Armėnijos opozicija Jerevano gatvėse. EPA-ELTA nuotr.

Dėl valdžios pasikeitimų Armėnijoje oficialusis Vilnius beveik nepergyveno. Lietuvos politikai elgėsi akivaizdžiai santūriai. Jokių skambių pareiškimų, raginančių laikytis demokratijos principų.

Svarbiausias klausimas – Kalnų Karabachas

Mūsų nenoras skubėt pareikšti kategorišką nuomonę – lyg ir suprantamas. Dar nežinia, kaip elgsis tie, kurie pakeis buvusį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą (prisiminkime pasaką apie Drakoną: „Maištininkas žuvo, tegyvuoja Drakonas“). Tačiau Lietuva net ir tais atvejais, kai svarstė, kas gi dedasi Jerevano gatvėse, vis tik domėjosi, drįstu manyti, ne pačiais svarbiausiais momentais.

Kad Armėnijoje būtų laikomasi demokratijos normų (niekas nemuštų taikiai mitinguojančių žmonių, nesodintų jų į kalėjimus) – svarbu. Gyvybiškai svarbu.

Bet demokratija, kaip bežiūrėsi, vis tik daugiau Armėnijos vidaus reikalas. Mano supratimu, ne mažiau aktualu, kaip opozicionieriai žada reaguoti į tarptautinės bendruomenės rekomendacijas bei reikalavimus užsienio politikos klausimais. Taip, omenyje turiu skausmingą Kalnų Karabacho temą. Mūsų, lietuvių, pirmasis klausimas turėtų būti toks: ar Armėnijos opozicijos lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, atsidūręs aukščiausiuose postuose, išvestų ginkluotąsias armėnų pajėgas iš Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančio Kalnų Karabacho? Juk NATO ir Europos Sąjungos valstybės vieningai gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą – pripažįsta, jog Kalnų Karabachas yra azerbaidžaniečių žemė. Tik armėnai šiuo metu ją neteisėtai užėmę.

Štai toks Lietuvos nerimas būtų suprantamas – mums gi rūpi Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo reikalai, tad kodėl neturėtų rūpėti Azerbaidžano reikalai? Juolab kad ir Lietuvos oficiali pozicija tokia pat kaip ir partnerių iš NATO ir ES: Kalnų Karabachą armėnai užėmę neteisėtai, pažeidžiant tarptautines ir humanitarines normas.

Antras ne mažiau svarbus galvos skausmas: ar opozicija sieks atsisakyti Armėnijoje dislokuotos Rusijos karinės bazės paslaugų?

Štai šie du galvosūkiai Lietuvai turėtų rūpėti pirmiausia. Juk nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso ir mūsų požiūris į oficialųjį Jerevaną. Jei jis nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų (puldinėja, apšaudo kaimyninį Azerbaidžaną), jei rusų kariškius laiko taikdariais (nesiruošia nutraukti sutarties dėl karinės bazės dislokavimo), tai tokia Armėnija vargu ar mums, lietuviams, gali būti patraukli.

Susirūpino demokratija

Deja, tokių klausimų niekas Lietuvoje iki šiol nekėlė. Viešojoje erdvėje nuskambėjo tik konservatorių Audroniaus Ažubalio ir Žygimanto Pavilionio pareiškimas. Jie viešai kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį kviesdami pasmerkti Armėnijos valdžios atliekamus veiksmus (omenyje turimas laikotarpis, kai eksprezidentas Seržas Sargsianas vis dar buvo premjeras, o Nikolą Pašinianą ir jo bendraminčius sodino į areštinę).

Konservatorius Ž.Pavilionis piktinosi: „Akivaizdžiai piliečių laisves ir teises varžantys Armėnijos Vyriausybės veiksmai reikalauja griežtos tarptautinės bendruomenės reakcijos, tačiau Lietuvos Vyriausybė iki šiol išlieka neišsakiusi savo pozicijos, nors protestai Armėnijoje vyksta jau 10 dienų“.

Konservatorius A.Ažubalis tvirtino: „Tikėdamiesi Lietuvos paramos demokratinių vertybių sklaidai ir apsaugai Rytų valstybėse, raginame išsakyti nedviprasmišką Lietuvos poziciją ir pasmerkti Armėnijos valdžios vykdomus pamatinius demokratijos, teisės viršenybės ir žmogaus teisių principus pažeidžiančius veiksmus, nukreiptus prieš šalies pilietinę visuomenę“, – sako A. Ažubalis.

