Prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Mieli konferencijos dalyviai, šiandien susirinkome kalbėti apie Lietuvą ir tarptautinės politikos pokyčius. Tenka konstatuoti, kad sparčiai keičiasi tarptautinė aplinka: pasaulis virsta, transformuojasi į daugiapolį, auga naujos pasaulinės galios, kurios neturi didelio entuziazmo pritarti tarptautinėms taisyklėms, sukurtoms po Antrojo pasaulinio karo.

Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, dėl įsiklausymo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Bet mus moko mūsų istorija, kad būtent tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ar net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik stebėti pokyčius ar prie jų prisitaikyti, bet ir aktyviai į juos atsakyti.

XXI amžiuje tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas – tai citata iš Jungtinių Tautų Chartijos – niekur nedingo, jis liko esminiu principu ir vertybe, galinčia sukurti tvirtą pagrindą pasaulinei tvarkai ir taikai.

Ilgametis Lietuvos diplomatijos vadovas Stasys Lozoraitis, kurio šviesų atminimą pagerbiame šioje konferencijoje, mūsų šalies teisę į egzistavimą gynė tarptautinės sistemos kritinių pokyčių metu. Sunkiais sovietinės okupacijos metais jis užtikrino valstybės tęstinumą ir palaikė gyvąją jos atmintį.

Šiandien aukščiausi Lietuvos valstybės institucijų tikslai – užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę. Siekdami atsakyti į nūdienos tarptautinės aplinkos pokyčius, turime susitelkti, būti vieningi ir sumanūs.

Mūsų dėmesio ir aktyvių veiksmų šiuo metu reikalauja daugybė išorinių iššūkių. Mūsų akivaizdoje laužoma tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka, įtampą kelia naujų ekonominių galių hegemonijos grėsmė, vienašaliai kai kurių valstybių veiksmai pamina daugiašališkumo principus. Ne tik Sirijoje, Malyje ar kituose tolimuose pasaulio regionuose, bet ir gerokai arčiau Lietuvos, Rytų kaimynystėje, tęsiasi kariniai ir hibridiniai konfliktai, keliantys tiesioginę grėsmę mūsų saugumui. Su dideliu nerimu žvelgiame į žmogaus teisių pažeidimus, tarptautinio terorizmo keliamą grėsmę, neprognozuojamas klimato kaitos pasekmes.

Kita vertus, esama padėtis tik dar kartą primena, kad esminė Lietuvos saugumo sąlyga – stiprus transatlantinis ryšys. Jį palaiko bendra patirtis, bendros vertybės ir bendri interesai. Todėl nematome priežasčių, kodėl Europos ir Amerikos saitai turėtų silpnėti. Puikiai suprantame, kad Europa negali išlikti vieninga ir saugi be JAV įsitraukimo. Europos vienybė gali tik papildyti transatlantinę vienybę, bet ne ją pakeisti. Nė viena iniciatyva, skaldanti ar silpninanti NATO, negali atnešti daugiau saugumo Europai.

Vis dažniau ir garsiau skambant kalboms, kad Europos gynybinius pajėgumus reikėtų stiprinti atskirai nuo Amerikos, visuomet prisimenu JAV Prezidento žodžius, iškaltus ant Vilniaus rotušės sienos: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tik nuoširdus įsipareigojantis draugas gali pasakyti tokius žodžius. Jie išreiškia Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio esmę ir stiprybę.

Šis kolektyvinės gynybos įsipareigojimas suskamba dar tvirčiau ir stipriau, kai Lietuvos teritorijoje treniruojasi, vykdo pratybas mūsų sąjungininkai. Kartu su Vokietijos vadovaujamo NATO priešakinių pajėgų bataliono kariais, amerikiečių kariai primena mūsų nedraugams, kad mes nesame ir niekada nebūsime vieni.

Investicijos į gynybą Lietuvai – ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų. Mūsų šalis neturi kito pasirinkimo, tik labai rimtai žiūrėti į savo saugumą. Lietuva jau dabar vykdo įsipareigojimą gynybai skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto, o iki 2030 metų, tikiu, pasieks ir 2,5 procento BVP ribą.

Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Vakarų pasaulis pagaliau turi išmokti Sakartvelo ir Ukrainos pamokas. Rusija pastaruoju metu netgi ėmė kvestionuoti 1940 metais įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją – nors prieš 30 metų dar SSSR Aukščiausioji Taryba pripažino Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus neteisėtais. Visi ankstesni bandymai pažvelgti Rusijos vadovams į akis ir užsiimti saviapgaule nedavė rezultatų. Atsukusi nugarą demokratijai, žmogaus teisėms ir taikaus sugyvenimo principams, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu ne tik Lietuvos, bet ir visos euroatlantinės erdvės saugumui.

Suprantama, negalime už kitus priimti sprendimo grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos. Nepriversime Rusijos to padaryti, jei ji pati to nenorės. Tačiau mes galime ir turime laikytis savo sprendimų – nelegitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų, reikalauti iš jos atsakomybės ir ginti tai, kas yra mūsų, kaip nepriklausomos valstybės, egzistencijos pagrindas. Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio.

Gerbiamieji, rūpindamiesi Lietuvos saugumu ir suvokdami regionines grėsmes, mes taip pat negalime pamiršti savo interesų Europos Sąjungoje. Mums gyvybiškai svarbu efektyviai veikti Bendrijoje ir sėkmingai derinti europinę bei nacionalinę darbotvarkes. Negalime palikti vietos abejonėms, ar Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.

Ilgalaikiai mūsų šalies siekiai išlieka nepakitę. Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga, orientuota į visų jos narių klestėjimą ir piliečių gerovę. Šių metų vasarą Europos Sąjungos vadovai priėmė ES strateginę darbotvarkę. Lietuvos esminiai prioritetai joje – inovatyvi, įtrauki ir saugi Europa. Turime sutelkti dėmesį į aktualiausias žmonėms temas ir remti svarbias Europos Sąjungos iniciatyvas: tai inovacijos, klimato kaita, vidaus rinkos stiprinimas, hibridinės grėsmės, kaimynystės politika, sienų apsauga. Ypatingą dėmesį skirsiu inovacijų politikos įgyvendinimui ir kovai su klimato kaita.

Europos sostinėse ir institucijose jau prasidėjo diskusijos dėl būsimos Europos ateities konferencijos. „Brexit“ procesas parodė, kad būtinas glaudesnis politikų dialogas su piliečiais, kad reikia veiksmingiau atliepti jų lūkesčius. Todėl diskusijose dėl Europos ateities reikėtų daugiau dėmesio skirti turiniui, o ne Europos Sąjungos institucinės sąrangos stiprinimui.

Nauja ambicinga darbotvarkė turi būti paremta tinkamu finansavimu. Svarbu pažymėti, kad Lietuvai nėra priimtini nauji pasiūlymai dėl daugiametės finansinės perspektyvos, kurie numato drastiškai mažesnį sanglaudos politikos finansavimą. Tokie sumanymai grasina apsunkinti struktūrines reformas ir, deja, įgyvendinti mūsų tikrai netrokštamą „dviejų greičių Europos“ modelį. Visiškai suprantu ir Lietuvos ūkininkus, kurie piktinasi dėl netesimų pažadų mažinti tiesioginių mokėjimų atotrūkį tarp valstybių narių, kas sudaro nevienodas konkurencines sąlygas.

Su tuo susijęs ir Lietuvos pasirengimas pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos. Mūsų šalis yra tvirtai pasiryžusi siekti tikslo iki 2050 metų visiškai atsisakyti pasenusio taršios ekonomikos modelio. Tačiau Lietuva kartu su Latvija ir Estija siekia atkreipti dėmesį, kad tokio masto permainoms būtinas tvarus finansavimas, kurį reikia numatyti daugiametėje finansinėje perspektyvoje. Visoms valstybėms narėms turi galioti vienodos taisyklės, įskaitant galimybę pasinaudoti Teisingo perėjimo fondo parama.

