Prorusiška Latvijos partija „Soglasje“ išsirinko naują pirmininką. Nilą Ušakovą, buvusį Rygos merą, pakeitė Janis Urbanovič, N.Ušakovo pavaduotojas.

Pasikeitimai šioje partijoje buvo neišvengiami. Pirma, per pastaruosius kelerius metus ženkliai krito jos populiarumas. Dabar ja pasitiki tik apie 15 proc. rinkėjų. Antra, jos buvęs pirmininkas N.Ušakovas išrinktas į Europos Parlamentą, tad negalįs deramai vadovauti politinei jėgai.

Naujasis partijos lyderis apgailestauja, kad Latvijos rusakalbiai puolę į apatiją, o nuo vadinamosios „rusų kortos“ visi Latvijoje pavargo.

Slaptai.lt informacija

2019.10.28; 10:55

 

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Aš pasiilgau Rygos. Taip stipriai pasiilgau, jog kartais net dingteli liūdna mintis – gal daugiau šio miesto niekad nepamatysiu? Juk gali taip nutikti.

Bet širdyje rusena viltis: kada nors galėsiu čia pabūti tiek, kiek geidžia širdis, o ne tiek, kiek komandiruotės lape nurodė redaktorius, – juokingai trumpai.

Pasiilgau nuotaikų, kvapų, spalvų, išgyvenimų, kuriuos patyriau klaidžiodamas jaukiomis Rygos senamiesčio gatvėmis. Tik nežinau, kokiais žodžiais visa tai geriau perteikti, kad jau pirmąsias eilutes perskaitę, pasakytumėte: taip, tai niekas kitas, tai – Ryga. Dažnai prisimenu Ernesto Hemingvėjaus romaną „Turėti ir neturėti“. Havanos panorama atsivėrė perskaičius jau pirmąjį sakinį. Užteko to vienintelio sakinio, ir visą laiką, kol skaičiau romaną, man atrodė, kad Havaną pažįstu ne blogiau už gimtąjį Vilnių. Aš, žioma, ne Hemingvėjus. Man nepasiseks vaizdingai ir įtaigiai apibūdinti Rygos charakterio nei keliais, nei keliomis dešimtimis sakinių. Pavyzdžiui, nemoku žodžiais nupiešti nuotaikos, kuri apima žiūrint iš 21-ojo „Latvijos“ viešbučio aukšto ankstų vasaros rytą.

Bet nerašyti apie Rygą negaliu. Šiame mieste jaučiuosi savas. Tie latviški žodžiai, kurie lydėdavo mane kiekvieną žingsnį, dievaži, turi magiškos galios. Man gera, man ramu, man gražu, kai aplink kalbama latviškai, kai latvių kalbos neužgožia nei rusų, nei anglų žodžiai. Panašų ramybės jausmą esu patyręs tik Taline, kai girdėdavau tarpusavyje šnekučiuojantis estus.

Prisimenu Laisvės bulvarą, kur stūkso didingas paminklas Latvijos Laisvei. Pirmą kartą bulvarą išvydau dar anais laikais, kai jis vadinosi Lenino bulvaru, o netoliese Laisvės paminko stūksojo paminklas Leninui – gremėzdiškas svetimkūnis pačioje Rygos širdyje. Mane nustebino gėlių jūra, visomis, kokios tik gali būti, spalvomis mirguliuojanti Laisvei prie kojų. Trys raudoni gvazdikai, kuriuos iš mano rankų paėmė latvė, žiūrinti tvarkos, ištirpo gėlių jūroje. O prie Lenino kojų (Leninas stūksojo niūrus vos už kelių šimtų metrų) pamesti stirksojo keli suvargę žiedeliai. Tąsyk nepastebėjau svarbiausio: Laisvės ir Lenino statulos viena į kitą demonstratyviai atsukusios nugaras, o tariant kiek vaizdingiau, Laisvė visąlaik buvo demonstratyviai nusisukusi nuo Lenino.

Lakštingalos suokia latviškai. Slaptai.lt nuotr.

Į tai atkreipė dėmesį latvė senutė, turėjusi trobelę Rygos pakraštyje. Taip jau atsitiko, jog tą dieną nepadėjo net žurnalisto pažymėjimas. Rygoje dirbo kelios tarptautinės konferenijos, viešbučiai buvo perpildyti, ir man nieko kito nebeliko, kaip apsigyventi medinėje dviejų galų trobelėje. Buvo pavasaris. Vakarais, kai sugrįždavau iš klajonių po Rygą, tekdavo užsikurti krosnį. „Buržuikos“ nasruose liepsnodamos jaukiai traškėjo pliauskos, skleidusios malonią šilumą. Prie jos ruošdavausi rytdienos pokalbiams su latvių rašytojais. O rytais semdavausi iš šulinio ledinio vandens ir čia pat, po senomis, susikūprinusiomis obelimis, prausdavausi. Šiame sode kiaurą naktį nenuilsdamos plyšavo lakštingalos.

Nė kiek nesigailiu, jog tuokart teko gyventi ne prestižiniame „Rygos“ ar „Latvijos“ viešbutyje. Žinojimas, jog mane priglaudė namai, kuriuose daugiau kaip pusę amžiaus gyveno gausi latvių šeima, atlaikiusi visas rusifikacijas, man buvo labai svarbus. Sunkiai apčiuopiami dalykai, kuriuos pajutau gyvendamas trobelėje, vertingesni nei honorarai, „užkalti“ Rygoje. Su kokia meile senutė pasakojo apie savo namelį: čia stalas, ant jo negalima užsigulti, mat kliba viena koja; čia lova, ji garsiai girgžda, užtat labai patogi; priemenėje, jeigu prilaistysi vandens, būtinai pašluostyk – kitaip supus rastai; praėjusį kartą čia gyveno ruskiukai, tai ant stalo peiliu išraižė „zdes byl“, tu būk geras, neprirašinėk, o semdamas iš šulinio vandens, nepaskandik kibiro.

Šiandien drąsiai sakau: prilaistęs ant medinių grindų, bemat rūpestingai jas išsluostydavau, stalo neišniekinau kvailais užrašais, kibiro nepaskandinau. Jeigu šiuos žodžius girdėtų senelė, ji greičiausiai apsiverktų. Tikrai susigraudintų, nes jos trobelės jau nėra. Toje vietoje išdygo gyvenamasis šešiolikos aukštų namas su žaliais balkonais. Nebėra ir sodo, kuriame taip gražiai naktimis suokė lakštingalos. Jis sulygintas su žeme. Man belieka padėkoti latvių senolei, nes prisiglaudęs jos trobelėje suvokiau, kad čia ir lakštingalos kitoniškai suokia – ne taip, kaip vilniškės Antakalnio miškuose. Rygos lakštingalos suokia latviškai, kaip gi kitaip…

Gilausią įspūdį paliko pokalbis su rašytoju Visvaldžiu Lamu. Latvijos rašytojų sąjungoje man taip ir pasakė: jeigu nori pasišnekėti su rašytoju, kuris ir sovietiniais metais buvo tikras latvis, kurio nespausdino, kurį ignoravo, kurį spaudė, bet jis vis tiek atlaikė, susirask Lamą. Nepaprastai įdomi asmenybė: karo metais tarnavo vokiečių legione, dalyvavo daugelyje mūšių su sovietų armija, buvo sužeistas, ištremtas į Sibirą; dabar štai išleido autobiografinį romaną „Šiaurės pašvaistė“. Romanu labai pasipiktinę Latvijos rusai, ypač karo veteranai. Jie nesuvokia, kaip buvo galima stoti į SS legioną. Kvaili tie rusai, jei nuoširdžiai nesupranta, – kodėl?

Lamą maždaug taip ir įsivaizdavau: aukštas, plačiapetis, žilstelėjęs, niūraus žvilgsnio, pašaipiai atsiliepiantis apie kolegas, liaupsinusius tarybinę Latviją. Rašytojų sąjungoje su juo ir šnekučiavomės. Lamas darkyta rusų kalba nupiešė savo gyvenimo istoriją: kaip partorgai jį įtikinėjo pataisyti „Šiaurės pašvaistės“ antrąją dalį – perrašyti idėjiškai „teisingai“, bent jau „teisingiau“, kaip jis nepakluso, kaip po to niekas niekur jo nepublikuodavo, kaip buvo priverstas dirbti mūrininku, kiemsargiu, santechniku, kaip į jį tada paniekinančiai žvelgė iš pataikavimo Maskvai lobstantys kolegos.

Lamas kalbėjo ir apie Lietuvą: džiaugėsi, kad lietuviai po 1945 metų išėjo į miškus, nesusidėjo su vokiečiais, lygino Lacį su Baltušiu, įdomiai svarstė, kurie rašytojai stipresni – lietuvių ar latvių, sakė rašąs romaną, kuriame daug vietos skirs lietuvių kovoms su kryžiuočiais.

