Raičichinsko miestas

Antanas Rašimas

Ši kriminalinė istorija – beveik dešimties metų senumo. Bet dabar vėl iškilo į paviršių – audrina tiek Azerbaidžano, tiek Armėnijos visuomenes.

Incidentas, apie kurį papasakosime, užfiksuotas 2011 metų gruodžio mėnesį, kai Rusijos Federacijos Amūro srityje (miestas – Raičichinskas) buvo nušautas azerbaidžaniečių tautybės vyras. Žmogžudyste įtariamas asmuo – tūlas Misakas Lazarianas, restorano, kuriame kilo muštynės, savininkas.

Po to, kai užeigoje nuaidėjo šūvis, nusinešęs vieną gyvybę, verslininkas M. Lazarianas pasislėpė nuo Rusijos teisėsaugos bėgdamas … į Armėniją. Ankstesnioji Armėnijos valdžia M. Lazarianui buvo atlaidi – nedraudė visus tuos metus laisvai gyventi šalyje (jis tik privalėjo raštiškai pažadėti, kad be teisėsaugos leidimo nepaliks Armėnijos). Seržo Sargsiano valdžia beveik dešimtmetį demonstravo, kad M. Lazarianas nieko blogo nepadarė. Tik pamanyk – nušovė azerbaidžanietį!

Į valdžią atėjus Nikolui Pašinianui situacija kiek pasikeitė. Dabar M. Lazarianas uždarytas viename iš Armėnijos laikinojo sulaikymo izoliatorių. Areštuotas jis 60-čiai parų. Kol paaiškės, ar oficialusis Jerevanas sutiks patenkinti Rusijos ekstradicijos prašymą – išduoti įtariamąjį. Pats M. Lazarianas labai bijo, kad bus išduotas Rusijos teisėsaugai (turi Rusijos pilietybę). Būtent dėl šios priežasties jis paprašė politinio prieglobsčio Armėnijoje. O kad atrodytų įtikinamiau – paskelbė bado akciją. Suprask, kitaip bus pažeistos jo žmogaus teisės, jei vis tik teks atsakyti už savo poelgį 2011 metų gruodžio mėnesį.

Šiandien dar keblu nuspėti, koks bus paskutinysis Armėnijos žodis. Premjeras N. Pašinianas pakliuvęs keblion padėtin. Teisė ir teisingumas reikalauja išduoti įtariamąjį, politinė konjunktūra ragina pasielgti priešingai.

Armėnijos žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose jau gausu M. Lazariano gynėjų – jie labai garsiai šaukia, esą jų tautietis nepadarė nieko blogo, juk nušovė azerbaidžanietį. Jie bando suformuoti nuomonę: jei Armėnijos teisėsauga išduos armėną Rusijos teisėsaugai dėl nušauto azerbaidžaniečio, – išduos Armėnijos interesus.

Armėnijos politlogas Gagikas Ambarianas savo socialinėje paskyroje Facebooke net pareiškė, viską apversdamas aukštyn kojomis: dėl šio incidento kaltas Baku, kadangi užsienyje gyvenančius azerbaidžaniečius neva skatina agresyviai persekioti po visą pasaulį išsibarsčiusius armėnus.

2020.04.06; 15:00

Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
hodzaly_3
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai“. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

Chodžaly aukoms atminti

Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.

Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.

Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.

Tragedijos chronika

Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

hodzaly_3
Hodžaly aukos

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.“

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.

Nikolos Pašiniano fantazijos

Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.

Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.

Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.

Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.

Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.

Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.

Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.

2020.02.24; 07:32

Armėnijoje neseniai vykusius neeilinius parlamento rinkimus triuškinamai (70%  balsų) laimėjo Nikolo Pašiniano šalininkai, praėjusį pavasarį taikiais protestais nuvertę beveik dvi dešimtis metų šalį valdžiusius respublikonus. Daugeliui pasirodė keista, kad Kremlius nepasveikino nugalėtojų su pergale.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Generolą išlaisvino už priimtiną užstatą

Rinkimų išvakarėse kažin kokios jėgos mėgino sukompromituoti visus pastaruosius septynis mėnesius su korupcija energingai kovojusią naująją valdžią, tačiau rinkėjų nuotaikų tai, atrodo, nė kiek nepakeitė. Užtat aikštėn iškilo kai kurios šalies pareigūnų veiklos aplinkybės, vienur kitur žiniasklaidoje pavadintos „sensacingomis“. Praėjusią vasarą Armėnijoje būta daug įvykių ir dabar sužinota, kodėl šalies specialiosios tarnybos, o gal ir teismai galėjo veikti būtent taip, o ne kitaip.  

Liepos 27-ąją, apie vidudienį, Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė Armėnijos specialiųjų tyrimų tarnybą pateikus kaltinimą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (rus. ОДКБ) generaliniam sekretoriui Jurijui Chačaturovui baudžiamoje byloje dėl protestų Armėnijoje 2008 metais. Išvakarėse jį apklausė kaip liudytoją – tais metais jis tarnavo Armėnijos kariuomenėje. Kaltinamasis savo kaltės nepripažino. Šioje byloje dėl grupės asmenų su išankstiniu susitarimu kėsinimosi nuversti konstitucinę santvarką taip pat kaltinamas buvęs gynybos ministras Mikaelis Arutunianas; paskelbta jo tarptautinė paieška. Be to, teismas Jerevane pradėjo nagrinėti prašymą dėl buvusio Armėnijos prezidento Roberto Kočariano suėmimo.

Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra

Leidinys trumpai priminė, kad 2008 metų vasaryje Armėnijos prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas. Armėnijos opozicija, vadovaujama irgi į šį postą pretendavusio pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano, surengė Jerevano centre mitingus nepasitenkinimui oficialiais balsavimo rezultatais pareikšti. Protesto akcijas kovo 1–2 dienomis lydėjo viešosios tvarkos pažeidimai ir susidūrimai su policija; 10 žmonių žuvo, apie 200 buvo sužeista. Dabartinis ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas buvo Ter Petrosiano rinkimų štabo narys ir vienas aktyvių šių įvykių dalyvių. 2010 metų sausyje jį nuteisė 7 metams laisvės atėmimo už riaušių kurstymą. 2011 metų gegužę jis buvo išleistas į laisvę, pritaikius amnestiją.

Po kelių valandų „Novosti“ pateikė eksperto nuomonę dėl kaltinimų ODKB generaliniam direktoriui: tai – vidinės politinės kovos reikalai. Po to, kai Pašinianą protesto akcijų banga iškėlė į Armėnijos ministrus pirmininkus, Chačaturovas – toli gražu ne pirmas, kuriam šalies valdžia pareiškia kaltinimus. Nikolas Pašinianas su savo komanda siekia paimti į rankas visas valdžios šakas, žarstydami kaltinimus korupcija ir kitais nusikaltimais. Naujoji vyriausybė užsimojo, galima sakyti, ant visų buvusių šalies vadovų ir ant visų su Pašinianu konkuruojančių politinių grupių. Visuomenė laukia rimtų permainų, tačiau ką nors pakeisti per trumpą laiką yra labai sudėtinga. Tuo tarpu būtina rodyti aktyvumą ir tam pasirinkta kova su korupcija. Toks sisteminis veikimas prieš visus politinius sluoksnius gali ne kaip atsiliepti ilgalaikėje perspektyvoje.

Šiaip jau savo nuomonę šis ekspertas – Rusijos mokslų akademijos Rytų instituto Centrinės Azijos ir Kaukazo tyrimų centro analitikų grupės vadovas dėstė miglotai. Tačiau aiškiai užsistojo Robertą Kočarianą, kuriam pareikštas kaltinimas konstitucinės santvarkos griovimu. Esą pats kaltinamasis tai pavadino „sufabrikuotu politiniu persekiojimu ir vendeta“. Pagal Armėnijos konstituciją prezidentas įgaliojimų vykdymo laikotarpiu ir jam pasibaigus negali būti persekiojamas ir traukiamas atsakomybėn už veiksmus, lemiamus jo statuso. O dėl naujosios Armėnijos valdžios, tai iš eksperto aiškinimų turėtų pirštis išvada: kaip ir ne visiškai teisingai daro Pašinianas. Siekia kontroliuoti valstybėje visas valdžios šakas, veikia prieš visus; dabar Armėnija turi atšaukti savo generolą ir pasiūlyti kitą kandidatą, o visa tai reikalauja laiko, procedūrų, tuo pačiu „ne geriausiai apibūdina Armėnijos atstovavimą ODBK ir visą organizaciją“.

Tą dieną tai buvo ne paskutinis „Novosti“ pranešimas iš Jerevano. Artėjant pusiaunakčiui, pasirodė žinia, kad „teismas Jerevane paleido ODBK  generalinį direktorių“. Specialioji tyrimų tarnyba prašė teismo leidimo suimti Chačaturovą, kaltinimą kėsinimusi nuversti konstitucinę santvarką baudžiamojoje byloje dėl protesto akcijų malšinimo 2008 m. kovo 1 d. Pats generalinis direktorius nepripažino savo kaltės. Teismas jam skyrė alternatyvią kardomąją priemonę ir pripažino užstato sumą priimtina. Iki sumokant užstatą, Chačaturovas formaliai lieka suimtas. Teismas leido suimti buvusį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą. 

Armėnijoje jau tą pačią naktį žinojo „priimtinos sumos“ dydį – 5 milijonai dramų (apie 11 tūkstančių dolerių). Tačiau rytojaus dieną žurnalistus labiausiai sudomino Užsienio reikalų ministerijos spaudos sekretoriaus pareiškimas: teismas priėmė sprendimą paleisti ODBK generalinį sekretorių sumokėjus užstatą atsižvelgdamas į šios žinybos pateiktą raštą. Teismas esą norėjęs sužinoti, ar šias pareigas užimančiam asmeniui taikoma neliečiamybė, ir ministerija tai paaiškinusi. Atsakymo turinio jis negalįs skelbti (tai gali būti teismo paslaptis), tačiau manąs, kad teismas į jį atsižvelgė.

Liepos 31 d. žodį tarė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, ir jo atsakymas žurnalistams kai kam pasirodė„gana griežtas“, o vienas armėnų ekspertas jį pavadino „unikaliu“ – dėl  „tiesumo“, nebūdingo diplomatiniam stiliui. Anot ministro, pastarųjų dienų įvykiai rodo Armėnijos naująją vadovybę nesilaikant ankstesnių pareiškimų, esą ji neturinti ketinimų persekioti savo pirmtakų politiniais motyvais. Todėl negali nekelti nerimo tai, kas ten vyksta ir kaip tai atsiliepia Nepriklausomų Valstybių Sandraugos organizacijų, kuriose dalyvauja ir Armėnija, veiklai. Pastaruoju metu Rusijos pusė keletą kartą pareiškė Armėnijos vadovybei savo susirūpinimą tuo. Maskva tikisi, jog Jerevane toliau bus veikiama konstruktyviai.

Rugpjūčio 2 d. žurnalistai sužinojo, kad Armėnijos specialiųjų tyrimų tarnyba leido Chačaturovui išvykti į Maskvą, kur įsikūręs ODBK sekretoriatas. Rugpjūčio 13 d. Armėnijos apeliacinis baudžiamasis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Roberto Kočariano suėmimo. Antrasis šalies prezidentas išėjo į laisvę, tačiau ir toliau liko kaltinamuoju.

10 metų slėpta tiesa bus baisi

Lapkričio 2 d. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad Jurijus Chačaturovas atleistas iš ODBK generalinio sekretoriaus pareigų. TASS nurodė Armėnijoje jį esant kaltinamą konstitucinės santvarkos griovimu 2008 metais ir priminė, kad tada per mitinguotojų ir teisėsaugos organų susidūrimus žuvo 8 demonstrantai ir  du policininkai, ligoninėje atsidūrė 33 milicijos darbuotojai, o iš viso kreipėsi į medikus pagalbos apie 230 žmonių… Nežinia, iš kur TASS ėmė šiuos duomenis, tačiau pranešime tarsi ir leidžiama suprasti: nuo demonstrantų nukentėjo daug policininkų, o du – žuvo, taigi demonstrantai – toli gražu ne avinėliai.

Tada, prieš dešimt metų, Armėnijos generalinė prokuratūra nurodė žuvus aštuonis asmenis, tarp jų – vieną policininką; sužeista 180 policininkų ir 48 civiliai asmenys. Nepraėjus nė dviems savaitėms nuo įvykių, prokurorai padarė išvadą, kad stichinio mitingo organizatoriai skleidė melagingus duomenis tam, kad sukeltų žmonėse neapykantą valdžiai ir policijai, ir tuo sukurstė juos riaušėms, dėl kurių iškilo grėsmė šalies konstitucinei santvarkai. Generalinis prokuroras kurstytojų veiksmus pavadino „psichologine diversija“ (skelbė žuvus ne 8, o 58 žmonės, skleidė kitus gandus). Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas kovo 1-osios vakare pasirašė įsaką dėl nepaprastosios padėties paskelbimo Jerevane, tačiau opozicijos mitingai tebevyko, gatvėse kilo riaušės ir teisėsaugos organams teko panaudoti prieš riaušininkus jėgą.

Vėliau Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos reikalavimu Armėnijos parlamente sukurta laikinoji komisija tragiškiems įvykiams ištirti priėjo išvadą, jog policijos veiksmai prieš demonstrantus buvo sulyginami; neaiškinta lieka vidaus kariuomenės kareivio mirties priežastis ir visų policininkų, kurie naudojo smurtą, asmenybės.

Kaip žinome, Nikolas Pašinianas, dar iki išrenkamas ministru pirmininku, ne sykį smarkiai kritikavo „kovo 1-osios bylos“ tyrimą. 2017 metų pavasarį, minint 9-tąsias  tragiškų įvykių metines, jis, tuo metu Armėnijos parlamento deputatas, pareiškė neabejojąs, jog „atsakomybė tenka tuometei valdžiai“, pirmiausiai Robertui Kočarianui, veikiančiam valstybės vadovui, ir Seržui Sargsianui, ministrui pirmininkui, kandidatui į prezidentus nuo valdančiosios respublikonų partijos. „Mes manome, kad 2018 m. kovo 1 d. įvykiai nebuvo tinkamai ištirti, kaltieji taip ir nesulaukė pelnyto atpildo“, – pasakė jis Armėnijos nacionaliniame susirinkime opozicinės frakcijos vardu šių metų vasaryje. Kai kovo pirmosiomis dienomis jo klausė, ar kreipsis, jeigu bus išrinktas ministru pirmininku, į Generalinę prokuratūrą su prašymu apklausti Kočarianą, atsakė: „Aš vykdysiu tik tuos veiksmus, kurie atitiks ministro pirmininko įgaliojimus. Mūsų šalyje nei vienas žmogus negali būti ir ministru pirmininku, ir teisėju, ir prokuroru, ir kalėjimo viršininku. Šalyje turi būti įstatymo viršenybė.“ Ir pridūrė: valdžia neturi tapti savųjų globos instrumentu ir priešininkų gniuždymo svertu. 

Liepos pradžioje Armėnijos specialiųjų tyrimų tarnyba paskelbė iškėlusi baudžiamąją bylą dėl smurtinio šalies konstitucinės santvarkos vertimo 2008 metų vasario 23–kovo 2 dienomis tuomečiam gynybos ministrui ir kitiems asmenimis. Kaip sakoma tyrėjų versijoje, naktį į kovo 1-ąją, dar neišaušus, policijos pajėgos Jerevane, Laisvės aikštėje, įvykdė operaciją „vietovės žvalgyba“, kurios metu tūkstančiai taikių demonstrantų buvo išvesdinta iš aikštės. Dieną Respublikos aikštėje ir kitose vietose, kur susitelkė demonstrantai, pasirodė Gynybos ministerijos padaliniai, ginkluoti automatais ir lydimi jiems priskirtos technikos; iš esmės tai reiškė karinės padėties įvedimą. Tos pačios dienos vakare ginkluotųjų pajėgų ir policijos padaliniai, panaudodami ginklą, sprogstamąsias medžiagas ir specialiąsias priemones, išvaikė taikią demonstraciją ir privertė beginklius demonstrantus pasitraukti iš gatvių. Šimtai žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas, žuvo 8 civiliai asmenys ir du policijos darbuotojai. Valstybei, Jerevano miestui ir piliečiams buvo padaryta ypač didelio masto materialinė žala. Smarkiai pakenkta Armėnijos tarptautinei reputacijai.

