Lietuviai iš namų vejami specialiai, kryptingai, sąmoningai?


Print

Seime prieš keletą dienų beveik penketą valandų dirbo konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, jei norime sumažinti grėsmingąją lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę apskritojo stalo posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų ekspertas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai.

Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos tautos. Akivaizdu, kad  finansinė krizė siautėja visoje Europoje, ypač skaudžiai ji smogė Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Latvijoje.

Tačiau lietuvių emigracijos lygis svyruoja ne ties 4 proc. barjeru, koks yra ES vidurkis. Lietuvių vidutiniškai emigruoja apie 17 proc. Šie skaičiai byloja, jog nesustabdžius įsibėgėjusių emigracijos procesų Lietuva per artimiausius keletą dešimtmečių rizikuoja likti be lietuvių. Pačiu optimistiškiausiu atveju lietuviai Lietuvoje taps mažuma ir bus valdomi kitų tautų. Galbūt – labai draugiškų kitataučių. O galbūt – ir ne itin palankiai nusiteikusių.

Jei mums priimtinos šios perspektyvus, galime, užuot šalinę priežastis, ir toliau verkšlenti. Tačiau tautininko parlamentaro G.Songailos iniciatyva surengtoje konferencijoje kai kurie pranešėjai jau kėlė versijas, jog šiandieninė padėtis – be išeities. Mat Lietuvos politiniam elitui, įskaitant ir Vyriausybę, ir valdančiąsias partijas, ir stambiausių bankų vadovus, – tokia padėtis naudinga. Būtent – naudinga. Nes tokia nuostata priimtina ES vadovybei. Oficialusis Briuselis supranta, jog visi europiečiai nepajėgs gyventi pasiturinčiai bei sočiai. Todėl Briuselio valdininkai slapta linkę kai kurias šalis paaukoti ant ekonominės depresijos aukuro. ES lyderiai kuria depresines zonas, į kurias, deja, įrašytas ir Lietuvos vardas.

Konferencijoje nuskambėjo pastabų, jog “nereikia savęs apgaudinėti, esą mūsų valdantieji nesupranta, ką darantys”. Įsiminė ir tokia pozicija: nereikia būti naiviais ir apsimesti, esą “mūsų politinė ir ekonominė grietinėlė” klysta nuoširdžiai, nesugebėdama bent šiek tiek sumažinti milžiniškos emigracijos tendencijų. Jei norėtų, tai ir sumažintų. Bet nenori. Taigi tie, kurie realiai pajėgtų perlaužti nugarkaulį tautos išsivaikščiojimo grėsmei, šitos misijos atlikti nė neketina. Mat žaidžia kur kas platesnio masto ir sudėtingumo globalius žaidimus, kurie nesutampa su lokalios Lietuvos troškimais.

O tie, kurie norėtų sustabdyti lietuvių tautos evakuaciją, neturi realių svertų esamai padėčiai pakeisti. Tokių galimybių greičiausiai neturės ir po šį rudenį surengtų Lietuvos Seimo rinkimų. Lietuva tarsi pakliuvusi į pražūtingą “užburtąjį ratą”, kuris ją įsukęs ir sulyg kiekvienais metais stumia tik žemyn.

Jei praradimus skaičiuotume nuo pat Kovo 11-osios Akto paskelbimo, tai realių darbo vietų 1990 – 2011-aisiais Lietuva neteko apie milijoną. O tai reiškia, kad iš Lietuvos greičiausiai tiek mūsiškių ir išvyks. Tokia tikimybių teorija. Šis skaičius atspindi realiausius būsimos emigracijos dydžius.

Svarbu nepamiršti ir aplinkybės, jog Lietuva, įstojusi į ES, sulaukė finansinės paramos maždaug 3,5 karto daugiau nei turėjo iki tol. Tačiau lietuviškasis pasinaudojimas šiomis vertybėmis – minimalus. Investicijų – daug. Tačiau sėkminga jų panauda – vos 27 proc. Akivaizdu, kad trūksta orientacijos į našumą, efektyvumą.

Tik negalima sakyti, jog čia kaltas lietuviškasis charakteris ar lietuviškasis tingumas. Lietuviai – darbštūs, sumanūs. Lietuvoje juos smaugia neteisingi, drakoniški, priešiški įstatymai. Kodėl išvykę darbuotis į Vakarus lietuvaičiai čia pat tampa našiais ir efektyviais darbuotojais? Kadangi jų inicatyvų nepančioja dažnusyk kvaili, priešiški lietuviški įstatymai. Lietuvos jaunimas sprunka iš namų tik dėl to, kad savi biurokratai jiems trukdo dirbti bei užsidirbti.

Vakaruose mokesčių inspektorius – draugas. Padės, patars. Jokiu būdu negrasins baudomis. Jei dirbi, užsidirbi ir iš valstybės neprašai pašalpų, tai ir toliau plušėk. Niekas tavęs nebandys apkrauti papildomais mokesčiais. Lietuvoje mokesčių mokėjimo planai – tarsi džiunglės. Susipainiosi, pasiklysi, pražūsi.

