Ar girdėjote, Vilniaus universitete apsigyveno, čia ruošiasi dirbti, kelti mokslą į aukštumas, o taip pat mokytis žmogai? Žmonės iš Vilniaus universiteto bus išstumti, universiteto administracijos kabinetus, katedras ir auditorijas jau netrukus užims žmogai ar žmogos. Būtent žodžiu žmoga siūlo pakeisti taurųjį lietuvių kalbos žodį žmogus neseniai priimtas Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairių dokumentas (toliau – Gairės). Čia nurodoma, kad konvencija vartoti gramatinę vyrišką giminę kaip neutralią yra atgyvenusi ir dažnu atveju diskriminacinė, o žodis žmogus, baisus neapsižiūrėjimas, yra vyriškos giminės.
Gairių dokumentas, be visa ko kito, yra logiškai nesutvarkytas, vidujai prieštaringas tekstas. Gi reikalaujama, kreipiantis į žmones, nurodyti abi lytis, minint studentus ir studentes, darbuotojus ir darbuotojas, pacientus ir pacientes, kitais atvejais perkuriant žodžius, užsimojus ištrinti to žodžio vyrišką giminę su apibendrinančia pretenzija, tačiau teisėtu kaip tinkantį nurodant abi žmogaus lytis traktuojant žodį dalyvis, t. y. daiktavardinį įvardijimą, kylantį iš veiksmažodžio dalyvauti. Neatmesčiau ir tokios galimybės, kad minėtoji žodžių nelygybė atsiranda dėl dokumento sudarytojų apdairumo, rezervuojant žodį dalyvis kaip galintį urmu nurodyti visas jų džiaugsmingai laukiamos lyčių pasidauginimo išeigas. Kitu atveju, 72 ar panašiai lyčių išvardijimas paverstų pačią kreipinio formą visiškai netinkama raštui ir kalbėsenai.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau labiausiai mane neramina žodžio žmogus išniekinimas, įvedant kraupų naujadarą žmoga. Norėtųsi rėkte išrėkti, kad taip darkyti lietuvių kalbos nedera net ir sutirštėjusioje nuo nuodingų garų konjunktūros amžiaus atmosferoje ar beždžioniaujant pagal Kinijos kultūrinės revoliucijos pavyzdį, prisimenant chunveibinų nuveiktus darbus. Tačiau Gairių sudarytojai į klausimą – ar lyčiai jautrios kalbos vartojimas prieštarauja lietuvių kalbos gramatikai, nedvejodami atsako – ne, lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu, ji esą veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta kartu su visuomene ir turi daug variantų. Kaip matome, savo neįtikėtinai vulgarų ir neskoningą pasiūlymą perkurti lietuvių kalbos aukso fondo žodžius, darant iš jų karikatūrines pamėkles, Gairių sudarytojai yra linkę pateikti kaip natūralų kalbos kismą, panašiai kaip mums bandoma įpiršti ir nuomonę, kad apgailėtina parabolė apie du princus yra priskirtina tautos kuriamų pasakų žanrui. Negrabus beždžioniavimas ir sprendimo galios trūkumas, kurį I. Kantas vadina bukumu, atsirandančiu nesugebant bendros taisyklės pritaikyti atskiram atvejui, pasimato ir mūsų aptariamu atveju, kai kontroversiškų diskusijų dėl žodžių vyras ir žmogus tapatinimo anglų kalboje rezultatai yra nekritiškai perkeliami į lietuvių kalbos vartojimo sritį, kurioje minėti žodžiai turi skirtingas reikšmes. Nenuostabu, kad viena iš tokio kalbos darkymo iniciatorių yra Loreta Vaicekauskienė, kuri filologijoje tikriausiai yra toks pat oksimoronas kaip medicinoje būtų gydytojas giltinė, gydytojas mirtis.
O gal šių eilučių autorius be jokio reikalo užsipuolė universiteto filologes, kurios yra nekaltai kaltos tik dėl to, kad įvedė naujadarą, siekdamos atkreipi dėmesį į naujai susiklosčiusią situaciją, pažymint naujas, konjunktūriškai pakitusias Vilniaus universiteto egzistavimo aplinkybes, kai senasis žodis žmogus tampa jau netinkamas universiteto veiklos dalyvių įvardijimui, nes pats Vilniaus universitetas, nusidažęs vaivorykštinėmis spalvomis ir pavirtęs antilietuviškų išpuolių centru, riedantis žemyn su neįtikėtinu žmogaus dvasios nuopuolio pagreičiu jau yra ne žmonių, o žmogų susibūrimo vieta.
Praeitą kartą tokį antropologinės krizės priartėjimą talentingai aprašė „Šuns širdies“ autorius, ar ne? Tačiau neužmirškime, kad šuo ir širdis yra vyriškos giminės, todėl, kaip atrodo, M. Bulgakovo nupieštą siužetą mūsų situacijai būtų galima pritaikyti tik pervadinus jį „Kalių fantazijomis“. Nežinau kaip kiti, bet aš pats tikrai nelaukiu nieko gero, kai scenoje pasirodo plejada Šarikovių.
