Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai įsivėlėme į užtektinai rimtą trintį dėl įvykių Sakartvele, verta susimąstyti, ką Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nuveikė netinkamo, viešėdamas Tbilisyje.

Keletas gruziniškų pastabų

Domėtis Sakartvele įsiplieskiančioms politinėms nuostatoms, – kodėl gi ne? Pateikti net ir aštroką nuomonę, ką manome apie opozicijos lyderių suėmimą arba gravitaciją Kremliaus pusėn, – ne tik galima, bet ir būtina. Taip pat sutikime, kad aukso viduriuko pozicija kartais – neįmanoma. Jei paremsi poziciją, būtinai įsižeis opozicija. Jei palaikysi mitinguojančius, įsižeis valdžia. Žiūrint iš šios pusės Lietuvos Seimo URK vadovas nepadarė nieko blogo.

Tačiau turime pripažinti, jog, žaisdami pagal šias taisykles tuomet privalome būti pakantūs mūsų pusėn pažeriamais priekaištais. Jei, pavyzdžiui, į Tbilisį atvykęs aukšto rango Lietuvos politikas galįs nurodyti gruzinams, su kuo privalu taikiai šnekučiuotis prie derybų stalo, turėtume sutikti, kad ir gruzinų politikai, kada nors atvykę į Vilnių, turės teisę nurodinėti Ž.Pavilioniui, kaip jis privaląs elgtis. Maždaug taip.

Michailo Saakašvilio laikysena

Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisipažįstu, kadaise patiko Michailo Saakašvilio politinė laikysena, kol vadovavo Gruzijai. Bet kai atvykęs į Ukrainą puolė aršiai patarti ukrainiečius, kaip jiems gyventi be korupcijos, – liko nemalonus kartėlis. Ar tikrai M.Saakašvilis – toks išmintingas, kad turįs neginčijamą teisę mokyti ukrainiečius demokratijos abėcėlės? Nejaugi dešimtis milijonų gyventojų turinti Ukraina negalinti rasti bent jau M.Saakašviliui lygaus ukrainiečio – drąsaus, principingo, demokratiją gerbiančio? Tokios štai slogios mintys tada kirbėjo galvoje.

Kodėl – slogios? Nesiginčiju, atvykęs į Ukrainą politikuoti M.Saakašvilis vadovavosi kuo gražiausiais ketinimais – padėti ukrainiečiams. Bet ar šis jo žingsnis neturėjo pažeminimo gaidelių: žiūrėk, ukrainiečiai žiopli, be gruzinų patarėjų – nė iš vietos?

Jei vertiname Lietuvos Seimo URK pirmininko elgesį Sakartvele, turėtume analizuoti ne tik tai, ką jis teigiamo ar neigiamo nuveikė, bet ir analizuoti, ko jis nepadarė, nors turėjo padaryti. Mat diplomatijoje svarbu ne tik tai, ką tu garsiai įvardini, bet ir tai, ko nepasakai, ką nutyli. Jei jau mes tokie drąsūs, principingi, nebijome į atlapus kibti net ir milijardus gyventojų turinčiai Kinijai, kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, praėjusių metų pabaigoje vos per šešias savaites trukusį karą susigrąžinusio daug 1992 – 1994-aisiais prarasto Kalnų Karabacho teritorijų, įskaitant ir septynetą gretimų, su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas)?

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Juk 2020-ųjų rugsėjo 27 dieną prasidėjęs ir šešias savaites trukęs karas – tai unikali karinė operacija, kurios metu Azerbaidžanas susigrąžino didžiąją dalį pagal tarptautinę teisę jam priklausančių žemių. Nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų savų teritorijų neteko net kelios valstybės: Moldova, Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Ukraina. Bet tik Azerbaidžanui pavyko atgauti tai, kas iš jo buvo neteisėtai atplėšta. Susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę Azerbaidžanui nuoširdžiai talkino Ankara, tad galėjome pasakyti „ačiū“ net ir Turkijai.

Nepasveikino nei Azerbaidžano, nei Turkijos

Bet Lietuva nepasveikino nei oficialiojo Baku, nei oficialiosios Ankaros. Subtili situacija. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho likviduotas be ES Rytų partnerysčių programų pagalbos. Iš tų Rytų partnerystės programų išėjo didelis šnipštas. Jos pasirodė nieko vertos bent jau omenyje turint prarastų teritorijų problematiką.

Būkime atviri: kai kurie iš mūsų graužia nagus dar ir dėl to, kad Azerbaidžanas nė trupučio nenusileido Armėnijos separatistams. Lietuvoje gausu proarmeniškai nusiteikusiųjų, tvirtinančių, girdi, nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas, vis tik būtų buvę geriau, jei ši teritorija atitektų armėnams. Ir šią savo idėją visokiausiais būdais mėgino įteisinti ieškodami įvairiausių pretekstų – nebūtų Azerbaidžano ir Turkijos nuodėmių. Kuo tik nebandyta kaltinti Azerbaidžaną: pagalbon pasitelkė samdinių – teroristų (grubus melas, jokių samdinių nebūta), specialiai šaudė į civilius armėnų objektus (atvirkščiai – tai Armėnija apšaudė civilius Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą), pasidavė Rusijos įtakon (Rusijos politinė įtaka po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos kaip tik sumenko).

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Armėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.

Nūnai net atsiranda “gudročių“, kurie siekia Azerbaidžaną sukiršinti su Iranu. Esą jei Azerbaidžanas atsiėmė Kalnų Karabachą, netrukus ieškos galimybių susigrąžinti ir kadaise Iranui atitekusias teritorijas. Tuo tarpu oficialusis Baku nepuoselėja jokių teritorinių pretenzijų Teheranui. To, kas nutiko 17 – 19 amžiais, negalima palyginti su tuo, kas nutiko 1988 – 1994 metais.

