Kibernetinis saugumas. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinis kibernetinio saugumo centras prie Krašto apsaugos ministerijos (NKSC) informuoja, kad šiuo metu prieš Saugųjį valstybinį duomenų perdavimo tinklą, kitas Lietuvos valdžios institucijas bei privačias įmones vykdoma intensyvi paskirstyta paslaugų trikdymo ataka. Daliai Saugiojo tinklo naudotojų sutriko paslaugų teikimas, vyksta atstatomieji darbai.
Šiuo metu Kertinis valstybės telekomunikacijų centras (KVTC) identifikuoja labiausiai atakuojamas svetaines, joms taiko papildomas apsaugos priemones, tuo pačiu bendradarbiauja su turimais tarptautinio interneto paslaugų teikėjais ieškodami sprendimų situacijai suvaldyti, skelbia Krašto apsaugos ministerija.
„Labai tikėtina, kad artimiausiomis dienomis ir toliau bus vykdomos panašaus ar didesnio intensyvumo atakos, ypatingai susisiekimo, energetikos ir finansų sektoriuje”, – sako NKSC Kibernetinio saugumo valdymo departamento direktorius Jonas Skardinskas, laikinai einantis NKSC direktoriaus pareigas.
NKSC dar kartą ragina valdžios institucijų, savivaldos ir privačių įmonių vadovus bei valdybų narius, žiniasklaidą imtis papildomų kibernetinio saugumo priemonių ir remtis NKSC rekomendacijomis apsaugai nuo paslaugų trikdymo atakų.
Anot pranešimo, taip pat yra didelė tikimybė, kad artimiausiomis dienomis padaugės destruktyvių, duomenų šifravimo atakų, todėl institucijų ir įmonių vadovams reikėtų nedelsiant imtis prevencijai skirtų priemonių. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Išlieka nemaža tikimybė, kad bus naudojamos ir interneto svetainių turinio pakeitimo atakos. Todėl NKSC ragina institucijų ir įmonių vadovus nedelsiant pasitikrinti trečiųjų šalių (išorinių paslaugų teikėjų) prieigą prie infrastruktūros, ypatingai turinio valdymo sistemų, ją apriboti ir suteikti tik pagal pareikalavimą.
Pastebėjus paslaugų trikdymo ar kitokio pobūdžio atakas, apie jas prašoma nedelsiant pranešti NKSC kibernetinių incidentų valdymo skyriui CERT-LT el. paštu cert@nksc.lt arba telefonu 1843.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Džeimsas Kukas / The Telegraph
2017 metų birželio 8-ąją, kada milijonai britų susiruošė dalyvauti parlamentiniuose rinkimuose, britų energetikos kompanijų darbuotojai sulaukė kelių dešimčių elektroninių laiškų. Laiškai atrodė visiškai nepavojingi – nepanašūs į hakerių sukurtus virusus. Apie tai skelbia Džeimsas Kukas leidinyje „The Telegraph“.
Tiek britų, tiek amerikiečių žvalgybos tvirtina, kad minėti laiškai atrodė autentiški, nepadirbti. Tarp jų būta laiškų, kurių autoriai prašėsi priimami į darbą, siuntė savo CV, oficialius dokumentus apie išsilavinimą.
Tačiau jie turėjo prikabintus specifinius Microsoft Word failus, kuriuos atidarius rusų hakeriams atsirasdavo galimybė vogčiom užkrėsti internetiniais virusais kompiuterius. Tokiu būdu rusų programišiai sugebėjo iššifruoti svarbių slaptažodžių ir slaptos informacijos, kaip valdoma Didžiosios Britanijos energetinė sistema. Įsilaužėliai tuo neapsiribojo. Jie siekė išsiaiškinti įrenginius, kurie kontroliuoja elektros stotis.
Žodžiu, kompiuteriniai įsilaužėliai keletą mėnesių kantriai rinko jautrią informaciją apie britų elektros energijos tiekimo paslaptis. Kai slaptų žinių jie buvo sukaupę užtektinai, tada beliko paslėpti įsilaužimo pėdsakus.
Oficialusis Londonas dabar mano, kad šis kompiuterinis įsilaužimas buvo ypač pavojingas. Mat hakeriai buvo tiek daug pasiekę, kad, regis, galėjo atjungti elektros energijos tiekimą milijonams gyventojų bei tūkstančiams įstaigų.
