Rimas Varkulevičius. Simono Švitros (ELTA) nuotr.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos (LPPARA) prezidentas Rimas Varkulevičius įsitikinęs, kad spręsti Lietuvos ir Kinijos konfliktą, kurio pasekmes jaučia verslas, reikia nedelsiant, visų pirma – kuo greičiau pradėti trišales derybas tarp Lietuvos, Europos Komisijos (EK) ir Kinijos institucijų.
 
Jo teigimu, laiko lūkuriuoti nebėra, kadangi netolimoje ateityje Lietuvos įmonės rizikuoja dar labiau nukentėti nuo Pekino taikomų spaudimo priemonių.
 
„Reikėtų truputį pragmatiškiau pasižiūrėti į grėsmes, kurios susiformuos per ateinančius laikotarpius ir tie periodai labai trumpi. Ponai, mes nebeturime laiko laukti – kita savaitė, dar kita. Mano kolega Vidmantas Janulevičius (Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas – ELTA) sako, kad tūkstantis konteinerių ar daugiau stovi Kinijos uostose, kurie neišplaukia. Mūsų nariai siunčia ekrano nuotraukas, kur parašyta: „Lietuva – error (angl. klaida – ELTA)“. Lietuva neįrašyta į Kinijos muitinės katalogus ar apskaitos formatus“, – pirmadienį „Žinių radijui“ sakė R. Varkulevičius.
 
Verslo atstovas neabejoja, kad surinkus tokią informaciją nedelsiant turi būti pradėtos trišalės derybos, kuriose iš Lietuvos pusės dalyvautų Vyriausybės, nukentėjusio verslo atstovai, politikai ir diplomatai, taip pat aukščiausio rango EK pareigūnai bei Pekinas.
 
R. Varkulevičius akcentuoja būtinybę mobilizuotis pačioms įmonėms, o politikai, bendradarbiaudami su nukentėjusiu verslu, esą privalo veikti greitai tiek Europos, tiek pasauliniu mastu. Be to, anot LPPARA prezidento, su Lietuvoje įsikūrusiomis įmonėmis, kurių produkciją Kinija taip pat pranešė sankcionuosianti, turi asmeniškai bendrauti šalies lyderiai.
 
„Labai svarbus greitas veikimas pačių politikų – EK formatu, Pasaulinės prekybos organizacijos formatu ir, galų gale, individualių investicijų apsaugos formatais (…) Turime IKEA, „Continental“, turime dar daugybę įmonių. Su jų vadovais turi kalbėtis pirmieji Lietuvos asmenys“, – sakė jis.
 
Visgi R. Varkulevičius nemano, kad Lietuvą dėl kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos, palankios investicinės ir konkurencinės aplinkos pasirinkusios tarptautinės įmonės pradės masiškai keltis į kitas šalis.
 
„Nelabai sutinku su kolegomis, kad mes labai išgąsdinom užsienio investuotojus. Taip, akyliau pasižiūrėjus, tačiau jie vis tiek naudosis tais pranašumais, kurie Lietuvoje egzistuoja“, – pažymi R.Varkulevičius.
 
ELTA primena, kad įtampa tarp Vilniaus ir Pekino kilo dar gegužės mėnesį, Lietuvai pasitraukus iš Kiniją ir Vidurio bei Rytų Europos valstybes vienijančio „17+1“ formato. Valstybių dvišaliai santykiai dar labiau pašlijo lapkričio viduryje, Vilniuje atidarius pirmąją pasaulyje Taivano atstovybę salos, o ne jos sostinės Taibėjaus pavadinimu. Nors oficialiai vadinama Taivaniečių atstovybe, o Lietuva tikina, kad ji skirta ekonominei ir kultūrinei, o ne diplomatinei partnerystei plėtoti, Pekinas kaltina Lietuvą pažeidus „Vienos Kinijos principą“.
 
Reaguojant į šį žingsnį Kinijos valdžia pažemino Lietuvos diplomatinio atstovavimo lygmenį iki reikalų patikėtinių. Dar vasarą buvo atšauktas Kinijos ambasadorius Lietuvoje, o praėjusią savaitę nuotoliniu būdu pradėjo dirbti Pekiną palikę Lietuvos diplomatai.
 