Tik tiek. Tarsi Armėniją valdyti siekiančios opozicijos požiūris į Kalnų Karabachą ir Rusijos karinę bazę – mums nė motais.

Dar būtų galima prisiminti politologo Alvydo Medalinsko mintis, išdėstytas publikacijoje „Ar Lietuvoje gali būti pakartotas Armėnijos scenarijus?“ („Lietuvos žinios“). Autorius kelia, be kita ko, keistą klausimą: ar mūsų Prezidentė, pasibaigus antrąjai kadencijai, nepuls pretenduoti, panašiai kaip ir Seržas Sargsianas, į šalies premjero postą? Esą pasibaigus antrąjai prezidentavimo kadencijai Dalia Grybauskaitė tikriausiai nenorės trauktis iš aktyvios politikos. Tokiu atveju ji turėtų du variantus: arba ieškoti aukšto posto Europos Sąjungos institucijose, arba sėstis į Lietuvos premjero kėdę.

Štai tokias perspektyvas brėžė A.Medalinskas greičiausiai norėdamas įgelti prezidentei. Akivaizdu, kad toks palyginimas – ne itin korektiškas, nes S.Sargsiano rokiruotė keičiant prezidento postą į premjero kėdę asocijuojasi su Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo intrigomis manipuliuojant premjero – prezidento kėdėmis. O štai dėl Kalnų Karabacho ir rusų kariškių bazės ateities – nė užuominos.

Užsienio spaudoje

Užsienio spaudoje jau galima aptikti mano paminėtų svarbių klausimų. Štai portale Svoboda.org teko matyti Michailo Sokolovo laidą, kurioje dalyvavo politikai, politologai, istorikai Stepanas Grigorianas, Seržas Tankianas, Araratas Mirzojanas ir Arkadijus Dubnovas. Ir vis dėlto ten tik pergyventa, jog Rusija parduoda Azerbaidžanui pačius galingiausius, naujausius, taikliausius ginklus. Suprask, Rusija, nors ir Armėnijos sąjungininkė, vis tik tiekia ginklus Armėnijos priešams. Tačiau niekas iš laidos vedėjų nepasidomėjo, nejaugi Rusija neduoda ginklų Armėnijai? Šito klausimo niekas nekėlė tikriausiai tik todėl, kad būtų tekę pripažinti ne itin malonią tiesą: Rusija ir Armėnijai duoda užtektinai modernių ginklų. Duoda tiek, kiek reikia. Tik, skirtingai nei Azerbaidžanas, Armėnija tuos ginklus iš Rusijos gauna veltui, už dyką. O Azerbaidžanui tenka mokėti didelius pinigus. Štai koks skirtumas.

Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainietiškame leidinyje Gordon paskelbtoje Deniso Kondakovo publikacijoje svarstoma, kaip įvykiai klostysis vėliau? Autorius primena, kad buvęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas dažnai laikėsi ypač prorusiškos pozicijos. Pavyzdžiui, 2014-aisiais metais Jungtinėse Tautose armėnai palaikė Rusijos poziciją dėl Krymo – esą pusiasalis teisėtai atiteko Rusijai, esą referendumas Kryme surengtas sąžiningai, laikantis demokratijos normų. Į aukščiausius valdžios potus besitaikantis N.Pašinianas tarsi europietiško vektoriaus žmogus. Bet straipsnyje cituojamas istorikas Sergejus Markedonovas pabrėžia, kad N.Pašinianui, nori jis to ar ne, „teks atsigręžti veidu į Rusiją“.

Vokiškame leidinyje „Süddeutsche Zeitung“ („Visa valdžia liaudžiai“; autorius – Julijanas Hansas) rašoma, kad Armėnijai nepavyks atsiplėšti nuo Rusijos, nes Rusija – garantas, jog Azerbaidžanas negalėtų susigrąžinti Kalnų Karabacho jėga.

Emis Feris – Rotmanas leidinyje „The Washinton Post“ pastebi, kad opozicijos vadovas N.Pašinianas yra pareiškęs norįs draugiškų santykių su Europa, JAV, Rusija ir Iranu. Į šį N.Pašiniano pareiškimą, jei jis tikslus, būtina atkreipti dėmesį, nes opozicijos lyderis nekalba apie draugiškus santykius su Azerbaidžanu ir Turkija. E. Feris – Rotmanas mano, kad Armėnijai nepavyks tuo pačiu metu bičiuliautis ir su Vašingtonu, ir su Kremliumi. Bent jau šiuo metu, kol santykiai tarp JAV ir Rusijos – sudėtingi.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

O tai, kad N.Pašinianas nepaminėjo Azerbaidžano ir Turkijos tarp valstybių, su kuriomis Jerevanas siektų bičiuliškų bendravimų, greičiausiai byloja apie gajas imperines ambicijas „Armėnija – nuo jūros iki jūros“.