Lietuvai siekiant įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus 2030 metams, papildomos priemonės gali pareikalauti net 14 milijardų eurų išlaidų. Iš jų beveik 10 milijardų eurų turės ateiti iš valstybės biudžeto. Tai yra didelė kaina, kurios tikrai neįstengsime sumokėti vieni patys. Kita vertus, puikiai suprantame, kad prisitaikymas prie klimato kaitos ir siekis ją neutralizuoti atveria naujų galimybių, siekčiau ir rekomenduočiau išlaidas traktuoti kaip investicijas.

Šiuo metu mes taip pat kliaujamės Europos Sąjungos solidaria valia įgyvendinti kitus ilgalaikius įsipareigojimus – užtikrinti pakankamą tęstinį Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimą ir Kaliningrado specialiosios tranzito programos vykdymą.

Prezidentas dalyvauja Rytų Europos studijų centro organizuojamoje užsienio politikos konferencijoje. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Bendrijos narių solidarumo tikimės ir Baltarusijos atominės elektrinės, statomos Astrave, klausimu. Jos statybos yra ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumo problema. Europos Komisija turėtų siekti aiškaus Baltarusijos įsipareigojimo įgyvendinti tarptautines rekomendacijas dėl streso testų dar iki pradedant jėgainės eksploataciją. Europos Sąjunga taip pat turi aktyviai dalyvauti šio proceso stebėsenoje. Sieksime, kad branduolinės saugos užtikrinimas būtų įtrauktas į rengiamą Europos Sąjungos ir Baltarusijos partnerystės prioritetų susitarimą. Nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektros energijai Lietuvos rinkoje vietos nebus, atitinkamai elektros patekimas turėtų būti užkardomas ir Europos Sąjungos lygiu.

Žvelgiant iš platesnių Rytų partnerystės perspektyvų, tenka pripažinti, kad Baltarusija mums kelia unikalių, todėl ir įdomių iššūkių. Laikausi pozicijos, kad ligšiolinė Lietuvos užsienio politikos linija izoliuoti Baltarusiją nepasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad mes esame pasirengę dirbtinai šildyti santykius. Kad ir kas nutiktų, atidžiai stebėsime, kad nebūtų peržengiamos mūsų užsibrėžtos raudonosios linijos.

Norėtume sulaukti gerų signalų žmogaus teisių srityje. Baltarusijos moratoriumas mirties bausmei būtų pozityvus ženklas ne tik dvišaliuose santykiuose, bet ir daugiašalių santykių plotmėje. Didelį susirūpinimą kelia ir diplomatiniai veiksmai dėl Baltarusijos ir Rusijos tolesnės integracijos, kurie yra gana prieštaringi ir nenuteikia optimistiškai. Manome, kad Baltarusijos suvereniteto išlaikymas šiuo metu kaip niekad aktualus. 

Gražiai prisiminsime neseniai Vilniuje surengtas daugeliui regiono gyventojų brangių 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų laidotuves. Į Lietuvos sostinę atvyko ne vien tūkstančiai baltarusių opozicijos rėmėjų, bet ir Baltarusijos vicepremjeras. Šis oficialaus Minsko sprendimas nebuvo nei labai lengvas, nei labai Kremliaus sveikintinas.

Nepaisant sunkumų, kurių iškyla prie rytinių Lietuvos sienų, Rytų partnerystė lieka mūsų užsienio politikos prioritetu. Mums reikalinga stabili, demokratinėmis vertybėmis grįsta erdvė artimiausioje kaimynystėje. Todėl aš pasisakau už Rytų partnerystę, orientuotą į tai, kad asocijuotos valstybės sparčiau vykdytų reformas ir greičiau integruotųsi į Bendrijos vidaus rinką. Neasocijuotoms narėms galime ir turime siūlyti selektyvią sektorinę integraciją ir galimą bevizį režimą – kai bus įvykdytos būtinos sąlygos. 

Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad pastaruoju metu įvairiuose Europos forumuose aš pasigendu dėmesio Rytų partnerystei, susidaro įspūdis, kad šis klausimas lieka politinės darbotvarkės paraštėse, o taip neturėtų būti, nes Europos nusigręžimas nuo Rytų partnerių reikštų stiprią demotyvaciją šalims toliau vykdyti reformas. Jas įgyvendinti nėra lengva, todėl mūsų moralinė parama toms šalims yra be galo reikalinga.

Gerbiamieji, kalbėdami apie tarptautinės aplinkos pokyčius, nuošalyje negalime palikti augančios Kinijos galios klausimo. Ši šalis siekia keisti esamą tarptautinę tvarką ir pritaikyti ją savo reikmėms. Todėl matome būtinybę kartu su euroatlantiniais partneriais koordinuoti bendrą atsaką į Kinijos veiksmus.

Kita vertus, Lietuva nemato kliūčių megzti konstruktyvų dialogą su Kinija ir plėsti dvišalį ekonominį ryšį, kol tai nėra išnaudojama politinei įtakai didinti. Santykiai su Kinija turi remtis abipuse pagarba žmogaus teisėms ir taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai, taip pat neprieštarauti Lietuvos nacionaliniam saugumui ir visos Europos Sąjungos interesams.

Santykių su Kinija dilema puikiai iliustruoja iššūkius, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos užsienio politika. Turime vertybiškai siekti pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms globaliu mastu ir realistiškai vertinti tarptautinės galių pusiausvyros pokyčius. Turime išlikti savimi, tačiau privalome aktyviai veikti tarptautinių santykių arenoje, siekdami Lietuvai palankių sprendimų. Negalime sau leisti prabangos likti nuošalyje pasyviu stebėtoju.

Su panašiais iššūkiais ir dilemomis susiduria daugelis pasaulio šalių. Tačiau ne visos valstybės taip skaudžiai ir neteisingai nukentėjo XX amžiuje. Ne visų valstybių piliečiai yra priversti ir dabar iš taip arti stebėti, kaip mindomi svarbiausi tarptautiniai susitarimai ir bandoma vėl įvesti stipresniojo teisę.

Negalime ramiai stebėti mums nenaudingų pokyčių. Neketiname nuolaidžiauti agresoriams ar prekiauti universaliomis vertybėmis. Mūsų pusėje yra brangiai kainavusios istorijos pamokos. Mūsų pusėje – tiesa, kurią kažkada nenuilstamai gynė Stasys Lozoraitis. Lyginant su jam tekusiais išbandymais, esame nepalyginti palankesnėje padėtyje. Kurkime aktyvią, vertybėmis ir Lietuvos interesais grįstą užsienio politiką.

Dėkoju Jums už dėmesį.

Lietuvos Respublikos Prezidentas.lt informacija

2019.12.11; 15:06

Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.

Armėniškas leidinys armenianreport.com praneša keletą ištraukų iš interviu su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergėjumi Lavrovu. Paklaustas žurnalistų, ar Rusija nepralaimi Ukrainoje, Gruzijoje ir Armėnijoje, leisdama aplink save kurtis „Rusijos priešams“ iš buvusių „broliškų“ respublikų, S.Lavrovas atsakė, jog Kremliui, be abejo, labai svarbu, kas šiuo metu dedasi tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje.

Rusijos diplomatijos vadovas mano, kad su šiomis valstybėmis Rusiją sieja labai svarbūs ir reikšmingi aspektai – bendra istorija gyvenant „vieningoje draugiškoje valstybėje“. Deja, sužlugus SSRS, pasak S.Lavrovo, Vakarai pamanė, kad jie gali be ceremonijų kištis į šių valstybių gyvenimą. Ypač ryškus pavyzdys – Ukraina.

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Armėnijos mieste Giumri. 2013 metai

Tačiau jei Rusija dėl Ukrainos ir Gruzijos orientacijos turi bėdų, tai dėl Armėnijos – visai kita šneka. Armėnija yra svarbiausias, ištikimiausias Rusijos partneris Užkaukazėje. Su Armėnija kuriami strateginiai, draugiški, ištikimiems partneriams būdingi tarpusavio santykiai. Rusijos ir Armėnijos bendradarbiavimas intensyvus visose srityse. Tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose. Dinamiškai vystosi ir bendradarbiavimas švietimo, kultūros, investicijų ir kariniuose reikaluose. Rusija – pagrindinis, svarbiausias, nuoširdžiausias Armėnijos partneris ekonominėse sferose.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Rusijos diplomatijos vadovas neatmetė galimybės, jog padėtis keisis ir kitose dviejose valstybėse – Ukrainoje ir Gruzijoje. S.Lavrovas pabrėžė, esą dauguma gruzinų nelaiko Rusijos savo priešu, esą antirusišką retoriką pasigavo tik keli Gruzijos politikai, siekiantys asmeninių, savanaudiškų tikslų. Ukrainoje – kur kas sudėtingiau. Tačiau, S.Lavrovo teigimu, būtų labai teisinga, kad nei Vašingtonas, nei Briuselis nenurodinėtų šiai valstybei, kokią užsienio politikos kryptį pasirinkti.