Gruodžio pradžioje Lietuvos verslas pranešė apie nesėkmingus bandymus Kinijoje išmuitinti savo prekes, nes Lietuva buvo išbraukta iš Kinijos muitinės sistemos, dėl ko sutriko lietuviškų prekių eksportas į Kiniją. Nors, tikėtina, tyčia išbraukta iš sistemų, Lietuva vėliau vėl joje atsirado, Kinijos ekonominis spaudimas nesibaigė – kaip skelbė naujienų agentūra „Reuters“, Pekinas gruodžio pradžioje liepė tarptautinėms bendrovėms nutraukti ryšius su Lietuva, kitaip šioms grėstų pašalinimas iš Kinijos rinkos.
 
Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija yra nedidelė, tačiau jos į eksportą orientuotoje ekonomikoje veikia šimtai įmonių, gaminančių tokius produktus kaip baldai, lazeriai, maisto produktai ir drabužiai, skirtus tarptautinėms bendrovėms, kurios parduoda šias prekes Kinijai.
 
Lukas Juozapaitis (ELTA)
 
2021.12.27; 09:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti –  kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..

Tarkime,  kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.

Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.

Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.

Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.

Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.

Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.

Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.

Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio  puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o  neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar  Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.

Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.

Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė. 

Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.

Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!

                                     X X X

                                mylimosios plakatą

                                nešu

                                apgraužtą

                                žiurkių

 

                                 mėnulis

                                  plakasi

                                  mylimosios

                                  plaukuose

LPK prezidentas Robertas Dargis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį Vilniuje, Pirklių klube 23-ąjį kartą įteikti Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) rengiamo kasmetinio konkurso „Lietuvos metų gaminys” apdovanojimai.
 
Apdovanojimams buvo nominuotos 74 įmonės penkiolikoje vertinimo grupių iš 25-os šalies ūkio šakų. Lyderio pozicijas kaip ir kasmet išlaikė maisto pramonės įmonės – sulaukta 37 paraiškos, pranešė LPK.
 
Įvairioms pramonės ir verslo šakoms atstovaujanti ekspertų komisija, apibendrinusi ekspertų išvadas, skyrė 49 aukso ir 8 sidabro medalius. Pasak medalius įmonių vadovams įteikusio energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno, laikinai einančio ir ekonomikos bei inovacijų ministro pareigas, įmonių pasiekimai svarbūs visai Lietuvai.
 
„Įmonių pasiekimai rodo, kad turime didelį eksporto potencialą. Jie neša svarbią žinią – nors esame maži, esame inovatyvūs, sugebame pagaminti išskirtinės kokybės ir inovatyvumo gaminius, kurie yra pripažįstami ne tik Lietuvoje. Turime kuo didžiuotis – ne tik istorija ir turtinga valstybes praeitimi, bet ir tuo, ką kuriame dabar. Šie gaminiai ir paslaugos puikiai reprezentuoja Lietuvą”, – pranešime cituojamas ministras Ž. Vaičiūnas.
 
LPK prezidentas Robertas Dargis pasidžiaugė, kad apdovanojimams yra pristatomas vis platesnis spektras mūsų pramonės ir paslaugų. Praėjusiais metais konkurse dalyvavo produktai ir paslaugos iš 15-os ūkio šakų, o šiais metais savo produkciją pristatė 25-ios šalies ūkio šakos.
 
„Vis įvairesnis produktų ir paslaugų ratas rodo, kad mūsų verslas plečia savo galimybių ribas, nepaisant įvairių iššūkių tiek vidaus, tiek globaliose rinkose. Verslas demonstruoja tvirtą stuburą ir išlieka konkurencingas. Daugelis naujų produktų atsiranda naujų technologijų ir inovacijų dėka ir, manau, jeigu gebėsime ir toliau koja kojon žengti su technologijų naujovėmis, tai tiek Lietuvos, tiek užsienio vartotojus kasmet stebinsime naujais produktais ir paslaugomis“, – sakė R. Dargis.
 
