Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Sakartvelo opozicija eina į mūšį už proporcinę rinkimų sistemą

Sakartvelo opozicija pirmadienio vakarą sostinės Tbilisio centre surengė eitynes, reikalaudama pirmalaikių parlamento rinkimų pagal naują proporcinę sistemą. Prie parlamento susirinko keli tūkstančiai opozicijos šalininkų. Lapkričio 18 dieną opozicijos jėgų bandymas blokuoti parlamento pastatą baigėsi saugumo pajėgoms išvaikius demonstrantus ir sulaikius dešimtis protesto akcijos dalyvių.

„Vėl pradėsime parlamento piketą. Išvaikys mus? Tegu visas pasaulis mato, kad Sakartvele valdžia kiekvieną dieną vaiko taikų mitingą“, – sakė buvusio šalies prezidento Michailo Saakašvilio įkurtos partijos „Vieningas nacionalinis judėjimas“ atstovas Zaalas Udumašvilis. Opozicijos protestas susijęs su parlamente atmestu įstatymo projektu dėl konstitucijos pataisos, pagal kurią kiti rinkimai turėjo vykti visiškai pagal proporcinę sistemą.

Valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ generalinis sekretorius, Tbilisio meras Kacha Kaladzė savo ruožtu pirmadienį pareiškė, kad eiliniai parlamento rinkimai 2020 metais vyks pagal mišrią daugumos ir proporcingojo atstovavimo sistemą, ir į jokias iniciatyvas dėl rinkimų sistemos keitimo nebus atsižvelgiama.

https://www.delfi.lt/news/daily/world/sakartvelo-opozicija-surenge-naujas-eitynes-tbilisio-centre.d?id=82876457&

Šį rytą tūkstančiai protestuotojų Tbilisyje, mojuodami šalies ir ES vėliavomis, reikalavo vyriausybės atsistatydinimo ir rinkimų reformos. Riaušių policija vėl susirėmė su parlamentą blokuoti bandžiusiais protestuotojais, parašė „Deutsche Welle“. Ji panaudojo vandens patrankas ir išvaikė protestuotojus.

Mažvydas Jastramskis: Seimo rinkimų sistema bloga

Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas ir KTU mokslininkas, pažymėjo, kad pastaruoju metu daugėja idėjų, kaip būtų galima reformuoti Seimo rinkimų sistemą. Iš dalies tai susiję su užsienio lietuvių balsavimo problema. Kol kas Seimui leidus, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įsteigs Pasaulio lietuvių vienmandatę apygardą. Užsienyje gyvenantys piliečiai atstovą joje galės rinkti jau 2020 metais.

Argumentai, kodėl mūsų rinkimų sistema bloga, ir geresnė būtų proporcinė sistema, pateikti praėjusiais metais Mažvydo Jastramskio su kolegomis išleistoje knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ Apibendrinus ją, jeigu imtumėmės reformų, argumentų yra daugiau už proporcinę sistemą. Ji lemtų mažiau iššvaistytų balsų, pagerėjusį visuomenės grupių (pavyzdžiui, moterų) atstovavimą, daugiau prognozuojamus rinkimų rezultatus, galbūt skatintų ir partijas kiek sustiprėti.

Rinkimai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, taip pat, teigia, kad Lietuvai labiau tiktų proporcinė rinkimų sistema. Ir iš tiesų, juk niekas nedraudžia užsienyje gyvenančiam Lietuvos piliečiui tiek priklausyti kokiai nors Lietuvos politinei partijai, tiek ir balsuoti, už kokią nori. Balsuoti samoningai, nes atstumai nuo Tėvynės esant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms nėra kliūtis puikiai orientuotis, kas vyksta Lietuvoje. Ir neliktų dirbtinės rinkiminės apygardos problemos.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mazvydas-jastramskis-seimo-rinkimu-sistema-bloga-bet-ka-keisti.d?id=82481337

Tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai

Pridursiu tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai.  Iš esmės opozicija Sakartvele kovoja prieš vietinių brazauskininkų galios augimą per jiems palankią mišrią rinkimų sistemą. Rašant šį straipsnį, per LRT radiją opozicijos atstovas paaiškino, kad valdančioji dauguma vis labiau nusigręžia nuo kurso į Vakarus ir vis mieliau bendradarbiauja su Vladimiro Putino Rusija. Valdančioje daugumoje beveik neliko mokančių užsienio kalbas, išskyrus rusų kalbą.

Tiek Sakartvele, tiek Lietuvoje, mišrios rinkimų sistemos dėka beveik pusę parlamentarų sudaro apygardose išrinkti iš sovietijos atėjusio verslo atstovai, vietiniai „geradariai“, neretai savo verslo ar kitokiais reikalais susiję su ta pačia Vladimiro Putino Rusija.

Tai jie, patekę į parlamentą kartu su „bendraminčių“ partijų atstovais, priešinasi atlyginimų biudžetinių organizacijų (švietimo, medicinos ir t.t.) darbuotojams ir pensijų padidinimui per mokesčių politiką. Tai tokių dėka Lietuvoje trečdaliu sumažėjo Lietuvos piliečių, o į jų vietą masiškai plūsta Ukrainos piliečiai darbams už dar mažesnį užmokestį. Jų godumas neturi ribų.

Mišri rinkimų sistema galioja keliose ES valstybėse, bet tai – ne argumentas tokios laikytis ir mums. Tos valstybės neturi sovietinės praeities.

Kada pagaliau mūsų rinkėjai supras, kad partijos – vieninteliai instrumentai, kuriuos rinkėjas per TV, dienraščius, betarpiškai gali čiupinėti vertinti kiekvieną dieną ir rinkimų dieną atsakingai pasirinkti.

Protestai Tbilisyje. EPA-ELTA nuotr.

Daugumą partijų pažįsta visa Lietuva, o kas pažįsta vienmandatininką, išskyrus galbūt, jo apygardos rinkėjus? Reikalams vietoje spręsti pakankamai daug galių turi savivaldybių tarybos, merai. Su jų nuomone ir šiaip negali nesiskaityti partijos, bijodamos prarasti potencialius rinkėjus. Tai kam tas dubliavimas?  

Partijos vilioja į savo gretas kuo gabesnius ir labiau prityrusius įvairių profesijų žmones. Partijose vyksta diskusijos, kaip geriau įtikti Rinkėjui ir Tėvynei vienu metu.

Partijose – dviguba atsakomybė, prieš bendrapartiečius ir prieš rinkėjus.

Kada pagaliau mūsų rinkėjai visa tai supras. Dabar ruošiami atskirų profesijų darbuotojų streikai, demonstracijos, mitingai dėl atlyginimų padidinimo. Ar nebūtų  protestuojantiems prieš mūsų valdančiosios daugumos politiką jų tikslui pasiekti bandyti susivienyti ir priversti Seimą pakeisti rinkimų sistemą, kad ateinančiuose rinkimuose Seimo nariai būtų išrinkti tik pagal partinius sąrašus?

Ir kodėl tyli Prezidentas? Jis, ką, to nesupranta? Juk į jo viešą nuomonę įsiklauso daug Lietuvos piliečių šalyje ir užsienyje.

2019.11.26; 18:30

Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe`as Castaneras ketvirtadienį pareiškė, kad šalis pagal gaunamų prieglobsčio prašymų skaičių pirmauja Europoje, praneša AFP.
 
„Galime konstatuoti, kad nuo spalio 20-osios Prancūzija pagal gautų prieglobsčio prašymų skaičių užima pirmąją vietą Europoje. Ir tai atsitiko tuo metu, kai apskritai į Europą atvykstančių žmonių skaičius toliau mažėja. Tad tai reikėtų laikyti statistikos anomalija, kurią turime pašalinti“, – sakė ministras.
 
 Ch. Castaneras tai pareiškė po derybų su Sakartvelo vidaus reikalų ministru Vachtangu Gomelauriu.
 
Oficialūs Prancūzijos asmenys ne kartą yra pažymėję, jog pastaraisiais metais šalyje pagal paduotų prieglobsčio prašymų skaičių pirmauja Sakartvelo ir Albanijos piliečiai. Tiek Ch. Castaneras, tiek Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pabrėžė, jog „tokia situacija nėra normali“, kadangi abi šios valstybės yra priskiriamos vadinamųjų patikimų šalių, kurių gyventojams nėra didelio pavojaus, kategorijai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 00:30

Sakartvele pirmadienį prieš maždaug 2 000 interneto svetainių buvo surengta kibernetinė ataka. Įsilaužta ir į prezidentės, teismų bei žiniasklaidos agentūrų svetaines.
 
Šią popietę programišiai surengė išpuolį prieš Sakartvelo prezidentės Salomės Zurabišvili svetainę, AFP reporteriams sakė prezidentės atstovė. „Įvykį tiria teisėsaugos institucijos“, – sakė Sopho’a Jajanašvili.
 
Sakartvelo naujienų agentūra „Interpress“ informavo, kad pirmadienį buvo įsilaužta ir į bendrosios kompetencijos teismų interneto svetaines, taip pat į kelių vyriausybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos svetaines.
 
Manoma, kad nuo išpuolio nukentėjo iki 2 000 svetainių.
 
Kaip teigė „Interpress“ žurnalistai, kibernetinės atakos paveiktose svetainės buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“. Šiuo metu M. Saakašvilis gyvena Ukrainoje, į kurią pasitraukė po 2013 metų, kai baigėsi antroji jo kadencija.
 
Vakarietiškų pažiūrų buvęs lyderis Tbilisyje yra ieškomas ir kaltinamas piktnaudžiavimu galia, nors pats šiuos kaltinimus neigia.
 
Po to, kai M. Saakašvilio partija 2012 metais vykusiuose parlamento rinkimuose pralaimėjo šiuo metu valdančiai partijai „Sakartvelo svajonė“, nemažai aukšto lygio M. Saakašvilio administracijos pareigūnų buvo įkalinti.
 
Opozicijos partijos ir Sakartvelo sąjungininkės Vakarų valstybės pasmerkė šį persekiojimą ir pavadino politine raganų medžiokle.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 00:55

Tūkstančiai žmonių penktadienį susirinko Sakartvelo sostinės Tbilisio centre protestuoti prieš vyriausybę ir valdančiąją partiją „Sakartvelo svajonė“, praėjus trims mėnesiams po to, kai buvo brutaliai išvaikyta didžiulė prieš Kremlių nusistačiusių protestuotojų demonstracija prie šalies parlamento.
 
Remiantis agentūros „Reuters“ pranešimais, penktadienio demonstraciją suorganizavo jauni aktyvistai, kurie pastaruosius tris mėnesius rengė kasdienius mitingus prie Sakartvelo parlamento pastato.
 