Išsiskiriant padovanojo „Šiaurės pašvaistę“ su autografu: „Mielam Gintarui Visockui…“.

Grįžęs į Vilnių ėmiau rūpintis, kad „Literatūros ir meno“ (tuo metu ten dirbau) skaitytojai išgirstų bent keletą žodžių apie niekad niekam Latvijos neišdavusį rašytoją.

Atsimenu tą jaudulį, kuris tvyrojo vėlų vakarą Latvijos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salėje. Tuometinis parlamento pirmininkas Anatolijus Gorbunovas dešimtims žurnalistų iš viso pasaulio pranešė apklausos, ar Latvija nori tapti nepriklausoma valstybė, preliminarius rezultatus. Latvija pareiškė norinti nepriklausomybės! Mes, būrelis artimiau susidraugavusių žurnalistų, panūdome pasivaikščioti po naktinę Rygą. Buvome įsitikinę – tokią nuostabią naktį miegoti šventvagiška. Bet ir sugrįžus į viešbutį neteko sudėti bluosto. Viešučio darbuotojai latviai žurnalistus iš Lietuvos ir Estijos nemokamai vaišino kava, sumuštiniais, įpylė net latviško balzamo.

Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po to savo dienoraštyje rašiau: „Štai, atrodo, ir viskas, po kelių valandų išvažiuoja traukinys į Vilnių. Svečiuotis milžino Lačplėsio žemėje man liko maždaug valanda. Praleidau ją sėdėdamas kavinėje Rygos senamiestyje. Pro langą tarsi ant delno atsivėrusi pati didžiausia, pati gražiausia Rygos aikštė, į kurią subėga dešimtys siaurų, vinguotų „ielų“. Balzamas, nuo kurio šiek tiek sukosi galva, buvo ir stiprus, ir skanus, ir labai brangus. Kavinėje prisiminiau latvių rašytojo Valdžio Rujos žodžius, kokia privalo būti latvio gyvenimo prasmė. Ta prasmė lengvai nuspėjama, lengvai nusakoma – sunkiomis tautai akimirkomis būti kartu su Latvija. Kai valstybė laiminga, žinoma, leistina ir kitaip elgtis. Tačiau kai valstybė kenčia, vargsta arba liūdi, latvis neturi teisės pamiršti Tėvynės. Latvijos padėtis būtent tokia, kad ji niekad negalės laisviau atsipūsti. Latvija – per maža ir per tirštai apsupta grobuonių, kad galėtų bet minutėlei atsipalaiduoti. Todėl latviams privalu rūpintis Latvija nuolat, be perstojo, be atsotogų ir išeiginių, žiemą – vasarą, dieną – naktį…   

Baigiau gurkšnoti kavą. Pasičiupau kelionės krepšį, prigrūstą prirašytų užrašų knygelių, ir patraukiau geležinkelio stoties link. Tai buvo mano paskutiniai žingsniai per „ielų“ akmenis, pro upelį, kurio pakrantę nutūpusios mieguistos antys, požeminę perėją, kur pardavinėjamos spalvotos pusnuogių merginų ir raumeningų rembo fotografijos.

Stotis. Automatais „kalašnikov“ ginkluoti latvių policininkai su muitininkais. Traukinys, vežantis namo į Lietuvą.

Lik sveika, Ryga, aš tavęs pasiilgsiu!

1993 metų gruodis, laikraštis „Amžius“

Prezidentas G. Nausėda dalyvauja gėlių padėjimo ceremonijoje prie Laisvės paminklo Rygoje. Paulinos Levickytės (ELTA) nuotr.
Antradienį prezidentas Gitanas Nausėda darbo vizito atvyko į kaimyninę Latviją, kur susitiko su šios šalies vadovu Egiliu Levitu, Seimo pirmininke Ināra Mūrniece ir ministru pirmininku Krišjāniu Kariņiu bei lietuvių bendruomene Rygoje.
 
Šiuo metu prezidentai dalyvauja dvišaliame susitikime Latvijos prezidento rezidencijoje – Rygos pilyje. Susitikimui skirtos 20 minučių.
 
Prieš tai G. Nausėda dalyvavo gėlių padėjimo ceremonijoje prie Laisvės paminklo Rygoje. Prie paminklo įvyko pirmasis Lietuvos ir Latvijos delegacijų susitikimas.
 
Dvišalio susitikimo metu aptariami dvišaliai santykiai ir pozicija, siekiant bendrų tikslų Europos Sąjungoje bei NATO.
 
Dėmesio bus skirta gynybos ir saugumo klausimams, kaip gynybos planų atnaujinimas, oro gynyba, oro ir jūros gynybos sąveika, bendrų pratybų vykdymo klausimai.
 
Susitikimo metu bus apžvelgti strateginiai transporto infrastruktūros projektai „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“, bendri energetikos projektai. Taip pat bus atsižvelgta į vieną opiausių klausimų – Astravo atominės elektrinės pavojus.
 
Prieš šį, jau antrąjį, G. Nausėdos vizitą į užsienį prezidentas pabrėžė Latvijos ir Lietuvos istoriją, baltų tautų vienybę, panašias vertybes bei interesus, kaip vienijančius šias dvi kaimynines šalis, rašoma Prezidentūros pranešime spaudai.
 
Lietuva ir Latvija, pasak prezidento, mato panašių tarptautinių iššūkių ir grėsmių, o tai, G. Nausėdos teigimu, lemia sėkmingą šalių bendradarbiavimą, siekiant išspręsti regiono iššūkius bei ginti abiejų valstybių piliečių interesus tarptautinėje erdvėje.
 
Rygoje, skelbia Prezidentūra, G. Nausėda apsilankys Latvijos nacionalinėje bibliotekoje, kurioje apžiūrės retų ir vertingų knygų kolekciją bei padovanos lietuvišką knygą apie Vilniaus Žemutinės pilies istoriją, taip pat padės gėlių prie Laisvės paminklo.
 
Prezidento žmona Diana Nausėdienė šį kartą į Latviją nevyks. Pirmoji ponia dalyvaus vaikų piešinių parodos atidaryme Kauno klinikų Vaikų ligų klinikose.
 
ELTA primena, kad praėjusią savaitę prezidentas lankėsi Varšuvoje, kur susitiko su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Tai buvo pirmasis G. Nausėdos užsienio vizitas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.23; 13:08
 
 
 

Kurie pasielgė įžvalgiau, nepasirašydami Jungtinių Tautų Migracijos pakto – lietuviai ar latviai? Kas ir kodėl ES šalims stumia pražūtingą Migracijos paktą? Kodėl latviai prasmingiau, didingiau, iškilmingiau švenčia Nepriklausomybės dieną už mus, lietuvius? Kodėl Lietuvos prezidentė nesugebėjo nuvykti į Rygą pasveikinti brolių latvių, švenčiančių savo Laisvės dieną? Kuo latviams brangi lapkričio 18-oji?

Komentuoja prof. Alvydas BUTKUS, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.

Alvydas Butkus yra kalbininkas, baltistas, habilituotas humantitarinių mokslų daktaras.

Videointerviu trukmė – 13 min. Videointerviu autorius – Slaptai.lt

2018.12.20; 09:00

Buvęs SEB banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda, komentuodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės neišvykimą į Rygą, kur turėjo dalyvauti Latvijos Nepriklausomybės 100-mečio iškilmėse, sako, kad jis tikrai būtų vykęs, jeigu būtų reikėję, būtų važiavęs netgi dviračiu. 

„Tai yra mūsų kaimynė Latvija ir tikrai buvo galima, kad ir vėluojant nuvažiuoti ir pademonstruoti, kad net ir sudėtingomis sąlygomis, net ir gendant technikai vis tiek galima pademonstruoti pagarbą savo kaimynams. Galiu pasakyti, kaip būčiau pasielgęs aš pats: aš būčiau važiavęs, jeigu reikia – ir dviračiu“, – pirmadienį „Žinių radijui“ teigė ekonomistas G. Nausėda.

G. Nausėdai pritaria ir parlamentaras Naglis Puteikis, pasak jo, nenuvykdama prezidentė rodo savo aroganciją. 

„Prezidentė siekia karjeros ES, todėl ji maino nesvarbius kaimynus į svarbesnius renginius Europos Sąjungai, manau, tai jos asmeninė pozicija (…) Arogancija, jai nesvarbus nei Lenkijos šimtmetis, nei Latvijos šimtmetis, ji tiesiog siekia asmeninės karjeros“, – sakė N. Puteikis.

Sekmadienį Lietuvos delegacija, vadovaujama prezidentės Dalios Grybauskaitės, dėl netikėto karinių oro pajėgų lėktuvo „Spartan“ gedimo negalėjo išskristi į Rygą, kur turėjo dalyvauti Latvijos Nepriklausomybės 100-mečio iškilmėse.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-19

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu nuoširdžiai pasveikino Latvijos Respublikos vadovą Raimondą Vėjuonį ir visus latvius 100-ųjų valstybės Nepriklausomybės metinių proga.