Vakarai darytų didelę klaidą, jei Armėnijos valdžiai, kokia ji bebus, nekels tarptautinės bendruomenės patvirtinto reikalavimo – traukitės iš Azerbaidžano teritorijų, kurias okupavote su Rusijos kariuomenės pagalba.

Kol Kalnų Karabachas nebus grąžintas teisėtiems šeimininkams, ramybės Pietų Kaukaze nebus. O kol nėra taikos garantijų, keblu tikėtis stabilios demokratijos. Armėnija teturi vieną išmintingą sprendimą – Kalnų Karabacho okupaciją pripažinti klaida, grąžinti jį tikriesiems šeimininkams bei atnaujinti draugiškus santykius su savo artimiausiu kaimynu – Azerbaidžanu. Tada nebeliktų daug bėdų, rūpesčių, nesusipratimų. Bet ar Armėnijos opozicija pribrendusi tikroms permainoms?

2018.04.27; 08:23

Karingasis Seržas Sargsianas. Karikatūra

Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.

Guminės lazdos ir garsinės granatos

Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.

Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.

Rusiška rokiruotė

Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).

Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.

Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.

Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra

Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius.  Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.

Beje, taip ir atsitiko.

Apkaltino terorizmu

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.

Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho? 

Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.

Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.

Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>

2018.04.23; 03:00

Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.

Agentūra ELTA pranešė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą.

Kodėl Prezidentė pasirašė šį dekretą? Taip liepia mūsų Konstitucija. Mat Briuselyje praėjusiais, 2017-aisiais, metais lapkričio 24 dieną per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą priimtas specialus susitarimas, kuris, pasirašiusiųjų manymu, paskatins glaudesnius ES ir Armėnijos politinius, ekonominius bei verslo ryšius. Šį paaiškinimą teikia Prezidentės spaudos tarnyba.

Na, visa tai, ką skelbia ELTA ir Prezidentės spaudos tarnyba, – tiesa. Bet esama ir kitos medalio pusės. Ar ES pagrįstai skuba draugauti su Armėnija? Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė. Be to, Armėnija okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą ir nusispjovusi į visas Europos rekomendacijas kuo greičiau grąžinti tai, kas neteisėtai užgrobta. Oficialusis Jerevanas į Jungtinių Tautų rezoliucijas nedeliant pasitraukti iš okupuotų žemių nereaguoja jau du dešimtmečius. Štai su kokia šalimi Europa ketina bičiuliautis?! Europa vis dar naiviai tiki, kad Rusija, tvirtai įkėlusi karinę koją į Armėniją, leis armėnams laisvai rinktis vakarietišką politikos kryptį? Gal Briuselis ir Strasbūras pamiršo skaudžias Ukrainos pamokas? Jei Rusija grubiai bandė pakenkti ukrainiečiams, tai armėnams ji žymiai lengviau pakiš koją. Tiesiog neleis.

Ir dar viena pastaba – Armėnijai vadovauja Seržas Sargsianas, kurio valdymo metu korupcija Armėnijoje taip išsikerojo, kad daugiau jau nebėra kur eiti. Visa Armėnijos valdžia ir ekonomika – S.Sargsiano klano rankose. O jis, pasibaigus trečiąjai kadencijai, sumanė išlikti vyriausiuoju šalies vadovu tapdamas … Armėnijos premjeru (panašiai kaip Vladimiras Putinas sužaidė rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu). S. Sargsianas prieš šių metų balandžio 17-osios balsavimus taip susitvarkė, kad nuo šiol, jam tapus Ministru pirmininku, būtent jis, šalies premjeras, turės didesnius įgaliojimus nei ką tik naujai išrinktas prezidentas. Nuo dabar Armėnijos prezidentas atliks daugiau reprezentacinę funkciją, o Seržo rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia. Taigi Armėniją jis valdys dar ir vadinamąją ketvirtąją kadenciją. 