Tūkstančiai susirinkusių žmonių pūtė vuvuzelas ir laikė plakatus su užrašu „Vieningai prieš vieną!ׅ“, omenyje turėdami valdančiosios partijos lyderį Bidziną Ivanišvilį.
 
„Mes turėtume susivienyti ir pribaigti šią vyriausybę“, – miniai žmonių sakė vienas iš protesto organizatorių  Šota Digmelašvilis.
 
„Vienašalis, oligarchinis, neformalus B. Ivanišvilio valdymas yra nepriimtinas mums“, – pridūrė organizatorius.
 
Protestus Sakartvele paskatino oficialios Rusijos delegacijos vizitas šalies parlamente šių metų birželį. Ypač žmones supykdė tai, kad Rusijos parlamentaras sakė kalbą iš parlamento pirmininko vietos Sakartvelo parlamente.
 
Tai daugelis žmonių įvertino kaip įžeidimą, nes abiejų šalių santykiai nuo ginkluoto konflikto 2008-aisiais yra įtempti.
 
Prieš tris mėnesius – birželio 20 d. surengto masinio protesto metu daugybei protestuotojų pamėginus įsiveržti į parlamento pastatą, policija reagavo panaudodama gumines kulkas ir vandens patrankas. Sužalota daugiau kaip 240 žmonių.
 
Sakartvelo opoziciją, antivyriausybinius protestuotojus ir jų šalininkus šį mėnesį vėl supykdė tai, kad prieštaringai vertinamas vidaus reikalų ministras Giorgis Gacharija buvo pasiūlytas į premjero postą, kai iš jo atsistatydino Mamuka Bachtadzė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.21; 18:00

Džeimsas Bondas

Bondiados devynioliktojo filmo „Viso pasaulio negana“ (1999) veiksmas rutuliojasi aplink naftotiekį, tiesiamą nuo Kaspijos į Vakarus aplenkiant Rusiją ir Iraną – per Azerbaidžaną, Sakartvelą ir Turkiją. Teroristai pagrobia dukterį britų verslininko, kuris tiesia naftotiekį. Paaiškėja, kad teroristai ketina susprogdinti naftotiekį, įpainiotas bankininkas, Rusijos Gynybos ministerija…

Situacijos aiškintis pasiunčiamas Džeimsas Bondas – garsusis britų agentas 007. Juostoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Pyrsas Brosnanas, įvykiai išgalvoti. Tačiau įkvėpimą siužetui scenarijaus autoriai Nylas Purvis, Robertas Veidas ir Briusas Feirsteinas sėmėsi iš realaus projekto.

Projektas, kuris įkvėpė filmo kūrėjus

Kuriant įtempto siužeto filmą, realiame gyvenime buvo tvirtinami svarbūs susitarimai dėl naftotiekio statybos nuo Kaspijos jūros iki Viduržemio jūros: Baku–Tbilisis–Džeihanas, kuris vadinamas tiesiog BTC.

Pasiryžimas pastatyti 1767 km ilgio magistralę, kuria kasdien iš Azerbaidžano į Turkiją pumpuojama apie 1,2 mln. barelių žalios naftos, buvo itin ambicingas projektas ir kėlė aistras ne mažesnes nei Bondo filme.

Prireikė milžiniško parengiamojo darbo, sudėtingų derybų, tarpininkavimo, investuotojų paieškos. Pagaliau, tai buvo ir politiškai, ir technologiškai sudėtingas projektas.

Tokia buvo pradžia

Tuo metu antrojo ilgiausio pasaulyje naftotiekio statyba, suplanuota šiame regione, labai erzino Kremlių. Projektas jam kėlė alerginę reakciją, mat reiškė politinės įtakos praradimą plačiame regione, apimančiame Užkaukazę, Kaspijos akvatoriją, Vidurinę Aziją. Be to, sukūrus konkurenciją šiame regione, teks apmaldyti planus Rusijai augti kaip energetinei valstybei bei susitaikyti su mažesniais pelnais.

Pamename, kad griuvus Sovietų sąjungai naftos ir dujų tiekimo monopolis, neišskiriant Centrinės Azijos bei Kaspijos regiono, priklausė Rusijai, jos koncernams „Transneft“, „Gazprom“. Naujo naftotiekio planuotojų vizijose buvo Vakarų eksporto rinkos (reikšmingą naftos kiekį atitraukiant nuo egzistuojančio naftotiekio Baku–Novorosijskas), tolimesnė vamzdynų plėtra.

Nepaisant Maskvos nepasitenkinimo, BTC naftotiekio projektas sėkmingai ir numatytais terminais buvo įgyvendintas.

Prie šio projekto gimimo ir realizavimo betarpiškai daug prisidėjo JAV bei Didžioji Britanija. Vakarų valstybės rėmė jį ir tarpininkavo, akcentavo idėją, jog būtina diversifikuoti energijos šaltinių eksporto maršrutą bei stabilizuoti pasaulinę energetikos rinką.

Realybė pranoko diplomato įžvalgas

Naftotiekiui žalią šviesą padėjo uždegti JAV prezidentų Bilo Klintono bei Džordžo Bušo administracijos. Amerikos interesus regione ilgus metus atstovavo aukšto rango diplomatas, Vašingtono administracijos atstovas Stivenas Rėjus Manas.

JAV diplomatinėje tarnyboje jis specializavosi buvusios Sovietų Sąjungos bei Pietų Azijos regionų klausimais, energetikos diplomatijoje. Buvo oficialus JAV patikėtinis energetikos Kaspijos regione klausimais, aktyviai dalyvavo įgyvendinant BTC naftotiekio bei kitus energetikos projektus. Ambasadorius taip pat tarpininkavo sprendžiant Eurazijos konfliktus, ypač Kalnų Karabacho karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. 2008 m. paskirtas Eurazijos energetikos diplomatijos koordinatoriumi, atsakingu už visas JAV vyriausybės diplomatines iniciatyvas naftos ir dujų klausimais Eurazijoje.

Taip atrodė pirmosios Nobelių naftos bendrovės

Baigęs diplomatinę tarnybą Manas kuriam laikui prisijungė prie „Exxon Mobil Corporation“ grupės, o dabar šešiasdešimtmetis vyras vadovauja JAV švarios energetikos kompanijai „Global Clean Energy Inc.“.

Dar 2008-aisiais Manas įžvalgiai teigė „Deutsche Welle“ korespondentui: „Per artimiausius dešimt metų Kaspijos regionas bus stambiausias gavybos šaltinis naftos, kuri patenka į pasaulines rinkas nepriklausomai nuo OPEC. Šis regionas padės diversifikuoti energijos išteklių tiekimą ir sukurs prielaidą palaikyti naftos kainas priimtiname lygyje“.

Kaip šiandien aiškėja, diplomato realybė pramoko lūkesčius. Kaspijos jūra saugo vienus didžiausių pasaulyje naftos ir dujų išteklių. Tai patvirtina ir naujausi žvalgybiniai tyrimai. Jau ateinančiais metais ketinama pradėti eksploatuoti atrastus naujus angliavandenilių telkinius.

Pasirengimas truko beveik tiek pat laiko kaip statyba

Pirmasis dokumentas dėl naujo naftotiekio tiesimo tarp Azerbaidžano ir Turkijos buvo pasirašytas dar 1993 m. kovo 9 d. Ankaroje. Turkijos krytis reiškė, kad vamzdynas turi būti tiesiamas per Sakartvelą arba Armėniją. Heidaras Alijevas vylėsi, kad naftotiekis gali tapti pretekstu Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą. Oficialiajam Jerevanui nesutikus su pasiūlymu, buvo pasirinktas ilgesnis, taigi ir brangesnis maršrutas – per Sakartvelą.

Politinis sprendimas statyti naftotiekį buvo patvirtintas 1998 m. balandžio 26 d. Trabzone (uostas prie Juodosios jūros Šiaurės Rytų Turkijoje) surengtame Azerbaidžano, Sakartvelo ir Turkijos prezidentų susitikime.

Tų pačių metų spalio 29 d. Azerbaidžano, Gruzijos, Turkijos, Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai, dalyvaujant JAV sekretoriui energetikos reikalams, pasirašė Ankaros deklaraciją, kuria patvirtino susitarimą.

Dar vienas svarbus politinis susitarimas įvyko 1999 m. lapkričio 18 d. Stambule, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) susitikime. Suinteresuotų šalių lyderiai pasirašė deklaraciją dėl žalios naftos transportavimo per Azerbaidžaną, Sakartvelą bei Turkiją. Dokumentą savo parašais patvirtino Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas, Sakartvelo prezidentas Eduardas Ševarnadzė, Turkijos prezidentas Suleimanas Demirelis, JAV prezidentas Bilas Klintonas, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas bei Turkmėnijos prezidentas Sapamuradas Nijazovas.

Iškilminga akimirka: sutartis pasirašyta

Naftotiekio statyba truko vos trejus metus. Simbolinė darbų pradžia – 2002 m. rugsėjo 18 d., kai šalių projekto dalyvių prezidentai padėjo pirmąjį akmenį į naftotiekio pamatus. O 2005 m. gegužės 10 d. nafta pradėta pumpuoti. Galutinį tašką ji pasiekė gegužės 28 d. Pirmasis tanklaivis su maždaug 600 tūkst. barelių žalios naftos iš jūrų uosto išplaukė 2006 m. birželio 4 d. Netrukus po to Džeihane įvyko oficialios naftotiekio atidarymo iškilmės, kuriose vėlgi dalyvavo pirmieji valstybių asmenys – Turkijos prezidentas Achmetas Sezeras, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis, naftotiekio operatoriaus „British Petroleum“ (BP) generalinis direktorius lordas Džonas Braunas, apie 20 valstybių ministrai.

Nuo 2008 m. lapkričio šiuo naftotiekiu angliavandeniliai pradėti eksportuoti iš Kazachstano, o nuo 2010 m. liepos – ir iš Turkmėnijos.

Įdomios detalės apie BTC

Naftotiekis Azerbaidžano teritorija driekiasi 443 km, Sakartvelo – 249 km, Turkijos – 1076 km. Vamzdyno skersmuo skirtingose atkarpose įvairuoja priklausomai nuo reljefo: Azerbaidžane ir Turkijoje yra 42 colių, Sakartvele – 46 colių, o paskutinėje atkarpoje iki Džeihano jūrų terminalo dėl nuolydžio susiaurėja iki 34 colių.

BTC kyla į kalnus iki 2,830 km aukščio, kerta 3 tūkst. kelių, geležinkelio bėgių ir kitų susisiekimo linijų, 1,5 tūkst. vandens telkinių iki 500 m pločio. Naftotiekio koridorius yra 8 m pločio, po žeme paklotas mažiausiai metro gylyje. Lygiagrečiai driekiasi Pietų Kaukazo dujotiekis.

