Vladimiras Arutiunianas

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt skaitytojams ukrainietiškas portalas gordonua.com seniai žinomas. Mes ne sykį informavome apie portalo savininko ir redaktoriaus Dmitrijaus Gordono parengtus sensacingus videointeviu su buvusiais slaptųjų tarnybų agentais ar į Vakarus iš Rusijos pasitraukusiais žymiais politikais.

Slaptai.lt skaitytojai galį prisiminti Gordonua.com pokalbius su, pavyzdžiui, buvusiu KGB karininku Jurijumi Švecu, į Didžiąją Britaniją pabėgusiu SSRS karinės žvalgybos aukšto rango darbuotoju Viktoru Suvoruvu, buvusiu Vladimiro Putino ekonomikos patarėjumi Andrėjumi Illarionovu.

Vienas iš paskutiniųjų Gordonua.com dėmesio vertų interviu – pokalbis su Rytų Ukrainoje prorusiškiems separatistams vadovavusiu buvusiu FSB atstovu Igoriu Girkinu, norom – nenorom atskleidusiu kai kurias Kremliaus intrigas prieš Kijevą.

Dabar – vėl įdomus pokalbis. Omenyje turime neseniai yotube.com kanale „Svečiuose pas Gordoną“ paskelbtą diskusiją su buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, kuris prisiminė 2005-ųjų metų gegužės 10 dieną, kai Tbilisyje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis.

Amerikos prezidento Dž.Bušo-jaunesniojo ir Gruzijos vadovo M.Saakašvilio susitikimai su gruzinais Laisvės aikštėje Tbilisio centre 2005-ųjų pavasarį baigėsi sėkmingai. Tačiau mirtinas pavojus tiek Amerikos, tiek Gruzijos vadovams buvo iškilęs. Labai nedaug trūko, kad tądien Laisvės aikštėje būtų sprogusi rankinė granata. Aukų išvengta tik todėl, kad granata nesprogo.  Ji tik sužeidė mergaitę (buvo pataikyta į vaiko galvą).

Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas sviedė sprogmenį į Gruzijoje viešėjusį JAV prezidentą, – žinome. Tai 27-metų amžiaus Tbilisio gyventojas Vladimiras Arutiunianas. Tiesa, šis jaunuolis buvo sulaikytas ne iš karto. Sučiupo jį po maždaug mėnesio remdamiesi lenkų žuralisto nufilmuotais kadrais (objektyvas aprėpė būtent tą vietą, iš kurios į šalies lyderius jaunuolis švysteltelėjo granatą). Suimamas nusikaltėlis priešinosi. Jis mirtinai sužeidė Gruzijos VRM Kontržvalgybos vadovą, pats irgi buvo sužeistas. Jo namuose rasta sprogmenų, šaudmenų.

Gruzijos psichiatrai nustatė, kad suimtasis – pakaltinamas. Jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. V.Arutiunianas iki šiol kali viename iš Gruzijos (Sakartvelas) kalėjimų. Visi prašymai pasigailėti arba bent jau sušvelninti bausmę – atmesti.

JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB) iškėlęs versiją, kad šis jaunuolis priklausė vienai iš teroristinių Armėnijos organizacijų. Gruzijos tyrėjai tuo metu daug dėmesio ir jėgų skyrė tirdami vadinamąjį Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką.

Verta priminti ir tai, kad Armėnijos bažnyčios lyderiai ne sykį kreipėsi į Gruzijos valdžią, prašydami V.Arutiunianą paleisti į laisvę. Juk tądien, kai buvo mesta granata, niekas nežuvo. Toks jų argumentas.

Kai kurie proarmėniški leidiniai buvo paskelbę net versijų, esą granata, sviesta į JAV prezidentą, tebuvo muliažas.

Žodžiu, intrigos dėl 2005-ųjų gegužės 10-osios įvykių tęsiasi iki šiol. Oficialusis Jerevanas stengiasi bet kokia kaina išlaisvinti V.Arutiunianą. Gal bijo, kad suimtasis vieną gražią dieną išduos užsakovus?

2020.07.04; 08:00

Rytų partnerystės politikos pasiekimams visada darė įtaką didelės ambicijos, kurias reikia išlaikyti ir pritaikyti skirtingiems partnerių interesams bei įsitraukimo lygiui, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ketvirtadienį dalyvaudamas neformalioje Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių užsienio reikalų ministrų vaizdo konferencijoje, kurioje buvo aptariami Rytų partnerystės politikos pasiekimai ir iššūkiai.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžė Rytų partnerystės politikos strateginę vertę ir akcentavo geopolitinį šios politikos aspektą.
 
„Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“, – sakė L. Linkevičius.
 
Ministras taip pat pabrėžė, kad būtina kuo greičiau sutarti dėl datos būsimam Rytų Partnerystės fiziniam viršūnių susitikimui, kuriame turėtų būti parengta ambicingus, ilgalaikius ir motyvuojančius tikslus nubrėžianti Bendroji deklaracija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.12; 03:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį telefonu kalbėjosi su Sakartvelo (Gruzijos) kolega Davidu Zalkalianiu. Ministrai aptarė pasirengimą birželį vyksiantiems renginiams – Europos Sąjungos (ES) ir Rytų partnerystės šalių užsienio reikalų ministrų bei lyderių vaizdo konferencijoms, taip pat pasidalijo informacija apie kovą su COVID-19 pandemija, aptarė kitas aktualijas.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas išreiškė paramą Sakartvelo siekiams integruotis į Europos ir euroatlantines struktūras ir pažymėjo, kad Lietuva toliau sieks, jog Rytų partnerystė išliktų tarp ES prioritetų ir būtų ambicingai plėtojama. Ministras, kaip teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paragino Sakartvelą kartu su kitomis asociacijos susitarimus su ES pasirašiusiomis valstybėmis – Ukraina ir Moldova – aktyviai dalyvauti artėjančiuose nuotoliniuose susitikimuose, išsakyti savo siekius dėl glaudesnių ryšių su ES.
 
Ministrai taip pat aptarė vidaus politinę padėtį Sakartvele, pasirengimą šį rudenį vyksiantiems parlamento rinkimams. L. Linkevičius pabrėžė kovo 8 dieną pasirašyto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos įgyvendinimo svarbą siekiant užtikrinti, kad rinkimai įvyktų laisvai ir demokratiškai. D. Zalkalianis užtikrino, kad reikalingos Konstitucijos ir įstatymų pataisos netrukus bus priimtos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.10; 06:28

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Ukraina laiko klaida Sakartvelo sprendimą atšaukti savo ambasadorių iš Kijevo dėl buvusio Sakartvelo prezidento, buvusio Odesos srities gubernatoriaus Michailo Saakšvilio paskyrimo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto vadovu, bet nesiims simetriškų veiksmų.
 
Tai penktadienį žurnalistams pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
„Nieko nepaisydami, mes neatšauksime savo ambasadoriaus į Ukrainą jokioms konsultacijoms, nes santykiai tarp mūsų šalių gyvuoja ilgiau negu bet kurios šalies bet kuri vadovybė“, – pabrėžė jis.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
 
Anot V. Zelenskio, jis laiko klaidingu Sakartvelo sprendimą atšaukti ambasadorių, kadangi M. Saakašvilio paskyrimas – Ukrainos vidaus reikalas. „Man atrodo, kad tai – Sakartvelo klaida. Manau, jog po konsultacijų visos šalys supras, kad kiekvienoje valstybėje kadrų politika yra tik tos valstybės ir joje gyvenančių piliečių reikalas. Tai mūsų sprendimas – mūsų vidaus politika“, – pažymėjo Ukrainos lyderis. Jis priminė, kad M. Saakašvilis yra Ukrainos pilietis, ir „Ukrainos prezidentas paskyrė jį Reformų tarybos prie Ukrainos prezidento vykdomojo komiteto vadovu“.
 
V. Zelenskis taip pat pareiškė esąs įsitikinęs, kad Ukrainos ir Sakartvelo santykiai yra puikūs.
 
Anksčiau penktadienį Gruzijos URM atšaukė savo ambasadorių Ukrainoje Teimurazą Šarašenidzę į Tbilisį konsultacijų dėl buvusio Sakartvelo prezidento ir buvusio Odesos srities gubernatoriaus M. Saakšvilio paskyrimo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto vadovu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 00:30

Sakartvelo medikams vargais negalais pavyko paguldyti į ligoninę 10 Bolnisio rajono Muševanio kaimo gyventojų, kuriems buvo patvirtintas koronavirusas. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Bolnisio municipaliteto vadovas Davidas Šerazadišvilis.
 