Tad su Armėnija bičiuliautis trokštančiai Europai ir vėl teks pirmiausia ištiesti ranką vienam iš labiausiai pasaulyje korumpuotų politikų – Seržui Sargsianui. Juk pagal naująją Armėnijos tvarką šalies premjerą 2018-ųjų balandžio 17-ąją rinks (galima neabejoti, kad išrinks) parlamentas, nes daugumą ten sudaro S.Sargsiano susodinti politikai. Tad sunku suvokti, kaip už tiesą, grožį ir padorumą pasisakanti ES vadovybė ruošiasi draugauti su vienu iš labiausiai korumpuotų žmonių ne vien Pietų Kaukaze?

Kad tokiais ratifikavimais Europa gali tik apsijuokti, byloja ir Jerevane šiomis dienomis kilę neramumai, kai skurstanti armėnų tauta sužinojo, jog valstybės vairo ir vėl imasi iki kaulo smegenų nusibodęs Seržas.

Informacinės agentūros TASS-ELTA informuoja, kad Armėnijos opozicijos atstovai blokuoja gatves ir sankryžas Jerevano centre, taip pat teritoriją prie šalies parlamento.

„Aš raginus visus eiti prie Armėnijos parlamento pastato. Šiandien neturi būti jokių kitų reikalų, blokuokite gatves ir sankryžas, pradėkite visuotinį streiką“, – antradienio rytą pareiškė opozicinės partijos „Piliečių sutartis“ lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas. Jis teigė, kad balandžio 17-oji turi tapti „totalinės blokdos diena“.

Neramumai Armėnijoje. EPA-ELTA nuotr.

Šiuo metu žinoma, kad demonstrantai nuo balandžio 13-osios blokuoja Jerevano centrą, protestuodami prie Seržo Sargsiano kandidatūrą į Armėnijos ministro pirmininko postą.

Antradienį Armėnijos parlamente – balsavimas dėl šalies ministro pirmininko. Bagramiano prospekte, kur yra parlamento pastatas, sutelkta daug policijos, specialiosios technikos, net šarvuočių.

Ar policija imsis represijų? Armėnijos policija paragino žurnalistus, pasakojančius apie Jerevane vykstančią protesto akciją, laikytis atokiau nuo protestuotojų. Šią žinią pranešė „RIA Novosti“.

„Susirinkimų laisvės įstatymas įgalioja policiją išvaikyti mitingą naudojant specialiąsias priemones. Policija pasirengusi bet kada atlikti savo pareigas. Turėdami omenyje tokių veiksmų padarinius, raginame žurnalistus laikytis protingo nuotolio nuo sambūrio dalyvių“, – sakoma policijos pareiškime.

Anksčiau parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, vadovaujantis opozicijos akcijai prieš S. Sargsiano išrinkimą premjeru, pareiškė, kad protestuotojai antradienį mėgins užblokuoti visas parlamento prieigas.

Kaip praneša TASS, padėtis Jerevano gatvėse tebėra labai įtempta. 12 valandą vietos laiku (11 valandą Lietuvos laiku) turėjo prasidėti specialus parlamento posėdis, kurio metu deputatai išrinks naują šalies ministrą pirmininką. Vienintelis kandidatas į šį postą – buvęs Armėnijos prezidentas, valdančiosios Respublikonų partijos lyderis S. Sargsianas.

Paskutiniais duomenimis remiantis, per protestus prieš buvusio šalies vadovo Seržo Sargsiano tapimą premjeru sulaikyta 80 žmonių.

Pareikšti prieštaravimą dėl, kaip teigia opozicija, buvusio prezidento bandymo savo rankose neteisėtai išsaugoti valdžią, Armėnijos sostinės centre susirinko 15 tūkst. protestuotojų. 

Seržas Sargsianas. Karikatūra

Anot valstybinės žiniasklaidos, protestuotojai siaubė valstybės turtą, pjaustė oficialių transporto priemonių padangas. Remiantis ankstesniais teisėsaugos pranešimais, buvo sulaikyti vos keli demonstrantai.

S. Sargsiano, kurio antroji ir paskutinė kadencija prezidento poste baigėsi praėjusią savaitę, kandidatūrą į premjerus parlamentarai patvirtino 77 balsais prieš 17. Šalies opozicija griežtai kritikuoja Konstitucijos pakeitimus, padidinančius išrinktojo premjero įgaliojimus.

Esama nukentėjusiųjų. Pirmadienį keli demonstrantai sužeiti, kai pareigūnai, mėgindami išsklaidyti minią, panaudojo ašarines dujas.