Šalies vadovės teigimu, Latvija – ypač brangi Lietuvai. Abi šalis suvienijo ne tik lemtingi įvykiai prieš šimtmetį, bet ir vėlesnė – ginklų ir dainų – kova dėl laisvės ir piliečių teisių, taip pat mūsų svarbiausias tikslas – Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės atkūrimas ir įtvirtinimas.

Pasak Prezidentės, šiemet kartu minimas visų Baltijos valstybių nepriklausomybės šimtmetis yra ypatinga sukaktis tiek visoms trims šalims, tiek visai demokratinei ir laisvai Europai. Tai lietuvių ir latvių bendra šventė, kuri patvirtina, ką patyrė, įveikė ir drauge nuveikė abi šalys, mūsų drąsios ir niekada nepasiduodančios tautos.

Lietuvoje taip pat džiugiai ir vieningai minimas Latvijos nepriklausomybės šimtmetis. Prezidento rūmų balkonuose pastatyti specialūs šviečiantys užrašai „LV100“, S. Daukanto aikštėje tradiciškai pakeltos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinės vėliavos.

Pasak Prezidentės, Latvija išlieka ne tik mūsų istorinė sąjungininkė ir kaimynė, bet ir bendramintė šių dienų iššūkių akivaizdoje, su kuria toliau dirbame dėl savo piliečių saugumo, gerovės ir laisvės užtikrinimo. Šalies vadovė pareiškė viltį, kad artimas abiejų valstybių dialogas dvišaliais ir regioniniais, Europos Sąjungos ir NATO klausimais ir toliau išliks svarbiu varikliu, stiprinančiu ir mūsų Baltijos regioną, ir visą vieningą žemyną bei transatlantinę bendruomenę, o bendra lietuvių ir latvių patirtis, vertybės ir tikslai skatins mus puoselėti šalių draugystę ir artimus ryšius.

Nepriklausomybės dienos proga Prezidentė visiems latviams palinkėjo gražios, šalį suburiančios šventės, visokeriopos sėkmės ir laimės, o Latvijai – ilgų laisvės, vienybės ir klestėjimo metų.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pasveikino Latvijos Saeimos pirmininkę Inarą Mūrniecę ir visus Latvijos žmones su nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu.

„Mūsų žmonės vadina vieni kitus broliais. Mus sieja ne tik etninio giminingumo jausmas – lietuviai ir latviai yra vieno kamieno tautos, turinčios bendras kultūrinių tradicijų šaknis ir daugybės amžių istorinę praeitį“, – sveikinime teigia Seimo pirmininkas.

Parlamento vadovas pabrėžia, kad bendros krypties Lietuva ir Latvija niekada neprarado, efektyvūs ir konstruktyvūs santykiai tęsiasi ir šiandien.

„Džiaugiuosi puikiais Lietuvos ir Latvijos santykiais. Esu įsitikinęs, kad glaudus bendradarbiavimas dvišaliu lygmeniu ir parama plėtojant daugiašalius formatus mus stiprina, nes kalbame vienu, geriau girdimu balsu“, – teigia Seimo pirmininkas.

Latviją Nepriklausomybės 100-ųjų metinių proga Lietuvos žmonių ir Vyriausybės vardu nuoširdžiai pasveikino ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

„2018-ieji – išskirtinės svarbos metai mūsų šalims. Lietuviai puikiai supranta, su kokiu džiaugsmu Latvijos žmonės pasitinka šią dieną, kadangi mūsų istorija panaši. Šiandien mes esame laisvi ir patys renkamės kelią, kuriuo eisime į ateitį. Per šį laikotarpį Lietuva visada jautė Latvijos žmonių, Vyriausybės visokeriopą paramą ir pastangas siekiant mūsų tautų bendrystės stiprinimo. Už tai esame jums labai dėkingi“, – sakoma premjero sveikinime.

Pasak Vyriausybės vadovo, Latvija ir Lietuva visada buvo artimos sąjungininkės, apie tai liudija įvairiausiose srityse plėtojamas vaisingas bendradarbiavimas, intensyvėjantis politinis dialogas. Premjeras pasidžiaugė vis glaudesniu tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir patvirtino Lietuvos įsipareigojimą toliau kartu stiprinti bendras pozicijas bei pastangas užtikrinant taikią ir saugią mūsų regiono ateitį.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-18

Šeštadienį Latvijoje vyksta parlamento rinkimai. Prognozuojama, kad latviai gali išrinkti Rusijai palankią „Santarvės“ partiją, praneša naujienų agentūra dpa.

Rusakalbiai sudaro didelę dalį Latvijos, kuri yra Europos Sąjungos ir NATO narė, gyventojų. Centro kairės „Santarvės“ partija surinko daugiausiai balsų prieš keturis metus vykusiuose parlamento rinkimuose ir užsitikrino beveik ketvirtį visų mandatų 100 vietų parlamente.

Tačiau tuomet „Santarvei“ nepavyko paskirti savo atstovo į premjero postą nes konservatyvių pažiūrų partijos susijungė į koaliciją ir įgijo daugiau galios.

Rugsėjo mėnesį atlikta apklausa atskleidė, kad į parlamentą pirmą kartą patekti gali Naujoji konservatorių partija (JKP), susikūrusi likus keliems mėnesiams iki praėjusių rinkimų pradžios. JKP pasisako prieš valstybinės kalbos statusą rusų kalbai Latvijoje.

Šiuose rinkimuose pagreitį įgavo ir nauja populistų partija „Kam priklauso valstybė“ (KPV LV), kuri žada siekti drastiškų pokyčių.

Rinkimus Latvijoje stebi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-06

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius su Latvijos užsienio reikalų ministru Edgaru Rinkevičiumi Rygoje įteikė pirmąjį Baltų apdovanojimą žymiai mokslininkei, kalbininkei, Latvijos ir Helsinkio universitetų profesorei Laimutei Baluodei.

Šis apdovanojimas mokslininkei skirtas už išsamius akademinius mokslinius baltų kalbų tyrimus.

„Baltų apdovanojimas, kaip ir bendri Baltų vienybės dienos minėjimo renginiai, suartina mūsų tautas, stiprina solidarumą ir skatina bendradarbiavimą, todėl turime tai tęsti ir ateityje“, – pažymėjo L. Linkevičius.

Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, sveikindami apdovanojimo laimėtoją Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pabrėžė, kad L. Baluodė buvo vienintelė nominantė, kurios kandidatūrą iškėlė ir Lietuva, ir Latvija, bei padėkojo visiems konkurso nominantams už reikšmingą indėlį į baltų kultūros paveldą. Baltų apdovanojimą Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai įsteigė 2017 metais minint Baltų vienybės dieną.

Po ceremonijos ministras L. Linkevičius taip pat prisijungė prie Nacionalinės bibliotekos vykdomos Latvijos valstybės šimtmečiui skirtos kampanijos „Išskirtinė knyga išskirtinei lentynai“ ir latvių skaitytojams padovanojo naują Mariaus Jovaišos knygą „Neregėta Lietuva“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.04; 10:02

Lietuviai virtualioje realybėje atkūrė unikalią Rygą prieš 100 metų. Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ nuotr.

Rygoje ketvirtadienį pristatyta lietuvių sukurta naujovė – virtualioje realybėje atkurtas Latvijos sostinės gyvenimas prieš šimtmetį. „Riga Time Jump“ pavadintą minutės trukmės vaizdą galima stebėti bet kuriame išmaniajame įrenginyje arba Domo katedros aikštėje specialiai įrengtu teleskopu.

Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ sukurtas sprendimas tapo vienu pirmųjų pasaulyje virtualios realybės istorinių vaizdų, išsiskiriančių aukščiausia kinematografine kokybe. Pasak idėjos autoriaus ir įgyvendintojo Augustino Katiliaus, būtent sprendimas sujungti šiuolaikines virtualios realybės technologijas su kino pasaulyje taikoma profesionalia filmavimo kokybe sukuria itin autentišką Rygos vaizdą praėjusio amžiaus pradžioje.

„Per vieną minutę, kol visais kampais stebite erdvinį vaizdą iš Domo katedros aikštės, pamatote, kaip prieš šimtmetį atrodė pastatai, grindinys ar transportas, kaip žmonės rengėsi ir bendravo anuometinėje Rygoje, kokie garsai pasitikdavo išėjusius į gatvę gyventojus. Tai – neįkainojama pažintinė ir emocinė patirtis, leidžianti čia ir dabar atsidurti bet kuriame amžiuje ir patiems pajusti jo atmosferą: gyvenimo ritmą, spalvas, medžiagas, tekstūrą ir netgi nuotaikas“, – pranešime apie įgyvendintą projektą pasakoja A. Katilius.