S.Lavrovas mano, kad Kremlius siekia labai gražių tikslų – kad visose SSRS respublikoe vyrautų draugystės, bendradarbiavimo, jungimosi tendencijos.

Belieka paklausti kai kurių Lietuvos politikų, ypač atkakliai propagavusių Armėnijos integracijos į Europos Sąjungą politiką: kaip jūs siekiate Armėniją suvilioti „Rytų partnerystės programomis, jei ji – svarbiausias Rusijos partneris? Jūs norite į Europą atitempti Trojos arklį, kurio pagalba Kremliui būtų dar lengviau skaldyti tiek NATO, tiek ES?

Parengta pagal armenianreport.com publikacijas

2019.07.18; 08:45

Armėnijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien, kai minimas „Rytų partnerystės“ programos įgyvendinimo dešimtmetis, verta įsidėmėti Armėnijos diplomatijos vadovo Zograbo Mnacakaniano pareiškimus dėl rusų karinės bazės, dislokuotos Armėnijos šiaurėje, ateities. Armėnijos URM vadovas Z.Mnacakanianas pabrėžė, kad 102-oji Rusijos karinė bazė prie Giumri miesto išliks nepaisant kilusių įtampų tarp rusų kariškių ir vietinių gyventojų (omenyje turimas atvejis, kai rusų kariškis išžudė armėnų šeimą). Apie tai rašoma vesti.ru portale.

Armėnijos diplomatijos šefas taip pat tvirtino, kad Rusijos karinė bazė Armėnijoje dislokuota legaliai, remiantis dvišaliais Armėnijos – Rusijos susitarimais. Prie Giumri įkurta 102-oji Rusijos karinė bazė priklauso bendrai Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių oro gynybos sistemai. Remiantis dvišalia Jerevano – Maskvos sutartimi rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams (ji jau buvo pratęsta 2010-aisiais).

Įdomu pastebėti, kad Armėnijos URM vadovas akcentavo: „Rusijos karinė bazė Armėnijoje – tai nediskutuotina tema“. Jo žodžiais remiantis, Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų.

Tad belieka ironiškai paklausti „Rytų partnerystės“ programos entuziastų Briuselyje ir Strasbūre: Europos Sąjungos vadovybė Armėniją mėgina prisiartinti kartu su rusų kariškiais? Bet nejaugi Europos Sąjunga ir Rusijos kariuomenė – suderinami dalykai?

Slaptai.lt informacija

2019.05.19; 08:00 

ES užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini. EPA – ELTA nuotr.
Europos Sąjunga dar kartą pristabdė tokių Rytų Europos šalių, kaip Ukraina, viltis tapti Bendrijos narėmis.

Rytų partnerystės 10 metų gyvavimo proga ES pirmadienį gyrė vykstantį bendradarbiavimą, tačiau nedavė jokių užuominų dėl narystės perspektyvos.

ES užsienio politikos įgaliotinės Fedeicos Mogherini paskelbtame pareiškime yra tik tokie sakiniai, kaip: „Tokie mūsų pasiekimai, kaip prekybos didinimas ir politinio bendradarbiavimo stiprinimas (…) bus įkvėpimas tolesnei pažangai“.

Rytų partnerystės projektas 2009-aisiais buvo pradėtas buvusioms sovietinėms respublikoms paremti ir demokratizuoti. Į jubiliejines iškilmes Briuselyje susirinko Rytų partnerystė šalių užsienio reikalų ministrai. Tarp šių šalių be Armėnijos ir Azerbaidžano yra Ukraina, Gruzija, Moldova bei Baltarusija. Ypač Ukraina ir Gruzija jau senokai tikisi narystės ES perspektyvos.

Ministrų susitikimą aptemdė įstrigęs konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Armėnijos ir Azerbaidžano ginčas užkirto kelią susitarimui dėl bendro baigiamojo pareiškimo. Todėl pareiškimą paskelbė tik ES vyriausioji diplomatė F. Mogherini.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.14; 04:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas

Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.

Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.

Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.

Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:

„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.

O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…

Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus

Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.

Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.

Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.

Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam  vientisumui.

Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.

Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų. 

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.

Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.

Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.

Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.

Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais  pirmininkaujančių  šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.

Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.

Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos

Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.

Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.

Rygos susitikimas

Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.

Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.

Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.

Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.

Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją

2018.07.17; 10:50

Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.

Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje. 

Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą. 

Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).

Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.

Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.

Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių”, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?

Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?

Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę… 

Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.

Omenyje turiu Rusijoje gyvenantį armėną Levoną Markosą. Skelbiame laišką be sutrumpinimų, nors ne su visomis jo mitimis sutinkame (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?

XXX

Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui

Pone Prezidente!

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.

Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.

Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…

Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?

2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.

Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.

Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.

O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).

Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.

Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!

Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?

Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi?  O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų  „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).

Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.

Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“? 

Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.

Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.

Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.

Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės,  atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.

Gal bent tada armėnų tauta Jums atleis…

Levonas Markosas

Maskva, 2017 metų gruodžio 17

Informacijos šaltinis – Lragir.am

2018.01.05; 06:52

Slaptai.lt skelbia antrąją videointerviu su europarlamentare Laima ANDRIKIENE dalį. Pokalbio centre – Rytų partnerystės programos įgyvendinimo keblumai, intrigos, trukdžiai. Juk narystės Europos Sąjungoje siekiančios šalys, sakykim, Moldova, Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas ar Armėnija,  – labai skirtingos. Be to, šiai politikai kaip išmanydama kenkia Rusija…

Šiandien Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.

2017.12.22; 10:30

 

Slaptai.lt skelbia dviejų dalių videointerviu su europarlamentare Laima ANDRIKIENE. Pokalbio centre – Rytų partnerystės programos įgyvendinimo keblumai, sudėtingumai, intrigos. Juk narystės Europos Sąjungoje siekiančios šalys, sakykim, Moldova, Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas ar Armėnija,  – labai skirtingos. Be to, šiai politikai kaip išmanydama kenkia Rusija…

Šiandien Jūsų dėmesiui – 1-oji dalis. Netrukus bus paskelbta 2-oji pokalbio dalis.

2017.12.21; 12:00

Arūnas Spraunius

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Publikacija „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-europos-minkstoji-galia-laimi-rytu-partnerystes-metodu/) baigta konstatavimu, kad ištrūkusių iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir geopolitinį svorį įgijusių Baltijos šalių politikai (be abejo, ir Lietuvos) turi būti ypač atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu.

Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6 (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija, Kalnų Karabachas).

Per beveik porą savaičių taip ir nesulaukus atsakymų įklausimus šia tema iš europarlamentarų Petro Auštrevičiaus ir Laimos Andrikienės, tenka konstatuoti – ką gi, galima dirbti su tuo, kas yra. Taigi, iš eilės: „budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje kuluaruose pasižymėjo Baltijos šalių politikai. Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė suprantąs posovietinės erdvės draugus, pageidaujančius Europos Sąjungos (ES) narystės konkrečios perspektyvos, deja, tam niekas nepasirengęs nei Bendrijoje (ES nėra vienybės šiuo klausimu), nei tarp rytų partnerių. ES šį pusmetį pirmininkaujančios Estijos premjeras Jüris Ratasas „Rytų partnerystę“ įvardijo prioritetine Europai, Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius ją pavadino sėkmės istorija ir nurodė, jog svarbu toliau padėti partneriams įgyvendinti reformas ir ragino pripažinti dalies jų europinį pasirinkimą. Būtent.