Štai tokios žinios iš Armėnijos, kuriame kviečiame į Europą.

201804.17; 17:17

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.

Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje. 

Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą. 

Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).

Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.

Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.

Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių“, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?

Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?

Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę… 

Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.

Omenyje turiu Rusijoje gyvenantį armėną Levoną Markosą. Skelbiame laišką be sutrumpinimų, nors ne su visomis jo mitimis sutinkame (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?

XXX

Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui

Pone Prezidente!

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.

Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.

Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…

Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?

2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.

Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.

Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.

O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).

Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.

Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!

Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?

Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi?  O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų  „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).

Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.

Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“? 

Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.

Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.

Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.

Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės,  atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.

Gal bent tada armėnų tauta Jums atleis…

Levonas Markosas

Maskva, 2017 metų gruodžio 17

Informacijos šaltinis – Lragir.am

2018.01.05; 06:52

Tikrą tiesą pasakysiu, jei tvirtinsiu, jog nėra nieko amžino. Bet jei teigsiu, kad Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politikai yra amžinos, ar daug kas prieštaraus? Lietuvoje turėti savų žmonių Kremlius siekia nuo seniausių laikų, nuolat ir kryptingai. 1993-aisiais išvesdama kariuomenę Rusija niekur neišėjo. 

Iš serijos „Lietuvos ežerai“. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ žurnalistas Valdas Vasiliauskas nepasakė nieko naujo, perskaitęs pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“.

Lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi

Užtenka pasižvalgyti po platųjį pasaulį, kad galėtume brėžti užtektinai tikslią analizę, kiek daug įtakos agentų Kremlius tebeturi galingiausiose Vakarų valstybėse. Jei jau šlubuoja Amerikos kontržvalgyba, priversta skausmingai aiškintis, ar patikimas vos prieš metus išrinktas JAV prezidentas, ko tada galima reikalauti iš menkučiu biudžetu besitenkinančio Lietuvos saugumo (VSD)? Sudėjus į krūvą visas viešumon iškilusias Vakarų klaidas, lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi. Prisiminkime istoriją, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nesėkmingai bandė užverbuoti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos žmones? Ar šios demaskuotos veiklos negalima pavadinti mūsų VSD sėkme?

Pastaraisiais metais žvalgybinio profesionalumo Lietuvoje vis daugiau. VSD sulaužė visiško slaptumo tradicijas – pradėjo skelbti viešas ataskaitas apie nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes. Sveikintina iniciatyva. Būtent atidžiai perskaitę visuomenei skirtus viešus VSD pranešimus mes, mirtingieji, galime susidaryti nuomonę, daug ar mažai Rusijos slaptųjų operacijų neutralizuota Lietuvoje. Taip pat mums jau lengviau įsivaizduoti, kokius išradingus metodus naudodamas Kremlius ieško Lietuvoje saviškių: verbuoja mūsų žurnalistus, medikus, valstybinę sieną kertančius pareigūnus, kviečiasi į sukarintas stovyklas moksleivius, bando susidraugauti su politikais, verslininkais, meno žmonėmis… 

Armėniškas pėdsakas

Nūnai žinome apie dar vieną Kremliaus metodą – į pagalbą pasitelkiami ne tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai, latviai, lenkai ar čečėnai. Jau pabandyta į savo žaidimus įtraukti ir armėnų tautybės verslininkus bei sportininkus. Už šią informaciją dėkokime Arvydui Anušauskui – Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ne pirmą kadenciją dirbančiam parlamentarui (prieš tai jis kaip istorikas – profesionalas ilgokai plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre). Asmeninėje internetinėje svetainėje šis politikas paskelbė straipsnį „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žvelgiant paviršutiniškai – joje nieko sensacingo. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul perka, tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.

Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl žadėjo skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.

Rusijos karinė bazė Giumri mieste įsikūrusi ilgam

Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbama apie Dauguose verslauti sumaniusius Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Ši informacija svarbi. Lietuva išsiugdžiusi imunitetą klastingiems Rusijos žingsniams atpažinti naudojant verslininkus. Mes jau nutuokiame, kad sėkmingai verslą vystyti Rusijoje be Kremliaus palaiminimo sunkoka, o gal net neįmanoma. Bet Dauguose įsitvirtinti norėjo būtent armėnų tautybės verslininkai iš Armėnijos. Gal jiems netaikytini tokie patys griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams? Juolab kad Lietuvoje vis dar esama manančiųjų: krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnusi užuojautos. Kad Armėnija, remiama Rusijos, okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, – dar ne visi nori žinoti. Todėl vadinamoji „armėniška korta“ Daugų detektyve svarbi.