Moralas būtų toks: jei norime būti ypatingai sąžiningi ir principingi analizuodami situaciją Sakartvele, privalome sąžiningumą ir principingumą išlaikyti visur – taip pat vertindami padėtį Azerbaidžane ir Armėnijoje. Mes jau esame priskaldę malkų, siųsdami Armėnijai klaidingus signalus, esą nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas nėra Armėnija, galbūt kaip nors pavyks pergudrauti Azerbaidžaną išprievartaujant nuolaidoms. Užuot pastaruosius tris dešimtmečius Armėnijai aiškiai rėžę, jog griežtai gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir niekad niekada nepripažinsime Kalnų Karabacho esant armėnišku, mes vis vengėme atviro tiesos sakymo. Padarėme Jerevanui meškos paslaugą. Suteikėme nepagrįstų vilčių.

Nikolas Pašinianas – joks demokratas

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ragina kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, liaukimės apgaudinėję tiek save, tiek kitus. Nustokime kūrę mitus, esą Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas yra demokratas, tad Azerbaidžano ir Turkijos pergalė atsiimant Kalnų Karabachą sutrukdys demokratiniams procesams Armėnijoje. Svetimų teritorijų besigviešiantis, okupuotų rajonų grąžinti nesutinkantis politikas negali būti demokratas. O juk N.Pašinianas ne sykį yra pareiškęs: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. Tad vadinti jį demokatu neapsiverčia liežuvis.

Štai skaitau vieną iš paskutiniųjų Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų apie dabartinę padėtį Armėnijoje. Omenyje turiu Vaido Saldžiūno rašinį „Kas taip įsiutino Rusiją: vienas Armėnijos premjero sakinys privedė prie perversmo slenksčio“ (delfi.lt). Įdomi publikacija. Daug faktų, daug palyginimų. Akivaizdu, jog padėtis Armėijoje – sudėtinga. Dar neaišku, ar pavyks išvengti karinio perversmo, ar nebus pereita prie teroristinių išpuolių, užsakomųjų žmogžudysčių. Bet toje publikacijoje – nė menkiausios užuominos, jog dėl tokios padėties kaltas pats Jerevanas. Svetimų terotorijų užgrobimai okupantams retai kada atneša laimės.

Latviški akcentai

Hodžaly tragediją primenantis plakatas

O kol lietuviškoji žiniasklaida vis dar nedrįsta aiškiai pasakyti, kam Kalnų Karabachą priskiria tarptautinės teritorinio vientisumo taisyklės, Latvijos spaudoje jau pasirodė tekstų, kurių autoriai ieško tikrosios tiesos. Štai telekanalas Rigatv24 paskelbė išsamų reportažą apie azerbaidžanietiško Hodžaly miesto tragediną, kai 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis armėnų separatistai išžudė šio miesto gyventojus (didžioji Lietuvos žiniasklaida apie tai – nė žodelio).

O leidinyje pietiek.com paskelbtas Dainio Memešonoko rašinys, kuriame brėžiamos paralelės tarp Latvijos ir Azerbaidžano istorijų. Autorius mato daug panašumų. Autorius pastebi, jog pastaraisiais dešimtmečiais apie Azerbaidžaną paskelbta daug melo ir netiesos. Autorius taip pat akcentuoja, kad azerbaidžaniečiai, kurdami savo valstybę, ėjo tuo pačiu keliu kaip ir latviai – demokratijos, padorumo, taikos keliu.

2021.03.02; 08:06

Vladimiras Arutiunianas

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt skaitytojams ukrainietiškas portalas gordonua.com seniai žinomas. Mes ne sykį informavome apie portalo savininko ir redaktoriaus Dmitrijaus Gordono parengtus sensacingus videointeviu su buvusiais slaptųjų tarnybų agentais ar į Vakarus iš Rusijos pasitraukusiais žymiais politikais.

Slaptai.lt skaitytojai galį prisiminti Gordonua.com pokalbius su, pavyzdžiui, buvusiu KGB karininku Jurijumi Švecu, į Didžiąją Britaniją pabėgusiu SSRS karinės žvalgybos aukšto rango darbuotoju Viktoru Suvoruvu, buvusiu Vladimiro Putino ekonomikos patarėjumi Andrėjumi Illarionovu.

Vienas iš paskutiniųjų Gordonua.com dėmesio vertų interviu – pokalbis su Rytų Ukrainoje prorusiškiems separatistams vadovavusiu buvusiu FSB atstovu Igoriu Girkinu, norom – nenorom atskleidusiu kai kurias Kremliaus intrigas prieš Kijevą.

Dabar – vėl įdomus pokalbis. Omenyje turime neseniai yotube.com kanale „Svečiuose pas Gordoną“ paskelbtą diskusiją su buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, kuris prisiminė 2005-ųjų metų gegužės 10 dieną, kai Tbilisyje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis.

Amerikos prezidento Dž.Bušo-jaunesniojo ir Gruzijos vadovo M.Saakašvilio susitikimai su gruzinais Laisvės aikštėje Tbilisio centre 2005-ųjų pavasarį baigėsi sėkmingai. Tačiau mirtinas pavojus tiek Amerikos, tiek Gruzijos vadovams buvo iškilęs. Labai nedaug trūko, kad tądien Laisvės aikštėje būtų sprogusi rankinė granata. Aukų išvengta tik todėl, kad granata nesprogo.  Ji tik sužeidė mergaitę (buvo pataikyta į vaiko galvą).

Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas sviedė sprogmenį į Gruzijoje viešėjusį JAV prezidentą, – žinome. Tai 27-metų amžiaus Tbilisio gyventojas Vladimiras Arutiunianas. Tiesa, šis jaunuolis buvo sulaikytas ne iš karto. Sučiupo jį po maždaug mėnesio remdamiesi lenkų žuralisto nufilmuotais kadrais (objektyvas aprėpė būtent tą vietą, iš kurios į šalies lyderius jaunuolis švysteltelėjo granatą). Suimamas nusikaltėlis priešinosi. Jis mirtinai sužeidė Gruzijos VRM Kontržvalgybos vadovą, pats irgi buvo sužeistas. Jo namuose rasta sprogmenų, šaudmenų.

Gruzijos psichiatrai nustatė, kad suimtasis – pakaltinamas. Jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. V.Arutiunianas iki šiol kali viename iš Gruzijos (Sakartvelas) kalėjimų. Visi prašymai pasigailėti arba bent jau sušvelninti bausmę – atmesti.

JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB) iškėlęs versiją, kad šis jaunuolis priklausė vienai iš teroristinių Armėnijos organizacijų. Gruzijos tyrėjai tuo metu daug dėmesio ir jėgų skyrė tirdami vadinamąjį Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką.

Verta priminti ir tai, kad Armėnijos bažnyčios lyderiai ne sykį kreipėsi į Gruzijos valdžią, prašydami V.Arutiunianą paleisti į laisvę. Juk tądien, kai buvo mesta granata, niekas nežuvo. Toks jų argumentas.

Kai kurie proarmėniški leidiniai buvo paskelbę net versijų, esą granata, sviesta į JAV prezidentą, tebuvo muliažas.

Žodžiu, intrigos dėl 2005-ųjų gegužės 10-osios įvykių tęsiasi iki šiol. Oficialusis Jerevanas stengiasi bet kokia kaina išlaisvinti V.Arutiunianą. Gal bijo, kad suimtasis vieną gražią dieną išduos užsakovus?

2020.07.04; 08:00

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Ukraina laiko klaida Sakartvelo sprendimą atšaukti savo ambasadorių iš Kijevo dėl buvusio Sakartvelo prezidento, buvusio Odesos srities gubernatoriaus Michailo Saakšvilio paskyrimo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto vadovu, bet nesiims simetriškų veiksmų.
 
Tai penktadienį žurnalistams pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
„Nieko nepaisydami, mes neatšauksime savo ambasadoriaus į Ukrainą jokioms konsultacijoms, nes santykiai tarp mūsų šalių gyvuoja ilgiau negu bet kurios šalies bet kuri vadovybė“, – pabrėžė jis.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
 
Anot V. Zelenskio, jis laiko klaidingu Sakartvelo sprendimą atšaukti ambasadorių, kadangi M. Saakašvilio paskyrimas – Ukrainos vidaus reikalas. „Man atrodo, kad tai – Sakartvelo klaida. Manau, jog po konsultacijų visos šalys supras, kad kiekvienoje valstybėje kadrų politika yra tik tos valstybės ir joje gyvenančių piliečių reikalas. Tai mūsų sprendimas – mūsų vidaus politika“, – pažymėjo Ukrainos lyderis. Jis priminė, kad M. Saakašvilis yra Ukrainos pilietis, ir „Ukrainos prezidentas paskyrė jį Reformų tarybos prie Ukrainos prezidento vykdomojo komiteto vadovu“.
 
V. Zelenskis taip pat pareiškė esąs įsitikinęs, kad Ukrainos ir Sakartvelo santykiai yra puikūs.
 
Anksčiau penktadienį Gruzijos URM atšaukė savo ambasadorių Ukrainoje Teimurazą Šarašenidzę į Tbilisį konsultacijų dėl buvusio Sakartvelo prezidento ir buvusio Odesos srities gubernatoriaus M. Saakšvilio paskyrimo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto vadovu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 00:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Sakartvelo opozicija eina į mūšį už proporcinę rinkimų sistemą

Sakartvelo opozicija pirmadienio vakarą sostinės Tbilisio centre surengė eitynes, reikalaudama pirmalaikių parlamento rinkimų pagal naują proporcinę sistemą. Prie parlamento susirinko keli tūkstančiai opozicijos šalininkų. Lapkričio 18 dieną opozicijos jėgų bandymas blokuoti parlamento pastatą baigėsi saugumo pajėgoms išvaikius demonstrantus ir sulaikius dešimtis protesto akcijos dalyvių.

„Vėl pradėsime parlamento piketą. Išvaikys mus? Tegu visas pasaulis mato, kad Sakartvele valdžia kiekvieną dieną vaiko taikų mitingą“, – sakė buvusio šalies prezidento Michailo Saakašvilio įkurtos partijos „Vieningas nacionalinis judėjimas“ atstovas Zaalas Udumašvilis. Opozicijos protestas susijęs su parlamente atmestu įstatymo projektu dėl konstitucijos pataisos, pagal kurią kiti rinkimai turėjo vykti visiškai pagal proporcinę sistemą.

Valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ generalinis sekretorius, Tbilisio meras Kacha Kaladzė savo ruožtu pirmadienį pareiškė, kad eiliniai parlamento rinkimai 2020 metais vyks pagal mišrią daugumos ir proporcingojo atstovavimo sistemą, ir į jokias iniciatyvas dėl rinkimų sistemos keitimo nebus atsižvelgiama.

https://www.delfi.lt/news/daily/world/sakartvelo-opozicija-surenge-naujas-eitynes-tbilisio-centre.d?id=82876457&

Šį rytą tūkstančiai protestuotojų Tbilisyje, mojuodami šalies ir ES vėliavomis, reikalavo vyriausybės atsistatydinimo ir rinkimų reformos. Riaušių policija vėl susirėmė su parlamentą blokuoti bandžiusiais protestuotojais, parašė „Deutsche Welle“. Ji panaudojo vandens patrankas ir išvaikė protestuotojus.