Nors praėjusio amžiaus Rygos virtualios realybės vaizdas trunka vos vieną minutę, jai sukurti kūrybinei grupei prireikė 9 mėnesių. A. Katilius pasakoja, kad kino industrijos kokybės standartus atitinkantis filmavimas truko vieną dieną, tačiau tai buvo daroma 8-iais skirtingais kampais. Daugiausia laiko pareikalavimo pasirengimas ir vaizdų montavimas. Filmavimo metu Domo katedros aikštę teko uždaryti visai dienai. Reikėjo pasirūpinti ir atgabenti dešimt kartų daugiau rekvizito nei jo įprastai naudojama kino filmavime. Dėl kol kas netenkinančios filmavimo kokybės dabartine virtualios realybės filmavimo įranga buvo pasirinkta profesionali kino kamera, o vienas įprastas kino kadras šiame siužete yra sumontuotas iš aštuonių skirtingais kampais užfiksuotų kadrų. Jie vėliau buvo montuojami į vientisą virtualios realybės vaizdą. Montavimo metu buvo pašalinti prieš šimtmetį Rygoje dar nebuvę pastatų segmentai, vėliau, pasinaudojant 3D technologijomis, atkuriamas autentiškas ano meto architektūrinis vaizdas.

Iš viso, pasak pranešimo, prie „Riga Time Jump“ projekto dirbo 160 įvairių sričių profesionalų komanda.

Autentiškumui sukurti kūrybos grupė surado anksčiau Rygos gatvėmis kursavusį tramvajų, kuriam teko naujai pakloti bėgius. Į Rygos Senamiestį buvo atgabenti senoviniai vežimai, kurie, kaip ir Lietuvoje prieš šimtmetį, anuometinėje Latvijos sostinėje buvo pagrindinė transporto priemonė. 120 aktorių ir istoriniai kostiumai, aksesuarai, grindinys, pastatai, garsai ir žmonių kalbėsena – visa tai buvo atkuriama itin kruopščiai. Atidžiau pažiūrėjus, virtualiojoje praėjusio šimtmečio Rygoje jau galima pamatyti ir vieną pirmųjų lėktuvų „Farman 4”, kuris anuomet retkarčiais praskrisdavo ir virš Rygos.

Nors pasaulyje jau ne kartą mėginta atkurti vieną ar kitą istorinę epochą, A. Katiliaus teigimu, dauguma šių iniciatyvų nepasiekė pripažinimo dėl kol kas per žemos dabartinių virtualios realybės įrenginių filmavimo kokybės.

Virtualioje realybėje atkurta unikali Ryga prieš 100 metų. Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ nuotr.

„Pati idėja atkurti istorinį vaizdą nėra nauja, tačiau esame vieni pirmųjų pasaulyje, sujungę modernias virtualios realybės kūrimo technologijas su aukštais kinui taikomais kokybės reikalavimais. Tikime, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse atsiras daug idėjų, kurias epochas ar svarbius istorinius momentus būtų verta atvaizduoti virtualioje realybėje. Svarbu, kad kiekvienas, norintis pažinti istoriją, galėtų asmeniškai patirti istorinių epochų ir įvykių atmosferą. Tikime, kad būtent toks sprendimas jau netrukus vis plačiau bus pasitelkiamas mokyme, turizme ir kitose srityse“, – įsitikinęs A. Katilius.

Rygos prieš šimtą metų virtualios realybės siužetas buvo užsakytas Latvijos sostinės savivaldybės įmonės „Live Ryga“ užsakymu.

Gamybos namai „Nonsense.tv“ veikia Lietuvoje ir Latvijoje, kuria vaizdo reklamą šiose šalyse veikiančių įmonių ir organizacijų užsakymu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 09:35

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas  karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.

Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …

Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo  labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“  prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.

Po  sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik  pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“

Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…

O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“

O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“

K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.

Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…

Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…

Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.

Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi  „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie  į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti  vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.

Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…

Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.

Galima  jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?

Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio  žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!

Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet  Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…

Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …

Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad  pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.

Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų  meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.

Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet  darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!

2018.08.10; 05:52

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Slaptieji sąrašai. Top secret

Šių metų pradžioje latvių poetas, Baltijos asamblėjos ir daugelio kitų literatūros premijų laureatas Janis Ruokpelnis Latvijos dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ paskelbė skandalingą išpažintį: „Aš buvau KGB agentas“.

Tai ilgos istorijos finalinis akordas. Šio atviro pasipasakojimo pradmenys veda į bohemiškąjį poeto gyvenimo tarpsnį praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kuomet jį dukart tardė saugumas. Pirmąkart pagal nežinomo asmens skundą. Antrąkart – už siautėjimą viešbučio „Ryga“ bare, kur jis girtut girtutėlis vartė žmones iš kėdžių ir šaukė: „Tu – komunistas?! Tada tave reikia nušauti!“

Poeto neįkalino tik dėl vienintelės priežasties – jo tėvas Fricis Ruokpelnis buvo gerai žinomas rašytojas, Latvijos TSR himno bendraautoris, Kultūros ministerijos Vyriausiosios meno reikalų valdybos viršininkas ir t.t.

Slaptieji agentai

Anot J. Ruokpelnio, jo tikrasis nuopuolis prasidėjo dirbant savaitraštyje „Literatūra un Māksla“. Tenai jis buvo priverstas stoti į komunistų partiją, o po to už CK nuimto vyr. redaktoriaus ryžtingą rėmimą jį apklausinėjantis KGB karininkas pasiūlė bendradarbiauti. Jam šis karininkas pasirodė normalus žmogus, palyginus su tais gelžbetoniniais snukiais, kurie jį dukart tardė saugume. Ir jis pasirašė kortelę pasižadėdamas neišduoti KGB darbo metodų. Tada jam, kaip kūrėjui, toptelėjo mintis: kodėl nepatyrinėjus KGB darbo metodų, kad po to galėtų demaskuojančiai aprašyti.

Su karininku susitikinėdavo konspiraciniame bute. Saugumą domino  kolegų literatų planai, mąstysena. Jam buvo pasiūlyta nuvažiuoti pas estų prozininką Arvo Valtoną, nes vietos saugumiečiai negalintys užmegzti su juo kontaktų. J. Ruokpelnis atsisakė.

Pasak poeto, per tą bendradarbiavimo laikotarpį jis nieko neįskundęs, provokatoriumi nedirbęs. „Mano  darbas buvo analitinis: padėjau saugumiečiams suprasti inteligentijos nuotaikas, – tvirtina poetas. <….> Aš net nežinau, ar mano kortelė yra tuose maišuose. Aš save demaskuoju todėl, nes mane graužia sąžinė. Aš regiu tokį tarsi gilų išdžiuvusį  šulinį, dugne tik pilka žemė, o po ja – lavonas. Jaučiu esąs žmogžudys savyje nešiojantis šį lavoną. Aš nužudžiau savo gyvenimą, save ir savo dorą. Esu nuteistas už savo puikybę ir išdidumą. Aš didžiuojuosi, kad nesusitepiau sovietiniu šūdu.<…> O kodėl aš prisipažįstu? Todėl kad esu senas žmogus. Jeigu mane ištiks infarktas ar insultas, mano sąžinė bus švari. Labiausiai bijau savo skaitytojų: gal jie neatleis ir nebeskaitys manęs? Gal iš mano rankų net šuo neės?“

J. Ruokpelnis latvių literatūrą praturtino dešimčia poezijos rinkinių, dviem romanais, esė knygomis. Jo poezija versta į dvidešimčia kalbų, 2005 metais rinktinę „Lyrika“ (vertė V. Braziūnas) išleista lietuvių kalba.

„Liustracijos  laikas pavėluotas, maišus reikėjo atrišti iškart, 1991-aisiais“, – mano poetas.

Būtent tuo metu maišai jau buvo „atrišinėjami“. Į laikraščio „Atmoda Atpūtai“ užėjo vienas karininkas ir pasiūlė  pirkti KGB agentų sąrašą, kuriame buvo apie devyniasdešimt žymių žmonių. Laikraštis paskelbė šį sąrašą, uždažęs tikruosius vardus ir pavardes, palikdamas tik slapyvardžius. Praėjus ketvirčiui amžiaus po šios publikacijos, poetas J. Ruokpelnis ištarė: „Aš buvau KGB agentas slapyvardžiu Mikelis“. Tuomet šis jo slapyvardis buvo paviešintas.

J. Ruokpelnis po išpažinties aiškino: „Jokio pavyzdžio aš nenorėjau parodyti. Iš pradžių galvojau, kad sulauksiu pasekėjų. Kaip girdėjo mano ausys – daugelis žmonių yra sutrikę, kad taip bus diskredituojami didieji Atgimimo darbininkai ir darbininkės, rašytojai ir taip toliau. Ši akcija yra labai pavojinga.“

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šis J. Ruokpelnio atvirumas labai nustebino jo artimą bičiulį poetą Knutą Skujenieką, patyrusį sovietinio režimo represijas: „Kaip buvome draugai, taip ir liekame draugais. Tačiau tie, kurie lauks iki to laiko, kol juos demaskuos, mano požiūris į juos bus kitoks“.