Rugpjūčio viduryje Jerevane įvykusiame mitinge ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie naujosios vyriausybės per 100 dienų nuveiktus darbus ir paskelbė, kad byla „ištirta visa apimtimi“ ir nei vienam iš nusikaltėlių bei jų vadeivų nepavyks išvengti atsakomybės. Spalio pabaigoje Pašinianas vėl tikino, kad „kovo 1-osios byloje“ viskas bus atskleista iki galo ir perspėjo atitinkamai tam nusiteikti, „nes bus sunku sužinojus visa tai, ką, aš neabejoju, greitu laiku sužinosite“. Nepraėjus nė savaitei, Armėnijos žiniasklaida pranešė apie byloje iškilusias „naujas, iš tikrųjų sensacingas aplinkybes“. Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Sasunas Chačatrianas žurnalistams pasakė kovo 1-osios įvykiuose neabejotinai dalyvavus ir šalies ginkluotąsias pajėgas. Esą kelerius metus buvo teigiama, kad kariuomenė nedalyvavo šiuose įvykiuose; vėliau aiškinta, kad dalyvavo, tačiau kovinių ginklų nenaudojo. Dabar atskleistas ir pastarasis melas. Tebėra ir ginklai, iš kurių tada šaudė.

Specialiųjų tyrimų tarnyba taip pat atskleidė prieš 10 metų iškeltos baudžiamosios bylos tyrėjus klastojus įkalčius. Šios tarnybos tyrėjų grupei vadovavęs pareigūnas labai greitai pamatė kovo 1–2 dienų susidūrimuose tarp policijos ir demonstrantų aktyviai veikus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinius ir ėmėsi žygių nuslėpti aplinkybei, jog kariai tomis dienomis naudojo šaunamuosius ginklus. Iš susirėmimų vietų paimtas apie 1 000 šovinių tūtų, kurios liudijo šaudžius karius, pakeitė tūtomis, kurias surinko vėliau, po tam tyčia surengto šaudymo iš tokių pat ginklų, priklausančių policijai. Įkalčių klastojime dalyvavo tyrėjai, policijos pajėgų pareigūnai ir teismo balistikos ekspertas. Tai leido tyrimų grupės vadovui atsisakyti versijos, kad šaudė ir ginkluotųjų pajėgų kariai.  Dabar jam ir ekspertui iškeltos baudžiamosios bylos.

Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.

Kuris skambins teisėjui?

Sensacingais buvo pavadinti ir byloje išaiškinti dalykai, su kuriais Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius supažindino žurnalistus jau anksčiau, rugsėjo 11 dieną. Pasirodo, karius į Jerevaną atvežė iš Kalnų Karabacho ir jiems mokėjo pinigus už dalyvavimą veiksmuose prieš demonstrantus. Per dvi savaites išmokėjo 150 milijonų dramų („štai žurnalas su karių pavardėmis, jų parašai prie gautų sumų“) – pinigus tam davė politikai ir turtingi verslininkai. Prieš demonstrantus veikė ir oligarchų sargybiniai (jiems išdavė šarvines liemenes – kad nesiskirtų nuo kareivių). Tyrėjai taip pat turintys „tikrų įrodymų“, kad vidaus kariuomenės karys žuvo nuo specialiosios paskirties būrio šaulio paleistos kulkos ir tai atsitiko dar prieš prasidedant masiniams susidūrimams – esama pagrindo manyti tai buvus padaryta norint pateisinti kariuomenės dalyvavimą.

Rugsėjo 11-ąją žurnalistai tikrai nesiskundė naujienų stygiumi. Prieš ateidami į  Nacionalinio saugumo tarnybos vadovo Arturo Vaneciano surengtą spaudos konferenciją jie jau buvo spėję išklausyti jo telefono pokalbių su Sasunu Chačatrianu įrašą, nežinia kieno paskelbtą „YouTube“ kanale (su angliškais subtitrais). Šis įrašas, anot vieno armėnų leidinio, „sukėlė šalyje sumaištį“.

Slaptas A.Vaneciano ir S.Chačatriano pokalbis

Vieno paskelbtų pokalbių metu pareigūnai aptarinėja „kovo 1-osios bylą“, ir Vanecianas sako pašnekovui, kad jam skambinęs teisėjas, turintis priimti sprendimą dėl Roberto Kočariano suėmimo, buvo „kiek persigandęs“. Vanecianas: „Aš pasakiau, patikrink pagrindus, paskambink, bet sprendimą dėl suėmimo, ar nori, ar nenori, privalai priimti.“ Chačatrianui pasakius:„Chačaturovą šiandien irgi…“, Vanecianas perspėja neprasidėti su Chačaturovu: Jis ODBK šefas, žmogau.“ (Armėnų šnekamojoje kalboje ara – „vyras“, „žmogus“, dar „gerbiamasis“ ir pan.)  –  „Tai neturi reikšmės, bičiuli.“ – „Su Chačaturovu susimausime…“ – „Kodėl?“ – „Žmogau, jis ODBK šefas, žmogau!“ – „Nesodinti, bičiuli?“ (Chačatrianas juokiasi.) Vanecianas: „Palauk, rytoj grįžtu, žmogau, Chačaturovą vėliau…“ – „Ne, ne, ne, bičiuli! Jis jau pas mus, bičiuli! Pažiūrėsime, kokius parodymus jis duos.“ Vanecianas: „Tai – politinė problema. Jam kardomoji priemonė turi būti pasižadėjimas neišvykti, aš rimtai kalbu. Su rusais šiaip taip susitaikėme. Jeigu suimsime, susimausime…“ Chačatrianas: „Pasikalbėk su ministru pirmininku, bičiuli, aš pasakiau, kad vedu reikalą prie suėmimo.“ – „Gerai, tuoj pakalbėsiu su juo.“

Kito pokalbio metu Vanecianas vėl prašo: „Žmogau, dėl Chačaturovo spręsk labai apgalvotai… Nors premjeras sako „pasodinkite“, bet rusai netveria kailyje…“ Vis dėlto Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas perkalba pašnekovą. Girdi, Chačaturovas vienu atveju esąs tikrai kaltas – būdamas generalinio štabo viršininku, neturėjęs teisės pagal gynybos ministro įsakymą panaudoti kariuomenės, nes tokį įsakymą tuo metu galėjęs pasirašyti tik prezidentas. Ir būdamas suimtas tikrai duos parodymus (pavadina užsispyrusiu ir nelabai protingu laikomo gyvulio vardu). Vanecianas: „Na, gerai, tegul tada sėda.“ – „Tegul pora parų pasėdi, bičiuli, įgaus proto, duos parodymus.“ – Tegul pasėdi, tegul pasėdi…“

Šiuos pokalbius rusiškai atpasakojusi Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pavadino įrašą „skandalingu“. Jis buvo paskelbtas rinkimų į Jerevano miesto atstovų tarybą išvakarėse (rugsėjo 23 d. vykusius rinkimus laimėjo Nikolo Pašiniano šalininkų blokas „Mano žingsnis“, už jį balsavo 81 % rinkėjų). Spalio viduryje Nacionalinio saugumo tarnybos vadovas pranešė, kad pokalbio įrašymo užsakovas yra nustatytas, jis lankėsi Armėnijoje, tačiau šiuo metu labai sudėtinga įrodyti jo prisidėjimą prie šio nusikaltimo.

Tas pats, kaip suimti NATO generalinį direktorių…

Gruodžio 5 d. „Regnum“ atpasakojo slapta įrašytus telefono pokalbius, kuriuose dalyvauja ir ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas. 

Jam paskambinęs Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktorius Arturas Vanecianas praneša, kad Specialiosios tyrimų tarnybos vadovas Sasunas Chačatrianas nori suimti generolą Jurijų Chačaturovą „kovo 1-osios byloje“. Tačiau tai „gali sukelti problemų su rusais“. Galima būtų atidėti Chačaturovo apklausą ir tuo metu apklausti Robertą Kočarianą. „Vis dėlto atidėkime,“ – siūlo Vanecianas. Pašinianas sutinka ir priduria, kad „reikia pranešti“ (turbūt likusių ODBK narių – Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Rusijos ir Tadžikistano atstovams). Jis kaip tik esąs „čia“ ir pakalbėsiąs su „jais“. 

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Antras pokalbio metu Vanecianas sako posėdyje esančiam Pašinianui: „Pone premjere, rusai labai spiriasi dėl Chačaturovo suėmimo. Atėjo ir žvalgybos, ir FSB atstovai, sako: nedarykite to. Jie sako, kad tai – skaudus antausis ODKB, pasekmės bus sunkios, prašo bent atšaukti iš pradžių…“ Pašinianas nuogąstauja, kad Chačaturovas gali išvažiuoti iš Armėnijos ir negrįžti. Pareigūnas garantuoja, kad jo paprasčiausiai neišleisią iš šalies. Vanecianas siūlo suteikti jam byloje „statusą“, tačiau nesuimti, kitaip bus didelė problema. “Pone premjere, na, labai didelė problema, na, kaip, pavyzdžiui, suimti NATO generalinį direktorių, juk mes sumenkiname šios organizacijos autoritetą.“ Pašinianas: „Gerai, pakalbėk su Sasunu, o aš tau paskambinsiu vėliau.“

Trečias pokalbis – tarp Nacionalinio saugumo ir Specialiųjųtyrimų tarnybų vadovų. Vanecianas: „Gali kilti rimtų problemų, aš ką tik apie tai sakiau premjerui. Man neseniai skambino Rusijos žvalgybos ir FSB vadovai ir sakė, ką jūs ten darote.“ Chačatrianas klausia, gal kardomąja priemone paskirti užstatą? Vanecianas siūlo užstatą arba pasižadėjimą neišvykti. Chačatrianui atrodo geriausia būsiant užstatą: „Tegul būna didelis užstatas, kad nesusidarytų abejonių dėl bylos pagrįstumo. O ką daryti, pakalbėti su teisėju?“ Vanecianas atsako, kad teisėjui visa reikalinga bus pasakyta, tačiau abejoja, ar  Chačaturovas įstengs sumokėti užstatą: „Iš kur jis turės tiek pinigų?“ „O ką – 20 milijonų dramų neįstengs sumokėti?“ – stebisi Chačaturovas. Vanecianas siūlo atidėti sprendimą, iki dar kartą pakalbės su ministru pirmininku. Pareigūnai susitaria, kad teisėjui dėl sprendimo atidėjimo paskambins Vanecianas.

Po rugsėjo 11-ąją paskelbto įrašo Pašinianas prabilo apie „politinį sabotažą“ ir išvardijo asmenis, kurie išsigando, kad reikės grąžinti prisivogta, ir stengiasi kaip nors išsisukti. Po pokalbių įrašo „antrosios dalies“ pagarsinimo jis Facebоok‘e parašė, kad tai – „karas su Armėnijos valstybingumu“ ir šį karą paskelbusiųjų laukia triuškinamas pralaimėjimas. Atsakymas į šiuos priešvalstybinius iššūkius paprastas: nepriklausomai nuo oro sąlygų ateiti į rinkimines apylinkes ir balsuoti už bloką „Mano žingsnis“.  Jie gausią iš rinkėjų mandatą kovai su korupcija, kad „visa pavogta būtų grąžinta žmonėms ir kad būtų suduotas triuškinamas smūgis kariaujantiems prieš armėnų tautą“.

Šis įrašas internete atsirado prieš netrukus, gruodžio 9-ąją, turinčius įvykti parlamento rinkimus. Ir dar: tuo metu Apeliaciniame teisme buvo baigiama nagrinėti Kasacinio teismo grąžinta byla dėl Roberto Kočariano suėmimo.

Vienam buvusių prezidentų – byla, kitam – tyla

Kasacinis teismas lapkričio 16 d. iš dalies patenkino Generalinės prokuratūros skundą dėl kardomosios priemonės taikymo Robertui Kočarianui ir grąžino bylą apeliacinei instancijai nagrinėti iš naujo. Gruodžio 7 d. Apeliacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Kočariano suėmimo ir šis, pranešama, pats prisistatė į tardymo izoliatorių. Netrukus suimtojo atstovas perskaitė žurnalistams jo pareiškimą žiniasklaidai. Jame teigiama, kad sprendimas dėl suėmimo buvo priimtas šiurkščiu šalies valdžios spaudimu. „Aš ir mano komanda ne kartą buvome pareiškę, kad visa, kas vyksta, yra ne kas kita, o asmeninis kerštas, tikriausia vendeta man ir mano šeimai. Tai patvirtina ir paskelbtieji liūdnai pagarsėję įrašai.“ Antrasis šalies prezidentas būtent Pašinianą laiko „pagrindiniu riaušių kovo 1 dieną organizatoriumi“, kaltina mėginimu „nusiplauti kraują“ ir paskirti jį, Kočarianą, atsakingu. Jis pasiryžęs ieškoti teisybės Europos žmogaus teisių teisme.

Suėmimai rinkimų išvakarėse, daugelio nuomone, visiškai sutiko su Armėnijoje vykstančios politinės kovos logika – jų tiesiog laukta. Konkrečiai Kočariano suėmimas, kai kurių manymu, galėjo reikšti dar ir tai, kad Nikolas Pašinianas su komanda ryžosi netgi tam tikriems praradimams užsienio politikoje. Esą Armėnijos vadovybė kuo geriausiai žino neigiamą Kremliaus požiūrį į buvusio prezidento persekiojimą, tačiau gal pasvėrė, jog rinkiminiai dividendai bus didesni… Kočariano šešėlyje liko Gvatemalos pilietis, Franklinas Gonsalesas, kurį sulaikė Prahoje, likus dviem dienoms iki rinkimų Armėnijoje. Daugybė tatuiruočių ant nukarusių sulaikytojo rankų, pašiaušti plaukai ir baisios akys sukėlė juokelių socialiniuose tinkluose – taip dabar atrodo pavardę pakeitęs neseniai dar visagalio Sašiko Sargsiano sūnus, taigi Seržo Sargsiano, lygiai 10 metų šalį valdžiusio prezidento ir nepilną savaitę išbuvusio ministro pirmininko poste, kurį sau ir sukūrė, sūnėnas. Gera priešrinkiminė dovana, kaip pastebėjo apžvalgininkai, Pašinianui ir jo šalininkams, iškėlusiems kovos su korupcija vėliavą.

Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – išvien

Vėl pasigirdo ne kartą keltas klausimas: o kodėl nesuima paties Seržo Sargsiano, kuriam verslininkai, kaip Pašinianas sakė gegužę, „pinigus nešė lagaminais“? Kiti rėžė tiesiai: tai, kad naujasis ministras pirmininkas sudarė sandėrį su buvusia šalies vadovybe, nekelia nė menkiausios abejonės. Kitaip nepaaiškinti, kodėl Sargsianas, kuris yra, mažiausiai, tiesioginis kovo 1-osios įvykių liudytojas, net nebuvo apklausiamas? Kažin kaip pernelyg lengvai, be kokių žinomų garantijų jis užleido valdžią ir dar liko šalyje…

Rinkimų dieną Pašinianas atsakė ir į šį klausimą: „Tai dar kartą patvirtina, kad tyrimo organai veikia ne pagal mano nurodymus, o pagal turimus įrodymus.“ Seržas Sargsianas tą sekmadienį atėjo balsuoti, o po kelių dienų partijos „Nacionalinis sutarimas“ lyderis Aramas Arutiutianas, buvęs švietimo ir mokslo ministras, supeikė jį už tai, kad rinkimų dieną atsisakė bent ką pasakyti dėl Roberto Kočariano suėmimo. O juk šis esą gelbėjo jį net du kartus: spalio 27-ąją („parlamento sušaudymas“ 1999 metais) ir kovo 1-ąją, kai iš Maskvos atskridusį Kočarianą pasitikęs įpėdinis „buvo įsitvėręs į lėktuvo trapą ir atrodė apgailėtinai“. Matyti, Arutiutianas tikėjosi išgirsti iš Sargsiano tą patį, ką pats pasakė: prieš Robertą Kočarianą vykdomos operacijos yra kolektyvinio persekiojimo dalis. „Pasiklausymo įrašai irgi liudija, kad tai daroma Nikolo Pašiniano nurodymu, o kaltinimas yra sufabrikuotas.“

Regisi, tai dar kartą patvirtina Seržą Sargsianą esant saistomą kažin kokių įsipareigojimų. Beje, dar po kelių dienų Arutiutiano kreipimąsi savaip pakomentavo Baku rusiškai leidžiamas internetinis laikraštis „Kaspij“. Atrodo, Kočarianas savo nedaugelio šalininkų lūpomis dar kartą šantažuoja Seržą Sargsianą ir jo aplinką, leisdamas suprasti, kad paskelbs pavardes, jeigu jie ir toliau stovės nuošalyje nuo jo bylos. Pasak „Kaspij“, Arutiutianas pripažino, kad Seržo Sargsiano padėtis po prezidento rinkimų 2008 metais buvo beviltiška, Kočarianas išvyko į Maskvą, ten gavo Putino palaiminimą, po kurio „išgelbėjo Sargsianą“, surengęs „kovo 1-ąją“. Būtent apie tai 10 metų kalbėjo žmonės ir būtent dėl to dabar suimtas Kočarianas, kuris gelbėdamas Sargsianą įtraukė kariuomenę į vidaus politinę kovą ir davė įsakymą sušaudyti 10 nekaltų žmonių. Žinoma, Sargsianas ir jo valdymas Kočarianą domino mažiausiai: jis siekė Sargsiano asmenyje išlaikyti kriminalinės oligarchijos valdžią – tam, kad šios vykdomas tautos plėšimas liktų nenubaustas. Kočarianas pasirinko teisingai, todėl 10 metų buvo turtingiausiu Armėnijos „pensininku“, kol jo ramybę sutrikdė „aksominė revoliucija“. 

Ko nepamiršo Rusijos prezidentas

Po parlamento rinkimų daugelio pasaulio valstybių vadovai pasveikino Armėniją ir pareiškė bendradarbiausiantys su demokratiškai išrinktu parlamentu ir būsimąja vyriausybe. O iš Kremliaus sveikinimų Nikolas Pašinianas taip ir nesulaukė. Tuo tarpu kai įvyko 2017-ųjų parlamento rinkimai (už respublikonus balsavo 49 % rinkėjų), Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau rytojaus dieną atsiuntė telegramą Seržui Sargsianui: „Tautos balsavimas visiškai patvirtino esant didelį pasitikėjimą, kurį Jums asmeniškai ir Jūsų vadovaujamai partijai reiškia Armėnijos piliečiai.“ Kiek palaukusi, žiniasklaida pakėlė balsą. „Per pirmąsias dvi dienas po rinkimų Pašinianas sulaukė gausybės sveikinimų, tarp jų – iš JAV, Europos Sąjungos, Angelos Merkel, iš Gruzijos. Iš Maskvos – nė žodžio, ir jeigu Putinas artimiausiomis valandomis arba rytoj pasveikins Pašinianą, tai jo žodžiai neturės politinės reikšmės. Dviejų dienų tylėjimu Putinas jau parodė savo požiūrį, ir bus nebesvarbu, kaip jis pavėlavusiame laiške apibūdins sąjungininkų santykius bei armėnų ir rusų tautų „brolybę“ (1in.am). 

Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Lragir.am gruodžio 12 d. su sarkazmu priminė, kad Putinas įpratęs vėluoti į susitikimus ir tai daro tam, kalbama, kad pažemintų jo laukiančius. Dabar Putinas, rodosi, nusprendė padelsti su sveikinimu Armėnijos parlamento rinkimų proga. „Aišku, sudėtinga sukurti sveikinimo tekstą, – rašo leidinys. -Pirma, teks pripažinti revoliucinių jėgų pergalę, antra, iš esmės „pritarti“ Roberto Kočariano suėmimui ir Armėnijos respublikos partijos pralaimėjimui.“

Dar viena kliūtimi, spėjo Lragir.am, gali būti ir tai, kad Giumrio mieste 57-metės moters nužudymu (smarkiai sumušta netrukus mirė ligoninėje) įtariamas karys laikomas tenykštėje Rusijos karinėje bazėje, kur tarnavo. Jerevanas turi pareikalauti jį perduoti Armėnijos teisingumui. Tačiau Rusija „savų neišduoda“. (Tiesą sakant, dar gruodžio 3 d. Rusijos pasiuntinybė Armėnijoje priminė „brolybę“. Esą armėnų žiniasklaidoje visiškai nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos – platinami nepatikrinti ir nepatvirtinti duomenys Rusijos karį galint būti kaltą dėl Armėnijos pilietės mirties. „Toks neatsakingas elgesys, ypač nelengvu priešrinkiminiu metu, parankus toms jėgoms, kurios siekia sutrikdyti strateginius ir tradiciškai draugiškus Armėnijos ir Rusijos santykius.“)

Gruodžio 13 d. Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ vyriausiasis redaktorius Modestas Kolerovas radijui „Azatutiun“ paaiškino, kodėl Rusijos prezidentas neprivalo sveikinti Pašiniano su laimėjimu parlamento rinkimuose – tai ne prezidento lygis, už tai atsakingi Rusijos vyriausybės ir Valstybės dūmos vadovai. Maskvos pozicija, jo žodžiais, greičiausiai susijusi su sprendimu suimti antrąjį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą – kitos priežasties nematyti. Rusijos prezidentas aiškiai išdėstė savo nuomonę šiuo reikalu Armėnijos vadovybei. „Visa kita paaiškės artimiausiomis dienomis.“ (Beje, Kremliaus interneto svetainėje rugpjūčio 31 d. pasirodė pranešimas, kad Vladimiras Putinas telefonu šiltai pasveikino su Gimimo diena buvusį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą – šiam sukako 64-eri.)

„Azatutiun“ Kolerovą dar pristatė „1 klasės tikruoju valstybės patarėju“. Galima pridurti jį esant ir profesoriumi. 2009–2012 metais jam uždraudė įvažiuoti į Baltijos šalis ir Gruziją. Šiaip laikomas armėnų bičiuliu (ir kai kurių „nepripažintų respublikų“ gynėju). Jo manymu, gyvuoja dvi armėnų valstybės, jos turi padėti viena kitai, Armėnija – pripažinti Kalnų Karabachą. Kritikavo Jerevano senąją valdžią, kritikuoja ir Pašinianą, kurios darbai esą skiriasi nuo žodžių: jeigu tu vertini ODBK kaip organizaciją, kuri tiekia labai reikalingus ginklus mažiausia kaina, tai kam ją diskredituoti „Chačaturovo byla“? Gruodžio 8 d. Facebоok‘e Roberto Kočariano suėmimą, amnestavus „Sasna Crer“ narius, pavadino„absurdu“  ir „antausiu Maskvai“, o karinio-techninio bendradarbiavimo su Armėnija tęsimas buvo, anot jo, „Maskvos klaida“.

Iš kur staiga toks diplomatinis lipšnumas?

Tą pačią gruodžio13-ąją iš Kremliaus papėdės iki Jerevano atsklido Užsienio reikalų ministerijos oficialiosios atstovės balsas: „Maskva nusiteikusi konstruktyviam dialogui su naujai išrinktuoju parlamentu ir naująja šalies vyriausybe.“ Rytojaus dieną ji vėl pareiškė: Rusija suinteresuota plėsti ir gilinti bendradarbiavimą su Armėniją įvairiose srityse. „Mes turime didžiulį potencialą dviejų šalių santykiams vystyti.“

Tačiau gerai visiems žinomą atstovę diplomatine gražbylyste nurungė… ODBK generalinio sekretoriaus pareigas laikinai vykdantis Rusijos atstovas Valerijus Semerikovas. Atsargos generolas pulkininkas savo sveikiname Pašinianui visais skambiausiais žodžiais išgyrė didelį rinkimų sklandumą ir visa, kas liudija Armėnijos liaudies ištikimybę demokratijos idealams. „Neginčytinas rinkėjų pritarimas Jūsų vadovaujamam blokui „Mano žingsnis“ yra įtikinamas įrodymas pasitikėjimo, kurio Armėnijoje susilaukė Jūsų pasirinktoji reformų kryptis…“ Kaip ten rašė Putinas Sargsianui?

Tiesa, tą pačią dieną Lragir.am parašė Rusijos pasiuntinybę išplatinus pareiškimą: nereikia politizuoti situacijos Giumryje, armėnų tyrėjams turi būti sudarytos sąlygos dirbti savo darbą. Leidinys stebėjosi: tyrėjų darbui trukdo kaip tik Rusijos pusė, laikanti įtariamą karį savo karinės bazės teritorijoje. Apskritai, Rusijos kariai vis įsivelia į tragiškus incidentus, kurie gali kelti grėsmę ir Armėnijai, ir Rusijai. Vėlai vakare „Azatiutun“ klausytojai ir skaitytojai sužinojo, jog Armėnijos generalinė prokuratūra ketvirta diena nepraneša, kur laikomas Rusijos kariuomenės karys, sulaikytas įtariamuoju moters nužudymo byloje. Jeigu Rusijos naujienų tarnybos „Interfax“ pranešimas, kad jis būtent 102-osios bazės teritorijoje, yra teisingas, tai Rusijos pusė pažeidė sutartį dėl šios karinės bazės dislokavimo Armėnijoje. „Giumrio mieste tvyro tam tikra įtampa, tačiau mes mėginame ją išsklaidyti“, – pasakė „Azatiutun“ Širako srities gubernatorius.

Armėnijos žmogaus teisių gynėjai tuo tarpu kalba Giumryje iš karto nekilus didelio visuomenės sujudimo todėl, kad valdžia oficialiai nepaskelbė įtarimą kritus ant Rusijos karinėje bazėje tarnaujančio kario. Tiesa, ir jų nuomonės skiriasi. Galėjusio kilti maišto prieš valdžią („pirmiausia prieš Rusijos valdžią“) išvengta, tačiau šis tragiškas incidentas būtinai sukels vienokį ar kitokį atgarsį visuomenėje, taip pat ir Armėnijos vadovybėje („dabartinė valdžia daugiau paiso visuomenės nuomonės, nes visuomenė jai ir suteikė teisėtumą“).

Šios bylos tyrimą Armėnijos teisėsauga laiko paslaptyje tam, kad žmonės vėl neįsiaudrintų, kaip tai atsitiko jau ne vieną sykį („nepaaštrėtų Armėnijos-Rusijos santykiai“). 1999–2015 metais mažiausiai 11 Giumrio gyventojų žuvo incidentuose, sukeltuose Rusijos karių. 2015 metų pradžioje buvo nužudyti septyni vienos šeimos nariai. Šio šiurpaus nusikaltimo padarymu apkaltintas kareivis kali iki gyvos galvos Rusijoje. Po šios šeimos nužudymo Giumrio gyventojai surengė ne vieną mitingą, reikalaudami, kad bylą tirtų vietiniai, o ne Rusijos pareigūnai. „Sputnik Армения“ dar kovo 11 d. su nuoroda į savo šaltinius pranešė, jog įtariamasis suimtas suderinus su Rusijos puse ir laikomas 102-osios bazės teritorijoje, kur ir atliekami tyrimo veiksmai.

2018.12.17; 06:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas JURŠA

Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skelbia, kad šalyje korupcija jau sunaikinta ir „visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos“. Tačiau buvę Armėnijos valdovai vogė ne tik iš armėnų tautos – jie apiplėšė ir azerbaidžaniečius, išvarytus iš gimtųjų namų Kalnų Karabache. 

Buvusios korupcijos mastai varo į neviltį

Nikolas Pašinianas nuo 1999-ųjų vadovavo opoziciniam laikraščiui „Aikakanžamanak“ (Armėnijos laikas). 2012 metais žurnalistą išrinko į Nacionalinį susirinkimą, kur jis atstovavo Armėnų nacionalinio kongreso blokui, vadovaujamam pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano. Vėliau įkūrė partiją „Pilietinis susitarimas“, kuri susitelkusi su dar dviem liberalios krypties partijomis 2017-ųjų rinkimuose laimėjo 9 vietas ir sudarė parlamente opozicinį bloką „Išėjimas“ (Armėnija turi palikti Eurazijos ekonominę sąjungą ir dėtis prie Europos Sąjungos). Visus tuos metus Pašinianas nuosekliai kritikavo valdžioje esančią Armėnijos respublikos partiją, išplėtojusią korupcija persmelktą valstybės plėšimo sistemą. „Piktnaudžiavimo mastui pamatyti žmonėms užtenka pažvelgti per langą“ (2013).

Praėjusių metų pavasarį, dar senos sudėties parlamento sesijoje, Nikolas Pašinianas ragino steigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo sienų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 % akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau respublikonai palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą. Juo labiau kad rankoves pasiraitojusi pluša vyriausybės antikorupcinė taryba.

Šių metų sausio pabaigoje vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskutines dienas Armėnijos prezidento poste būnantis Seržas Sargsianas gyrėsi šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui ir tikino: „Mes tęsime ta pačia dvasia.“ Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (EŽTT pripažino, kad Armėnija okupavo Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: „Mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį.“ Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Gal respublikonų partiją, kuriai vadovauja. O gal ir patį save regėjo netrukus parlamentine tapsiančios respublikos vadovu – dabar ministro pirmininko pareigose. Kaip žinome, juo ir tapo, tačiau nespėjęs apšilti kojų turėjo užleisti vietą „liaudies išrinktajam“ Nikolui Pašinianui.

Prieš mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje naujasis šalies vadovas kalbėjo apie savo akistatą su buvusių prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano režimų palikimu. „Aš esu šokiruotas korupcijos masto Armėnijoje, – kalbėjo Pašinianas. – Tai neįsivaizduojama, ir netgi mano aštriausi pasisakymai dėl korupcijos atrodo juokingi palyginti su tikraisiais plėšimo ir grobimo mastais.“ Pašinianas kalbėjo ir kalbėjo. „Įsivaizduokite šalį, kurios ministras pirmininkas nuolat patiria šoką, nors visą gyvenimą kalbėjo, kad šalis grobstoma. Tačiau vis viena kasdien patiria šoką, nes negali patikėti tokiu cinizmu.“ Jam, vyriausybės vadovui, kasdien praneša naujus duomenis apie korupciją, kurie yra neįtikėtini. „Aš negaliu per dieną gauti tiek neigiamos informacijos ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.“ Vieną sykį jam neišlaikė nervai ir jis paprašė nutraukti pranešimą. („Aš pasakiau stop, šiandien man pakaks, iki pasimatymo, sėkmės, papasakokite kitiems…“). Iš Pašiniano žodžių nesunku numanyti greitos pabaigos tam nebūsiant: „Kaip suprantu, dar kokius keturis mėnesius aš kiekvieną dieną turėsiu stebėtis.“

„Tai tiesiog neįsivaizduojama, neįsivaizduojama“. Vogė visur, netgi ten, kur negali ir pamanyti. Korupcija įsismelkė į visas gyvenimo sritis ir visus gyventojų sluoksnius. Korupcija tapo norma, gyvenimo būdu. Kūdikis jau gimdymo namuose susiduria su korupcija, ir ji lydi visą gyvenimą – nuo vaikų darželio iki karjeros viršūnių. Korupcija buvo sistemos ideologija, leido sistemai užimti privilegijuotą padėtį ir be saiko pelnytis grobiant nacionalinį turtą. Per du gyvavimo dešimtmečius ši sistema įgijo pasibaisėtinus pavidalus, tapo paveldima – jau suėmė ne vieną šeimą. Valstybės vadovas dargi suabejojo, ar visuomenė labai nudžiugs, vyriausybei pasakius visą tiesą apie katastrofos mastą. Tačiau tiesą reikia žinoti, kad ir kokia ji būtų. Visuomenė turi pamatyti visą šio pasibaisėtino reiškinio mastą – tik šitaip įmanomas apsivalymas ir negrįžtamos permainos.

Kovotojams liko dar 250 dienų

Armėnijoje naujajai vyriausybei išdirbus 100 dienų, ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pakvietė žmones ateiti į mitingą – ir vėl sostinės Respublikos aikštėje jų susirinko ne mažiau kaip „balandžio revoliucijos“ įkarščiu. Kviesdamas į mitingą, ministras pirmininkas kalbėjo, kad Armėnijoje įsitvirtino liaudies  valdžia ir nėra tokios jėgos, kuri įstengtų sužlugdyti „liaudies revoliucijos“ pergalę. Toliau nėra kito kelio – tik teisėtumo įkūnijimas. Vyriausybė siekia tai, kas kitų išgrobstyta, grąžinti į biudžetą valstybės ir liaudies labui. Visi įvykdę nusikaltimus turės už tai atsakyti. Kiekviena kapeika, pavogta iš žmonių, bus jiems sugrąžinta. „Armėnijoje yra vienas šeimininkas, viena valdžia – liaudis.“

Pačiame mitinge Pašinianas kalbėjo apie tolesnius vyriausybės žygius vaduojant šalį iš korupcijos palikimo. Vyriausybė siekia ne prikimšti kalėjimus, o sugrąžinti žmonėms pavogta. Dešimtys milijonų dolerių grąžinama į biudžetą. Teisėsauga dirba dideliu krūviu, tik kyla abejonė, ar teisminė sistema yra moraliai ir fiziškai pajėgi kovoti su korupcija. Vyriausybė nuo pirmosios savo veiklos dienos laikosi nuostatos nesikišti į teismų reikalus, tačiau kai kurie teisėjai tebeklauso buvusių valdininkų instrukcijų. Nepasitikėjimas teismais išlieka labai didelis. „Korupcijos apnikta teismų sistema meta šešėlį visam valstybingumui.“ Todėl vyriausybė siūlanti įsteigti „pereinamojo teisingumo organus“.

Tas organas reikalingas dėl to, kad šiuo metu galiojančiuose kodeksuose anaiptol ne viskas yra numatyta. Antai įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo veikia nuo 2017 m. liepos 1 d.  ir tai trukdo patraukti atsakomybėn įtariamus iki to laiko padarytais nusikaltimais. Arba vieno aukščiausių šalies valdininkų tikro brolio vardu komercinio banko sąskaitoje padėta 30 milijonų dolerių, tačiau jis nebuvo valstybės tarnautojas ir neprivalėjo deklaruoti turto… Tokie teisingumo organai veikė ir pasiteisino kitose valstybėse. Daugelis tarptautinių organizacijų pareiškė prisidėsią prie Armėnijos teisėsaugos pastangų išaiškinti užsienio bankuose esančias korupcija įtariamų asmenų sąskaitas ir grąžinti pavogtus pinigus.

Mitingo dalyviai ir visi Armėnijos žmonės dar kartą išgirdo: „Visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos.“ Tačiau dabartinė Armėnijos vyriausybė yra laikinoji, veiksianti iki naujų šalies parlamento rinkimų, kurie turėtų įvykti vėliausiai kitų metų pavasarį. Pagal šalies konstituciją, priešlaikiniai  parlamento rinkimai skelbiami tuo atveju, kai ministras pirmininkas atsistatydina, o deputatai du kartus iš eilės neišrenka naujo. „Aš galiu atsistatydinti, – pasakė mitinge Pašinianas, – tačiau parlamentas patylomis susieis ir išrinks… žinote ką.“ Todėl vyriausybė siūlysianti konstitucines pataisas, kurios leistų parlamentui pačiam išsiskirstyti. Jeigu liaudis tokiam reikalavimui pritars, tai parlamentas turės konstitucijos pakeitimus įteisinti.

Žiniasklaida naujosios vyriausybės 100 dienų veiklos nuopelnu paskelbė tai, kad biudžetas jau atgavo $100 milijonų, atimtų iš iždo vagių. Iš tikrųjų konfiskuotos lėšos dar neatiteko valstybei: prokurorams teks teismuose įrodyti, kad tas ar kitas įtariamasis praturtėjo pažeisdamas įstatymus. Kita vertus, valstybės įstaigose gal iš tikrųjų neliko kam pakišti ir verslininkai uoliai ėmėsi vykdyti naujojo ministro pirmininko patarimą: „Mokėkite į biudžetą! “Valstybinio pajamų komiteto duomenimis, 1 000 didžiausių Armėnijos mokesčių mokėtojų šių metų antrajame ketvirtyje sumokėjo į biudžetą $186 milijonais (50%) daugiau negu pirmajame ir $134 milijonais (31,6%) daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Armėnijos parlamentas pritarė įstatymui dėl 150 tūkstančių asmenų atleidimo nuo baudų už eismo taisyklių pažeidimą ($28,4 milijono), 100 tūkstančių bankai pažadėjo nurašyti delspinigius dėl laikų negrąžintų žemės ūkio paskolų. Tokį palengvinimą Pašinianas žadėjo dar masinių protestų dienomis. Vyriausybė kiek sumažino elektros energijos ir dujų įkainius vargingiausiam gyventojų sluoksniui – apie pusei milijono gyventojų…

Nikolo Pašiniano šalininkai, pasak vieno politologo, „per artimiausius pusę metų vis dar turi šansų gauti parlamentinę daugumą, tačiau vėliau viskas gali pasisukti labai netikėta linkme“. Todėl ir toliau dienos švieson bus velkami  asmenys, veikę, anot kito, „neformaliose mafijinėse struktūrose, pasiglemžusiose valstybės aparato kontrolę“. Rinkėjams tai daro didelį įspūdį.

Ministro pirmininko sūnus tarnaus marodierių nusiaubtame Kalnų Karabache

Naujasis Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos vadovas Arturas Vanecianas veikiai tapo vos nacionaliniu didvyriu; kai kas jį vadina „Rembo“ – kokius „neliečiamuosius“ guldo ant menčių! Suėmė buvusį Valstybinės apsaugos tarnybos viršininko pavaduotoją ir Seržo Sargsiano asmens sargybinių vadą – išeinantį iš banko su 123 tūkstančiais dolerių ir 436 milijonais dramų (apie $900 tūkstančių). Generolas ketino paimti dar 3,2 milijono dolerių, esančių jo ir žmonos sąskaitose. $50 tūkstančių aptiko jo automobilyje. Buvusiam prezidento sargybiniui  priklausančiame naktiniame klube saugumiečiai rado dar $1,5 milijono grynaisiais, žmonos namuose –  panašiai tiek pat. Nei pinigų, nei automobilių su kitomis vertybėmis sutuoktiniai nebuvo deklaravę, nors privalėjo. Vienas artimiausių Seržo Sargsiano patikėtinių neįstengė įtikinamai paaiškinti, iš kur jo sąskaitoje radosi tokie pinigai – girdi, turėjęs grąžinti juos tikrajam savininkui, tačiau pastarojo pavardės nepasakė…

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Kai suėmė generolą Manvelą Grigorianą, prie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos rūmų ėmė telktis protestuotojai, reikalaudami nedelsiant paleisti „tautos didvyrį“. Prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano bendražygis, 8 metus ėjo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, parlamento narys nuo 2012 metų. Tačiau kitą dieną nuo jo nusisuko ir respublikonų partija, kuriai jis atstovavo parlamente, ir Karabacho karo veteranai, savanoriai, kuriems jis vadovavo. Niekam Armėnijoje nebuvo paslaptis, kad šis reto atgrasumo tipas, maldininkų ir turistų lankomo Ečmiadzino „caras ir dievas“, turtus susikrovė plėšdamas azerbaidžaniečių namus Kalnų Karabache. Tačiau vaikų laiškai… Per televiziją parodė kratos generolo valdose vaizdus. Ginklų arsenalas. Senoviniai ir elitinių automobiliai (iš viso – 33). Tūkstančiai skardinių su kondensuotu pienu ir mėsos konservais, dėžės su kitais produktais, gynybos ministerijos skirti jo vadovaujamai savanorių sąjungai. Moksleivių siuntiniai – ir jų laiškai, turėję lydėti siuntinius kareiviams 2016 metų pavasarį… Šoką sukėlė ne vogimo mastas, o tai, kas vadinama nužmonėjimu…

Tokį generolą… Tačiau naujasis ministras pirmininkas, galima sakyti, tik pabarė karo Kalnų Karabache veteraną. „Niekas neneigia, kad Manvelas Grigorianas yra Arcacho didvyris, – pareiškė jis. – Tačiau netgi didvyriams neleistina savintis moksleivių siuntinius ir šerti gyvūnų kareiviams skirtu maistu.“ Tačiau dar prieš porą metų kitas karinės agresijos prieš Azerbaidžaną dalyvis tiesiai sakė: „Manvelo kariaujant niekas nematė, karo metais jis buvo paprasčiausiais marodierius.“ Nacionaliniame susirinkime svarstant suimtojo deputato neliečiamybės atšaukimą, bloko „Carukian“ atstovė tėškė: visiškas marodierius ir valstybės išdavikas! Pasigirdo liudijimų, jog brigadai vadovavęs Grigorianas šaudė į savo kareivius – kad kitus įbaugintų ir priverstų pulti. Radijo stoties „Azatiun“ žurnalistams jis prisipažino savo namuose kaip vergą laikęs belaisvį azerbaidžanietį, be to, išnaudojęs ne jį vienintelį: po karo į Armėniją sugrįžęs „su šimtais belaisvių“. Kai pamatė, kad tokie „žygdarbiai“ gali blogai baigtis, armėnų žurnalistams teisinosi iki karo pradžios nespėjęs perskaityti Ženevos konvencijos: „Aš – armėnas, ir mūšio lauke mano Ženevos konvencija buvo mano sąžinė ir tikėjimas.“

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Apie generolo karo nusikaltimus Nikolas Pašinianas nutylėjo. Beje, pačią pirmą darbo dieną naujasis ministras pirmininkas apsilankė okupuotame Kalnų Karabache, kur pareiškė reikalausiąs į derybas su Azerbaidžano pusę įtraukti ir vadinamosios „Arcacho respublikos“ atstovus. Apžvalgininkai teisiškai nepripažintos „trečiosios pusės“ dalyvavimą derybose pavadino „mažiausiai absurdu“… Gegužės pabaigoje ministras pirmininkas pranešė, kad jo sūnus grįžtąs į tėvynę karinės pareigos atlikti, tarnausiąs Arcache.

Daugelį metų Jerevanas gyrėsi „puikiu armėnų diplomatų laimėjimu“: Jungtinių Tautų deklaracijose Azerbaidžano teritorijos užgrobimu kaltinamos „vietinės armėnų pajėgos“ (lokal Armenian forces) – taigi ne Armėnijos kariuomenė. 2015-ųjų vasarą šešių Azerbaidžano piliečių byloje prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre nustatė: Kalnų Karabachas ir aplinkiniai rajonai yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Taigi ministro pirmininko sūnus gins tai, ką „iškovojo“ generolas Manvelas Grigorianas.

Ant kranto laukia pagaunant ryklį

Tuo tarpu buvusio respublikonų frakcijos parlamente nario Arturo Gevorgiano nuomone, „Ečmiadzino caras ir dievas“ – kad ir kokios pasibaisėtinos buvo jo piktadarystės – nepatenka nė tarp šimto didžiausių šalies korupcinių veikėjų. Anot jo, visuomenė tik tada patikės apsivalymu nuo korupcijos, kai vyriausybė sugaus „stambią žuvį“. Liepai baigiantis Armėnijos kontrolės tarnybos vadovas Davidas Sanasarianas „Facebook“ žiūrovams apie buvusį režimą pasakė: „Mums neįtikėtina atrodo visa, ką aptinkame. Iš vidaus matome, kokie nepatriotiški jie buvo, šitaip plėšdami.“ Ir perspėjo būti pasirengusius išgirsti apie naujus, dar didesnį akibrokštą keliančius korupcijos atvejus.

Prašom – teismas leido suimti antrąjį Armėnijos prezidentą (1998–2008), Robertą Kočarianą. Jam pateikė įtarimus kėsinimusi nuversti valstybės konstitucinę santvarką 2008-ųjų kovo mėnesį, kai prieš taikius protestuotojus buvo nukreiptas ginklas, žuvo aštuoni žmonės ir daugiau kaip du šimtai buvo sužeista. Tiesa, apeliacinis teismas netrukus sušvelnino kardomąją priemonę, tačiau Kočarianui tebetaisomas teisiamųjų suolas ir gresia 15 metų kalėjimo. Kaip ir tuomečiams gynybos ministrui Mikaeliui Arutunianui bei Jerevano įgulos vadui Jurijui Chačaturovui. Neseniai sužinojome, jog „Kovo 1-osios“ byloje Specialioji tyrimų tarnyba apklaus ir trečiąjį šalies prezidentą (2008–2018), Seržą Sargsianą, kurį tada, 2008-ųjų pavasarį, pirmą kartą išrinkus ir kilo protestai.  Pastarojo valdymo metais šios bylos tyrimas buvo visaip marinamas. Maža to – kai kurie protestuotojus apkaltino riaušių kurstymu ir pasiuntė už grotų, tarp jų ir dabartinį šalies vadovą Nikolą Pašinianą (gavo 7 metus kalėjimo, tačiau po vienerių metų išėjo į laisvę, paskelbus amnestiją). „Šimtadienio“ mitinge ministras pirmininkas pranešė, kad tyrimas „Kovo 1-osios“ byloje iš esmės baigtas ir žudikų laukia atpildas.

Kočarianas – „stambi žuvis“, tikras „ryklys“, tačiau plikomis rankomis jos nepagriebsi. Išleistas iš izoliatoriaus TV žurnalistams jis pasakė savo nuomonę ir dėl „keturių milijardų dolerių“: tokį turtą tiesiog neįmanoma sukaupti šalyje, kurios metinis biudžetas tesudaro 2,5 milijardo. Jo laikais nebuvo monopolijų ir korupcinės piramidės. Esą naujoji valdžia jo kompanijas irgi tikrina, tačiau nieko nusikalstama neranda. Anksčiau leidinys „Žamanak“ buvo pranešęs žinantis bent kelis verslininkus, pasirengusius paliudyti Kočarianą užvaldžius jų nuosavybę: „Kalbama ne tik apie daugelio milijonų vertės statinius Jerevano centre, bet ir bankų privedimą prie bankroto, jų privatizavimą“. Antrą Armėnijos prezidentą tebevadina korupcionieriumi Nr.1“. Tačiau niekas neprimena, kad dar prieš keliolika metų patys armėnai vadino „marodieriumi“: jo vadovaujami armėnų separatistai apiplėšė ir sudegino Azerbaidžano rajono centrą – Agdamo miestą 1993 metų vasarą.