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Dera atkreipti dėmesį ne vien į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet ir į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur kūrė savo verslus. Ogi problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota rusiška karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai vystyti verslą be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, dirba galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių centrų.

Seimo narys A.Anušauskas rašo: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.

Ką žinojo Novosibirsko FSB valdyba

Prasminga, kad Specialiųjų tarnybų veikla besidomintis Seimo narys A.Anušauskas nevengia kelti, jo paties žodžiais tariant, neatsakytų retorinių klausimų iš sąmokslo teorijų srities. A.Anušauskas mano, jog galima spėti: „Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilieti į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste?“

Sutikite, tai, nors ir retoriniai, bet svarbūs klausimai.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“. Vadinasi, armėnų tautybės verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai?

Nejaugi visas šias krūvon sudėtas žinias galima vadinti vien sutapimų ir atsitiktinumų virtine?

Beje, Seimo nario pasakojimas apie įtartinus verslus Dauguose buvo paskelbtas tik asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais. Sunku patikėti, kad užtektinai žinomas, įtakingas, slaptųjų tarnybų veiklą analizuojantis Seimo narys nepanoro savo rašinio paskelbti įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose Lietuvos leidiniuose. Tikriausiai bandė. Bet nepavyko.

Tad turime dar vieną retorinį klausimą – kodėl?

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.06.26; 06:00

Chačkaras nėra blogas, smerktinas ar kaip nors kitaip kritikuotinas simbolis. Beje, jis panašus į lietuviškąjį kryžių. Tai vientisame tufo arba bazalto luite išraižytas armėnų tautos sakralinis paminklas. Armėnai stato jį svarbiomis progomis. Norite paklausti, kas blogo, jei 2015-aisiais, pavyzdžiui, Klaipėdoje išdygo armėniškas chačkaras? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik klaida, kurią Lietuva padarė, leisdama statyti armėnišką chačkarą, – akivaizdi.

Nereikia būti patikliems ir naiviems

Lietuviai neturėtų būti patiklūs, naivūs. Niekas nieko nedaro šiaip sau. Kai kurie žingsniai turi gilią politinę potekstę. Net ir šis iš pirmo žvilgsnio gražus lietuvių – armėnų draugystės ženklas pilnas politinių niuansų.

Chačkaras – ne šiaip sau kryžius. Jis dažniausiai skiriamas paminėti prieš šimtmetį armėnams nutikusius skaudžius įvykius, kai tuometinė Osmanų imperija, būsimoji Turkija, kariavo su carine Rusija. Leisdami armėnams pastatyti chačkarą mes norom nenorom atstumiame Turkiją. Lietuvai prieš išduodant leidimus chačkarų statybai derėtų bent retsykiais prisiminti turkiškąją versiją: tuo metu, t.y. 1915-aisiais, vyko nuožmus turkų – rusų karas, armėnai nuo pat pradžių stojo Turkijos priešų pusėn, tad ar buvo įmanoma išvengti aukų, juolab kad konflikto metu masiškai žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai…

Taigi Klaipėdos miesto valdžia, leisdama statyti chačkarą, būkime atviri, pamalonino nei Europos Sąjungai, nei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančią, užtat Rusijos karinę bazę įsileidusią Armėniją. Patenkinę Lietuvoje gyvenančių armėnų sumanymą įsivėlėme į rimtą politinį konfliktą, kurio galėjome išvengti (argi mums kas nors drįstų prikišti, jog esame kalti dėl 1915-aisiais metais Turkijos – Rusijos kare skriaustų armėnų?).

Juolab kad uostamiestyje išdygęs chačkaras – ne vienintelis. Iki tol chačkaras buvo pastatytas Kryžių kalne, dar kitas – Kaune. Jau esama norų chačkarą statyti kituose Lietuvos miestuose. Todėl ir klausiu: ar ne per dideli Lietuvoje gyvenančių armėnų apetitai? Lietuvoje – vos pusantro tūkstančio armėnų, o mūsų žemėje jau stūkso trys chačkarai! Gal armėnai siekia savuosius kryžius sustatyti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tokiu būdu galutinai sujaukti Lietuvos santykius su NATO partnere?