Dailininkei Džemai Skulmei J. Ruokpelnio išpažintis priminė sunkią praeities nuodėmių naštą. Ji nepritartų atrišti šiuos nuodėmių maišus – su tokia akcija negalima pasitikti valstybės nepriklausomybės šimtmečio.

Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė pasisako už išsamų KGB palikimo medžiagos tyrimą. Jo vadovaujama kūrybinė organizacija kviečia Latvijos piliečius, institucijas ir politikus parodyti aiškią, nedviprasmišką laikyseną, kad „metų metais nespręstas ir paliktas skausmingas klausimas būtų sutvarkytas pagal šių dienų visuomenės interesus, kad seni skeletai netrukdytų  valstybės vystymuisi ir ateičiai“, būtų rasti civilizuoti sprendimai iki šiolei neatsakytiems klausimams, vengti paviršutiniškos raganų medžioklės, o visuomenė būtų supratinga tiems žmonėms, kurie nusprendžia atvirai prabilti apie savo praeitį.

Rašytojai totalitarizmo palikimo klausimus analizuoja daug rūpestingiau, kvalifikuočiau nei Latvijos bendruomenė.

Išleistos kelios studijos, kuriose įvairiais aspektais skausmingai gvildenamos ideologinės kūrėjų nuostatos. Bėda ta, kad tai kol kas tik privačios iniciatyvos, būtina aktyvesnė valstybės parama.

Saeimos nutarimu 2014 m. buvo sukurta speciali tarpžinybinė komisija KGB dokumentams tirti. Nurodyta, kad prieš skelbiant KGB dokumentus privalu moksliškai ištirti ir įvertinti medžiagą ir moralinę žalą, kurią Latvijai ir jos gyventojams padarė KGB. Tai įpareigojama padaryti iki 2018 metų gegužės  31 d.  Šioje komisijoje dirba 50 akademinės bendruomenės narių, tarp jų 15 istorijos mokslų daktarų. Išleisti 4 raštų rinkiniai, dar du paruošti spaudai.

Komisijos vadovas Karlis Kangeris atskleidžia, kad šiame darbe teko patirti ne tik valstybės institucijų nevienareikšmio požiūrio dėl duomenų apsaugos, bet ir bandymų šantažuoti. Be to, totalitarinės valstybės režimas neregistravo pilna apimtimi informacijos apie konkrečios operacijos turinį, KGB agentus, rezidentus, konspiracinių butų savininkus ir patikimus asmenis, todėl visa medžiaga  be apribojimų atiduodant visuomenės vertinimui privalo būti patikima, pilna, teisinga. KGB agentų kartoteką reikia viešinti kaip TSRS okupacijos įstaigų dokumentų rinkinį, be išimčių ir komentarų, nes Latvijos Respublika neatsako už eventualią žalą.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Darbų apimtis labai didelė: 52 tūkstančiai KGB baudžiamųjų bylų. Viename tome iki 500 puslapių, o byloje gali būti net 40 tokių tomų. Laukiama prieigos prie duomenų bazės „Delta“, kur daugiau nei 10 tūkst. agentų pranešimų ir daugiau kaip 40 tūkst. stebimų asmenų įskaitos kortelių. Latvijos valstybės archyve saugoma 152 tūkst. bylų, siejamų su sovietiniu saugumu, milijonas kortelių apie represuotus žmones ir represijų vykdytojus.

Konstitucijos apsaugos biure saugomi ypatingo slaptumo dokumentai – 4 300 agentų kortelių. Iki šiolei viešai prisipažino tik 8 asmenys, bendradarbiavę su KGB.

Po išviešinto J. Ruokpelnio pokalbio komentatorių vertinimai viešojoje erdvėje buvo labai skirtingi:

pagrindinių agentų maišuose nebėra, jie jau „švarūs“; KGB agentų maišus su kortelėmis reikia atiduoti archyvui; kortelės gali tapti manipuliacijos instrumentu, nes čekistai paliko specialiai padirbtų dokumentų, kad nepriklausomybės metais pagal juos būtų galima inicijuoti politinio linčo teismus; dalis KGB dokumentų išvežti iš Latvijos; po 2018 m. gegužės gali paaiškėti, kad ta kartoteka nepilna ir informatorių kortelės negali tarnauti kaip bendradarbiavimo faktas su sovietų laikų represine struktūra; kažkokios jėgos bando kurti mitą apie latvius, kaip išdavikų tautą ir t.t.

Pasigirdo viena kita sąšauka su gana skandalingai baigtu KGB agentų išviešinimu Lietuvoje, kuomet dėmesys buvo sukoncentruotas į žymiausias praeities asmenybes.

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmety saugumiečiams užduotis formulavo komunistų partija, jos „krištoliniai“ komunistai, deja, jų nebus toje kartotekoje, o patys kalčiausi pasirodys vietiniai „stukačiai“ – eiliniai girtuoklėliai… 60 proc. agentų buvo nepartiniai. Jei agentai įstodavo į komunistų partiją ir pradėdavo nomenklatūrininko karjerą, buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais, jų įskaitos korteles išimdavo.

Pasak Latvijos Tautos fronto lyderio Dainio Ivano, kol tie maišai slapti, čekistai gyvena ir manipuliuoja žmonėmis, juos būtina paviešinti. Liko neįgyvendinta nepriklausomybės pradžioje iškelta idėja – pradėti tautos apsišvarinimą arba tautos moralinę reabilitaciją pasipasakojant apie bendradarbiavimą su KGB.

Valstybės prezidentas Valdis Zatleras vienoje diskusijoje perspėjo: jei taip paprastai išmesime  visuomenei šiuos maišus, kiekvienas prie šio „švediško stalo“  pasiims tik tai, kas jam patiks, kas papildys jo fantazijas. Negalima Latvijos šimtmečio sutikti ginčuose, nes šiame atvirume bus ir negatyvių pasekmių.

Ginčai, nuomonių įvairovė, gal net nauji sprendimai lydės šiuos kol kas slaptus nuodėmių maišus iki vasaros pradžios, kol jie bus atrišti.

2018.01.27; 03:00

Baltų vienybės diena. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Latvijos Saeimos Pirmininkė Inara Mūrniecė. Palangos savivaldybės nuotr.

Šeštadienį Palanga tarpvalstybiniu lygiu minėdama Baltų vienybės dieną, tapo tiltu, jungiančiu dvi baltų valstybės – Lietuvą ir Latviją.

Baltų vienybės diena šiemet Palangoje švęsta tarpvalstybiniu lygiu, tad šventėje, kurioje visą dieną įvairūs renginiai keitė vienas kitą, sulaukta ir itin garbių svečių – Baltų vienybės dienos iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai Viktoras Pranckietis ir Inara Mūrniecė, abiejų šalių kultūros ministerijų atstovai, Lietuvos Seimo nariai.

Žinią apie baltus, baltų vienybę, kultūrą bei istoriją plačiau po Europą paskleis ir į šventinius renginius atvykę Palangos miestų-partnerių iš Latvijos, Rusijos ir Vokietijos atstovai.

Dar vienas itin garbingas svečias – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Žozė Mendesas Bota (Jose Mendes Bota). Jis į Palangą atvyko su ypatinga misija – įteikti Palangai skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą.

Kurortas savo svečius pasitiko specialiai Baltų vienybei skirtais miesto papuošimais. Svarbiausi jų akcentai, kaip ir galima tikėtis, yra susiję su baltų – lietuvių bei latvių – kultūra, kalbomis bei tradicijomis, kadangi rengiantis šventei siekta, kad kiekvienas, šią dieną apsilankęs Palangoje, širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiškąja kilme.

Baltų vienybės dienos pradžią paskelbė šventiška dalyvių eisena – joje, lydimi Palangos orkestro muzikantų bei šokėjų, dalyvavo Palangos miesto vadovai, oficialūs miesto svečiai, meno kolektyvai bei visi norintieji. Nuotaikinga eisena pajudėjo nuo Palangos miesto simbolio Kurhauzo, pasuko Grafų Tiškevičių alėja bei šventinę nuotaiką praeiviams dovanojo eidami Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėmis iki Jūratės ir Kastyčio skvero.

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Čia vykusio šventės atidarymo metu miesto meras Šarūnas Vaitkus, kreipdamasis į susirinkusiuosius, linkėjo, kad kiekvienas Baltų vienybės dienos dalyvis šiandien širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiška kilme. „Kartu su mūsų broliais latviais, taip pat – ir Palangos miestų-partnerių iš įvairių užsienio valstybių atstovais bei visais palangiškiais ir šiandieniniais Palangos svečiais švęsdami Baltų vienybės dieną mes ne tik sau, bet ir kitoms valstybėms skelbiame žinią, kad mes, baltai, esame, ir esame vieningi, taip pat – kad puoselėjame savo tradicijas ir kultūrą“, – sakė Palangos meras.