Kibernetinio saugumo specialistai perspėja apie „kibernetinį šaltąjį karą“, kurį Rusija ne šiaip sau pradėjo – ji siekia sukaupti kuo daugiau slaptų žinių ne tik apie britų energetikos valdymą. Ji trokšta surinkti slaptos informacijos apie daugelio Vakarų valstybių pramonę. Kad, paskui išmušus valandai X, galėtų pradėti plačią ataką, išvedančią iš rikiuotės dešimtis įstaigų ne tik Britanijoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir t.t.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiosios Britanijos Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NCSC) direktorius Kiranas Martinas perspėjo: „mes privalome svarstyti ne klausimą, ar tai gali nutikti, o tik šitą galvosūkį – kada mus ištiks tokia nelaimė“. Jis pabrėžė, kad programišių įsilaužimai į energetiką valdančius kompiuterius kelia rimtą pavojų nacionaliniam šalies saugumui. Jei hakeriams pavyktų ilgam sutrikdyti strateginės reikšmės valstybinių ir specialiųjų tarnybų įstaigų kompiuterių veikimą, Didžiojoje Britanijoje galima rimta bėda, įskaitant ir tūkstančius mirčių.
Juolab kad tokios atakos atneša milžiniškų materialinių nuostolių. Prisiminkime 2015-ųjų gruodžio įvykius Ukrainoje, kai rusų hakeriams pavyko įsilaužti į trijų svarbių energetikos kompanijų kompiuterius ir atjungti elektros energijos tiekimą. Šaltą žiemą maždaug 230 tūkst. ukrainiečių neteko elektros mažų mažiausiai kelioms valandoms.
2015-aisiais prieš Ukrainą surengtos kibernetinės atakos buvo labai panašios į tas, kurio surengtos prieš britus 2017-aisiais (tie patys tikrus primenantys elektroniniai laiškai su specifiniais failais „Microsoft Word“).
Nyderlandų žvalgybos ir saugumo tarnyba identifikavo apie dešimt Rusijos Cozy Bear grupuotės hakerių, pranešė laikraštis De Volkskrant, remdamasis šaltiniais iš Olandijos ir Amerikos specialiųjų tarnybų.
Nyderlandų žvalgybos ir saugumo tarnyba (AIVD) nuo 2014 metų vasaros turėjo priėjimą prie Rusijos hakerių grupuotės Cozy Bear kompiuterių. Apie tai sausio 25 pranešė laikraštis De Volkskrant, remdamasis šaltiniais iš Olandijos ir Amerikos specialiųjų tarnybų.
Publikacijoje sakoma, kad Cozy Bear grupuotei vadovavo RF Užsienio žvalgybos tarnyba. Gautą informaciją Nyderlandai perduodavo dviem Amerikos agentūroms – CŽV ir NSA. Tos medžiagos davė pagrindo apkaltinti Rusiją kišimusi į JAV prezidento rinkimų eigą 2016 metais.
Amerikos specialiosios tarnybos mainais pasiūlė olandams priėjimą prie kitų slaptųjų duomenų, tvirtinama straipsnyje. Tame kontekste minimas Nyderlandų atliekamas 2014 metų liepą Donecko srityje numušto Malaizijos Boingo 777 katastrofos tyrimas.
Cozy Bear grupuotę olandų agentai sekė nuo vienerių iki dvejų su puse metų. Vėliau hakeriai pakeitė apsaugą, apibendrinama straipsnyje.
Apie tai, kad prie hakerių atakų visame pasaulyje prisidėjo Rusija, pareiškė JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija ir eilė kitų šalių. RF prezidentas Vladimiras Putinas atmetė kaltinimus, bet sakė, kad kibernetiniai nusikaltėliai galėjo turėti patriotinių motyvų.
Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.
Džulijanas Asandžas turi gerbėjų Vakaruose
„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.
Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.
„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.
Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.
Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.
Hilary Klinton laiškai
Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.
„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.
„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.
Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.
WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.
Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.
„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“.
Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova
„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.
„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.
Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.
Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.
„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.
2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.
Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.
Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“
Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.
Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas
Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.
„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.
„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.
Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.
„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.
„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.
Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.
Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.
Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.
O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.