Operatoriui BP teko įveikti nemažai technologinių problemų. Ypač sudėtinga buvo naftotiekį tiesti kalnuose, kur net vasarą slūgso metrinis sniego sluoksnis. Dėl aplinkosauginių priežasčių derybos buvo sunkesnės Sakartvele, nes magistralė suplanuota per ekologiniu požiūriu jautrią teritoriją – Boržomio-Charagaulio nacionalinį parką. Pagaliau, teko atsižvelgti ir į tai, kad naftotiekis driekiasi seisminio aktyvumo zonoje. Jis suprojektuotas taip, kad atlaikytų 12 balų žemės drebėjimą.

Realizavus projektą, kyla jau kitų problemų – kaip užtikrinti magistralės saugumą, išvengti teroristinių antpuolių. Naftotiekio apsaugos strateginiams veiksmams derinti suformuota speciali daugianacionalinė brigada.

Naftotiekio tiesimo metu buvo sukurta 10 tūkst. darbo vietų, o nuolatinei vamzdyno priežiūrai reikia apie 1 tūkst. darbuotojų. Apskaičiuota, kad kasdien eksportuojant 1 mln. barelių naftos vamzdynas tarnaus 40 metų.

Naftotiekio valdytojas yra 2002 m. įkurtas konsorciumas BTC (Baku, Tbilisis, Džeihanas). Į projektą investuota 3,9 mlrd. JAV dolerių. Akcininkai yra: britų BP (30,1 proc.), Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija SOCAR (25 proc.), amerikiečių „Shevron“ (8,9proc.), „Conoco Phillips (2,5 proc.) ir „Amerada Hess“ (2,36 proc.), norvegų „Statoil“ (8,71 proc.), turkų TPAO (6,53 proc.), italų ENI (5 proc.), prancūzų „Total“ (5 proc.), japonų „Itochu“ (3,4proc.) bei INPEX (2,5proc.).

Prieš tai buvo mažesnis projektas

BTC buvo pirmasis tokio masto ir geostrateginės reikšmės projektas, realizuotas šiame regione valstybėms atkūrus nepriklausomybę. Vis dėlto po Sovietų sąjungos žlugimo jis buvo antrasis.

Pirmasis naftotiekis sujungė Kaspiją su Juodąja jūra: Sančagalo terminalą, esantį 40 km nuo Baku, ir Sakartvelo terminalą Supsą. Apie 830 km ilgio naftotiekis, kurio vertė siekia 556 mln. dolerių, o pajėgumas – daugiau kaip 7 mln. t per metus, oficialiai buvo atidarytas prieš dvidešimt metų – 1999 m. balandžio 17 d. Statybai panaudotas sovietinio naftotiekio restauruotas vamzdynas: praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį buvo pastatytas naftotiekis Baku-Batumis.

Vamzdynas, sukūręs konkurenciją Rusijos energetiniams resursams

Dėl šios magistralės statybos Azerbaidžano ir Sakartvelo prezidentai sutarė 1996-ųju kovą. Kompanija „Amoco“ (1998 m. susivienijo su BP), SOCAR ir Sakartvelo vyriausybė pasirašė trišalę sutartį. Projektas įgyvendintas pagal naftos telkinio produkcijos paskirstymo susitarimą tarp Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos ir grupės užsienio kompanijų, tarp kurių didesnę reikšmę turėjo BP (apie tai kitame straipsnyje).

Baku-Supsa suteikė impulsą Azerbaidžano ir Sakartvelo ekonomikoms. Palyginti su naftotiekiu Baku-Novorosijskas naftos tonos transportavimas atsiėjo net penkis kartus pigiau. Magistralė leido ne tik mažesnėmis sąnaudomis pasiekti pasaulines rinkas, bet ir stiprino kaimyninių šalių strateginį bendradarbiavimą energetikos srityje.

Operatorius BP naftotiekį 2006-2008 m. uždarė, remontavo, tačiau dėl ginkluoto konflikto Pietų Osetijoje naftos pumpavimas vėl buvo sustabdytas. Pietų Osetijoje yra 1,5 km vamzdyno atkarpa. 2016-ausiais BP į naftotiekio modernizavimą ir ekologinių standartų gerinimą investavo 150 mln. dolerių.

(Bus daugiau)

2019.09.19

Vokietijos policija penktadienį sulaikė rusą, įtariamą nužudžius vyrą Berlyno Moabito rajone, teismas leido jį suimti. Tai šeštadienį tviteryje pranešė Vokietijos sostinės prokuratūra.
 
Nužudytasis – 40 metų amžiaus Sakartvelo pilietis. „Buvo rastas nužudymo įrankis ir dviratis, kuriuo mėgino pasprukti įtariamasis, 49 metų Rusijos pilietis“, – informavo prokuratūros atstovai.
 
Pasak nevyriausybinės organizacijos EMC, žudiko auka tapo Zelimchanas Changošvilis. Nusikaltėlis šovė į jį, kai vyras ėjo į pamaldas mečetėje.
 
Pasak kai kurių šaltinių, Z. Changošvilis buvo lauko vadas per Čečėnijos karą. EMC duomenimis, 2015 metais į jo gyvybę buvo pasikėsinta Tbilisyje.
 
Nežinomi asmenys aštuonis kartus šovė į jį, kai jis važiavo automobiliu. Po to Z. Changošvilis su šeima paliko Sakartvelą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.25; 20:46

Seimo narė Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiadienį į neeilinį Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdį atvyks Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis, kuris pateiks turimą informaciją apie Seimo narės Irinos Rozovos bei Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos veiklą.
 
NSGK nariai oficialiai prašo atsakyti, „ar VSD yra žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimą Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos sesijoje Tbilisyje birželio 20-21 dienomis, kurios metu Rusijos Dūmos nario komunisto Sergejaus Gavrilovo provokacija sukėlė didžiulius neramumus ir protestus Sakartvele?“.
 
„Ar nėra požymių, kad Kremlius šią organizaciją naudoja, siekiant sumažinti savo tarptautinę izoliaciją, švelninti tarptautines sankcijas ir kaip platformą „rusiškojo pasaulio“ plėtrai?” , – klausia trys Seimo NSGK nariai.
NSGK nariai pažymi, kad dar praėjusią savaitę į Seimo narius kreipėsi Sakartvelo parlamento Europos reikalų komiteto vicepirmininkas Giorgi Kandelaki, ragindamas Lietuvos Seimą nutraukti ryšius su Tarpparlamentine ortodoksų asamblėja, kurios veikloje, praėjusį mėnesį sukėlusioje neramumus Tbilisyje, dalyvauja ir Lietuvos parlamentarė I. Rozova. Pasak Sakartvelo atstovo, šios organizacijos veikla tapo dominuojama Maskvos, o dalyvavimas jos veikloje tik padeda įgyvendinti Rusijos darbotvarkę.
 
 „Yra požymių, kad Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimas Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos veikloje yra gerokai grėsmingesnio pobūdžio, nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl nedelsiant inicijuojame neeilinį uždarą Seimo NSGK posėdį, kuriame laukiame, kad Valstybės saugumo departamento vadovas informuotų komiteto narius apie Seimo narės Irinos Rozovos veiklą. Su šia informacija susipažinus visiems komiteto nariams, svarstysime galimybę imtis tolesnių žingsnių, kaip apsaugoti Lietuvos parlamentinę sistemą nuo galimo pažeidžiamumo nacionalinio saugumo požiūriu”, – teigia vienas iš neeilinio posėdžio iniciatorių, Seimo narys Arvydas Anušauskas.
 
Pasak NSGK pirmininko pavaduotojo Lauryno Kasčiūno, Kremlius intensyviai naudoja įvairias organizacijas ir tarptautinius formatus, siekdamas sumažinti savo izoliaciją, švelninti tarptautines sankcijas, kurti Kremliaus, kaip krikščioniškų vertybių gynėjo, iliuziją, tačiau Lietuvos politikų pareiga – būti budriems ir netapti priešiškos mums valstybės instrumentais.
 
„Panašu, kad buvusio Seimo nario Mindaugo Basčio apkalta netapo pakankamu pavyzdžiu išmokti šias pamokas“, – teigia L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.14; 07:07

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į VSD.
 
Jie  reagavo į Gruzijos parlamento atstovų kreipimąsi ir informaciją dėl Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimo neramumus Sakartvele sukėlusios Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos sesijos Tbilisyje veikloje, kreipiasi į Valstybės saugumo departamentą dėl rimtų abejonių sukėlusių I. Rozovos veiksmų bei prašo pateikti daugiau informacijos.
 
NSGK nariai oficialiai prašo atsakyti, „ar VSD yra žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimą Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos sesijoje Tbilisyje birželio 20-21 dienomis, kurios metu Rusijos Dūmos nario komunisto Sergejaus Gavrilovo provokacija sukėlė didžiulius neramumus ir protestus Sakartvele?“
 
„Ar nėra požymių, kad Kremlius šią organizaciją naudoja siekiant sumažinti savo tarptautinę izoliaciją, švelninti tarptautines sankcijas ir kaip platformą „rusiškojo pasaulio“ plėtrai?” , – klausia trys Seimo NSGK nariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.10; 08:00
 
 

Pirmadienį Sakartvelo ambasadorius Baku buvo iškviestas į Azerbaidžano užsienio reikalų ministeriją dėl incidento pasienyje. Tai pranešė Azerbaidžano URM spaudos tarnyba.
 
Pasak žinybos atstovų, ambasadorius buvo iškviestas dėl to, kad sekmadienį grupė asmenų, pažeidusių Azerbaidžano sieną, užpuolė pasieniečius, budėjusius prie Kešikčidago (David Garedži) vienuolynų  komplekso, ir juos užgauliojo. Iš ambasadoriaus buvo pareikalauta „atitinkamų paaiškinimų“.
 
„Apgailestaudami pažymime, kad tokie veiksmai visiškai prieštarauja Azerbaidžano ir Sakartvelo strateginės partnerystės santykių dvasiai, ir laikome tai provokacija, kuria siekiama sukelti dviejų šalių konfrontaciją“, – sakoma Azerbaidžano URM pranešime.
 
Kešikčidago (David Garedži) vienuolynų kompleksas yra dviejų šalių pasienyje. Jį sudaro uolose iškirstos olos. Dalis komplekso yra Azerbaidžano teritorijoje, dalis – Sakartvelo. Dėl to vis kyla teritorinių ginčų.
 
Nuo 1996 metų vyksta Azerbaidžano ir Sakartvelo valstybinės sienos, kurios ilgis – 480 kilometrų, delimitavimo darbai. Iki šiol suderinti 314 kilometrų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.16; 06:23
 

Rusijos įstatymų leidėjai antradienį priėmė nutartį, kuria ragina Sakartvelui skirti sankcijas. Sprendimą iššaukė padidėjusi įtampa tarp Maskvos ir Tbilisio.
 