Net lyginant su šiandienine Gruzija. Jeigu Gruzijoje mokesčių mokėjimo tvarką reglamentuoja viso labo penkeri įstatymai, tai Lietuvai kažkodėl reikia 27-erių įstatymų ir dar krūvos skirtingai traktuojamų poįstatyminių aktų, kur daug erdvės – pražūtingoms interpretacijoms, kas galima, o kas yra draudžiama.

Visos šios pastabos daug sykių girdėtos. Tačiau naujai nuskambėjo kelių konferencijos dalyvių užuominos, esą taip iš pirmo žvilgsnio kvailai elgiamasi tikrai ne dėl ribotumo ar primityvumo. Kažkam naudinga, kad Lietuva šiuo metu būtų nepatraukli verslui. Mat išstūmus ir sunaikinus vietinius žaidėjus bus paskui labai lengva ateiti kitiems verslo lyderiams. Suprask, savi, lietuviai, išstumiami, kad Lietuvoje ilgainiui susidarytų palankesnė erdvė užsienio verslininkams.

Štai konferencijoje kalbėjo Lietuvos darbo biržos atstovė. Duomenų apie bedarbius ir įdarbintuosius pažerta itin gausiai. Skaičiai – verti dėmesio. Įdomiai papasakota, kokiose Lietuvos savivaldybėse bedarbystė – pati didžiausia  Atskleista vertinga statistika, jog bedarbiais vyrai tampa dažniau ekonominių depresijų metu, o moterims susirasti darbų sunkiau, kai ekonomika kyla. Su aukštuoju išsilavinimu – itin mažai bedarbių. Vos 11 proc. Nekvalifikuotų bedarbių įdarbinimas – pats didžiausias galvosūkis. Visai neseniai bedarbių buvo užregistruota itin daug – apie 330 tūkst.

Tačiau Darbo biržos atstovė nepateikė svarbiausių duomenų – kaip bedarbystės didėjimas ar mažėjimas susijęs su mažėjančia arba didėjančia emigracija. Darbo biržos atstovė pripažino, jog nėra skaičiavimų ir prognozių, kokį bedarbystės lygį Lietuva dabar skaičiuotų, jei darbingųjų asmenų emigracija iš Lietuvos būtų minimali. Bent jau ne aukštesnė nei ES vidurkis. O juk konferencijos svečiams labiausiai rūpėjo ne tai, kiek praėjusiais metais Darbo birža sėkmingai įdarbino terminuotų ir neterminuotų bedarbių. Jie norėjo sužinoti, kokie šie rodikliai būtų buvę esant minimaliai emigracijai.

Išgirdus atsakymą, jog “išsamesnės analizės šiuo klausimu nėra”, nuvilnijo nepasitenkinimo nuotaikos. Iš tiesų kodėl tokios analizės nėra? Gal tokio pobūdžio palyginamosios lentelės nėra daromos specialiai? Parlamentaras G.Songaila pabrėžė: “Apmaudu, kad skaičių apie bedarbystės ir emigracijos ryšius neturėjome ir iki šiol neturime”. Vienas konferencijos dalyvis akcentavo, jog būtina skaičiuoti ne tik bedarbius, bet ir Lietuvoje esančias darbo vietas. Tik turint šiuos duomenis galima realiai lyginti, kokie skaičiai – dideli, kokie – maži.

Vertingos buvo finansų eksperto V.Katkaus pastabos, jog pasaulyje per pastaruosius tris – keturis dešimtmečius įgyvendinamas “iš esmės ydingas ekonomikos augimo modelis”. Tačiau šiuo pražūtingu keliu, kai milijardais spausdinami prekėmis nepadengti doleriai ir eurai, kai masiškai dalinamos paskolos, nors iš anksto žinoma, kad jos nebus grąžintos, kai toliau be perstojo auga skolinimosi kreivė, – pražūtinguoju keliu vis tiek sparčiai žingsniuojama. Nes šiandien niekas nežino efektyvesnių ekonomikos reformavimo būdų.

Investicijos – milijardinės. Tačiau investavus milijardus paaiškėja, jog naujų darbo vietų sukuriama labai mažai. Sukuriama tiek, kad akivaizdu, jog investicijos neatsipirks arba atsipirks labai negeretai. Tačiau receptų šiai ligai likviduoti neturima.

Nepriklausomas finansų ekspertas V.Katkus garsiai prabilo ir apie vadinamuosius bankus “zombius”. Teoriškai tokie bankai – veikia, jie – nebankrutavę. Tačiau iš tiesų jie slepia savo milžiniškus nuostolius. Jie dirba tik savo gerbūviui, ir jokie kiti interesai, įskaitant valstybės interesus, – jiems nesvarbūs.

Lietuvos Vyriausybė kuria įvairaus pobūdžio tarybas, įstatymus, organizuoja derybas. Tokiuose sprendimuose bankų vaidmens beveik nematyti, nors bankų vaidmuo dažnusyk – lemiamas. JAV arba kai kurioms didžiosioms ES valstybėms lengviau. Jos gali sau leisti spausdinti infliacinius pinigus. Žinoma, tai – tik laikina pergalė, ilgainiui atnešanti dar didesnį skurdą ir įsiskolinimus. Bet Lietuva neturi net šios galimybės.