FSB emblema
Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.
Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.
Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.
Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.
Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.
Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.
„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, – pridūrė jis.
Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.
„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.
Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.
Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.
„Per 30-imt operatyvinio darbo CŽV metų aš daug kartų girdėjau apmaudžius šūksnius: „Jeigu man negalima naudotis ta informacija, tai kokia iš jos nauda? Kam tada apskritai ją kaupti?“ – prisimena The Washington Post puslapiuose Stivenas L. Holas, kurio specializacija šioje agentūroje – Rusija.
Autorius aiškina: „Paprastai taip šūkalioja ambasadoriai ar nacionalinio saugumo aparato aukšti bendradarbiai Vašingtone, o kartais net žvalgybos tarnybų analitikai, kuriems prieinama iš tikrųjų stulbinanti informacija, slapta gauta iš informatorių ar techninėmis priemonėmis“.
Dar apmaudžiau tais atvejais, kai vyriausybė ir amerikiečiai reikalauja atsakymų į sudėtingus klausimus.
„Būtent tokioje situacijoje mūsų šalis atsidūrė svarstant JAV žvalgybinės bendruomenės versiją, kuri skelbia, kad Rusijos hakeriai bandė paveikti prezidento rikimų eigą Amerikoje“, – rašo autorius.
Holo nuomone, įrodyti platiesiems visuomenės sluoksniams, kad toji versija atitinka tikrovę, bus sudėtinga. „Kibernetinių įsilaužimų ir to, ką apie juos žino Amerikos žvalgybos tarnybos, versijų svarstymas tiesiogiai susijęs su daugybe pačių delikačiausių mūsų profesijos niuansų: kaip geriausiai apsaugoti šaltinius ir metodus, kaip panaudoti slapta gautą informaciją aštriems politiniams klausimams sureguliuoti“, – aiškina autorius.
Jis perspėja: esama rizikos, kad paviešinus techninį potencialą, kuriam sukurti JAV sunaudojo milijonus dolerių ir sugaišo daugybę metų, jis taps bevertis, o informatoriai neteks gyvybės.
Toks pagrindinis prieštaravimas tarp slapto žvalgybinės informacijos rinkimo ir atviros visuomenės. Amerikos žvalgybos tarnybos kurtos tam, kad teiktų žvalgybos duomenis aukštiems valdininkams iš valdžios vykdomosios šakos, „bet viešai skelbti žvalgybinius duomenis, iš esmės, niekada nebuvo numatyta“, pabrėžia Holas.
„Galima suprasti skeptikus, kurie atmes žvalgybos tarnybų raginimus: „Paprasčiausiai patikėkite mumis“, – tuo labiau, kad Amerikos žvalgybos tarnybos ne visuomet daro teisingas išvadas“, – rašo autorius. Idėja teikti žvalgybinius duomenis tik aukštiems valdininkams gali pasirodyti senamadiška.
Bet užsienyje esantys informatoriai supranta, kad rizikuoja. Jeigu jie pajus, kad jų saugumo garantijų nėra arba garantijos bevertės, tai patys atsijos informaciją, kurią perduoda Amerikos žvalgybai, o kartais paprasčiausiai jos nepraneš. Jeigu pagarsinsime techninius metodus, priešininkas skubiai užkirs priėjimą prie paslapčių.
„Abiem atvejais žvalgybinių duomenų srautas nutruks, o ateityje jų gali smarkiai sumažėti. Teks verbuoti naujus informatorius ir atlikti naujus techninius darbus. Tam reikia daug metų ir brangiai kainuoja“, – sakoma straipsnyje.
„Bet ar mes negalime sugalvoti, kaip išslaptinti nors dalį žvalgybinių duomenų apie Rusijos hakerių atakas, nesukeldami pavojaus šaltiniams ir metodams? Kartais galime“, – pripažįsta autorius. Galima pakeisti formuluotes ir praleisti kai kurias detales.
Bet „kai vyriausybę drasko politiniai prieštaravimai ir daugelis nesutarimų pasireiškia viešai, ypač slaptos informacijos nutekėjimo (iš bet kurios politinės barikados pusės) galimybė darosi nepriimtinai didelė“, – sakoma straipsnyje.