„Dabar kaime ramu. Mes susitikome su dalimi jo gyventojų, su tais, kurie protestavo. Mes juos įtikinome, kad būtina hospitalizuoti žmones ir juos gydyti. Jie su mumis sutiko, viską suprato teisingai“, – sakė meras.
 
Gydytojai nuo penktadienio mėgino nugabenti infekuotuosius į ligoninę. Medikų pasirodymas kaime penktadienį sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Jie tikino, kad kaime nėra infekcijos ir visi žmonės sveiki. Medikams teko iškviesti policiją. Bet atvykus pareigūnams padėtis Muševanyje dar labiau susikomplikavo.
 
Kaip pranešė Sakartvelo žiniasklaida, žmonės apmėtė greitosios pagalbos ir policijos automobilius akmenimis ir pagaliais. Policininkai ir gydytojai turėjo palikti kaimą, jie grįžo ten tik šeštadienį. Šįsyk jų misija buvo sėkminga.
 
Bolnisio ir kaimyninis Marneulio rajonai dėl koronaviruso epidemijos paskelbti griežto karantino zonomis. Įvažiuoti ir išvažiuoti iš ten griežtai draudžiama.
 
Naujausiais duomenimis, Gruzijoje nustatyti 582 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, aštuoni infekuotieji mirė.  
 
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugumą pasaulio šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius viršijo 3,2 milijono, mirė daugiau kaip 230 tūkstančių infekuotųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.02; 00:30

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos Prezidento veiklos uždavinių – užsienio politika.

Tiesa, jei Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien ypatingai daug dėmesio skiria sveikatos problemoms, tai nereiškia, kad jis dubliuoja Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pareigas. Juk situacija dėl siautėjančio koronaviruso – išskirtinė. Būtų keista, jei Prezidentui nerūpėtų, daugėja ar mažėja susirgimų dėl COVID-19. Jei Prezidentas smulkmeniškai domisi šalies ekonomika, – taip pat nėra blogai. Mat padėtis – ypatinga. Lietuva dar niekad nebuvo patekusi į tokią sudėtingą padėtį. Domėdamasis verslo perspektyvomis šalies vadovas nedubliuoja premjero Sauliaus Skvernelio pareigų.

Ir vis dėlto Lietuvos vadovui nederėtų užmiršti, kad jam netinka itin smulkmeniškai ir juolab – itin dažnai gilintis į medicinos ar ekonomikos reikalus. Prezidentui galvą pirmiausia turėtų skaudėti dėl kitų klausimų.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Štai daugiau dėmesio skirti chaosui, kilusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, – sveikintina iniciatyva. Štai rūpintis užsienio politika, pavyzdžiui, birželio 18 dieną numatyto Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių viršūnių susitikimo sėkme, – ne tik gražu, prasminga, bet ir pragmatiška. Per pastarąsias dvi savaites surengti konferenciniai pokalbiai su Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Moldovos ir Azerbaidžano lyderiais, – neabejotinai sveikintinas sumanymas. Juk kitų ES šalių prezidentai, regis, tokiais pokalbiais negali pasidžiaugti.

Tik vėl – pokalbis nelygu pokalbiui. Galima pilstyti iš tuščio į kiaurą keičiantis vien gražiais žodeliais arba rimtai nagrinėti skaudžias temas. Dabar, kai jau atidžiai perskaityti visi Prezidento Komunikacijos grupės išplatinti pranešimai apie Gitano Nausėdos diskusijas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių prezidentais Aliaksandru Lukašenka, Ilhamu Alijevu, Volodymiru Zelenskiu, Solome Zurabišvili, Igoriu Dodonu ir Armenu Sarkisianu, – įmanoma susidaryti bent paviršutinišką įspūdį, kokie akcentai pasirinkti.

Ar prezidentas G.Nausėda nepadarė klaidų, rinkdamasis temas? Sakykim, ar buvo teisinga, kalbantis su Moldovos prezidentu Igoriu Dodonu, neužsiminti apie Padniestrės žaizdą?

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taip pat visiems puikiai žinoma, kad problematiškiausia Rytų partnerystės programoje dalyvaujanti šalis – Armėnija. Ji vienintelė iš šio šešeto elgiasi agresyviai – iki šiol okupavusi apie 20 proc. kaimyninės šalies žemių. Turiu omenyje iš Azerbaidžano maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėštą Kalnų Karabachą. Oficialusis Jerevanas iki šiol begėdiškai ignoruoja visos tarptautinės bendruomenės, įskaitant NATO ir ES šalis, nuomonę, jog Kalnų Karabachą privalu grąžinti Azerbaidžanui. Tokios tarptautinės taisyklės.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tačiau šiuo metu neteisėtai Kalnų Karabachą administruojančios jėgos demonstratyviai rengia pompastiškus rinkimus, kurių nepripažįsta Vakarai, skelbia stebuklines pasakas, esą Kalnų Karabache gyvenanti kažin kokia išskirtinė tauta, turinti teisę atsiskirti nuo Azerbaidžano, nuolat apšaudo azerbaidžaniečių karius pasienio ruožuose, neleidžia maždaug milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių grįžti į gimtuosius namus, viešai, oficialiai nepasmerkė savo teroristinių organizacijų, sakykim, ASALA, kurios 1973 – 2002 metais rengė kruvinus teroro aktus Europos, JAV ir Australijos miestuose (235 teroro aktai, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas į gyvybę, paimti 105 įkaitai).

Žvelgiant priekabiai net Baltarusija – mažiau problemiška šalis nei Armėnija. Jei oficialusis Minskas ir neteisingai pasielgė, statydamas Astravo atominę jėgainę vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos – Lietuvos sienos, jis atominę elektrinę vis tik pastatė savo žemėje. Baltarusija šiuo metu nėra užgrobusi nė pėdos svetimų žemių. Taip pat – ir Ukraina, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova.

Vienintelė Armėnija elgiasi agresyviai, iššaukiančiai – tarsi būtų mažytė Rusija. Būtent ji, prisidengdama Rusijos karine galia (Giumri mieste ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė), jau keletą dešimtmečių šantažuoja savo kaimynę – Azerbaidžaną.

Kalbantis su Armėnijos vadovais – visa tai privalu žinoti. Ar Lietuvos Prezidentas G.Nausėda, rengdamas konferencinius pokalbius su Jerevanu ir Baku, turėjo tai omenyje?

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Nežinau, nesu tikras. Štai Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jis priminė, jog Lietuva turi kategoriškai neigiamą požiūrį į Astravo AE. O va Armėnijos prezidentui A.Sarkisianui nepriminė, jog Armėnija privalo paklusti Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms pasitraukti iš Kalnų Karabacho. Apie šią tarptautinės bendruomenės nuostatą – nė žodžio.

Austrijos sostinė Viena, kur 1984 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai surengė išpuolį prieš Turkijos diplomatą Erdoganą Ozeną

Bent jau tokią nuomonę leidžia susidaryti oficialiai paskelbti Prezidento Komunikacijos grupės panešimai apie pokalbius (visi pranešimai publikuoti portale slaptai.lt) su Baku ir Jerevanu.

Perskaičius Prezidento komunikacijos pranešimus, įsidėmėjau ir daugiau keistų nutylėjimų. Pavyzdžiui, G.Nausėda tvirtino, jog Lietuva remia tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorinį vientisumą. G.Nausėda taip pat tvirtino esąs susirūpinęs dėl Ukrainos ir Sakartvelo saugumo bėdų, kurias kelia karinės Rusijos pajėgos. O pranešime, paskelbtame po pokalbio su I.Alijevu, neradau akcento, jog Lietuva remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jog Lietuva susirūpinusi Kalnų Karabacho ateitimi.

Igoris Dodonas. Presedinte.md nuotr.