Mažvydas Jastramskis: Seimo rinkimų sistema bloga

Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas ir KTU mokslininkas, pažymėjo, kad pastaruoju metu daugėja idėjų, kaip būtų galima reformuoti Seimo rinkimų sistemą. Iš dalies tai susiję su užsienio lietuvių balsavimo problema. Kol kas Seimui leidus, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įsteigs Pasaulio lietuvių vienmandatę apygardą. Užsienyje gyvenantys piliečiai atstovą joje galės rinkti jau 2020 metais.

Argumentai, kodėl mūsų rinkimų sistema bloga, ir geresnė būtų proporcinė sistema, pateikti praėjusiais metais Mažvydo Jastramskio su kolegomis išleistoje knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ Apibendrinus ją, jeigu imtumėmės reformų, argumentų yra daugiau už proporcinę sistemą. Ji lemtų mažiau iššvaistytų balsų, pagerėjusį visuomenės grupių (pavyzdžiui, moterų) atstovavimą, daugiau prognozuojamus rinkimų rezultatus, galbūt skatintų ir partijas kiek sustiprėti.

Rinkimai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, taip pat, teigia, kad Lietuvai labiau tiktų proporcinė rinkimų sistema. Ir iš tiesų, juk niekas nedraudžia užsienyje gyvenančiam Lietuvos piliečiui tiek priklausyti kokiai nors Lietuvos politinei partijai, tiek ir balsuoti, už kokią nori. Balsuoti samoningai, nes atstumai nuo Tėvynės esant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms nėra kliūtis puikiai orientuotis, kas vyksta Lietuvoje. Ir neliktų dirbtinės rinkiminės apygardos problemos.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mazvydas-jastramskis-seimo-rinkimu-sistema-bloga-bet-ka-keisti.d?id=82481337

Tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai

Pridursiu tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai.  Iš esmės opozicija Sakartvele kovoja prieš vietinių brazauskininkų galios augimą per jiems palankią mišrią rinkimų sistemą. Rašant šį straipsnį, per LRT radiją opozicijos atstovas paaiškino, kad valdančioji dauguma vis labiau nusigręžia nuo kurso į Vakarus ir vis mieliau bendradarbiauja su Vladimiro Putino Rusija. Valdančioje daugumoje beveik neliko mokančių užsienio kalbas, išskyrus rusų kalbą.

Tiek Sakartvele, tiek Lietuvoje, mišrios rinkimų sistemos dėka beveik pusę parlamentarų sudaro apygardose išrinkti iš sovietijos atėjusio verslo atstovai, vietiniai „geradariai“, neretai savo verslo ar kitokiais reikalais susiję su ta pačia Vladimiro Putino Rusija.

Tai jie, patekę į parlamentą kartu su „bendraminčių“ partijų atstovais, priešinasi atlyginimų biudžetinių organizacijų (švietimo, medicinos ir t.t.) darbuotojams ir pensijų padidinimui per mokesčių politiką. Tai tokių dėka Lietuvoje trečdaliu sumažėjo Lietuvos piliečių, o į jų vietą masiškai plūsta Ukrainos piliečiai darbams už dar mažesnį užmokestį. Jų godumas neturi ribų.

Mišri rinkimų sistema galioja keliose ES valstybėse, bet tai – ne argumentas tokios laikytis ir mums. Tos valstybės neturi sovietinės praeities.

Kada pagaliau mūsų rinkėjai supras, kad partijos – vieninteliai instrumentai, kuriuos rinkėjas per TV, dienraščius, betarpiškai gali čiupinėti vertinti kiekvieną dieną ir rinkimų dieną atsakingai pasirinkti.

Protestai Tbilisyje. EPA-ELTA nuotr.

Daugumą partijų pažįsta visa Lietuva, o kas pažįsta vienmandatininką, išskyrus galbūt, jo apygardos rinkėjus? Reikalams vietoje spręsti pakankamai daug galių turi savivaldybių tarybos, merai. Su jų nuomone ir šiaip negali nesiskaityti partijos, bijodamos prarasti potencialius rinkėjus. Tai kam tas dubliavimas?  

Partijos vilioja į savo gretas kuo gabesnius ir labiau prityrusius įvairių profesijų žmones. Partijose vyksta diskusijos, kaip geriau įtikti Rinkėjui ir Tėvynei vienu metu.

Partijose – dviguba atsakomybė, prieš bendrapartiečius ir prieš rinkėjus.

Kada pagaliau mūsų rinkėjai visa tai supras. Dabar ruošiami atskirų profesijų darbuotojų streikai, demonstracijos, mitingai dėl atlyginimų padidinimo. Ar nebūtų  protestuojantiems prieš mūsų valdančiosios daugumos politiką jų tikslui pasiekti bandyti susivienyti ir priversti Seimą pakeisti rinkimų sistemą, kad ateinančiuose rinkimuose Seimo nariai būtų išrinkti tik pagal partinius sąrašus?

Ir kodėl tyli Prezidentas? Jis, ką, to nesupranta? Juk į jo viešą nuomonę įsiklauso daug Lietuvos piliečių šalyje ir užsienyje.

2019.11.26; 18:30

Sakartvele pirmadienį prieš maždaug 2 000 interneto svetainių buvo surengta kibernetinė ataka. Įsilaužta ir į prezidentės, teismų bei žiniasklaidos agentūrų svetaines.
 