„Pakartosiu garsųjį Lenino klausimą: „Ką daryti?“ – rašo autorius. – Viena vertus, žmonėms svarbu suprasti, kad Rusijos hakerių atakos buvo tik dalis žymiai platesnių bandymų paveikti amerikiečių nuomonę dešimtmečiais nudailintais propagandiniais metodais, – pavyzdžiui, skleidžiant apgaulingas naujienas, kurios suteikia vienam kandidatui privalumų prieš kitą“. Kita vertus, jeigu bus paskelbti kokie nors žvalgybiniai duomenys, ta ar kita politinė stovykla manys, kad informacija naudinga jos priešininkams, ir pareikalaus pateikti jai papildomų žinių bei pranešti, kaip šios buvo gautos.
Galimas dalykas, žvalgybos tarnyboms teks paskelbti dalį žvalgybinių duomenų, kuri nebūtų rizikinga informacijos rinkimui. Bet toks variantas nepatiks nei žvalgams, nei tiems, kas reikalauja skelbti plačiau, mano autorius. „Žinoma, dėl tos paskutinės problemos kalti ne rusai, o mūsų pačių suskaldyta politinė sistema“, – priduria Holas.
Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.
Pusę metų šnipinėjimo programos netrukdomai veikė valstybinių Lietuvos institucijų kompiuteriuose. Rusiški šnipinėjimo elementai mūsų institucijose buvo įdiegti slapta, nežinant Lietuvos pareigūnams.
Lietuvos atstovai mano, kad slapta įsilauždami į Lietuvos valstybės įstaigų kompiuterius rusų programišiai ėmėsi būtent politinio, o ne ekonominio šnipinėjimo. Apie tai visuomenei pranešė Lietuvos nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Rimtautas Černiauskas. Šia informacija jis pasidalino su Reuters agentūra.
Dar tiksliau kalbant, nuo 2015-ųjų metų rusiškos šnipinėjimo programos tris sykius veikė Lietuvos valstybinių kontorų kompiuteriniuose įrenginiuose. Lietuvos nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas R.Černiauskas įsitikinęs, jog programos funkcionavo mažiausiai pusę metų, labai panašiai, kaip tai nutiko ir Amerikoje. Jis taip pat mano, kad šiemet būta net 20 bandymų tokiomis programomis užkrėsti Lietuvos valstybinių įstaigų kompiuterinę įrangą.
Ar šie įsilaužimai pakenkė Lietuvos valstybei? Manoma, kad užkrėsti buvo vidutinio svarbumo pareigūnų darbo kompiuteriai. Tačiau specialiais šnipinėjimo virusais užkrėstuose kompiuteriuose būta informacijos ir apie labai svarbius valstybinius projektus.
Centro vadovas R.Černiauskas neatmeta versijos, kad infiltruodama šią programą Rusija siekė turėti galimybę rinkti politinio pobūdžio slaptas žinias.
Rusijos programišius jau kaltino siautėjant JAV ir Vokietijoje. Dabar aiškėja, kad Rusijai ne mažiau svarbi ir Lietuva.
Kaip buvęs Hilary Klinton rinkiminio štabo pirmininkas ir tiesioginis rusiškų hakerių taikinys manau, jog istorija dėl Kremliaus internetinių įsilaužimų bei poveikio Amerikos rinkėjams – labai rimta“.
Taip leidiniui „The Washington Post“ pareiškė žinomas JAV politikas, buvęs JAV prezidentų patarėjas Džonas Podesta.
Amerikiečių politikas Džonas Podesta
Šiuo metu specialiųjų tarnybų veiklą atidžiai analizuojantis H.Klinton šalininkas Dž.Podesta tvirtina esąs suglumęs, kai leidinyje „The New York Times“ perskaitė žinią: „Kai 2015-ųjų rudenį buvo aptiktos prieš Demokratų partiją nukreiptos rusiškųjų hakerių atakos, FTB vadovybė nenusiuntė nė vieno savo agento į H.Klinton štabą perspėti apie susidariusius realius pavojus“.
Dž. Podesta stebisi: keista, kad FTB nesiteikė paaukoti net dešimties minučių (tiek būtų užtrukusi kelionė į H.Klinton štabą automobiliu), kad Demokratų partijos štabas būtų informuotas apie iškilusius iššūkius. Dž.Podesta taip pat sukrėstas: užtat du FTB agentai surengė vizitą į techninių reikalų firmą, kuri kaip tik ir aptarnavo H.Klinton elektroninių laiškų serverį.