Į korupcijos simbolį dar nesitaiko

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Savo pirmtako šešėlyje liko Seržas Sargsianas. Kai pavasarį buvusį prezidentą respublikonų valdomas parlamentas išrinko ministru pirmininku, protestuotojų vedlys Nikolas Pašinianas jį pavadino „korupcijos Armėnijoje simboliu“. Kaip sakyta, suėmė jo sargybinių viršininką. Policija įtaria pasisavinus $2 milijonus dvi kompanijas, susijusias su buvusio prezidento broliu Aleksandru, iškalbinga pravarde „Penkiasdešimt Procentų“ (dar kalbama apie $2,8 milijonų vertės apartamentus Kalifornijoje). Kitam broliui, Levonui, Valstybinis pajamų komitetas iškėlė baudžiamąją dėl $6,8 milijonų pajamų nedeklaravimo ir neteisėto praturtėjimo, paskelbta jo, buvusio Armėnijos  ypatingojo pasiuntinio ir Senųjų rankraščių instituto direktoriaus, paieška. Iškeltos baudžiamosios bylos Seržo Sargsiano sūnėnams ir dukterėčiai. Ilgai spardęsis Iš Jerevano mero pareigų atsistatydino jo „numylėtiniu“ vadinamas Taronas Margarianas (dideli finansiniai pažeidimai, giminėms ir artimiesiems priklausantys prabangūs pastatai ir didžiuliai žemės sklypai). O pačiam Seržui Sargsianui, „korupcijos simboliui“, dėl jo paties turtų – nieko.

„Nemanau, kad ponas prezidentas padarė ką nors, dėl ko turėtų ateiti ir jo eilė“, – pasakė žurnalistams vienas respublikonų partijos šulų ir parlamento vadovų, Eduardas Šarmazovas, tuo metu, kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kaltinimus Seržo Sargsiano giminėms ir artimiesiems. O gal ir dar kai kurie kiti aukšti pareigūnai ir oligarchai darė tik „gerus dalykus“? Su tuo nesutinka politikos technologas Vigenas Akopianas: „Gal naujoji valdžia ne visus gaudo dėl esančių kokių nors susitarimų?“

Nepriklausomų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.im žodžių kišenėje neieško, Kočarianą vadina „velniu“, respublikonų partiją – „parazitu ant Armėnijos kūno“, o visus tris buvusius prezidentus – „politiniais lavonais, su kuriais vieną kartą reikia atsisveikinti“. Prieš kiek laiko parašė: „Muilo burbulo vardu pavadintas Gagikas Carukianas pabaigia: kaip kriminalinis oligarchas kvailino liaudį“. Specialioji tyrimų tarnyba suėmė partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano saugumo tarnybos viršininką Eduardą Babajaną, smarkiai sumušusį žmogų. Kaip rašo autorius, šis veikėjas ir jo komanda taip darydavusi ir buvusios vyriausybės laikais, tačiau policija dėdavosi to nematanti, nes Carukianas buvo „vienas pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“. Daugiau taip nebus, nes naujoje Armėnijoje gyvenama pagal naujas taisykles ir dideli pinigai jau neteikia privilegijų, kaip buvo pastaruosius du dešimtmečius. Naujoji valdžia nė vienam neleis likti nenubaustam. „Eduardas Babajanas suimtas, – rašė autorius. – Kas laukia Gagiko Carukiano?“

Ne per seniausiai mušeiką (beje, Armėnijos policijos vyriausiosios valstybinės apsaugos valdybos darbuotoją, Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininko padėjėją) paleido, palikus užstatą. Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkui Gagikui Carukianui iki šios dienos nieko neatsitiko. Prieš mėnesį jis kreipėsi į Sporto ir jaunimo reikalų ministeriją, kad išbrauktų jo sūnų iš jaunuolių, kuriems atidėtas šaukimas į kariuomenę, sąrašų (po to, kai Pašinianas iškvietė pokalbiui ministrą, „Klestinčiosios Armėnijos“ statytinį). Turtingiausiu žmogumi Armėnijoje vadinamas Carukianas (turtas vertė – gal $500 milijonų, o gal ir visas milijardas) užsistojo „Seržo Sargsiano asmeniniu oligarchu“ ir „cukraus karaliumi“ vadinamą parlamento narį Samvelą Aleksanianą (jam priklausantys ir kiti prekybos centrai padarė valstybei didelę žalą nemokėdami mokesčių): „Anksčiau žmonės veikė taip, kaip diktavo valdžia, dabar taisyklės pasikeitė ir visi turi žaisti pagal naujas taisykles.“ Toliau patys susivokite: prie „naujų taisyklių“ didžiausiu indėliu prisidėjo kaip tik jo vardu pavadinta parlamento frakcija (31 narys).

Jerevano geopolitinio klubo prezidentas Armanas Bošianas taip atsako į klausimą, kodėl Pašinianas leidžia „vieną pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“ vaikščioti užvertus galva: „Jis susitarė su Carukianu, todėl Pašiniano pareiškimai, kad jis kovoja su oligarchais, kelia didelių abejonių“ (Pravda.Ru).

Ar sužinosime, kas iš tikrųjų valdo Armėniją?

Seržas Sargsianas balandžio 23 d. pasitraukė iš ministro pirmininko posto, tačiau anaiptol ne iš valdžios, nes respublikonai (58 vietos parlamente iš 105) su koalicijos partneriais parlamente, kaip tada rašyta, „lengvai išrinks kitą premjerą, kuris ne taip erzins opoziciją ir jos šalininkus, tačiau atstovaus valdančiajam elitui“. Nikolą Pašinianą ministru pirmininku išrinko iš antro karto, jo kandidatūrai pritarus ir daliai respublikonų. Šios frakcijos parlamente vadovas rinkimų išvakarėse paskelbė, jog partijos pozicija lieka vieninga, tačiau jie padės išrinkti Pašinianą premjeru, nes jiems labai neramu dėl padėties Armėnijoje. Buvo numatyta dešimt respublikonų, kurie balsuos prieš savo valią. Iš tikrųjų Pašiniano kandidatūrą palaikė net 13 respublikonų frakcijos narių ir jis iš viso gavo 59 balsus.

Toks turėtų būti atsakymas į klausimą, kurį antrojo balsavimo išvakarėse iškėlė Rusijos žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“: kodėl valdančioji partija netikėtai ėmė palaikyti Pašinianą? Tačiau šis žurnalistinių tyrimų leidinys (nespausdina informacijos, kurios neįmanoma patikrinti) tada manė kitaip. Respublikonus paveikė ne vien tai, kad masiniai protestai paralyžiavo valstybines žinybas, eismą ir kita. Pagrindinį vaidmenį, kaip „Insider“sužinojo iš savo šaltinių Armėnijos parlamente, suvaidino oligarchas Gagikas Carukianas, „įstengęs neliečiamybės garantijomis ir tiesioginiu papirkimu pakeisti kriminalinių autoritetų, tikrųjų Armėnijos respublikos partijos lyderių, nuomonę.“

Politinė korupcija

Vienas respublikonas pasakė, kad jų partijoje yra nemaža nusikalstamą praeitį turinčių ir tebesančių kriminaliniame pasaulyje žmonių. Su šiais „autoritetais“ ir derėjosi Pašiniano vardu Gagikas Carukianas – kad jie nekeltų į ministrus pirmininkus Kareno Karapetiano (vyriausybės vadovo Seržo Sargsiano prezidentavimo paskutiniaisiais metais). „Ir jie mielai su tuo sutiko, kiek man žinoma, už jiems pažadėtas saugumo garantijas atėjus naujai valdžiai.“ Kitas „Insider“ šaltinis, iš partijos „Klestinčioji Armėnija“, pasakė, kad tarp respublikonų yra 10-12 žmonių, kurie neturi jokios politinės ateities Armėnijoje. Tai „Seržo Sargsiano ir oligarchų-banditų žmonės“. Jiems išpuolė paskutinė proga pagerinti savo materialinę padėtį. Derybos dėl balsų prasidėjo nuo $500 tūkstančių. Carukianas manė, kad tokių pinigų užteks, nes kiti respublikonai atrodė balsuosią ir be papirkimo. Tačiau gegužės 1 d. Pašinianas pralaimėjo, ir tą patį vakarą derybos dėl balsų buvo tęsiamos, kaina pakilo iki $1,5 milijono. Pinigus siūlė tiems deputatams, kuriuos nurodė respublikonų „autoritetai“. Jie prikalbino partijos vadovą Seržą Sargsianą pasisakyti partiečių susirinkime ir paraginti gegužės 8 d. balsuoti už Pašinianą (beje, „už“ balsavo ir generolas Manvelas Grigorianas).

Dar šaltinis „Klestinčioje Armėnijoje“ pasakė: jeigu Pašinianas darys tai, ką pažadėjo, tai tų žmonių pavardės išaiškės ir jiems bus iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau jis labai abejoja, ar žmogus, kurio sąjungininkas yra Carukianas, iš tikrųjų kovosiantis su korupcija ir vykdysiąs žadėtąją liustraciją pagal įstatymą ir sąžinę, o ne pagal „supratimą“. Gal būsią persekiojimų ir tyrimų dėl akių, kai kurie asmenys išvažiuosią, tačiau jų verslas liksiąs. Jeigu Nikolas imtųsi jų iš rimtųjų, tai jam tektų ką nors daryti ir su pačiu Carukianu. O išteklių kovoti su Carukianu jis neturįs – oligarchas gali išvesti į Jerevano gatves kelių šalies rajonų žmones, kurie jį palaiko.

Šitai žinant, kitaip reikėtų skaityti ir žiniasklaidos pranešimus suėmus Roberto Kočarianą: esą suimtojo šeima buria komandą ir rengiasi tartis su Gagiku Carukianu… Telieka žiūrėti, kaip jam seksis toliau.

2018.08.31; 06:37

Leonas Jurša

Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl  priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė. 

Duokite kelią, broliai krikščionys!

2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.

Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.

Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!

Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra

Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems  asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.

Čiulba apie brolybę…

Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“

Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.

Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“

Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“

Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.

… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą

Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo  Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.

Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.

Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo  pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…

2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.

Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?

Nuo pabėgėlių nepabėgti

Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota  280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš  jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.

2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie  taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.

Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.

2018.06.21; 14:28

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Įvykiai Armėnijoje klostosi keistokai. Kuo toliau – tuo įdomiau Ar nenutiks taip, kad naujasis Armėnijos lyderis susikompromituos dar greičiau, nei iškilo į politikos Olimpą?

Nikolos Pašiniano garbės žodis

Tiesa, vadovaudamas pirmąjam Vyriausybės posėdžiui Nikolas Pašinianas iškilmingai tvirtino pasitrauksiąs iš premjero posto, jei visuomenė liausis jį remti. „Kol jaučiu visuomenės paramą, ją naudosiu šalies plėtrai, o jei jos neteksiu, tai atsisakysiu premjero įgaliojimų“. Tokius naujojo premjero žodžius užfiksavo žurnalistai gegužės 11-ąją, kai buvo surengtas pirmasis Vyriausybės posėdis, vadovaujamas paties N.Pašiniano (ELTA).

Bet ar tikrai N.Pašinianas atsistatydins, jeigu praras populiarumą? Kiek Pasaulio istorija žino pavyzdžių, kai tautos pasitikėjimą praradę prezidentai pasitraukdavo savo valia, be kraujo praliejimo? Ir kiek žinome atvejų, kai susikompromitavę politikai valdžios krėsluose sėdėdavo iki paskutiniojo atodūsio? Į valdžią patekti – saldu, trauktis iš valdžios – niekas nenori.

Tad N.Pašiniano duotas garbės žodis dar nieko nereiškia. Pagyvensime – pamatysime. Beje, N.Pašinianas pradeda daryti klaidas. Arba kalbant korektiškai – priima dviprasmiškus sprendimus. Vienas iš įtartinųjų žingsnių – skelbti prieš protesto mitingų dalyvius smurtavusių policininkų pavardes. Lyg ir principinga laikysena. Bet ar verta persekioti iešmininkus? Ar pavardžių skelbimas nepaskatins nukentėjusiųjų kerštauti?

Ar bus teisiami policijos vadovai?

Svarbiausia nubausti policijos vadovus, liepusius mušti mitinguojančius. Dabar gi, regis, einama priešingu keliu. Puolama į atlapus eiliniams policijos darbuotojams. Ar bus teisiškai persekiojami jų viršininkai, – dar nežinia.

Priminsime: Armėnijos Specialioji tyrimų tarnyba pradėjo tirti mažų mažiausiai 50 baudžiamųjų bylų, susijusių su įgaliojimų viršijimu policininkams naudojant smurtą, ginklus arba specialiąsias priemones. Iki gegužės 16 d. nukentėjusiaisiais pripažinti 25 žmonės, tarp jų – vienas žurnalistas ir vienas advokatas.

Masinės manifestacijos Armėnijoje prasidėjo balandžio 13 dieną Jų dalyviai protestavo prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano planus po dešimtmetį trukusio prezidentavimo dar tapti ir visagaliu ministru pirmininku. Balandžio 17-ąją dieną S. Sargsianas buvo išrinktas premjeru, bet jau balandžio 23 d. dėl protesto akcijų turėjo pasitraukti. Gegužės 8-ąją premjeru Armėnijos parlamente išrinktas opozicijos lyderis N. Pašinianas.

Tad jei į teisiamųjų suolą nesės Armėnijos policijos generolai ir pulkininkai, VRM ministrai bei viceministrai, tik policijos eiliniai, seržantai ir viršilos, – N.Pašiniano populiarumas tikrai smuks.

Kodėl reikia pertraukos?

Antrasis keistas N.Pašiniano sprendimas – raginimas neskubėti. Interfax yra pranešęs, jog Armėnijos premjeras N.Pašinianas „pastarosiomis dienomis dėl įvairių priežasčių paragino protestuojančius piliečius „padaryti pertrauką“.

„Mums visiems reikalinga pertrauka, kad galėtume ramiai pradėti svarstyti ir spręsti problemas. Mes viską sužlugdysime, jeigu mėginsime viską išspręsti iškart“, – aiškino N. Pašinianas. Jis manąs, jog piliečiai neteisūs, reikalaudami kuo greičiau atstatydinti susikompromitavusius aukšto rango pareigūnus. „Šį klausimą reikia spręsti etapais“, – įsitikinęs N. Pašinianas.

Šie N.Pašiniano žodžiai nuskambėjo, kai tautos atstovai surengė piktus protestus prie Armėnijos generalinės prokuratūros pastato, reikalaudami, kad atsistatydintų žinybos vadovas Artūras Davtianas (akcijos dalyviai užblokavo įėjimus į prokuratūrą). Panaši padėtis buvo susiklosčiusi ir prie Jerevano merijos – protestuotojai reikalavo Jerevano mero Tarono Margariano pasitraukimo (protestuotojai buvo įsiveržę vidun).

Neramumai Jerevane. EPA – ELTA nuotr.

Žinoma, valstybių gyvenimas klostosi taip, kad kai kurių procesų niekaip nepaskubinsi. Kai kada skubėjimas padaro daugiau žalos nei naudos. Bet esama situacijų, kai padėtį reikia keisti kardinaliai. Nes ilgai delsiant vadinamieji blogiukai taip įsitvirtina, taip sustiprėja, kad jų net ir jėga neiškrapštysi. Generalinio prokuroro ir sostinės mero kėdės svarbios bet kurios šalies gyvenime. Jei jos – nepatikimose rankose, lauk bėdos.

Premjero žmonos brolis – į valdžią

Bet keisčiausia, kad Armėnijos premjeras, dar nespėjęs apšilti kojų valdžioje, o jau į valdžią stumia žmones iš draugų ir giminių aplinkos. Štai Interfaxas skelbia, jog Armėnijos centrinė rinkimų komisija įteikė deputatų mandatus tiems politikams, kurie pakeis į Vyriausybę išėjusius „ELK“ parlamentinės frakcijos narius. Vietoj premjeru tapusio N.Pašiniano į parlamentą ateina Jerevano senolių tarybos lyderis Alenas Simonianas. O va į pirmojo vicepremjero postą užėmusio Ararato Mirzojano kėdę atsisės N.Pašiniano žmonos brolis – Gračja Akopianas.

Gal N.Pašiniano žmonos brolis bus labai puikus politikas, padarysiantis įspūdingą karjerą ir įeisiantis į Armėnijos istoriją kaip žymus veikėjas? Tačiau šis sprendimas verčia suklusti. N.Pašinianas premjeru dirba dar tik nepilnas dvi savaites. Jei tokių tempų bus laikomasi ir ateityje, kiek į valdžią draugų, pažįstamų ir giminių N.Pašinianas atitemps iki šių metų pabaigos? Juk protestavusiems armėnams iki gyvo kaulo nusibodo dvi kadencijas prezidentavusio S.Sargsiano giminės klanas.