Jei tokie žodžiai pokalbio metu buvo ištarti, bet tiesiog nepateko į pranešimus, – viena. Bet jei G.Nausėda apie tai nė neužsiminė, kalbėdamasis su prezidentu I.Alijevu, – ar tai nėra klaida? Kalbėtis su Azerbaidžano vadovais nepaklausiant jų bent jau apie iš Kalnų Karabacho išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, – netaktiška.

Norėdamas sužinoti, ar tikrai pokalbiai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais klostėsi taip, kaip aprašyta oficialiuose pranešimuose, nusiunčiau Prezidentūros Komunikacijos grupei keletą klausimų.

Štai jie:

1.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš keletą dienų kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės reikalų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, pareiškė paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, t.y. ar pabrėžė, kad Lietuva remia Azerbaidžano pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų, kurie šiuo metu okupuoti svetimų pajėgų; taip pat – ar domėjosi, kaip šiuo metu gyvena iš Kalnų Karabacho išvyti azerbaidžaniečių pabėgėliai?

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės problemų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, domėjosi, kada Armėnija įvykdys tarptautinės bendruomenės reikalavimus – patrauks karines pajėgas iš Kalnų Karabacho, t.y. kada Jerevanas grąžins Azerbaidžanui šiuo metu neteisėtai administruojamą regioną?

3.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų parnerystės reikalų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, teiravosi, kada oficialusis Jerevanas žada atsisakyti Rusijos karinės bazės, dislokuotos Giumri regione, paslaugų?

Kol kas – tylu. Jokio atsakymo.

2020.05.01; 10:00

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, tęsdamas pokalbius su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių lyderiais dėl artėjančio viršūnių susitikimo birželio 18 d., konferenciniu skambučiu bendravo su Sakartvelo vadove Salome Zurabišvili.

Prezidentas apgailestavo, kad dėl susiklosčiusios padėties teko atšaukti planuotą vizitą į Sakartvelą gegužės 26 d., šaliai minint 102-ąsias nepriklausomybės metines.

Pokalbio metu daugiausia dėmesio skirta Rytų partnerystės darbotvarkės aptarimui. Sutarta, kad ES Rytų partnerystės rezultatai būtų orientuoti į ilgalaikius motyvuojančius ir ambicingus įsipareigojimus tiek iš ES, tiek iš Rytų partnerystės šalių. Lietuva palaiko Sakartvelo euroatlantinės integracijos aspiracijas ir ragina aktyviai imtis efektyvaus Asociacijos susitarimo įgyvendinimo. Šalies vadovas priminė, kad Lietuva aktyviai dalyvauja ES Rytų partnerystės politikos formavimo ir įgyvendinimo procese.

Kalbėta apie saugumo situaciją Sakartvele. Akcentuota, kad šiuo iššūkių kupinu laikotarpiu ypač svarbu aktyviai sekti Rusijos veiksmus regione. Prezidentas išreiškė susirūpinimą konflikto eskalavimu Pietų Osetijoje ir pandemijos laikotarpiu intensyvėjančia borderizacijos grėsme.

Šalies vadovas ragina transatlantinės bendrijos nares ginti Rytų partnerystės šalių nacionalinio saugumo interesus ir stiprinti bendradarbiavimą kibernetinio saugumo, hibridinių grėsmių srityse.

Pokalbyje aptarti ir Sakartvelo vidaus politikos klausimai, ypač naujos parlamento rinkimų įstatymo keitimo iniciatyvos įgyvendinimas. Pasidalyta informacija apie koronaviruso plitimo dinamiką šalyse ir pasiteisinusias viruso užkardymo priemones. Lietuva priminė skyrusi Sakartvelui humanitarinę paramą medicininėmis priemonėmis. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva palaiko ES paramos programą trečiosioms šalims kovai su koronaviruso pasekmėmis ir išreiškė įsitikinimą, kad ES ir Rytų partnerystės šalių solidarumas ir vienybė stiprės.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2020.04.30; 17:08

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00

Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia pokalbius su Rytų partnerystės iniciatyvai priklausančių šalių lyderiais. Pirmadienį Lietuvos vadovas ketina susisiekti su Azerbaidžano ir Ukrainos vadovais ir aptarti ES Rytų partnerystės politikos prioritetus ir šios iniciatyvos tolesnę reformų eigą. Dėmesio, kaip Eltą informavo prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis, ketinama skirti ir koronaviruso plitimo situacijai su ES bendradarbiausiančiose šalyse.
 
Pastarąją savaitę konferenciniu skambučiu G. Nausėda kalbėjosi su Baltarusijos vadovu Aleksandru Lukašenka, taip pat įvykius aptarė su Moldovos lyderiu Igoriu Dodonu. Šią savaitę Prezidentūra planuoja susisiekti ir su Sakartvelo bei Armėnijos vadovais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 00:30

Seimo narė Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas teigia, kad trečiadienį komiteto atliekamame tyrime dėl parlamentarės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais bus apklausiami parlamentarai Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Bakas bei Virgilijus Alekna.
 
Tuo metu L. Kasčiūnas Eltai teigė, kad kol komitete nebus apklaustas premjeras Saulius Skvernelis, jie į jokius klausimus neatsakinės.
 
Seimo NSGK trečiadienio darbotvarkėje numatoma tęsti tyrimą dėl parlamentarės I.Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais bei informacijos, gautos iš Valstybės saugumo departamento (VSD) netinkamo panaudojimo.
 
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

NSGK tyrimą buvo sustabdęs, nes opozicijai sausio pabaigoje pasiūlius, NSGK nutarė kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją bei Seimo Teisės departamentą, siekiant išsiaiškinti, ar teisiškai būtų galima stabdyti parlamentinį tyrimą, surengti apkaltos procedūrą I. Rozovai, sulaukti Konstitucinio Teismo išvadų ir tada vėl tęsti tyrimą.
 
Kovo 12 d. Seimo etikos ir procedūrų komisija pateikė išvadą, kad Seimo statutas nenumato laikinųjų komisijų ir nuolat Seime veikiančių komitetų ir komisijų veiklos sustabdymo. Todėl NSGK privalo vykdyti Seimo valią ir iki balandžio 30 d. atlikti tyrimą bei pateikti jo išvadas.
 
„Priėjome prie paskutinės, trečiosios, dalies, bus apklausti visi Seimo nariai, kurie galimai nuslėpė informaciją ir galimai manipuliavimo žvalgybiniais duomenimis“, – Eltai sakė D. Gaižauskas.
 
L. Kasčiūnas: neatsakinėsime į klausimus, kol nebus apklaustas premjeras
 
Tuo metu L. Kasčiūnas teigė, kad neatsakinės į NSGK klausimus, kol į juos neatsakė ir premjeras Saulius Skvernelis.
 
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Viskas priklausys nuo to, ar ministras pirmininkas dalyvaus. Jis turi būti apklaustas kartu, pirmiausia todėl, kad jis yra priėmęs susijusių sprendimų dirbti su šia politine jėga, kurioje yra I. Rozova. Jis yra šios koalicijos Vyriausybės vadovas. Jis prisiima atsakomybę ir jis taip pat turėjo informaciją apie I. Rozovą. Mes matome, kad jis vengia apie tai kalbėti. Tai natūralu, kad mes pasirengę kalbėti, kai premjeras atsakys į klausimus. O aš matau, kad jis nesiruošia to daryti. Tai kodėl mes tai turime daryti? Jis, kaip Vyriausybės vadovas, nusprendęs dirbti koalicijoje kartu su I. Rozova, yra labiau atsakingas nei opozicija šiuo atveju“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
 
Į trečiadienio komiteto darbotvarkę yra įtraukta ir premjero S. Skvernelio apklausa, bet, pasak D. Gaižausko, premjeras į klausimus yra atsakęs raštu, todėl posėdyje nedalyvaus.
 
„Opozicija paprašė iškviesti premjerą, nors S. Skvernelis jau buvo raštu atsakęs dėl šito klausimo ir kokius jis sprendimus priėmė gavęs informaciją. Bet opozicijai, kiek suprantu, neužtenka to paties rašto ir nori vienaip ar kitaip prisidengti premjeru, todėl nori jį iškviesti. Tame posėdyje (kai buvo sprendžiama dėl premjero apklausos. – ELTA) dalyvavo opozicijos dauguma ir paprašė dar kartą iškviesti S. Skvernelį ir kad jis pakartotų žodžiu, tai, ką jis buvo išdėstęs raštu. Nežinau, kodėl jie tai padarė, bet jie bandė dar kartą iškviesti premjerą. Premjeras yra atsakęs į klausimus raštu, tai ir jam, mano nuomone, dalyvauti nereikia. Čia kviečia tie, kuriuos ir pačius apklausti reikia. Tai jie dabar tuo prisidengdami tą žaidimą ir žaidžia“, – sakė D. Gaižauskas.
 