Konkurso „Lietuvos metų gaminys“ pagrindinis tikslas – didinti aukštos kokybės lietuviškos produkcijos konkurencingumą, pristatyti ir įtvirtinti šalies pramonės produkciją, prekes ir paslaugas vietiniam ar tarptautiniam vartotojui, skatinant rinktis kokybišką lietuvišką produktą, taip vystant Lietuvos verslo plėtrą.
 
Aukso medaliai įteikti  maisto pramonės alkoholinių gėrimų, konditerijos, žuvies, duonos, grūdų, pieno, alaus, mėsos ir kitų gaminių grupėse, taip pat mašinų ir įrenginių pramonės, statybos ir statybinių medžiagų, ekologijos ir aplinkosauginės pramonės, ekologijos ir aplinkosauginės, medienos perdirbimo, baldų ir popieriaus pramonės grupėse bei paslaugų grupėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.12; 12:00

Ketvirtadienis, birželio 30 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Trišalėje taryboje dalyvaujančių darbdavių atstovais iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos darbdavių konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos ir darbuotojų atstovais iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ aptarė prieštaravimus keliančias naujojo Darbo kodekso nuostatas. 

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka.

Į Prezidentę kreipėsi dvi dešimtys organizacijų ir daugybė fizinių asmenų, prašydami vetuoti dalį kodekso nuostatų.

Po pokalbio su socialiniais partneriais išryškėjo tos kodekso vietos, kurias priimant nebuvo įsiklausyta į žmonių lūkesčius, ignoruoti Trišalėje taryboje pasiekti kompromisai.

Kai kurios Darbo kodekso nuostatos didina socialinį nesaugumą, atskirtį, kelia įtampą visuomenėje, gali tapti pretekstu emigruoti.

Naujojo darbo kodekso sukeltas susipriešinimas visuomenėje parodė, kad per metus, skirtus kodeksui parengti ir apsvarstyti, to padaryti nesugebėta, liko nesuderinti darbdavio ir darbuotojų interesai.         

Dabar interesų balansą reikės rasti per įstatyme numatytas vos 10 dienų, įvertinus visų pastabas dėl naujojo kodekso.

Prezidentė, atsižvelgusi į visus socialinių partnerių argumentus, artimiausiu metu priims sprendimą.

Prezidento kanceliarijos nuotraukoje (Robertas Dačkus): viena iš susitikimo, kurio metu aptarti naujojo Darbo kodekso privalumai ir trūkumai, akimirkų.

2016.06.30; 14:02

visockas-gintaras-portretas

Seime prieš keletą dienų beveik penketą valandų dirbo konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, jei norime sumažinti grėsmingąją lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę apskritojo stalo posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų ekspertas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai.

Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos tautos. Akivaizdu, kad  finansinė krizė siautėja visoje Europoje, ypač skaudžiai ji smogė Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Latvijoje.

Continue reading „Lietuviai iš namų vejami specialiai, kryptingai, sąmoningai?”

B_Lubys

Naujienų portale alfa.lt žurnalistas Andrius Sytas rašo apie garsaus Lietuvos verslininkos Bronislovo Lubio pasiūlymą valstybei remti ne smulkųjį verslą, bet stambiuosius verslo banginius, kurie neva turėtų smulkiuosius „ištempti“ paskui save”.

Štai tik vienas perlas, kuris labai gražiai sudėlioja pono B. Lubio vertybes, išsakytas Lietuvos pramonininkų konfederacijos posėdyje:

„Jei panagrinėsite japonų pavyzdį, pamatysite, kad jų verslo atsigavimo mechanizmas yra priešingas – „padėti stipriajam“. Jis paskui save ištrauks mažuosius, kurie susidaro natūraliai. Tuo tarpu pas mus dabar nei galvojama, nei daroma, nei yra aktyvi pozicija šiuo klausimu“.

Continue reading „B. Lubys nesikeičia: valstybė (mes) turi remti tik stambius (jį)”