Didžiausią grėsmę NATO šalims kelia Rusija. Tai pirmadienį NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesijos plenariniame posėdyje Varšuvoje pareiškė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Didžiausią grėsmę NATO šalims kelia Rusija. Tai pirmadienį NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesijos plenariniame posėdyje Varšuvoje pareiškė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
„Transatlantinės vienybės reikšmę ypač svarbu prisiminti dabar, kai mūsų sukurtą saugumo sistemą išbando ir stengiasi pakirsti jėgos, keliančios grėsmę taikai ir stabilumui“, – pažymėjo prezidentas.
„Svarbiausia iš jų yra Rusija, kvestionuojanti tarptautinę tvarką, sukurtą XX ir XXI amžių sandūros permainų pagrindu. Paaiškėjo, kad jai nepriimtinas pasaulis, grindžiamas tarptautine teise ir savitarpišku lygiateisių valstybių interesų gerbimu“, – sakė A. Duda.
Anot jo, „su apgailestavimu tenka konstatuoti, jog Maskva nesusitaikė su imperinės Sovietų Sąjungos žlugimu ir laiko dešimtąjį dešimtmetį, kėlusį daug vilčių, kad Europoje įsiviešpataus tvari taika, tik strategine pauze Rytų ir Vakarų konfrontacijoje“.
Jis pridūrė, kad įsiveržimas į Gruziją, Krymo aneksija ir karinė intervencija į Ukrainą 2014 metais atskleidė tikruosius Rusijos ketinimus.
Anot A. Dudos, pastarieji mėnesiai ir metai parodė, kad Rusija ryžtasi žudyti žmones NATO šalių teritorijoje, naudodama cheminį ginklą, ir kištis į demokratinius procesus.
Sirijos prezidentas B. al-Assadas surengė vizitą į Rusiją. EPA-ELTA nuotr.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas ketvirtadienį surengė netikėtą vizitą į Rusiją, informuoja „Deutsche Welle“.
B. al-Assadas susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, jie aptarė karinius ir politinius klausimus bei ekonominius ryšius.
Remiantis pranešimais, V. Putinas pasveikino Sirijos prezidentą su dideliais Sirijos kariuomenės pasiekimais kovoje su terorizmu, pabrėždamas, kad kariniai laimėjimai sudarė tinkamas sąlygas atnaujinti politinį procesą.
Rusijos vadovas pridūrė, kad bendras jų tikslas yra atgaivinti Sirijos ekonomiką ir suteikti humanitarinę pagalbą.
Rusija yra pagrindinė B. al-Assado sąjungininkė. Karinė Rusijos parama padėjo pastaraisiais mėnesiais Sirijos prezidentui užimti didžiules sukilėlių kontroliuotas teritorijas.
Paskutinį kartą abu prezidentai buvo susitikę gruodį Rusijos oro bazėje Sirijoje. Pats B. al-Assadas skrido į Rusiją susitikti su V. Putinu 2017-ųjų lapkritį ir 2015-ųjų spalį.
Sirijos prezidento vizitas Sočyje buvo surengtas dieną prieš Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimą su V. Putinu. Penktadienį Sočyje kanclerė susitiks su Rusijos prezidentu, tai bus pirmasis šiais metais jųdviejų susitikimas.
Žinomas diplomatas, kuriam iki gyvos galvos suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas, istorikas Vytautas Plečkaitis viename portale aimanuoja, kad apie Rusiją mes įstengiame kalbėti „tik blogai arba – labai blogai“. Kai sovietinė propaganda apie SSRS suokė tik gerai arba labai gerai (na, kartais ir joje pasitaikydavo laikinų trūkumų), tai dabar apie Rusiją skleidžiamos kone vien fake news (melagingos naujienos).
Ambasadorius pliekia žurnalistus ir politologus, kurie „demonizuoja Putiną ir pervertina Rusijos galią“, taip „narkotizuodami Putino pasitenkinimą“. Esą yra ir kitų autoritarinių režimų…
Sunku nesutikti, kad dažniausiai propaganda yra tarsi lazda, turinti du galus: vienu ji tvoja kritikuojamam režimui ir informuoja visuomenę, antruoju – demonizuoja jo lyderius ir visokius nenaudėlius. Bet apskritai nutylėti, kas dedasi kaimyninėje šalyje, kurioje vykstantys procesai veikia ir Lietuvą, neįmanoma. Informacijos balansas, kurį siūlo V. Plečkaitis, čia niekuo dėtas. Tada užmerktume akis prieš grėsmes, kurios iš tiesų egzistuoja.
Caras pasitelkė kazokus
Gegužės pradžia Rusijai gerų naujienų atnešė nedaug. Gegužės 5 d., šeštadienį, Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, kuriam nebuvo leista dalyvauti prezidento rinkimuose kovo mėnesį, į gatves išvedė tūkstančius protestuojančių rusų. Pagrindinis protestuotojų šūkis – „Jis mums ne caras“ – buvo nukreiptas į kovą vykusius rinkimus laimėjusį V. Putiną, kuris po keleto dienų pradėjo ketvirtą 6 metų kadenciją, surinkęs 76% balsų – daugiau nei pirmuosius tris kartus.
Nevyriausybinė organizacija „OVD-Info“ paskaičiavo, kad iš viso 26 Rusijos miestuose suimta 1599 žmonės. Žurnalistai rašė, kad policija, „rosnacgvardija“ ir kazokai nepagailėjo ir vaikų: Maskvoje buvo suimamas kas penktas protestuotojas, neišskiriant ir moksleivių. Į policijos automobilius buvo grūdamos motinos su vaikais, apsvaigintais ašarinėmis dujomis. Radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistė Karina Orlova pastebi, kad vienam vaikui tramdyti teko penki omonininkai.
Tramdant protestuotojus Puškino aikštėje Maskvoje šmėžavo galingo stoto vyrai su kazokų kepurėmis. Kubanės kazokų organizacijos atamanas Nikolajus Doluda paneigė informaciją, kad jos nariai dalyvavo akcijoje. Interneto leidinys „The Bell“ pranešė, kad kazokai susiję su Maskvos merija: arba jais aprengti patyrę smogikai, arba su Maskvos atamanais sudarytos trys sutartys 16 mln. rublių sumoje. Visos Rusijos kazokų atamaną metų gale skirs V. Putinas.
Putinas tolsta nuo masių
Rusijos opozicinė spauda atkreipia dėmesį, kad V. Putinas vis labiau tolsta nuo masių. Kažkada jis važinėdavo caro automobiliu (tėvyninės gamybos mašina už 12 mlrd. rublių, panašiu į „Rolls Royce Phantom“) iš savo rezidencijos į Kremlių, o minios šaukdavo „ura“. Per ketvirtąją inauguraciją jis, tarsi ko bijodamas, nužingsniavo 200 m iš savo darbo kabineto į Kremliaus rūmus vienui vienas, lydimas tik sargybos ir šventiškai sustingusių kariškių.
O ir pati ceremonija buvo kukli. Išvaikęs opozicijos mitingą, V. Putinas išvengė kortežo, o ir jo šventinė kalba buvo kažkokia bedvasė. Garsus rašytojas ir vertėjas Borisas Akuninas savo bloge dar 2012 m. aiškino, kad žodis „inauguracija“ kilęs nuo „avgur“ – Romos laikų spėjikų, laiminančių viršininkus, skiriamus į aukštas pareigas. „Bet mes jo į tas pareigas nelaiminom, – tada rašė autorius, – todėl galime tik spėti, kiek tas carizmas tęsis“. Jis mano, kad tai paskutinė jo kadencija – iki 2024 m.
Iš tiesų, šiandien politologai mano, kad tai paskutinė V. Putino kadencija. Įstūmęs šalį į izoliaciją, sunkindamas rusų pragyvenimą, žvangindamas ginklais jis kelia ne tik opozicijos, bet ir plačiųjų masių įniršį.
Kai šventės euforija išnyksta…
Dar po dviejų dienų V. Putinas atsigriebė, Pergalės dienos parade pademonstravęs pasauliui tai, ką žadėjo savo metinėje kalboje Dūmoje kovo mėnesį – 5-osios kartos naikintuvus Su-57 ir modernizuotus naikintuvus MiG-31K, nešančius hipergarsines sparnuotąsias raketas „Kinžal“. Žiūrovai taip pat pirmą kartą pamatė bepilotes skraidykles „Korsar“ ir „Katran“ bei kibernetines karines mašinas „Uran 6“ ir „Uran 9“, kitą modernią techniką.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Savo kalboje V. Putinas leido suprasti, kad pagrindinis šių raketų ir kitos ginkluotės taikinys – JAV ir jų sąjungininkės, kurios esą „supa Rusiją“ ir kelia jai grėsmę. Kartu su ketinimais atsisakyti branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties ši jėgos demonstracija kaip tik ir kelia pavojų visam pasauliui, ypač Rusijos kaimynėms, tad šito nepastebėti ir nevertinti tik neigiamai negalima.
Po šventinės euforijos Rusija grįžo į savo niūrią kasdienybę: jau gegužės 13-ąją Maskvoje įvyko masinis protestas „Už laisvą internetą“. Prie Rusijos sostinės centre įrengtos scenos susirinko žmonių su įvairių opozicinių ir kairiųjų partijų bei judėjimų vėliavomis. Susirinkusieji skandavo šūkius, reikalaudami interneto laisvės ir kritikuodami valdžią. Demonstrantai per akciją ragino panaikinti „Roskomnadzor“, apriboti vyriausybės įtaką internetui bei atšaukti baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos už savo pranešimus socialiniuose tinkluose persekiojami piliečiai.
Dar balandį Rusijos pareigūnai ėmė blokuoti populiarią susirašinėjimo programėlę „Telegram“, jos operatorei atsisakius vykdyti Federalinės saugumo tarnybos (FSB) reikalavimą pateikti susirašinėjimo šifravimo kodus programėlės vartotojų žinutėms netrukdomai skaityti. „Telegram“ kūrėjas rusų verslininkas Pavelas Durovas jau seniai kartoja, kad neleis Rusijos saugumo tarnyboms slapta stebėti programėlės vartotojus. Jis pažadėjo, kad programėlė ir toliau veiks, nepaisant draudimo.
„Roskomnadzor“ jau blokavo milijonus IP adresų, kuriuos vartotojai naudojo, kad apeitų draudimą naudotis „Telegram“. Prieš Rusijos prezidento rinkimus neveikė opoziciniai portalai Graniru.com ir kiti.
***
Taigi, garbiojo diplomato dejonės, kad apie Rusiją kalbame tik blogai, o reiktų ir gerų žinių, būtų akivaizdus veidmainiavimas. Liaupsinti V. Putiną už antidemokratinius veiksmus būtų tas pats, kaip jį girti už prieš ketverius metus įvykdytą Krymo aneksiją ar invaziją į Rytų Ukrainą. Pasaulis ne šiaip sau varo Maskvą į izoliaciją. Geros žinios priklauso tik nuo jos pačios.
Naujasis Armėnijos premjeras patikino V. Putiną, kad dvišaliai santykiai nesikeis. EPA-ELTA nuotr.
Naujasis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pirmadienį patikino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad, jam atėjus į valdžią, Jerevano santykiai su Maskva išliks glaudūs.
N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.
„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.
42 metų amžiaus Armėnijos premjeras taip pat padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.
Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.
Naujuoju Armėnijos premjeru N. Pašinianas išrinktas praėjusią savaitę. Armėnija politinėje krizėje atsidūrė, kai N. Pašiniano vadovaujami gatvės protestai privertė atsistatydinti vos savaitę Armėnijos premjero poste išbuvusį eksprezidentą Seržą Sargsianą.
S. Sargsianas 10 metų ėjo Armėnijos prezidento pareigas, tačiau balandį pasibaigus antrajai ir paskutinei jo kadencijai, politikas buvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Tai sukėlė protestų bangą šalyje.
Pirmadienį Vladimiras Putinas inauguruotas ketvirtajai kadencijai Rusijos prezidento poste. Po inauguracijos Kremliaus vadovas kalbėjo, kad per šešerius metus Rusija pasirodys pasaulio mastu esanti stipri, raumeninga žaidėja, remiama galingos kariuomenės ir dedanti visas pastangas, kad pagerintų gyvenimą savo piliečiams Rusijoje.
Tačiau politologai ir politikai abejoja, ar beveik du dešimtmečius Rusijai vadovaujančio V. Putino pažadai yra pagrįsti.
Raumenų rodymas, mano ekspertai, ves tik į didesnę ir Rusijai pražūtingą konfrontaciją su Vakarais. Todėl siekis normalizuoti ir ieškoti kompromisų santykiuose su JAV ir Vakarų Europos valstybėmis gali būti svarbus naujosios V. Putino kadencijos bruožas.
Agresyvi matrioška
Galiausiai svarbesniu ketvirtosios V. Putino kadencijos politikos aspektu, anot ekspertų, bus ne tiek Rusijos piliečių gyvenimo gerinimas, kiek vaidmens, kurį ilgametis Kremliaus vadovas atliks po šešerių metų, paieškos.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docento Giedriaus Česnako nuomone, ketvirtą kartą V. Putinui tapus Rusijos vadovu, šalies laukia ganėtinai sudėtingas laikotarpis. Pasak politologo, ši teoriškai paskutinė V. Putino kadencija sukurs tam tikrą neapibrėžtumą Rusijos politinėje sistemoje.
G. Česnakas pabrėžė, kad V. Putinas dėl susiklosčiusios vidaus politinės sistemos ypatumų tiesiog pasitraukti iš sukurtos valdžios vertikalės negali. Tad, samprotavo ekspertas, per ateinančius šešerius metus turėtume pamatyti, kokį vaidmenį V. Putinas sieks įgyti ateityje.