Vis dėlto tai subtili tema. Ir ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis yra konstatavęs, kad „Rytų parnerytės“ narės labai skirtingos, taigi Bendrijos santykiai su jomis skiriasi. Tarkime, Ukrainą ponas H. Mingarellis įvardija neabejotinu pastarųjų 3-4 metų „Parnerystės“ proceso varikliu. Primintina, kad Kijevo aktyvumo rezulatatas yra Lietuvos politiko Andriaus Kubiliaus inicijuotas vadinamasis „Marshallo planas Ukrainai“, numatantis po 5 milijardus eurų metinių investicijų į jos ekonomiką 2018-2020 m. Kijevo euroatlantinis vektorius abejonių nekelia. 

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Šiemet pirmą kartą į susitikimą pakviestas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vietoj savęs pasiuntė užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makeių. Primintina, kad kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse baltarusių saugumas sulaikė ukrainiečių žurnalistą Pavlą Šaroiko ir pramoninką Aleksandrą Skibą bei išsiuntė vieną Ukrainos diplomatą. Komentuodamas šią nemalonią situaciją buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bessmertnas pastebėjo, kad visa tai organizavo Kremlius, taip siųsdamas A. Lukašenkai draudimo vykti į Briuselį ženklą. Maskva pavydžiai stebi „Rytų partnerystės“ raidą ir neleidžia Minskui „savivalės“, todėl prie Baltarusijos prezidento ir „pristatytas“ V. Makeius, kuris sovietiniais metais dirbo Odesos apskrities KGB. Bet kuriuo atveju iš Minsko sklinda „laviravimo“ retorika, Baltarusijos užsienio reikalų ministras jau po susitikimo Briuselyje pareiškė, kad jo šaliai prioritetas yra narystė Maskvos kuruojamoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje ir tik paskui – ES.

R. Bessmertno teigimu, Maskva mėgina bent jau „kontroliuoti“ buvusių sovietinių respublikų suartėjimą su Vakarais. Jei A.Lukšenkai daromas spaudimas, Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui „leidžiama“ vykti į „Rytų partnerystės“ susitikimus, tiesa, iškart po Briuselio Rusijos sąjungininkės Armėnijos lyderis iškart nuskubėjo į Minską „prisiduoti“ virūnių susitikime Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas.

Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užtat karo stovyje su Rusija esanti Ukraina spaudžiama grubiai ir tiesmukiškai. Kijevui tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Maskva visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją, praėjusį rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais (vamzdynai „Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti „sala“.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir jo randa Azerbaidžane. Praėjusių metų liepą lankydamasis Baku Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas, pasak prezidento, Baku visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo taip pat Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu.

Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Rugsėjo 8-ąją Odesoje Ukrainos „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo, vystant krovinių gabenimas maršrutą „ES-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“. Praėjusių metų sausio 14 dieną Baku Azerbaidžano, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu.

Kalbant apie buvusių sovietinių respublikų pastangas vaduotis iš priklausomybės nuo Rusijos,  tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais po to, kai Rusija okupavo dalį jos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją. Šiuo metu Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų perka iš Azerbaidžano, be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Baku pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją į Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos kaip bendradarbiavimo aikštelės, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą.

Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Čia primintinas incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje, kai Armėnijos delegacija surengė protesto demaršą prieš ukrainiečių siūlymą į sesijos deklaraciją įtraukti punktą apie pagarbą tarptautiniu lygiu pripažįstamam organizacijos narių šalių teritoriniam vientisumui (incidentas aptartas publikacijoje „Apie Baltijos šalių politikų atsakomybę visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu – tarpinis fragmentas iš Kijevo“ – https://slaptai.lt/apie-baltijos-saliu-politiku-atsakomybe-visu-buvusiu-posovietiniu-respubliku-atzvilgiu-tarpinis-fragmentas-is-kijevo/).

Ypač skaudus teritorinis konfliktas tarp kaimynių dėl Kalnų Karabacho, deja, jau turi geopolitinių pasekmių. Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija „European Strategic Intelligence and Security Center“ (ESISC) šių metų kovo pradžioje paskelbė ataskaitą „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“ (visas tekstas – www.esisc.org), pasak kurios, prieš Azerbaidžaną veikianti po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora pasitelkia lobistines Europos organizacijas bei europarlamentarus. Daromas spaudimas tarptautinei opinijai, kad teritorinis ginčas būtų sprendžiamas Jerevanui naudingomis sąlygomis. Pasak ESISC ataskaitos, antiazerbaidžanietiška ir proarmėniška europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012 metais, kai latvis Nilas Muižniekas buvo paskirtas žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje (ET). Užėmęs įtakingas pareigas europarlamentaras stengėsi ir tebesistengia į proarmėnišką veiklą įtraukti kolegas, ypač aktyviai „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių politikai. N. Muižniekas elgiasi taip, tarsi nežinotų JT saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus Kalnų Karabachą. 

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

ESISC atsakaitoje antiazerbaidžanietišku centru įvardinta ir  nevyriausybinė organizacija „European Stability Initiative“, kurios tikslas – diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją. Organizacijos štabas – Berlyne,  žinomi jos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis, pavyzdžiui, Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu, šis filantropas reikalauja, kad pasaulis  remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Organizacija bendaradrbiauja su olandų europarlamentaru Piteriu Omtzichtu, kurį remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane, Kalnų Karabache, priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir yra nuoseklus Azerbaidžano kritikas. 

Olandų politikas Piteris Omtzichtas

Neseniai šis politikas savo šalyje įsivėlė į apgailėtiną istoriją, nes greta Kalnų Karabacho seniai eksploatuoja Nyderlandams skaudžią temą dėl 2014-ųjų liepos 17 dieną rytų Ukrainoje numušto iš Amsterdamo į į Kualą Lumpūrą skridusio „Malaysia Airlines“ oro lainerio, kuomet žuvo 298 žmonės (didžiausia 21 amžiaus tragedija po 2001 metų Rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikoje). Priešingai tarptautinei tyrėjų komisijai, pateikusiai įrodymus, kad keleivinį lėktuvą numušė Ukrainos rytuose veikiantys separatistai zenitiniu-raketiniu kompleksu „Buk“, kuris buvo pristatytas iš Rusijos, ponas P.Omtzichtas be jokių įrodymų dėl tragedijos kaltina Kijevą. Nyderlandų leidinys „DutchNews.nl“ atskleidė, kad lapkričio pabaigoje politikas ne tik padėjo tragedijos priežasties Maskvos versiją platinančiam melagingam liudytojui Aleksandrui R. prasmukti į katastrofos aukų artimųjų spaudos konferenciją, bet ir parengė jam tekstą, kuris sukėlė skandalą. Nyderlandų ministrui pirmininkui Markui Ruttei paraginus P.Omtzichtą atsistatydinti, šis ciniškai atsimušė, esą įvyko „klaida“. Vis dėlto tai „stiprūs“ faktai, kaip Jerevanas siekia paveikti politikus bei viešąją opiniją Europoje.

Todėl ir tenka akcentuoti Baltijos šalių politikų atsakomybę „Rytų partnerystės“ dalyvių-šalių atžvilgiu. Jokie įstatymai nedraudžia niekam privačiai manyti, jog Armėnija artimesnė Lietuvai už Azerbaidžaną. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos oficalūs asmenys pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti NATO, ES ir Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.

Politikas Algis Kašėta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalyje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Ją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Šis tekstas pradėtas nuo to, kad atsakymų iš europarlamentarų šia problematika nesulaukta– tai irgi galbūt signalizuoja apie jų požiūrį į problemą. Bet iš sovietijos ištrūkusių Baltijos šalių politikai apie buvusių „sovietinių sesių“ intencijas turi spręsti vadovaudamiesi jų realiais veiksmais, o ne aplinkybe, kiek kuri nacija jiems asmeniškai simpatiška.

Čia pateikti faktai apie Baku ir Jerevano laikysenos skirtumus Maskvos agresiją patyrusių Gruzijos bei Ukrainos atžvilgiu šiaip jau išraiškingesni už bet kokius įtikinėjimus.