Įsimintina, kad JAV teisėsauga neseniai iškėlė kriminalinę bylą S.Sargsiano broliams – Aleksandrui ir Levonui Sargsianams. Šią informaciją patvirtina armėnų laikraščiai. S.Sargsiano broliai įtariami į bankrotą dirbtinai nuvarę daug turtingų armėnų verslininkų. Kada Armėnijos generalinė prokuratūra susidomės S.Sargsiano brolių veikla? 

2018.05.18; 09:00

Naujasis Armėnijos premjeras patikino V. Putiną, kad dvišaliai santykiai nesikeis. EPA-ELTA nuotr.

Naujasis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pirmadienį patikino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad, jam atėjus į valdžią, Jerevano santykiai su Maskva išliks glaudūs.

N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.

„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.

42 metų amžiaus Armėnijos premjeras taip pat padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.

Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.

Naujuoju Armėnijos premjeru N. Pašinianas išrinktas praėjusią savaitę. Armėnija politinėje krizėje atsidūrė, kai N. Pašiniano vadovaujami gatvės protestai privertė atsistatydinti vos savaitę Armėnijos premjero poste išbuvusį eksprezidentą Seržą Sargsianą.

S. Sargsianas 10 metų ėjo Armėnijos prezidento pareigas, tačiau balandį pasibaigus antrajai ir paskutinei jo kadencijai, politikas buvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Tai sukėlė protestų bangą šalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 02:00

Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Kol armėnų opozicijos lyderis dar nebuvo premjeras, bet jau buvo aišku, kad šalies parlamentas privalės jį tvirtinti Ministru Pirmininku, šių eilučių autoriaus galvoje kirbėjo atsargi mintis – gal gi naujojo Armėnijos vadovo Nikolo Pašiniano užsienio politika vis tik bus civilizuota, paremta tarptautine teise bei pagarba kaimyninių šalių teritoriniam vientisumui?

Nieko panašaus. Tikrieji Nikolo Pašiniano ketinimai išryškėjo labai greitai. Jau gegužės 9-ąją naujasis premjeras nuvyko į Kalnų Karabachą. Vien tik šis faktas – nuvykimas – byloja, jog buvo grubiai pažeistas kaimyninės šalies teritorinis vientisumas. Kalnų Karabachą (arba Juodąjį Sodą, išvertus į lietuvių kalbą) kaimyninis Azerbaidžanas laiko sava teritorija.

Į diskusijas, kodėl oficialusis Baku teisus, traktuodamas Kalnų Karabachą esant savu, šį sykį nesileisime (apie tai jau daug rašyta, visi argumentai seniai žinomi, be to, šiandien noriu apžvelgti visai kitus apsektus). Ir vis dėlto privalau priminti, kad Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho remia ir tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO bei Europos Sąjungos šalis. Tad, vadovaujantis tarptautine teise, N.Pašinianas tikrai neturėjo teisės vykti į Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo – vizos. Bet nuvažiavo. Nepaisė aplinkybės, jog po šio akibrokšto oficialusis Baku bus priverstas griežtai reaguoti (taip pasielgtų bet kuri kita valstybė, jei į jos teritoriją įžengtume be jos sutikimo).

Tad akivaizdu, kad N.Pašinianas, net nespėjęs deramai įsitaisyti premjero krėsle, jau savo pirmaisiais žingsniais pademonstravo nepagarbą ne tik Azerbaidžanui, bet ir tarptautinei bendruomenei, taip pat – ir Lietuvai. Suprask, jam nusispjauti į mūsų rezoliucijas, raginančias grąžinti Juodąjį Sodą teisėtiems šeimininkams.

Beje, remiantis naujausiomis žiniomis, N.Pašinianas, regis, dar aršesnis separatistas nei liūdnai pagarsėjęs jo pirmtakas eksprezidentas Seržas Sargsianas. Tuoj paaiškinsiu – kodėl. Maždaug prieš du dešimtmečius Jerevanas liovėsi viešai svaičiojęs apie Kalnų Karabacho prisijungimą tenkindamasis vien minimum programa: „Kalnų Karabacho tauta nori nepriklausomybės“. Armėnijos politikai tuomet suprato, kad, tarptautinei bendruomenei vieningai smerkiant Kalnų Karabacho okupaciją, jiems nepavyks sulaukti Vakarų palaiminimo mechaniškai prijungus žemes.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Armėnija pradėjo taikyti gudresnę taktiką – neva Kalnų Karabache gyvena kažin kokia ypatinga Arcacho tauta, skelbianti nepriklausomybę nuo Azerbaidžano, mat buvo azerbaidžaniečių engiama ir skriaudžiama. Gudriau nesugalvosi. Pirmiausiai įtvirtinkime Vakarų sąmonėje nuomonę, kad Kalnų Karabachas – atskira valstybė, o jos gyventojai – unikali tauta, o jau tada, nurimus aistroms ir pasipiktinimams, toji atskira valstybė neva demokratinio referendumo būdu panorės prisijungti prie draugiškos Armėnijos.

Šią nuosaikiai klastingą poziciją armėnų lobistai atkakliai kalė į sąmonę tiek Amerikos, tiek Europos politikams, žurnalistams kelis dešimtmečius be sustojimo. Šią nuostatą garsino ir dešimt metų Armėnijai vadovavęs aršus separatistas S.Sargsianas, buvęs šalies prezidentas.

Be abejo, Armėnijai nepavyko apgauti Vakarų, jog Kalnų Karabache dabar esantys žmonės tiesiog nori gyventi nepriklausomi nuo neva nesukalbamų azerbaidžaniečių. Tačiau armėniškos gudrybės slepiant tikrąsias priežastis – teritorines pretenzijas Azerbaidžanui – kai kam Vakaruose susuko galvas. Juk lozungai apie tautos teisę į nepriklausomybę bei apie nuolat visų skriaudžiamus vargšus armėnus žadina užuojautą. Ir vis dėlto patikėjusių Jerevano pasakomis – mažuma. Tiek Vašingtono, tiek Briuselio pozicija liko nepalaužiama: Kalnų Karabachas – okupuotas, okupantai, t.y. armėnai, privalo pasitraukti.

Dabar Vakarams teks būti dar atidesniems, principingesniems, piktesniems. Mat naujasis Armėnijos premjeras, nuvykęs į Kalnų Karabachą, pradėjo kalbėti netikėtai aršiai. Užuot prabilęs bent jau taip, kaip kadaise sakydavo jo pirmtakas S.Sargsianas, N.Pašinianas rėžė be diplomatinių vingrybių: jam jau neužtenka atskiros Kalnų Karabacho respublikos, jis atvirai reikalauja Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Užuot pripažinęs armėniškas kaltes ir klaidas jis tvirtino sieksiąs tarptautinio Arcacho (taip dabar armėnai vadina Kalnų Karabachą) pripažinimo. Jis net pareiškė norįs keisti derybų sąlygas: tegul diskusijose dėl Kalnų Karabacho dalyvauja ne tik tarptautinės bendruomenės atstovai, Azerbaidžanas ir Armėnija, bet ir tie, kurie nūnai gyvena Kalnų Karabache. Akivaizdus bandymas susilpninti Azerbaidžano pozicijas. 

Tokią poziciją N.Pašinianas demonstravo tiek kalbėdamas Armėnijos parlamente gegužės 1-osios ir 8-osios dienomis, tiek gegužės 9-ąją neteisėtai nuvažiuodamas į Kalnų Karabachą. „Kai Arcachą pripažins tarptautinė bendruomenė, tada Armėnijos ir Arcacho tautos pareikš savo poziciją dėl susijungimo“, – kalbėjo N.Pašinianas.

Kodėl N.Pašinianas tapo net aršesnis separatistas nei jo pirmtakai, – atspėti lengva. N.Pašinianas tikisi, kad Vakarai, sužavėti jo antikorupcinėmis kalbomis bei pažadais demokratiškai valdyti šalį, ims nebepastebėti konfrontacinės Jerevano politikos kaimynų atžvilgiu. Jis deda dideles viltis, kad Vakarams labiau rūpės demokratija nei Kalnų Karabacho likimas.

N.Pašinianas daro lemtingą klaidą. Vakarai negali ignoruoti šalių teritorinio vientisumo taisyklių pažeidimų Pietų Kaukaze, nes priešingu atveju bus sukurtas precedentas naujoms teritorinėms pretenzijoms atsirasti bet kurioje pasaulio teritorijoje. Dėl teritorinių pretenzijų Vakarai turi būti principingi visur – ne tik Pietų Kaukaze. Tai supranta ir Vašingtonas, ir Briuselis, ir Berlynas, ir Paryžius. Nusileisi vienur, gaisras įsiliepsnos kitur.

Savo politikos klaidingumo nesuvokia, regis, tik Jerevanas. Jei Armėnija nebūtų okupavusi Kalnų Karabacho (aktyvūs veiksmai plėtojosi 1988 – 1994 metais), šiandien ji būtų visai kitokia šalis. Bent jau žymiai turtingesnė, nes nereikėtų pyktis nei su Turkija, nei su Azerbaidžanu (būtų atvira prekyba), bei mažiau priklausoma nuo Rusijos (nereikėtų Rusijos karinės bazės), nes netektų baimintis Azerbaidžano karinės galios.

Pažymėtina, kad jau pirmieji N.Pašiniano raginimai „kaimynams gyventi draugiškai“ pasirodė esantys klastingomis intrigomis. Prisiminkime, kaip N.Pašinianas bandė susidraugauti su Turkija ignoruodamas Azerbaidžaną. Naujasis Armėnijos premjeras tikriausiai svarstė: „Turkija – didesnė, galingesnė už Azerbaidžaną. Jei su ja pavyktų pradėt bent minimalų dialogą, sukalbamesnis taptų ir Azerbaidžanas“.

Nepavyko. Turkijos užsienio reikalų ministerija iš karto atkirto: negali būti jokių kalbų apie Ankaros ir Jerevano draugystes, kol armėnai laiko okupavę Kalnų Karabachą. Turkija atmetė ir Jerevano pastangas pradėti bet kokias kitas derybas. Nes Jerevanas vis dar reikalauja, kad Turkija pripažintų 1915-ųjų tragediją „armėnų tautos genocidu“. Turkai stebisi, kodėl tada Jerevanas neatidaro savo archyvų, kad įrodytų tokias tiesas? Juk jei 1915-ieji – genocidas, kodėl Armėnija nuo tartpautinės bendruomenės slepia savo archyvuose faktus, įrodančius turkų kaltę? Pavyzdžiui, turkai senų seniausiai atidarę savo archyvus: ieškokite ko tik norite. O armėnai – slapukauja. Keistas, įtartinas slapukavimas.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Žodžiu, konfrontacija su Azerbaidžanu (o tuo pačiu – ir su tarptautine bendruomene) tikriausiai tęsis šaliai vadovaujant ir N.Pašinianui. Turime padėtį be išeities. Jei N.Pašinianas – separatistų pusėje, vadinasi, jis – ne tas armėnų lyderis, su kuriuo Vakarams derėtų nuoširdžiai glebesčiuotis. Sveikindami demokratinius procesus Armėnijoje mes privalome nuolat reikalauti, kad armėnai kuo greičiau pasitrauktų iš okupuotų teritorijų. Kol Armėnija – mažoji Rusijos kopija, Vakarų draugystė su naujuoju premjeru N.Pašinianu privalo būti atsargi, rezervuota. Jei N.Pašinianas laimina svetimų teritorijų grobimą, jis negali būti priskirtas civilizuotų politikų grupei. Jei N.Pašinianas skatina teritorines pretenzijas (esama pavojaus, kad įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho peraugs į rimtą karą), jis neturėtų būti priimamas Vakarų sostinėse kaip lygiavertis politikas. „Pirma – grąžink, ką neteisėtai užgrobei, štai tada, tik tada, pradėsime draugiškai kalbėtis“ – tokia privalo būti vieninga Vakarų laikysena bendraujant su ponu N.Pašinianu.  

Maža vilčių, jog Armėnija pradės gerbti Jungtinių Tautų rezoliucijas, įpareigojančias grąžinti užgrobtas teritorijas, dar ir dėl to, kad prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos per parą apšaudė azerbaidžaniečių pozicijas fronto linijoje net 130 kartų. Viešojoje erdvėje niekur neaptikau pranešimų, jog N.Pašinianas būtų liepęs nedelsiant nutraukti ugnį.

Iškalbinga tyla. Tyla prieš audrą?

2018.05.11; 11:10

Politinė krizė Armėnijoje vėl aštrėja. Opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas parlamente nebuvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Specialiame parlamento posėdyje Jerevane prieš N. Pašinianą balsavo 55 deputatai, už buvo 45. Balsavime dalyvavo 100 parlamentarų iš 105. 42-ejų N. Pašinianas buvo vienintelis kandidatas.

Prieš tai ligšiolinės valdančiosios Respublikonų partijos frakcijos pirmininkas Vagramas Bagdasarianas paskelbė, kad jo partija nepritars kandidatūrai. Ligšiolinio premjero Seržo Sargsiano partija parlamente turi absoliučią daugumą – 58 mandatus iš 105.

N. Pašinianą rėmė kelios mažos partijos. Jis pats prieš balsavimą įspėjo dėl „politinio cunamio“, jei nebus išrinktas.

Opozicija tikėjos, kad prie vyriausybės vairo stojus N. Pašinianui, padėtis šalyje nurims. Armėnijoje daug savaičių tvyro politinė įtampa, peraugusi į mainius protestus ir 10 metų valdžioje esančio S. Sargsiano atsistatydinimą. N. Pašinianas žada kovoti su korupcija ir skurdu šalyje. Be to, jis nori pirmalaikių rinkimų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.02; 00:30

Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas antradienį tikino esąs pasirengęs vadovauti šaliai po to, kai dėl masinių protestų atsistatydino premjeras Seržas Sargsianas.

„Taip, žinoma, kad esame pasirengę vadovauti savo šaliai“, – Jerevane vykusioje spaudos konferencijoje į klausimą, ar yra pasirengęs perimti šalies vairą į savo rankas, atsakė N. Pašinianas.

„Jei žmonės paves man šią atsakomybę, aš ją prisiimsiu“, – tikino opozicijos lyderis.

Trečiadienio rytą 42-ejų partijos „Piliečių sutartis“ lyderis susitiks su laikinuoju premjeru Karenu Karapetianu ir aptars valdžios perdavimo klausimą.

Remiantis Armėnijos įstatymais, šalies parlamentas, kur daugumą turi S. Sargsiano partija, per savaitę turi pasiūlyti kandidatus į premjero postą. Dėl jų kandidatūrų gali būti balsuojama jau gegužės 2 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 05:00

Karingasis Seržas Sargsianas. Karikatūra

Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.

Guminės lazdos ir garsinės granatos

Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.

Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.

Rusiška rokiruotė

Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).

Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.

Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.

Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra

Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius.  Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.

Beje, taip ir atsitiko.

Apkaltino terorizmu

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.

Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho? 

Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.

Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.

Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>

2018.04.23; 03:00

Neramumai Jerevane. EPA – ELTA nuotr.

Pirmadienį atsistatydino Armėnijos premjeras Seržas Sargsianas. Tą jis padarė po 11 dienų trukusių masinių protestų prieš jo tapimą premjeru, kurį opozicija vadino akis rėžiančiu mėginimu toliau laikytis įsikibus valdžios.

„Pasitraukiu iš šalies vadovo posto“, – S. Sargsianas cituojamas savo spaudos tarnybos pranešime.

„Nikolas Pašinianas buvo teisus, – pridūrė S. Sargsianas, kalbėdamas apie pastarojo meto protestų lyderį. – Aš klydau“.