LKA docento nuomone, dabar galima kalbėti apie kelis galimus V. Putino vaidmens Rusijos politinėje sistemoje scenarijus.
Pirmasis scenarijus, kuris galėtų formuotis ketvirtojoje V. Putino kadencijoje, yra „kiniško“ modelio kopijavimas.
„Šis scenarijus reikštų, kad Putinas taps amžinuoju prezidentu, arba tiesiog dar kartą pratęs savo kadencijas, pavyzdžiui, referendumo būdu. Rusijos visuomenė šiuo atveju, laikui bėgant, toliau būtų įtikinėjama, kad šalyje nėra realios alternatyvos Putinui“, – kalbėjo G. Česnakas.
„Antrajame scenarijuje Vladimiras Putinas įgytų savotišką ajatolos funkciją. Kitaip tariant, Putinas iš aktyvios politikos pasitrauktų ir taptų visuomenei mažiau matomas, tačiau kartu išlaikytų įtakos ir galios svertus. Taigi Rusiją jis realiai valdytų pats, pavyzdžiui, valdžios struktūrose įstatęs jaunesnius, jam lojalius vykdytojus“, – kalbėjo politologas, pabrėždamas, kad jau dabar galima įžvelgti šio scenarijaus tendencijas.
Galiausiai trečiasis scenarijus, svarstė G. Česnakas, numatytų realų V. Putino pasitraukimą, tačiau išlaikant neformalias pozicijas politinėje sistemoje. Šio scenarijaus atveju, samprotavo politologas, kiltų klanų ir interesų kova šalies viduje.
„Rusijos laukia sunkūs ateinantys šešeri metai. Pirmiausia dėl to, kad turi keistis valstybės politinė sistema. Didžiųjų Rusijos partijų vadovai anksčiau ar vėliau turės užleisti vietą jaunesniems vadovams“, – kalbėjo politologas, pabrėždamas, kad didelis iššūkis naujojoje V. Putino kadencijoje bus ir didėjantis visuomenės nusivylimas esama ekonomine ir socialine situacija.
„Akivaizdu, kad didėja nusivylimas Rusijos visuomenėje. Jau dabar galima matyti augančius protestus visoje Rusijoje, ne tik Maskvoje ir Peterburge“, – aiškino G. Česnakas. Jo nuomone, visuomenės kylantis nepasitenkinimas kuo toliau, tuo labiau didins valstybės vadovų baimę ir nerimą.
Rusijos užsienio politikoje, LKA docento nuomone, reikėtų laukti aktyvesnių Kremliaus bandymų atrasti kompromisų su Vakarais. Nors, pabrėžė G. Česnakas, V. Putinas neatsisakys galios projekcijų posovietinėje erdvėje, tačiau pabrėžė, kad galima tikėtis, jog Rusija sieks formuoti diplomatiškesnę politiką ir kiek įmanoma užglaistyti šiuo metu egzistuojančius konfliktus.
„Užsienio politikoje Putinas bando įrodyti, kad jis yra labai stiprus veikėjas ir „kietas vyrukas“, tačiau nereikia pamiršti, kad tas „kietas vyrukas“ visur bando ieškoti susitarimų. Jis bando pademonstruoti savo jėgą ir po to iškart bando ieškoti susitarimų. Rusija nėra tokia stipri, kaip ji apie save kalba“, – sakė politologas.
Anot jo, tai, kad Rusija daugiau kalba, o ne veikia kaip didžioji galia, rodo pastarosios Maskvos reakcijos į Vakarų veiksmus. Politologas akcentavo, kad Kremlius iš esmės net nebandė rimtai atsakyti po to, kai JAV sunaikino rusų „Vagner“ samdinius bei, atsakant į Basharo Al-Assado cheminio ginklo panaudojimą, įvykdė raketų ataką Sirijoje.
„Tai rodo, kad Rusijos valdžia supranta, kad yra mažiau galinga valstybė“, – kalbėjo G. Česnakas.
Vladimiras Putinas vis dar rodo kumštį
„Neatmetu tolesnės hibridinės Rusijos veiklos ir siekio destabilizuoti silpnesnes kaimynines valstybes, tačiau, manau, kad santykiai su Vakarais gali būti šiek tiek nuosaikesni. Bus bandoma ieškoti suartėjimo taškų, nes Rusija tiesiog negali būti absoliučioje konfrontacijoje su Vakarais. Rusija visgi turės atsižvelgti į ekonominę realybę, kur dominuoja ekonomiškai stiprios Vakarų valstybės“, – apibendrino politologas.
Tuo tarpu konservatorius Žygimantas Pavilionis kalbėjo, kad labai svarbu, jog Vakarai nepasiduotų Kremliaus raginimams užmegzti dialogą, kol pati Rusija nepakeis įgyvendinamos politikos principų.
Anot politiko, ateinantys šešeri V. Putino prezidentavimo metai gali būti pokyčių metai, jei Vakarai sugebės išlaikyti principingą politiką Rusijos atžvilgiu.
Ž. Pavilionis vylėsi, kad Vakarai po pastarųjų Rusijos agresijos atvejų suprato, jog Kremliaus transformacija įmanoma tik vykdant principingą politiką.
„Manau, kad paskutinės atakos Londone galutinai įtikino, jog dialogas su Putinu yra nereikalingas. O tie, kurie tą dialogą dar propaguoja, kaip mūsų Premjeras Skvernelis, galbūt yra tiesiog nesusipažinę su paskutiniais įvykėliais ir nežino visų diplomatijos subtilybių. Bet, manau, kad Vakarai suprato, kad būtent kieta ir vieninga politika dabartinį Kremlių gali pakeisti“, – kalbėjo konservatorius.
„Mes turime parodyti ponui Putinui, kad nėra kito kelio išskyrus mūsų kelią, nes konfrontacija su Vakarais jau dabar pastatė Rusiją ant kelių. Rusijos ekonomika byra, žmonės vis labiau nepatenkinti Putinu, valstybės ekonomika jau nebepaveža, ji neturi ateities, nes technologijos ir investicijos iš Vakarų yra nutrauktos“, – akcentavo politikas ir pabrėžė, kad Lietuva turi būti kur kas aktyvesnė nei dabar, Vakarams brėžiant politikos su Rusija gaires.
Lietuvos socialdemokratų darbo partijos lyderis Gediminas Kirkilas abejojo, ar artimiausiu metu įmanomi kategoriški pokyčiai Rusijos politikoje. Tačiau, akcentavo politikas, kad labai tikėtina, jog V. Putinas sieks atitaisyti santykius su Vakarais.
„Nemanau, kad jis nori likti toje pačioje izoliacijoje. Rusija labai daug pasirinkimų tiesiog neturi. Jiems reikės bandyti grįžti į vienokį ar kitokį bendradarbiavimo lygį su Vakarais. Tačiau ar jie imsis kažkokių žingsnių suartėjimo link, kol kas sunku pasakyti. Galbūt tai pamatysime iš tos komandos, kurią pasirinks ponas Putinas“, – samprotavo G. Kirkilas.
„Tačiau pokyčiai tikrai nebus kategoriški. Jeigu pokyčiai bus, jie bus galbūt retorikoje. Tačiau tam daug vilčių taip pat nėra. Iš esmės ne vienas Putinas čia viską sprendžia, yra ir jo komanda, yra ir oligarchų interesai, daugybė dalykų, kurių mes iki galo gal net nežinome“, – apibendrino G. Kirkilas.
V.Putino ir D.Medvedevo tandemas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį paprašė parlamento patvirtinti kadenciją baigiančio premjero Dmitrijaus Medvedevo kandidatūrą dar vienai kadencijai ministro pirmininko poste.
„V. Putinas pateikė Dmitrijaus Medvedevo kandidatūrą Valstybės Dūmai, kad gautų jos sutikimą skirti jį ministru pirmininku“, – sakoma netrukus po V. Putino inauguracijos paskelbtame pranešime.
52-ejų D. Medvedevas nuo 2008 iki 2012 metų ėjo prezidento pareigas, nes dėl Rusijos Konstitucijoje įtvirtinto apribojimo V. Putinui tuo metu teko padaryti pertrauką po dviejų iš eilės kadencijų šalies vadovo poste.
Tačiau 2012 metais V. Putinas grįžo į prezidento postą, o D. Medvedevas pagal susitarimą tapo premjeru. Toks sandoris nuvylė tuos, kurie laikė D. Medvedevą liberalesnių pažiūrų politiku, ir paskatino masinius protestus.
65-erių V. Putinas, šaliai vadovausiąs mažiausiai iki 2024-ųjų, jau dabar yra ilgiausiai vadovaujantis Rusijos lyderis nuo Josifo Stalino laikų. Kovą vykusius rinkimus jis laimėjo surinkęs 76 proc. balsų.
Lenkijos žurnalistui ir tinklaraštininkui Tomaszui Maciejczukui 30 metų uždrausta įvažiuoti į Rusiją. Kaip informuoja „Interfax“, atitinkamą Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pranešimą T. Maciejczukas paskelbė trečiadienį savo „Facebook“ paskyroje.
Vasario mėnesį T. Maciejczuko bute Pamaskvyje buvo atlikta krata tiriant baudžiamąją bylą dėl tautinės nesantaikos kurstymo.
Bet vėliau jam buvo pateiktas kaltinimas pagal administracinė straipsnį – migracijos įstatymų pažeidimas.
T. Maciejczukas ne kartą dalyvavo Rusijos televizijos pokalbių laidose. 2017 metų balandį televizijos kanalo NTV laidoje kilo muštynės „dėl jo antirusiškų pareiškimų“, o 2016 metų lapkritį jis susimušė kanalo TVC laidoje „Teisė žinoti“.
Pernai Lenkijos portalas „wiadomosci.wp.pl“ rašė, kad T. Maciejczukas „reguliariai reiškiasi Rusijos žiniasklaidoje kaip lenkų žurnalistas, kuris gina Lenkijos požiūrį ir net dėl jo mušasi tikrąja šio žodžio prasme, bet, kritikų ir ekspertų nuomone, jis ne tiek yra Lenkijos gero vardo gynėjas, kiek Kremliaus propagandos įrankis“.
Britų laikraštis The Times praneša apie savojo tyrimo rezultatus: Rusija Twitter‘yje bandė paveikti visuotinių rinkimų rezultatus, remdama leiboristų lyderį Džeremį Korbyną.
„Mūsų tyrimas, atliktas kartu su Suonsio Universitetu, parodė, kad per keletą savaičių iki pernykščių rinkimų 6,5 tūkst. paskyrų (akauntų) Twitter‘yje susitelkė apie Leiboristų partiją, padėdami pritarimais pasiekti milijonus rinkėjų ir apšmeižti varžovus konservatorius“, – rašo leidinys.
Daugelį paskyrų (akauntų) galima identifikuoti kaip botus, kuriuos slepia angliškos moterų pavardės, patikslina laikraštis. „Mūsų tyrimas parodė, kad rusų paskyros socialiniame tinkle suteikė Korbynui ir leiboristams plačiausią paramą, ir, beje, 9-iuose iš 10 pranešimų apie partiją buvo prastumiama jos rinkiminė kampanija. Ir atvirkščiai, 9 iš 10 „tvitų“ apie konservatorius buvo priešiško pobūdžio“, – sakoma straipsnyje.
The Times duomenimis, 80% paskyrų buvo sukurtos keletą savaičių prieš liepos 8-osios balsavimą. Jos suaktyvėdavo esminiais kampanijos momentais. „Rinkimai buvo nepaprastai sėkmingi asmeniškai Korbynui. Kampanijos laikotarpiu paramos jo partijai lygis pakilo nuo 25% iki 40% – tai ryškiausias paramos lygio ūgtelėjimas rinkimuose mūsų epochoje“, – pažymi leidinys.
„Tie nauji demaskavimai kelia didžiulį nerimą, – sakė skaitmeninių technologijų ir kultūros ministras Metas Henkokas. – Tai absoliučiai nepriimtina, kad kokia nors šalis kištųsi į demokratinius rinkimus kitoje valstybėje. Kompanijos – socialinių tinklų savininkės privalo imtis priemonių, kad apsaugotų mūsų demokratinį diskursą, o taip pat atskleistų, kas joms žinoma“.
Tyrėjų komanda aptiko, kad nuo praėjusių metų balandžio apie Britanijos politiką rašė 16 tūkst. rusų botų, praneša laikraštis. Tačiau tyrimą susiaurino, pasirinkdama iš tų 20 tūkst. „tvitų“, kurie buvo spausdinti per keturias savaites iki rinkimų.
Rinkęs tuos duomenis Suonsi universiteto ekonomikos profesorius Aleksandras Talavera pranešė: „Tas rinkinukas pateikia liudijimus, kad rusakalbiai botai naudoti tyčia, siekiant pabandyti paveikti rinkimus leiboristų naudai ir konservatorių nenaudai. Duomenys – tai tik nedidelis atsitiktinis rinkinukas, tad rusakalbių automatizuotų botų elgesys, tikriausiai, tėra tik jų operacijos su visuotiniais rinkimais aisbergo viršūnė“.
„Kai tik prireikdavo, botai staigiai pakildavo ginti Korbyno. Kai per rinkiminę kampaniją Korbynas buvo sukritikuotas už tai, kad nežinojo, kiek kainuos viena iš esminių jo politinių priemonių, 34-ių moterimis apsimetančių paskyrų brigada vienu metu paskleidė vieną ir tą patį pranešimą, kad žiniasklaida privalanti gerbti leiboristų lyderį“, – pateikia tokį pavyzdį leidinys.