2017.12.18; 05:48

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Arūnas Spraunius

Publikacijoje „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ („slaptai.lt“ 11 27) žadėta papildyti „Rytų partnerystės“ temą iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ laiku ištrūkusių Baltijos šalių politikų (be abejo, ir Lietuvos) atsakomybės visų šios programos narių-šalių atžvilgiu tema. Todėl, kad tos šešios posovietinės šalys yra labai skirtingos. Pažadas galioja, kol kas tebelaukiama atsakymų, ką apie tai galvoja Lietuvos europarlamentarai. Kol laukiama, tinkama pateikti gana iliustratyvią to skirtingumo iliustraciją.

Pradėti norisi kiek iš toliau. Paskutinę lapkričio dieną televizijos kanalo „112 Ukraina“ eteryje trečiasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka priminė, jog Rusija Europos Sąjungoje (ES) parduoda 82 proc. savo energetinių resursų, ES energetinių poreikių struktūroje rusų eksportas tesudaro 30 proc., likusią dalį energetinių resursų Europa gauna iš Šiaurės jūros bei Afrikos. Prezidentas apibendrino, kad atsilygindama už rusiškas dujas bei naftą ES yra didžiausia Rusijos agresijos Donabase, Kryme, Kalnų Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje (papildykime – ir Padniestrėje) kreditorė.

Ukrainos žemėlapis

Šį tam tikra prasme beatodairišką pareiškimą galima ginčyti, vis dėlto agresijos posovietinėje erdvėje temą ir ypač požiūrį į ją dar sykį aktualizavo incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje jubiliejinėje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje. JJEBO pozicionuoja save 12-a Juodosios jūros baseino bei pietų Balkanų šalių (nebūtinai turinčių priėjimą prie Juodosios jūros) vienijančia tarptautine tarpvyriausybine organizacija, pašaukta skatinti bendradarbiavimą taikos, stabilumo bei klestėjimo regione labui. JJEBO pagrindai padėti 1992-ųjų birželio 25 dieną sutarties dėl Juodosios jūros baseino šalių ekonominio bendradarbiavimo pasirašymu, taigi Kijeve minėtas 25-etis organizacijos, kuriai antrą šių metų pusmetį pirmininkavo Ukraina.

Organizacijos misiją vienas jos generalinių sekretorių moldavų politikas Viktoras Cvirkunas 2013-aisiais yra apibrėžęs taip: JJEBO labai reikalinga Juodosios jūros baseino šalims, ypač sudėtingais laikais, kuomet kai kurios į ją įeinančios šalys yra nutraukusios ne tik politinius, bet ir diplomatinius ryšius, taigi organizacija yra gal net vienintelė platforma jų dialogui. Kokioms šalims ji tampa platforma dialogui, nesunku nuspėti iš JJEBO dalyvių sąrašo – tai Albanija, Armėnija, Azerbaidžanas, Bulgarija, Graikija, Gruzija, Moldova, Rumunija, Rusija, Serbija, Turkija ir Ukraina. Beje, įspūdingas yra organizacijos stebėtojų bei partnerių statusą turinčių šalių sąrašas, kur tarp 22 pozicijų atrasime JAV, Japoniją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Izraelį, Italiją, Pietų Korėją. Lyg ir byloja apie siekį turėti autoritetingos organizacijos įvaizdį. JJEBO save pabrėžtinai pozicionuoja kaip ekonominę organizaciją, vengiančią be kokios politikos, bei skelbia siekianti skatinti smulkaus ir vidutinio verslo vystymąsi regione. Jo projektams bei regioninei plėtrai finansuoti 1997 metų sausio 24 dieną JJEBO įsteigė Juodosios jūros prekybos bei vystymo banką, nuo 2012-ųjų remiama Konrado Adenauerio bei ERENET (vis dėlto pažymėkime – europietiškų) fondų organizuoja verslavimo mokymo programas.

Nors JJEBO kilmė pabrėžtinai ekonominė, dar klausimas, ar painiame šiuolaikiniame pasaulyje ir ekonominiuose klausimuose įmanoma išvengti geopolitikos. Su tuo ir teko susidurti Kijevo parlamentinės asamblėjos dalyviams. Ukrainos delegacija lapkričio 29-ąją pasiūlė planuojamoje priimti deklaracijoje pataisas, akcentuojančias neteisėtai organizacijos narių-šalių aneksuotų žemių grąžinimą be jokių išankstinių sąlygų bei jų teritorinio vientisumo atstatymą pagal tarptautinius standartus, kuriuos remia tokios organizacijos kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Europos Tarybos parlamentinė asamblėja bei Europos parlamentas.

Juodosios jūros regiono žemėlapis

Prieš klausimo svarstymą Armėnijos delegacija protestuodama paliko JJEBO posėdžių salę, vėliau savo demaršą argumentavusi protestu prieš pirmą kartą istorijoje nutikusį organizacijos tradicijų bei esmės pažeidimą. Kaip lapkričio 29 dieną skelbta Armėnijos nacionalinio susirinkimo interneto puslapyje, visoms delegacijoms apie valandą laukus 50-osios sesijos atidarymo paaiškėjo, jog JJEBO generalinio sekretoriaus bei Ukrainos delegacijos vadovės Liudmilos Denisovos iniciatyva visų delegacijų vadovai, išskyrus Armėnijos, buvo pakviesti aptarti „kažkokio klausimo“. Ukrainos delegacijos narys, Aukščiausiosios rados deputatas Refatas Čiubarovas vėliau paliudijo, kad Ukrainos delegacijos vadovė prieš posėdį pakvietė delegacijų vadovus aptarti ukrainiečių siūlomas pataisas, išskyrus armėnų, nes ukrainiečiams jų pozicija buvo ir taip absoliučiai aiški. Pasak politiko, Armėnijos delegacija irgi siūlė savo pataisas, tarkime, skatinančias susilaikyti nuo sankcijų kitoms JJEBO partnerėms. Galų gale už deklaraciją nubalsavo visos delegacijos, išskyrus armėnų. Šios šalies delegacijos vadovas vėliau iš tribūnos išreiškė pasipiktinimą, kad jai nebuvo leista dalyvauti deklaracijos pataisų aptarime, į ką Ukrainos delegacijos vadovė atrėmė, esą jei armėnai norėjo dalyvauti pataisų svarstyme, jai derėjo apie tai informuoti.

Armėnai situaciją kvalifikavo kaip įžeidimą ne tik jų, bet ir visų delegacijų, paragino visus  nepasiduoti provokacijoms ir neaukoti ekonominės struktūros kai kurių valstybių politinių interesų naudai. Armėnijos parlamente ukrainiečių pataisos įvertintos kaip visiškai neatitinkančios tarptautinės teisės, nes jėgos nenaudojimo, pagarbos šalių teritoriniam vientisumui bei tautų laisvo apsisprendimo teisės normos svarstytinos viename pakete ir nė viena jų nėra prioritetinė. Lapkričio 30-ąją Armėnijos parlamento vicepirmininkas Eduardas Sharmazanovas žurnalistams pareiškė, kad priimtos deklaracijos formuluotės neprisideda prie Kalnų Karbacho problemos taikaus sureguliavimo, prieštarauja tarptautinei teisei, ES, Kalnų Karabacho konflikto sprendimo ESBO Minsko grupei bendrai vadovaujančių Prancūzijos, Rusijos ir JAV oficialiai pozicijai. Į asamblėją Kijevo nepakviestos Rusijos delegacijos vadovas Michailas Jemeljanovas situaciją įvertino kaip reglamento tradicijų bei parlamentinės demokratijos principų pažeidimą, kuris bus apsvarstytas ir įvertintas kitoje asamblėjoje.

R.Čiubarovas Armėnijos delegacijos demaršą susiejo su Maskvos įtaka – kadangi Rusijos delegacijos nebuvo, jos vaidmenį esą atliko armėnai. Pasak kito Ukrainos delegacijos nario, irgi Rados deputato Romano Semenuchos, kalbant apie JJEBO ekonominę raidą negalima ignoruoti saugumo situacijos regione, taigi ir problemų Azerbaidžane, Gruzijoje, Moldovoje bei Ukrainoje. Ir irgi pareiškė manąs, jog Armėnijos delegatų protestą sugestijavo Maskva ir kad armėnai nepriėmė sprendimo vien savarankiškai. R.Semenuchos žiniomis, Armėnijos delegacija iš anksto nesirengė balsuoti už pataisas, jos tikslas buvo torpeduoti deklaracijos priėmimą, akcentuojant vien ekonominį turinį ir ignoruojant saugumo problemas.