Klausimų vis daugiau
Klausiate – kam to reikia, kokių tikslų yra siekiama plėtojant naujosios indokrinacijos subkultūrą, zoologinę konjunktūrą paverčiant vieninteliu gyvenimo orientyru? Be jokios abejonės, tai yra gamtos nuskriaustų, labiausiai nešvankių ir negabių, jeigu norite, nusmukusių žmonių (žmogų?) būdas primesti savo valią kitiems, darant spaudimą labiau gabiems, bendražmogiškos moralės normų neatsisakiusiems kolegoms.
Jeigu žodžio žmogus vedinys yra žmogiškumas, tai žodis žmoga, manding, nurodo į kažkokio žmogizmo, tarkime, menkos žmogaus liekanos pasireiškimą. Mano klausa pagauna, kad antruoju atveju vis tik kalbame apie skaudžiai, iki geluonies nugenėtą, visiškai nususintą, kraupiai sužalotą žmogų. Kaip nugenėtas medis yra tik mediena, taip ir žmoga yra žmogiena. Taigi vadinamoji žmoga yra ne kas kita kaip žmogaus maita!
Mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir šią jo frazę-klausimą prisimenu kaskart, kai viešojoje erdvėje susiduriu su lietuviškais ir nelietuviškais keiksmažodžiais, vulgarybėmis, patyčiomis, „pagardintomis“ kitą žmogų žeminančiais epitetais.
Kas jums, mano tautiečiai, „kenk“, kad jūsų kalbos, tekstai, atsiliepimai pripildyti ir perpildyti tokiais žodžiais ir išsireiškimais, kurie vos prieš trisdešimtį metų buvo laikomi nepadoriais, nekultūringais, žeminančiais ne tik tą žmogų, kuriam tie žodžiai skirti, bet ir jų autorių?
Ilgai svarsčiau, mėgindama suprasti, kodėl dvasios laisvė atvedė į liežuvio palaidumą, o patyliukais, taip vadinamame „savame rate“ mėginau švarinti su manim bendraujančių žmonių žodžius, o per juos ir mintis. Nes juk ne veltui sakoma: „Kaip galvojame, taip ir kalbame…“
Viešai pratrūkti privertė filmo „Emilija iš Laisvės alėjos” scenarijaus autorius Jonas Banys, kuris fb paskelbė, jog po Sąjūdžio jubiliejaus savo drąsia kalba Seime išgarsėjęs vienas VU filosofijos studentas – hmm, kaip čia išsisukus nuo reto vulgarumo citatos? – kažką ten daro su Karbauskio lytiniais organais… Pasirodo, šitokiu originaliu būdu ponas Banys oponavo kažkokiam trečiam asmeniui, kuris palygino studentą su partizanais, matyt, atsižvelgdamas į jo pilietinę drąsą.
Negalėčiau pasigirti draugyste su visais kino scenaristais, bet jau daug metų bičiuliaujuosi su vienu geriausiu vyresnės kartos Lietuvos kino scenaristu – ir nei raštu, nei žodžiu iš jo į viešąją erdvę nėra ištrūkusi (bent jau negirdėjau) nė viena vulgarybė.
Gal gilinimasis į procedūras, liečiančias lytinius organus, būdingas tik jauniems, savo prigimtiniais gebėjimais nepasitikintiems kūrėjams?
Spėjimas, laimei ar nelaimei, nepasitvirtino. Bjauraus vulgarumo komentaras sulaukė palaikymo ir iš kelių vyresnių „draugų“, tarp kurių – Lietuvos katalikų (!!!) mokslo akademijos vicepirmininkas ir VU tarybos narys prof. Paulius Subačius.
„Veiksmas“ sulaukė „atoveiksmio“: komentatoriai, kuriems toks stiliaus viešinimas bei plėtra yra nepriimtini, pasipiktino ir … priminė fb bendruomenei profesoriaus sovietinės jaunystės klaidas bei prasižengimus etikai. Tokiu ne visai švariu būdu paaiškėjo, kad profesorius sugebėjo išsaugoti jaunatvišką silpnybę moralinėms ir/ar fiziologinėms nešvankybėms, tačiau… ar verta tokiu „paveldu“ dalintis su dabartine jaunąja karta? Juk ji ir be vyresniųjų palaikymo bei pritarimo nepripažįsta nei etikos reikalavimų, nei tradicinės kultūros vertybių.
Tarp tų vertybių – ir Biblijoje sukaupti patarimai bei pamokymai, pavyzdžiui: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų“ (1 pt. 3,10).
Arba: „Mes juk patys renkamės žodžius, tačiau turime atsiminti, kad žodžiai turi galią. Jie turi galią nešti gyvybę arba mirtį“ (Pat 18, 31).