Dūmos parlamentarai pritarė siūlymui skirti specialius ekonominius apribojimus Sakartvelui, valstybei, kur, pasak Rusijos vyriausybės, „nesibaigia antirusiškos provokacijos“.
 
Dūmos atstovas Viačeslavas Volodinas teigė, kad nuosprendžiu pritariama prašymui Rusijoje uždrausti Sakartvelo vynus ir mineralinį vandenį, taip pat riboti pinigų iš Rusijos į Sakartvelą pervedimus.
 
Pastarosiomis savaitėmis Sakartvelo sostinės gatvėse susirinkę žmonės protestavo dėl Rusijos Dūmos atstovo kalbos Sakartvelo parlamente. Pasipiktinta, kad Dūmos narys kreipėsi į parlamentą iš pirmininko vietos.
Maskva į protestus atsakė apribodama šalies vyno importą į Rusiją ir uždrausdama skrydžius į Sakartvelą.
 
Įtampa tarp šalių dar labiau paaštrėjo, kai sekmadienio vakarą Sakartvelo opozicinio televizijos kanalo „Rustavi-2“ laidų vedėjas Georgijus Gabunija tiesioginiame eteryje necenzūriniais žodžiais pasisakė apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
Dūmos tinklapis pateikė V. Volodino citatą, kuria Dūmos narys teigia, jog Rusija laidos vedėjo pasisakymą priėmė kaip įžeidimą visai šaliai, kaip grasinimą jos piliečiams ir prezidentui. Rusijos atstovai skelbė, kad tvirta ir vieninga Sakartvelo parlamento pozicija nulėmė ir laidos vedėjo elgesį.
 
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas paskelbė, kad toks elgesys kursto rusofobiją, todėl yra labai pavojingas.
 
„Rustavi-2“ kanalas viešai atsiprašė, bet Dūma vis tiek priėmė nutarimą, palankų sankcijoms Sakartvelui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.10; 11:00

Irma ĄŽUOLĖ

Tbilisyje – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Kaukazą sprogdina žinios iš Sakartvelo. Įvykiai prasidėjo birželio 20-osios incidentu šalies parlamente, kai Rusijos dūmos deputatas Sergejus Gavrilovas atsisėdo parlamento pirmininko vietoje, tuo sukeldamas pasipiktinimo audrą. Neramumai nesiliovė dešimt dienų. Jų giluminės priežastys yra daug gilesnės. Ugnis gali įsiplieksti nuo kiekvienos kibirkšties. Provokatoriai kužda į ausį, esą Sakartvelui yra vėl iškilęs teritorinio vientisumo pavojus.

Tbilisio karštis

Pasipiktinę deputatai pralamento pirmininkui Iraklijui Kobachidzei pagrasino nepasitikėjimo procedūra. Rusijos delegacijos viešnagė parlamente vertinama kaip akibrokštas, nes būtent dėl šios šalies įsikišimo nuo Sakartvelo teritorijos buvo atplėšta Abchazija ir Pietų Osetija. Tačiau skandalas parlamente netikėtai peraugo į riaušių grėsmę: prie pastato susirinko agresyviai nusiteikusi minia.

Stichiškos protesto akcijos išvaikymas tapo rimtu incidentu. Daugiau nei du šimtai žmonių nukentėjo nuo guminių kulkų ir kitų sužeidimų, tarp sužeistųjų buvo 80 policininkų, 30 žurnalistų. Dešimčiai dienų praėjus po įvykio šeši asmenys vis dar hospitalizuoti. Susirėmimo su policija naktį sulaikyta per 300 protestuotojų.

Sklinda prieštaringi įvykių vertinimai. Tačiau akivaizdu, kad neapsieita be provokatorių. Vienas sulaikytas Tbilisio gyventojas turėjo pasiruošęs vadinamųjų Molotovo kokteilių. Incidente aktyviai dalyvavo studentai, beje, tarp jų – ir Armėnijos pilietis. Dėl pasipriešinimo policijai jis buvo sulaikytas dvylikai parų, bet, kaip ir daugelis kitų, po trijų parų buvo paleistas.

Vidaus reikalų ministras Georgijus Gacharija prisiėmė atsakomybę dėl mitingo išvaikymo, tačiau pareiškė, kad policijos būrio veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų: organizuotos grupės surengė parlamento puolimą, ir policija buvo priversta veikti, gynė viešąją tvarką ir Konstituciją, neleido prievarta įsiveržti į valstybinę instituciją.

Tbilisio gatvėse ir prie parlamento pastato dešimt dienų tęsėsi protesto akcijos, kurių dalyviai bei organizatoriai ganėtinai margi. Jų esmė gilesnė nei užrašai ant plakatų. Neatsitiktinai žiniasklaidai užkliuvo tai, kad tarp pirmųjų aktyvistų reikalavimus dėstė visuomenės veikėjas armėnas Sergo Galstianas, ragindamas nušalinti teisėjus, atstatydinti vidaus reikalų ministrą… Pasigirdo kalbų, jog veikia armėnų lobistai. Savo ruožtu Galstianas apkaltino Azerbaidžaną, kad jis savanaudiškai siekia pasinaudoti situacija, propagandai meta milžiniškus pinigus.

Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Prie akcijų prisijungė ir Michailo Saakašvilio sutuoktinė olandė Sandra Rulovs; dar visai neseniai ji rungėsi dėl Zugdidžio mero posto (rinkimai vyko gegužės 19 d.), iki pergalės trūko visai nedaug (surinko per 40 proc. balsų), ir pareiškė, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti, pagrasino valdžiai protestais.

Politikai pripažįsta klaidas. Pirmiausia atsistatydino parlamento pirmininkas Iraklijus Kobachidzė, savo kėdę užleidęs Rusijos dūmos atstovui. Valdančioji partija priėmė sprendimą 2020 m. parlamento rinkimuose taikyti proporcingo atstovavimo sistemą.

Tačiau piketuotojų cinizmu apkaltintas ministras G. Gacharija atsistatydinti neketina.

Kyla pagrįstas klausimas – iki kokios ribos galima tenkinti piketuotojų reikalavimus?

Tbilisio meras Kacha Kaladzė televizijos kanalui 1tv.ge pareiškė: „Mes privalome vieną kartą liautis keisti valdžią perversmų, nuvertimų, piliečių pasipriešinimo keliu, tai nieko gero mūsų šaliai nedavė“. Jo žodžiais, privalo būti nubausti visi, kurie dalyvavo parlamento pastato puolime. Ir patikslina, jog policija nevaikė minios – ji siekė atremti puolimą.

Tuo tarpu protesto akcijos nesibaigė ir liepai prasidėjus. Akcijų dalyviai važiuoja automobilių kolona su vėliavomis – ne tik Sakartvelo, bet ir ES, JAV, Ukrainos, Lietuvos… Tokios akcijos vyksta ne tik Tbilisyje, bet ir Zugdidyje, Batumyje.

Abchazija susinervino

Reaguodama į įvykius Tbilisyje, Abchazija birželio 27 d. „dėl masinių protesto akcijų Sakartvele“ įvedė laikiną draudimą kirsti sieną. Neramumai esą pastebėti ne tik Tbilisyje, bet ir gretimame Zugdidyje, kurį nuo Abchazijos skiria Ingurio upė.

Abchazijos vėliava

Įkaitais tapo paprasti gyventojai. Birželio 29 d. prireikė net ES stebėtojų ir valstybinių žinybų įsikišimo, kad per Ingurio tiltą būtų leista pergabenti pasienio Otobajaus kaimo gyventoją, kuriai prireikė skubios Tbilisyje esančio nudegimų centro pagalbos: moteris patyrė antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimus, kurie apėmė 40 proc. viso kūno.

Sakartvelo švietimo, mokslo, kultūros ir sporto ministerija susirūpino dėl anapus Ingurio gyvenančių moksleivių. 185 abiturientų užsiregistravo laikyti brandos egzaminus (Abchazijoje valstybinė kalba yra abchazų ir rusų). Pranešta, kad iš jų 172 pavyko patekti į Gruzijos kontroliuojamą teritoriją, nors kai kurie jaunuoliai dėl to nuo rusų pasieniečių nukentėjo fiziškai. Abiturientams suteikta pastogė, pagalba ruošiantis egzaminams, jiems mokama stipendija.

Abchazijos valdžia, kuri kliaujasi Rusijos ginkluota parama, turi ko nervintis. De facto nepriklausoma šalis tarptautinės bendruomenės iki šiol nepripažinta, yra laikoma Sakartvelo autonomine teritorija (nepriklausomybę yra pripažinusios: Rusija, Nikaragva, Venesuela, mažiausia pasaulyje respublika Nauru, Sirija bei nepripažintos Padniestrė ir Pietų Ostetija).

Sakartvele rugsėjo 27-ąją kasmet minima Suchumio praradimo diena. Pusiau nuleidžiamos valstybinės vėliavos, nešami vainikai prie memorialo žuvusiesiems už Sakartvelo teritorinį vientisumą. Šiemet jau 26-osios Suchumio žlugimo metinės.

Kovose dėl šio kadaise poilsiautojų pamėgto miesto prie Juodosios jūros pasižymėjo sovietų maršalo Bagramiano vardu pavadintas batalionas, prieš tai spėjęs pasireikšti Kalnų Karabache. „Abchazijos ginkluotųjų pajėgų“ atskiras padalinys, kurio branduolį sudarė armėnai, pagarsėjo žiaurumu. Šiandien Rusijos palaikomoje Abchazijoje tai garbstomi karo veteranai, didvyriai išvaduotojai.

Karas truko trylika mėnesių ir trylika dienų. Apie 200 tūkst. gruzinų buvo priversti palikti savo namus Abchazijoje. Dešimtys tūkstančių žuvo. Dingusiais pripažinti 1763 asmenys, iš jų 698 civiliai.

Daugiau kaip dešimtmetis, kai Sakartvelas ėmėsi iniciatyvos susigrąžinti, identifikuoti, deramai perlaidoti karo aukas. 2017 m. rudenį buvo sugrąžinta daugiau nei devynios dešimtys palaikų. Tarp jų identifikuotas buvęs Suchumio meras Guramas Gabiskirija. Kaip ir daugelis kitų aukų, jis buvo sušaudytas 1993 m. rugsėjį, smogikams užgrobus miestą.

Įvardytos dar ne visos karo aukos. Oficialusis Tbilisis nenori veltis į naujus karinius konfliktus, tačiau neketina ir pripažinti separatistinės Abchazijos valdžios, taikstytis su pažeidžiamomis tautiečių teisėmis.