Šią popietę programišiai surengė išpuolį prieš Sakartvelo prezidentės Salomės Zurabišvili svetainę, AFP reporteriams sakė prezidentės atstovė. „Įvykį tiria teisėsaugos institucijos“, – sakė Sopho’a Jajanašvili.
 
Sakartvelo naujienų agentūra „Interpress“ informavo, kad pirmadienį buvo įsilaužta ir į bendrosios kompetencijos teismų interneto svetaines, taip pat į kelių vyriausybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos svetaines.
 
Manoma, kad nuo išpuolio nukentėjo iki 2 000 svetainių.
 
Kaip teigė „Interpress“ žurnalistai, kibernetinės atakos paveiktose svetainės buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“. Šiuo metu M. Saakašvilis gyvena Ukrainoje, į kurią pasitraukė po 2013 metų, kai baigėsi antroji jo kadencija.
 
Vakarietiškų pažiūrų buvęs lyderis Tbilisyje yra ieškomas ir kaltinamas piktnaudžiavimu galia, nors pats šiuos kaltinimus neigia.
 
Po to, kai M. Saakašvilio partija 2012 metais vykusiuose parlamento rinkimuose pralaimėjo šiuo metu valdančiai partijai „Sakartvelo svajonė“, nemažai aukšto lygio M. Saakašvilio administracijos pareigūnų buvo įkalinti.
 
Opozicijos partijos ir Sakartvelo sąjungininkės Vakarų valstybės pasmerkė šį persekiojimą ir pavadino politine raganų medžiokle.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 00:55

Irma ĄŽUOLĖ

Tbilisyje – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Kaukazą sprogdina žinios iš Sakartvelo. Įvykiai prasidėjo birželio 20-osios incidentu šalies parlamente, kai Rusijos dūmos deputatas Sergejus Gavrilovas atsisėdo parlamento pirmininko vietoje, tuo sukeldamas pasipiktinimo audrą. Neramumai nesiliovė dešimt dienų. Jų giluminės priežastys yra daug gilesnės. Ugnis gali įsiplieksti nuo kiekvienos kibirkšties. Provokatoriai kužda į ausį, esą Sakartvelui yra vėl iškilęs teritorinio vientisumo pavojus.

Tbilisio karštis

Pasipiktinę deputatai pralamento pirmininkui Iraklijui Kobachidzei pagrasino nepasitikėjimo procedūra. Rusijos delegacijos viešnagė parlamente vertinama kaip akibrokštas, nes būtent dėl šios šalies įsikišimo nuo Sakartvelo teritorijos buvo atplėšta Abchazija ir Pietų Osetija. Tačiau skandalas parlamente netikėtai peraugo į riaušių grėsmę: prie pastato susirinko agresyviai nusiteikusi minia.

Stichiškos protesto akcijos išvaikymas tapo rimtu incidentu. Daugiau nei du šimtai žmonių nukentėjo nuo guminių kulkų ir kitų sužeidimų, tarp sužeistųjų buvo 80 policininkų, 30 žurnalistų. Dešimčiai dienų praėjus po įvykio šeši asmenys vis dar hospitalizuoti. Susirėmimo su policija naktį sulaikyta per 300 protestuotojų.

Sklinda prieštaringi įvykių vertinimai. Tačiau akivaizdu, kad neapsieita be provokatorių. Vienas sulaikytas Tbilisio gyventojas turėjo pasiruošęs vadinamųjų Molotovo kokteilių. Incidente aktyviai dalyvavo studentai, beje, tarp jų – ir Armėnijos pilietis. Dėl pasipriešinimo policijai jis buvo sulaikytas dvylikai parų, bet, kaip ir daugelis kitų, po trijų parų buvo paleistas.

Vidaus reikalų ministras Georgijus Gacharija prisiėmė atsakomybę dėl mitingo išvaikymo, tačiau pareiškė, kad policijos būrio veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų: organizuotos grupės surengė parlamento puolimą, ir policija buvo priversta veikti, gynė viešąją tvarką ir Konstituciją, neleido prievarta įsiveržti į valstybinę instituciją.

Tbilisio gatvėse ir prie parlamento pastato dešimt dienų tęsėsi protesto akcijos, kurių dalyviai bei organizatoriai ganėtinai margi. Jų esmė gilesnė nei užrašai ant plakatų. Neatsitiktinai žiniasklaidai užkliuvo tai, kad tarp pirmųjų aktyvistų reikalavimus dėstė visuomenės veikėjas armėnas Sergo Galstianas, ragindamas nušalinti teisėjus, atstatydinti vidaus reikalų ministrą… Pasigirdo kalbų, jog veikia armėnų lobistai. Savo ruožtu Galstianas apkaltino Azerbaidžaną, kad jis savanaudiškai siekia pasinaudoti situacija, propagandai meta milžiniškus pinigus.

Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Prie akcijų prisijungė ir Michailo Saakašvilio sutuoktinė olandė Sandra Rulovs; dar visai neseniai ji rungėsi dėl Zugdidžio mero posto (rinkimai vyko gegužės 19 d.), iki pergalės trūko visai nedaug (surinko per 40 proc. balsų), ir pareiškė, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti, pagrasino valdžiai protestais.

Politikai pripažįsta klaidas. Pirmiausia atsistatydino parlamento pirmininkas Iraklijus Kobachidzė, savo kėdę užleidęs Rusijos dūmos atstovui. Valdančioji partija priėmė sprendimą 2020 m. parlamento rinkimuose taikyti proporcingo atstovavimo sistemą.