Žodžiu, į dirbtinai sukeltą skandalą dėl asmeninių H.Klinton laiškų FTB pasižiūrėjo taip, kaip nederėjo elgtis vienai iš svarbiausių JAV slaptųjų tarnybų. Užuot perspėjusi ir rekomendavusi, kaip demokratams derėtų gintis bei saugotis, FTB tylėjo. O kai reikėjo mesti įtarimus, esą H.Klinton pažeidė saugumo taisykles, disponuodama asmeniniais elektroniniais laiškais, FTB elgėsi aktyviai. FTB dviveidiškumas (ten, kur turėjo skambinti pavojaus varpais, – tylėjo, o ten, kur reikėjo tylėti, – kėlė triukšmą) panašus į sąmokslą, kurio tikslas – sužlugdyti demokratiškus JAV prezidento rinkimus. Toks FTB elgesys leidžia įtarti, kad Federaliniame tyrimų biure (FTB) kažkas sulūžo – nebeveikia svarbūs mechanizmai.
Žinomas Amerikos politikas Dž.Podesta įsitikinęs, jog nueinantis JAV prezidentas Barakas Obama privalo kuo greičiau išslaptinti kaip įmanoma daugiau informacijos apie internetinius Rusijos įsilaužimus ir apie Rusijos gebėjimą manipuliuoti JAV visuomenės nuotaikomis. B.Obama galų gale turi atsižvelgti į septynių JAV senatorių nuo Demokratų partijos (Žvalgybos komitetas) paklausimą, kaip Rusija laužėsi į JAV oficialių institucijų kompiuterius.
Amerikiečių politikas Dž.Podesta neabejoja, kad Baltųjų rūmų administracija privalo informuoti rinkikus apie Rusijos kompiuterinius įsilaužimus. O šie, gruodžio 19-ąją rinkdami šalies prezidentą, turėtų atsižvelgti į informaciją apie Rusijos įsilaužimų dydžius. Kongresas privalo atlikti visapusišką rusiškųjų įsilaužimą analizę, panašią į tą, kuri buvo organizuota po Rugsėjo 11-osios teroro aktų (joje dalyvavo abiejų partijų atstovai).
Galų gale vienas iš svarbiausių ir aktualiausių uždavinių, pasak Dž.Podestos, – išsiaiškinti, kodėl FTB taip uoliai gilinosi į vadinamąjį H.Klinton laiškų skandalą ir ignoravo realias Kremliaus pasamdytų internetinių programišių atakas.
Slaptai.lt komentaras
Gal strategiškai svarbius postus FTB struktūrose okupavo vadinamieji „kurmiai“ – dvigubi agentai, oficialiai ginantys JAV interersus, bet iš tikrųjų tarnaujantys Kremliui?
FTB įžvelgia rusų pėdsakus atakoje prieš Arizonos rinkėjų registracijos sistemą.
Senatoriaus Reido prielaida tokia: jeigu Rusija susikoncentruotų į „svyruojančias (abejojančias) valstijas“, ji galėtų paveikti prezidento rinkimus. Vladimiro Putino agentai, prieš išklodami pavogtą informaciją, ją „redaguoja“, rašo žiniasklaida: o kas, jei balsavimo išvakarėse tinkluose pasirodys „įrodymų“, kad, pavyzdžiui, Klintonų fondas finansuoja Islamo valstybę?
JAV kandidatė į Prezidento postą ponia Hilary Klinton.
„Rinkėjų registracijos sistemas Ilinojuje ir Arizonoje atakavo įsilaužėliai (hakeriai), ir birželį FTB pranešė Arizonos valdžiai, kad už antpuolio slypi rusai, – praneša Elen Nakašima laikraštyje The Washington Post. – Biuras pavadino šią grėsmę „juntama“ ir esmine, įvertindamas „8 balais skalėje nuo 1 iki 10, kaip sakė Arizonos valstijos vicegubernatoriaus Mišelio Reigano spaudos sekretorius Metas Robertsas“.
Pasak Robertso, FTB tyrėjai nepatikslino, ar įsipainioję įsilaužėliai – paprasčiausi nusikaltėliai, ar jie pasamdyti Rusijos vyriausybės.
