Rūta Būdaitė–Meškauskienė
Šimtmečio kursas… Ar galėjome tada, kai prieš pusę amžiaus susirinkome į garsiąją 7-tą Istorijos-filologijos fakulteto auditoriją, pagalvoti, kad po keleto metų mūsų kursas bus šitaip tituluojamas mums dėsčiusio docento (vėliau – profesoriaus) Juozo Pikčilingio, kad iš šitų vakarykščių mokinukų, suvažiavusių iš įvairių Lietuvos kampelių, išaugs tiek žinomų mokslininkų, profesorių, gabių dėstytojų…
Nepriklausiau kurso elitui, buvau paprasta studentė, todėl galiu tik didžiuotis, kad mokiausi kartu su Aleksu Girdeniu, Albertu Rosinu, Aldonu Pupkiu, Norbertu Vėliumi, Kęstučiu Nastopka, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Romualdu Ozolu, Algimantu Bučiu, į teatrą pasukusia Irena Žvigaityte-Bučiene ir dar daugeliu kitų talentingų žmonių. Tiesa, ne visos šios pavardės žinomos plačiajai visuomenei. Tokia jau mokslininkų dalia. Jie retai rodosi viešumoje, jų nesekioja žurnalistai, gatvėse neprašo autografų. Jie tiesiog tyliai dirba savo darbą ir aplodismentų nelaukia.
Aš, kaip žemaitė, noriu pasidžiaugti, kad net trys šios tarmės atstovai paliko ryškų pėdsaką ne tik kurso gyvenime, bet ir mokslo pasaulyje. Tai tarptautinio lygio mokslininkai kalbininkai Girdenis, Rosinas ir baltų mitologijos tyrinėtojas Vėlius.