Konservatorių partijos parlamentaras, Kultūros, žiniasklaidos ir sporto komiteto vadovas Damianas Kolinzas pareiškė, kad reikalaus Twitter‘io paaiškinimų. „Bet koks Rusijos įsikišimas į Jungtinės Karalystės politiką – tai mūsų rinkimų įstatymo pažeidimas, ir mes privalome veikti, kad padarytume tam galą“, – sakė jis.
Leiboristų partijos spaudos sekretorius pakomentavo: „Leiboristų pasiūlytoms griežtoms priemonėms mokesčių nemokėjimo, pražūtingos privatizacijos ir korumpuotų oligarchų atžvilgiu priešinasi tiek Mei, tiek ir Putino, taip pat ir jų super turtingų šalininkų konservatyvioji filosofija. Žmonių įkvėpiama Leiboristų partijos rinkiminė kampanija patraukė internete didžiulę visuomenės paramą. Mes nežinojome jokių automatizuotų botų, mes tikrai neapmokėjome nė vieno iš jų ir neturime informacijos, kad tai darė kas nors iš mūsų šalininkų“.
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis. EPA – ELTA nuotr.
Balandžio 26-ąją sakydamas kalbą JAV kongrese Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Ameriką atsisakyti nacionalizmo bei išsaugoti solidarumo dvasią terorizmo grėsmės akivaizdoje. Taip pat kvietė JAV ir Europą bendrų vertybių pagrindu kartu kurti 21 amžiaus pasaulio tvarką, nes kritiniai dabar laikai, tenka ginti tokias organizacijas kaip NATO ir JT.
Porą dienų prieš tai „The Guardian“ informavo apie Švedijoje susitikusių Vakarų diplomatų JT svarstymus dėl galimybės apeiti Rusijos veto JT Saugumo Taryboje cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje klausimu. Lyg ir apsistota ties variantu remtis iki šiol retai taikoma 1950-aisiais Korėjos krizės metu priimta rezoliucija „Vienybė taikos vardan“ tam atvejui, kai JT Saugumo Taryba nesugeba suteikti saugumo garantijų dėl jos pastovių narių nuomonių išsiskyrimo. Remiantis šia formalia procedūra iš 15 Saugumo Tarybos narių 9 balsavus teigiamai, galima teikti rezoliuciją JT Generalinei Asamblėjai, ir jei du trečdaliai iš 193-ių joje posėdžiaujančių šalių narių pareikš pritarimą, ji bus priimta – JT Generalinėje Asambėljoje niekas neturi veto teisės.
Tiesą sakant, kuriam galui tokia puošni konstrukcija? 2011-ųjų kovą taikiais protestais prasidėjęs pilietinis judėjimas Sirijoje virto tuo, kuo virto. Niekas neprisimena pradinių konflikto priežasčių, užtat teigiama, kad pilietinis karas nusinešė virš 400 tūkstančių gyvybių, apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje, maždaug 5,5 milijono sirų vaikų (56 proc. viso skaičiaus) reikia humanitarinės pagalbos. Įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos fiksavo virš 200 atvejų, kai Sirijos diktatorius Basharas al Assadas panaudojo cheminį ginklą. 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, šių metų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie sirų karinės aviacijos smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų. Diktatorius B. al Assadas bombarduoja civilius, nes jam leidžiama tą daryti.
Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas pažadėjo, jog kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Deja, panašu, iki to laiko jų žus dar nežinia kiek – balandžio 10-ąją „Deutsche Welle“ citavo Z.R.-al-Husseiną, pareiškusį, jog pasaulio nesugebėjimas duoti įtikinamą atkirtį tik skatina cheminio ginklo naudojimą, kai ankstesni šio siaubingo ginklo taikymai nepareikalavo jokios atsakomybės.
Tikėtina, ypač Vakarams nebėra kitos išeities kaip net su tam tikra desperacija mėginti ieškoti „neprotokolinių“ išeities variantų iš situacijos, kurios kitaip nei aklaviete nepavadinsi. Kaip yra pastebėjęs buvęs JT pareigūnas, šiuo metu „Amnesty International“ vadovas Yanas Martinas, Rusijos veto negali sabotuoti kolektyvinių iniciatyvų, karo siaubo Sirijoje nutraukimas yra visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas. JAV, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija reikalavo priimti kaltus dėl cheminės atakos Dumoje įpareigojančią nusatyti bei patraukti atsakomybėn rezoliuciją, Rusija veto teise ją blokavo taip pat, kaip tą iki tol darė jau 10 kartų konflikto Sirijoje klausimu.
Maskva ir Damaskas skelbia, esą ataka buvo sukilėlių „patatytamas“, siekiant priversti Vakarus įsikišti į konfliktą. Štai tokia retorinė ekvilibristika „mirties šokio“ Sirijoje akivaizdoje.
Interviu Švedijos visuomeninei televizijai „SVT:s Agenda“ (04 23) ir JT Generalinis sekretorius Antónius Guterresas pripažino, kad JT Saugumo Taryba dabartiniu savo pavidalu nepajėgi spręsti konflikto Sirijoje. Pasak Generalinio sekretoriaus, „šaltasis karas“ grįžo, bet skiriasi nuo vykusio 20 amžiuje: tada pagrindinės konflikto pusės buvo Jungtinės Vasltijos (ir Vakarai) ir Sovietų Sąjunga, dabar vien Sirijoje susiduria bent kelių ne ypač kontroliuojamų „žaidėjų“ interesai, greta Amerikos ir Rusijos labai aktyvios yra Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, be abejo, pridėtinas dar musulmonų sunitų bei šiitų konfliktas. A. Guterresas pabrėžė poreikį reformuoti JT Saugumo Tarybą, kuri tebeatspindi politinį pasaulio vaizdą po Antrojo pasaulinio karo, bet ne dabartines realijas.
Į televizijos vedėjos Camillos Kvartoft klausimą, ką atsakytų visiškai JT nusivylusiems žmonėms po 7-erių metų karo Sirijoje, Generalinis sekretorius pasitelkė kietas formuluotes, kad pripažintų, jog situacija ypač pavojinga, JT Saugumo Taryba Sirijos klausimu yra paralyžuota. Tiesa, diskutuojama dėl galimų reformų (taip pat minėtame susitikime Švedijoje), kad JT bei jos Saugumo Taryba imtų pagaliau atliepti 21 amžiaus realijas ir taptų bent kiek veiksminga, tačiau mūsų akyse tebesiklostančio brolžudiško karo akivzidoje nevalingai norisi tarti – viltis miršta paskutinė.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
Beje, tinka priminti, kad, tarkime, Maskva „nesivaržo“ ne vien Sirijos klausimu. Balandžio 24-ąją Ukraina kreipėsi į JT Tarptautinį teismą su prašymu panaikinti Maskvos taikomą Krymo totorių visuomeninio susirinkimo Medžliso draudimą. Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje priminė, kad Kijevas pernai inicijavo JT Tarptautiniame teisme bylą Maskvai už terorizmo bei rasinės diskriminacijos finansavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą. Tenkindamos Kijevo prašymą JT įpareigojo Maskvą nevaržyti Krymų totorių, deja, Rusija Medžlisą tebedraudžia.
Žurnalas „Foreign Policy“ publikacijoje „Kinija bei Rusija JT laimi kovoje aplink žmogaus teises“ kovo numeryje analizuoja autoritarų emancipaciją, kai Maskva ir Pekinas bent dabartiniame etape sėkmingai blokuoja JT Generalinio sekretoriaus pastangas palaikyti už žmogaus teises atsakingas JT institucijas. Kalbama apie 2014 metais įsteigtos institucijos finasavimo užblokavimą JT biudžeto komitete.
Pasak „Foreign Policy“, tai vienas signalų, nurodančių Kinijos bei Rusijos sėkmę geopolitinėje kovoje su Vakarais. Maskva ir Pekinas vis aktyviau atakuoja žmogaus teisių institutą, kuris yra egzistencinis bei procedūrinis Vakarų geopolitikos pagrindas – žmogaus teisės išskirtos JT statute bei įtvirtinos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, spaudžiant nedideles (pavyzdžiui, Afrikos) valstybes JT Saugumo Taryboje balsuoti su kinais bei rusais žmogaus teisių gynimo organizacijoms mažinamas finansavimas, jų atstovams uždraudžiama dalyvauti JT posėdžiuose. Ypač Kinija taiko gudrią taktiką derinti pozityvią retoriką klimato kaitos klausimu (jis imponuoja Europai) su manipuliavimu dalies vyriausybių nepasitenkinimu dėl kategoriško Vakarų reikalavimo paisyti žmogaus teisių.
Kovo viduryje Pekinas ir Maskva sėkmingai užblokavo Amerikos siūlymą, kad Z.R.-al-Husseinas oficialiame JT Saugumo Tarybos posėdyje informuotų apie grubius žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje. JAV reikėjo mažiausiai 9 balsų iš 15-os Saugumo Taryboje, bet Afrikos šalių Ekvadoro Gvinėjos, Etiopijos bei Dramblio Kaulo Kranto atstovai susilaikė. Paskutinį, lemiamą smūgį, atmetant pasiūlymą, smogė buvusios Prancūzijos kolonijos Dramblio Kaulo Kranto atstovas, iš pradžių pažadėjęs balsuoti su JAV bei Prancūzija, bet vėliau persimetęs priešininkų pusėn.
JT kai kada pavadinamos pasauline vyriausybe – kažkada tame teiginyje pagrindo buvo, bet dabar tai aiškus perdėjimas. JT priklauso 193 valstybės (beveik visa planeta), išskyrus Vatikaną, kuris į organizaciją stoti nenori, bei Taivaną, kurio stojimą blokuoja veto teise Saugumo Taryboje disponuojantys Kinijos komunistai. Tai po Pekino spaudimo Taivanas 1971 metaias buvo pašalintas iš JT, nors kaip demokratinė valstybė anksčiau yra atstovavęs Kiniją. Savaip atspindi globalias geopolitines tendencijas. Kaip yra nurodęs žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Foundation“ teisės tarnybos vadovas Javieras El-Hajjis, narystė JT neįpareigoja žmogaus teisių gynimo reikalui, nes maždaug 55 proc. visų JT šalių-narių nelaikytinos demokratijomis.
JT 1946-aisiais įsteigta Žmogaus teisių komisija turėtų stebėti (kasmet posėdžiauja šešias kovo-balandžio savaites) pažeidimus nepalankiausiose valstybėse, priimti atitinkamas rezolioucijas, po ko nusižengusieji teoriškai turėtų atsistatydinti. Deja, tai tik teoriniu, idealiu atveju, nes Komisijoje posėdžiauja žmogaus teises be skrupulų pažeidžiančių valstybių atstovai. Todėl jas smerkiančias rezoliucijas nuolat blokuodavo tokios šalys kaip Alžyras, Libija, Sudanas, Sirija, Zimbabvė, Kinija, Kuba, Rusija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija.
2003 metais „nepraėjo“ rezoliucijos dėl Rusijos, Sudano, Zimbabvės bei Irano (dėl Kinijos net nebuvo svarstyta), 2004-aisiais – dėl Zimbabvės bei Rusijos, 2005 metais blokuotos rezoliucijos dėl Irano, Čečėnijos, Turkmėnistano bei Uzbekistano. Ir taip toliau iki pat šių dienų imtinai. Tad ko autoritarams nekelti galvų? Situacija atrodytų banaliai anekdotiška, jei nebūtų kalbama neretai apie milijonų žmonių laisvę ar net gyvybę.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
JT Saugumo Taryba gali primti tarptautines taidariškas opracijas sankcionuojančias rezoliucijas, iki šiol įvyko virš 70 vadinamųjų „žydrųjų šalmų“ misijų, daugiausia Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Dalis buvo sėkmingos, dalis – ne. Bet, pasak Leono Saltielio iš šių misijų veiklą analizuojančios organizacijos „UN Watch“, „žydrųjų šalmų“ dalyvių veiksmai dažnai prastai koordinuoti (karščiausias pavyzdys – visiška nesėkmė Sirijoje). Galbūt nebeapsikęsdamos tokios padėties (pasinaudoti veto teise oponentai gali bet kada be jokių pasekmių) kai kada buriamos JT apeinančios koalicijos tvarkai įvesti – tarkime, NATO įsikišo buvusioje Jugoslavijoje ir Libijoje. Amerika Irake pradėjo karinę operaciją, kuriai, skirtingai nei humanitarinei misijai, JT Saugumo Tarybos sankcijos nereikia. Taktiniu požiūriu autoritarus galima suprasti – JT Saugumo Taryboje Maskkvai „nusileidus“ dėl Sirijos, logiška būtų tikėtis kitų panašių precedentų analizės, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tad taktika ir dominuoja, be jokių „humanitarinių“ pasekmių.
Po Antrojo pasaulinio karo veto teisė JT įtvirtnta kaip išskirtinė priemonė, įkvėpti bendros pergalės prieš nacizmą Vakarų lyderiai ja naudotis nesirengė, tikėdamiesi bet kokiu klausimu pasiekti konsensusą. Vakarų naivumas, tikintis ir iš sovietų blaivios nuovokos, buvo „sunešiotas“ labai greitai, vien per dešimtmetį nuo 1946 iki 1956 metų Sovietų Sąjunga veto teise pasinaudojo 57 kartus, kai likusios pastovios JT Saugumo Tarybos narės – nė sykio. Panašu, nuo to laiko „rytų fronte“ nelabai kas ir pasikeitė.
Rusijai uždraudė kai kuriems Lietuvos piliečiams atvykti į Rusiją.