Ukrainos aukščiausiosios rados pirmininko Andrejaus Parubijo asamblėjos atidarymo bei uždarymo kalbose iš tiesų netrūko politinių akcentų, raginant JJEBO nares šalis susitelkti prieš  Rusiją, nes vienos organizacijos narės agresyvi politika kitų narių atžvilgiu ir okupacinių karinių dalinių įvedimas į Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriją naikina šios organizacijos veiklos pagrindus. Pasak Ukrainos parlamento pirmininko, JJEBO turi susivienyti ir priversti Rusiją gerbti esminius taikaus sugyvenimo bei kaimynystės pricipus, nes Maskvos agresija gresia stabilumui Juodosios jūros regione bei trukdo JJEBO konstruktyviai partnerystei.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Atleiskite, o ką turėtų kalbėti lyderis parlamento šalies, kuri dėl išorės karinės agresijos nužudytaisiais jau prarado per 10 tūkstančių savo piliečių ir bent 20 proc. ekonomikos? Ir apskritai – kas smerktino autoritetingų tarptautinių institucijų pripažįstamoje teritorinį vientisumą palaikančioje deklaracijoje? Tarkime, ar kam pakaktų vaizduotės patikėti, kad dėl tokios deklaracijos kiltų problemų bet kur Europoje?

Grįžtama prie tos pačios, deja, geopolitinės istorijos – konfliktų židinių „Rytų partnerystės“ veikimo teritorijoje (ją beveik pilnai „dengia“ ir JJEBO galiojimo sfera), yra iš viso šeši, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė. Viename likusiame, kurio vardas Kalnų Karabachas, ta pati žinoma valstybė Rusija yra Armėnijos sąjungininkė (Giumri mieste ilgam dislokuota rusų karinė bazė) – armėnų separatistai su Maskvos karine pagalba iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. ES bei NATO pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu, ES yra paskelbusi pluoštą rezoliucijų, reikalaujančių armėnų ginkluotąsias pajėgas pasitraukti iš svetimų teritorijų, bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį.

Armėnija vengia dalyvauti Maskvos pastangose logistiškai izoliuoti Ukrainą. Na, ir pagaliau žinomi faktai, kai Jerevanas užsiima neretai nešvariu ir neteisėtu savo interesų lobavimu ES struktūrose (apie tai – galutinai baigiant temą Baltijos šalių politikų atsakomybės tema visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu). Atmetus politinę sofistiką, štai ir visas iš Sovietų Sąjungos paveldėtas geopolitinis turinys.

Klausimas vis tiek vertybinis, susijęs su solidarumu nuo imperinių Rusijos ambicijų kenčiančioms šalims bei skirtingu posovietinių respublikų santykiu į vakarietiškas demokratijos vertybes. Beje, iškart po „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas nuskubėjo į Minską, virūnių susitikimą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas. Nors buvo pirmą kartą kviestas, Baltarusijos prezidentas Aleksnadras Lukašenka į Briuselį vykti nesiryžo. Savaip simboliška.

2017.12.13; 05:30

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.

Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.

Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos. 

ES ir Rusijos dvikova

Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.

Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.

Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.

Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).

Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.

Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.

Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.

Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.

Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.

Europos Sąjungos vėliavos

„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.

„Budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.

Taigi šia tema – kitoje publikacijoje.

2017.11.27; 05:44

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nepriėmė kvietimo dalyvauti šią savaitę vyksiančiame Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime. Ten jis buvo pakviestas pirmą kartą nuo to meto, kai Bendrija panaikino jam taikytas sankcijas, antradienį sakė ES pareigūnai.

Minsko teigimu, vietoje A. Lukašenkos susitikime šaliai atstovaus užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus.

„Tai pirmas kartas, kai kvietimas buvo adresuotas tiesiogiai prezidentui Lukašenkai“, – naujienų agentūrai AFP sakė ES pareigūnas.

„Į ankstesnius aukščiausiojo lygio susitikimus prezidentas Lukašenka nebuvo kviečiamas, nes buvo įtrauktas į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą. Tačiau sankcijos buvo panaikintos“, – dėstė pareigūnas.

Baltarusijos užsienio reikalų ministerija, savo ruožtu, sakė, kad kvietimas „atspindi Baltarusijos ir ES santykių pažangą po ilgo nesutarimų laikotarpio“.

Tačiau kodėl A. Lukašenka nusprendė nedalyvauti susitikime, ministerija nepaaiškino.

Pernai ES panaikino didžiąją dalį sankcijų, kurias pastaraisiais metais buvo įvedusi 170-iai Baltarusijos gyventojų, tarp jų – ir A. Lukašenkai. Tokiu žingsniu ji siekė šalyje paskatinti pažangą žmogaus teisių srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.22; 00:01

Europos namai. Slaptai.lt nuotr.

Europos Sąjungos (ES) ateities, bendradarbiavimo su Rytų partnerystės šalimis ir svarbiausius energetikos politikos klausimus aptarė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Rygoje susitikęs su Europos Komisijos (EK) pirmuoju viceprezidentu Fransu Timermansu (Frans Timmermans).

„ES šiuo metu susiduria su rimtais iššūkiais, tačiau tikiu, kad dirbdami kartu vieningai ir kryptingai galėsime dar labiau sustiprinti Europą bei piliečių pasitikėjimą ES“, – sakė L. Linkevičius.

Ministras pažymėjo, kad būtina laikytis vieningai ir toliau tęsti paramą reformų procesams Rytų partnerystės šalyse.

„Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais išlieka vienu svarbiausių prioritetų, kurio nebegalime atidėlioti. Lietuva yra pasirengusi imtis lyderystės šiuo klausimu. Atliktos studijos parodė, kad sinchronizacija per Lenkiją yra pigiausias ir efektyviausias būdas“, – pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas. Jis akcentavo EK paramos svarbą įgyvendinant šį ambicingą projektą.

Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, L. Linkevičius pokalbio metu iškėlė klausimą dėl Astravo AE Baltarusijoje projekto. Jis paragino ES būti vieningai ir labai aiškiai reikalauti, kad būtų laikomasi visų tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių standartų. Ministras pažymėjo, kad Lietuva įstatymais yra įtvirtinusi savo poziciją dėl elektros energijos iš nesaugių elektrinių.

Susitikimo metu taip pat buvo aptarti klausimai, susiję su būsima ES finansine perspektyva, įvardinti Lietuvos prioritetai būsimų derybų metu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.01; 00:01

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ketvirtadienį Jūrmaloje susitiks su Latvijos Saeimos Pirmininke Inara Murniece. Parlamentų vadovų susitikimas vyks trijų Baltijos valstybių ministrų pirmininkų susitikimo Inčukalnyje (Latvija) ir Pernu (Estija) išvakarėse bei artėjant NB8 parlamentų pirmininkų susitikimui Lilehameryje (Norvegija).

V. Pranckietis su Latvijos kolege aptars pasirengimą Rytų partnerystės viršūnių susitikimui Briuselyje, paramą Ukrainai, Gruzijoje ir Moldovoje vykstančioms reformoms. Parlamentų vadovai kalbėsis apie Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš nesaugiai statomos atominės elektrinės Astrave.

V. Pranckietis ir I. Murniecė taip pat aptars būsimą NB8 parlamentų pirmininkų susitikimą Lilehameryje bei artėjantį Baltijos valstybių 100-metį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.10; 03:00

Lietuvos Seimas ragina Lenkiją palaikyti tarptautines Lietuvos iniciatyvas, nukreiptas prieš nesaugios Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės (AE) statybas, pabrėždamas, kad energetinio saugumo trūkumas yra esminis veiksnys išlaikantis Europos regioną Rusijos įtakos sferoje. 

Lenkijos parlamentas

Tai pažymima antradienį priimtoje Seimo rezoliucijoje „Dėl Lietuvos ir Lenkijos strateginio dialogo stiprinimo“. Ji priimta 90 parlamentarų balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir 3 susilaikius.