Žurnalistė primena ankstesnįjį skandalą – „įsiskverbimą į Demokratų partijos Nacionalinio komiteto (DNC) kompiuterius, dėl kurio kompromituojantys elektroniniai laiškai privertė atsistatydinti DNC pirmininkę ir kuris sukėlė sąmyšį Hilari Klinton skyrimo kandidate į prezidentus išvakarėse“.
XXX
Šita rusiška kampanija kelia didelį nerimą šiemet įvyksiančių rinkimų saugumui, sakoma straipsnyje. Mažiausiai dar dvi valstijos tiria įvykių, kurie gali būti įsilaužimai, aplinkybes.
Demokratų mažumos JAV Senate lyderis Garis Reidas paprašė FTB išnagrinėti įrodymus, keliančius mintį, kad Rusija gali bandyti lapkritį manipuliuoti prezidento rinkimų JAV rezultatais, praneša The New York Times.
Laiške FTB direktoriui Reidas pareiškė, kad Rusijos įsikišimo grėsmės „mastai didesni negu žinoma plačiosioms masėms, ir, galimas dalykas, aprėps bandymus klastoti oficialius rinkimų rezultatus“. O interviu Reidas sakė, kad neseni konfidencialūs aukšto rango žvalgybos darbuotojų brifingai jam sužadino nuogąstavimus, kad kištis į tuos rinkimus – prezidento Vladimiro Putino tikslas.
Straipsnio autorius Deividas E. Sendžeris patikslina: „Neaišku, ko norėjo įsilaužėliai – paveikti rinkimus ar, pavyzdžiui, užvaldyti asmeninius rinkėjų indentifikavimo duomenis. FTB perspėjime kalbama apie „veiksmus renkantis taikinius smūgiams“ valstijų rinkimų tarybose, bet neužsimenama apie įsilaužėlių ketinimus“.
Savo pareiškimuose, kad Rusija, galimas dalykas, stengiasi manipuliuoti rinkimų JAV balsų skaičiavimu, Reidas nuėjo žymiai toliau negu Barako Obamos administracija viešuose pareiškimuose, pabrėžia autorius.
Reido prielaida: jei Rusija susitelktų į vadinamąsias „svyruojančias (abejojančias) valstijas“ (tokių, pasak jo, „ne daugiau šešių“), ji galėtų pakoreguoti rinkimų rezultatus ir pakirsti pasitikėjimą rinkimų sistema.
XXX
The Washington Post apžvalgininkė Deina Milbenk rašo: amerikiečiai sužinojo, kad rusai, prieš „išliedami“ pavogtą informaciją, kai kuriais atvejais klastoja dokumentus.
Konkrečiai, Foreign Policy žurnalistas Elijasas Grolis rašė, jog „dokumentai, pavogti iš Džordžo Sorošo „Atviros visuomenės“ fondo, buvo įsilaužėlių pakoreguoti, idant sudarytų apgaulingą įspūdį, kad rusų antikorupcinį aktyvistą Aleksejų Navalną finansavo Sorošas (žiūr. „Pasirodo, rusų įsilaužėliais nebegalima pasitikėti)“.
„Gal Vladimiro Putino agentai planuoja prezidento rinkimų išvakarėse iškloti tinkluose suredaguotus dokumentus?“ – kelia klausimą Milbenk. Gal tai bus įrodymai, kad Clinton Foundation neva tai finansuoja „Islamo valstybę“, arba ponios Klinton prisipažinimas, esą jai buvo nusispjauti į amerikiečius, žuvusius Bengazyje?“
Rusijos „dezinformaciniai karai“ dabar aktyvesni, negu kada nors. Ar tai reiškia, kad prezidento rinkimų išvakarėse amerikiečiai turi laukti „Putino šelpiamos spalio staigmenos“?
„Putinas įsikišo į vidaus politiką Prancūzijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse, padėdamas kraštutinėms politinėms partijoms ją destabilizuoti. Matyt, dabar jis didele dalimi išdarinėja tą patį JAV“, – mano autorius.