Rimvydas Valatka
Lietuvos žinomi žurnalistai ir politikai, sužinoję, kad pateko į juodąjį Rusijos sąrašą, neslėpė pasitenkinimo ir traktavo tai kaip savotišką jų veiklos įvertinimą.
Tačiau konservatorė Rasa Juknevičienė įtariai vertino šias politikų, sužinojusių, kad yra nepageidaujami asmenys šalyje, reiškiamą džiūgavimą. R. Juknevičienė samprotavo, kad tokiu sąrašu Rusija tiesiog „trolina“ Lietuvą.
Užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė penktadienį Eltai patvirtino, kad yra gautas sąrašas, o jame paskelbti Lietuvos piliečiai, kuriems draudžiama atvykti į Rusiją. Tačiau R. Jakilaitienė daugiau detalių neatskleidė ir tvirtino, kad kiekvieną į sąrašą patekusį asmenį informuoja atskirai.
Sulaukę Užsienio reikalų ministerijos skambučio ir sužinoję, kad pateko į juoduosius Rusijos sąrašus, žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai ir politikai šią žinią skelbia savo feisbuko paskyrose.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Į nepageidaujamų asmenų sąrašus patekęs giriasi žurnalistas Rimvydas Valatka. Savo feisbuko paskyroje apžvalgininkas giriasi, kad tai didžiausias jo gyvenimo įvertinimas.
„Šiandien sužinojau, kad Putino Rusija įtraukė mane į juoduosius sąrašus asmenų, kuriems draudžiama 5 metams įvažiuoti į Rusiją. Turbūt tai yra pats aukščiausias mano gyvenimo įvertinimas. Taigi nors ir šimtui, ponai kleptokratai. Sąmoningai nesu buvęs toje šalyje nuo 1991 m. vidurio, kai dar teko naudotis jų oro uostais. Prisibuvau. Tai yra šalis, kurios Sibiro katorgoje gimiau ir kuri vienintelė pasaulyje netraukia sugrįžti“, – feisbuke rašė R. Valatka.
Apie tai, kad sužinojo atsidūręs nepageidautinų žmonių sąraše, pranešė ir žurnalistas Andrius Tapinas.
„Lik sveikas, Sibire. Lik sveikas, Baikale ir Nižnij Tagile. Ate atostogoms Gelendžike ir Kryme, sudie Krasnojarske ir Čeliabinske. Patekau į Rusijos sąrašą ir penkerius metus neturiu teisės įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Realiai visiškai už nieką. Blogo žodžio nesu apie Kremlių pasakęs ir prašau“, – feisbuke šmaikštavo A. Tapinas.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Į sąrašą pateko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas. Apie gautą draudimą atvykti į Rusiją paskelbė kai kurie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime nariai – Mantas Adomėnas, Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis.
Pastarasis komentuodamas tai, kad atsidūrė šiame sąraše, taip pat įvertino labai teigiamai.
„Turiu daug valstybinių apdovanojimų, bet šitas – tikrai brangiausias!!!“, – feisbuke pažymėjo Ž. Pavilionis.
Tuo tarpu M. Adomėnas šmaikštavo, kad net aštuonerius metus laukė, kol Rusija jam uždraus įvažiuoti į šalį.
„JAU MANIAU, NEBESULAUKSIU. Vis dėlto sulaukiau. Pagaliau. Draudimas įvažiuoti į Rusiją – check“, – rašė M. Adomėnas, primindamas Rusiją suerzinusią 2010 m. politiko inicijuotą rezoliuciją dėl Gruzijos teritorinio vientisumo.
L. Kasčiūnas pabrėžė, kad, jo žiniomis, juodajame Kremliaus sąraše yra daugiau kaip dešimt Seimo narių, kuriuos URM informavo, kad jie į Rusiją negalės atvykti penkerius metus.
Nors politikai ir žurnalistai gautą žinią, kad Kremlius uždraudė jiems kurį laiką atvykti į Rusiją, įvertino pašaipiai ir traktavo tai kaip savotišką jų veiklos įvertinimą, konservatorė Rasa Juknevičienė buvo kur kas įtaresnė. Politikė savo socialinio tinklo paskyroje samprotavo, kad šis sąrašas gali būti tik dar vienas Kremliaus informacinio karo atvejis.
„Nors Lietuvos URM informuoja, žiniasklaida praneša, o sąraše esantys džiaugiasi, tačiau man atrodo, kad tai dar vienas Kremliaus informacinio karo atvejis. Meta kaulą, t. y. neįleidžiamų į Rusiją sąrašą, o jūs čia aiškinkitės, kas yra kas Lietuvoje. Patrolino. Kimbam“, – feisbuke rašė R. Juknevičienė.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikina, kad Premjeras Saulius Skvernelis neturi tikslo keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tai L. Linkevičius žurnalistams sakė po Vyriausybėje vykusios diskusijos, kurioje kartu su Premjeru, Prezidentės patarėju Nerijumi Aleksiejūnu ir ambasadoriais diskutavo apie Lietuvos santykius su Rytų kaimynais.
Po susitikimo užsienio reikalų ministras tvirtino, kad Premjeras neketina keisti Lietuvos užsienio politikos orientacijos. Pasak jo, apskritai diskusijos, kokia turėtų būti Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, nevyksta.
„Kažkokių korekcijų mūsų politinės laikysenos nėra. Nėra tam prielaidų. Keisti aktyvumo požiūriu galbūt ir reikėtų. Bet kalbant apie politinius aspektus, tai tam nėra jokių prielaidų“, – kalbėjo L. Linkevičius, pabrėždamas, kad Premjero ir jo nuomonės dėl santykių su Rusija visiškai nesiskiria.
„Kažkokių kitokių nuomonių čia nėra. Mūsų nuostatos yra vienodos ir šiuo požiūriu vertinimai labai vienodi“, – tikino L. Linkevičius.
Ministras sakė nematantis galimybės Lietuvai imtis pačiai šildyti santykių su Rusija. „Jei kažkas įsivaizduoja santykių gerinimą nuolaidų kontekste, tai to nebus“, – sakė L. Linkevičius, pabrėždamas, kad santykių gerinimu turi rūpintis tie, kurie juos gadina.
„Nėra prielaidų keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu“, – akcentavo L. Linkevičius.
„Ne mes juos sugadinome ir ne mes santykius darome komplikuotus“, – apibendrino užsienio reikalų ministras.
ELTA primena, kad Premjeras 2018 metais ne kartą išsakė nuomonę, jog esami Lietuvos ir Rusijos santykiai nėra pakankami ir ragino juos atnaujinti.
Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesų, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbus transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.
Anot S. Skvenelio, glaudesni kontaktai su Rusija leistų geriau suprasti ir Maskvos pozicijas.
Tačiau Premjero ne kartą akcentuoti raginimai intensyvinti Lietuvos ir Rusijos santykius sulaukė daug priekaištų tiek iš politikų, tiek iš apžvalgininkų.
Premjero retorika akivaizdžiai skyrėsi nuo to, ką šiuo klausimu akcentavo Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.
Pasak Prezidentės Dalios Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.
Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius taip pat ne kartą akcentavo, kad kol kas nėra pagrindo glaudesniam Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimui.
Politologai kritikavo Premjerą nesuderinus savo pasisakymų su užsienio reikalų ministru ir Prezidente. Pasak politikos ekspertų, S. Skvernelio išsakyti raginimai atnaujinti santykius su Rusija yra susiję su artėjančiais Prezidento rinkimais Lietuvoje, kuriuose Premjeras gali dalyvauti.
Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Angelė Nelsas yra ilgametė JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė, BAFL (Amerikos baltų laisvės lygos) narė ir BAFL Los Andželo skyriaus direktorė. Taip pat – NATO žvaigždės medalininkė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pokalbis su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstoveAngele Barkauskaite-Nelsas
Daiva Tamošaitytė: Mūsų pokalbyje mane domina JAV Prezidento Donaldo Trumpo veiklos įvertinimas praėjus pakankamam laikotarpiui nuo išrinkimo į postą, kad išryškėtų jo prioritetai darbais. Prezidento pozicija po ryžtingų veiksmų Sirijoje tarsi nuramino nuogąstavimus dėl pernelyg šiltų santykių su Rusija. Spekuliacijų šia tema, deja, labai daug. Daugiau ar mažiau simpatijų pelnė naujasis vadovas, kuris nėra tradiciškas ir kupinas naujovių, bet viskas tarsi įsivažiavo į vėžes. Jūs esate labai arti Baltųjų rūmų kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė, tad pateikite savo požiūrį.
Angelė Nelsas: Niekada neslėpiau savo pažiūrų ir politinės pakraipos tiek Lietuvos, tiek Amerikos atžvilgiu: visada rėmiau Tėvynės Sąjungą, konservatorius ir ypač krikščionis demokratus. Kadangi mano Tėvelis bendravo su prelatu Mykolu Krupavičium, jam krikščioniškos pažiūros buvo labai artimos, ir aš augau toj konservatyvioj erdvėj. Kada ištekėjau, su vyru Romu pažiūros sutapo. Mums niekad nepatiko amerikietiškas kairysis sparnas, kuris labiausiai siekė bendravimo su Sovietų Sąjunga. Išgyvenus išbėgimą iš namų ir okupaciją socialistinės pažiūros netiko. Tačiau Amerikos universitetus baigusi jaunesnioji karta yra žymiai liberalesnių pažiūrų. Nei jų blogesnės, nei mūsų geresnės, nes kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimus. Mums patiko Prezidentas Harry Trumenas, kuris priėmė tiek daug mūsų pabėgėlių. Bet turiu prisipažinti, kad vieną kartą gyvenime balsavau už demokratų kandidatą – Johną Kennedį, nes buvo laikas, kai jis labai gerai kalbėjo ir atrodė stiprus žmogus. Kodėl katalikas negali būti prezidentu? Paskui Amerika pradėjo slyst kairėn. Mes buvome nepatenkinti Billu Clintonu. Žmonės jį išgelbėjo nuo apkaltos, nes jis melavo visai tautai dėl ryšių su moterimi, ir tas melas pasiteisino. Bet jis buvo toks įžvalgus politikas, kad suprato, jog per daug nuėjus į kairę ekonominiai rodikliai smunka, todėl patraukė į vidurį.
Buvo ilgesnio ir trumpesnio valdymo prezidentų. Mums buvo svarbu, koks jų požiūris Baltijos valstybių klausimu. Neslėpsiu, kad pokalbyje su viena liberaliausių Kalifornijos senatorių Barbara Levy Boxer pasakiau, kad balsuosiu už ją jei bus atsižvegta į Baltijos valstybių ekonominį klestėjimą ir galimybes. Ji buvo labai nustebinta ir pasakė: „Nejaugi jūs taip rūpinatės buvusia savo Tėvyne, kad galėtumėte keisti savo požiūrį ir balsuoti už mane?“ Atsakiau, kad esame taip įsipareigoję ir susirūpinę, kad du milijonai valstiečių padės ir balsuos už tuos, kurie padės Baltijos valstybėms. Kai radosi Hillary Clinton ir Barako Obamos kandidatūra, kurių nė vienas netiko, atsakiau ir per radijo programą Aurimui Peredniui, kad tai būtų tragiška ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui. Tokia mano nuostata buvo dėl to, kad sekiau visų politikų nuostatas parlamente ir kongrese. Mūsų bičiulių nuomone jis nebuvo nei geras senatorius, nei ypatingai pasireiškęs, dažniausiai nebalsuodavo nes niekad jo ten nebuvo. Maniau, kad jis nebūtų geras prezidentas ir kad jį iškėlė kažkokios jėgos vien dėl to, kad jis buvo juodaodis.
Amerika jau buvo pribrendus ir tokia politiškai korektiška, kad turėjai bijoti išreikšt savo nuomonę – neduok Dieve jei kažkas buvo nusiteikęs prieš kitą rasę. Kai mes atvykom į Ameriką, ji buvo 60 procentų kitokia, konservatyvi ir religiškai, ir politiškai, nes žmonės bėgo į ją nuo persekiojimų.
Bet galbūt tarp jų buvo daug laisvamanių, pagrindusių liberalizmą? Juk į Ameriką iš Senojo pasaulio plūdo nepatenkinti santvarka žmonės, taip pat nusikaltėliai, ekonominiai pabėgėliai. Kontingentas – nevienalytis.
Man jaunai Europa tada atrodė daug progresyvesnė. Kalbu apie šeštąjį dešimtmetį.
Tačiau juk buvo Woodstock‘as, išsilaisvinimas iš socialinių varžtų ir prietarų… Mums iš anapus geležinės uždangos būtent Amerika simbolizavo laisvę ir pažangą.
Viskas apsivertė aukštyn kojom, žmonės tapo beveik neribojamų laisvių ir pažiūrų. Didžiausias pokytis atėjo iš Europos, iš Anglijos. Bet čia gana padori visuomenė, tvarkinga ir religinga.