Konferencijoje akcentuota ir darbo našumo problema. Jei žmogus dirba, tai dar nereiškia, kad jo triūsas – naudingas. Tokiais atvejais svarbu skaičiuoti, kokią pridėtinę vertę dirbantysis sukuria. Šiandieniniame pasaulyje užtektinai pavyzdžių, kad dirbantieji daugiau išeikvoja nei sukuria. Kai kuriais atvejais net naudingiau, jei žmogus nedirbų. Nes dirbdamas valstybei jis atneštų daugiau žalos nei naudos.

Ekonomistas R.Lazutka apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar esama temų, apie kurias nenorima garsiau prabilti. Jo teigimu, viena iš Lietuvoje nutylimų temų – socialinė nelygybė, sukurianti milžinišką disproporciją tarp saujelės labai turtingų ir didelės grupės ties skurdo riba atsidūrusių nelaimėlių. Taigi emigracijos priežastys – ne vien ekonominės. Bėgti iš Lietuvos žmones verčia ir socialinė atskirtis: didžiausias ir mažiausias atlyginimas bei pajamos Lietuvoje skiriasi vidutiniškai nuo 8 iki 14 kartų, kai Europoje tokie dalykai vidutiniškai skiriasi apie keturis sykius.

Tačiau tie, kurie ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis šiuos skaičius Lietuvoje galėtų sumažinti nuo pavojingos iki normalios ribos, šito nenori padaryti. Ir nedaro. Nenori pasidalinti ekonomine našta “sveiko proto ribose”. Būtent tokių nenorinčiųjų rankose –  mūsų ministerijos, departamentai, Seimas, Vyriausybė, bankai. O tai reiškia, kad valdančiųjų nenoras kuria milžiniškas disproporcijas ir visose kitose sferose.

Pavyzdžiui, normaliose valstybėse už minimalų darbo užmokestį įmanoma patenkinti būtiniausius poreikius. Už lietuviškąjį – ne. Visiems akivaizdu, kad, jei vištos paukščių fermose negali gyventi “penkiais aukštais”, tai ir lietuviai negali prasimaitinti už minimalią lietuviškąją algą. Bet reali valdžia mėgaujasi būtent tie, kuriems svarbūs tik jų atlyginimai ir pelnai.

Apibendrindamas konferencijoje išdėstytas įžvalgas parlamentaras G.Songaila apgailestavo, jog lietuviai labai išradingai, drąsiai, vieningai moka priešintis karo ir okupacijos sąlygomis, o taikos metu – pasimeta, nusiramina, nebesipriešina. Tautininkų lyderis taip pat pabrėžė, jog “ne visą bėdą reikia suversti pasaulinei finansų krizei, nes krizė apėmusi daugelį valstybių, tačiau tik Lietuvai ji taip skaudžiai smogė žemiau juostos”. “Taigi į klausimus, kas, kodėl ir kaip mums trukdo neprapulti taikos sąlygomis, privalėtume pirmiausia atsakyti patys sau, ir kuo nuoširdžiau”, – kalbėjo parlamentaras.

Žodžiu, debatai Lietuvos parlamente, Vyriausybėje ir ministerijose dažnai primena beprasmius barnius turgavietėse. Dažnusyk panašu, kad ginčijasi neregiai su nebyliais. Nėra net bandymų ieškoti minimalių kompromisų, kad gyvenimas Lietuvoje taptų patogiu daugmaž visiems vienodai.

Deja, minėtoje konferencijoje apie emigraciją nerasta atsakymo į pagrindinį klausimą: kaip priversti priešintis emigracijai tuos, kuriems lietuviškoji emigracija nėra baisi, kurie širdies gilumoje net galbūt džiūgauja, kai lietuvių jėgos tirpsta? Gaila, kad toje konferencijoje kažkodėl savo nuomonių nepateikė tie lietuviai, kurie realiai, savo kailiu, patyrė, koks “saldus” triūsas Didžiosios Britanijos šiltnamiuose ar Danijos žuvies fabrikuose.

Gaila, kad Lietuva neišgirdo Lietuvoje keletą metų gyvenusio, o dabar į Prancūziją išvykusio čečėnų rašytojo Vahido Jelchojevo perspėjančių žodžių: “jei pasaulyje esama Rojaus, tai tas Rojus – Lietuvoje”. Gyvendamas Lietuvoje šis čečėnas dažnai kartodavo: “Lietuva – pats tikrasis Rojus, nes čia nei per karšta, nei per šalta, nei per sausa, nei per drėgna, čia nėra žemės drebėjimų, taifūnų, gaisrų, čia daug švaraus, geriamo vandens, be to, čia gyvena labai tvarkinga, padori, draugiška, garbinga ir sąžininga lietuvių tauta…”

Šitaip sakydamas čečėnas nuolat pabrėždavo, jog ši aplinkybė tuo pačiu mums – didelė nelaimė. Nes mus iš čia visąlaik norės išstumti agresyvesnės, klastingesnės, nuožmesnės tautos.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.06.21


Prisijunkite prie diskusijos