Žmogaus teisės okupuotoje Abchazijoje pažeidžiamos kasdien.

Šį pavasarį vadinamasis parlamentas nutarė apriboti sakartveliečiams paveldėjimo teisę. Mat dalis sakartveliečių, per karą pasitraukę iš okupuotos Abchazijos, per notarus ir teismus siekia susigrąžinti turėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl buvo sukurptas įstatymas, kuriuo uždrausta pretenduoti į palikimą, jei asmenys „kariavo prieš Abchazijos suverenitetą, dalyvavo kovose prieš Abchaziją ar padėjo okupacinei kariuomenei“.

Dėl okupuotoje Abchazijoje vykdomos diskriminacijos pagal nacionalinį požymį Sakartvelas kreipėsi į visas tarptautines organizacijas bei formatus, susijusius su žmogaus teisėmis, tikisi tarptautinės bendruomenės reakcijos.

Kelia galvas separatistinės jėgos šalies viduje

Savo nuomonę apie Sakartvelo teritorinį vientisumą turi Jungtinis Džavacho susivienijimas („Džavach“).

Džavachu armėnai vadina Džavachetiją. Samcchė–Džavachetija yra administracinis regionas šalies pietinėje dalyje, ribojasi su Turkija, Armėnija ir Adžarijos AE. Daugiau nei pusę regiono gyventojų sudaro etniniai armėnai. O Achalkalakio, Ninocmindo rajonuose jų dauguma.

Vietos gyventojai skundžiasi, kad yra diskriminuojami, jiems daromos kliūtys kelti savo atstovus į valdžią. Regionas ekonomiškai silpnesnis, daugiau bedarbių. Čia protarpiais įsiplieskia incidentų.

Neramumai Džavachetijoje

Paskutinis incidentas įvyko birželio 6 d. Achalkalakyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad motociklininkas grubiai pažeidė kelių eismo taisykles. Policijos pareigūnui pildant administracinės teisės pažeidimo protokolą, greta sustojo mersedesas, kurio vairuotojas pradėjo kelti pretenzijas tarnybinę pareigą atliekantiems tvarkos sergėtojams. Kadangi įžūlus vairuotojas nepaisė nurodymo važiuoti savo keliu, iš automobilio buvo išvesdintas. Tuojau pat prisistatė pagalba – mersedeso vairuotojo dėdė, kuris ėmė reikalauti paleisti eismo pažeidėją. Taip susirinko vietos gyventojų armėnų minia. Įvyko susistumdymas su policijos pareigūnais. Situacijai suvaldyti prireikė pastiprinimo.

Kitą dieną po šio įvykio viename armėnų portale pasirodė straipsnis „Tbilisiui: šalin rankas nuo Džavachetijos – armėnų žemės nuo amžių!“ Provokaciniais rašiniais pagarsėjęs autorius apgailestauja, kad iš Achalkalakio buvo iškelta rusų karinė bazė, nes vietos žmonės neteko darbo ir apsaugos, kurią iki tol jautė iš rusų karininkų. Tekstas yra pavyzdys, kaip yra kurstomos separatistinės nuotaikos ir neteisėti veiksmai:

„Gruzinų fašistai dar labiau įsisiautėjo. Vietos aktyvistai, pasisakantys už savo teises, buvo apkaltinti separatizmu, prieš juos imtasi represijų ir baudžiamųjų akcijų. (…) Toks Tbilisio požiūris, deja, yra galimas dėl Armėnijos pasyvumo. Mūsų valdžia kaip ir anksčiau nenori dėl Džavacho gadinti santykių su Tbilisiu bijodama, kad tai gali sukelti komplikuotą mūsų šalies blokados padėtį. (…) Džavachiečiai šiandien labiausiai neapginti gyventojai Gruzijoje. Kol oficialusis Jerevanas ir visuomenė laikysis nuošalyje, žmonės kitoje sienos pusėje bus toliau naikinami ir įžeidinėjami pagal nacionalinį požymį. (…) Kiek mes kęsime tokį gruzinų požiūrį į mūsų tėvynainius, kurie širdimi ir krauju buvo su mumis, kariavo petys į petį Arcache (Kalnų Karabache – Red.)? Ar ne laikas Tbilisui priminti, kieno dabar žemėje gyvena džavachiečiai? Azerams mes jau priminėme. Ar neatėjo gruzinų laikas, juo labiau, kad mūsų „šiaurės kaimynas“ tik ir laukia momento mušti mums per kepurę?“

Dar nepamirštas kitas šiame regione 2017 m. rugsėjį įvykęs gyventojų susirėmimas su policija – Achalcichės rajone, Kumurdo kaime. Konfliktas kilo dėl X a. maldos namų, pripažintų Sakartvelo kultūros paveldu – tiksliau, to, kad, pradėjus restauravimo darbus, buvo rasti palaikai. Kaimo gyventojai nutarė pastatyti kryžių savo protėviams pagerbti, o valstybės saugomoje teritorijoje to padaryti policininkai neleido. Kaimiečių jie buvo apmėtyti akmenimis. Buvo sužeistų, nukentėjo ir policijos automobiliai. Į derybas, siekiant išspręsti konfliktą, teko įsikišti vidaus reikalų ministrui.

Armėnų separatistai Samcchė–Džavachetiją laiko armėnų žeme „nuo amžių“, nors istorikai teigia, kad buvo ne visai taip, armėnai čia įsikūrė 1830 m.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Sudėtingos situacijos priežastis nagrinėjantys analitikai pastebi, kad sovietmečiu kraštas labiau priklausė Gruzijai, čia suklestėjo armėnų separatistinės organizacijos („Džavach“ tik viena iš jų), o municipaliteto vadovo ir Achalkalakio, Ninocmindo rajonų merijose kabėjo „Didžiosios Armėnijos“ žemėlapis. Jis apėmė ne tik Džavachetiją, bet ir Tbilisį, Kutaisį. Armėnų jaunimas tarnavo Achalkakyje dislokuotoje Rusijos karinėje bazėje.

Sakartvelui ruošiantis narystei NATO, Armėnijos parlamento narys, „Džavach“ susivienijimo pirmininkas Širak Torosian, kuris (kilęs iš Samcchė-Džavachetijos Ninocmindo rajono) pareiškė, esą – tegul, tačiau su viena sąlyga: teks savanoriškai atsisakyti Džavacho. Sakartvelui stojant į Šiaurės Atlanto Aljansą, esą regiono teritorijoje gali būti dislokuota Turkijos kariuomenė, o to armėnų bendruomenė nepakęs, sukils reikalaudama nepriklausomybės.

Apskritai tai nėra labai nauja mintis. „Džavachas“, kuris veikia gerokai plačiau nei Sakartvelo ir Armėnijos teritorija, jau seniai siekia vietinės autonomijos. Prieš porą metų iškilo į viešumą vieno iš „Džavach“ vadovų pastangos per Samcchė-Džvachetiją sujunti Abchaziją ir Pietų Osetiją – sukurti „koridorių“.

Tuo tarpu į kumštį piktdžiugiškai kikena ne kas kitas, o prie Kaukazo problemų daug prisidėjusi Rusija. Šnibžda į ausį gruzinams, armėnams, azerbaidžaniečiams: Kaukazo problemų nepadės išspręsti JAV ir NATO, priešingai – Sakartvelas rizikuoja po Abchazijos ir Pietų Osetijos prarasti ir kitas teritorijas…

2019.07.04; 08:35

Protestai Tbilisyje. EPA-ELTA nuotr.
Sakartvelo valdančiosios partijos lyderis pirmadienį pranešė apie plataus masto rinkimų sistemos reformas, kurių nuo praėjusios savaitės per antivyriausybinius protestus reikalavo Tbilisyje susirinkę protestuotojai.
 
„Politinė partija „Gruzijos svajonė“ siūlo plataus masto politinę reformą“, – per spaudos konferenciją sakė jos lyderis Bidzina Ivanišvilis.
 
„Mes siūlome, kad rinkimai į parlamentą 2020 metais būtų rengiami pagal proporcinę sistemą ir partijoms nebūtų vadinamojo slenksčio patekti į parlamentą“, – pridūrė galingas oligarchas.
 
Tūkstančiai prieš vyriausybę nusiteikusių protestuotojų nuo ketvirtadienio dalyvavo demonstracijose Sakartvelo sostinėje, reikalaudami šalies rinkimų sistemos reformų.
 
Opozicijos grupių teigimu, dabartiniai rinkimų įstatymai yra palankūs valdančiajai partijai.
 
Protestai kilo po to, kai Rusijos įstatymų leidėjas kreipėsi į Sakartvelo parlamentą, o tai buvo kontraversiškas žingsnis šalyje, kuri dar 2008 metais kariavo su Rusija ir kurios ryšiai su Maskva išlieka sudėtingi.
 
Protestai greitai peraugo į platesnį judėjimą prieš turtingiausią Gruzijos vyrą B. Ivanišvilį.
Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.
 
Prieš kitąmet planuojamus rinkimus į parlamentą opozicija reikalauja rinkimų sistemos reformos.
 
Tuo metu Sakartvelo ekonomika turi didelių sunkumų.
 
Opozicinės partijos taip pat apkaltino B. Ivanišvilį dėl neformalaus oligarchinio valdymo, valstybinių institucijų naikinimo ir sukčiavimo per rinkimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.24; 00:48

Gruzijoje masinio mitingo metu protestuotojai bandė šturmuoti šalies parlamentą dėl to, kad jame kalbą sakė Rusijos parlamentaras Sergejus Gavrilovas. Riaušių malšinimo policija sutrukdė įpykusiems protestuotojams patekti į parlamentą, panaudodama prieš juos ašarines dujas ir gumines kulkas, skelbia BBC.
 
Apie 10 tūkst. žmonių susirinko prie parlamento Gruzijos sostinėje Tbilisyje, kai kuriems iš jų pavyko prasiveržti pro policijos užkardas.
 
S. Gavrilovas ir kiti Rusijos delegatai atvyko dalyvauti Tarpparlamentinės stačiatikių asamblėjos (TOA) susitikime. Opozicijai atstovaujantys Gruzijos parlamento nariai paragino šalies žmones protestuoti po to, kai S. Gavrilovas nusprendė pasakyti kalbą iš parlamento pirmininko vietos.
 
Be to, S. Gavrilovas kreipėsi kalbėdamas rusiškai, tuo papiktindamas politikus ir Gruzijos gyventojus.
 
Opozicijos parlamentarai blokavo prezidiumą ir reikalavo parlamento pirmininko, vidaus reikalų ministro ir kitų pareigūnų atsistatydinti dėl incidento. Kaip pranešama, sesija buvo nutraukta ir S. Gavrilovas išvyko iš šalies.
 