Obama buvo geras gatvės oratorius, o man rūpėjo ne jo odos spalva, o ar jis rūpinsis pirmiausia amerikiečiais. Jaunas, charizmatiškas, nepriekaištingo elgesio, jis buvo gerai parengtas. O vėliau, kai žmonės juo nusivylė ir manęs klausdavo: „Kaip tu žinojai, kad jis toks kairysis, globalistas, kaip prezidentas savo veiksmais ir nutarimais šalį žlugdo, kad jam visiškai nerūpi Amerika?“ atsakydavau, kad mes jau gyvenome tokioje sistemoje, kurioje dabar gyvena mūsų tėvynainiai, giminaičiai, ir kad man, mano vaikams ir anūkams ji čia, Amerikoje, nepriimtina. Maniau, kad stipri Amerika yra paspirtis Baltijos šalims, kad bet kuriuo atveju ji visada stovėjo už jų laisvę ir nepriklausomybę. Kiek jaunų amerikiečių žuvo per II pasaulinį karą, gelbėdami Europą nuo nacių, nors tiesioginės grėsmės nepatyrė? JAV įsikišo ir nulėmė karo baigtį. Todėl mano akimis žiūrint Obama parklupdė Ameriką ant kelių. Respublikonai turėjo ir Seimą, ir Senatą, bet nebuvo efektyvūs, ką jau kalbėti apie Valstybės departamentą. H. Clinton ir B. Obama manė, kad niekas nedrįs balsuoti prieš demokratus, nes būtų palaikyti rasistais, atsilikėliais, netolerantiškais, politiškai nekorektiškais ir akimirksniu sunaikinti. Jie susitarė ir tikrai manė, kad demokratai laimės. Dabar H. Clinton kaltina Trumpą, bet ji iš dalies pralaimėjo dėl to, kad buvo prasta kandidatė. Žmonės jos nemėgo, matė rinkimų metu dirbtinumą, rėksmingumą ir į kai kurias valstijas net nevažiavo.
Amerikos vėliavos Vašingtono skvere Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir kas gi nutiko? Šalia septyniolikos respublikonų kandidatų iškilo Donaldas Trumpas. Jis jau turėjo savo TV laidas, buvo geras politikas, savarankiškas, neprašė jokių pinigų, kampanijai kelis bilijonus skyrė iš savo kišenės. Jis praktiškai savo strategija ir gudrumu įveikė 17 konkurentų, tarp jų ir Busho brolį.
Buvo manoma, kad periferijos žmonės, kaimiečiai ir darbininkai, negali nulemti rinkimų, priešingai nei universitetų elitas, kuris visas yra kairysis. Yra posakis, jog savo vaiką leisti į rytinių valstijų elitinius universitetus yra tas pats, kaip išpilti kūdikį su vandeniu. Kadangi juose vaikai visiškai perkeičiami. Žmonėms jau buvo įkyrėjęs tasai tiesiog persekiojimas ir visa korumpuota Vašingtono mašina. Tai buvo struktūra, kuri jų manymu neatliko savo darbo, valdantieji atostogavo ir nieko daug nepadarė, kaip kokie perversmininkai revoliucionieriai Prancūzijoje, Rusijoje ar kitur. Matant kaip šalis ritasi į griovį ir viskas prastėja, reikėjo kažką daryti.
Galima atmesti Trumpo reklamines „kvailystes“, pasisakymus, kuriais jis tik siekė atkreipti dėmesį, kad apie jį kalbėtų. Kitaip kairioji spauda niekad nebūtų apie jį rašius.
Bet žinome, jog Trumpas pagrindinę žiniasklaidą pats ignoravo kaip melagingą, ji jam neturėjo labai rūpėti?
Jis panaudojo Twitter‘į, kad parodytų, kaip žiniasklaida meluoja, nes yra korumpuota. Žmonės, kurie ėjo į jo susirinkimus, rinkdavosi dešimtimis tūkstančių, nes jis rado būdą kalbėtis su žmonėmis ne iš aukšto bokšto, o paprastai ir tiesiai. Jis pasirodė kaip malonus ir su visais mokantis bendrauti žmogus. Jo rėmėjai jį dievino.
Sutinku su jumis, kad žmogus gyvai atrodo visiškai kitaip, negu transliacijose priešais tūkstantines minias. Kai pamačiau BBC filmą, kuriame D. Trumpas parodytas nuosekliai ir nešališkai, supratau, kad surinkta medžiaga apie jo gyvenimą ir asmenybę yra neiškraipyta. Bet tai buvo retas atvejis, kuris skendo JAV žiniasklaidos sukeltoje isterijoje, pateikusioje sukonstruotą įvaizdį. Pagaliau faktas, kad tapęs prezidentu D. Trumpas realiai vykdo rinkiminius pažadus, yra kone apskritai fenomenalus atvejis aukštojoje politikoje.
Ir daro tai nežiūrint nomenklatūros ir demokratų, kurie kaip siena blokuoja jo kandidatus. Nė vienam prezidentui taip nebuvo, kad per visą iki šiol valdymo laikotarpį jis negalėjo sudaryti savo komandos ir patvirtinti žmones, kad jie pradėtų dirbti tuos darbus, kuriuos jis savo rinkėjams buvo pažadėjęs. Nepaisant to, per šį laikotarpį jis pasirašė tiek įstatymų pakeitimų, kaip nė vienas prezidentas. Jis yra darboholikas, miega tris keturias valandas. Sūnus sako, kad jis skambina kad ir trečią valandą nakties kokiu nors klausimu. Jo energija yra neapsakoma, jis turi vidinę aistrą ir tikslą.
D. Trumpas regimai ne tik per rinkimus, o ir ilgai iki jų mąstė, kaip Amerika turi atrodyti, ką jis darytų būdamas prezidentu.
Iš savo tėvo Trumpas gavo gal milijoną, jį pavertė 4,5 milijardo verslu, o savo vaikus augino griežtai, pavyzdžiui, jie skraidė lėktuvais paprasta klase, važinėjo traktoriais ir bendravo su žmonėmis, nes tėvas norėjo, kad jie pažintų tikrą pasaulį. Norėdamas ką nors pasiekti, Trumpas turėjo dirbti pagal sistemos dėsnius nuo apačios. Jis labai gerai ją perkando ir pažino žmones, kurie tą sistemą sukūrė.
Ir staiga jis pradėjo matyt ir girdėt, kas vyksta aplinkui. Nors jis skraidė savo asmeniniu lėktuvu, pabuvojęs ir pasivaikščiojęs po oro uostą jis teigė, kad nėra prastesnės infrastruktūros, kaip Amerikoje. Grįžęs iš Singapūro ar kitų šalių jis sakė jaučiąsis nusileidęs apleistoje trečiojo pasaulio šalyje. Niujorke toks šiukšlynas. Ir mes Europoje tokio nematėme…
Demokratai pasakė, kad ką jis bepaskirtų, visus blokuos. Trumpas paskyrė Aukščiausiojo teismo teisėju kandidatą, kuris į žemesnį teismą anksčiau gavo visų demokratų pritarimą. Tie patys pritarusieji tam pačiam asmeniui šįkart neskyrė nė vieno balso. Tai pademonstravo tik neapykantą ir neatsižvelgimą į valstybės gerovę.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mes visi žinojom, kad mokesčiai yra per dideli, gamintojai iš Amerikos išbėgo. Kas išaugino Kiniją? Pasaulio komunistinę galiūnę išaugino Amerika. Šalys nepatenkintos, kad nutrauktos laisvos prekybos sutartys. Bet Amerika buvo formaliai už nosies vedžiojama ir visur nugvelbiama. Nors labai myliu Lietuvą ir esu europietiškų pažiūrų, ir man tai rodėsi neteisinga. Pajudinus Vašingtono aparatą visi lieja įtūžį. Daroma viskas, kad Trumpas sužlugtų. Holivudas pradėjo rodyti jo kraujuotą nukirstą galvą… Inkriminuoja, kad kažkokiam modeliui uždėjo ranką ant šlaunies. Ji trisdešimt metų buvo patenkinta ir jokių privilegijų neieškojo, o pradėjo kalbėti dabar. Iš to priešininkai išpūtė didžiausią burbulą, kai tuo tarpu kiti kaltinami priekabiavimu apstoti demokratų, kurie bando kaltinamuosius apginti. Tai parodo veidmainiškumą ir dvigubus standartus. Ir kodėl tai vyksta šiandien?
Prisiminimų apie priekabiavimus po kelių dešimtmečių banga atsirito iki Lietuvos ir taip pat verčia iš postų tik žinomus žmones. Iš principo realią problemą kompromituoja būdas, kuriuo ji sprendžiama. Nemalonus ne tik asmeninio gyvenimo detalių viešinimas, privatumo ignoravimas, vertimas visus nori nenori vaikščioti po bulvarą. Akivaizdu ir tai, kad teisingumo paieškos dažnai sutampa su interesais jėgų, kurioms rūpi asmens eliminavimas iš politikos ir apskritai galios centrų.
Nuo tada, kai Trumpas buvo apkaltintas ryšiais su Rusija, eina mėnesiai, bet nieko nerandama, tik eskaluojama, ir niekas nepaklausia, kodėl H. Clinton atidavė V. Putinui 20 procentų uraniumo, kurį šis perdavė Iranui.
Tačiau kodėl prezidentas V. Putinas rinkiminės kampanijos metu rodė D. Trumpui akivaizdžiai didesnes simpatijas?
Nes jis norėjo, kad jį išrinktų. Rusijos kibernetinė veikla, dezinformacija įsišaknijusi šiuo metu visame pasaulyje. Visur jos ranka. Hakeriai taip specializavosi, kad įsikišo ir sukėlė sąmyšį net Amerikoje. Tokiais būdais buvo siekta sukompromituoti Trumpą.
Tikrai dviaukštė sąmokslo teorija…
Jos visada pasaulyje buvo kuriamos. Kai į Havaną atvyko F. Castro baltu be stogo automobiliu, kaip šiandien atsimenu, mano Tėvelis net pravirko – taip jis buvo priblokštas. Jis sakė: „Matai, vaikeli, kokia jų politinė samprata? Čionai koją įkėlė komunistai, Maskva.“ Šitiek metų Kuba buvo rakštis. Kiek Amerika užjautė Chavezą ir bendravo su juo? Taip pat su Castro, nors jis panašiai kaip Stalinas taip išnaudojo kubiečius, jog buvo baisu: tereikia pasižiūrėti, ką kalbėjo pabėgėliai iš Kubos. Todėl sakau: ačiū Dievui, kad yra Trumpas, ir kad jam pasiseks. Pavyks atkurti pusiausvyrą ir Amerika vėl bus šalis, kurioje anksčiau neturėję galimybių žmonės galės pasiekti geresnį rytojų. Paskutiniųjų metų Amerikos pataikavimas Sovietų Sąjungai, požiūris į Rusiją, jų įtakos augimo ir ypač V. Putino klastingų metodų nutylėjimas ir ignoravimas mums nepatiko. Dėl Amerikos neveiksmingumo jo pristatytos programos atsidūrė stipriausių pasaulio vadovų didžiausios įtakos centre. Putinas labai sugeba manipuliuoti žmonių nuomonėm, taip pat pačioje Rusijoje, nors Rusijos gilumoj baisu gyventi. Bet jis su oligarchų pagalba viską paėmė į savo rankas, nes jam svarbu parodyti, kad su juo skaitomasi, jo bijoma. Manipuliavimas H. Clinton ir sugebėjimas kažkokiu būdu ir mastu iš Amerikos nupirkt medžiagas, iš kurių gaminami atominiai ginklai – tai dalykai, kuriuos jis perduoda Amerikos priešams, ir kurie dabar iškyla. Tačiau žiniasklaida į tai nesureagavo, nors buvo žmonių, kaip Amerikos ambasadorius Irane; jis sakė, kad Irane nieko neįmanoma patikrinti, inspektoriai neįsileidžiami ir vyksta akių dūmimas.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tasai mažmožių taršymas, nuomonės susidarymas iš epizodų apie prezidentą D. Trumpą – ir Lietuvoje – nėra teisingas.
Bendravimas žinutėmis Twitter‘yje su žmonėmis, nusileidimas iš Olimpo buvo naujas reiškinys. Kita vertus, jis pats davė daug pagrindo apkalboms. Net neįprasta šukuosena ar kalbėsena. Tiesa, neseniai jis pats pasišaipė iš savo plaukų…
Bet pažiūrėkite, koks buvo Trumenas! Jis buvo tiesmukas ir keikdavosi, o Lyndonas Johnsonas – jis buvo suktas. Bet mes susikuriame mitus. Idealus vadovas turi būti susišukavęs taip, laikyti žmonos ranką anaip, negali paklausti žmogaus apie ką nors paprastai. O tai gali būti apsimetėliška kaukė. Trumpui nebuvo kada galvoti apie plaukus.
Mes Lietuvoje bijojome, kad Trumpas pernelyg neužsidarytų, nes transatlantiniai santykiai labai svarbūs.
Trumpo požiūris nėra užsidaryti. Jo pozicija – matyti, kad Amerika visuose sandėriuose būdavo nuskutama. Amerikos gyventojams ir mokesčių mokėtojams buvo nepriimtina, kad kiniečiai viską gauna manipuliuodami savo valiuta. Jei vyksta mainai, negali būti taip, kad jūs gaunate 500 procentų pelno, o aš – 10. Jie norėjo susilpninti Ameriką ekonomiškai, taip kaip Ronaldas Reaganas padarė su Sovietų Sąjunga, pakėlęs apsiginklavimo kainas. Taip jis sužlugdė sovietų ekonomiką, kuri nepajėgė atsilaikyti.
Kodėl visi bijojo, kad Trumpas sužlugdys NATO? Mes vietoje tai matėme kitaip. Mes važinėjome į Vašingtoną ir kalbėjomės su politikais apie Baltijos valstybių gynybą, nes jautėme, kad Rusijos įtaka auga ir tampa realia grėsme. Politikai, politologai ir NATO viršūnės mums pasakė, kad Baltijos valstybės praktiškai neapginamos. Tai sukėlė didelį rūpestį, nes pati NATO apsnūdo ir nebežiūrėjo į ateitį. Agresijos atveju užtruktų dvi dienas sukviesti NATO nares ir dar savaitę, kol jos prieitų prie vieningos nuomonės. Ką padarė Trumpas? Baktstelėjo į užpakalį ir pasakė, kad ponai, patys pradėkite rūpintis savo saugumu, pakaks mums mokėti 75 procentus už viso pasaulio gynimą, kai jūs švaistot pinigus ir visiškai nesirūpinate savo saugumu. Nors stodami į NATO prisižadėjote skirti 2 procentus gynybai. O praėjo 27 metai. Todėl isterija dėl organizaciją „žlugdančio“ Trumpo buvo niekai, kuriuos mes supratome.
Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, mažiausias finansavimas – apie 1 procentą ir mažiau – buvo vykdomas TS-LKD valdymo laikotarpiu. Taip pat tiesa ir tai, kad Lietuvos politinis elitas prezidento D. Trumpo atžvilgiu laikosi leftistinių pažiūrų. Galbūt tai nekeista, nes TS-LKD vertybiniu atžvilgiu labai supanašėjo su liberaliomis partijomis. Ir ši nuostata ne itin pasikeitė.
Tai tiesa. Kai kalbuosi su žmonėmis, atrodo, kad tai jų asmeninė nuomonė.
Įdiegtas mitas apie neprognozuojamą ir Rusijai palankų Trumpą įsitvirtino ir veikia. Palankiai apie jį atsiliepti reiškia eiti prieš srovę ar bent neturėti gero politinio skonio.
Kai George‘as W. Bushas pretendavo į prezidento postą, susisiekiau su Condoleezza Rice ir paprašiau, kad Bushas parašytų raštą, kuriuo proteguotų Baltijos valstybių priėmimą į NATO. Nes vienas dalykas yra tik žodžiu reikšti simpatijas, o kitas – parašyti oficialų dokumentą. Sakiau, jo mums reikia, kad eitume į lietuvius ir ragintume už Bushą balsuoti. Tai buvo labai svarbu. C. Rice tai nepatiko, bet ji nuėjo pas kampanijos vadovą J. Fischerį ir paprašė parašyti šį dokumentą.
Kaip manote, ar B. Obama būtų parašęs tokį dokumentą dėl mūsų priėmimo į NATO? Tiesa, yra taryba ir kitos struktūros.
Taryba yra, ir būtų gerai, jei visi žmonės joje būtų nusiteikę už. Iš kitos pusės, prezidentas gali pasakyti, ko jis nori. G. Busho administracijoje spaudos atstovas beveik susikumščiavo dėl Lietuvos. Toje aplinkoje pažiūros taip pat skirtingos. Todėl Trumpo nuostata labai džiaugėmės, nes tai reikiama principinė pozicija, antraip atrodytų, kad Lietuva vėl neiššovė nė šovinio. Tėtis sakė: „Jie gėrė ūkininkų kraują, buvo penki generolai, o kai reikėjo Lietuvą gint, visi išsigando ir nesipriešino. Neiššovė nė šovinio.“ Ir dabar Lietuvoje kariuomenės savigarbos, geros savijautos kėlimas daro poveikį visai Lietuvai. Jau pradėjome džiaugtis ir didžiuotis savo kariuomene, Kariuomenės diena.
Pokario partizanai to nesulaukė, bet amžiaus pabaigoje „amerikonai pagaliau atėjo“: pati savo akimis mačiau ir girdėjau istorinę prezidento G. W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje. Lietuvos priėmimas į NATO, manau, buvo pats didžiausias pasiekimas naujojoje šalies istorijoje.
Svarbus matymas iš abiejų pusių. Todėl mes pasikvietėme vieną demokratą ir vieną respublikoną, kad būtume nešališki.
Ką dar pasakytumėte apie prezidentą D. Trumpą, ko mes nežinome? Aišku viena, kad jis labai kantrus ir toliaregiškas žmogus.
JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA-ELTA nuotr.
Jis mąsto strategiškai. Kaip verslininkas jis įgyvendino savo planus ir susidūrė su daugeliu aspektų. Todėl dabar valdydamas Ameriką iš Vašingtono jis nežiūri vien politiko žvilgsniu, bet kaip realistas siekia, kad būtų padėti geri pamatai. Stengiasi įdiegti amerikiečiams savigarbą. Jis nėra joks rasistas, su juo dirba įvairių rasių ir pakraipų žmonės. Kol kas nesigirdi, kad jį patrauktų į teismą koks nors darbuotojas dėl pažeidimų. Jis gyvenime daug pasiekė, bet svarbiausia, kad Trumpas nori pakelti ne tik Amerikos prestižą, bet ir ekonomiką. Amerika labai prasiskolinusi. Jis nenori, kad šalis sėdėtų komunistinės Kinijos kišenėj ir leistų pinigus neaiškiems projektams, tokiems, kaip klimato atšilimas. Albertas Gore‘as pats skraidė didžiausiu lėktuvu, išmetančiu daugiau teršalų nei gamykla. Trumpas sutvarkė veteranų sistemą. Mėgina pakeisti sveikatos sistemą.
Jeigu jam dar pasiseks sumažinti mokesčius ir susigrąžinti pabėgusius gamintojus, atsiras darbo ir žmonės galės gyventi iš savo uždarbio, o ne iš valstybės išmokų. Kaip kadaise, kai emigrantai sunkiai dirbo, bet galėjo susitaupyti ir kažką palikti savo vaikams. Dar jis nori atsisakyti vadinamojo „mirties mokesčio“. Tėvai, sukaupę santaupas ir jau sumokėję mokestį valstybei, mirdami savo vaikui palieka dar vieną mokestį. Už tą patį mokama dvigubai. Kartais, neturėdami grynų pinigų, paveldėtojai praranda ar mažą ūkelį, ar didelį, kurį galėjo išlaikyt ir dirbt kol buvo gyvi tėvai, nes turi sumokėti „mirties mokestį“. Tada jie turi ūkį parduot. Jeigu aš naudojau vieną ar du gabaliukus popieriaus taupydama senatvei, dabar gal noriu pagelbėti sergančiam žmogui, tai palieku santaupas vaikams, kurie nubausti, nes priversti už jas mokėti. Tai baisi neteisybė.
Sėkmė priklauso ne tik nuo prezidento, bet ir nuo respublikonų, Senato.
M. Pompeo: JAV sankcijos Rusijai turi būti sugriežtintos. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinės Valstijos turi dar labiau sugriežtinti sankcijas Rusijos atžvilgiu. Tai ketvirtadienį pareiškė Mike`as Pompeo, kurį prezidentas Donaldas Trumpas pasiūlė į JAV valstybės sekretoriaus postą.
Jis kalbėjo JAV Kongreso Senato Užsienio reikalų komitete, kur buvo svarstoma jo kandidatūra.
„(Rusijos prezidentas) Vladimiras Putinas dar nepakankamai suvokė JAV signalą. Ir mes turime toliau dirbti šia linkme“, – pažymėjo M. Pompeo, kuris šiuo metu yra Centrinės žvalgybos valdybos direktorius.
Pasak jo, šiuo metu beveik visais Maskvos veiksmais tarptautinėje arenoje siekiama „pakirsti Vakarų demokratiją“, ir Vašingtonas „negali leisti“, kad Rusija realizuotų savo norą tapti nauja pasaulio lydere.
JAV administracija turi duoti atkirtį Kremliui kiekviename regione ir kiekvienoje srityje – ar tai būtų kibernetinė erdvė, ar ekonomika, teigė M. Pompeo. „Mes privalome daryti visa, kad Vladimiras Putinas nepasiektų savo galutinio tikslo“, – pabrėžė kandidatas į JAV valstybės sekretoriaus postą.
Tebesitęsiant Londono ir Maskvos diplomatiniam ginčui, Rusija penktadienį atliktą į Jungtinę Karalystę (JK) atskridusio Rusijos oro linijų bendrovės „Aeroflot“ lėktuvo patikrinimą pavadino „akivaizdžia provokacija“.
JK teigimu, ji atlieka įprastinius lėktuvų patikrinimus, siekdama apsaugoti šalį nuo organizuoto nusikalstamumo ir žmonių, bandančių atsivežti į šalį kenksmingų medžiagų.
Rusijos ambasada Londone teigė, neva penktadienį Londono Hitrou oro uoste įvykdytas lėktuvo iš Maskvos apieškojimas yra „neįprastas“.
Rusijos ambasada mano, kad lėktuvo apieškojimas susijęs su diplomatine krize, kilusia dėl buvusio dvigubo Rusijos agento Sergejaus Skriaplio ir jo dukros Julijos apnuodijimo JK teritorijoje.
„Matėme dar vieną akivaizdžią JK institucijų provokaciją“, – skelbė ambasada ir pridūrė, kad britų pareigūnai iš pradžių norėjo apieškoti lėktuvą nedalyvaujat jo įgulai, tačiau galiausiai leido kapitonui dalyvauti patikrinime.
„Neturime kito paaiškinimo kaip tik šis, kad incidentas Hitrou oro uoste vienaip ar kitaip yra susijęs su priešiška politika, kurią JK vyriausybė vykdo Rusijos atžvilgiu“, – skelbiama Rusijos ambasados pranešime.
Rusijos ir Vakarų santykiai krizėje atsidūrė po Skripalių apnuodijimo JK teritorijoje. Sergejus ir Julija Skripaliai jau nuo kovo 4 dienos gydomi ligoninėje. Teigiama, kad moters sveikata gerėja.
Britų institucijų teigimu, jie buvo apnuodyti Sovietų Sąjungoje sukurta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Bendravimo su Rusija klausimas Premjero Sauliaus Skvernelio retorikoje vis dar kelia trintį. Tai, kad Premjeras tokios trinties, nepaisant aštrėjančio Vakarų ir Rusijos santykių konteksto, nebijo, rodo, kad Premjero tikslai neapsiriboja santykių su Maskva intensyvinimo didinimu. Prezidento rinkimai, samprotauja politologai, kad ir kaip išsisukinėtų Premjeras, vis dar jo prioritetų sąraše.
Tai, kad kelionė į Prezidentūrą lieka tarp S. Skvernelio interesų išdavė ginčas, į kurį Premjeras įsivėlė pirmadienį.
S. Skvernelis LRT laidoje „Forumas“ susiginčijo ir propagandistu išvadino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiąjį analitiką Marių Laurinavičių, negailėjusį kritikos Premjero intencijoms atkurti politinius Lietuvos ir Rusijos santykius.
Tiek kritika, kurios Premjeras susilaukė metų pradžioje prakalbęs apie santykių su Maskva atnaujinimą, tiek pirmadienį pristatyta Lietuvos grėsmių vertinimo atskaita, tiek tai, kad Rusija už buvusio Rusijos šnipo apnuodijimą Anglijos Solsberio mieste susilaukė nuo Šaltojo karo nematytų Vakarų sankcijų, nebuvo pakankama priežastimi ne tik atsiimti deklaruotas idėjas, bet jas šiek tiek ir sušvelninti.
Premjeras pirmadienį vykusioje televizijos laidoje priminė, kad Lietuva yra vienintelė iš ES valstybių, kuri neturi politiniu lygmeniu santykių su Rusija.
Šį kartą S. Skvernelis pateikė naujų argumentų, kodėl, anot jo, reikėtų politinių santykių su Maskva. Vyriausybės vadovo nuomone, artėjant pasaulio futbolo čempionatui, kuris vyks vasarą Rusijoje, terorizmo grėsmė, kaip ir visada per tokius įvykius, išaugs. Todėl, akcentavo Premjeras, Lietuvai, per kurią tranzitu judės sirgaliai, svarbu į šiuos klausimus reaguoti neizoliuotai.
„Mums yra svarbu, todėl turi būti tam tikras kontaktas, kuris galėtų apsaugoti mūsų šalies nacionalinius interesus“, – akcentavo Premjeras.
M. Laurinavičiui sureagavus, kad tokiems klausimams, kuriuos paminėjo S. Skvernelis, jokio politinio bendradarbiavimo nereikia, Premjeras aštriai atšovė, kad tai tik jam taip atrodo.
„Tai jums taip atrodo. Visada lengva šnekėti, liežuviu malti, nesusidūrus gyvenime su realybe. Deja, yra kitaip“, – kalbėjo S. Skvernelis, vėliau M. Laurinavičiaus kalbas pavadinęs tiesiog propaganda.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija
Tokių primirštų kalbų grąžinimas į eterį būtent tuo metu ir tokiame kontekste, kai santykius su Rusija sunku interpretuoti kitaip nei priešiškus, kelia natūralius klausimus – kodėl Premjeras tiesiog kultūringai nenutyli prireikus kalbėti šia, galima sakyti, ne itin patogia tema.
Politologai tokį elgesį aiškino neatmesdami galimybės, kad Premjeras, nepaisant jo dviprasmiškų pareiškimų kovo 16 d. vykusioje Delfi konferencijoje, vis dar galvoja apie kėdę Daukanto aikštėje.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virginijaus Valentinavičiaus neįtikino Premjero kalbos šioje konferencijoje, kad Premjero pozicija jam leidžianti realizuoti suplanuotus darbus, o koncentruotis į kitus iššūkius jis nematąs „jokių galimybių“.
„Tuo, kad Saulius Skvernelis nedalyvaus rinkimuose patikėsiu tik tada, kai tikrai juose nedalyvaus“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Anot politologo, išlieka nemaža tikimybė, kad Premjeras sugalvos išbandyti savo jėgas Prezidento rinkimuose.