L. Kasčiūnas tuo metu pažymi, kad premjero atsakymas raštu į NSGK klausimus yra nepakankamas. „Jis į klausimus atsakė trimis sakiniais“, – sakė L. Kasčiūnas.
 
D. Gaižauskas sakė, kad nenustebtų, jei šie keturi parlamentarai iš tiesų nuspręstų neatsakinėti į klausimus. „Iš viso reikėtų nagrinėti, kaip tyrimo objektai gali būti ir tyrimo dalyviai, tyrėjai. Nesąmonė. Dabar, kuomet atėjo laikas juos pačius apklausti, tai jie trukdo visais įmanomais būdais tyrimui. Nenustebčiau, kad jie atsisakytų rytoj duoti parodymus neva premjeras neatėjo“, – sakė D. Gaižauskas.
 
Anot D. Gaižausko, kadangi komitetui nenumatyta galimybė nušalinti pačius komisijos narius, tai nusišalinti jie turėtų patys. Pasak jo, tai buvo pažymėta ir Seimo etikos ir procedūros komisijos.
 
„Komisija taip ir pasakė, kadangi nėra tokio priverstinio nušalinimo, tai jie turėtų patys nusišalinti. Bet, žinoma, tai nuo jų moralės priklauso. Tai jie ir sėdi. Čia absurdas, kai patys tyrimo tyrėjai yra apklausinėjami“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Seimo etikos ir procedūrų komisija pateikė atsakymą, kad parlamentarams nusišalinti nuo NSGK vadovaujamo tyrimo nereikia. „Seimas, priimdamas sprendimą pavesti tyrimą atlikti komitetui, išreiškė pasitikėjimą ten dirbančiais Seimo nariais ir mano, kad komitetas galės priimti objektyvius sprendimus. Todėl komisija mano, kad NSGK nariai L. Kasčiūnas, V. Bakas, V. Alekna turi teisę dalyvauti tyrimą atliekančios laikinosios tyrimo komisijos veikloje ir neprivalo nusišalinti“, – teigiama atsakyme.
 
Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

ELTA primena, kad rugpjūčio pradžioje į parlamentarus kreipėsi Sakartvelo parlamento Europos reikalų komiteto vicepirmininkas Giorgis Kandelakis, ragindamas Lietuvos Seimą nutraukti ryšius su Tarpparlamentine ortodoksų asamblėja, kurios veikla sukėlė neramumus Tbilisyje, dalyvauja ir Lietuvos parlamentarė I. Rozova. Pasak Sakartvelo atstovo, šios organizacijos veikla tapo dominuojama Maskvos, o dalyvavimas jos veikloje tik padeda įgyvendinti Rusijos darbotvarkę.
 
Tuomet Seimas NSGK pavedė atlikti tyrimą dėl parlamentarės I. Rozovos ryšių su rusų diplomatais ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tyrimas atliekamas ir dėl atliktų politikų veiksmų, gavusių VSD informaciją apie I. Rozovos veiklą.
 
Paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje dėl I. Rozovos patikrinimo teigiama, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė.
 
Taip pat VSD pažymi, kad I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS).
 
VSD pažymoje teigiama, kad I. Rozova palaikė kontaktus su Rusijos generaliniu konsulu Klaipėdoje V. Malyginu. Pažymėtina, kad V. Malyginas 2014 m. balandžio mėnesį buvo išsiųstas iš Lietuvos dėl veiklos, nesuderinamos su diplomatiniu statusu. V. Malyginas yra siejamas su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
 
Komitetas aiškinasi, kokius sprendimus, susipažinęs su medžiaga apie I. Rozovą, priėmė Seimo pirmininkas V. Pranckietis bei kiti informaciją gavę Seimo nariai. NSGK nesutapus parlamentarų nuomonėms dėl komisijos tikslingumo, opozicija, nelaukdama komiteto išvadų, sausį nusprendė rinkti Seimo narių parašus sudaryti apkaltos komisiją dėl parlamentarės I. Rozovos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.14; 19:20

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.

Rusenantis Padniestrės konfliktas

Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.

Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.

O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).

Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.

Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai

Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.

Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.

Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas“

Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).

Nėra tokios tautos

Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).  

Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.

Moldovos vėliava

Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA

Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.

Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.

Moldovos klaida

Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.

Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas. 

Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.

Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.

Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.

Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.

Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?

Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.

Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.

Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.   

2020.03.26; 08:00

Tbilisio skveras. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinė Karalystė (JK) ir JAV ketvirtadienį apkaltino Rusijos karinę žvalgybą dirigavus „beatodairiškai“ kibernetinių atakų kampanijai prieš Sakartvelą praėjusiais metais.
 
2019 metų spalio pabaigoje įvykdytos masinės kibernetinės atakos metu buvo įsibrauta į maždaug 2 000 interneto svetainių Sakartvele, tarp kurių prezidentės, teismų ir žiniasklaidos agentūrų svetainės.
 
Kibernetinių atakų paveiktose svetainėse, be kita ko, buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“
 
„Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) beatodairiška ir begėdiška kibernetinių atakų kampanija prieš Sakartvelą – suverenią ir nepriklausomą valstybę – yra visiškai nepriimtina“, – teigiama JK užsienio reikalų sekretoriaus Dominico Raabo pareiškime.
 
„Rusijos vyriausybė turi aiškų pasirinkimą: toliau laikytis agresyvaus elgesio modelio kitų šalių atžvilgiu, arba tapti atsakinga partnere, kuri gerbia tarptautinę teisę“, – pridūrė JK sekretorius.
GRU emblema – skraidančioji pelė
 
GRU yra pagrindinė Rusijos karinės žvalgybos tarnyba. Ji buvo susieta su virtine įvairių didelių kibernetinių atakų, įskaitant įsilaužimą į JAV Demokratų nacionalinio komiteto (DNC) serverius prieš Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu 2016 metais.
 
JAV nurodė, kad GRU pagrindinis specialiųjų technologijų centras įvykdė kibernetines atakas prieš Sakartvelą.
 
„Kibernetinės erdvės stabilumas priklauso nuo atsakingo valstybių elgesio“, – nurodė JAV.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 03:00

D.Trump. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos žiniasklada jau ne sykį pranešė, kokį planą Donaldas Trampas (Trumpas) antradienį pristatė Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu (Benjaminas Netanyahu).

Pirmasis įspūdis – slogus. Tai – visiškas Palestinos lūkesčių ignoravimas. Beje, teisėtų lūkesčių.

Pavyzdžiui, remiantis naujuoju planu, Jeruzalė lieka „nedaloma Izraelio sostine“, nors Jeruzalė – taip pat ir palestiniečiams šventas miestas.

Tiesa, susitarimas taip pat ragina, kad žydai mažiausiai ketverius metus įšaldytų Izraelio gyvenviečių statybas (naujų nebestatytų), tačiau tuo pačiu plano nuostatos leidžia Izraeliui išlaikyti daugumos jau pastatytų neteisėtų gyvenviečių kontrolę. Kitaip tariant, žydamas nereikės pasitraukti iš daugelio šiuo metu neteisėtai apgyvendintų (užimtų) teritorijų.

Žodžiu, plano sudarytojai kategoriškai reikalauja, kad palestiniečiai anksčiau įkurtas žydiškas nausėdijas Vakarų krante pripažintų neginčijama Izraelio teritorija.

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taigi nors plane numatoma nuolaidų Palestinai, įtraukiant ir jos dabartinės teritorijos padvigubinimą, vis dėlto šis planas verčia palestiniečius peržengti liniją, kurią jie skelbė esant neperžengtiną, – jie prievartaujami anksčiau įkurtas nausėdijas Vakarų krante pripažinti esant Izraelio teritorija.