Tūkstančiai prie parlamento susirinkusių protestuotojų taip pat ragino atsistatydinti Gruzijos parlamento pirmininką Iraklį Kobachidzę ir kitus pareigūnus. Kai kurie mosavo ES vėliavomis ir plakatais su užrašais „Rusija yra okupantė“.
 
Opozicijai atstovaujantis parlamento narys Giga Bokeria naujienų agentūrai AFP sakė, kad mitingas prie parlamento – „spontaniškas paprastų Gruzijos piliečių protestas“.
 
Per mitingą sužeista keliolika protestuotojų ir kelios dešimtys policijos pareigūnų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.21; 04:55

Lietuvos Užsienio reikalų ministerija nepripažįsta birželio 9 dieną Rusijos okupuotame Sakartvelo Cchinvalio regione (Pietų Osetijoje) vykusių vadinamųjų „parlamento rinkimų“ teisinio pagrindo ir rezultatų bei smerkia tęsiamas pastangas įtvirtinti šio Sakartvelo regiono aneksiją.
 
„Pakartotinai reiškiame tvirtą paramą Sakartvelo suverenitetui ir teritoriniam vientisumui tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose. Dar kartą raginame Rusiją atšaukti neteisėtą Sakartvelo Abchazijos ir Cchinvalio regionų „nepriklausomybės“ pripažinimą, visiškai įgyvendinti 2008 metų rugpjūčio 12 dienos paliaubų susitarimą, nedelsiant išvesti savo karines pajėgas iš okupuotų Sakartvelo teritorijų ir konstruktyviai dalyvauti Ženevos tarptautinėse diskusijose“, rašoma URM pareiškime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.10

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili viešnagės Vilniuje metu drauge su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Naujoji Gruzijos (Sakartvelas) prezidentė Salome Zurabišvili savo vadovavimą pradėjo nuo gausių užsienio vizitų. Pavyzdžiui, visai neseniai draugiško oficialaus vizito ji buvo atvykusi į Lietuvą. Vilniuje ji susitiko su aukščiausiais Lietuvos vadovais ir aptarė bendradarbiavimo galimybes gynybos, finansų, kultūros srityse. Sakartvelo prezidentė Vilniuje pabrėžė, jog jos šalis laikosi griežtos provakarietiškos krypties.

Lietuva – ne vienintelė valstybė, kur jau spėjo pabuvoti naujai išrinkta Sakartvelo vadovė. Ji taip pat pradėjo oficialius vizitus pas artimiausius kaimynus.

Kuo ypatingi Sakartvelo prezidentės vizitai į Azerbaidžaną ir Armėniją?

Atvykusi į Azerbaidžaną ji atvirai, be užuolankų prabilo apie „Gruzijos ir Azerbaidžano teritorijų okupaciją“. Todėl ponia S. Zurabišvili pretenduoja tapti prezidente, kuri sulaužys iki šiol Tbilisio pasirinktą neutraliteto poziciją – nerodyti per daug simpatijų nei armėnams, nei azerbaidžaniečiams. Vasario 27-ąją apsilankiusi Baku su oficialiuoju vizitu Gruzijos prezidentė S. Zurabišvili nedviprasmiškai pabrėžė, jog „Armėnija yra okupavusi Kalnų Karabachą ir dar keletą Azerbaidžano regionų“. Ji taip pat akcentavo: „Gruzija ir Azerbaidžanas yra patyrę panašias tragedijas“. Žodžiu, aptardama Rusijos okupuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos reikalus naujoji Sakartvelo vadovė būtinai pridurdavo, jog ir „Armėnija okupavusi Azerbaidžano terotoriją – Kalnų Karabachą“.

Tokie pareiškimai, išdėstyti susitikus su aukščiausiais Azerbaidžano vadovais, – nėra vien mandagumo laikysena. Nes Gruzijos prezidentei teko viešėti ir Armėnijoje, kur ji buvo labai atkakliai kamantinėjama, ką byloja jos pasakymas „Armėnija okupavo Kalnų Karabachą“. Atvykusi į Jerevaną Sakartvelo prezidentė pakartojo tą patį, ką buvo išdėsčiusi ir Azerbaidžano prezidentui Ilchamui Alijevui: jei Rusija okupavo Abchaziją ir Pietų Osetiją, tai Armėnija elgiasi labai panašiai kaip Rusija, nes užgrobė Azerbaidžano teritorijų, įskaitant Kalnų karabachą.

Beje, lankydamasi Jerevane naujoji gruzinų lyderė nei teisinosi, girdi, suklydo, pasikarščiavo, nei gynėsi, esą buvo ne taip suprasta. Ji priekaištavo Armėnijos vadovams, kodėl šie iki šiol aiškiai neišdėstė net savo pozicijos dėl Gruzijos teritorinio vientisumo. Mat šiuo metu Kalnų Karabache gyvenančių armėnų vadovai nuolat rengia vizitus į nuo Gruzijos atplėštas žemes – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Šitaip elgdamasis jerevanas pats demonstruoja, jog Kalnų Karabacho ir Abchazijos bei Pietų Osetijos okupacijos – labai panašios grobiamosios operacijos. Panašios kaip du vandens lašai. Kol Armėnija neuždraudė Kalnų Karabachą užgrobusioms jėgoms užmegsti tiesioginių ryšių su Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistais, tol oficialusis Tbilisis negali laikyti Armėinjos draugiška šalimi.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, Sakartvelo prezidentės S. Zurabišvili principinga laikysena dėl separatistinių judėjimų – antausis Armėnijai. Komentuodama Sakartvelo vadovės poziciją armėniškoji spauda, įskaitant Armenian Report, pasirinko seną, nuvalkiotą giesmę: Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų negalima lyginti su Kalnų Karabacho konfliktu; šiuo konkrečiu atveju labai svarbu laikytis ne tik teritorinio vientisumo principų, bet ir gerbti „tautų apsisprendimo teisę“.

Armėniškoje spaudoje skelbiamos net versijos, girdi, Gruziją su Armėniją šiandien supjudyti bando ne kas kitas, o Rusija, kurpdama įvairiausias provokacijas.  

Kremlius išties šio regiono valstybes kiršina tarpusavyje, kad jas būtų kuo lengviau išlaikyti savo įtakos zonoje. Vienas iš spaudimo būdų – dujų kainos. Bet kokie Sakartvelo susitarimai su Rusija dėl dujų kainų ir tranzitų apeinant Azerbaidžaną blogina ne tik Azerbaidžano – Gruzijos bendradarbiavimo galimybes, bet ir komplikuoja Gruzijos santykius su Vakarais. Juo labiau – atitolina Sakartvelo galimybes susigrąžinti prarastas Abchazijos ir Pietų osetijos teritorijas.

Įsidėmėtina ir tai, kad Armėnija atsisakė šių metų kovo 17-ąją dalyvauti bendrose karinėse pratybose su NATO. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Armėnija demonstratyviai atsisako dalyvauti bendruose mokymuose su NATO. Taip ji pasielgė ir praėjusių metų  rugpjūčio mėnesį.

Pagal užsienio spaudą parengė Saulius Kizelavičius

2019.03.15; 08:14

Ketvirtadienis, kovo 7 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Sakartvelo Prezidente Salome Zurabišvili. Sakartvelo valstybės vadovė Lietuvoje lankosi su oficialiu vizitu. Tai vienas pirmųjų naujosios Sakartvelo Prezidentės užsienio vizitų.

Susitikime aptarti dvišaliai santykiai, Sakartvelo bendradarbiavimo su ES ir NATO klausimai, saugumo padėtis Juodosios jūros regione, atsako kibernetinėms grėsmėms stiprinimas.

Šalies vadovės teigimu, nors Lietuvą ir Sakartvelą skiria beveik 3 tūkstančiai kilometrų, tačiau esame artimos tautos, tvirtai mylinčios laisvę ir drąsiai dėl jos kovojusios. Tvirtus abiejų valstybių ir tautų ryšius liudija ir stipri draugystė tarp lietuvių ir kartvelų žmonių, noras tarpusavyje bendrauti ir vieni kitus gerai pažinti. Pernai gegužės mėnesį Tbilisyje minint Sakartvelo nepriklausomybės 100-metį šios šalies studentai Lietuvos Prezidentei lietuviškai sugiedojo „Tautišką giesmę“. Lietuvai švenčiant Vasario 16-osios Akto šimtąsias metines mūsų šalies žmonių pasveikinti į Vilnių atvyko Sakartvelo Prezidentas.

Praėjus daugiau nei 10 metų po Rusijos agresijos prieš Sakartvelą, Lietuva tvirtai remia šios valstybės suverenumą ir teritorinį vientisumą, smerkia Rusijos vykdomą Sakartvelo teritorinių žemių „slenkančią okupaciją“.

Lietuva taip pat taiko nacionalines sankcijas už šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus okupuotose teritorijose atsakingiems asmenims.

Valstybių vadovės aptarė Sakartvelo bendradarbiavimą su Europos Sąjunga. Prezidentės teigimu, Sakartvelas padarė didžiulę eurointegracinę pažangą ir pelnytai laikoma ES Rytų partnerystės lydere. Sėkmingai įgyvendinamos ES asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys, veikia bevizis režimas su ES, vykdomos valstybės ateičiai svarbios reformos. Pasak Lietuvos vadovės, labai svarbu išlaikyti spartų reformų tempą.

Aptariant saugumo, gynybos ir bendradarbiavimo NATO klausimus, Prezidentė pabrėžė, kad Lietuva tvirtai remia Sakartvelo narystės NATO siekį.

Pasak Lietuvos vadovės, Aljansas labai vertina Sakartvelo indėlį bei dalyvavimą daugelyje NATO misijų bei programų, prisideda prie Aljanso greitojo reagavimo pajėgų, o šios šalies karių skaičius misijoje Afganistane viršija daugelio sąjungininkų skaičių. Prezidentės teigimu, toks aktyvus Sakartvelo įsitraukimas demonstruoja tvirtą šios valstybės ryžtą ir pastangas ateityje tapti NATO nare.

Susitikime kalbėta ir apie Rusijos veiksmus bei keliamą įtampą Juodosios jūrose regione. Lietuva palaiko siūlymus per bendras pratybas ir mokymus didinti NATO buvimą regione. Savo ruožtu Lietuva kovą Sakartvele dalyvaus bendrose pratybose su NATO.

Vizito metu didelis dėmesys skiriamas kibernetinio saugumo užtikrinimui. Rytoj, kovo 8 d. Lietuvos ir Sakartvelo Prezidentės lankysis Lietuvos nacionaliniame kibernetinio saugumo centre, kur bus pasirašyta Ketinimų deklaracija dėl bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2019.03.07; 14:14

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiks su Sakartvelo prezidente Salome Zurabišvili. Tai vienas pirmųjų naujai išrinktos Sakartvelo prezidentės užsienio vizitų. Savo ruožtu D. Grybauskaitė buvo viena pirmųjų valstybių vadovių, pasveikinusių S. Zurabišvili tapus šalies prezidente. 

