Rusija
Seimui siūloma priimti Rusiją smerkiančią rezoliuciją
Rusijoje užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius peržengė 100 tūkstančių
Rusijoje patvirtintų koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejų skaičius ketvirtadienį peržengė 100 tūkstančių. Per pastarąją parą šalyje patvirtinti 7 099 nauji infekcijos atvejai.
Kai trūksta įrodymų kaltinant rengus sąmokslą
Nikolas Fandos, Džulijan Barns / „The New York Times“
Trejetą metų trukęs Respublikonų partijos vadovaujamo Senato Žvalgybos komiteto tikrinimas patvirtino JAV žvalgybų vertinimus, jog Rusija aktyviai kišosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais metais. Ši Senato komisija taip pat nustatė, kad JAV žvalgybos, brėždamos tokias išvadas, elgėsi objektyviai, sąžiningai, nesivadovaudamos politinėmis simpatijomis ir antipatijomis. Taip skelbia leidinys „The New York Times“.
Senato komiteto pirmininkas senatorius Ričardas M.Baras (respublikonas, išrinktas Šiaurės Karolinoje) pareiškė nematantis jokių priežasčių, kodėl reikėtų neigti tokią Amerikos žvalgybų analizę.
Ši Senato Žvalgybos komiteto išvada paskelbta būtent tuo metu, kada JAV žvalgybų veikla priekabiai tikrinta, ar nepiktnaudžiavo savo įgaliojimais, nebuvo tendencinga. Tai reiškia, kad JAV politikai labai priekabiai tikrino savo šalies slaptąsias tarnybas, ar jos nesutirštino spalvų, teigdamos, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas akivaizdžiai rėmė Donaldo Trampo kandidatūrą. Tiksliau tariant, peržiūrėtos visos 2017-aisiais surašytos JAV žvalgybų išvados.
Kai kurie D.Trampo sąjungininkai suskubo kritikuoti žvalgyboms palankią Senato ataskaitą. Artimiausi, ištikimiausi D.Trampo bičiuliai mano, kad JAV žvalgyba vis tik elgėsi tendencingai, teigdama, esą Kremlius tų rinkimų metu palaikė D.Trampą. D.Trampo ištikimiausi bendražygiai mano, jog Kremliui tiesiog rūpėjo sukelti kuo didesnį chaosą. D.Trampas nebuvo Kremliaus taikinys.
„The New York Times“ taip pat rašo, kad senatoriai netrukus skelbs dar vieną oficialią išvadą, kuri vertins D.Trampo rinkimų štabo ir Rusijos atstovų kontaktus. Ir vis tik konstatuojama, jog po specialiojo prokuroro Roberto Miulerio tyrimo, D.Trampui iškeltos apkaltos ir kilusios kronaviruso pandemijos, ši tema – ar Rusija išties rėmė konkretų kandidatą – amerikiečiams jau nebeįdomi.
Taigi tris metus trukęs tyrimas – užbaigtas. Tiek demokratai, tiek respublikonai priėmė bendrą sutarimą, jog JAV žvalgybininkai buvo objektyvūs ir sąžiningi. Tuo pačiu – jie teisėtai tyrė ir sąžiningai vertino buvusio britų žvalgybininko Kristoferio Stilo, ataskaitose įvardinto informacijos šaltiniu „Crown“, parodymus, jog tikrai būta ryšių tarp D.Trampo rinkimų štabo ir Rusijos valdžios atstovų. Vertindama „Crown“ parodymus JAV žvalgybos netvirtino, jog yra būtent taip, kaip teigia tas pensijon pasitraukęs britų slaptųjų tarnybų atstovas. Bet kadangi tuometinis JAV prezidentas Barakas Obama reikalavo, kad ataskaita apimtų visus įtarimus ir abejones, „Crown“ surinkta dosje nebuvo atmesta.
Vadinasi, Senato ataskaitos autoriai gina Žvalgybos komiteto 2018-aisiais padarytas išvadas. Viena iš svarbiausių išvadų: nėra akivaizdžių įrodymų, jog Rusija kenkė kandidatei Hilary Klinton, o D.Trampą – rėmė. Nenustatyta ir akivaizdžios D.Trampo ir V.Putino komandų koordinacijos.
Manoma, kad galutinės išvados bus panašios į tas, kurias surašė specialusis prokuroras Robertas Miuleris. O jis, be kita ko, užfiksavo daug Rusijos ir D.Trampo atstovų kontaktų. Taip pat pripažino, jog D.Trampo komanda buvo pasiruošusi priimti Rusijos siūlomą paramą.
Tačiau specialusis prokuroras R.Miuleris taip pat tvirtino, kad jam trūksta įrodymų, leidžiančių JAV pareigūnus kaltinti surengus sąmokslą.
Informacijos šaltinis „The New York Times“
2020.04.23; 06:00
JAV Senato komitetas patvirtino: Rusija kišosi į rinkimus
Nauja JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita patvirtina, kad Rusija kišosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus tuomečio kandidato Donaldo Trumpo naudai. D. Trumpo respublikonų vadovaujamas komitetas antradienį paskelbtoje ataskaitoje teigia, jog nėra pagrindo abejoti atitinkamomis 2017 metų žvalgybos išvadomis.
Per stačiatikių Velykas šiemet Vladimiras Putinas nėjo į cerkvę
Rusijoje užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius viršijo 32 tūkstančius
Rusijoje patvirtintų koronaviruso atvejų skaičius išaugo iki beveik 28 tūkst.
Gintaras Visockas. Įtartina visažinystė ir keistas gailestingumas
Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…
Kęstučio Girniaus visažinystė
Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.
Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?
Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?
Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo?
Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?
Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…
Jurgio Jurgelio galestingumas
K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.
Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.
Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.
Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?
Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).
Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.
Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.
Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.
Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.
Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?
Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?
Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau?
Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?
Man regis, štai kas turėtų neraminti…
2020.04.15; 09:00
Rusijoje per parą užfiksuota daugiau nei 2 000 koronaviruso atvejų
Ką slepia užrašas „Iš Rusijos – su meile”
Po Italijos premjero Džiuzepės Konti ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitarimo dėl humanitarinės pagalbos tiekimo Lombardijos regionui neprabėgo nė kelios savaitės. O viešojoje erdvėje skelbiama vis daugiau įtarimų, jog Maskva tiesiog begėdiškai apgavo Romą.
Taigi į pietus nuo Romos nusileido 15-a Rusijos karinių transporto lėktuvų IL-76. Atgabentos dėžės buvo pakrautos į tais pačiais lėktuvais atskraidintus rusiškus karinius sunkvežimius, ir rusų kariškių kolona, kurią sudarė apie 100 žmonių, patraukė į šiaurės Italiją. Atskridusių rusų kariškių, žinoma, niekas netikrino. Nesidomėjo nei tuo, kas dėžėse, nei kas tai per sunkvežimiai. Italai aklai pasitikėjo Kremliaus „garbės žodžiu“ ir plakatais su užrašais „Su meile – iš Rusijos“.
Ir vis tik tikrinti rusiškus karinius krovinius Italijai vertėjo, nes generolo Sergėjaus Kikoto, pulkininko Genadijaus Eremino ir pulkininko Viačeslavo Kulišo vadovaujamas maždaug šimto karių būrys atsidūrė ne kur nors neutralioje zonoje, o NATO teritorijoje. Šis vizitas ne tik kad nebuvo kontroliuojamas italų specialiųjų tarnybų (suprask, nepatogu rodyti nepasitikėjimą tais, kurie atveža labdaros, tiesia tau pagalbos ranką?!) bei nebuvo derintas su Aljanso vadovybe. Tad, preliminariai tariant, italai nebuvo tikri, kad tikrai žino, kas sudėta tose dėžėse.
Oficiali Rusijos versija: atgabenta mobili laboratorija, skirta testuoti, ar žmogus neužsikrėtęs, dezinfekcijai skirta technika ir, atkreipkite dėmesį, kita konkrečiai neįvardinta aparatūra, skirta neva gelbėti COVID-19 virusu užsikrėtusius asmenis.
Tačiau prof. Džermano Dotori iš strateginių tyrimų centro viename iš Romos universitetų mano, kad tikrasis rusų kariškių tikslas buvo ne pagalbos teikimas, bet specifinės informacijos rinkimas. Mat italams pagalbos iš Maskvos nereikia – NATO aljanse Italija laikoma viena iš labiausiai pasikausčiusių valstybių saugantis nuo cheminių, biologinių ir atominių ginklų. Vargu ar Romai galėjo būti gyvybiškai naudinga toji senstelėjusi ar net visiškai pasenusi rusiška technika.
Kad rusų kariškiai į Italiją atvyko ne padėti, bet šnipinėti, įsitikinęs ir atsargos pulkininkas Chamišas de Bretonas-Gordon, iki 2012-ųjų vadovavęs britų pulkui, kurio paskirtis – ginti Didžiąją Britaniją nuo cheminio, biologinio ir atominio ginklų. Šis britų atsargos kariškis įsitikinęs, jog tarp tų į Šiaurės Italiją siuntas atgabenusių rusų kariškių buvo ir žvalgų iš GRU (Glavoje razvedyvatelnoje upravlenije). Šiuos įtarimus susitiprina ir žinia, kad vos šimto kariškių būriui vadovavo ne majoras, kaip būtų įprasta, o generolas ir du pulkininkai, turintys patirties kovojant su užkrečiamomis ligomis.
Tad, remiantis „The Telegraph“ publikacija (Nikas Skuairesas, Natalija Vasiljeva ir Andrea Fogt), kurioje išdėstyti visi šie įtarimai, Italija padarė didžiausią kvailystę, įsileidusi rusų kariškius ir leidusi jiems be deramos priežiūros važinėti po šalį.
Informacijos šaltinis – „The Telegraph”
Pandemijos akivaizdoje Rusija dar sykį pareikalavo sankcijų atšaukimo
Koronaviruso atvejis patvirtintas vienoje Rusijos branduolinių jėgainių
Oficialiais duomenimis, Rusijoje užsikrėtusiųjų – per 3,5 tūkstančio
Dauguma rusų pasisako už amžiaus cenzą prezidentui
Rusijoje koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius viršijo 1,8 tūkstančio
Ekspertai įspėja: koronaviruso krizė padės Rusijai ir Kinijai skaldyti Vakarų vienybę
Vis dažniau demonstruojama Rusijos ir Kinijos pagalba šalims kovoje su koronavirusu yra tik dar vienas politinis įrankis savo įtakai pasaulyje plėsti, teigia ekspertai. Anot jų, Vakarams ir Lietuvai didžiausią grėsmę keliančios valstybės – Rusija ir Kinija – gali pasinaudoti viruso krize norėdamos dar labiau susilpninti Vakarus. Todėl, pasak ekspertų, reikėtų į šių valstybių humanitarinę pagalbą žiūrėti itin atsargiai.
Švedijos saugumo tarnyba fiksuoja daugiau bandymų iš užsienio silpninti šalį
Valstybės inicijuojamos kibernetinės atakos, šnipinėjimas, dezinformacijos kampanijos ir galimi teroristiniai išpuoliai –tokias grėsmes parengtoje ataskaitoje išskiria Švedijos saugumo tarnyba (SAPO).