Dėl tų nausėdijų dera prisiminti 1967-uosius metus. 1967 metais per Šešių dienų karą Izraelis, be kita ko, užkariavo Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas. Jungtinės Tautos šias teritorijas vadina okupuotomis, neteisėtai apgyvendinamomis (tik iš tada taip pat užimto Gazos Ruožo Izraelis pasitraukė).

Ką dar žinome apie šį Izraeliui palankų D.Trampo žingsnį? JAV vadovas planą vadina „realistišku dviejų valstybių principu pagrįstu sprendimu“. Palestiniečių vadovybė griežtai atmeta JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašytą Artimųjų Rytų planą. Šis planas „atsidurs istorijos šiukšlyne“, kategoriškai pareiškė palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas. D.Trumpo planą jis viešai pavadino „mėšlu“, o ne šimtmečio susitarimu“.

Gazos Ruožą kontroliuojantis islamistų judėjimas „Hamas“ planą be užuolankų pavadino nesąmone. Šis judėjimas, kaip ir palestiniečių prezidentas, mano, jog Vašingtonas trukdo palestiniečiams Vakarų Krante ir Gazos Ruože įkurti savo valstybę su sostine Rytų Jeruzale.

Koks turėtų būti Lietuvos požiūris į šį D.Trampo žingsnį? „Lietuvos ryto“ televizijoje neseniai stebėjau beveik 20-ies minučių trukmės interviu su Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala ir Vilniaus Universiteto lektoriumi Šarūnu Rinkevičiumi. Negaliu sakyti, jog lrytas.lt laida buvo neįdomi, paviršutiniška. Abu pašnekovai užtektinai išsamiai, argumentuotai išdėstė savo nuomonę, kaip į Vašingtono dovaną Izraeliui žiūri kitos šio neramaus regiono valstybės, ar regione gali kilti nauji rimti karai, ar palestiniečiai turi užtektinai jėgų priešintis…

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Visa tai, žinoma, ir įdomu, ir svarbu. Bet nei lrytas.lt žurnalistas, nei jo pašnekovai, mano supratimu, nesvarstė svarbiausios dilemos – kaip šis D.Trumpo sprendimas, t.y. leidimas žydamas įsitvirtinti neteisėtai okupuotose palestiniečių teritorijose, įtakos Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija), Moldovos, Azerbaidžano pastangas susigrąžinti dėl Rusijos ir Rusijos – Armėnijos agresijos prarastas savas žemes?

Ar tik D.Trumpas neskatina Vladimiro Putino elgtis dar agresyviau? Jei Izraeliui leidžiama ne tik okupuoti svetimas žemes, bet ir po kelių dešimtmečių jas neteisėtai apgyvendinti saviškiais, kodėl tada Rusijai neleidžiama okupuoti Padniestrės, Krymo, Abchazijos, o Armėnijai – užimti Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?

Man regis, V.Putinas dabar turi moralinę teisę priekaištauti Amerikai, taikančiai ekonomines sankcijas dėl, sakykim, neteisėtai okupuoto Krymo, nes kitu atveju JAV remia Izraelio pastangas visiems laikams įsitvirtinti iš palestiniečių jėga ir klasta atimtose teritorise. Jei ekonominės sankcijos taikomos Rusijai, tai ir Izraelis nusipelno ne pagyrimų, ne paramos, bet ekonominių trukdžių – ar ne taip? Kitaip turime dvigubus standartus.

Todėl ir klausiu: ar tik nenutiko būtent taip, kad Kremliaus agresoriams ir į juos panašiems grobikams dabar atrišamos rankos gvieštis naujų teritorijų…

Štai kas mane labiausiai neramina.

2020.01.30; 12:00

Sakartvelo vidaus reikalų ministerijos pasienio policijos darbuotojai nesuderintame Sakartvelo ir Azerbaidžano sienos ruože sulaikė vyrą, kuris paleido ugnį ir mėgino paimti įkaitu Sakartvelo pasienietį.
 
Tai antradienį pranešė Sakartvelo VRM spaudos tarnyba.
 
„Šių metų sausio 14 d. Sakartvelo pilietis G. I. buvo pasienio zonoje. Jis, grasindamas šaunamuoju ginklu ir rankine granata, privertė Sakartvelo pasienietį eiti prie nesuderinto sienos ruožo. Incidento metu G. I. paleido kelis šūvius“, – sakoma pranešime.
 
Nusikaltimo priežastys ir aplinkybės nepatikslinamos. Sakartvelo VRM padėkojo kolegoms azerbaidžaniečiams už efektyvų bendradarbiavimą sureguliuojant incidentą.
 
Sulaikytajam iškelta baudžiamoji byla. Jam gresia kalėjimas nuo devynerių iki 14 metų.
 
Azerbaidžano ir Sakartvelo valstybinės sienos ilgis – 480 kilometrų, jos delimitavimo darbai vyksta nuo 1996 metų. Iki šiol suderinti 314 kilometrų. Vienas iš ginčijamų ruožų yra Kešikčidago (David Garedži) vienuolynų kompleksas dviejų šalių pasienyje. Jį sudaro uolose iškirstos olos. Dalis komplekso yra Azerbaidžano teritorijoje, dalis – Sakartvelo. Dėl to vis kyla teritorinių ginčų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.14; 18:24

Zelimchanas Changošvilis

Prancūzija solidarizuojasi su Vokietija, nusprendusia išsiųsti du Rusijos ambasados darbuotojus po Sakartvelo piliečio skandalingo nužudymo Berlyne. Tai penktadienį per spaudos konferenciją pareiškė Eliziejaus rūmų atstovas.
 
„Mes suprantame Vokietijos vyriausybės sprendimą ir solidarizuojamės su ja. Mes laukiame, kad Vokietijos valdžia, jei reikės, paprašys partnerius Europoje imtis priemonių. Kol kas to nebuvo. Kitomis aplinkybėmis Prancūzija išsiųstų Rusijos diplomatą“, – sakė jis.
 
Berlyne gyvenęs 40 metų amžiaus Sakartvelo pilietis buvo nužudytas rugpjūčio 23-iąją. Vokietijoje jis gyveno Tornikės K. vardu. Vėliau paaiškėjo, kad nužudytasis buvo kistinas (Sakartvelo rytuose gyvenančių čečėnų grupės atstovas) Zelimchanas Changošvilis.
 
Tą pačią dieną Berlyno prokuratūra pranešė, kad sulaikytas įtariamasis, kuris mėgino atsikratyti įkalčių, išmesdamas juos į Šprė upę. Vokietijos pareigūnų duomenimis, sulaikytasis – 49 metų Vadimas S.
 
Trečiadienį VFR užsienio reikalų ministerija pranešė išsiunčianti iš šalies du RF ambasados Vokietijoje darbuotojus dėl to, kad Rusijos valdžia nepakankamai bendradarbiauja tiriant Sakartvelo piliečio nužudymo bylą. Tyrimą atliekanti Vokietijos generalinė prokuratūra pareiškė turinti pagrindo manyti, kad nusikaltimas buvo padarytas dalyvaujant Rusijos arba jai priklausančios Čečėnijos valstybinėms struktūroms.
 
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pavadino „visiškai nepagrįstais“ įtarimus, kad RF gali būti susijusi su incidentu Berlyne.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Sakartvelo opozicija eina į mūšį už proporcinę rinkimų sistemą

Sakartvelo opozicija pirmadienio vakarą sostinės Tbilisio centre surengė eitynes, reikalaudama pirmalaikių parlamento rinkimų pagal naują proporcinę sistemą. Prie parlamento susirinko keli tūkstančiai opozicijos šalininkų. Lapkričio 18 dieną opozicijos jėgų bandymas blokuoti parlamento pastatą baigėsi saugumo pajėgoms išvaikius demonstrantus ir sulaikius dešimtis protesto akcijos dalyvių.

„Vėl pradėsime parlamento piketą. Išvaikys mus? Tegu visas pasaulis mato, kad Sakartvele valdžia kiekvieną dieną vaiko taikų mitingą“, – sakė buvusio šalies prezidento Michailo Saakašvilio įkurtos partijos „Vieningas nacionalinis judėjimas“ atstovas Zaalas Udumašvilis. Opozicijos protestas susijęs su parlamente atmestu įstatymo projektu dėl konstitucijos pataisos, pagal kurią kiti rinkimai turėjo vykti visiškai pagal proporcinę sistemą.

Valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ generalinis sekretorius, Tbilisio meras Kacha Kaladzė savo ruožtu pirmadienį pareiškė, kad eiliniai parlamento rinkimai 2020 metais vyks pagal mišrią daugumos ir proporcingojo atstovavimo sistemą, ir į jokias iniciatyvas dėl rinkimų sistemos keitimo nebus atsižvelgiama.

https://www.delfi.lt/news/daily/world/sakartvelo-opozicija-surenge-naujas-eitynes-tbilisio-centre.d?id=82876457&

Šį rytą tūkstančiai protestuotojų Tbilisyje, mojuodami šalies ir ES vėliavomis, reikalavo vyriausybės atsistatydinimo ir rinkimų reformos. Riaušių policija vėl susirėmė su parlamentą blokuoti bandžiusiais protestuotojais, parašė „Deutsche Welle“. Ji panaudojo vandens patrankas ir išvaikė protestuotojus.

Mažvydas Jastramskis: Seimo rinkimų sistema bloga

Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas ir KTU mokslininkas, pažymėjo, kad pastaruoju metu daugėja idėjų, kaip būtų galima reformuoti Seimo rinkimų sistemą. Iš dalies tai susiję su užsienio lietuvių balsavimo problema. Kol kas Seimui leidus, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įsteigs Pasaulio lietuvių vienmandatę apygardą. Užsienyje gyvenantys piliečiai atstovą joje galės rinkti jau 2020 metais.

Argumentai, kodėl mūsų rinkimų sistema bloga, ir geresnė būtų proporcinė sistema, pateikti praėjusiais metais Mažvydo Jastramskio su kolegomis išleistoje knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ Apibendrinus ją, jeigu imtumėmės reformų, argumentų yra daugiau už proporcinę sistemą. Ji lemtų mažiau iššvaistytų balsų, pagerėjusį visuomenės grupių (pavyzdžiui, moterų) atstovavimą, daugiau prognozuojamus rinkimų rezultatus, galbūt skatintų ir partijas kiek sustiprėti.

Rinkimai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, taip pat, teigia, kad Lietuvai labiau tiktų proporcinė rinkimų sistema. Ir iš tiesų, juk niekas nedraudžia užsienyje gyvenančiam Lietuvos piliečiui tiek priklausyti kokiai nors Lietuvos politinei partijai, tiek ir balsuoti, už kokią nori. Balsuoti samoningai, nes atstumai nuo Tėvynės esant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms nėra kliūtis puikiai orientuotis, kas vyksta Lietuvoje. Ir neliktų dirbtinės rinkiminės apygardos problemos.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mazvydas-jastramskis-seimo-rinkimu-sistema-bloga-bet-ka-keisti.d?id=82481337

Tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai

Pridursiu tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai.  Iš esmės opozicija Sakartvele kovoja prieš vietinių brazauskininkų galios augimą per jiems palankią mišrią rinkimų sistemą. Rašant šį straipsnį, per LRT radiją opozicijos atstovas paaiškino, kad valdančioji dauguma vis labiau nusigręžia nuo kurso į Vakarus ir vis mieliau bendradarbiauja su Vladimiro Putino Rusija. Valdančioje daugumoje beveik neliko mokančių užsienio kalbas, išskyrus rusų kalbą.

Tiek Sakartvele, tiek Lietuvoje, mišrios rinkimų sistemos dėka beveik pusę parlamentarų sudaro apygardose išrinkti iš sovietijos atėjusio verslo atstovai, vietiniai „geradariai“, neretai savo verslo ar kitokiais reikalais susiję su ta pačia Vladimiro Putino Rusija.

Tai jie, patekę į parlamentą kartu su „bendraminčių“ partijų atstovais, priešinasi atlyginimų biudžetinių organizacijų (švietimo, medicinos ir t.t.) darbuotojams ir pensijų padidinimui per mokesčių politiką. Tai tokių dėka Lietuvoje trečdaliu sumažėjo Lietuvos piliečių, o į jų vietą masiškai plūsta Ukrainos piliečiai darbams už dar mažesnį užmokestį. Jų godumas neturi ribų.

Mišri rinkimų sistema galioja keliose ES valstybėse, bet tai – ne argumentas tokios laikytis ir mums. Tos valstybės neturi sovietinės praeities.

Kada pagaliau mūsų rinkėjai supras, kad partijos – vieninteliai instrumentai, kuriuos rinkėjas per TV, dienraščius, betarpiškai gali čiupinėti vertinti kiekvieną dieną ir rinkimų dieną atsakingai pasirinkti.

Protestai Tbilisyje. EPA-ELTA nuotr.

Daugumą partijų pažįsta visa Lietuva, o kas pažįsta vienmandatininką, išskyrus galbūt, jo apygardos rinkėjus? Reikalams vietoje spręsti pakankamai daug galių turi savivaldybių tarybos, merai. Su jų nuomone ir šiaip negali nesiskaityti partijos, bijodamos prarasti potencialius rinkėjus. Tai kam tas dubliavimas?  

Partijos vilioja į savo gretas kuo gabesnius ir labiau prityrusius įvairių profesijų žmones. Partijose vyksta diskusijos, kaip geriau įtikti Rinkėjui ir Tėvynei vienu metu.

Partijose – dviguba atsakomybė, prieš bendrapartiečius ir prieš rinkėjus.

Kada pagaliau mūsų rinkėjai visa tai supras. Dabar ruošiami atskirų profesijų darbuotojų streikai, demonstracijos, mitingai dėl atlyginimų padidinimo. Ar nebūtų  protestuojantiems prieš mūsų valdančiosios daugumos politiką jų tikslui pasiekti bandyti susivienyti ir priversti Seimą pakeisti rinkimų sistemą, kad ateinančiuose rinkimuose Seimo nariai būtų išrinkti tik pagal partinius sąrašus?

Ir kodėl tyli Prezidentas? Jis, ką, to nesupranta? Juk į jo viešą nuomonę įsiklauso daug Lietuvos piliečių šalyje ir užsienyje.

2019.11.26; 18:30

Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe`as Castaneras ketvirtadienį pareiškė, kad šalis pagal gaunamų prieglobsčio prašymų skaičių pirmauja Europoje, praneša AFP.
 
„Galime konstatuoti, kad nuo spalio 20-osios Prancūzija pagal gautų prieglobsčio prašymų skaičių užima pirmąją vietą Europoje. Ir tai atsitiko tuo metu, kai apskritai į Europą atvykstančių žmonių skaičius toliau mažėja. Tad tai reikėtų laikyti statistikos anomalija, kurią turime pašalinti“, – sakė ministras.
 
 Ch. Castaneras tai pareiškė po derybų su Sakartvelo vidaus reikalų ministru Vachtangu Gomelauriu.
 
Oficialūs Prancūzijos asmenys ne kartą yra pažymėję, jog pastaraisiais metais šalyje pagal paduotų prieglobsčio prašymų skaičių pirmauja Sakartvelo ir Albanijos piliečiai. Tiek Ch. Castaneras, tiek Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pabrėžė, jog „tokia situacija nėra normali“, kadangi abi šios valstybės yra priskiriamos vadinamųjų patikimų šalių, kurių gyventojams nėra didelio pavojaus, kategorijai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 00:30

Sakartvele pirmadienį prieš maždaug 2 000 interneto svetainių buvo surengta kibernetinė ataka. Įsilaužta ir į prezidentės, teismų bei žiniasklaidos agentūrų svetaines.
 
Šią popietę programišiai surengė išpuolį prieš Sakartvelo prezidentės Salomės Zurabišvili svetainę, AFP reporteriams sakė prezidentės atstovė. „Įvykį tiria teisėsaugos institucijos“, – sakė Sopho’a Jajanašvili.
 
Sakartvelo naujienų agentūra „Interpress“ informavo, kad pirmadienį buvo įsilaužta ir į bendrosios kompetencijos teismų interneto svetaines, taip pat į kelių vyriausybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos svetaines.
 
Manoma, kad nuo išpuolio nukentėjo iki 2 000 svetainių.
 
Kaip teigė „Interpress“ žurnalistai, kibernetinės atakos paveiktose svetainės buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“. Šiuo metu M. Saakašvilis gyvena Ukrainoje, į kurią pasitraukė po 2013 metų, kai baigėsi antroji jo kadencija.
 