Šiuo dokumentu, remiantis abipusės pagarbos suverenitetui principais, Seimas ragina tęsti ir plėtoti strateginį Lietuvos ir Lenkijos dialogą parlamentiniu lygmeniu.

Rezoliucijoje Lietuvos Seimas siūlo „Lenkijos vadovybei kartu su regiono partneriais Europos Sąjungoje (ES) formuluoti ambicingą Rytų partnerystės politikos viziją, pagrįstą pažangiausių Rytų partnerystės valstybių visavertės narystės ES perspektyva, tuo pačiu nepamirštant, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Asociacijos susitarimų reformų vykdymo sėkmė didžia dalimi priklausys ir nuo ES politinio dėmesio bei didesnių finansinių paskatų suteikimo“.

Priimta rezoliucija Seimas skatina Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą tarptautiniu lygiu siekiant įvertinti komunizmo ir nacionalsocializmo nusikaltimus.

Lietuvos parlamentarai kviečia Lenkiją kryptingai tęsti energetinių projektų „LitPol Link“ ir GIPL su Lietuva įgyvendinimą, „siekiant Baltijos šalių elektros energetikos sistemos sinchronizacijos su Kontinentinės Europos tinklais ir užtikrinant didesnį dujų tiekimo saugumą bei konkurenciją regiono dujų rinkoje ir Baltijos šalių kaip nuo Europos atsietų „energetinių salų“ problemos galutinio sprendimo“.

Lietuvos Seimas taip pat kviečia Lenkiją labiau įsitraukti ir toliau kartu dirbti, kad „Rail Baltica“, kuris yra visų Baltijos šalių strateginis infrastruktūros projektas, būtų sklandžiai įgyvendintas.

Įvertindamas Rusijos veiksmus po Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofos 2010 metais ir atsisakymą grąžinti lėktuvo nuolaužas Lenkijai, Seimas ragina Rusijos Federaciją visapusiškai bendradarbiauti su Lenkijos kompetentingomis institucijomis atliekant atnaujintą lėktuvo katastrofos tyrimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.27; 15:41

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, trečiadienį susitikęs su Tarptautinio respublikonų instituto (TRI) direktoriumi Eurazijos regionui Stefanu B. Niksu (Stephen B. Nix) aptarė tolesnes Seimo ir instituto bendradarbiavimo galimybes, Lietuvos dalyvavimo tarptautiniuose projektuose, skatinant demokratinius procesus, perspektyvas. 

Pasak Seimo Pirmininko, Lietuva užima lyderės pozicijas Rytų partnerystės politikoje. Lietuva pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai metu teikė itin didelę svarbą Rytų partnerystės valstybių paramai ir šių šalių europinių reformų skatinimui. Šiuo metu ir toliau vykdomas politinis tarpininkavimas raginant kitas ES valstybes ratifikuoti ES asociacijos su Gruzija, Ukraina ir Moldova sutartis.

„TRI yra mūsų strateginis sąjungininkas siekiant įgyvendinti įvairias priemones demokratijos vystymuisi Rytų partnerystės šalyse. Bendradarbiaudami mes galime reikšmingai padėti Ukrainai, Gruzijai, Moldovai jų reformų kelyje“, – sako parlamento vadovas.

Pasak jo, esamos politinės ir saugumo situacijos akivaizdoje planuojant būsimuosius Lietuvos darbus ES Rytų partnerystės politikos srityje, turi būti aktyvi parlamentinė bei partinė diplomatijos, kurios ne tik sėkmingai papildo tradicinę vykdomosios valdžios diplomatiją, bet kai kuriais atvejais dėl savo turimų tarpparlamentinių ar tarppartinių ryšių netgi turi kur kas geresnes galimybes pasiekti politinių sprendimų priėmėjus atitinkamose šalyse.

Stefanas B. Niksas padėkojo Seimo Pirmininkui už Seimo aktyvumą Rytų partnerystės politikoje.

TRI (International Republican Institute, IRI) – 1983 m. JAV Kongreso įkurta tarptautinė pelno nesiekianti ir nepartinė organizacija, kurios tikslas – stiprinti demokratiją besivystančiose valstybėse. Nuo 1991 m. TRI vykdė demokratizacijos programą, skirtą Lietuvai. Nuo 2001 m. TRI Vilniuje pradėjo vykdyti paramos demokratijai programą, skirtą Baltarusijai.

2005 m. TRI užregistravo viešąją įstaigą Lietuvoje „International Republican Institute“ ir pradėjo vykdyti dvi programas: Baltarusijos demokratizacijos ir Baltijos ir Eurazijos tarpparlamentinius mokymus. (Baltic-Eurasia Inter Parliamentary Training, BEIPT). BEIPT programos pagrindinis partneris buvo VšĮ Parlamentinio bendradarbiavimo centras prie Lietuvos Respublikos Seimo (veikė iki 2009 m.).

Stefanas B. Niksas daugiau nei trejus metus gyveno Kijeve. Tuo metu jis buvo Ukrainos Aukščiausiosios Rados Teisinių reformų komiteto konsultantas teisės klausimais. Jis padėjo Ukrainai rengiant svarbius reformų teisės aktus, tarp jų – Ukrainos Konstituciją, Ukrainos prezidento ir parlamento rinkimus reglamentuojančius įstatymus ir Ukrainos Konstitucinio Teismo įstatymą. S. B. Niksas taip pat buvo Ukrainos parlamento rinkimų įstatymo specialiojo parlamentinio komiteto narys. Jis skaitė paskaitas daugelyje Ukrainos teisės mokyklų rinkimų teisės ir teismų reformos temomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.25; 02:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Briuselyje dalyvavo Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje, kurio darbotvarkėje – Rytų partnerystės, Afrikos kyšulio, ES ir Afrikos santykių, ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimo saugumo ir gynybos srityje klausimai.

Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, posėdyje ministrai aptarė pasirengimą lapkričio 24 dieną Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui. L. Linkevičius pasidžiaugė prieš kelias dienas priimtu sprendimu dėl bevizio režimo suteikimo Ukrainai, bet pabrėžė, kad „Rytų partnerystės viršūnių susitikimo sėkmei užtikrinti nepakaks vien tik šios politikos pasiekimų apžvalgos – būtina apibrėžti ir Rytų partnerystės ateities viziją bei ypač paremti partneres, kurios įgyvendina Asociacijos susitarimus“.

Ministras priminė, kad dar visai neseniai bevizis režimas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai buvo laikomas ilgalaikiu tikslu, todėl nereikia baimintis ilgalaikių ambicingų uždavinių. „Rengiantis lapkričio susitikimui ES piliečiams turi būti aiškiai komunikuojama politinė Rytų partnerystės svarba bei teikiama nauda partnerėms, ES ir valstybėms narėms“, – sakė L. Linkevičius.

Užsienio reikalų ministrai aptarė ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimą gynybos ir saugumo srityje. Pasidžiaugta, kad per pusę metų šiuo klausimu padaryta didelė pažanga, tačiau prieš akis dar yra darbų, kuriuos ES turi atlikti, ypač struktūruoto bendradarbiavimo, krizių valdymo, kovinių grupių srityse.

L.Linkevičius sakė, kad pastarosiomis dienomis įvykdyti kibernetiniai išpuoliai tik sustiprina poreikį peržiūrėti ES pajėgumus tinkamai reaguoti į tokius naujus iššūkius kaip hibridinės ir kibernetinės grėsmės, nelegali migracija, terorizmas. „Svarbu, kad sudarytume sąlygas mums visiems kartu stiprinti savo saugumą ir stiprindami europinius pajėgumus nešvaistytume mokesčių mokėtojų pinigų dubliuodami NATO struktūras“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Išsamesnė diskusija šiuo klausimu planuojama gegužės 18 d. gynybos ministrų susitikime.