Pasak D. Grybauskaitės patarėjo Nerijaus Aleksiejūno, svarbiausi vyksiančio susitikimo akcentai – dvišalių santykių ir Sakartvelo integracijos euroatlantinėje erdvėje stiprinimas. Taip pat, pabrėžė jis, dėmesys bus skiriamas Sakartveo valstybės raidai esminių reformų pažangai bei situacijai Rusijos okupuotose Sakartvelo teritorijose aptarti. 

„Mes smerkiame Rusijos vykdomą slenkančią okupaciją Sakartvele, tą darome ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais. Įvedėme sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimų okupuotose teritorijose“, – Eltai sakė N. Aleksiejūnas. 

Patarėjas pabrėžė, kad Lietuva ir Sakartvelas – tai valstybės, kurioms vienoms pirmųjų tenka susidurti su hibridinėmis ir informacinėmis grėsmėmis. Todėl, akcentavo N. Aleksiejūnas, vizito metu daug dėmesio bus skiriama atsako kibernetinėms ir informacinėms atakoms stiprinimui.

„Prezidentės vizito metu bus skiriamas didelis dėmesys kibernetinio saugumo klausimams. Bus pasirašyta Lietuvos ir Sakartvelo ketinimų deklaracija dėl bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje, nes būtent Sakartvelą matome kaip tam tikrą šalį, su kuria turime stiprinti bendradarbiavimą tiek dvišaliu, tiek ES lygiu“, – sakė N. Aleksiejūnas. 

Galiausiai prezidentės patarėjas pabrėžė, kad Lietuva nuosekliai remia Sakartvelo narystės ES ir NATO siekį. Tai, tvirtino jis, bus deklaruota ir susitikimo metu. 

Prezidentė kartu su Sakartvelo vadove kovo 8-osios rytą lankysis Lietuvos nacionaliniame kibernetinio saugumo centre. 

Sakartvelo prezidentė taip pat susitiks su kitais Lietuvos valstybės vadovais, Antakalnio kapinėse pagerbs už Lietuvos laisvę žuvusių kovotojų atminimą, lankysis Signatarų namuose ir apžiūrės Vasario 16-osios Aktą.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03:07; 09:12

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia noriu priminti, jog šių metų sausio 16 dieną Paryžiuje buvo surengtos svarbios Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų derybos. Pagrindinis derybų klausimas – Kalnų Karabacho ateitis.

Derybos Paryžiuje

Azerbaidžanas mano, kad Prancūzijos sostinėje keturias valandas trukusius ginčus galima vadinti konstruktyviais. Oficialusis Baku džiaugiasi turėjęs galimybę išsamiai išdėstyti savo poziciją ir pritarė nuomonei, jog derybas privalu tęsti, „kad ir kas nutiktų“.

Verta pastebėti, jog minėtų debatų rezultatus teigiamai įvertino ir Jungtinių Tautų bei Europos Sąjungos vadovybės. Europa laukia taikos Pietų Kaukazo regione. Europa trokšta, kad karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho galų gale būtų teisingai ir taikiai sureguliuotas.

Kodėl Europa viltingai vertina sausio 16-osios derybas, galima nuspėti. Beveik pusdienį užtrukusių pokalbių metu abi pusės užsiminė, jog atėjo metas svarstyti, „kaip abi tautas paruošti gyvenimui taikos sąlygomis“ bei „kokie galimi konkretūs konflikto sureguliavimo būdai“. Šie žodžiai buvo ištarti derybų metu. Šito nepaneigsi.

Tačiau sprendžiant iš armėniškos spaudos reakcijos, Armėnija nepasiruošusi konstruktyviam dialogui. Bent jau skaitant kai kuriuos armėniškus leidinius susidaro įspūdis, jog Armėija po sausio 16-osios derybų pradėjo panikuoti. Spaudoje tarsi užkeikimas skelbiami priminimai: esą Armėnija neturi teisės pasitraukti iš okupuotų žemių, o Azerbaidžanas neva privalo pripažinti, jog karą dėl Kalnų Karabacho pralaimėjo, bei nedelsiant pripažinti Kalnų Karabacho respubliką esant nepriklausoma valstybe.

Armėnija gudrauja

Būta net tokių pareiškimų: jei Armėnija grąžins bent metrą okupuotų žemių, tai reikš gėdingą oficialiojo Jerevano kapituliaciją. Susiraskime internetinį portalą Regnum (2019 metų sausio 22 diena), kuriame Sergėjus Šakariancas piktai klausia, „ką reiškia tautų paruošimas taikai“? Šį autoriaus nepasitenkinimą galima tik taip suprasti: Armėnija nenori pripažinti, jog anksčiau ar vėliau Kalnų karabachą teks grąžinti Azerbaidžanui. Gražiuoju ar piktuoju – tačiau teks grąžinti. Nes Azerbaidžanas niekad nesutiks su „šios teritorijos praradimu“. Todėl logiška, kad Armėnijos valdžia ir armėnų politologai bei žiniasklaida privalo liautis isteriškai kurstę antiazerbaidžanietiškas nuotaikas tiek saviems, tiek svetur.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Kad Armėnija pyksta, nenorėdama pripažinti moralinio pralaimėjimo, byloja ir leidinys Lragir, kuriame Akopas Badalianas giria tuos, kurie nenori keisti šiandien susiklosčiusios padėties (Kalnų Karabachą kontroliuoja karinės armėnų pajėgos, ten nėra nė vieno azerbaidžaniečio), o tuos, kurie siekia pasikeitimų (Armėnijos karinių formuočių pasitraukimo bei išvarytų azerbaidžaniečių grąžinimo į gimtąsias žemes), – kritikuoja.

Kai trūksta sveiko proto

Oficialusis Azerbaidžanas perspėja: jeigu Armėnijos politikai vadovausis šovinistiniais lozungais, tai nieko konstruktyvaus ir kompromisiško derybų metu nebus pasiekta – visos pastangos teisingai ir taikiai sureguliuoti konfliktą atsidurs aklavietėje. O tai reiškia, kad teliks vienintelis būdas – jėga išvyti okupantus. Bet Azerbaidžanas nenori imtis kraštutinių priemonių. Jis vis dar tiki Armėnijos politikus nepraradus sveiko proto.

Juk okupuodami Kalnų Karabachą armėnai puikiai suprato, jog teks kentėti ne tik morališkai, bet ir ekonomiškai, nes jie būtinai bus atskirti nuo svarbių regioninio bendradarbiavimo projektų – naftotiekių, dujotiekių, strateginių kelių.

Į Armėniją jau šnairuoja net tokios organizacijos kaip Kolektyvinės saugumo sutarties organizacija (KSSO). Nes į šią organizaciją įeinančioms Baltarusijai, Kazachstanui bei Tadžikistanui nusibodo nuolatinės, tendencingos oficialiojo Jerevano intrigos juodinant ir kritikuojant Azerbaidžaną. KSSO lyderiams nepatinka oficialiojo Jerevano reikalavimai palaikyti Armėniją nuolat, net tuomet, kai ji – akivaizdžiai neteisi. KSSO vadovai remia Azerbaidžano poziciją: visi armėnų kariškiai turi palikti Kalnų Karabachą, visi azerbaidžaniečių pabėgėliai turi teisę grįžti į Kalnų Karabachą. Tik taip nutikus oficialusis Baku laikys, kad atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą.

Vadovaujantis sveiku protu, Armėnija turėtų džiaugtis atsikračiusi Kalnų Karabacho, nes šių žemių okupacija jai neša tik nelaimes ir bėdas. Ir vis dėlto oficialusis Jerevanas, matyt, blefuoja: Vakarams tvirtina, jog norėtų draugauti su Azerbaidžanu, tačiau taip pasielgti negali, nes, tik pamanyk, armėnų tauta šito nenorinti. O ji, Armėnijos valdžia, juk privalo paisyti tautos nuomonės.

Patys muša, patys – verkia

Žodžiu, patys muša – patys verkia. Patys kursto antiazerbaidžanietiškas nuotaikas, o paskui skundžiasi, kad antiazerbaidžanietiškai nuo pat mažumės auklėjami vaikai užauga taikos su Azerbaidžanu nenorinčiais žmonėmis. Išvada tėra viena: patys armėnai privalo ruošti saviškius taikai su Azerbaidžanu. Azerbaidžanas čia niekuo negali padėti. Azerbaidžaniečiai senų seniausiai pasiruošę taikiam sugyvenimui – grąžinkite tai, ką neteisėtai užgrobėte, ir mes dovanosime visas padarytas skriaudas.

Paminklas Gruzijoje – nesantaikos kurstymo priemonė

Ir vis dėlto oficialioji Armėnija tebekursto antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Kursto ne tik savo, bet net ir svetimose žemėse. Pavyzdžiui, Sakartvele (Gruzijoje). Šių metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Gruzijos regione buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui. Omenyje turimas Gruzijos regionas Džavahetija, Achalkali miestas. Taigi sausio 20-ąją ten buvo iškilmingai restauruotas paminklas nieko bendro su Gruzija neturinčiam armėnui M.Avagianui. Iškilmėse dalyvavo Achalkali meras Jurikas Ununianas, partijos „Gruzijos svajonė“ regioninio padalinio vadovas Nairi Iricianas, taip pat Gruzijos parlamento nariai Enzelia Mikojanas, Sambelas Manukianas bei Armėnijos ambasadorius Gruzijoje ponas Rubenas Sadojanas.  

Paminklas Michailui Avagianui, dalyvavusiam kare prieš Azerbaidžaną

Gruzijos įstatymai skelbia, kad jei paminklas nėra didelis, tai jo pastatymui arba restauravimui nereikalingas centrinės valdžios leidimas. Džavahetijoje gyvena daug armėnų. Tad jie be Tbilisio leidimo formaliai gali pastatyti daug mažų, smulkių paminklų, kuriais įamžintų saviškių atminimą. Taip nutiko ir paminklo M.Avagianui atveju.

Bet kam armėnams būtinai prireikė to paminklo? Juk M.Avagianas niekaip nenusipelnęs Gruzijai.

Viskas paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas buvo mirtinas Azerbaidžano priešas. Vaizdžiai tariant, Gruzijai nieko gero nepadarė, užtat prikiaulino Azerbaidžanui. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, žudant Hodžaly gyventojus. Tad statydami arba restauruodami Gruzijos teritorijoje šį paminką armėnai ne tik pasirūpino „savais reikalais“, bet ir supykdė azerbaidžaniečius su gruzinais. Azerbaidžanas pareiškė Gruzijai oficialią protesto notą. Gruzija asidūrusi labai keblioje situacijoje. Teisiškai ji nepajėgi sutramdyti tautinės armėnų mažumos.