Vakarietiškų pažiūrų buvęs lyderis Tbilisyje yra ieškomas ir kaltinamas piktnaudžiavimu galia, nors pats šiuos kaltinimus neigia.
 
Po to, kai M. Saakašvilio partija 2012 metais vykusiuose parlamento rinkimuose pralaimėjo šiuo metu valdančiai partijai „Sakartvelo svajonė“, nemažai aukšto lygio M. Saakašvilio administracijos pareigūnų buvo įkalinti.
 
Opozicijos partijos ir Sakartvelo sąjungininkės Vakarų valstybės pasmerkė šį persekiojimą ir pavadino politine raganų medžiokle.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 00:55

Tūkstančiai žmonių penktadienį susirinko Sakartvelo sostinės Tbilisio centre protestuoti prieš vyriausybę ir valdančiąją partiją „Sakartvelo svajonė“, praėjus trims mėnesiams po to, kai buvo brutaliai išvaikyta didžiulė prieš Kremlių nusistačiusių protestuotojų demonstracija prie šalies parlamento.
 
Remiantis agentūros „Reuters“ pranešimais, penktadienio demonstraciją suorganizavo jauni aktyvistai, kurie pastaruosius tris mėnesius rengė kasdienius mitingus prie Sakartvelo parlamento pastato.
 
Tūkstančiai susirinkusių žmonių pūtė vuvuzelas ir laikė plakatus su užrašu „Vieningai prieš vieną!ׅ“, omenyje turėdami valdančiosios partijos lyderį Bidziną Ivanišvilį.
 
„Mes turėtume susivienyti ir pribaigti šią vyriausybę“, – miniai žmonių sakė vienas iš protesto organizatorių  Šota Digmelašvilis.
 
„Vienašalis, oligarchinis, neformalus B. Ivanišvilio valdymas yra nepriimtinas mums“, – pridūrė organizatorius.
 
Protestus Sakartvele paskatino oficialios Rusijos delegacijos vizitas šalies parlamente šių metų birželį. Ypač žmones supykdė tai, kad Rusijos parlamentaras sakė kalbą iš parlamento pirmininko vietos Sakartvelo parlamente.
 
Tai daugelis žmonių įvertino kaip įžeidimą, nes abiejų šalių santykiai nuo ginkluoto konflikto 2008-aisiais yra įtempti.
 
Prieš tris mėnesius – birželio 20 d. surengto masinio protesto metu daugybei protestuotojų pamėginus įsiveržti į parlamento pastatą, policija reagavo panaudodama gumines kulkas ir vandens patrankas. Sužalota daugiau kaip 240 žmonių.
 
Sakartvelo opoziciją, antivyriausybinius protestuotojus ir jų šalininkus šį mėnesį vėl supykdė tai, kad prieštaringai vertinamas vidaus reikalų ministras Giorgis Gacharija buvo pasiūlytas į premjero postą, kai iš jo atsistatydino Mamuka Bachtadzė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.21; 18:00

Džeimsas Bondas

Bondiados devynioliktojo filmo „Viso pasaulio negana“ (1999) veiksmas rutuliojasi aplink naftotiekį, tiesiamą nuo Kaspijos į Vakarus aplenkiant Rusiją ir Iraną – per Azerbaidžaną, Sakartvelą ir Turkiją. Teroristai pagrobia dukterį britų verslininko, kuris tiesia naftotiekį. Paaiškėja, kad teroristai ketina susprogdinti naftotiekį, įpainiotas bankininkas, Rusijos Gynybos ministerija…

Situacijos aiškintis pasiunčiamas Džeimsas Bondas – garsusis britų agentas 007. Juostoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Pyrsas Brosnanas, įvykiai išgalvoti. Tačiau įkvėpimą siužetui scenarijaus autoriai Nylas Purvis, Robertas Veidas ir Briusas Feirsteinas sėmėsi iš realaus projekto.

Projektas, kuris įkvėpė filmo kūrėjus

Kuriant įtempto siužeto filmą, realiame gyvenime buvo tvirtinami svarbūs susitarimai dėl naftotiekio statybos nuo Kaspijos jūros iki Viduržemio jūros: Baku–Tbilisis–Džeihanas, kuris vadinamas tiesiog BTC.

Pasiryžimas pastatyti 1767 km ilgio magistralę, kuria kasdien iš Azerbaidžano į Turkiją pumpuojama apie 1,2 mln. barelių žalios naftos, buvo itin ambicingas projektas ir kėlė aistras ne mažesnes nei Bondo filme.

Prireikė milžiniško parengiamojo darbo, sudėtingų derybų, tarpininkavimo, investuotojų paieškos. Pagaliau, tai buvo ir politiškai, ir technologiškai sudėtingas projektas.

Tokia buvo pradžia

Tuo metu antrojo ilgiausio pasaulyje naftotiekio statyba, suplanuota šiame regione, labai erzino Kremlių. Projektas jam kėlė alerginę reakciją, mat reiškė politinės įtakos praradimą plačiame regione, apimančiame Užkaukazę, Kaspijos akvatoriją, Vidurinę Aziją. Be to, sukūrus konkurenciją šiame regione, teks apmaldyti planus Rusijai augti kaip energetinei valstybei bei susitaikyti su mažesniais pelnais.

Pamename, kad griuvus Sovietų sąjungai naftos ir dujų tiekimo monopolis, neišskiriant Centrinės Azijos bei Kaspijos regiono, priklausė Rusijai, jos koncernams „Transneft“, „Gazprom“. Naujo naftotiekio planuotojų vizijose buvo Vakarų eksporto rinkos (reikšmingą naftos kiekį atitraukiant nuo egzistuojančio naftotiekio Baku–Novorosijskas), tolimesnė vamzdynų plėtra.

Nepaisant Maskvos nepasitenkinimo, BTC naftotiekio projektas sėkmingai ir numatytais terminais buvo įgyvendintas.

Prie šio projekto gimimo ir realizavimo betarpiškai daug prisidėjo JAV bei Didžioji Britanija. Vakarų valstybės rėmė jį ir tarpininkavo, akcentavo idėją, jog būtina diversifikuoti energijos šaltinių eksporto maršrutą bei stabilizuoti pasaulinę energetikos rinką.

Realybė pranoko diplomato įžvalgas

Naftotiekiui žalią šviesą padėjo uždegti JAV prezidentų Bilo Klintono bei Džordžo Bušo administracijos. Amerikos interesus regione ilgus metus atstovavo aukšto rango diplomatas, Vašingtono administracijos atstovas Stivenas Rėjus Manas.

JAV diplomatinėje tarnyboje jis specializavosi buvusios Sovietų Sąjungos bei Pietų Azijos regionų klausimais, energetikos diplomatijoje. Buvo oficialus JAV patikėtinis energetikos Kaspijos regione klausimais, aktyviai dalyvavo įgyvendinant BTC naftotiekio bei kitus energetikos projektus. Ambasadorius taip pat tarpininkavo sprendžiant Eurazijos konfliktus, ypač Kalnų Karabacho karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. 2008 m. paskirtas Eurazijos energetikos diplomatijos koordinatoriumi, atsakingu už visas JAV vyriausybės diplomatines iniciatyvas naftos ir dujų klausimais Eurazijoje.

Taip atrodė pirmosios Nobelių naftos bendrovės

Baigęs diplomatinę tarnybą Manas kuriam laikui prisijungė prie „Exxon Mobil Corporation“ grupės, o dabar šešiasdešimtmetis vyras vadovauja JAV švarios energetikos kompanijai „Global Clean Energy Inc.“.

Dar 2008-aisiais Manas įžvalgiai teigė „Deutsche Welle“ korespondentui: „Per artimiausius dešimt metų Kaspijos regionas bus stambiausias gavybos šaltinis naftos, kuri patenka į pasaulines rinkas nepriklausomai nuo OPEC. Šis regionas padės diversifikuoti energijos išteklių tiekimą ir sukurs prielaidą palaikyti naftos kainas priimtiname lygyje“.