Baltų vienybės dienos atidarymo metu Palangos ir palangiškių laukė ypatinga dovana – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Ž. M. Bota miesto merui Š. Vaitkui įteikė didžiausiam Lietuvos kurortui skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą. Europos prizo apdovanojimai vietos bendruomenei skiriami už nuveiktus darbus skleidžiant Europos vienybės idėjas, už aktyvų bendradarbiavimą su užsienio partneriais.

Pasak Palangos savivaldybės pranešimo, šis apdovanojimas Palangai yra jau trečiasis garbingas apdovanojimas Europos mastu – prieš trejus metus pirmą kartą įvertinta Palanga gavo Europos diplomą, 2015 m. – vėliavą, o šiemet Lietuvos kurortas pasiekė priešpaskutinę pakopą – Garbės ženklą. Iki paties Europos prizo liko tik vienas žingsnis.

Baltų vienybės dienos Šventės atidarymo renginį praturtino ir pirmą kartą Palangoje koncertavusio jungtinio Lietuvos ir Latvijos diplomatinių chorų bei Palangos orkestro pasirodymas. Choristai – Lietuvos bei Latvijos diplomatai, ambasadų darbuotojai – kartu su Palangos orkestru publiką pradžiugino keletu kūrinių: sugiedojo „Tautišką giesmę“, Latvijos himną, Europos Sąjungos himną „Odė džiaugsmui“, taip pat – populiarią latvišką dainą „Lec, saulite“ bei lietuviškąją „Mūsų dienos – kaip šventė“.

Sulig šia daina šventė Palangoje įsibėgėjo – po visą kurortą pasklido lietuvių ir latvių liaudies melodijos – Palangoje vyko tarptautinis liaudiškų šokių festivalis „Palangos miestely“, subūręs apie 400 dalyvių iš Lietuvos bei Latvijos, o vienas lietuvių kolektyvas atvyko net iš Vokietijos.

Lietuvos – Latvijos bičiulystės ženklas

Renginių šią dieną mieste buvo gausu – šurmuliavo kermošius, kurio dalyviai taip pat pasistengė kurti išskirtinę nuotaiką – palapinės padabintos latviška ir lietuviška simbolika. Palangos centre, Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėse, išsirikiavo arti pusantro šimto kermošiaus dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų, Latvijos, Ukrainos bei Rusijos, Kaliningrado srities. Čia buvo galima ne tik įsigyti originalių tautodailininkų dirbinių, bet ir pasmaguriauti – Vytauto gatvėje išsirikiavo kulinarinio paveldo meistrai.

Jūratės ir Kastyčio skvere įsikūrę grilio meistrai – čia vyko Baltų patiekalų barbekiu turnyras Lietuvos Seimo ir Latvijos Saeimos pirmininkų taurėms laimėti. Gardūs kvapai sklido ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje – čia vyko maisto vagonėlių festivalis „Food Park Palanga“. Toks renginys Palangoje surengtas pirmą kartą.

J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje bei Jūratės ir Kastyčio skvero pradžioje smalsuolių laukė senųjų baltų amatų demonstruotojai – čia galima pamatyti, kaip patyrusių meistrų rankose „gimsta“ kalvystės gaminiai, karpiniai, rištinės bei vytinės juostos, nėriniai, odos dirbiniai, kaip drožiami mediniai šaukštai, apdirbamas gintaras ar vilna ir kita. 

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Šventinę programą praturtino ir nekasdienis įvykis – visai šalia jūros, Meilės alėjoje, Palangos miesto vadovai kartu su miestų-partnerių atstovais pasodino Draugystės medį – tulpmedį. Šis simbolinis veiksmas tapo Palangos miestų-partnerių Skulptūrų parko įkūrimo pradžia.

Pasak Palangos miesto savivaldybės pranešimo, Baltų vienybės dieną renginių Palangoje vyko ir daugiau. Vakare į įspūdingą koncertą pakvietė Koncertų salė – čia žiūrovai scenoje išvydo klasikinės muzikos grupę „Dagamba“ (Latvija) ir naujųjų idėjų kamerinį orkestrą „NIKO“ (Lietuva). Alternatyvios muzikos gerbėjai laukti kultūros bare „Kablys: Jūra. Kultūra“, kur vakare vyko maisto vagonėlių šventės „Food Park Palanga“ uždarymo koncertas. Jo metu pasirodys grupės „Flash Voyage“ ir „Baltasis Kiras“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.24; 05:55

Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo. 

Visi keliai vedė į Rygą

Latvijos herbas

XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.

Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.

Visai kita carinė politika

Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.

Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.

Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą

Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.

Latvijos vėliavos

Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.

Versalio politikos užkulisiai

Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.

Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.

Sienų demarkacijos bėdos

Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.

Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.

Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.

Dar vienas juodas katinas

Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.

Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.

Baltijos kelio didybė

Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.

Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.

Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.

Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.

Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.

Abrenės rajonas atiteko Rusijai

Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės.  Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.

Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.

Vadinamasis „kiaulių karas“

Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.

Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.

Informacinė izoliacija

Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija. 

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.

Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.

Dujų ūkis

Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?

Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.

Ginčai dėl „Via Baltica“

Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.

Paskutinis šaukštas deguto

Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.

Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.

Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.

Pasaka apie tris paršelius

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.

Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.

2017.08.15; 08:30

Latvijos vėliava

Rygos dūmai vėl vadovaus „Santarvės“ partijos lyderis Nilas Ušakovas, praneša „Interfax“.

Ketvirtadienį per pirmąjį naujos sudėties dūmos posėdį N. Ušakovas buvo patvirtintas jos pirmininku trečią kartą paeiliui.

Už N. Ušakovą balsavo 32 deputatai, o už opozicijos iškeltą Martinį Buondarą (Latvijos regionų susivienijimas) – 26.

Mero rinkimų procesas šįsyk buvo ilgiausias Rygos dūmos istorijoje. Posėdis prasidėjo 9 valandą ryto ir truko daugiau kaip devynias valandas. Į deputatų klausimus kandidatai atsakinėjo penkias valandas.

N. Ušakovo gimtoji kalba yra rusų. Pirmą kartą Rygos meru jis tapo 2009 metais ir nuo to laiko be pertraukų vadovavo Latvijos sostinės savivaldybei.

Slaptai.lt manymu, tai – labai įdomi situacija. Kodėl Nilas Ušakovas – nepamainomas Latvijos sostinės meras? Ar mes žinome, kas lemia tokius nusiteikimus? Ar nuo to Latvijai blogiau? O gal atvirkščiai – tik geriau? Gal Nilas Ušakovas – karštesnis Latvijos patriotas už  pačius latvius?

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.23; 07:03

Kodėl Vilnius neišsivers be metro

Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Rusija tiesiog pamišo dėl slėptuvių. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme… Vilniuje siūloma lįsti po žeme tam, kad būtų patogiau gyventi paviršiuje.

Rygiečiai prisiminė nepastatytą metro

Atėjo laikas pagalvoti apie metropoliteno statybą Rygoje – tokia tema neseniai prabilta per Latvijos televiziją. LNT rytinėje laidoje „900 sekundžių“ Rygos technikos universiteto doktorantą Viesturą Veckalnį parodė po to, kai DELFI paskelbė jo svarstymus apie neįgyvendinto sovietinių laikų projekto atgaivinimą kitoje ekonominėje ir politinėje sistemoje

Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.

Rygoje nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą viešuoju transportu užtrunka pusantros valandos, tad, išeina, daug rygiečių kelionei į darbą ir atgal sugaišta 3 valandas. Jaunas mokslininkas nutraukė ilgą tylą, apgaubusią šį reikalą po atmintinų Atgimimo dienų, ir pakvietė naujomis akimis pažvelgti į viešojo transporto ateitį Latvijos sostinėje.

Jeigu anais laikais viskas būtų ėję kaip iš pradžių buvo sumanyta (pradedant tuo, kad iki 1978 metų turėjo būti parengtas projekto techninis-ekonominis pagrindimas), pirmoji metro linija su 8 stotimis būtų pradėjusi veikti Rygoje 1990 metais. Bet Maskvos projektuotojai ilgai laužė galvas, kaip įveikus vandeninguosius Rygos gruntus, nesusidorojo su užduotimi ir perdavė brėžinius Leningrado specialistams, įstengusiems suprojektuoti čionykštį metropoliteną, galima sakyti, pelkėse.

Tik 1988 metais latvių spauda ėmė rašyti, esą metropoliteno techninis projektas yra baigtas rengti ir jo įgyvendinimui SSRS žinybos numačiusios skirti daugiau kaip 200 mln. sovietinių rublių, didžiulius pinigus (pinigai buvo visų, bet skirstė kapitalinius įdėjimus Maskva). Parengiamuosius darbus turėjo nudirbti patys latviai iki 1990-ųjų, o tada Minsko metro statytojai (Baltarusijos sostinėje metropolitenas pradėjo veikti 1984 metais) būtų ėmęsi tunelių kasimo; pirmąją Rygos metropoliteno liniją manyta atidaryti apie 2000-uosius, o įkūnyti visą projektą – iki 2020 metų.