Apžvalgininko nuomone, Amerikos spauda gali būti pažeidžiama „rusų įsilaužėlių“ metodais: „Jeigu, tarkime, spalio pabaigoje Putino įsilaužėliai išspausdins pakoreguotą dokumentą, šmeižiantį ponią Klinton, visiškai tikėtina, kad konkurencija paskatins žiniasklaidą parašyti apie pavogtus dokumentus kur kas anksčiau, nei atsiras šansas išsiaiškinti, ar tie dokumentai buvo koreguojami“.
Informacijos šaltinis – The New York Times, The Washington Post, Foreign Policy.
„Šešis mėnesius nuo 2014 metų rudens aš tyriau neskaidrią Rusijos operaciją internetinės propagandos srityje pavadinimu „Internetinių tyrimų agentūra“, – rašo „The New Yorker“ žurnalistas Adrian Čen.
ko tik nerasi internetinėje erdvėje: ir chaoso, ir paranojos, ir konspirologinių versijų, ir pasakų…
Pasak jo, ši agentūra – „trolių ferma“. Taip Rusijoje praminė organizacijas, kurios valdo marionetinių komentatorių armijas socialiniuose tinkluose tam, kad sudarytų vykstančio liaudies judėjimo iliuziją. Trolingas tapo vienu pagrindiniu elementu visapusiškų Rusijos valdžios pastangų, bandančių įrėminti kadaise buvusią laisvą internetinę kultūrą“, – teigiama straipsnyje.
Iš pradžių A.Čen manė, kad apmokami troliai nenuilstamai skleidžia savo idėjas, stengdamiesi išplauti interneto naudotojams smegenis. Bet iš pokalbių su Rusijos žurnalistais ir opozicijos atstovais jis sužinojo, kad tokios Kremliaus trolių pastangos nelabai efektyvios. Troliai „labai lengvai atpažįstami, per daug įžūliai elgiasi ir pakankamai koordinuoti“.
„Rusijos aktyvistai man pasakė, kad tikrasis tikslas – ne praplauti skaitytojų smegenis, o perpildyti socialinius tinklus sufabrikuotų pranešimų lavinomis tam, kad pasėtų abejones ir paranoją, sunaikintų galimybes bei norą naudoti tinklus demokratinėje erdvėje“, – tęsia autorius. „Tikslas – jį sugadinti, sukurti neapykantos atmosferą, padaryti internetą tokį dvokiantį, kad normalūs žmonės nenorėtų prie jo net prisiliesti“, – teigė interviu opozicijos atstovas Leonid Volkov.
Pasak A.Čeno, praėjusių metų vasarą „Internetinių tyrimų agentūra“ stipriai pritilo, bet kai kurie dirbtiniai troliai „Tviteryje“ toliau funkcionavo. 2015 m. pabaigoje A.Čen pastebėjo, kad „daugelis jų pradėjo propaguoti dešinės pakraipos idėjas, vaizduodami save rinkėjais – konservatoriais, kurie tapdavo vis atkaklesniais Donaldo Trampo gerbėjais“.
„Netgi nedidelis susiliejimas su Rusijos politiniu gyvenimu gali iššaukti paranojos ir konspirologinio mąstymo priepuolius, ir man pasirodė logiška tai, kad šita nauja D.Trampo palaikymo kryptis – agentūros bandymas pakenkti Jungtinėms Valstijoms“.
Pastarosiomis dienomis versija, kad V.Putinas stengiasi pasiekti D.Trampo išrinkimo, buvo plačiai paskleista, tęsia autorius. „Tai atsitiko po Demokratinės partijos nacionalinio komiteto tūkstančių elektroninių laiškų paskelbimo „WikiLeaks“, kurie, specialiųjų tarnybų ir ekspertų nuomone, buvo pagrobti chakerių, susijusių su Rusijos valdžia“, – teigiama straipsnyje. Anksčiau Jungtinėse Valstijose buvo skiriamas padidintas dėmesys D.Trampo ir V.Putino ryšiams.
„Tačiau, kaip ir daugeliu atvejų, dalykai, liečiantys Rusiją, D.Trampo ir V.Putino ryšius, toli gražu nėra akivaizdus faktas. Kiekvienam demaskuojančiam įkalčiui atsiras įtikinantis kontra įkaltis“, – tęsia autorius. Pavyzdžiui, D.Tramp ragino numušti Rusijos lėktuvus. Savo ruožtu, žurnalistė Julija Joffe mano: D.Trampo finansiniai ryšiai su Rusija pakankamai silpni ir atskleidžia, kad jo bičiuliavimasis su Kremliumi yra gana problematiškas.
A.Čen samprotauja: kaip daugelis amerikiečių mielai laikosi versijos, kad JAV vidaus problemos (D.Trampo populiarumas) paaiškinamos užsienio įsikišimu, – tai pavojingas precedentas. Užsienio arba vidaus kenkėjai gali labai lengvai įtakoti amerikiečių nuomonę. „Rusijos naudojama propaganda, nešvarios gudrybės, informacijos nutekėjimas ir chakerių atakos užsienio politikoje funkcionuoja daugiausia kaip „trolių ferma“, tik didesniu mastu. Tikslas – skatinti neapibrėžtumo ir paranojos atmosferą, paaštrinant nesantaiką savo priešininkų tarpe“, – teigiama straipsnyje.
„Turima žinių, kad JAV žvalgybos tarnybos atidžiai stebi Rusijos tinklaraščius ir kitokią internete skelbiamą informaciją, ieškodama bet kokių požymių, jog Maskvos hakeriai slapta užvaldė pagrindinę dalį Hilari Klinton elektroninių laiškų, pagrobtų iš jos privataus elektroninio pašto serverio, ir rengiasi juos išspausdinti“, – praneša savo privačioje skiltyje Inside the Ring leidinyje „The Washington Times“ žurnalistas Bilas Gercas.
JAV prezidento posto siekianti Hilary Klinton, pagrindinė Donaldo Trampo konkurentė.
Neįvardytas JAV Valstybės departamento valdininkas pranešė, kad visą Hilari Klinton serverio turinį tikriausiai užvaldė mažiausiai trijų šalių (Rusijos, Kinijos ir Izraelio) vyriausybės.
Laikraštis primena, kad Rusijos žvalgyba įtariama surengus atakas, per kurias buvo gauta informacija iš JAV Demokratų partijos Nacionalinio komiteto tinklų.
„Praėjusią savaitę iškilo aikštėn, kad Rusijos hakeriai taip pat pažeidė labdaros organizacijos Bill, Hillary and Chelsea Clinton Foundation kompiuterinių tinklų saugumą“, – sakoma straipsnyje.
„Galimas Rusijos motyvas publikuoti visus elektroninius laiškus – noras pakirsti JAV teisingumo ministerijos įtaką tiriant FTB vykdomą elektroninio pašto privataus serverio istoriją. Pasak FTB šaltinių, dabar tyrimas išplito: aiškinamasi, ar serveris buvo nederamai naudojamas Clinton Foundation turtui gausinti“, – sakoma straipsnyje.
„Galimas dalykas, Vladimiras Putinas mano, kad išspausdinta dalis elektroniniuose laiškuose esančios labai slaptos informacijos gali būti panaudota prieš ponią Klinton, siekiant paveikti prezidento rinkimus JAV. Arba Putinas gali pasinaudoti priėjimu prie elektroninių laiškų šantažui, jeigu lapkritį ponia Klinton laimėtų rinkimus“, – sakoma straipsnyje.
Hilary Klinton laiškai.
Kai kurie Amerikos žvalgai įtaria, kad Putinas, galimas dalykas, panaudos panašią taktiką prieš Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
Gercas neatmeta galimybės, kad Putinas bandys paveikti rinkimus būtent Donaldo Trampo naudai.
„Į hakerių atakos prieš Vokietijos Bundestagą tyrimą įsijungė Vokietijos Federacinė konstitucijos apsaugos žinyba, praneša vokiečių laikraštis Die Welt, remdamasis Vokietijos parlamento prezidento Norberto Lamerto pranešimu Bundestago deputatams. Tačiau specialioji tarnyba, kaip pabrėžė Lamertas, nedirbs „pačiuose parlamento tinkluose“.
Kaip informuoja Vokietijos Federacinė informacinio saugumo valdyba (BSI) ir Bundestago administracija, per praėjusias dvi savaites „jokių informacijos nutekėjimų nebuvo užfiksuota“. „Bet tai nereiškia, kad puolimas galutinai atremtas ir klausimas baigtas“, – pridūrė Lamertas.