Dešimtmetį išbuvęs Armėnijos prezidento poste, S. Sargsianas praėjusią savaitę parlamentarų buvo išrinktas šalies premjeru. Anot opozicijos, šalyje įsigaliojus parlamentinio valdymo modeliui, šiuo žingsniu siekta pratęsti S. Sargsiano valdymą.

Remiantis 2015 metais patvirtintomis Konstitucijos pataisomis, didžioji dalis šalies prezidento įgaliojimų buvo perleisti premjerui.

Buvęs karininkas S. Sargsianas pirmą kartą Armėnijos prezidentu tapo 2008-aisiais.

Per po šių rinkimų kilusius susirėmimus tarp policijos ir pralaimėjusio opozicijos kandidato rėmėjų žuvo 10 žmonių.

Antrajai – ir paskutiniajai – kadencijai jis buvo perrinktas 2013 metais. Ji baigėsi balandžio 9 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.23; 17:18

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose.

Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose jau kelios dienos vyksta opozicijos protesto akcijos prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku.

Šeštadienį Armėnijos policija taip pat sulaikė 11 opozicijos aktyvistų. Tai žurnalistams pranešė šalies Vidaus reikalų ministerijos atstovai.

„Iki 11 valandos į policijos nuovadas buvo pristatyta 11 asmenų, įtariamų įvairiais teisės pažeidimais“, – informavo pareigūnai.

Gautomis žiniomis, padėtis Jerevane tebėra įtempta, tęsiasi opozicijos manifestacijos.

Masiniai mitingai Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose prasidėjo pirmadienį. Jiems dingstį davė buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano kandidatūros iškėlimas į ministro pirmininko postą, kuriam priešinosi opozicija. Antradienį Armėnijos parlamentas išrinko S. Sargsianą premjeru. Ketvirtadienį opozicija mėgino sužlugdyti naujojo ministrų kabineto posėdį, blokuodama vyriausybinių pastatų prieigas.

Įgyvendinus Armėnijoje konstitucinę reformą, visa vykdomoji valdžia bus sutelkta premjero rankose, jam bus suteikti labai platūs įgaliojimai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.22; 05:38

Penktadienį Armėnijos policija sulaikė daugiau kai 160 opozicijos aktyvistų, kurie mėgino paralyžiuoti eismą Jerevano gatvėse. Tai žurnalistams pranešė VRM atstovai, kuriais remiasi „Interfax“.

„Iki 14 valandos į policijos nuovadas buvo pristatyti 166 asmenys, įtariami įvairiais teisės pažeidimais“, – informavo pareigūnai.

Anksčiau Armėnijos parlamento deputatas Edmonas Marukianas pranešė, kad sulaikytas ir opozicinės Piliečių sutarties partijos vadovo Nikolo Pašiniano sūnus Ašotas Pašinianas.

Gautomis žiniomis, padėtis Jerevane tebėra įtempta, tęsiasi opozicijos manifestacijos.

Penktadienio rytą opozicijos lyderis, parlamentaras N.Pašinianas paragino savo šalininkus „paralyžiuoti eismą visame Jerevane“.

Masiniai mitingai Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose prasidėjo pirmadienį. Jiems dingstį davė buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano kandidatūros iškėlimas į ministro pirmininko postą, kuriam priešinosi opozicija. Antradienį Armėnijos parlamentas išrinko S. Sargsianą premjeru. Ketvirtadienį opozicija mėgino sužlugdyti naujojo ministrų kabineto posėdį, blokuodama vyriausybinių pastatų prieigas. Per visą dieną buvo sulaikyti 123 žmonės.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.04.21; 03:00

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Visų dėmesys dabar, be abejo, – į Siriją, geopolitikos ekspertams buriant (būtent buriant, nes situacija neišaiškinama logiškomis prielaidomis), išprovokuos pasaulio galingųjų susidūrimas šioje nelaimingoje teritorijoje globalų konfliktą ar ne. Bet tai toli gražu ne vienintelis karo židinys geopolitiškai perkaistančioje planetoje. Pietų Kaukazo konfrontuojančios pusės dėl Kalnų Karabacho formaliai lyg ir paiso 1994-aisiais pasiektų paliaubų, tačiau iš tiesų jas reguliariai trikdo snaiperių susišaudymai ar rimtesni susidūrimai palei armėnų bei azerbaidžaniečių pajėgas skiriančią liniją.

Kadangi klausimas atviras, ar paliaubų iš tiesų paisoma, čia pateikiama vien įvykių kronika nuo šio dešimtmečio pradžios. 2010-ųjų rugsėjo 4 dieną įvykus kariniam susidūrimui Mardakerto rajone šiaurrytinėje Kalnų Karabacho dalyje žuvo Azerbaidžano armijos karys, dar vienas po sužeidimų mirė ligoninėje. Tų pačių metų birželio 18-ąją netoli Čaily kaimo žuvo 4 armėnų kareiviai ir vienas azerbaidžaniečių karys. Rugpjūčio 31 dieną ten pat įsiplieskė dar vienas susišaudymas, apie abiejų pusių praradimus nepranešta. 2011 metų kovą Azerbaidžanas informavo apie armėnų snaiperio nušautą 9-erių metų azerbaidžanietį berniuką, Armėnijos prezidentas šio fakto nepripažino.

Prancūzų „Le Figaro“ 2011-ųjų kovo 9-osios numeryje konstatavo, jog po „karštos“ karo fazės 10992-1994 metais terminas „įšaldytas“ konfliktui dėl Kalnų Karabacho negali būti taikytinas, nes susidūrimų skaičius palei konflikto puses skiriančią liniją per keletą mėnesių (kalbama tik  apie 2011 metus) buvo išaugęs tiek, jog regione sužmėžavo naujo karo šešėlis. Ir dienraštis „The Washington Post“ 2011-ųjų rugpjūčio 12 dienos numeryje situaciją apibūdino kaip ypač rizikingą: greta nesiliaujančios karingos retorikos snaiperiai iš abiejų pusių apsišaudydavo  kasdien, kai kada tai baigdavosi žmonių aukomis, pasak JAV dienraščio, karas galėjo atsinaujinti dėl žmogiškojo faktoriaus – klaidos ar kažkam praradus savitvardą.

2012-ųjų birželio 6 dieną Azerbaidžano pusė apkaltino Armėniją valstybinės sienos pažeidimu bei penkių azerbaidžaniečių karių nužudymu, dieną prieš tai armėnai pareiškė, jog Azerbaidžano kariškiai nužudė tris armėnų karius. Tų pačių metų liepos 20-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė žinių apie reguliarius susišaudymus Kalnų Karabache ir kad nuo 2011-ųjų pabaigos regione žuvo apie 20 abiejų kovojančių pusių kareivių.

2014 metų rugpjūčio pradžioje Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas serijoje įrašų savo paskyroje interneto socialiniame tinkle „Twitter“ pagrasino Armėnijai karu po to, kai eilinį kartą kilę ginkluoti susidūrimai Kalnų Karabache nusinešė mažiausiai 14 žmonių gyvybes. Pasak apie tai informavusio britų „The Guardian“ (2014 08 08), susidūrimų priežastys bei detalės liko neatskleistos, bet tai nesutrukdė kovojančioms pusėms pasikeisti kaltinimais. Lapkričio viduryje pasirodė informacija apie Azerbaidžano numuštą armėnų sraigtasparnį su trimis pilotais danguje virš Kalnų Karabacho. Baku neneigė, jog jo karinės pajėgos numušė Armėnijos „Mi-24“, tačiau tvirtino, jog jis atakavo azerbaidžaniečių pajėgas. Jerevanas savo ruožtu teigė, kad sraigtasparnyje ginkluotės nebuvo, jis tik dalyvavo Armėnijos bei nepripažinto Kalnų Karabacho karinių pajėgų bendruose mokymuose. Ryšium su incidentu tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl nuskambėjo perspėjimas dėl keletą mėnesių augusios įtampos.

„Los Angeles Times“ 2016-ųjų balandžio 20 dienos numeryje informavo apie to mėnesio 5 dieną pasiektas paliaubas tarpininkaujant Maskvai, kurios buvo tuoj pat pažeistos, atsinaujinusiuose susidūrimuose abi konflikto pusės vėl patyrė aukų. Prieš tai, balandžio 2-ąją, Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams, ir pagrasino pripažinti Kalnų Karabachą nepriklausoma valstybe. Vėl sušmėžavo karo grėsmė, kai įsiplieskusiuose susidūrimuose iš abiejų pusių žuvo 80 žmonių (daugiausiai po 1994-aisiais pasiektų paliaubų).

Tąkart komentuodamas kovojančių pusių beatodairiškus pareiškimus Maskvos politologas Borisas Dubnovas nurodė, kad jų ryžtą maitina įsitikinimas, jog Baku ir Jerevaną kas nors vis tiek sutaikys. Ir iš tiesų, pasak „Los Angeles Times“, abiejų pusių „sunkiasvoriai gynėjai“ bematant įstitraukė į žaidimą – Maskva išsireikalavo paliaubų (tiesa, trumpalaikių), Iranas pasisiūlė būti tarpininku, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo būsiąs Azerbaidžano pusėje iki pat galo.

Austrijos Ludwigo Boltzmanno vardo karų pasekmių tyrimo instituto mokslinis bendradarbis Christophas Benedictas dienraštyje „Die Presse“ (2016 0421) ryšium su tuo išreiškė nuomonę, kad konfliktą Kalnų Karabache galima išspręsti proporciškai padalinant teritoriją etniniu principu. Siūlymas tikriausiai nenaujas, bet primintina aplinkybė, kad tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, nors Jerevanas nepaisydamas tarptautinės kritikos tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Kalbant apie Maskvos „taikdarystę“, ji konflikto Kaukaze negali išspręsti vien dėl to, kad Rusija tiekia ginkluotę ir Azerbaidžanui, ir Armėnijai, nors skelbiasi pastarosios sąjungininke ir laiko šios respublikos Giumri mieste karinę bazę. Maskvos geopolitinė laikysena šiame regione pašaukta ne tiek siekti stabilumo, kiek „suturėti“ Jerevaną nuo integracijos į Europą, tokia dviprasmiška parama, pavyzdžiui, siekiant priversti susilaikyti Armėniją nuo aktyvesnio dalyvavimo ES „Rytų partnerystės“ programoje. Akivaizdžiai su neoimperiniu dominavimu susijęs tikslas, beje, kaip tik šiuo metu save galutinai diskredituojantis Sirijoje.

„The Washington Post“ 2016-ųjų balandžio 27 dienos numerio publikacijoje „“Kalnų Karabachas: atnaujintas konfliktas Kauakaze“ informuota apie nukautus armėnų karius per Azerbaidžano artilerijos apšaudymą balandžio 2-ąją ir po to įsiplieskusias aršias kovas, kurių metu per 4 dienas (iki eilinių paliaubų paskelbimo) žuvo 31 azerbaidžaniečių karys, 44 Kalnų Karabacho kariškiai bei 10 taikių gyventojų.

Ir dar sykį priminė apie Rusijos oportunizmą, užimant konflikte „vidurio“ poziciją bei ginkluojant abi puses. Pasak dienraščio, regione eilinį kartą grasino aktualizuotis „amžino karo“ būsena. Kaip nurodė Kalnų Karabache apsilankęs „The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas (beje, armėnų kilmės), jam susidaręs įspūdis, jog karingos nuotaikos auga abiejose pusėse.

Jau šių metų kovo 9-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė informacija apie paliaubų pažeidimus po vadinamojo „keturių dienų karo“ 2016-ųjų balandį. Taip pat atsargiai konstatuota, kad pažeidimų mastas regimai mažesnis nei anksčiau. Vargu ar tai gali nuteikti labai viltingai, turint galvoje aplinkybę, kad daugiau kaip prieš 20 metų užsiplieskęs konfliktas jau nusinešė virš 35 tūkstančių gyvybių, neapsieita be etninių valymų. Kalnų Karabache tenka tenkintis nežinia kelintu eiliniu ugnies nutraukimu be šansų bent apkalbėti tokias įšaldytas problemas kaip pasikeitimas kariniais belaisviais, karinių nusikaltimų teisinis įvertinimas, perkeltaisiais asmenimis išliekančių žmonių statuso nustatymas etc. Konfliktui sureguliuoti lyg ir pašaukta vadinamoji Minsko grupė, kuriai vadovauja Rusija, Jungtinės Valstijos bei Prancūzija, taip ir neįstengė rasti diplomatinio sprendimo.

Taigi štai toks dar vienas permanentinio karo židinys ir šiaip geopolitiškai perkaistančiame pasaulyje.

2018.04.20; 06:00

Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra

Prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą visagaliu ministru pirmininku šalies sostinėje Jerevane protestuojantys žmonės kelia rankas policininkų akivaizdoje, šitaip rodydami savo taikingumą, tačiau jų ryžtas paralyžiuoti valdžią neblėsta.

Balandžio 17-osios vakare Laisvės aikštėje įvykusiame protesto mitinge parlamento opozicijos atstovas Araratas Mirzojanas pareiškė: „Nuo šios valandos Armėnijoje nėra premjero Seržo Sargsiano, nėra Respublikonų partijos valdžios. Armėnijoje yra viena valdžia ir ši valdžia yra čia!“ Parlamento narys, protestantų vedlys Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkąs su sakančiais, kad nieko nepasikeitė ir Sargsianas toliau lieka svarbiausiuoju. „Aš atsakingai pareiškiu, kad viskas pasikeitė, Seržas Sargsianas neturi daugiau tautos, kurią galėtų valdyti, o Armėnijos Respublikos piliečiai neturi premjero, vardu Seržas Sargsianas.“

Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.

Dar vidudienį jis pranešė, kad respublikoje susiklostė „revoliucinė situacija“ ir prasideda nesmurtinė revoliucija. Vėlai vakare mitinge jis kalbėjo: „Mes radome būdą parklupdyti Seržą Sargsianą ir respublikonų partiją“. Artimiausiomis dienomis Armėnijoje bus įkurti „aksominės revoliucijos“ komitetai, kurie vadovaus valstybinių įstaigų blokavimui. „Labai greitai visos valstybinės žinybos, taip pat ir policija, privalės vykdyti ne Seržo Sargsiano, o tautos įgalioto revoliucijos komiteto įsakymus.“ Pašinianas paragino rytojaus dieną užkardyti visas gatves, metropoliteną, blokuoti visas valstybines įstaigas. Visose gatvėse steigti kontrolinius punktus ir stabdyti valdančiosios Armėnijos respublikos partijos narius. „Rytoj Seržas Sargsianas turi žiūrėti į miestą per spygliuotą vielą.“

Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja

Trečiadienį protestuotojai vėl išėjo į gatves, tačiau visų vakarykščių užmojų neįgyvendino. Demonstrantų kolona pražygiavo pro Nacionalinio susirinkimo rūmus ir susitelkė prie ministro pirmininko rezidencijos (Seržas Sargsianas šiuose rūmuose Bagramiano gatvėje šeimininkavo ir būdamas prezidentu). Nikolas Pašinianas perspėjo bendražygius negrasyti vartus saugantiems policininkams ir neniokoti valstybinio turto. Jo žodžiais, „pastarąją naktį Sargsianas įsakė pašalinti spygliuotąją vielą ir atšaukti policininkus“, tačiau jie savo atėjimu vėl priversią jį „žvelgti į pasaulį per policininkų skydus ir spygliuotąją vielą“.