Iki to laiko Sovietų Sąjungoje metro turėjo didmiesčiai Maskva, Leningradas, Kijevas, Charkovas, sąjunginių respublikų sostinės Tbilisis, Baku, Taškentas, Jerevanas, Minskas; 1985-1987 metais prie jų prisidėjo dideli Rusijos miestai Gorkis (Nižnij Novgorodas), Novosibirskas, Kuibyševas (Samara), turintys daugiau kaip po 1 mln. gyventojų. (Kalbėta, į metro gali pretenduoti tik milijoniniai miestai, bet specialistai žiūrėjo, kad žmonėms nereikėtų į darbą važiuoti ilgiau nei 40 minučių ir kt.). 8-ojo dešimtmečio viduryje Rygoje nebuvo nė 800 tūkst. gyventojų, tačiau didelių pramonės įmonių turintis miestas su Jūrmalos kurortu pašonėje smarkiai plėtėsi, kaip tada buvo sakoma – augo, ir generaliniame miesto plėtros plane šią transporto rūšį numatė išaugai (tikėtasi 950 tūkst. gyventojų 2000 metais). Laikraščiai liaupsino būsimą metropoliteną, panirsiantį po Dauguva, ir tramvajuose kratęsi rygiečiai tam pritarė.

Metropoliteno projektą energingai palaikė 1985-1990 metais Rygos miesto vykdomojo komiteto pirmininku (dabar sakytume, meru) buvęs inžinierius Alfredas Rubiksas (paskesniais metais – Latvijos komunistų partijos vadovas, buvo apkaltintas kėsinimusi įvykdyti valstybės perversmą ir iškalėjo 6 metus, 2009-2014 metais – Europos parlamento narys). Jo galva, projektą sužlugdė komunistų valdžią užsimoję nuversti Liaudies fronto veikėjai.  Girdi, rygiečiai plūdo į mitingus su šūkiu „Metro – ne!“ patikėję, kad metropoliteno statyba sudarkys istorinį centrą, pritrauks į miestą dar daugiau svetimtaučių ir kad iš viso projektas yra netinkamas; eilės laukė kiti miestui reikalingi objektai – nacionalinė biblioteka, koncertų rūmai, tiltas, valymo stotis. Gali būti, tuo metu ne tik Rubiksas, bet ir daugelis nė neįtarė SSRS esant kiaurai prasiskolinusią ir teisūs tie, kurie sako, jog šis ir kiti projektai tebuvo tuščias garsas. Kad ir kaip buvo, SSRS žlugimas viską palaidojo. Tiesa, liko Latvijos architektų sukurti metropoliteno stočių eskizai, jų internetinės kopijos tebeliudija iš tikrųjų buvus didelius užmojus.

Pavyzdys Rygai… Vilniaus metropolitenas

Rygos metropoliteno projekto gaivintojas Viesturas Veckalnis spėjo pagyventi Lisabonoje, kur metro veikia jau nuo 1959-ųjų, o trys naujos stotys buvo pastatytos 2012 metais. Todėl ir asmeninė patirtis jam leidžia girti metropoliteną: sumažina transporto spūstis miestų viešojoje erdvėje, neteršia aplinkos ir svarbiausia – nuveža greitai ir patogiai. Anot jauno mokslininko, Rygoje metro linijas derėtų tiesti miesto centre, kurio nesiekia šiaip tirštas geležinkelio tinklas, ir per Dauguvą į gyvenamuosius rajonus kairiajame upės krante. Kaip ir buvo planuojama anais laikais, metro papildytų greitojo geležinkelio tinklą. Žmogus paliktų savo automobilį miesto prieigose ir toliau važiuotų geležinkelio ir metro traukiniais. Keliauti viešuoju transportu pigiau nei asmeniniu automobiliu, o metropolitenu, kaip rodo Helsinkio ir Stokholmo pavyzdžiai, pigiausia. 

Rygoje, rašo autorius, nebūtinas šešių vagonų sąstatas, užtektų trijų dalių 30-50 metrų ilgio, 70-90 km/val. greičiu riedančio traukinuko, panašaus į greitąjį žemų grindų tramvajų. Kitaip tai vadinama lengvuoju metro, toks transportas veikia daug kur Europoje (Lione, Milane, Turine), tinkamiausias pavyzdys – Kopenhaga. Jį turi ir daug mažesni nei Rygos miestai, pavyzdžiui, Rene miestelis Prancūzijoje (211 000 gyventojų), Lozanos miestas Šveicarijoje (136 000 gyventojų). Dabar niekam nekyla abejonių, tikina Veckalnis, jog miesto sąlygomis tinkamiausias yra požeminis transportas. Antai metro smarkiai plečiamas Helsinkyje, toje pačioje Kopenhagoje. Statyti metro planuojama Dubline, – rašo latvis, – ir Vilniuje. 

Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.

Vilnių rygietis pamini dar kartą – kai pripažįsta metro statybą esant brangiai kainuojantį malonumą (…bet pradėjus naudotis tampa pigiu transportu, ką rodo Helsinkio ir Stokholmo miestų patirtis). Štai kiek reikia 1 km metropoliteno nutiesti Europos miestuose, kur tai daroma: Milane – 124 mln. eurų, Miunchene – 148 mln., Amsterdame – 326 milijonai. Kadangi Rygoje yra sudėtingesnės geologinės sąlygos, be to, neturima patirties šioje srityje, 1 km nutiesti kainuotų maždaug 200 mln. eurų. Dabar per metus nutiesiama 1,5-2 km metropoliteno linijos. Taigi Rygai ir visai Latvijai – labai brangu. Ar galima paimti kreditą? Kiek galėtų skirti vyriausybė? Naudingiausia būtų viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas – toks variantas svarstomas Vilniuje.

Sovietiniais laikais ir Vilnius neketino atsilikti nuo Rygos. Greitojo bėginio transporto svarbą europiečiai užčiuopė ne šiandien ir ne vakar, o jau prieš keturias dešimtis metų. 1975 metais Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis (vadovavo miestui 1974-1990 metais) parašė į pagrindinį Lietuvos laikraštį, „Tiesą“, straipsnį apie Italijoje įvykusioje konferencijoje, kurioje jis dalyvavo, svarstytas viešojo transporto perspektyvas. Atnaujinti esančius geležinkelius ir tiesti bėgius po žeme – štai išsigelbėjimas nuo miestus užtvindžiusių individualių automobilių. Šią galimybę turėtų detaliai išnagrinėti mūsų projektuotojai. Manyta, iki naujojo tūkstantmečio pradžios Vilniuje gyvens 700 tūkst. žmonių. 1978-aisiais užsibrėžta parengti Vilniaus miesto modelį 50-čia metų į priekį, kuriame turi būti ir greitojo izoliuoto transporto sistema (labiausiai tikėtina – metropolitenas).

Vilniuje sovietiniais laikais nepažengta tiek toli, kaip Rygoje. Mūsų sostinė su Maskvos žinybų palaiminimu pasirinko vadinamąjį greitąjį tramvajų (LRT) ir numatė jo kelio konstrukciją, planą ir trasos išilginį profilį bei tunelinius ruožus projektuoti pagal reikalavimus, keliamus metropolitenui. Ne Vilnius tai išrado. Tolimais 1976 metais Maskvoje išleistoje knygoje „Greitasis tramvajus“ buvo rašoma, jog Volgogrado, Krivoj Rogo ir Jerevano miestų greitojo tramvajaus linijos buvo kuriamos kaip pre-metro sistemos. Kitaip tariant, šių linijų požeminiai ruožai buvo projektuojami su išskaičiavimu po kelių dešimčių metų naudojimo jas pertvarkyti į metropoliteną. Vilniuje buvo atlikti trijų numatomų trasų inžineriniai geologiniai tyrinėjimai. Pilaitės (Sudervės) gyvenamųjų rajonų statybos plane buvo numatyta ir greitojo elektrinio bėginio transporto eismo trasa

Juozas Zykus. Vilniaus metro sąjūdžio vadovas. Slaptai.lt nuotr.

Sumanymai liko neįgyvendinti, tačiau nenugrimzdo į užmarštį – būtent metro iš Pilaitės į miesto centrą per Karoliniškes, Žvėryną, Šnipiškes yra pirmoji Vilniaus metropoliteno schemoje, kurią parengė „Vilniaus metro“ sąjūdžio suburti specialistai. Nuo 2003 metų vilniečio inžinieriaus statybininko Juozo Zykaus vedami Vilniaus metropoliteno šalininkai prisibeldė iki aukščiausių instancijų: praėjusį rudenį Lietuvos vyriausybė pritarė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projektui ir dabar laukiama, ką dėl naujos viešojo susisiekimo sistemos nuspręs Seimas.