Tačiau piketuotojų cinizmu apkaltintas ministras G. Gacharija atsistatydinti neketina.

Kyla pagrįstas klausimas – iki kokios ribos galima tenkinti piketuotojų reikalavimus?

Tbilisio meras Kacha Kaladzė televizijos kanalui 1tv.ge pareiškė: „Mes privalome vieną kartą liautis keisti valdžią perversmų, nuvertimų, piliečių pasipriešinimo keliu, tai nieko gero mūsų šaliai nedavė“. Jo žodžiais, privalo būti nubausti visi, kurie dalyvavo parlamento pastato puolime. Ir patikslina, jog policija nevaikė minios – ji siekė atremti puolimą.

Tuo tarpu protesto akcijos nesibaigė ir liepai prasidėjus. Akcijų dalyviai važiuoja automobilių kolona su vėliavomis – ne tik Sakartvelo, bet ir ES, JAV, Ukrainos, Lietuvos… Tokios akcijos vyksta ne tik Tbilisyje, bet ir Zugdidyje, Batumyje.

Abchazija susinervino

Reaguodama į įvykius Tbilisyje, Abchazija birželio 27 d. „dėl masinių protesto akcijų Sakartvele“ įvedė laikiną draudimą kirsti sieną. Neramumai esą pastebėti ne tik Tbilisyje, bet ir gretimame Zugdidyje, kurį nuo Abchazijos skiria Ingurio upė.

Abchazijos vėliava

Įkaitais tapo paprasti gyventojai. Birželio 29 d. prireikė net ES stebėtojų ir valstybinių žinybų įsikišimo, kad per Ingurio tiltą būtų leista pergabenti pasienio Otobajaus kaimo gyventoją, kuriai prireikė skubios Tbilisyje esančio nudegimų centro pagalbos: moteris patyrė antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimus, kurie apėmė 40 proc. viso kūno.

Sakartvelo švietimo, mokslo, kultūros ir sporto ministerija susirūpino dėl anapus Ingurio gyvenančių moksleivių. 185 abiturientų užsiregistravo laikyti brandos egzaminus (Abchazijoje valstybinė kalba yra abchazų ir rusų). Pranešta, kad iš jų 172 pavyko patekti į Gruzijos kontroliuojamą teritoriją, nors kai kurie jaunuoliai dėl to nuo rusų pasieniečių nukentėjo fiziškai. Abiturientams suteikta pastogė, pagalba ruošiantis egzaminams, jiems mokama stipendija.

Abchazijos valdžia, kuri kliaujasi Rusijos ginkluota parama, turi ko nervintis. De facto nepriklausoma šalis tarptautinės bendruomenės iki šiol nepripažinta, yra laikoma Sakartvelo autonomine teritorija (nepriklausomybę yra pripažinusios: Rusija, Nikaragva, Venesuela, mažiausia pasaulyje respublika Nauru, Sirija bei nepripažintos Padniestrė ir Pietų Ostetija).

Sakartvele rugsėjo 27-ąją kasmet minima Suchumio praradimo diena. Pusiau nuleidžiamos valstybinės vėliavos, nešami vainikai prie memorialo žuvusiesiems už Sakartvelo teritorinį vientisumą. Šiemet jau 26-osios Suchumio žlugimo metinės.

Kovose dėl šio kadaise poilsiautojų pamėgto miesto prie Juodosios jūros pasižymėjo sovietų maršalo Bagramiano vardu pavadintas batalionas, prieš tai spėjęs pasireikšti Kalnų Karabache. „Abchazijos ginkluotųjų pajėgų“ atskiras padalinys, kurio branduolį sudarė armėnai, pagarsėjo žiaurumu. Šiandien Rusijos palaikomoje Abchazijoje tai garbstomi karo veteranai, didvyriai išvaduotojai.

Karas truko trylika mėnesių ir trylika dienų. Apie 200 tūkst. gruzinų buvo priversti palikti savo namus Abchazijoje. Dešimtys tūkstančių žuvo. Dingusiais pripažinti 1763 asmenys, iš jų 698 civiliai.

Daugiau kaip dešimtmetis, kai Sakartvelas ėmėsi iniciatyvos susigrąžinti, identifikuoti, deramai perlaidoti karo aukas. 2017 m. rudenį buvo sugrąžinta daugiau nei devynios dešimtys palaikų. Tarp jų identifikuotas buvęs Suchumio meras Guramas Gabiskirija. Kaip ir daugelis kitų aukų, jis buvo sušaudytas 1993 m. rugsėjį, smogikams užgrobus miestą.

Įvardytos dar ne visos karo aukos. Oficialusis Tbilisis nenori veltis į naujus karinius konfliktus, tačiau neketina ir pripažinti separatistinės Abchazijos valdžios, taikstytis su pažeidžiamomis tautiečių teisėmis.

Žmogaus teisės okupuotoje Abchazijoje pažeidžiamos kasdien.

Šį pavasarį vadinamasis parlamentas nutarė apriboti sakartveliečiams paveldėjimo teisę. Mat dalis sakartveliečių, per karą pasitraukę iš okupuotos Abchazijos, per notarus ir teismus siekia susigrąžinti turėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl buvo sukurptas įstatymas, kuriuo uždrausta pretenduoti į palikimą, jei asmenys „kariavo prieš Abchazijos suverenitetą, dalyvavo kovose prieš Abchaziją ar padėjo okupacinei kariuomenei“.

Dėl okupuotoje Abchazijoje vykdomos diskriminacijos pagal nacionalinį požymį Sakartvelas kreipėsi į visas tarptautines organizacijas bei formatus, susijusius su žmogaus teisėmis, tikisi tarptautinės bendruomenės reakcijos.