Vakare Respublikos aikštėje vėl įvyko sąjūdžio „Ženk žingsnį, atstumk Seržą!“ mitingas. Pašinianas pranešė, kad protestai vyksta ir kituose Armėnijos miestuose, jiems pritariantys balsai atsklinda iš užsienio. Antai prie Armėnijos konsulato Marselyje, Prancūzijoje, sudegintas Seržo Sargsiano portretas. Daug išeivių pranešė nusipirkę bilietus ir atskrisią į Jerevaną prisidėti prie protestuotojų. Išeivija taip pat prisideda lėšomis: „Mūsų sąjūdis – pirmasis nepriklausomoje Armėnijoje sąjūdis, nesiejamas su kokių nors svetimų šalių įsikišimu.“ Galiausiai jis paragino protestuotojus ateinantį rytą apsiausti vyriausybinius pastatus anksčiau – dar iki valdininkams ateinant į tarnybą. Mojamasi sutrukdyti šiandien numatytą surengti pirmą Seržo Sargsiano pirmininkaujamą vyriausybės posėdį. Vakare protestuotojai vėl susirinks į mitingą Respublikos aikštėje.

Įvykius Jerevane seka svarbiausiose pasaulio sostinėje. „Mes atidžiai stebime protestus Jerevano centre ir kituose Armėnijos miestuose“, – sakoma JAV Valstybės departamento paskelbtame pareiškime. Tūkstančiai Armėnijos piliečių išėjo į gatves, kad įgyvendintų savo teisę laisvai reikšti nuomonę ir rinktis. Valstybės departamentas pareiškė nerimavimą dėl protestuotojų ir policijos susidūrimų, kurių metu buvo nukentėjusių, ir paragino visas puses nesikarščiuoti, vengti smurtinių veiksmų.

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?

Europos Sąjungos atstovybė Jerevane ir ES valstybių pasiuntinybės taip pat paskelbė pareiškimą dėl padėties Armėnijos sostinėje ir kituose miestuose. Jame primenama piliečių teisė į susirinkimus ir valstybės pareiga garantuoti visuomenės saugumą. Visos pusės turi elgtis santūriai ir atsakingai.

Rusijos prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad balandžio 17-osios vėlų vakarą Vladimiras Putinas paskambino Seržui Sargsianui ir pasveikino jį su išrinkimu vyriausybės vadovu. „Suprantama, pasikeista nuomonėmis.“ Anot Peskovo, Kremliuje atidžiai seka pranešimus apie padėtį Armėnijoje ir tikisi, kad viskas klostysis įstatymų rėmuose.

Šį rytą armėnų žiniasklaida pranešė protestuotojus renkantis prie vyriausybės rūmų. Prieš juos išrikiuotas policijos kordonas.

2018.04.19; 09:37

Trečiadienį Armėnijos policija Jerevane sulaikė 66 protesto akcijos dalyvius. Tai naujienų agentūrai „Interfax“ pranešė policijos spaudos tarnybos atstovas Edgaras Džanojanas.

Anksčiau trečiadienį keli šimtai žmonių surengė eitynes Jerevano centre, vadovaujami opozicinės parlamentinės frakcijos „Elk“ lyderio Nikolo Pašiniano, stojančio prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą vyriausybės vadovu.

Išvakarėse Armėnijos parlamentas balsų dauguma išrinko S. Sargsianą ministru pirmininku. Prezidentas Armenas Sarkisianas pasirašė įsaką dėl jo paskyrimo.

Opozicijos lyderis N. Pašinianas pareiškė, kad protesto akcijos bus tęsiamos. Jis paragino užblokuoti valstybines įstaigas ir kelius. N. Pašinianas taip pat sakė ketinąs organizuoti „aksominės revoliucijos komitetus“.

Įgyvendinus Armėnijoje konstitucinę reformą, visa vykdomoji valdžia bus sutelkta premjero rankose, jam bus suteikti labai platūs įgaliojimai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.19; 01:30

Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.

Jerevano gatvėse, aikštėse ir valstybinėse įstaigose šeimininkauja protestuotojai, o valdantieji sulindo į požemius.

Balandžio 9 d., kai Armėnijos nacionaliniame susirinkime prisiekė naujas šalies prezidentas, valdančiosios respublikonų partijos statytinis Armenas Sarkisianas, Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ parašė Seržą Sargsianą baigiant vykdyti savo „didįjį planą“: likti valdžioje ir pasibaigus jo prezidentiniams įgaliojimams.

Būtent tam dar prieš ketverius metus ir buvo sumanyta konstitucinė reforma (pataisos priimtos referendume 2015 12 06), didžiausias galias valstybės valdyme suteiksianti balandžio 17 d. to paties parlamento išrinktam ministrui pirmininkui. Dar vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad „respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės.“ Esą Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto.

Tiesa, paskutinės valandos nelaukta: balandžio 14-ąją valdančiosios respublikonų partijos Vykdomasis organas pasiūlė ir Taryba vienbalsiai pritarė Seržo Sargsiano kandidatūrai į ministro pirmininko pareigas.

Šį sprendimą valdantieji priėmė ne savo būstinėje Jerevane, o 50 km nuo sostinės nutolusiame kurortiniame Cachkadzore. Nežinia, ar taip buvo numatyta „didžiajame plane“, ar tiesiog reikėjo bėgti iš sostinės, kur „žmonės“ pagrasino jiems tiesiog neleisiantys susirinkti. Bijoti prisibijojo, tačiau ar numatė, kad žmonės rinkimų dieną neleis laisvai susirinkti net ir parlamento nariams?

Rytą Nacionalinio susirinkimo rūmus apsupę protestuotojai prieš Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku stebėjosi, kaip parlamento nariai pateko į rūmus: gal naktį, nes niekas nematė jų renkantis. Netrukus paaiškėjo: anksti rytą atvažiavo metropolitenu, taip pat ir būsimasis ministras pirmininkas…

Naująjį ministrą pirmininką išrinko rūmuose, atskirtose nuo piliečių policininkų eilėmis ir spygliuotos vielos užtvaromis. Po dešimt metų valdymo išlikti soste geidžiantis Seržas Sargsianas  susilaukė kritikos ir pačiame parlamento posėdyje. Antai opozicinio „Jelk“ (Išėjimo) bloko atstovas rėžė tiesiai į akis: „Jūs kaltas dėl to, kad kas trečias Armėnijoje – skurdžius, kiekvienas penktas – bedarbis, o visi piliečiai prasiskolinę bankams.“

O vakare Laisvės aikštėje susirinkę dešimtys tūkstančių protestuotojų pareiškė tiesio nepripažįstą tokio ministro pirmininko – Seržo Sargsiano.

Protestai Jerevane kilo dar penktadienį, kai į gatves ir aikštes išėjo daugiau kaip 4 tūkst. žmonių. Šeštadienį apie 100 protestuotojų, dalyvavusių demonstracijoje prieš eksprezidento pasilikimą valdžioje, įsiveržė į visuomeninio radijo būstinę sostinės centre.

Remiantis įvairiais duomenimis iš įairiausių šaltinių (ELTA, BNS, Interfax, Regnum, slaptai.lt), per susirėmimus su policija nukentėjo apie 50 žmonių. Civiliai asmenys daugiausia nukentėjo nesunkiai. Po medicininės apžiūros jie paleisti gydytis namuose. Tačiau dvylika civilių paguldyti ligoninėse, nes patyrė vidutinio sunkumo traumas ir sužeidimus. O šeši policininkai buvo sužeisti arba aštriais, arba bukais daiktais. Vienam iš pareigūnų buvo perpjauta vena, ir jį teko skubiai operuoti.

Taip pat manoma, kad policija areštavo apie 80 protestuotojų. Kur jie laikomi ir koks jų likimas, – kol kas nėra aišku. Taip pat skelbta, kad prieš protestuotojus panaudotos ašarinės dujos bei garsinės granatos.

Armėnijos liberaliojo opozicinio Išeities aljanso (YELQ) lyderis Nikolas Pašinianas visąlaik ragina kuo rimčiau blokuoti ne tik šalies parlamentą, bet ir kitas svarbias valstybės institucijas, kurios, skirtingai nei parlamentas, nėra stropiai saugomos.

Opozicionierius N. Pašinianas taip pat kvietė Jerevano gyventojus organizuoti „masines pilietinio nepaklusnumo akcijas“, įskaitant gatvių ir tiltų blokavimą, metropoliteno darbo trikdymą, net ir pinigų iš bankų sąskaitų pasiėmimą.

Pirmadienį miesto centrą su „miegamaisiais“ rajonais jungiančiose gatvėse neatsitiktinai buvo specialiai palikta automobilių su įjungta avarine signalizacija, kurie trukdė pravažiuoti, žmonės gulėsi ant asfalto ir nepraleido mašinų, įskaitant visuomeninį transportą. Opozicijos vadovai taip pat ragina pradėti sėdimąsias akcijas ne tik aištėse, beti ir valstybinėse įstaigose, į kurias pavys įsiveržti.

Opozicija mano, kad šalyje susiklosčiusi „revoliucinė padėtis“ – gali kilti vadinamoji aksominė revoliucija, padėsianti atsikratyti korumpuotos valdžios.

Neoficialiais duomenimis, remiantis opozicijos pranešimais, skurdas Armėnijoje – visuotinis. Kas trečias armėnas skursta, vos suduria galą su galu, kas penktas – skolingas bankams. Laimingųjų Armėnijoje – labai mažai. Tai S. Sargsiano klanas.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2018.04.18; 10:08

Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.

Agentūra ELTA pranešė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą.

Kodėl Prezidentė pasirašė šį dekretą? Taip liepia mūsų Konstitucija. Mat Briuselyje praėjusiais, 2017-aisiais, metais lapkričio 24 dieną per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą priimtas specialus susitarimas, kuris, pasirašiusiųjų manymu, paskatins glaudesnius ES ir Armėnijos politinius, ekonominius bei verslo ryšius. Šį paaiškinimą teikia Prezidentės spaudos tarnyba.

Na, visa tai, ką skelbia ELTA ir Prezidentės spaudos tarnyba, – tiesa. Bet esama ir kitos medalio pusės. Ar ES pagrįstai skuba draugauti su Armėnija? Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė. Be to, Armėnija okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą ir nusispjovusi į visas Europos rekomendacijas kuo greičiau grąžinti tai, kas neteisėtai užgrobta. Oficialusis Jerevanas į Jungtinių Tautų rezoliucijas nedeliant pasitraukti iš okupuotų žemių nereaguoja jau du dešimtmečius. Štai su kokia šalimi Europa ketina bičiuliautis?! Europa vis dar naiviai tiki, kad Rusija, tvirtai įkėlusi karinę koją į Armėniją, leis armėnams laisvai rinktis vakarietišką politikos kryptį? Gal Briuselis ir Strasbūras pamiršo skaudžias Ukrainos pamokas? Jei Rusija grubiai bandė pakenkti ukrainiečiams, tai armėnams ji žymiai lengviau pakiš koją. Tiesiog neleis.

Ir dar viena pastaba – Armėnijai vadovauja Seržas Sargsianas, kurio valdymo metu korupcija Armėnijoje taip išsikerojo, kad daugiau jau nebėra kur eiti. Visa Armėnijos valdžia ir ekonomika – S.Sargsiano klano rankose. O jis, pasibaigus trečiąjai kadencijai, sumanė išlikti vyriausiuoju šalies vadovu tapdamas … Armėnijos premjeru (panašiai kaip Vladimiras Putinas sužaidė rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu). S. Sargsianas prieš šių metų balandžio 17-osios balsavimus taip susitvarkė, kad nuo šiol, jam tapus Ministru pirmininku, būtent jis, šalies premjeras, turės didesnius įgaliojimus nei ką tik naujai išrinktas prezidentas. Nuo dabar Armėnijos prezidentas atliks daugiau reprezentacinę funkciją, o Seržo rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia. Taigi Armėniją jis valdys dar ir vadinamąją ketvirtąją kadenciją. 

Tad su Armėnija bičiuliautis trokštančiai Europai ir vėl teks pirmiausia ištiesti ranką vienam iš labiausiai pasaulyje korumpuotų politikų – Seržui Sargsianui. Juk pagal naująją Armėnijos tvarką šalies premjerą 2018-ųjų balandžio 17-ąją rinks (galima neabejoti, kad išrinks) parlamentas, nes daugumą ten sudaro S.Sargsiano susodinti politikai. Tad sunku suvokti, kaip už tiesą, grožį ir padorumą pasisakanti ES vadovybė ruošiasi draugauti su vienu iš labiausiai korumpuotų žmonių ne vien Pietų Kaukaze?

Kad tokiais ratifikavimais Europa gali tik apsijuokti, byloja ir Jerevane šiomis dienomis kilę neramumai, kai skurstanti armėnų tauta sužinojo, jog valstybės vairo ir vėl imasi iki kaulo smegenų nusibodęs Seržas.

Informacinės agentūros TASS-ELTA informuoja, kad Armėnijos opozicijos atstovai blokuoja gatves ir sankryžas Jerevano centre, taip pat teritoriją prie šalies parlamento.

„Aš raginus visus eiti prie Armėnijos parlamento pastato. Šiandien neturi būti jokių kitų reikalų, blokuokite gatves ir sankryžas, pradėkite visuotinį streiką“, – antradienio rytą pareiškė opozicinės partijos „Piliečių sutartis“ lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas. Jis teigė, kad balandžio 17-oji turi tapti „totalinės blokdos diena“.

Neramumai Armėnijoje. EPA-ELTA nuotr.

Šiuo metu žinoma, kad demonstrantai nuo balandžio 13-osios blokuoja Jerevano centrą, protestuodami prie Seržo Sargsiano kandidatūrą į Armėnijos ministro pirmininko postą.

Antradienį Armėnijos parlamente – balsavimas dėl šalies ministro pirmininko. Bagramiano prospekte, kur yra parlamento pastatas, sutelkta daug policijos, specialiosios technikos, net šarvuočių.

Ar policija imsis represijų? Armėnijos policija paragino žurnalistus, pasakojančius apie Jerevane vykstančią protesto akciją, laikytis atokiau nuo protestuotojų. Šią žinią pranešė „RIA Novosti“.

„Susirinkimų laisvės įstatymas įgalioja policiją išvaikyti mitingą naudojant specialiąsias priemones. Policija pasirengusi bet kada atlikti savo pareigas. Turėdami omenyje tokių veiksmų padarinius, raginame žurnalistus laikytis protingo nuotolio nuo sambūrio dalyvių“, – sakoma policijos pareiškime.

Anksčiau parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, vadovaujantis opozicijos akcijai prieš S. Sargsiano išrinkimą premjeru, pareiškė, kad protestuotojai antradienį mėgins užblokuoti visas parlamento prieigas.

Kaip praneša TASS, padėtis Jerevano gatvėse tebėra labai įtempta. 12 valandą vietos laiku (11 valandą Lietuvos laiku) turėjo prasidėti specialus parlamento posėdis, kurio metu deputatai išrinks naują šalies ministrą pirmininką. Vienintelis kandidatas į šį postą – buvęs Armėnijos prezidentas, valdančiosios Respublikonų partijos lyderis S. Sargsianas.

Paskutiniais duomenimis remiantis, per protestus prieš buvusio šalies vadovo Seržo Sargsiano tapimą premjeru sulaikyta 80 žmonių.

Pareikšti prieštaravimą dėl, kaip teigia opozicija, buvusio prezidento bandymo savo rankose neteisėtai išsaugoti valdžią, Armėnijos sostinės centre susirinko 15 tūkst. protestuotojų. 

Seržas Sargsianas. Karikatūra

Anot valstybinės žiniasklaidos, protestuotojai siaubė valstybės turtą, pjaustė oficialių transporto priemonių padangas. Remiantis ankstesniais teisėsaugos pranešimais, buvo sulaikyti vos keli demonstrantai.

S. Sargsiano, kurio antroji ir paskutinė kadencija prezidento poste baigėsi praėjusią savaitę, kandidatūrą į premjerus parlamentarai patvirtino 77 balsais prieš 17. Šalies opozicija griežtai kritikuoja Konstitucijos pakeitimus, padidinančius išrinktojo premjero įgaliojimus.

Esama nukentėjusiųjų. Pirmadienį keli demonstrantai sužeiti, kai pareigūnai, mėgindami išsklaidyti minią, panaudojo ašarines dujas.

Štai tokios žinios iš Armėnijos, kuriame kviečiame į Europą.

201804.17; 17:17