„Skvernelis labai aiškiai ruošiasi Prezidento rinkimams ir dirba savo rinkėjui. Skvernelis nėra narys, bet labai aiškiai susijęs su „valstiečių ir žaliųjų“ partija, kurią aš laikau faktiškai kolūkinės Lietuvos reinkarnacija. Manau, kad Skvernelis pagrįstai daro prielaidą, jog tarp šitos partijos rinkėjų yra daug žmonių, kurie jaučia nostalgiją tarybiniams laikams. Ir toks kitoks požiūris į Rusiją demonstruojamas, dabar jau galima sakyti, nuosekliai. Kitaip tariant, šis požiūris modeliuojamas pagal įsivaizduojamą „valstiečių“ rinkėją“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Antroji priežastis, kodėl S. Skvernelis neatsisako savo retorikos Rusijos klausimu, anot politikos eksperto, yra tai, kad Premjeras yra jautrus verslo poreikiams.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Premjeras savo jautrumą verslo interesams parodė pradedant Darbo kodeksu, baigiant visokiais palengvinimais įvežti beveik be išankstinių sąlygų pigią darbo jėgą iš Rytų“, – aiškino V. Valentinavičius.
„Manau, kad Skvernelis šitaip kalbėdamas tiesiog be ypatingų reveransų atspindi verslo interesus“, – apibendrino MRU docentas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad, jo nuomone, S. Skvernelio prezidentinių galimybių diskusijos vyks tol, kol nebus patvirtinta ir nebaigtas pilnas kandidatų į prezidentus sąrašas. „Taigi apie Skvernelį mes kalbėsime visą laiką“, – pabrėžė profesorius.
L. Bielinis, aiškindamas S. Skvernelio pasisakymus, atkreipė dėmesį į kelis, jo nuomone, svarbius aspektus. Pasak VDU profesoriaus, Premjeras kalbėdamas apie santykių su Rusija problemas siekia atrodyti ne kaip politikas, bet kaip valdininkas.
„Jis elgiasi ne kaip politikas, o kaip valdininkas. Ir jis žvelgia į santykius su kaimynais kaip į techninį veiksmą“, – kalbėjo L. Bielinis, pabrėždamas, kad administraciškai tikslių problemų formulavimas yra vienas iš Vyriausybės vadovo pareigų.
Kitas aspektas, anot L. Bielinio, yra siekis atskirti savo nuomonę nuo Prezidentės.
„Premjeras nenori įeiti į Prezidentės galių lauką. Jis siekia parodyti, kad užsienio politikoje irgi yra tam tikri veiksmai, kurie atliekami ne vien prezidentiniu lygmeniu, o vykdomi administraciniu Vyriausybės lygmeniu“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad toks laviravimas, kai vienu metu siekiama dengtis techniniais, o kitą kartą politiniais argumentais, yra tiesiog šio Premjero darbo stilius.
„Jis laviruoja. Čia jo stilius. Šiandien jam tai, ko gero, yra naudinga“, – aiškino L. Bielinis.
Tai, kad S. Skvernelis lieka ištikimas savo pozicijai, nors su jo pozicija nesutinka realiai už užsienio politiką atsakingos institucijos, įtarimų sukėlė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) docentui Giedriui Česnakui.
Politikos eksperto nuomone, tai, kad Premjeras po visos ažiotažą sukėlusios istorijos neieškojo kompromisų su Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra, tiesiog gali reikšti tai, kad tikrieji tokios komunikacijos interesai yra paprasčiausiai siekis krautis politinius dividendus prieš būsimus rinkimus.
„Premjeras turi kalbėti su užsienio reikalų ministru ir Prezidente dėl užsienio politikos gairių. Konsensusas turi būti pasiektas“, – pabrėžė G. Česnakas.
„Mes neturime pamiršti, kad ne individualūs interesai turi apspręsti politikos pokyčius. Turi būti konsensusas tiek Prezidento, pagal Konstituciją, tiek užsienio reikalų ministro. Mažosios valstybės turėtų viduje išlaikyti vieningą kryptį. Alternatyvių krypčių turėjimas viduje gali kelti tam tikrą nestabilumą ir disbalansą ar net valstybės susiskaldymą“, – sakė politologas.
Metų pradžioje Premjeras kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Šis pareiškimas S. Skvernelio atžvilgiu sukėlė nemažai kritikos iš politikų ir politologų. Premjeras kritikuotas dėl to, kad nederina tokių pasisakymų su kitomis, už užsienio politiką atsakingomis institucijomis, tiek dėl to, kad neatsižvelgia į agresyvius, į kompromisą nenukreiptus Maskvos veiksmus.
Po ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusios Premjero komunikacijos pasisakė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų.
Dvi didžiosios šventės – Vasario 16-ji ir Kovo 11-oji – jau už mūsų pečių.
Bet visus metus dar švęsime Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, nors penkiasdešimt jos metų ir prašapo, palikę gilius randus ir žaizdas mūsų kūnuose ir sielose.
Tos žaizdos gyvos ir šiandien, – tai trumpam užsitraukia, tai vėl atgyja. Visokiais pavidalais.
O laikas bėga pašėlusiai greitai. Tokiu pat pašėlusiu greičiu randasi ir naujos pasaulinės technologijos, bei greitai ir nenuspėjamai vykstanti pasaulio sandaros kaita. Kaip miražas, – tai priartėjantis, tai vėl nutolstantis -, prieš akis.
Ir nuolatinis spėjimas: kas toliau?
Iki 2014 – ųjų sąlyginai gyvenome ramiai. Daug kas šaipėsi, ir ne tik mūsų kaimyniniuose rytuose, bet ir pas mus, Lietuvoje, kam perkame tuos kelis tankus, su kuo ruošiamės kariauti. Net tokie žmonės, kaip režisierius Rimas Tuminas, iš Maskvos varpinės panašiai kalbėjo… Gan skeptiškai į mus žvelgė ir snūduriavusios, užliūliuotos senosios Vakarų Europos politinis elitas: ko ta Lietuva gyvena seniai išnykusių baubų fobijomis?
Gal tik vienintelis politikas Vytautas Landsbergis bandė įspėti: meška snūduriuoja, bet ji anksčiau ar vėliau nubus.
Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos 2014-aisiais, invazijos į Rytų Ukrainą daug kam atsivėrė akys. Per daugelį Rusijos propagandinių kanalų jau ketverius metus atvirai kalama mintis, jog ukrainiečių siekis susigrąžinti Krymą yra tiesiog tušti pamišėlių kliedesiai. To niekada nebus, net jeigu Vakarai ir toliau įvedinės naujas sankcijas Rusijai. Rusai neleis antrąsyk parklupdomi ant kelių (suprask, esą devyniasdešimtaisiais klastingieji Vakarai juos buvo parklupdę…).
Ir tai ne pabaiga: reikia susigrąžinti visas sovietinės imperijos ribas. Nors tokias mintis skleidžia lyg ir tik patys radikaliausi Rusijos politikai bei kitokie marginalai, imperatyvą tam tokiam mąstymui davė pats caras Putinas, andai viešai prisipažindamas, jog didžiausia katastrofa jam pačiam 20-ajame amžiuje buvo sovietų sąjungos subyrėjimas.
Džinas iš butelio paleistas.
„ … Žmogus nori tiesiog gyventi – be didžios idėjos. Rusų gyvenime niekada nieko panašaus nebūta, nieko panašaus nerastume ir rusų literatūroje. Mes iš esmės – karo žmonės. Arba kariavom, arba ruošėmės kariauti. Niekada negyvenome kitaip. Iš čia mūsų karinė psichologija. Net ir taikos sąlygomis viskas kariškai: trata būgnas, plaikstosi vėliava… širdis netelpa krūtinėj… Žmogus nesuvokė, kad yra vergas, jis net mylėjo savo vergiją…“
Taip tvirtina Nobelio literatūros premijos laureatė rašytoja Svetlana Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.
Ir ji visiškai teisi.
Rusija negali nekariauti. Jai reikia atkuri savo didybę, savo civilizaciją, parodyti savo išskirtinumą (koks jis, žinome, kokia tai išskirtinė civilizacija, neaišku).
Reikia rasti priešų, kurie tai didybei atkurti nuolat trukdo.
Ji jau trečius metus kariauja Sirijoje, demonstruodama savo raumenis. Atrodo, ilgam įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje.
Savo metiniame pranešime Putinas su piktdžiuga kalbėjo apie naujus Rusijos superginklus, prieš kuriuos bejėgiai bus NATO priešraketiniai skydai. Iš jų liks tik kiauras rėtis…
Kas tai, jeigu ne akivaizdus grąsinimas visam pasauliui?
Net ir prieš pat prezidento rinkimus nepasibodėjo pademonstruoti savo galios ir nesiskaitymo su pasaulyje įsitvirtinusiomis normomis – Didžiojoje Britanijoje buvo ciniškai „Novičioku“ nunuodytas buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo dukra. Šekite, mes galime bet ką ir bet kur daryti, ir dar šaipytis!
Jeigu iki vakar dienos, kai, niekam pasaulyje neabejojant, ketvirtajai šešerių metų kadencijai vėl buvo išrinktas Putinas, dar ruseno nedidelė viltis, jog prie balsadėžių ateis negausi dalis rusų (Kremlius to labiausiai ir bijojo) ir taip bus galima suabejoti naujojo senojo prezidento legitimumu, net ir opozicijai raginant boikotuoti rinkimus, – atsitiko visiškai priešingai.
Atėjo rekordinė dalis rusų, ir balsavo už Putiną.
Nes tai daugumai nesvetimas kraujo skonis. Jie jį atsimena nuo Čečėnijos karo laikų, Gruzijos užpuolimo…
Dabar galima tik spėlioti, kaip gyvensime nuo Putino ligi Putino, alsuojančio visam civilizuotam pasauliui į pakaušį, likusius šešerius metus, tačiau aišku viena: Rusijos ambicijos yra nepažabojamos, ir todėl viskam turime būti pasirengę.
Slaptai.lt svečias – Mykolo Riomerio Universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius. Šį sykį mūsų tema: kokius santykius su Rusija derėtų Lietuvai palaikyti, o kokių – ne? Taip pat gvildenama JAV pozicija bei kai kurie Amerikos prezidento Donaldo Trampo sprendimai.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – videointerviu su europarlamentaru Valentinu Mazurioniu. Pokalbio tema – Europos Sąjungos privalumai ir trukumai. Nepaisant, kad ES nėra šiltnamis, Lietuva be ES prapultų. Tačiau Briusuelio ir Strasbūro bosai privalo suprasti, kad ES šalys – labai skirtingos, ir „per prievartą mes vieningesni netapsime”.
Be to, Rusija tik ir laukia, kad ES narės tarpusavyje susikivirčytų. Europarlamentaras Valentinas Mazuronis įsitikinęs, kad ne tik Rusijai būtų naudingas ES susilpnėjimas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Pradėkime nuo to, kuo antrame tekste apie „suprantančius“ V.Putiną baigėme – ironiška, kad Kremlius nepakenčia jokių separatizmo apraiškų Rusijos Federacijoje, užtat visokeriopai palaiko Vengrijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, Vokietijos, kitų Europos kraštutinių dešiniųjų raginimus uždaryti sienas ir baigti svajas apie vieningą Europą nacionalizmo naudai.
Maskvos režimas savo šalyje yra uždraudęs Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ (beje, traktato didaktiniais sumetimais ne taip seniai nepabijota išleisti Vokietijoje), tačiau siekdamas plėsti savo įtaką remia kraštutinius dešiniuosius Europos Sąjungoje (ES) bei Amerikoje. Kokioje Austrijoje jauniems leidėjams, žurnalistams bei verslininkams neramu dėl demokratijos jų šalyje, kai 52 proc. rinkėjų palaiko ksenofobinę „Laisvės partiją“.
Pasak Vienos humanitarinių mokslų instituto bendradarbio, knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji Vakaruose: tango no“ autoriaus Antono Šechovcovo, Europos dešiniųjų radikalėjimas tiesiogiai sietinas su jų įkarščiu lobuoti Kremliaus interesus.
Vienas „Laisvės partijos“ lyderių rusakalbis Johannas Gudenus dažnai komunikuoja su Rusijos ir Baltarusijos politikais bei verslininkais ir agituoja už glaudesnius ryšius su Kremliumi. Spaudos konferencijoje praėjusių metų sausį politikas ragino ESkolegas imti pavyzdį iš V.Putino, kuris esą atliepia savo liaudies lūkesčius, o ne tarnauja Amerikai bei NATO.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014-ųjų birželį, kai nė viena Jungtinių Tautų (JT) šalis narė nepripažino Krymo aneksijos, Rusijos valstybės dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pasikvietė J. Gudenų į Maskvą, kur šis pavadino Europą esant NATO įkaite bei pagyrė Kremliaus politiką Kijevo atžvilgiu. Politikas nuolat kartoja, jog tai Vašingtonas primetė ES sankcijas Rusijai po šios agresijos prieš Ukrainą. Beje, artimiausiu metu panaikinti sankcijas V.Putino draugijoje pernai žadėjo ir „neliberalios demokratijos“ šalininkas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.
Dešinieji populistai siūlo „susitaikyti“ su Maskvos agresija prieš Ukrainą naudodami taktinį argumentą, esą V.Putinas ir rusai neatsitrauks jokiomis aplinkybėmis. Tai įsipiešia į apskaičiuotą Kremliaus strategiją, kurios tikslas – destabililizuoti Vakarus, provokuojant nuolatinius susišaudymus Ukrainos rytuose, rengiant kibernetines atakas prieš demokratinius institutus, siekiant plėsti rusakalbių mažumų įtaką užsienyje, na, ir išnaudojant konservatyvių nacionalistinių partijų simpatiją V.Putinui. Kaip laikraštyje „Berlingske“ (2017 10 04) yra komentavęs danų publicistas Samuelis Rachlinas (beje, kilęs iš Sibiro), V.Putino politiniai technologai daug metų mėgina „įpiršti“ Rusijos prezidentą kaip pasaulinio konservatizmo lyderį, maždaug, laikas liautis demonizuoti V.Putiną, juk jis iš tiesų sąjungininkas ir gal net vienas civilizacijos vedlių. Užsienio nacionalistai-populistai tam reikalui tinka kaip geriausi partneriai.