Kaip šiandien aiškėja, diplomato realybė pramoko lūkesčius. Kaspijos jūra saugo vienus didžiausių pasaulyje naftos ir dujų išteklių. Tai patvirtina ir naujausi žvalgybiniai tyrimai. Jau ateinančiais metais ketinama pradėti eksploatuoti atrastus naujus angliavandenilių telkinius.

Pasirengimas truko beveik tiek pat laiko kaip statyba

Pirmasis dokumentas dėl naujo naftotiekio tiesimo tarp Azerbaidžano ir Turkijos buvo pasirašytas dar 1993 m. kovo 9 d. Ankaroje. Turkijos krytis reiškė, kad vamzdynas turi būti tiesiamas per Sakartvelą arba Armėniją. Heidaras Alijevas vylėsi, kad naftotiekis gali tapti pretekstu Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą. Oficialiajam Jerevanui nesutikus su pasiūlymu, buvo pasirinktas ilgesnis, taigi ir brangesnis maršrutas – per Sakartvelą.

Politinis sprendimas statyti naftotiekį buvo patvirtintas 1998 m. balandžio 26 d. Trabzone (uostas prie Juodosios jūros Šiaurės Rytų Turkijoje) surengtame Azerbaidžano, Sakartvelo ir Turkijos prezidentų susitikime.

Tų pačių metų spalio 29 d. Azerbaidžano, Gruzijos, Turkijos, Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai, dalyvaujant JAV sekretoriui energetikos reikalams, pasirašė Ankaros deklaraciją, kuria patvirtino susitarimą.

Dar vienas svarbus politinis susitarimas įvyko 1999 m. lapkričio 18 d. Stambule, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) susitikime. Suinteresuotų šalių lyderiai pasirašė deklaraciją dėl žalios naftos transportavimo per Azerbaidžaną, Sakartvelą bei Turkiją. Dokumentą savo parašais patvirtino Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas, Sakartvelo prezidentas Eduardas Ševarnadzė, Turkijos prezidentas Suleimanas Demirelis, JAV prezidentas Bilas Klintonas, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas bei Turkmėnijos prezidentas Sapamuradas Nijazovas.

Iškilminga akimirka: sutartis pasirašyta

Naftotiekio statyba truko vos trejus metus. Simbolinė darbų pradžia – 2002 m. rugsėjo 18 d., kai šalių projekto dalyvių prezidentai padėjo pirmąjį akmenį į naftotiekio pamatus. O 2005 m. gegužės 10 d. nafta pradėta pumpuoti. Galutinį tašką ji pasiekė gegužės 28 d. Pirmasis tanklaivis su maždaug 600 tūkst. barelių žalios naftos iš jūrų uosto išplaukė 2006 m. birželio 4 d. Netrukus po to Džeihane įvyko oficialios naftotiekio atidarymo iškilmės, kuriose vėlgi dalyvavo pirmieji valstybių asmenys – Turkijos prezidentas Achmetas Sezeras, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis, naftotiekio operatoriaus „British Petroleum“ (BP) generalinis direktorius lordas Džonas Braunas, apie 20 valstybių ministrai.

Nuo 2008 m. lapkričio šiuo naftotiekiu angliavandeniliai pradėti eksportuoti iš Kazachstano, o nuo 2010 m. liepos – ir iš Turkmėnijos.

Įdomios detalės apie BTC

Naftotiekis Azerbaidžano teritorija driekiasi 443 km, Sakartvelo – 249 km, Turkijos – 1076 km. Vamzdyno skersmuo skirtingose atkarpose įvairuoja priklausomai nuo reljefo: Azerbaidžane ir Turkijoje yra 42 colių, Sakartvele – 46 colių, o paskutinėje atkarpoje iki Džeihano jūrų terminalo dėl nuolydžio susiaurėja iki 34 colių.

BTC kyla į kalnus iki 2,830 km aukščio, kerta 3 tūkst. kelių, geležinkelio bėgių ir kitų susisiekimo linijų, 1,5 tūkst. vandens telkinių iki 500 m pločio. Naftotiekio koridorius yra 8 m pločio, po žeme paklotas mažiausiai metro gylyje. Lygiagrečiai driekiasi Pietų Kaukazo dujotiekis.

Operatoriui BP teko įveikti nemažai technologinių problemų. Ypač sudėtinga buvo naftotiekį tiesti kalnuose, kur net vasarą slūgso metrinis sniego sluoksnis. Dėl aplinkosauginių priežasčių derybos buvo sunkesnės Sakartvele, nes magistralė suplanuota per ekologiniu požiūriu jautrią teritoriją – Boržomio-Charagaulio nacionalinį parką. Pagaliau, teko atsižvelgti ir į tai, kad naftotiekis driekiasi seisminio aktyvumo zonoje. Jis suprojektuotas taip, kad atlaikytų 12 balų žemės drebėjimą.

Realizavus projektą, kyla jau kitų problemų – kaip užtikrinti magistralės saugumą, išvengti teroristinių antpuolių. Naftotiekio apsaugos strateginiams veiksmams derinti suformuota speciali daugianacionalinė brigada.

Naftotiekio tiesimo metu buvo sukurta 10 tūkst. darbo vietų, o nuolatinei vamzdyno priežiūrai reikia apie 1 tūkst. darbuotojų. Apskaičiuota, kad kasdien eksportuojant 1 mln. barelių naftos vamzdynas tarnaus 40 metų.

Naftotiekio valdytojas yra 2002 m. įkurtas konsorciumas BTC (Baku, Tbilisis, Džeihanas). Į projektą investuota 3,9 mlrd. JAV dolerių. Akcininkai yra: britų BP (30,1 proc.), Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija SOCAR (25 proc.), amerikiečių „Shevron“ (8,9proc.), „Conoco Phillips (2,5 proc.) ir „Amerada Hess“ (2,36 proc.), norvegų „Statoil“ (8,71 proc.), turkų TPAO (6,53 proc.), italų ENI (5 proc.), prancūzų „Total“ (5 proc.), japonų „Itochu“ (3,4proc.) bei INPEX (2,5proc.).

Prieš tai buvo mažesnis projektas

BTC buvo pirmasis tokio masto ir geostrateginės reikšmės projektas, realizuotas šiame regione valstybėms atkūrus nepriklausomybę. Vis dėlto po Sovietų sąjungos žlugimo jis buvo antrasis.

Pirmasis naftotiekis sujungė Kaspiją su Juodąja jūra: Sančagalo terminalą, esantį 40 km nuo Baku, ir Sakartvelo terminalą Supsą. Apie 830 km ilgio naftotiekis, kurio vertė siekia 556 mln. dolerių, o pajėgumas – daugiau kaip 7 mln. t per metus, oficialiai buvo atidarytas prieš dvidešimt metų – 1999 m. balandžio 17 d. Statybai panaudotas sovietinio naftotiekio restauruotas vamzdynas: praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį buvo pastatytas naftotiekis Baku-Batumis.

Vamzdynas, sukūręs konkurenciją Rusijos energetiniams resursams

Dėl šios magistralės statybos Azerbaidžano ir Sakartvelo prezidentai sutarė 1996-ųju kovą. Kompanija „Amoco“ (1998 m. susivienijo su BP), SOCAR ir Sakartvelo vyriausybė pasirašė trišalę sutartį. Projektas įgyvendintas pagal naftos telkinio produkcijos paskirstymo susitarimą tarp Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos ir grupės užsienio kompanijų, tarp kurių didesnę reikšmę turėjo BP (apie tai kitame straipsnyje).

Baku-Supsa suteikė impulsą Azerbaidžano ir Sakartvelo ekonomikoms. Palyginti su naftotiekiu Baku-Novorosijskas naftos tonos transportavimas atsiėjo net penkis kartus pigiau. Magistralė leido ne tik mažesnėmis sąnaudomis pasiekti pasaulines rinkas, bet ir stiprino kaimyninių šalių strateginį bendradarbiavimą energetikos srityje.

Operatorius BP naftotiekį 2006-2008 m. uždarė, remontavo, tačiau dėl ginkluoto konflikto Pietų Osetijoje naftos pumpavimas vėl buvo sustabdytas. Pietų Osetijoje yra 1,5 km vamzdyno atkarpa. 2016-ausiais BP į naftotiekio modernizavimą ir ekologinių standartų gerinimą investavo 150 mln. dolerių.

(Bus daugiau)

2019.09.19