės net ir nuo milijoninių pelnų galėtų mokėti 10,5, o gal net ir nulį procentų. Vargu ar atsirastų daug savanorių solidžiau papildyti šalies biudžetą.

Arba, pavyzdžiui, gal į Baudžiamąjį kodeksą įrašykime, kad už kyšininkavimą „paprastai“ yra baudžiama? Atspėkime, ar tokiu atveju už kyšio ėmimą sėstų bent vienas įtakingesnis valdininkas ar politikas (tiesa, ir šiuo metu tai retas dalykas). Geriausiu atveju būtų nubaustos smulkios žuvelės.

Tikslumas teisės aktuose yra būtinas, kad būtų išvengta nesusipratimų, kad būtų užkirstas kelias interpretacijoms, kuriomis gudročiai galėtų išvengti mokesčių, bausmių ir t.t. Ir kad parlamentarai, kurie sau niekaip nenori pasitvirtinti oficialių atostogų, negalėtų kaip niekur nieko atostogauti. Ir dar gauti už tai pinigus.

Taip, jei parlamentarų atostogos būtų įteisintos, jie, kaip ir visi dirbantieji, gautų atostoginius. Tačiau atostogų laikotarpiu negautų lėšų, skirtų parlamentinėms išlaidoms. O dabar gauna net ir tokiu atveju, jei akivaizdžiai jokios parlamentinės veiklos nevykdo ir net nesigėdija tuo pasigirti, kraudami nuotraukas iš egzotiškų kraštų į socialinius tinklus.

Spalio pabaigoje Seimo Etikos ir procedūrų komisija paviešins suvestines, kaip kiekvienas parlamentaras liepos-rugsėjo mėnesiais leido lėšas, skirtas parlamentinėms išlaidoms. Labai sunku patikėti, kad tos išlaidos bus keliskart mažesnės, nors turėtų. Veikiausiai įvairiausias išlaidas deklaruos ir tie, kurie puikavosi, kad vasarą leido po palmėmis, kurios Lietuvoje šiaip jau neauga.

Dėl tų išlaidų būtų galima nepriekaištauti, jei parlamentarai bent jau būtų rinkęsi į komitetų posėdžius. Tačiau nesirinko. Lyg jau sugalvoti vaistai nuo visų Lietuvos problemų, lyg Vyriausybė ir kitos institucijos dirba be priekaištų ir jau nebereikia parlamentinės kontrolės.

Komentaro autorėNaujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė.

2017.09.09; 05:00

visockas-gintaras-portretas

Seime prieš keletą dienų beveik penketą valandų dirbo konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, jei norime sumažinti grėsmingąją lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę apskritojo stalo posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų ekspertas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai.

Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos tautos. Akivaizdu, kad  finansinė krizė siautėja visoje Europoje, ypač skaudžiai ji smogė Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Latvijoje.

Continue reading „Lietuviai iš namų vejami specialiai, kryptingai, sąmoningai?“