Kelia galvas separatistinės jėgos šalies viduje

Savo nuomonę apie Sakartvelo teritorinį vientisumą turi Jungtinis Džavacho susivienijimas („Džavach“).

Džavachu armėnai vadina Džavachetiją. Samcchė–Džavachetija yra administracinis regionas šalies pietinėje dalyje, ribojasi su Turkija, Armėnija ir Adžarijos AE. Daugiau nei pusę regiono gyventojų sudaro etniniai armėnai. O Achalkalakio, Ninocmindo rajonuose jų dauguma.

Vietos gyventojai skundžiasi, kad yra diskriminuojami, jiems daromos kliūtys kelti savo atstovus į valdžią. Regionas ekonomiškai silpnesnis, daugiau bedarbių. Čia protarpiais įsiplieskia incidentų.

Neramumai Džavachetijoje

Paskutinis incidentas įvyko birželio 6 d. Achalkalakyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad motociklininkas grubiai pažeidė kelių eismo taisykles. Policijos pareigūnui pildant administracinės teisės pažeidimo protokolą, greta sustojo mersedesas, kurio vairuotojas pradėjo kelti pretenzijas tarnybinę pareigą atliekantiems tvarkos sergėtojams. Kadangi įžūlus vairuotojas nepaisė nurodymo važiuoti savo keliu, iš automobilio buvo išvesdintas. Tuojau pat prisistatė pagalba – mersedeso vairuotojo dėdė, kuris ėmė reikalauti paleisti eismo pažeidėją. Taip susirinko vietos gyventojų armėnų minia. Įvyko susistumdymas su policijos pareigūnais. Situacijai suvaldyti prireikė pastiprinimo.

Kitą dieną po šio įvykio viename armėnų portale pasirodė straipsnis „Tbilisiui: šalin rankas nuo Džavachetijos – armėnų žemės nuo amžių!“ Provokaciniais rašiniais pagarsėjęs autorius apgailestauja, kad iš Achalkalakio buvo iškelta rusų karinė bazė, nes vietos žmonės neteko darbo ir apsaugos, kurią iki tol jautė iš rusų karininkų. Tekstas yra pavyzdys, kaip yra kurstomos separatistinės nuotaikos ir neteisėti veiksmai:

„Gruzinų fašistai dar labiau įsisiautėjo. Vietos aktyvistai, pasisakantys už savo teises, buvo apkaltinti separatizmu, prieš juos imtasi represijų ir baudžiamųjų akcijų. (…) Toks Tbilisio požiūris, deja, yra galimas dėl Armėnijos pasyvumo. Mūsų valdžia kaip ir anksčiau nenori dėl Džavacho gadinti santykių su Tbilisiu bijodama, kad tai gali sukelti komplikuotą mūsų šalies blokados padėtį. (…) Džavachiečiai šiandien labiausiai neapginti gyventojai Gruzijoje. Kol oficialusis Jerevanas ir visuomenė laikysis nuošalyje, žmonės kitoje sienos pusėje bus toliau naikinami ir įžeidinėjami pagal nacionalinį požymį. (…) Kiek mes kęsime tokį gruzinų požiūrį į mūsų tėvynainius, kurie širdimi ir krauju buvo su mumis, kariavo petys į petį Arcache (Kalnų Karabache – Red.)? Ar ne laikas Tbilisui priminti, kieno dabar žemėje gyvena džavachiečiai? Azerams mes jau priminėme. Ar neatėjo gruzinų laikas, juo labiau, kad mūsų „šiaurės kaimynas“ tik ir laukia momento mušti mums per kepurę?“

Dar nepamirštas kitas šiame regione 2017 m. rugsėjį įvykęs gyventojų susirėmimas su policija – Achalcichės rajone, Kumurdo kaime. Konfliktas kilo dėl X a. maldos namų, pripažintų Sakartvelo kultūros paveldu – tiksliau, to, kad, pradėjus restauravimo darbus, buvo rasti palaikai. Kaimo gyventojai nutarė pastatyti kryžių savo protėviams pagerbti, o valstybės saugomoje teritorijoje to padaryti policininkai neleido. Kaimiečių jie buvo apmėtyti akmenimis. Buvo sužeistų, nukentėjo ir policijos automobiliai. Į derybas, siekiant išspręsti konfliktą, teko įsikišti vidaus reikalų ministrui.

Armėnų separatistai Samcchė–Džavachetiją laiko armėnų žeme „nuo amžių“, nors istorikai teigia, kad buvo ne visai taip, armėnai čia įsikūrė 1830 m.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Sudėtingos situacijos priežastis nagrinėjantys analitikai pastebi, kad sovietmečiu kraštas labiau priklausė Gruzijai, čia suklestėjo armėnų separatistinės organizacijos („Džavach“ tik viena iš jų), o municipaliteto vadovo ir Achalkalakio, Ninocmindo rajonų merijose kabėjo „Didžiosios Armėnijos“ žemėlapis. Jis apėmė ne tik Džavachetiją, bet ir Tbilisį, Kutaisį. Armėnų jaunimas tarnavo Achalkakyje dislokuotoje Rusijos karinėje bazėje.

Sakartvelui ruošiantis narystei NATO, Armėnijos parlamento narys, „Džavach“ susivienijimo pirmininkas Širak Torosian, kuris (kilęs iš Samcchė-Džavachetijos Ninocmindo rajono) pareiškė, esą – tegul, tačiau su viena sąlyga: teks savanoriškai atsisakyti Džavacho. Sakartvelui stojant į Šiaurės Atlanto Aljansą, esą regiono teritorijoje gali būti dislokuota Turkijos kariuomenė, o to armėnų bendruomenė nepakęs, sukils reikalaudama nepriklausomybės.