Ypač bado akis žinia, jog paminklas restauruotas sausio 20-ąją, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai suimti). Tad nors Alchalaki administracija neigia prisidėjusi prie minėto paminklo restauravimo (esą tai padarė pilietiškai nusiteikusi visuomenė), vietinės administracijos ranka lengvai matoma. Tad nenuginčysi: sausio 20-ąją Džavahetijoje gyvenantys armėnai spjovė į veidą ne tik Azerbaidžanui, bet ir Gruzijai.

Armėniškojo separatizmo ypatumai Sakartvele (Gruzijoje)

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti. Mat šią Gruzijos teritoriją nuo seno, ypač subyrėjus Sovietų Sąjungai, valdė separatistinės armėnų organizacijos „Vigr“, „Džavakach“, „Parvana“. Šių organizacijų vadovų kabinetuose ant sienų kabodavo „Didžiosios Armėnijos nuo jūrų iki jūrų“ žemėlapiai (pagal juos Armėnijai privalo priklausyti ir tokie grynai gruziniški miestai kaip Tbilisis ir Kutaisis). Džavahetijoje gyvenantys armėnų jaunuoliai dažniausiai tarnaudavo ne gruzinų kariuomenėje, o netoli dislokuotoje 62-ojo rusų karinėje bazėje. Ten veikiančiose mokyklose armėnai mokėsi ne gruzinų kalbos, ne Gruzijos istorijos – jiems buvo dėstoma tik Armėnijos istorija, tik armėnų kalba. Kad vaikams prireiks gruzinų kalbos, nes jie gyvena Gruzijoje, – armėnų separatistams buvo nusispjauti.

Įdomi detalė: ten ilgokai politinę įtaką turėjo toks Vaga Čachalianas, judėjimo „Vieningasis Džavakchas“ lyderis. Būtent jis yra grasinęs: jei tik Armėnija paprašys, aš uždarysiu geležinkelį „Baku – Tbilisis – Karsas“, jei reikės Jerevanui, susprogdinsiu dujotiekį „Baku – Tbilisis – Džeichanas“.

Tik  2008 metais tuometinė Gruzijos valdžia šiam grasintojui prikirpo uodegą, apkaltindama jį esant GRU agentu.

Štai tokios naujienos Pietų Kaukaze.

2019.01.31; 09:00

Batumi uostas

Kokių naujienų pastarosiomis dienomis nutiko Kaukazo regione? Armėnijoje leidžiami leidiniai nūnai pradėjo eskaluoti mintį, jog Gruzija yra pasisavinusi armėniškų žemių. Nežinia, ar ilgam, bet šiandien kai kurie armėniški leidiniai skelbia straipsnius, kurių autoriai akivaizdžiai kelia teritorines pretenzijas Gruzijai (Sakartvelas). Konkrečiai – Batumio miestui.

Prieš Gruziją nukreiptos armėniškos teritorinės pretenzijos persipynusios su klausimu, ką dera nuveikti, jog Armėnija galėtų laisvai importuoti grūdus tiek sausumos, tiek jūrų keliu („Lragir“ leidinys). Ši dilema Armėnijai iškilo po 2018 metų gruodžio 1 dienos, kai nustojo plaukioti keltas maršrutu Kaukazas – Poti – Kaukazas. Tai reiškia, kad skurstančiai Armėnijai nuo šiol bus sunkiau apsirūpinti grūdinėmis kultūromis.

Kaip išvengti sunkumų? Armėnijos žurnalistai rado „genialią“ išeitį. Jie nusprendė, kad išmintingiausia yra gruzinišką Batumio uostą … prijungti prie Armėnijos, ir tada armėnai turės žymiai mažiau bėdų atsigabenant grūdų. Žodžiu, savo vidaus bėdas taisydami armėnai pasielgė taip, kaip iki šiol labai dažnai elgdavosi – apkaltino savo kaimynus ir dar teritorines pretenzijas jiems paskelbė, girdi, Batumį būtų labai išmintinga prijungti prie Armėnijos. Armėnija vėl prisimina, kaip prieš 100 metų Turkija ir Rusija dalinosi Kaukazą neva nuskriausdama armėnus, tarsi kitų Kaukazo tautų Kremlius nebūtų apiplėšęs…

Bet net jeigu Batumis ir būtų kada nors priklausęs armėnų įtakos zonai, ar tai reiškia, kad dabar tarp valstybių nusistovėjusias sienas galima kaitalioti remiantis praėjusių šimtmečių sutartimis?

Gulbatas Rcchiladzė

Sakartvelo (Gruzijos) politologas Gulbatas Rcchiladzė, komentuodamas šių dienų armėnišką akibrokštą (haqqin.az), pareiškė, kad neverta stebėtis tokio pobūdžio Armėnijos išvedžiojimais. Taip, šitokie išsigalvojimai – visiška nesąmonė. Batumis visąlaik buvo gruzinų miestas. Kadaise jis buvo prijungtas prie Rusijos imperijos, bet po Pirmojo pasaulinio karo miestas ir vėl sugrįžo teisėtiems šeimininkams – Gruzijai. Pasak politologo, kažkodėl turkams nė į galvą nešauna mintis, jog Batumį pravartu susigrąžinti, nes kažkada, prieš šimtą metų, tarp Rusijos ir Turkijos virė ginčai, kas valdys gruziniškas teritorijas.

Gruzinų politologas G. Rcchiladzė nesureikšmina antigruziniškų pareiškimų, atkeliaujančių iš Jerevano. Jo manymu, Armėnijoje labai sudėtinga situacija: senos valdžios jau nėra, o naujoji – vis dar nežino, kaip pataisyti politinę ir ekonominę padėtį. Vienas iš būdų – apsimesti karštais patriotais nebūtais dalykais apkaltinant kaimynus bei reiškiant jiems absurdiškas teritorines pretenzijas.

Kaukazo istorijos žinovas, politologas Mamuka Arešidzė sako (haqqin.az), kad Armėnija seniai žinoma kaip valstybė, mėgstanti reikšti teritorines pretenzijas visiems, kas tik pasitaiko po ranka. Teritorinių pretenzijų deklaravimas – įprasta oficialiojo Jerevano taktika. Antigruziniškų pareiškimų dėl neva ginčytinų teritorijų būta ir praėjusiame amžiuje. Todėl nenuostabu, kad ir XXI amžiuje armėnai gali pradėt sekti panašias pasakas bei išsigalvojimus. Taip, Kaukaze būta tarpusavio vaidų, karų, nesusipratimų. 1920-aisiais metais kilo sumanymas Batumio uostui suteikti laisvojo jūrų uosto statusą, kad visi, jo paslaugomis besinaudojantys, galėtų prekes įvežti ir išvežti be muitų mokesčio. Bet pats miestas niekad nebuvo armėniškas. Jis nuo seniausių laikų buvo tik gruziniškas.

Mamuka Arešidzė

Politologas M. Arešidzė įtaria, kad armėnų žurnalistai, pradėdami vajų dėl Batumio sugrąžinimo armėnams, greičiausiai siekia sensacijų. Arba taip elgtis juos inspiruoja šiandieninė Jerevano valdžia, trokštanti visuomenės dėmesį nukreipti jai naudinga linkme.

Beje, šis kartas – tikriausiai ne paskutinis. Juk Armėnija yra išleidusi net „mokslinių“ monografijų, esą Tbilisis – nuo seno armėniškas miestas, tik atitekęs svetimiems, kai Armėnijai susiklostė itin nepalankios politinės sąlygos.

Jei oficialusis Jerevanas ir toliau laikysis šios taktikos – svaidysis kaltinimais dėl žemių kilmės, teritorinių pretenzijų greičiausiai neišvengs ir Lietuva. Juk Klaipėdoje, Kaune ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose jau pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. O ten, kur chačkarai, – ten neva įspausta ir armėniška pėda. Bent jau tokia nerašyta Jerevano pozicija.

Juolab kad Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas vis atkakliau eskaluoja mintį, esą Žalgirio mūšyje lietuviams mušti kryžiuočius padėjęs ir armėnų pulkas. O jei armėnai neva padėję lietuviams ginti savo interesus, vadinasi, lietuviai skolingi Armėnijai už pagalbą?

Ko Armėnija sumanys paprašyti manais už „paramą“ Griunvaldo lauke, – atvira tema.

2018.11.25; 09:30

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis lapkričio 1-2 dienomis dalyvaus Batumyje vykstančioje XII kasmetinėje Sakartvelo (Gruzijos) gynybos ir saugumo konferencijoje. Tai – didžiausias gynybai ir saugumui skirtas renginys. Jame, pasak Krašto apsaugos ministerijos, dalyvauja aukšto rango politikai, saugumo ir gynybos ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai ir spaudos atstovai. 

Konferencijoje bus diskutuojama apie kintančią Juodosios jūros regiono ir globalią saugumo situaciją, naujas grėsmes ir iššūkius, pasirengimą atremti juos bei Sakartvelo kariuomenės transformaciją ir jos pasirengimą tapti NATO nare.

R. Karoblis lapkričio 1-ąją pasisakys trečioje diskusijoje, kurios tema – „Euroatlantinės bendruomenės iššūkiai – prisitaikymas prie kintančios saugumo aplinkos“. Kartu su ministru šioje ekspertų diskusijoje dalyvaus Jungtinės Karalystės, Turkijos, Gruzijos, Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) atstovai.

Lietuvos krašto apsaugos ministerijos atstovai kasmet kviečiami dalyvauti šioje gynybos ir saugumo konferencijoje. Taip pat renginyje dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės atstovai, Seimo nariai.

Lankydamasis Batumyje R. Karoblis susitiks su Sakartvelo kolega, gynybos ministru Levanu Izorija ir jo pavaduotoja Lela Chikovani. Numatoma aptarti aktualius dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje klausimus ir Lietuvos paramą įgyvendinant Gruzijos gynybos reformą, taip pat ir esmines NATO ir Sakartvelo paketo iniciatyvas.

Ministras R. Karoblis pastarąjį kartą Gruzijoje lankėsi šių metų gegužės 25-27 dienomis, kai gynybos ministro L. Izorijos kvietimu dalyvavo Sakartvelo nepriklausomybės 100-mečio minėjimo renginiuose. 

Lietuva remia Sakartvelo nepriklausomybę, suverenumą ir teritorinį vientisumą, šalies narystės NATO ir ES siekius. Lietuva ir Sakartvelas gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2001 m., kai buvo pasirašytas dvišalis susitarimas.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-01