O gal, sakau, Amėnija mainais už Lietuvoje pastatytus chačkarus savo sostinėje Jerevane pastatys įspūdingą paminklą nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems lietuvių partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams? Vadovaujantis pragmatiniu principu: „Mes – jums, jūs – mums?“ Aš taip įsivaizduočiau prasmingą valstybių bendradarbiavimą. Be kita ko, oficialųjį Jerevaną mes ypatingai pagerbėme dar 2005-aisiais, kai pripažinome 1915-ųjų metų armėnų žūtis genocidu.

Rusijos karinė bazė Armėnijoje – iki 2044 metų

Nebūkime naivūs. Paminklo lietuvių partizanams Jerevanas vis tiek nestatys. Nestatyts bent jau tol, kol Giumri mieste bus dislokuota Rusijos karinė bazė. O ji ten funkcionuos labai ilgai. Sutartis dėl Rusijos karinės bazės dislokavimo buvo pasirašyta 25-eriems metams. O po to pratęsta dar 49-iems metams (iki 2044 metų), kai 2010-aisiais metais tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvyko oficialaus vizito į Armėniją.

Bet paminklas lietuvių partizanams Jerevane mums ir nereikalingas. Kuo čia dėti armėnai, kad 1940-aisiais mus užpuolė Kremliaus kariauna? Sutikite, paminklas Lietuvos partizanams bei tremtiniams Jerevano centre atrodytų keistokai. Tarsi ne vietoj, tarsi be rimto preteksto, tarsi nežinia vardan ko…

Ir vis tik lietuviškojo paminklo Jerevane idėją iškėliau sąmoningai. Kad susimąstytume: o chačkarai Lietuvoje neatrodo keistai?

Abejonės dėl gražių ketinimų statant chačkarus dar labiau sustiprėjo, kai visai neseniai gruodžio 24-ąją portale rus.delfi.ee perskaičiau Vilniuje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Baltijos kraštams Tigrano Mkrtčiano interviu „Mes turime daug bendro“. Svečiuodamasis oficialaus vizito Estijoje metu Armėnijos diplomatas žurnalistei pateikė išsamų pasakojimą, kokių planų Armėnija turi Baltijos šalyse. Štai skaitant tą interviu ir kilo įtarimų, jog chačkarų statymas Lietuvoje – ne šiaip sau. Vertinant ambasadoriaus ambicijas, Armėnija siekia Baltijos šalyse tvirtai įkelti koją.

Nieko smerktino. Tačiau ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano pasakojime – daug ginčytinų teiginių. Kad ir šioji – „Mes turime daug bendro“. Be abejo, panašumų esama. Visi mes žmonės. Tačiau Baltijos šalys turi ir vieną svarbų, rimtą skirtumą. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos negalima apkaltinti, kad jos pastaraisiais dešimtmečiais būtų okupavusios bent pėdą svetimos žemės. O Armėnija su Rusijos pagalba iki šiol laiko okupavusi kaimyninės šalies teritorijas.

Armėnijos ambasadorius fantazavo, esą įmanoma palaikyti draugiškus santykius su Rusija ir Europos Sąjunga bei JAV. Bet kaip sėdėti vienu tuo pačiu metu ant dviejų – trijų skirtingų kėdžių, – nepaaiškino.

Paklaustas, ką manąs apie Rusijos ambasadoriaus Turkijoje nužudymą, Armėnijos ambasadorius prisiminė, kaip Stambulo centre 2007-aisiais metais buvo nužudytas armėnų žurnalistas Grantas Dinkas būtent dėl savo tautybės. Tačiau Armėnijos amabasadorius nė žodeliu neužsminė, kiek dešimčių Turkijos diplomatų ir konsulų Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius yra nužudžiusios armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir žiauriąją ASALA.

Armėnijos ambasadorius gyrėsi, kad Armėnija, būdama nedidele valstybe, priglaudė dešimtis tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių iš Sirijos. Bet nepridūrė, kad pabėgėliai iš Sirijos apgyvendinami ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos – Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache.

Žalgirio mūšis ir armėnų pulkas

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau įdomiausia, kad Armėnijos ambasadorius tvirtino, esą Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočius lietuviams padėjęs … armėnų pulkas. Taip, tokio pobūdžio pasakoms mes jau atsparūs. Pripratome, kad Žalgirio pergalę sau priskiria visi, kas tik netingi: rusai, lenkai, baltarusiai…

Jei visas tas pretenzijas sudėtume į krūvą, turėtume pripažinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo visi, išskyrus … lietuvius.