Apskritai tai nėra labai nauja mintis. „Džavachas“, kuris veikia gerokai plačiau nei Sakartvelo ir Armėnijos teritorija, jau seniai siekia vietinės autonomijos. Prieš porą metų iškilo į viešumą vieno iš „Džavach“ vadovų pastangos per Samcchė-Džvachetiją sujunti Abchaziją ir Pietų Osetiją – sukurti „koridorių“.

Tuo tarpu į kumštį piktdžiugiškai kikena ne kas kitas, o prie Kaukazo problemų daug prisidėjusi Rusija. Šnibžda į ausį gruzinams, armėnams, azerbaidžaniečiams: Kaukazo problemų nepadės išspręsti JAV ir NATO, priešingai – Sakartvelas rizikuoja po Abchazijos ir Pietų Osetijos prarasti ir kitas teritorijas…

2019.07.04; 08:35

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pasirašė įsaką, kuriuo Ukrainos pilietybė grąžinama buvusiam Sakartvelo prezidentui ir Odesos srities gubernatoriui Michailui Saakašviliui.
 
Žinia paskelbta Ukrainos prezidentūros interneto svetainėje.
 
V. Zelenskis savo įsaku panaikino kadenciją baigusio prezidento Petro Porošenkos 2017-ųjų sprendimą atimti Ukrainos pilietybę iš M. Saakašvilio. Pats M. Saakašvilis savo tviterio paskyroje padėkojo V. Zelenskiui. „Ačiū prezidentui Zelenskiui! Šlovė Ukrainai!“ – rašo M. Saakašvilis.
 
M. Saakašvilis gegužės 22 d. parašė laišką Ukrainos prezidentui, kuriame paprašė sugrąžinti šalies pilietybę. Pasak M. Saakašvilio, P. Porošenkos sprendimas atimti pilietybę buvo neteisėtas, nes Ukrainos konstitucija tai daryti esą draudžia.
 
2019.05.29; 06:00

bidzina_ivanisvilis
Turtuolis Bidzina Ivanišvilis.

Gruzijos eksprezidentas Michailas Saakašvilis mano, kad buvusio šalies ministro pirmininko, milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio grįžimas į politiką susijęs su įvykiais Armėnijoje, praneša „Interfax“.

Ketvirtadienį M. Saakašvilis savo „Facebook“ paskyroje parašė: „B. Ivanišvilis, išgąsdintas oligarchijos nuvertimo kaimyninėje Armėnijoje, priverstas palikti komforto zoną medžių paunksmėje ir vėl ieškoti asmeninės apsaugos atviroje politikoje“.

„Mes šįmet vienu metu padarysime galą B. Ivanišvilio valdymui ir žmonių skurdui“, – teigė M. Saakašvilis.

Anksčiau M. Saakašvilis, kuriam Gruzijoje iškeltos kelios baudžiamosios bylos, ne kartą pareiškė ketinąs grįžti į tėvynę.

Ketvirtadienį Gruzijos ministras pirmininkas Georgis Kvirikašvilis pranešė, kad B. Ivanišvilis grįžta į politiką. Jis vadovaus valdančiajai partijai „Gruzijos svajonė“. „Aš ir visa partijos vadovybė paprašėme jos įkūrėją B. Ivanišvilį stoti prie „Gruzijos svajonės“ vairo, ir jis sutiko“, – sakė G. Kvirikašvilis, iki šiol vadovavęs partijai.

Anksčiau milijardierius ne kartą tvirtino neketinąs grįžti į politiką.

Gruzijos opozicija kaltina B. Ivanišvilį slapta valdant šalį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.27; 00:30

zirinovskis_vladimiras

Šiandieninis gyvenimas pasižymi viena ne itin džiugia, ne itin sveikintina ypatybe. Ne itin gera ypatybe mes vadiname būtent informacijos gausą. Pranešimų, skelbimų, televizijos laidų, straipsnių, spaudos konferencijų – tūkstančiai.

Bet kaip pasirinkti pranešimą ar televizijos programą, kuri skelbia daugiausiai patikimos informacijos? Žurnalų, savaitraščių, dienraščių mūsų kioskuose – taip pat ne viena dešimtis. Bet kaip įsigyti būtent tą, kuris iš tiesų siekia maksimalaus objektyvumo?

Continue reading „Politiniai pareiškimai, kuriais keblu patikėti ( 1 )“

georgia-russia

Kęstutis Girnius – Vilniaus tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, įtakingas politikos apžvalgininkas. Atidžiai skaitau visus jo straipsnius, pasirodančius pačiuose įvairiausiuose Lietuvos leidiniuose. Daugelis K.Girniaus minčių – įdomios, priimtinos, įsidėmėtinos. Ir vis dėlto šiandien į K.Girniaus rašinius pradėjau žvelgti su didele abejonių bei nepasitikėjimo doze. Nepasitikėjimas K.Girniaus samprotavimų nuoširdumu sustiprėjo, kai pagrindiniuose Lietuvos internetiniuose ir popieriniuose leidiniuose pasirodė jo straipsnis “ES ataskaita – smūgis Gruzijai”. Minėtosios publikacijos esmę nusakyti nesunku. Apie ką ten kalbama, išduoda publikacijos pavadinimas. Tačiau tik jį perskaičius paaiškėjo, kieno pusėje įtakingasis mūsų politikos apžvalgininkas. Prisipažinsiu, K.Girniaus užimta pozicija mane suglumino. Mat K.Girniaus simpatijos – ne Gruzijos ir juolab ne Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio pusėje.

Continue reading „Ko nepasakė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius“