Sveikiname Sakartvelą, įgyvendinusį rinkimų sistemos reformą ir sklandžiai surengusį rinkimus sudėtingomis COVID-19 pandemijos sąlygomis, sakoma sekmadienį išplatintame Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareiškime dėl Sakartvelo parlamento rinkimų.
 
Kaip jau skelbta, spalio 31 dieną Sakartvelo (Gruzijos) piliečiai rinko naująjį parlamentą, priimsiantį svarbiausius šalies sprendimus artimiausiems ketveriems metus.
 
„Tarptautinių stebėtojų vertinimu, šiuose rinkimuose buvo laikomasi demokratinių standartų, procesas vyko sklandžiai ir laikantis įstatymų, nors ir neišvengta kai kurių pažeidimų bei incidentų, kuriuos raginame nedelsiant ištirti. Ruošiantis parlamento rinkimų antrajam turui (vyks lapkričio 21 dieną), kviečiame Sakartvelo politines partijas bei Centrinę rinkimų komisiją atsižvelgti į tarptautinių rinkimų stebėtojų pareikštas pastabas ir užtikrinti, kad antrojo turo rinkimų organizavimas ir jų rezultatai nekeltų jokių abejonių,
 
Šiuos parlamento rinkimus laikome svarbiu žingsniu, įtvirtinant demokratiją Sakartvele. Naujoji rinkimų sistema padidino politinių partijų ir piliečių pasitikėjimą demokratiniu procesu. Tikimės, kad ateityje toliau tobulinant rinkimų sistemą bus sudarytos galimybės platesniam politinių jėgų spektrui būti atstovaujamam parlamente“, – sakoma URM pareiškime.
 
URM pareiškia tikinti, kad po antrojo rinkimų turo suformuota valdančioji dauguma neatidėliodama imsis tolesnių Sakartvelo piliečiams svarbių reformų, ypač įgyvendindama Europos Sąjungos (ES) ir Sakartvelo Asociacijos susitarimą.
 
„Lietuva pasirengusi tęsti glaudų bendradarbiavimą su šalies piliečių pasitikėjimą užsitikrinusia Sakartvelo valdžia, toliau nuosekliai pasisakys už Sakartvelo nepriklausomybės stiprinimą bei teritorinio vientisumo atkūrimą ir teiks paramą Sakartvelui siekiant integruotis į ES ir NATO“, – sakoma Lietuvos URM pareiškime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.02; 03:00

Po ilgai trukusios įkaitų dramos Sakartvele paleisti 43 įkaitai. EPA-ELTA nuotr.

Po ilgai trukusios įkaitų dramos Sakartvelo banke paleisti 43 įkaitai, ankstų ketvirtadienį pranešė Sakartvelo užsienio reikalų ministerija.
Kaip praneša žiniasklaida, įkaitus paėmęs asmuo vilkėjo karinę uniformą ir reikalavo 500 000 dolerių išpirkos.
 
Šis ginkluotas užpuolikas trečiadienį paėmė įkaitais banko darbuotojus ir klientus. Incidentas įvyko Zugdidyje, Sakartvelo vakaruose. Užpuolikas į banką įsiveržė apie 14.30 val. vietos laiku. Po derybų su policininkais užpuolikas pradėjo paleidinėti įkaitus, tarp kurių buvo nėščia moteris.
 
Užsienio reikalų ministerija skelbia tęsianti tyrimą, bet nenurodė, ar užpuolikui buvo sumokėti kokie nors pinigai.
 
Sakartvelo žiniasklaidos paskelbtuose vaizduose matyti, kaip vyras, dėvėjęs galvos apdangalą ir rankoje laikęs granatą, išeina iš banko su trimis vyrais. Neaišku, kas tie trys vyrai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 10:28

Trečiadienį su Azerbaidžanu besiribojančiame Sakartvelo Kachetijos regione nukrito mažiausiai du nežinomos kilmės bepiločiai skraidymo aparatai. Tai pranešė Sakartvelo vidaus reikalų ministerija.
 
„Spalio 7 d. maždaug 18 val. 35 min. ir 18 val. 45 min. Sakartvelo vidaus reikalų ministerijai buvo pranešta, kad Kachetijos regiono Sanavardo ir Udabno kaimuose nukrito dvi bepilotės skraidyklės. Per incidentą žmonės nenukentėjo“, – sakoma žinybos pranešime.
 
Anot ministerijos atstovų, dronų kritimo vietose dirba ekspertai kriminalistai, kurie aiškinasi incidento aplinkybes.
 
Udabno kaimas yra už maždaug 50 kilometrų nuo sienos su Azerbaidžanu, o Sanavardas – Kachetijos teritorijos gilumoje.
 
Padėtis Kalnų Karabache vėl susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Baku teigia, kad jo armija užėmė kelis Kalnų Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas šią informaciją neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.08; 05:00

Lietuva pirmadienį pasisakė Žmogaus teisių tarybos 45-osios sesijos bendruosiuose debatuose dėl techninės pagalbos ir gebėjimų stiprinimo.
 
Nuolatinis Lietuvos atstovas ambasadorius prie Jungtinių Tautų Andrius Krivas išreiškė Lietuvos paramą Vyriausiosios žmogaus teisių komisarės (VŽTK) biuro veiklai teikiant techninę pagalbą Sakartvelui ir pasveikino Sakartvelo bendradarbiavimą su VŽTK biuru.
 
Lietuva taip pat išreiškė didelį susirūpinimą dėl toliau blogėjančios žmogaus teisių padėties Rusijos okupuotuose Sakartvelo regionuose Abchazijoje ir Cchinvalyje (Pietų Osetijoje), ypač dėl Rusijos vykdomo neteisėto „valstybės sienos“ žymėjimo, dėl kurio apribojama judėjimo laisvė, daroma neigiama įtaka žmonių teisėms į sveikatą, išsilavinimą ir nuosavybę. Lietuva priminė tvirtai remianti Sakartvelo suverenumą ir teritorinį vientisumą pagal tarptautiniu mastu pripažįstamas sienas.
 
Žmogaus teisių tarybą sudaro 47 išrinktos Jungtinių Tautų šalys narės. Šios organizacijos pagrindinis veiklos tikslas – skatinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms ir reaguoti į jų pažeidimus. Lietuva, kaip nurodoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, kandidatuoja į Žmogaus teisių tarybą 2022-2024 m. laikotarpiui, o šiuo metu dirba Taryboje stebėtojos statusu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.06; 03:00

Tamara Bačaliašvili

Saulius Kizelavičius

Sakartvele (Gruzija) nerimsta aistros dėl jaunos merginos mirties. Kol kas težinoma, kad 23 metų amžiaus tiksliųjų technologijų (IT) specialistė Tamara Bačaliašvili liepos 18 dieną išvažiavo savo nuosavu automobiliu iš namų Tbilisyje ir prapuolė.

Jos kūnas be gyvybės ženklų aptiktas maždaug už 65 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės. Kūną surado tik po penkių parų. Mergina gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.

Tačiau merginos tėvai mano, kad jų duktė buvo nužudyta. Mirusios merginos artimieji įsitikinę, jog Tamara, būdama profesionali programuotoja, atsitiktinai aptiko slaptus failus, įrodančius, kaip trys aukšto rango gruzinų pareigūnai įsipainioję į nelegalią prekybą ginklais. Esą mergina internete aptiko schemas, bylojančias, kaip oficialūs Sakartvelo pareigūnai slapta permeta ginklus armėnų separatistams į Kalnų Karabachą (tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui, tačiau šis kraštas iki šiol okupuotas armėnų separatistų). Prekyba sureguliuota taip, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei Azerbaidžanas, nei Turkija, nei kitos šalys nesusigaudytų. Net įtarimas nekristų, jog taip elgtis – įmanoma.

Todėl Tamaros artimieji prie Sakartvelo Generalinės prokuratūros rengia protesto mitingus. Jie reikalauja, kad būtų tiriama ne tik versija „pastūmėjo savižudybėn“, bet ir „žmogžudystė politiniais sumetimais“.

Kad Armėnija įvairiausiais būdais, vengdama tarptautinio dėmesio, bando apginkluoti Kalnų Karabachą okupavusią valdžią, jau rašėme remdamiesi armėniškais šaltiniais, pavyzdžiui, armenianreport.com. Pavyzdžiui, perpasakojome, kaip buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke skelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras buvo paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“. Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas įrodinėjo, jog esama faktų, skelbiančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą.

Kad nelegalus, slaptas ginklų tiekimas separatistams į Kalnų Karabachą įmanomas, byloja ir Maskvai adresuoti Azerbaidžano klausimai, ką reiškia tie dažni pastarojo meto rusų transporto lėktuvų skrydžiai į Armėniją ir į nuo Azerbaidžao atplėštą Kalnų Karabachą. Oficiali Rusijos valdžia dievagojosi, suprask, transporto lėktuvais Armėnijos ir Kalnų Karabacho pusėn gabenamos tik statybinės medžiagos. Jokių ginklų. Oficialusis Baku pareiškė, kad azerbaidžaniečiai tokiu Kremliaus paaiškinimu netiki. Išties, cementą ar plytas patogiau gabenti automobiliais ir traukiniais. 

Beje, Romela Mnacakanian portale ArmenianReport.com, analizuodama T.Bačaliašvili mirties aplinkybes, leido sau nepagarbiai pareikšti, jog gyvybės liepos 18-ąją netekusi gruzinė greičiausiai buvo „nervų kamuolys“. Kad „mergina buvo isteriška“, neva užtenka pasižiūrėti į jos portretą.

Toks ArmenianReport.com kategoriškumas dėl T.Bačaliašvili mirties aplinkybių leidžia manyti, jog ši istorija – kur kas painesnė ir sudėtingesnė, nei bando nuduoti oficialusis Jerevanas.

Parengta remiantis armenianreport.com ir haqqin.az pranešimais

2020.09.02; 08:16

Atsisveikinimo ceremonija. ELTA

Krašto apsaugos ministerijoje atsisveikinta su Sakartvelo gynybos atašė pulkininku Zviadu Šanava, kuriam už dvišalį bendradarbiavimą padėkojo ir atminimo dovanas įteikė krašto apsaugos viceministras Eimutis Misiūnas.
 
„Dvišalis gynybos bendradarbiavimas yra produktyvus ir abipusiai naudingas. Bendradarbiavimas ir toliau tęsiasi karinio švietimo ir mokymo srityse, pratybose, konsultacijose, dalijamasi patirtimi tokiose prioritetinėse srityse, kaip kibernetinis saugumas ir strateginė komunikacija“, – sakė viceministras E. Misiūnas.
 
Sakartvelo gynybos atašė Lietuvai plk. Z. Šanava pareigas ėjo nuo 2019 m. kovo mėn. Jis buvo paskirtas gynybos atašė Estijai ir Latvijai, rezidavo Vilniuje.
 
Lietuva visokeriopai remia Sakartvelo siekius tapti NATO ir Europos Sąjungos nare. Tarptautinė bendruomenė Abchaziją ir Pietų Osetiją, po 2008 m. Sakartvelo karo Rusija, laiko okupuotomis Sakartvelo teritorijomis.
 
Lietuva ir Sakartvelas aktyviai bendradarbiauja karinėje srityje. Sakartvelo atstovai mokosi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Lietuvos kariuomenės mokykloje, Karo medicinos tarnyboje, Baltijos gynybos koledže Estijoje.
 
Lietuva konsultuoja Sakartvelo kolegas strateginės komunikacijos, kibernetinės gynybos ir kt. klausimais. Sakartvelo kariai dalyvauja pratybose Lietuvoje, o Lietuvos kariai vyksta į pratybas Sakartvele. Lietuva kartu su kitomis Šiaurės ir Baltijos šalimis padeda kurti bendrą NATO ir Sakartvelo mokymo ir vertinimo centrą, jame dirba Lietuvos karininkas. 2017 m. ir 2019 m. Lietuva yra skyrusi finansinius indėlius į NATO patikos fondą, skirtą gynybos gebėjimų stiprinimo iniciatyvoms įgyvendinti.
 
Pastaruoju metu Lietuva ir Sakartvelas intensyvina bendradarbiavimą kibernetinio saugumo srityje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.18; 15:00

Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Penktadienį prie Rusijos ambasados, Boriso Nemcovo skvere, rengiama akcija, skirta galimai neteisėtiems Baltarusijos valdžios veiksmams pasmerkti. Organizatoriai kviečia dalyvius pareikšti nepritarimą tiek Astravo atominės elektrinės statyboms, tiek neskaidriems Baltarusijos prezidento rinkimams.
 
„Kviečiame visus susirinkti rugpjūčio 7 d. – Rusijos ir Sakartvelo karo pradžios dieną bei pirmojo autoritarų atominio projekto reaktoriaus paleidimo išvakarėse – ir pareikšti priešinimąsi represyvioms ir žeminančioms abiejų valstybių vadovų politikoms bei paramą Baltarusijos, Rusijos, Gruzijos, Ukrainos ir kitoms tautoms, kurios tapo jų aukomis“, – teigiama kvietime.
 
Anot organizatorių, Astravo AE projektas yra ekologiškai ir geopolitiškai pavojingas tiek Lietuvai, tiek patiems Baltarusijos piliečiams, kurie šiuo metu tūkstančiais žygiuoja miestų aikštėse, kovoja už sąžiningus ir skaidrius rinkimus bei savo teisę balsuoti.
Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Baltarusijos prezidentas, laikydamas save „suvereniteto garantu“, ir toliau padeda Vladimiro Putino režimui bei jo atominiam projektui, tuo pačiu persekiodamas, smurtaudamas, kalindamas ir kankindamas savo piliečius. Astravo AE – Rusijai priklausančios įmonės „Rosatom“ projekto – pirmąjį reaktorių planuojama paleisti dar iki Baltarusijos prezidento rinkimų kampanijos pabaigos, kuri jau pasižymėjo daugybe represijų, sulaikymų, piliečių bauginimo ir smurto prieš juos“, – rašoma kvietime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.07; 08:30

Vladimiras Arutiunianas

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt skaitytojams ukrainietiškas portalas gordonua.com seniai žinomas. Mes ne sykį informavome apie portalo savininko ir redaktoriaus Dmitrijaus Gordono parengtus sensacingus videointeviu su buvusiais slaptųjų tarnybų agentais ar į Vakarus iš Rusijos pasitraukusiais žymiais politikais.

Slaptai.lt skaitytojai galį prisiminti Gordonua.com pokalbius su, pavyzdžiui, buvusiu KGB karininku Jurijumi Švecu, į Didžiąją Britaniją pabėgusiu SSRS karinės žvalgybos aukšto rango darbuotoju Viktoru Suvoruvu, buvusiu Vladimiro Putino ekonomikos patarėjumi Andrėjumi Illarionovu.

Vienas iš paskutiniųjų Gordonua.com dėmesio vertų interviu – pokalbis su Rytų Ukrainoje prorusiškiems separatistams vadovavusiu buvusiu FSB atstovu Igoriu Girkinu, norom – nenorom atskleidusiu kai kurias Kremliaus intrigas prieš Kijevą.

Dabar – vėl įdomus pokalbis. Omenyje turime neseniai yotube.com kanale „Svečiuose pas Gordoną“ paskelbtą diskusiją su buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, kuris prisiminė 2005-ųjų metų gegužės 10 dieną, kai Tbilisyje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis.

Amerikos prezidento Dž.Bušo-jaunesniojo ir Gruzijos vadovo M.Saakašvilio susitikimai su gruzinais Laisvės aikštėje Tbilisio centre 2005-ųjų pavasarį baigėsi sėkmingai. Tačiau mirtinas pavojus tiek Amerikos, tiek Gruzijos vadovams buvo iškilęs. Labai nedaug trūko, kad tądien Laisvės aikštėje būtų sprogusi rankinė granata. Aukų išvengta tik todėl, kad granata nesprogo.  Ji tik sužeidė mergaitę (buvo pataikyta į vaiko galvą).

Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas sviedė sprogmenį į Gruzijoje viešėjusį JAV prezidentą, – žinome. Tai 27-metų amžiaus Tbilisio gyventojas Vladimiras Arutiunianas. Tiesa, šis jaunuolis buvo sulaikytas ne iš karto. Sučiupo jį po maždaug mėnesio remdamiesi lenkų žuralisto nufilmuotais kadrais (objektyvas aprėpė būtent tą vietą, iš kurios į šalies lyderius jaunuolis švysteltelėjo granatą). Suimamas nusikaltėlis priešinosi. Jis mirtinai sužeidė Gruzijos VRM Kontržvalgybos vadovą, pats irgi buvo sužeistas. Jo namuose rasta sprogmenų, šaudmenų.

Gruzijos psichiatrai nustatė, kad suimtasis – pakaltinamas. Jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. V.Arutiunianas iki šiol kali viename iš Gruzijos (Sakartvelas) kalėjimų. Visi prašymai pasigailėti arba bent jau sušvelninti bausmę – atmesti.

JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB) iškėlęs versiją, kad šis jaunuolis priklausė vienai iš teroristinių Armėnijos organizacijų. Gruzijos tyrėjai tuo metu daug dėmesio ir jėgų skyrė tirdami vadinamąjį Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką.

Verta priminti ir tai, kad Armėnijos bažnyčios lyderiai ne sykį kreipėsi į Gruzijos valdžią, prašydami V.Arutiunianą paleisti į laisvę. Juk tądien, kai buvo mesta granata, niekas nežuvo. Toks jų argumentas.

Kai kurie proarmėniški leidiniai buvo paskelbę net versijų, esą granata, sviesta į JAV prezidentą, tebuvo muliažas.

Žodžiu, intrigos dėl 2005-ųjų gegužės 10-osios įvykių tęsiasi iki šiol. Oficialusis Jerevanas stengiasi bet kokia kaina išlaisvinti V.Arutiunianą. Gal bijo, kad suimtasis vieną gražią dieną išduos užsakovus?

2020.07.04; 08:00

Rytų partnerystės politikos pasiekimams visada darė įtaką didelės ambicijos, kurias reikia išlaikyti ir pritaikyti skirtingiems partnerių interesams bei įsitraukimo lygiui, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ketvirtadienį dalyvaudamas neformalioje Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių užsienio reikalų ministrų vaizdo konferencijoje, kurioje buvo aptariami Rytų partnerystės politikos pasiekimai ir iššūkiai.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžė Rytų partnerystės politikos strateginę vertę ir akcentavo geopolitinį šios politikos aspektą.
 
„Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“, – sakė L. Linkevičius.
 
Ministras taip pat pabrėžė, kad būtina kuo greičiau sutarti dėl datos būsimam Rytų Partnerystės fiziniam viršūnių susitikimui, kuriame turėtų būti parengta ambicingus, ilgalaikius ir motyvuojančius tikslus nubrėžianti Bendroji deklaracija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.12; 03:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį telefonu kalbėjosi su Sakartvelo (Gruzijos) kolega Davidu Zalkalianiu. Ministrai aptarė pasirengimą birželį vyksiantiems renginiams – Europos Sąjungos (ES) ir Rytų partnerystės šalių užsienio reikalų ministrų bei lyderių vaizdo konferencijoms, taip pat pasidalijo informacija apie kovą su COVID-19 pandemija, aptarė kitas aktualijas.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas išreiškė paramą Sakartvelo siekiams integruotis į Europos ir euroatlantines struktūras ir pažymėjo, kad Lietuva toliau sieks, jog Rytų partnerystė išliktų tarp ES prioritetų ir būtų ambicingai plėtojama. Ministras, kaip teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paragino Sakartvelą kartu su kitomis asociacijos susitarimus su ES pasirašiusiomis valstybėmis – Ukraina ir Moldova – aktyviai dalyvauti artėjančiuose nuotoliniuose susitikimuose, išsakyti savo siekius dėl glaudesnių ryšių su ES.
 
Ministrai taip pat aptarė vidaus politinę padėtį Sakartvele, pasirengimą šį rudenį vyksiantiems parlamento rinkimams. L. Linkevičius pabrėžė kovo 8 dieną pasirašyto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos įgyvendinimo svarbą siekiant užtikrinti, kad rinkimai įvyktų laisvai ir demokratiškai. D. Zalkalianis užtikrino, kad reikalingos Konstitucijos ir įstatymų pataisos netrukus bus priimtos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.10; 06:28

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Ukraina laiko klaida Sakartvelo sprendimą atšaukti savo ambasadorių iš Kijevo dėl buvusio Sakartvelo prezidento, buvusio Odesos srities gubernatoriaus Michailo Saakšvilio paskyrimo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto vadovu, bet nesiims simetriškų veiksmų.
 
Tai penktadienį žurnalistams pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
„Nieko nepaisydami, mes neatšauksime savo ambasadoriaus į Ukrainą jokioms konsultacijoms, nes santykiai tarp mūsų šalių gyvuoja ilgiau negu bet kurios šalies bet kuri vadovybė“, – pabrėžė jis.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
 
Anot V. Zelenskio, jis laiko klaidingu Sakartvelo sprendimą atšaukti ambasadorių, kadangi M. Saakašvilio paskyrimas – Ukrainos vidaus reikalas. „Man atrodo, kad tai – Sakartvelo klaida. Manau, jog po konsultacijų visos šalys supras, kad kiekvienoje valstybėje kadrų politika yra tik tos valstybės ir joje gyvenančių piliečių reikalas. Tai mūsų sprendimas – mūsų vidaus politika“, – pažymėjo Ukrainos lyderis. Jis priminė, kad M. Saakašvilis yra Ukrainos pilietis, ir „Ukrainos prezidentas paskyrė jį Reformų tarybos prie Ukrainos prezidento vykdomojo komiteto vadovu“.
 
V. Zelenskis taip pat pareiškė esąs įsitikinęs, kad Ukrainos ir Sakartvelo santykiai yra puikūs.
 
Anksčiau penktadienį Gruzijos URM atšaukė savo ambasadorių Ukrainoje Teimurazą Šarašenidzę į Tbilisį konsultacijų dėl buvusio Sakartvelo prezidento ir buvusio Odesos srities gubernatoriaus M. Saakšvilio paskyrimo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto vadovu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 00:30

Sakartvelo medikams vargais negalais pavyko paguldyti į ligoninę 10 Bolnisio rajono Muševanio kaimo gyventojų, kuriems buvo patvirtintas koronavirusas. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Bolnisio municipaliteto vadovas Davidas Šerazadišvilis.
 
„Dabar kaime ramu. Mes susitikome su dalimi jo gyventojų, su tais, kurie protestavo. Mes juos įtikinome, kad būtina hospitalizuoti žmones ir juos gydyti. Jie su mumis sutiko, viską suprato teisingai“, – sakė meras.
 
Gydytojai nuo penktadienio mėgino nugabenti infekuotuosius į ligoninę. Medikų pasirodymas kaime penktadienį sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Jie tikino, kad kaime nėra infekcijos ir visi žmonės sveiki. Medikams teko iškviesti policiją. Bet atvykus pareigūnams padėtis Muševanyje dar labiau susikomplikavo.
 
Kaip pranešė Sakartvelo žiniasklaida, žmonės apmėtė greitosios pagalbos ir policijos automobilius akmenimis ir pagaliais. Policininkai ir gydytojai turėjo palikti kaimą, jie grįžo ten tik šeštadienį. Šįsyk jų misija buvo sėkminga.
 
Bolnisio ir kaimyninis Marneulio rajonai dėl koronaviruso epidemijos paskelbti griežto karantino zonomis. Įvažiuoti ir išvažiuoti iš ten griežtai draudžiama.
 
Naujausiais duomenimis, Gruzijoje nustatyti 582 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, aštuoni infekuotieji mirė.  
 
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugumą pasaulio šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius viršijo 3,2 milijono, mirė daugiau kaip 230 tūkstančių infekuotųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.02; 00:30

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos Prezidento veiklos uždavinių – užsienio politika.

Tiesa, jei Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien ypatingai daug dėmesio skiria sveikatos problemoms, tai nereiškia, kad jis dubliuoja Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pareigas. Juk situacija dėl siautėjančio koronaviruso – išskirtinė. Būtų keista, jei Prezidentui nerūpėtų, daugėja ar mažėja susirgimų dėl COVID-19. Jei Prezidentas smulkmeniškai domisi šalies ekonomika, – taip pat nėra blogai. Mat padėtis – ypatinga. Lietuva dar niekad nebuvo patekusi į tokią sudėtingą padėtį. Domėdamasis verslo perspektyvomis šalies vadovas nedubliuoja premjero Sauliaus Skvernelio pareigų.

Ir vis dėlto Lietuvos vadovui nederėtų užmiršti, kad jam netinka itin smulkmeniškai ir juolab – itin dažnai gilintis į medicinos ar ekonomikos reikalus. Prezidentui galvą pirmiausia turėtų skaudėti dėl kitų klausimų.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Štai daugiau dėmesio skirti chaosui, kilusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, – sveikintina iniciatyva. Štai rūpintis užsienio politika, pavyzdžiui, birželio 18 dieną numatyto Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių viršūnių susitikimo sėkme, – ne tik gražu, prasminga, bet ir pragmatiška. Per pastarąsias dvi savaites surengti konferenciniai pokalbiai su Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Moldovos ir Azerbaidžano lyderiais, – neabejotinai sveikintinas sumanymas. Juk kitų ES šalių prezidentai, regis, tokiais pokalbiais negali pasidžiaugti.

Tik vėl – pokalbis nelygu pokalbiui. Galima pilstyti iš tuščio į kiaurą keičiantis vien gražiais žodeliais arba rimtai nagrinėti skaudžias temas. Dabar, kai jau atidžiai perskaityti visi Prezidento Komunikacijos grupės išplatinti pranešimai apie Gitano Nausėdos diskusijas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių prezidentais Aliaksandru Lukašenka, Ilhamu Alijevu, Volodymiru Zelenskiu, Solome Zurabišvili, Igoriu Dodonu ir Armenu Sarkisianu, – įmanoma susidaryti bent paviršutinišką įspūdį, kokie akcentai pasirinkti.

Ar prezidentas G.Nausėda nepadarė klaidų, rinkdamasis temas? Sakykim, ar buvo teisinga, kalbantis su Moldovos prezidentu Igoriu Dodonu, neužsiminti apie Padniestrės žaizdą?

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taip pat visiems puikiai žinoma, kad problematiškiausia Rytų partnerystės programoje dalyvaujanti šalis – Armėnija. Ji vienintelė iš šio šešeto elgiasi agresyviai – iki šiol okupavusi apie 20 proc. kaimyninės šalies žemių. Turiu omenyje iš Azerbaidžano maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėštą Kalnų Karabachą. Oficialusis Jerevanas iki šiol begėdiškai ignoruoja visos tarptautinės bendruomenės, įskaitant NATO ir ES šalis, nuomonę, jog Kalnų Karabachą privalu grąžinti Azerbaidžanui. Tokios tarptautinės taisyklės.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tačiau šiuo metu neteisėtai Kalnų Karabachą administruojančios jėgos demonstratyviai rengia pompastiškus rinkimus, kurių nepripažįsta Vakarai, skelbia stebuklines pasakas, esą Kalnų Karabache gyvenanti kažin kokia išskirtinė tauta, turinti teisę atsiskirti nuo Azerbaidžano, nuolat apšaudo azerbaidžaniečių karius pasienio ruožuose, neleidžia maždaug milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių grįžti į gimtuosius namus, viešai, oficialiai nepasmerkė savo teroristinių organizacijų, sakykim, ASALA, kurios 1973 – 2002 metais rengė kruvinus teroro aktus Europos, JAV ir Australijos miestuose (235 teroro aktai, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas į gyvybę, paimti 105 įkaitai).

Žvelgiant priekabiai net Baltarusija – mažiau problemiška šalis nei Armėnija. Jei oficialusis Minskas ir neteisingai pasielgė, statydamas Astravo atominę jėgainę vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos – Lietuvos sienos, jis atominę elektrinę vis tik pastatė savo žemėje. Baltarusija šiuo metu nėra užgrobusi nė pėdos svetimų žemių. Taip pat – ir Ukraina, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova.

Vienintelė Armėnija elgiasi agresyviai, iššaukiančiai – tarsi būtų mažytė Rusija. Būtent ji, prisidengdama Rusijos karine galia (Giumri mieste ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė), jau keletą dešimtmečių šantažuoja savo kaimynę – Azerbaidžaną.

Kalbantis su Armėnijos vadovais – visa tai privalu žinoti. Ar Lietuvos Prezidentas G.Nausėda, rengdamas konferencinius pokalbius su Jerevanu ir Baku, turėjo tai omenyje?

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Nežinau, nesu tikras. Štai Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jis priminė, jog Lietuva turi kategoriškai neigiamą požiūrį į Astravo AE. O va Armėnijos prezidentui A.Sarkisianui nepriminė, jog Armėnija privalo paklusti Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms pasitraukti iš Kalnų Karabacho. Apie šią tarptautinės bendruomenės nuostatą – nė žodžio.

Austrijos sostinė Viena, kur 1984 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai surengė išpuolį prieš Turkijos diplomatą Erdoganą Ozeną

Bent jau tokią nuomonę leidžia susidaryti oficialiai paskelbti Prezidento Komunikacijos grupės panešimai apie pokalbius (visi pranešimai publikuoti portale slaptai.lt) su Baku ir Jerevanu.

Perskaičius Prezidento komunikacijos pranešimus, įsidėmėjau ir daugiau keistų nutylėjimų. Pavyzdžiui, G.Nausėda tvirtino, jog Lietuva remia tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorinį vientisumą. G.Nausėda taip pat tvirtino esąs susirūpinęs dėl Ukrainos ir Sakartvelo saugumo bėdų, kurias kelia karinės Rusijos pajėgos. O pranešime, paskelbtame po pokalbio su I.Alijevu, neradau akcento, jog Lietuva remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jog Lietuva susirūpinusi Kalnų Karabacho ateitimi.

Igoris Dodonas. Presedinte.md nuotr.

Jei tokie žodžiai pokalbio metu buvo ištarti, bet tiesiog nepateko į pranešimus, – viena. Bet jei G.Nausėda apie tai nė neužsiminė, kalbėdamasis su prezidentu I.Alijevu, – ar tai nėra klaida? Kalbėtis su Azerbaidžano vadovais nepaklausiant jų bent jau apie iš Kalnų Karabacho išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, – netaktiška.

Norėdamas sužinoti, ar tikrai pokalbiai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais klostėsi taip, kaip aprašyta oficialiuose pranešimuose, nusiunčiau Prezidentūros Komunikacijos grupei keletą klausimų.

Štai jie:

1.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš keletą dienų kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės reikalų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, pareiškė paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, t.y. ar pabrėžė, kad Lietuva remia Azerbaidžano pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų, kurie šiuo metu okupuoti svetimų pajėgų; taip pat – ar domėjosi, kaip šiuo metu gyvena iš Kalnų Karabacho išvyti azerbaidžaniečių pabėgėliai?

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės problemų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, domėjosi, kada Armėnija įvykdys tarptautinės bendruomenės reikalavimus – patrauks karines pajėgas iš Kalnų Karabacho, t.y. kada Jerevanas grąžins Azerbaidžanui šiuo metu neteisėtai administruojamą regioną?

3.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų parnerystės reikalų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, teiravosi, kada oficialusis Jerevanas žada atsisakyti Rusijos karinės bazės, dislokuotos Giumri regione, paslaugų?

Kol kas – tylu. Jokio atsakymo.

2020.05.01; 10:00

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, tęsdamas pokalbius su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių lyderiais dėl artėjančio viršūnių susitikimo birželio 18 d., konferenciniu skambučiu bendravo su Sakartvelo vadove Salome Zurabišvili.

Prezidentas apgailestavo, kad dėl susiklosčiusios padėties teko atšaukti planuotą vizitą į Sakartvelą gegužės 26 d., šaliai minint 102-ąsias nepriklausomybės metines.

Pokalbio metu daugiausia dėmesio skirta Rytų partnerystės darbotvarkės aptarimui. Sutarta, kad ES Rytų partnerystės rezultatai būtų orientuoti į ilgalaikius motyvuojančius ir ambicingus įsipareigojimus tiek iš ES, tiek iš Rytų partnerystės šalių. Lietuva palaiko Sakartvelo euroatlantinės integracijos aspiracijas ir ragina aktyviai imtis efektyvaus Asociacijos susitarimo įgyvendinimo. Šalies vadovas priminė, kad Lietuva aktyviai dalyvauja ES Rytų partnerystės politikos formavimo ir įgyvendinimo procese.

Kalbėta apie saugumo situaciją Sakartvele. Akcentuota, kad šiuo iššūkių kupinu laikotarpiu ypač svarbu aktyviai sekti Rusijos veiksmus regione. Prezidentas išreiškė susirūpinimą konflikto eskalavimu Pietų Osetijoje ir pandemijos laikotarpiu intensyvėjančia borderizacijos grėsme.

Šalies vadovas ragina transatlantinės bendrijos nares ginti Rytų partnerystės šalių nacionalinio saugumo interesus ir stiprinti bendradarbiavimą kibernetinio saugumo, hibridinių grėsmių srityse.

Pokalbyje aptarti ir Sakartvelo vidaus politikos klausimai, ypač naujos parlamento rinkimų įstatymo keitimo iniciatyvos įgyvendinimas. Pasidalyta informacija apie koronaviruso plitimo dinamiką šalyse ir pasiteisinusias viruso užkardymo priemones. Lietuva priminė skyrusi Sakartvelui humanitarinę paramą medicininėmis priemonėmis. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva palaiko ES paramos programą trečiosioms šalims kovai su koronaviruso pasekmėmis ir išreiškė įsitikinimą, kad ES ir Rytų partnerystės šalių solidarumas ir vienybė stiprės.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2020.04.30; 17:08

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00

Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia pokalbius su Rytų partnerystės iniciatyvai priklausančių šalių lyderiais. Pirmadienį Lietuvos vadovas ketina susisiekti su Azerbaidžano ir Ukrainos vadovais ir aptarti ES Rytų partnerystės politikos prioritetus ir šios iniciatyvos tolesnę reformų eigą. Dėmesio, kaip Eltą informavo prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis, ketinama skirti ir koronaviruso plitimo situacijai su ES bendradarbiausiančiose šalyse.
 
Pastarąją savaitę konferenciniu skambučiu G. Nausėda kalbėjosi su Baltarusijos vadovu Aleksandru Lukašenka, taip pat įvykius aptarė su Moldovos lyderiu Igoriu Dodonu. Šią savaitę Prezidentūra planuoja susisiekti ir su Sakartvelo bei Armėnijos vadovais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 00:30

Seimo narė Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas teigia, kad trečiadienį komiteto atliekamame tyrime dėl parlamentarės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais bus apklausiami parlamentarai Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Bakas bei Virgilijus Alekna.
 
Tuo metu L. Kasčiūnas Eltai teigė, kad kol komitete nebus apklaustas premjeras Saulius Skvernelis, jie į jokius klausimus neatsakinės.
 
Seimo NSGK trečiadienio darbotvarkėje numatoma tęsti tyrimą dėl parlamentarės I.Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais bei informacijos, gautos iš Valstybės saugumo departamento (VSD) netinkamo panaudojimo.
 
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

NSGK tyrimą buvo sustabdęs, nes opozicijai sausio pabaigoje pasiūlius, NSGK nutarė kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją bei Seimo Teisės departamentą, siekiant išsiaiškinti, ar teisiškai būtų galima stabdyti parlamentinį tyrimą, surengti apkaltos procedūrą I. Rozovai, sulaukti Konstitucinio Teismo išvadų ir tada vėl tęsti tyrimą.
 
Kovo 12 d. Seimo etikos ir procedūrų komisija pateikė išvadą, kad Seimo statutas nenumato laikinųjų komisijų ir nuolat Seime veikiančių komitetų ir komisijų veiklos sustabdymo. Todėl NSGK privalo vykdyti Seimo valią ir iki balandžio 30 d. atlikti tyrimą bei pateikti jo išvadas.
 
„Priėjome prie paskutinės, trečiosios, dalies, bus apklausti visi Seimo nariai, kurie galimai nuslėpė informaciją ir galimai manipuliavimo žvalgybiniais duomenimis“, – Eltai sakė D. Gaižauskas.
 
L. Kasčiūnas: neatsakinėsime į klausimus, kol nebus apklaustas premjeras
 
Tuo metu L. Kasčiūnas teigė, kad neatsakinės į NSGK klausimus, kol į juos neatsakė ir premjeras Saulius Skvernelis.
 
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Viskas priklausys nuo to, ar ministras pirmininkas dalyvaus. Jis turi būti apklaustas kartu, pirmiausia todėl, kad jis yra priėmęs susijusių sprendimų dirbti su šia politine jėga, kurioje yra I. Rozova. Jis yra šios koalicijos Vyriausybės vadovas. Jis prisiima atsakomybę ir jis taip pat turėjo informaciją apie I. Rozovą. Mes matome, kad jis vengia apie tai kalbėti. Tai natūralu, kad mes pasirengę kalbėti, kai premjeras atsakys į klausimus. O aš matau, kad jis nesiruošia to daryti. Tai kodėl mes tai turime daryti? Jis, kaip Vyriausybės vadovas, nusprendęs dirbti koalicijoje kartu su I. Rozova, yra labiau atsakingas nei opozicija šiuo atveju“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
 
Į trečiadienio komiteto darbotvarkę yra įtraukta ir premjero S. Skvernelio apklausa, bet, pasak D. Gaižausko, premjeras į klausimus yra atsakęs raštu, todėl posėdyje nedalyvaus.
 
„Opozicija paprašė iškviesti premjerą, nors S. Skvernelis jau buvo raštu atsakęs dėl šito klausimo ir kokius jis sprendimus priėmė gavęs informaciją. Bet opozicijai, kiek suprantu, neužtenka to paties rašto ir nori vienaip ar kitaip prisidengti premjeru, todėl nori jį iškviesti. Tame posėdyje (kai buvo sprendžiama dėl premjero apklausos. – ELTA) dalyvavo opozicijos dauguma ir paprašė dar kartą iškviesti S. Skvernelį ir kad jis pakartotų žodžiu, tai, ką jis buvo išdėstęs raštu. Nežinau, kodėl jie tai padarė, bet jie bandė dar kartą iškviesti premjerą. Premjeras yra atsakęs į klausimus raštu, tai ir jam, mano nuomone, dalyvauti nereikia. Čia kviečia tie, kuriuos ir pačius apklausti reikia. Tai jie dabar tuo prisidengdami tą žaidimą ir žaidžia“, – sakė D. Gaižauskas.
 
L. Kasčiūnas tuo metu pažymi, kad premjero atsakymas raštu į NSGK klausimus yra nepakankamas. „Jis į klausimus atsakė trimis sakiniais“, – sakė L. Kasčiūnas.
 
D. Gaižauskas sakė, kad nenustebtų, jei šie keturi parlamentarai iš tiesų nuspręstų neatsakinėti į klausimus. „Iš viso reikėtų nagrinėti, kaip tyrimo objektai gali būti ir tyrimo dalyviai, tyrėjai. Nesąmonė. Dabar, kuomet atėjo laikas juos pačius apklausti, tai jie trukdo visais įmanomais būdais tyrimui. Nenustebčiau, kad jie atsisakytų rytoj duoti parodymus neva premjeras neatėjo“, – sakė D. Gaižauskas.
 
Anot D. Gaižausko, kadangi komitetui nenumatyta galimybė nušalinti pačius komisijos narius, tai nusišalinti jie turėtų patys. Pasak jo, tai buvo pažymėta ir Seimo etikos ir procedūros komisijos.
 
„Komisija taip ir pasakė, kadangi nėra tokio priverstinio nušalinimo, tai jie turėtų patys nusišalinti. Bet, žinoma, tai nuo jų moralės priklauso. Tai jie ir sėdi. Čia absurdas, kai patys tyrimo tyrėjai yra apklausinėjami“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Seimo etikos ir procedūrų komisija pateikė atsakymą, kad parlamentarams nusišalinti nuo NSGK vadovaujamo tyrimo nereikia. „Seimas, priimdamas sprendimą pavesti tyrimą atlikti komitetui, išreiškė pasitikėjimą ten dirbančiais Seimo nariais ir mano, kad komitetas galės priimti objektyvius sprendimus. Todėl komisija mano, kad NSGK nariai L. Kasčiūnas, V. Bakas, V. Alekna turi teisę dalyvauti tyrimą atliekančios laikinosios tyrimo komisijos veikloje ir neprivalo nusišalinti“, – teigiama atsakyme.
 
Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

ELTA primena, kad rugpjūčio pradžioje į parlamentarus kreipėsi Sakartvelo parlamento Europos reikalų komiteto vicepirmininkas Giorgis Kandelakis, ragindamas Lietuvos Seimą nutraukti ryšius su Tarpparlamentine ortodoksų asamblėja, kurios veikla sukėlė neramumus Tbilisyje, dalyvauja ir Lietuvos parlamentarė I. Rozova. Pasak Sakartvelo atstovo, šios organizacijos veikla tapo dominuojama Maskvos, o dalyvavimas jos veikloje tik padeda įgyvendinti Rusijos darbotvarkę.
 
Tuomet Seimas NSGK pavedė atlikti tyrimą dėl parlamentarės I. Rozovos ryšių su rusų diplomatais ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tyrimas atliekamas ir dėl atliktų politikų veiksmų, gavusių VSD informaciją apie I. Rozovos veiklą.
 
Paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje dėl I. Rozovos patikrinimo teigiama, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė.
 
Taip pat VSD pažymi, kad I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS).
 
VSD pažymoje teigiama, kad I. Rozova palaikė kontaktus su Rusijos generaliniu konsulu Klaipėdoje V. Malyginu. Pažymėtina, kad V. Malyginas 2014 m. balandžio mėnesį buvo išsiųstas iš Lietuvos dėl veiklos, nesuderinamos su diplomatiniu statusu. V. Malyginas yra siejamas su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
 
Komitetas aiškinasi, kokius sprendimus, susipažinęs su medžiaga apie I. Rozovą, priėmė Seimo pirmininkas V. Pranckietis bei kiti informaciją gavę Seimo nariai. NSGK nesutapus parlamentarų nuomonėms dėl komisijos tikslingumo, opozicija, nelaukdama komiteto išvadų, sausį nusprendė rinkti Seimo narių parašus sudaryti apkaltos komisiją dėl parlamentarės I. Rozovos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.14; 19:20

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.

Rusenantis Padniestrės konfliktas

Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.

Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.

O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).

Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.

Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai

Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.

Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.

Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas“

Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).

Nėra tokios tautos

Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).  

Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.

Moldovos vėliava

Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA

Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.

Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.

Moldovos klaida

Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.

Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas. 

Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.

Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.

Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.

Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.

Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?

Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.

Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.

Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.   

2020.03.26; 08:00

Tbilisio skveras. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinė Karalystė (JK) ir JAV ketvirtadienį apkaltino Rusijos karinę žvalgybą dirigavus „beatodairiškai“ kibernetinių atakų kampanijai prieš Sakartvelą praėjusiais metais.
 
2019 metų spalio pabaigoje įvykdytos masinės kibernetinės atakos metu buvo įsibrauta į maždaug 2 000 interneto svetainių Sakartvele, tarp kurių prezidentės, teismų ir žiniasklaidos agentūrų svetainės.
 
Kibernetinių atakų paveiktose svetainėse, be kita ko, buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“
 
„Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) beatodairiška ir begėdiška kibernetinių atakų kampanija prieš Sakartvelą – suverenią ir nepriklausomą valstybę – yra visiškai nepriimtina“, – teigiama JK užsienio reikalų sekretoriaus Dominico Raabo pareiškime.
 
„Rusijos vyriausybė turi aiškų pasirinkimą: toliau laikytis agresyvaus elgesio modelio kitų šalių atžvilgiu, arba tapti atsakinga partnere, kuri gerbia tarptautinę teisę“, – pridūrė JK sekretorius.
GRU emblema – skraidančioji pelė
 
GRU yra pagrindinė Rusijos karinės žvalgybos tarnyba. Ji buvo susieta su virtine įvairių didelių kibernetinių atakų, įskaitant įsilaužimą į JAV Demokratų nacionalinio komiteto (DNC) serverius prieš Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu 2016 metais.
 
JAV nurodė, kad GRU pagrindinis specialiųjų technologijų centras įvykdė kibernetines atakas prieš Sakartvelą.
 
„Kibernetinės erdvės stabilumas priklauso nuo atsakingo valstybių elgesio“, – nurodė JAV.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 03:00

D.Trump. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos žiniasklada jau ne sykį pranešė, kokį planą Donaldas Trampas (Trumpas) antradienį pristatė Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu (Benjaminas Netanyahu).

Pirmasis įspūdis – slogus. Tai – visiškas Palestinos lūkesčių ignoravimas. Beje, teisėtų lūkesčių.

Pavyzdžiui, remiantis naujuoju planu, Jeruzalė lieka „nedaloma Izraelio sostine“, nors Jeruzalė – taip pat ir palestiniečiams šventas miestas.

Tiesa, susitarimas taip pat ragina, kad žydai mažiausiai ketverius metus įšaldytų Izraelio gyvenviečių statybas (naujų nebestatytų), tačiau tuo pačiu plano nuostatos leidžia Izraeliui išlaikyti daugumos jau pastatytų neteisėtų gyvenviečių kontrolę. Kitaip tariant, žydamas nereikės pasitraukti iš daugelio šiuo metu neteisėtai apgyvendintų (užimtų) teritorijų.

Žodžiu, plano sudarytojai kategoriškai reikalauja, kad palestiniečiai anksčiau įkurtas žydiškas nausėdijas Vakarų krante pripažintų neginčijama Izraelio teritorija.

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taigi nors plane numatoma nuolaidų Palestinai, įtraukiant ir jos dabartinės teritorijos padvigubinimą, vis dėlto šis planas verčia palestiniečius peržengti liniją, kurią jie skelbė esant neperžengtiną, – jie prievartaujami anksčiau įkurtas nausėdijas Vakarų krante pripažinti esant Izraelio teritorija.

Dėl tų nausėdijų dera prisiminti 1967-uosius metus. 1967 metais per Šešių dienų karą Izraelis, be kita ko, užkariavo Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas. Jungtinės Tautos šias teritorijas vadina okupuotomis, neteisėtai apgyvendinamomis (tik iš tada taip pat užimto Gazos Ruožo Izraelis pasitraukė).

Ką dar žinome apie šį Izraeliui palankų D.Trampo žingsnį? JAV vadovas planą vadina „realistišku dviejų valstybių principu pagrįstu sprendimu“. Palestiniečių vadovybė griežtai atmeta JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašytą Artimųjų Rytų planą. Šis planas „atsidurs istorijos šiukšlyne“, kategoriškai pareiškė palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas. D.Trumpo planą jis viešai pavadino „mėšlu“, o ne šimtmečio susitarimu“.

Gazos Ruožą kontroliuojantis islamistų judėjimas „Hamas“ planą be užuolankų pavadino nesąmone. Šis judėjimas, kaip ir palestiniečių prezidentas, mano, jog Vašingtonas trukdo palestiniečiams Vakarų Krante ir Gazos Ruože įkurti savo valstybę su sostine Rytų Jeruzale.

Koks turėtų būti Lietuvos požiūris į šį D.Trampo žingsnį? „Lietuvos ryto“ televizijoje neseniai stebėjau beveik 20-ies minučių trukmės interviu su Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala ir Vilniaus Universiteto lektoriumi Šarūnu Rinkevičiumi. Negaliu sakyti, jog lrytas.lt laida buvo neįdomi, paviršutiniška. Abu pašnekovai užtektinai išsamiai, argumentuotai išdėstė savo nuomonę, kaip į Vašingtono dovaną Izraeliui žiūri kitos šio neramaus regiono valstybės, ar regione gali kilti nauji rimti karai, ar palestiniečiai turi užtektinai jėgų priešintis…

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Visa tai, žinoma, ir įdomu, ir svarbu. Bet nei lrytas.lt žurnalistas, nei jo pašnekovai, mano supratimu, nesvarstė svarbiausios dilemos – kaip šis D.Trumpo sprendimas, t.y. leidimas žydamas įsitvirtinti neteisėtai okupuotose palestiniečių teritorijose, įtakos Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija), Moldovos, Azerbaidžano pastangas susigrąžinti dėl Rusijos ir Rusijos – Armėnijos agresijos prarastas savas žemes?

Ar tik D.Trumpas neskatina Vladimiro Putino elgtis dar agresyviau? Jei Izraeliui leidžiama ne tik okupuoti svetimas žemes, bet ir po kelių dešimtmečių jas neteisėtai apgyvendinti saviškiais, kodėl tada Rusijai neleidžiama okupuoti Padniestrės, Krymo, Abchazijos, o Armėnijai – užimti Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?

Man regis, V.Putinas dabar turi moralinę teisę priekaištauti Amerikai, taikančiai ekonomines sankcijas dėl, sakykim, neteisėtai okupuoto Krymo, nes kitu atveju JAV remia Izraelio pastangas visiems laikams įsitvirtinti iš palestiniečių jėga ir klasta atimtose teritorise. Jei ekonominės sankcijos taikomos Rusijai, tai ir Izraelis nusipelno ne pagyrimų, ne paramos, bet ekonominių trukdžių – ar ne taip? Kitaip turime dvigubus standartus.

Todėl ir klausiu: ar tik nenutiko būtent taip, kad Kremliaus agresoriams ir į juos panašiems grobikams dabar atrišamos rankos gvieštis naujų teritorijų…

Štai kas mane labiausiai neramina.

2020.01.30; 12:00