Atkaklios oponentų pastangos menkinti lietuvių indėlį – pavojingos. Tarptautiniuose politiniuose, istoriniuose, visuomeniniuose sluoksniuose bandoma formuoti nuomonę, esą lietuvių karių vaidmuo Žalgirio mūšyje – tik pagalbinis, atsitiktinis, simbolinis.

Bet kaip lietuviams apsiginti nuo tendencingų traktuočių?

Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo (Žalgirio) lauke Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien išgirdome dar vieną šokiruojančią naujieną. Pasirodo, Žalgirio kautynėse su mumis petys į petį kovėsi … armėnai. Ir jų buvo daug – visas pulkas.

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Griunvaldą pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Panašu, kad Lietuvoje formuojamas pretekstas naujoms armėniškų paminklų statyboms. Juk jei armėnams savo kryžius leidžiame statyti šiaip sau, be jokio rimto politinio motyvo bei naudos sau, tai už pagalbą Žalgirio mūšyje privalu atsidėkoti tikrai kelis sykius solidžiau, įspūdingiau!  

Jei įvykiai ir toliau taip sparčiai rutuliosis, mus nuo tikėtinos Rusijos agresijos gins … Rusijos karinę bazę įsileidusi Armėnija.

2016.01.05; 06:39

Gintaras Visockas

Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.

Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį. 

Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų. 

Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.

Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.

Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…    

Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.

XXX

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

(Bus daugiau)

2016-12-14; 06:10

 

Slaptai.lt kviečia atkreipti dėmesį į Aleksandro Alesino ("Belorusskije novosti") publikaciją "Dar viena Rusijos karinė bazė Baltarusijoje?"

Straipsnyje nagrinėjami Lietuvai svarbūs klausimai. Juk pašonėje, vos už 35 kilometrų nuo Lietuvos valstybinės sienos, įkuriama nauja karinė bazė. Omenyje turima karinės aviacijos bazė. Beje, toje bazėje bus dislokuojami ne tik Baltarusijos, bet ir Rusijos karo lėktuvai. Įskaitant ir bombonešius, ir naikintuvus.

Ir Rusija, regis, bus ne pagalbinė, o vadovaujanti šalis.

Continue reading „Dar viena Rusijos karinė bazė Baltarusijoje?“

Slaptai.lt redakcija skaitytojų dėmesiui pateikia keletą mūsų dėmesį atkreipusių žinių apie padėtį Rusijos ginkluotosiose pajėgose bei Rusijos artimiausius planus stiprinant savo armiją.

Žinoma, mes nežinome, kas iš tiesų dedasi Rusijos karinėse, slaptosiose ir specialiosiose struktūrose. Nežinome ir tikrųjų Kremliaus planų. Tikrosios rusiškos paslaptys – kruopščiai slepiamos, jos – po devyniais užraktais.

Tačiau kai kurias išvadas galima daryti ir analizuojant viešojoje erdvėje pasirodžiusius pranešimus apie karines pratybas, ginklų pirkimą, ginklų parodas, net ir įsigyjamas spausdinimo mašinėles…

Manome, kad tokio pobūdžio žinios negali nedominti.

Continue reading „Karinės žinios iš Rusijos: FST perka spausdinimo mašinėles…“

Įsileisdamas Rusijos karines bazes į Baltarusiją, Lukašenka gauna iš Rusijos indulgenciją valdyti Baltarusiją mažiausiai iki 2020 metų.

Atsiveria galimybės neribotoms spekuliacijoms dviem frontais: Rytuose Lukašenka gaus finansinių ir energetinių preferencijų, o Vakaruose – politinį palankumą arba pasyvų neutralitetą. Yra perspektyvų papurtyti ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF).

Paties Aleksandro Lukašenkos nedomina nei suverenitetas, nei Baltarusija. „Jeigu jis bus garantuotas, kad NATO tankai šalia Smolensko užtikrins ilgesnį baltarusių tautos valdymą, tai tie tankai atsiras šalia Smolensko per vieną naktį“, – įsitikinęs Nacionalinio atgimimo Tarybos organizacinio komiteto pirmininkas Vladimiras Borodačius.

Rusijos karinio potencialo didinimą Baltarusijoje ir jo padarinius analizuoja interviu laikraščiui „Belaruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas) Vladimiras Borodačius.

Continue reading „Vladimiras Borodačius: „Rusijos bazės – indulgencija Lukašenkai valdyti Baltarusiją““