Rusijojje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Tenka konstatuoti, iš dalies pavyksta retušuoti reputaciją politinio lyderio, kuris ne kartą pažeidė tarptautinę teisę bei pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo įsiveržė į suverenių Europos valstybių Ukrainos bei Gruzijos teritorijas. Toks lyg ir kognityvinis disonansas – Rusijos prezidento šalininkai Vakaruose mėgina jį sugrąžinti į padorią politinę draugiją, kai Maskva tuo pat metu stengiasi išbalansuoti tų pačių Vakarų politinę sistemą iš vidaus.
A.Šechovcovas pastebi, jog santykinės kraštutinių dešiniųjų pergalės praėjusių metų rinkimuose kai kuriose ES valstybėse signalizuoja ne tiek apie jų stiprėjimą, kiek tai, jog tradiciniai politiniai elitai nebesugeba atremti naujų iššūkių, tokių kaip pabėgėlių krizė. Pats gyvenimas daugiau mažiau legalizuoja radikalius dešiniuosius ir net verčia centristines dešiniųjų partijas slinktis dešiniau, kas tik didina Kremliaus apetitą būtent šiame politiniame segmente ieškoti partnerių.
2016-iesiems artėjant į pabaigą (2016 11 06) „Independent“ pateikė keletą „naujojo europietiškojo fašizmo“ (dienraščio apibūdinimas) personifikacijų, isteblišmentui save priešpastatančių nacionalistų euroskeptikų. Tarp jų – austrų „Laisvės partijos“ vienas lyderių Norbertas Hoferis, rekomendavęs piliečiams „logiškai reaguoti“ į pabėgėlių krizę įsigyjant šaunamuosius ginklus, atvira Kremliaus simpatikė Marina Le Pen interviu BBC žadėjo tapusi prezidente „paleisti“ Prancūzijoje „globalios revoliucijos“ trečią etapą (pirmas buvo „Brexitas“, antras – Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu), kuris reikštų Prancūzijos išstojimą iš NATO. Geertas Wildersas Koraną yra palyginęs su Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ ir pradėjęs kampaniją dėl jo uždraudimo Nyderlanduose. Buvusi „alternatyvos Vokietijai“ lyderė Fraukė Petry daugiakultūriškumą išvadino „komposto duobe“, „Švedijos demokratų“ vadas Jimmis Åkessonas pasisako prieš savo šalies visavertę narystę ES. Vengrijos „šefas“ Viktoras Orbanas pernai ne tik pabandė išprašyti iš Budapešto Centrinės Europos universitetą, bet ir įvykdė eilinę (tai reiškia, ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs savo šalies piliečiams anketą „sustabdysime Briuselį“, kurioje išdėstyti šeši klausimai apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Kaip matome, Kremliui tikrai yra „ant ko statyti“.
Minėdamas Kristaus krikšto šventę, V. Putinas pasinėrė į ledinį vandenį. EPA-ELTA nuotr.
Šių metų sausio 10-ąją JAV senatorius demokratas Benas Cardinas pristatė 200 puslapių pranešimą „V.Putino asimetrinė ataka prieš demokratiją Rusijoje ir Europoje, jos pasekmės Amerikos nacionaliniam saugumui“, kuriame analizuojamas Kremliaus kišimasis į JAV bei Europos politiką paskutinius porą dešimtmečių (nuo 1999-ųjų). Pasak jo, V.Putinas visą laiką tobulina savo asimetrinį arsenalą, pašauktą ardyti per pastaruosius 70 metų JAV ir Europoje sukurtus demokratijos institutus, o Vakarai kol kas nesugeba efektyviai atremti Kremliaus „hibridinių atakų“, nors pastaruoju metu plečia sankcijas Maskvai ir nutarė tiekti rusų agresiją patyrusioms Ukrainai bei Gruzijai letalinius ginklus.
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pranešime daroma išvada, kad Kremlius kišosi į 19-os Europos valstybių politiką, rytinėje Senojo Žemyno dalyje tą paprastai lemdavo šalių sprendimas rinktis vakarietišką raidos kelią bei vystyti ryšius su NATO. Taip pat konstatuojama, jog dabartinis Rusijos režimas perėmė daugelį dar Sovietų Sąjungos taikytų poveikio metodų, tokių kaip dezinformacija, politinis, ekonominis, karinis spaudimas (įskaitant provokacijas bei tiesioginį kišimąsi), parama radikalioms grupėms bei partijoms.
Kita vertus, nereikia ir demonizuoti radikalų. Tarkime, W.Wildersas po Nyderlandų Atviro universiteto teisės kursų baigimo išvyko į Izraelį, kur gyvendamas daug keliavo po kaimynines arabų šalis. Aršiu Islamo kritiku tapo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų, 2006-aisiais įsteigė „Laisvės partiją“, 2008 metais susuko daug triukšmo sukėlusį trumpametražį filmą „Fitna“, kuriame citatas iš Korano bei musulmonų radikalų citavimą mėgino susieti islamistų teroro aktais bei taip įtikinti žiūrovus barbariška šios religijos prigimtimi. Wildersas „ir kiti“ kurį laiką keliavo tradicinį politiko, visuomenės veikėjo kelią, kol subrendo sprendimui „privatizuoti“ ir sau naudinga linkme formuluoti problemas, kurių, rinkėjų nuomone, nesprendė tradicinės partijos. V. Orbanas juk neklysta sakydamas, kad mes nenorime ir negalime priimti viso pasaulio.
Be to, populistai viešojoje erdvėje demonizuojami, nes pasisako už grįžimą prie „tradicijos“, ir čia beveik nieko negalima padaryti – dabartiniai reikalai rodo, jog planeta, visada buvusi gal net pernelyg marga, interneto socialinių tinklų nenumaldomai augančio aktyvumo dėka dabar tą margumą atskleidžia kaip niekada visapusiškai.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Arba yra suinteresuotų tą margumą skleisti „savaip“. 2017-ųjų rinkimų sezonui Europoje rengėsi visi suinteresuotieji, valstybinis Rusijos televizijos kanalas RT pasirūpino daugiau nei milijardo rublių papildomu finansavimu, kad artėjant Prancūzijos prezidento rinkimams paleistų transliacijas prancūzų kalba. „Priimtino“ kandidato pergalės atveju Maskva tikėjosi išklibinti Europos vienybę sankcijų Rusijai klausimu. Nepavyko.
Vis dėlto, pasak ekspertų grupės „Prop Or Not“, rusų „trolių“ ar RT į informacinį lauką per JAV prezidento rinkimų kampaniją išmestos melagingos žinios buvo perskaitytos 213 milijonų kartų. Tai nebūtinai reiškia, kad jos reikšmingai lėmė balsavimą, bet kodėl ciniškai „nepatikrinus“ lindinčiųjų internete emocinės savijautos konspiracinėmis teorijomis grįstu turiniu, neva atskleidžiančiu slaptas jėgas, kurios lemia įvykius pasaulyje?
Taip „komponuota“ viešoji erdvė emocinės bei dvasinės pusiausvyros publikai tikrai nesuteikia, ir populistų paklausa bent taktinėje perspektyvoje paauga. Regima dalis elektorato dabar ir kažkiek laiko ateityje palaikys žadančius sugrąžinti „palaimingą praeitį“ bet kuria kaina. Tai į juos apeliuoja „Nacionalinis frontas“, „Laisvės partijos“ ir kiti panašūs politiniai dariniai.
Vis dėlto europietiškumo dabar kur kas daugiau nei prieš 50 ar 60 metų, taigi ir dabartinius iššūkius geriau vertinti be perteklinio dramatizmo, tiesiog reikia aiškintis silpnas vietas ES visuomenėse ir su tuo dirbti. Maskva neabejotinai kol galės, tol kišis į Europos vidaus politiką ir noriai naudosis radikalų paslaugomis.
Beje, paradoksalu, tačiau šia prasme praėję metai atnešė ir savotiško optimizmo, kurį austrų verslininkas Gerhardas Plankensteineris leidiniui „The Daily Beast“ apibūdino taip: „Kraštutiniai dešinieji praloš, kai ims vadovauti vyriausybei. Žmonės greitai supras, kad jie nepajėgūs pagerinti situacijos“.
Ką gi, prezidento rinkimų kampanija prasidėjo. Tapo aišku – S.Skvernelis tikrai dalyvaus ir bus tarp favoritų, aiškėja takoskyros ir priešpriešos, agitacijos adresatai, masalai elektoratams.
S.Skvernelis prabilo apie kontaktų, elementaraus bendravimo politikoje su Rusija nebuvimą, atsisakymą net kalbėtis, kas tikrai nenormaliai unikalu ir tarp valstybių būna tik karo atveju. Valdiška žiniasklaida žodį „bendravimas” mikliai sufalsifikavo į „bendradarbiavimą” ir dabar ilgai doros Premjerą už tai, ko tas nepasakė.
Tačiau Premjeras, pergyvenantis dėl valstybės ir už ją atsakingas, neviešai tartųsi su ministru, Seimu ir Prezidentūra ir ieškotų galimų sprendimų procesui pakeisti. Taip išeiti į viešumą ir skelbti ne sprendimus, o kritikuoti pačią valstybę ir vien ryžtingai įvardinti politines problemas gali tik opozicijos lyderis arba kandidatas rinkimuose.
Demonstratyvi rusofobija ir antirusiška isterija, apgultų Pilėnų įvaizdis, išorinės grėsmės naudojimas savo nesugebėjimo spręsti problemas pateisinimui ir priešų etiketės politiniams oponentams apdergti – konservatorių duona ir druska, be ko politikoje jie neišgyventų nei savaitės. Tai pavertė dalį fanatikų tokiais pat isterikais, bet daugumai įsipyko iki kaulo.
Šiuo takeliu nemažai yra nuėjusi ir D.Grybauskaitė. Bet kokių prezidento rinkimų neatskiriama dalis – nueinančiojo veiksmų ir nepadarymų, darbų ir prikrėstų nesąmonių kritika. D.Grybauskaitės kritika prasideda ir vis stiprės. Ji konservatorių projektas ir neišvengiamai rinkimuose rems jų kandidatą. S.Skverneliui nebelieka kitų oponentų, nes rinkimuose reikia kalto, savęs juk nenurodysi.
Ir reikia nuo ko nors pradėti, nes žmonių politinės meilės ir neapykantos kinta lėtai ir retai. Dabar tinkamas metas, kai vėl daugelis nusivylę ieško gelbėtojo ir kas bus pirmas, tas pasiims kas padėta. Akivaizdžiai pasenusi, nebeatitinkanti situacijos, politikos pasauliui ir kaimynams tragikomiška antirusiška isterija – neblogas ir rezultatyvus būdas varžovams pajuokti, rinkėjams sutelkti ir patikti.
Kas pirmesnis, kas vikresnis, kas stipresnis? Grumtynės prasideda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nusivylusieji labiausiai kaltina konservatorius ir D.Grybauskaitę, nes jie priėmė ir nepriėmė daugiausiai lemtingų sprendimų ir vieni kitą rems. Būsimų rinkimų svarbiausia priešprieša jau aiški – konservatorių kandidatas, tyliai remiamas D.Grybauskaitės ir S.Skvernelis, tyliai neremiamas D.Grybauskaitės.
Konservatorių koziris kampanijoje – valdiška ir sisteminė žiniasklaida, D.Grybauskaitė ir jos kontroliuojama teisėsauga bei spec.tarnybos. Silpnoji vieta – populiaraus kandidato stoka, nes Gabrielius dar neprinokęs, o kiti eliminuoti iš politinio lauko, kad nesudarytų jam konkurencijos lyderiauti.
S.Skvernelio privalumas – ilga patirtis valdymo viršūnėse, kas leidžia sukirsti konkretikos, problemų ir skaičiukų žinojimu bet kokį kandidatą iš pašalies. Vis didesnė savo kontroliuojamos, pamalonintos atlyginimais ir svyruojančios tarp įtakų teisėsaugos dalis. Trūkumai – priešiška žiniasklaida ir vis sunkesnis valstiečių kompanijos šleifas, kuriuos kaip raketos pakopą gali tekti nusimesti einant į orbitą.
Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabartinės rinkėjų pajėgos, įvertinant kitų politinių jėgų fanus ir jų galimas simpatijas, apytikriai vienodos. Lemiamą, tegu ir nežymią persvarą gali suteikti viskuo nepatenkintieji, kurių vis daugėja. Už juos konservatoriai tikrai nekovos, nes jie niekada neklysta ir kitaip manantys yra Lietuvos priešai. Žinant konservatorių užsispyrimą kalbėti tik saviesiems, kurie ir taip yra savi ir niekinti kitus, jų ir D.Grybauskaitės kandidato šansai susilygina su S.Skvernelio galimybėmis.
Dar pamatysim daug derinukų, improvizacijų, kaltųjų ir priešų. Nemažai lems ir atsitiktinės klaidos, kam atšoks kamuolys, kaip sumes lyderiai tritaškius. Rungtynės lemiamos, bet labai įsijausti neverta, nes aikštelėje mūsiškių nėra. Mes tik žiūrovai, besidžiaugiantys skanduotėmis, plojimais ir slapta įsineštu alumi.