Posėdyje taip pat aptarta sudėtinga politinė, saugumo ir humanitarinė situacija Afrikos kyšulyje ir kaip ES galėtų prisidėti sprendžiant šio regiono problemas. Aptariant pasirengimą 5-ajam ES ir Afrikos viršūnių susitikimui, kuris vyks šių metų lapkričio 29-30 dienomis Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, ministrai sutiko, kad ES turi pereiti nuo donorystės santykių su Afrikos šalimis į tikrą partnerystę su abipusiais įsipareigojimais ir konkrečiais veiksmais iš abiejų pusių. Ypač svarbu sėsti prie vieno stalo ir kalbėti su Afrikos žemyno jaunimu, o ne spręsti jiems kylančias problemas už juos pačius. Ministrai sutarė, kad sprendžiant jaunimo problemas svarbu dirbti su verslo atstovais, kurie padėtų sukurti naujas darbo vietas – tai mažintų regione esančias socialines ir ekonomines problemas, migracijos srautus.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.16; 04:30

Sausio 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje Lenkijos užsienio reikalų ministro kvietimu.

„Lenkija yra viena svarbiausių Lietuvos strateginių partnerių. Mes esame kaimynės, turinčios amžius trukusios bendros valstybės patirtį, NATO ir ES sąjungininkės. Dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų. Esame pasirengę atviram dialogui su Lenkija visais klausimais. Tik nuoširdžiai ir atvirai kalbėdamiesi mes galėsime išspręsti abiem pusėms rūpimus klausimus“, – pažymėjo Lietuvos diplomatijos vadovas. 

Dvišalio susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Witoldu Waszczykowskiu metu buvo aptarti dvišaliai klausimai, saugumo situacija regione,  padėtis Ukrainoje, santykiai su Rusija, Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas, svarbiausi ES darbotvarkės klausimai bei strateginiai energetikos ir transporto projektai.

Susitikimo metu L. Linkevičius pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija yra sukūrusios solidžią dvišalių institucijų bazę, kurios pagrindu galima plėtoti dialogą visais klausimais. „Turime tai efektyviau išnaudoti, įtraukiant visas suinteresuotas ministerijas bei kitas vyriausybines institucijas“, – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras.

Pokalbio su Lenkijos užsienio reikalų ministru metu didelis dėmesys buvo skirtas saugumo situacijai regione. 

„Atsižvelgiant į dabartinę sunkiai prognozuojamą geopolitinę situaciją bei agresyvų Rusijos elgesį, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas įgauna dar didesnę svarbą. Lietuva ir Lenkija susiduria su panašiomis grėsmėmis saugumui ir bendrais iššūkiais, todėl aktyvus bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityse yra natūralus mūsų šalių interesas. Mes esame vienoje valtyje, todėl privalome laikytis išvien“, – teigė L. Linkevičius. 

Jis padėkojo Lenkijai už daugkartinį dalyvavimą NATO oro policijos misijose bei lyderystę regione saugumo ir gynybos srityse. 

Ministrai akcentavo poreikį toliau stiprinti bendradarbiavimą energetikos ir transporto srityje, ypatingai įgyvendinant bendrus infrastruktūros projektus. „Elektros jungtis su Lenkija ženkliai prisidėjo prie Lietuvos izoliacijos panaikinimo elektros srityje. Lenkijos vaidmuo išlieka ypatingai svarbus toliau įgyvendinant visam regionui svarbius projektus tokius kaip Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su Kontinentinės Europos tinklais, dujų jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, Rail Baltica projektas“, – pažymėjo L. Linkevičius.

Jis taip pat paragino kartu kelti klausimą dėl Astravo AE projekto Baltarusijoje, kuris yra įgyvendinamas neskaidriai ir nesilaikant tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių reikalavimų.

„Pastaraisiais metais įvykę net šeši incidentai, susiję su šio projekto įgyvendinimu, iš tikrųjų kelia nerimą. Tai yra ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir viso regiono bei Europos problema“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Užsienio reikalų ministrai sutarė, kad abi šalys ir toliau turi išlikti ES Rytų Partnerystės iniciatyvos įgyvendinimo varikliu. „Turime aktyviai kartu dirbti, kad ši iniciatyva taptų ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos prioritetu. Privalome raginti Rytų kaimynes tęsti reformų procesą ir padėti joms šioje srityje. Tuo pačiu turime vykdyti ir savo įsipareigojimus, tokius kaip Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimas bei bevizio režimo suteikimas Gruzijai ir Ukrainai“, – pažymėjo L. Linkevičius.

Jis taip pat akcentavo poreikį išlaikyti vieningą sankcijų politiką Rusijos atžvilgiu tol, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimų reikalavimai bei tęsti paramą Ukrainos teritorinio vientisumo užtikrinimui bei reformų procesui šioje srityje.

Susitikimo metu taip pat buvo apsikeista nuomonėmis dėl politikos tautinių mažumų atžvilgiu. „Lietuvos lenkai, kaip ir kitų tautinių bendrijų atstovai, yra svarbi mūsų visuomenės ir valstybės sudėtinė dalis. Lygiai taip pat kaip ir Lenkijos lietuviai“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.

L.Linkevičius informavo, kad Lietuvoje yra daugiau nei 70 mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, mūsų šalyje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto, kas yra unikalu. „Lenkijos lietuvių padėtis taip pat reikalauja specialaus dėmesio, ypatingai tokiose srityse kaip švietimas, parama kultūros centrams bei žiniasklaidos priemonėms“, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Ministras Lenkijos kolegai įteikė Lenkijos lietuvių organizacijų laiško, adresuoto Lenkijos VRM, kopiją, kuriame išreikštas susirūpinimas dėl sumažinto finansavimo lietuvių tautinei mažumai 2017 metais.

Ministrai taip pat aptarė galimybę retransliuoto lenkiškos televizijos kanalus Rytų Lietuvoje.

Susitikimo metu iškeltas klausimas dėl dvišalių tarpvyriausybinių komisijų veiklos atnaujinimo tokiose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, švietimas ir kultūra bei ekonomika.

Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat vyko į Povonzkų (Powązki) karines kapines, kur pagerbė Abiejų Tautų 1863 m. sukilimo ir Smolensko katastrofos, kurios metu žuvo tuometinis Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis ir jo delegacija, aukų atminimą. L.Linkevičius taip pat dalyvavo Lenkijos tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos ambasados Lenkijoje organizuotoje diskusijoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.01.21; 06:44

APIE RESC

Rytų Europos studijų centras buvo įkurtas 2006 m. Vilniaus universiteto vykdyto Phare BAS programos projekto rėmuose. Idėja kurti šį centrą gimė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Rytų Europos studijų centro tikslas – vykdyti kokybišką politinių, ekonominių ir socialinių procesų Rytų Europoje stebėjimą, analizę ir tyrimus, siekiant prisidėti prie demokratijos ir pilietinės visuomenės vystymo; teikti konsultacijas ir rekomendacijas vykdant bendradarbiavimo projektus su Rytų Partnerystės šalimis, atlikti ES Rytų kaimynystės politikos eksperto vaidmenį Lietuvoje ir Europoje.

Continue reading „Rytų partnerystė pasikeitusioje Europos saugumo architektūroje: naujos paskatos reformoms”

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog viena iš aktualiausių nūdienos temų – kas laimėjo po ES viršūnių susitikimo Vilniuje. Stereotipiškai mąstant situacija – aiški. Ukrainos prezidentas Vladimiras Janukovičius atsuko Europai nugarą ir stumtelėjo šalį Rusijos pusėn. Europa neva gėdingai pralaimėjo, o Rusija, spaudusi Ukrainą nepasirašyti jokių sutarčių, – tarsi laimėjo dar vieną politinių intrigų partiją.

Tokio pobūdžio skirstymas į laimėjusius ir pralaimėjusius ypač gajus dabar, kai oficialusis Kijevas iš centrinių sostinės aikščių grubiai išvaiko savo oponentus. Dar visai neseniai tvirtinęs, jog Ukrainos piliečiai turi teisę kritikuoti šalies valdžią taikiuose mitinguose, Ukrainos prezidentas staiga kardinaliai pakeitė nuomonę, įsakydamas bet kokiomis priemonėmis nutildyti mitinguojančius. Taigi Kijevo centre pralietas kraujas. O kraujo dėmių neįmanoma lengvai nusiplauti. V.Janukovičiui šio akibrokšto dovanoti niekas neskubės. Bent jau artimiausiu metu.

Continue reading „Politinio bumerango dėsnis”