Projekto autoriai siūlo metro Vilniuje tiesti privačių investuotojų kapitaliniais įdėjimais – pagal koncesijos sutartį.  Visa tai ir turėjo omenyje latvių mokslininkas, drąsiai parašęs: Statyti metro planuojama Dubline ir Vilniuje. 

Dėl Dublino, tai 2015 metų rudenį Airijos vyriausybė pritarė planui nutiesti lengvojo metro liniją sostinėje, kur gyvena kiek daugiau kaip pusė milijono žmonių (su priemiesčiais – 1,8 mln.). Statybos kainą pavyko sumažinti nuo 7 mlrd. eurų iki €2,4 milijardo, dalį linijos suprojektavus paviršiuje. Darbus atlikti pasisiūlė privačių investuotojų konsorciumas, bet prisidės ir vyriausybė – dar vienas privataus ir valstybinio sektorių partnerystės pavyzdys.

Ši statyba – tai 3 500 naujų darbo vietų. Tikimasi, jog prie naujųjų metro stočių gyvenamųjų būstų paklausa padidės mažiausiai perpus… Kopenhagoje dvi naujas metro linijas stato irgi privačių kompanijų konsorciumas. Naujosios metro stotys atvers duris 2018 metais. Dabar Kopenhagos viešojo transporto sistema laikoma vos ne idealia, o pradėjus veikti visiškai automatizuotai žiedinei metro linijai, ji turėtų tapti tobula. Bet tai – atskiro pasakojimo tema.

(Bus daugiau)

2017.01.24; 06:14

Kerolain Argipopulo – Palmer, Debora Heins

Didžiosios Britanijos kariai, atvykę į Latviją karinėms pratyboms, buvo įvelti į muštynes, kurias nufilmavo televizija. Britų karo policija drauge su Latvijos atstoais dabar tiria, ar tai tik nebuvo specialiai suorganizuota Rusijos provokacija siekiant britų kariškius pavaizduoti kaip chuliganus.

Apie šį incidentą rašo leidinys „The Times“.

Remiantis britų šaltiniais, du britų kariškiai iš specialaus grenadierių pulko buvo užpulti viename iš Rygos kavinių. Šio susidūrimo analizė leidžia manyti, kad muštynės surengtos specialiai. Jos prasidėjo labai panašiai kaip ir Šiaurės Airijoje, kur Airijos respublikonų armija lygiai tokią pat taktiką naudodavo prieš britų kariuomenės atstovus.

Ypač įtartina aplinkybė, kad muštynėms prasidėjus iš karto pasirodė žmonės su filmavimo kameromis. Nufilmavę incidentą jie spruko šalin. Bet grumtynes filmavusius asmenis sekė tie, kurie buvo neabejingi, kuo baigis šis nemalonus įvykis. Būtent jie ir išsiaiškino, kad muštynes nufilmavę žmonės skubiai patraukė į redakciją, kuri garsėja simpatijomis Vladimiro Putino valdomai Rusijai.

Britų kariškiai mano, kad tai „dirbtinai sukurta situacija, kada į vietinės gaujos pinkles pakliūna Didžiosios Britanijos kariškiai ir prasideda žodiniai ginčai bei griebiamasi kumščių“. Taigi viskas konstruota taip, tarsi britai pirmieji ėmė kabinėtis prie vietinių. Tokią versiją leidiniui „The Daily Telegraph“ pateikė neįvardintas britų slaptųjų tarnybų atstovas, atsakingas už karinius reikalus.

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija atsisakė duoti paaiškinimus dėl įvykių Latvijos sostinėje. Didžiosios Britanijos karinių pajėgų atstovai taip pat nepanoro komentuoti. Jų paaiškinimas: „Šiuo metu vyksta tyrimas“.

Informacijos šaltinis – leidinys „The Times“.

2016.11.03; 11:07

Jau tradicija tapusią šventę – Baltų vienybės dieną – kartu su artimiausiais kaimynais latviais šiemet švęsime rugsėjo 24 dieną Liepojoje.

Liepojos promenadoje vyksiančiame šventės atidaryme dalyvius sveikins Lietuvos ir Latvijos parlamentų pirmininkės, Liepojos miesto meras. Šventinę muzikinę akimirką, akompanuojant Palangos pučiamųjų orkestrui, svečiams dovanos Lietuvos ir Latvijos diplomatai kartu su Liepojos choru „Intis“.

Renginyje taip pat dalyvaus Lietuvos ir Latvijos Tarpparlamentinių ryšių grupių nariai, abiejų šalių ambasadoriai, Kultūros ministerijų ir kitų valstybės institucijų, pasienio savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai, abiejų šalių visuomenės.

Baltų vienybės dienai pažymėti šiemet Liepojoje numatyta plati kultūrinė programa, kurios metu koncertuos abiejų šalių folkloro kolektyvai, vyks tradicinė amatų, tautodailės bei kulinarinio paveldo mugė, veiks šiuolaikinės tapybos darbų ir fotografijos parodos, vyks dokumentinio filmo „Vėjų žemė“ ir animacinio filmo „Aukso žirgas“ peržiūros. Šventės dalyviai taip pat galės pasiklausyti Baltų skaitinių ir dalyvauti literatūrinėje diskusijoje ir kituose renginiuose.

Baltų vienybės dienos vakaro programa prasidės 17 val. Liepojos koncertų „Didžiojo gintaro“ salėje, kur vyks abiejų šalių kariškių – Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Latvijos karinių pajėgų –  bigbendų koncertas. 

Renginio organizatoriai – abiejų šalių Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės atstovybės Rygoje ir Vilniuje, Liepojos savivaldybė, Latvijos aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministerija.

Baltų vienybės dienos bendras minėjimas dalyvaujant abiejų šalių aukštiems pareigūnams yra viena iš bendrų iniciatyvų, įgyvendinamų pagal Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo ataskaitos rekomendacijas. Ankstesniais metais Baltų vienybės dienos minėjimai buvo surengti Rokiškyje, Rucavoje, Šiauliuose ir Bauskėje.

Lietuviai ir latviai – vieninteliai senųjų baltų palikuonys. Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas sėkmingai plėtojamas per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Lietuvius ir latvius sieja etninio giminingumo jausmas, bendros kultūrinių tradicijų šaknys, XX amžiaus istorinė patirtis, regioninė, Europos Sąjungos ir NATO partnerystė.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2016.09.21; 05:54

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Artūrui Žurauskui.

Prezidentė su ambasadoriumi aptarė Lietuvos ir Latvijos dvišalius santykius, bendradarbiavimą tarptautinėse organizacijose, ekonominius ryšius, regiono saugumo situaciją.

Prezidentė įteikia skiriamuosius raštus Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Artūrui Žurauskui. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Prezidentė įteikia skiriamuosius raštus Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Artūrui Žurauskui. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Pasak šalies vadovės, Latvija yra svarbi Lietuvos ekonominė partnerė. 2015 m. Latvija buvo antroje vietoje pagal eksportuojamas prekes, o pagal prekių importą – ketvirtoje.

Latvijoje šiuo metu veikia net 2282 lietuviško kapitalo įmonės.

Prezidentė taip pat pabrėžė kultūrinės ir lituanistinės veiklos Latvijoje svarbą. Pasak Lietuvos vadovės, reikia ir toliau tęsti Baltų vienybės dienų organizavimo tradiciją. Šiais metais Baltų vienybės diena vyks rugsėjo 22 d. Liepojoje.

Artūras Žurauskas turi Socialinių mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1993 m. pradėjo darbą Užsienio reikalų ministerijoje.

Ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Kinijoje pareigas, buvo ambasadoriumi Graikijoje, Azerbaidžane. Ambasadorius moka anglų, rusų ir lenkų kalbas.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.07.12; 04:48

Pirmuosius šešis 2015 metų mėnesius šalies – Europos sąjungos pirmininkės pareigas eis Latvija. 28-ių Europos Sąjungos narių, paeiliui užimančių pirmininkės postą, kas pusės metų rotaciją galima laikyti ritualu, turinčiu pabrėžti Europos šalių vienybę ir lygybę. Tačiau be simbolinės reikšmės, šioje rotacijoje esama ir politinės prasmės – ir Latvija šį pusmetį ketina tai patvirtinti. Šiaip ar taip, šioje šalyje taip mano daug kas.

Tarp pagrindinių įvykių bei uždavinių, kurie teks Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungoje laikotarpiui, – „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas Rygoje, ES šalių veiksmų koordinavimas Rusijos atžvilgiu ir Europos Sąjungos ryšių stiprinimas su Vidurio Azijos valstybėmis.

Continue reading „Šešis mėnesius ES pirmininkaus Latvija. Kaip tai atsispindės Europos Sąjungos politikoje?“