Tie, kuriems Biblija nėra išminties šaltinis, galėtų prisiminti ir liaudies ilgametę patirtį: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“.
Bet šiandien garsiausiai kalba ir visuomenės nuomonę stengiasi formuoti tie, kuriems pasaulis prasidėjo nuo jų pačių, o ne nuo Adomo ir Ievos, tad kiek aš čia dar gražių citatų besudėčiau į tekstą, jos „šaudys” į debesis, nepasiekusios tikslo.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Šiais atsakomybe nevaržomos laisvės bei besaikį vartojimą liaupsinančiais laikais ne siela vadovauja kūnui, o atvirkščiai: kūnas nurodinėja sielai, todėl į paviršių iškyla visa, kas žmogų sieja su gyvulių pasauliu ir ką kultūra visais laikais stengėsi sužmoginti.
Stebimės neregėtai suvešėjusiu bendrapiliečių gobšumu, bet tai natūrali pasekmė tokios visuomenės būsenos, kai valiai ima diktuoti Ego norai bei troškimai.
Šiurpstame nuo nežaboto kalbos (ir minčių) vulgarumo, bet ar gali būti kitaip, jei žmonių santykiai subanalinami iki nuogo sekso, o užuot puoselėję jausmus, išaukštiname fiziologinį malonumą, patiriamą valgant, geriant, tuštinantis?… Iš čia – ir pornografinio stiliaus komentarai.
Tiesa, intelektualesni komentatoriai savo oponentams suniekinti, pažeminti suranda ir „intelektualesnių“ epitetų; vatnikas, sovietikas, mankurtas, lochas, fašistas, komuniaga, bukaprotis idiotas (čia jau perdėm sudėtingas įvaizdis: „sviestas sviestuotas“), daug frazių, žodelyčių, pabrėžiančių amžiaus sąlygotą kūno negalią – kad tik būtų skaudžiau, šlykščiau pasityčiota.
Man pradėjus raginti nesityčioti, gavau tokį paaiškinimą: „Patyčios – vienintelė pažangos viltis bei atsvara Šarikovų diktatūrai“.
Ar bereikia priminti, kad ir Šarikovai nelieka skoloje, atsako dar vulgaresnėmis, dar bjauresnėmis patyčiomis, teršdami ir taip jau nešvarų visuomenės moralinį klimatą?
Patyčių advokatas savo nuomonei pagrįsti pateikia tokį argumentą: „Patyčios yra žymiai humaniškiau už konclagerius, GULAG‘us ir kitokius vertybių puoselėtojų (atkreipkite dėmesį: jam vertybių puoselėtojai yra tapatūs su Hitleriu ir Stalinu, t. y., didžiausi žmonijos ir žmoniškumo priešininkai – J.L.) kūrinius. Pati blogiausia visuomenės būsena – pilietinis karas“.
Ir kad to karo išvengus, paleiskime nuo trumpo pavadžio patyčias – siūlo „advokatas“. Matyt, autoriaus pasaulio pažinimas apsiribojo Rusija ir Vokietija, todėl jis nieko nėra girdėjęs apie Indiją, jos seniausias knygas, kuriose parašyta: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ O juk tai reiškia, kad žodžiais, garsais išreiškiamos agresyvios mintys, patyčios, ne tik neišgelbsti nuo GULAG‘ų, bet netgi provokuoja jų atsiradimą.
Kažkoks fatališkas ribotas pasirinkimas: arba patyčios, arba konclageris! Trečio ar ketvirto kelio nebėra? Susitarimas, protingas kompromisas, pagarba pašnekovui/skaitytojui/oponentui – tokios priemonės nuomonių raiškai, komunikavimui su kitaminčiais šiuolaikinio homosapiens arsenale nebeegzistuoja? Tai gal nebeegzistuoja ir homosapiens rūšis? Arba ją į visuomenės paribius jau baigia išstumti homosexis ir homovulgaris?
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas
Tarp kitko, ir fb atsiranda vartotojų, kurie dar nepraranda vilties sustabdyti, išvalyti tuos moralinio purvyno srautus ir pagrįstai aiškina: „Purvu atsakydami, patys tapsim purvini. Jei norim būti teisūs ir sąžiningi, neturi jokia nešvankybė eiti iš mūsų burnų, net komentuojama. Yra puikių būdų tai sugėdinti, sudrausminti, pasipriešinti. Būkim šviesos nešėjai“.
Kažkas numos ranka, pasišaipys (gerai, jei nepasityčios…): et, niekai, diedukų ir bobučių paistalai… Nors jau dešimtys ir šimtai veikalų parašyta apie tai, kaip žodžiai veikia mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus, ir bus rašoma dar ir dar.
Nes tai – apie elementarią kultūrą, net ne kokią nors labai aukštą, elitinę, su angliškais pavauksėjimais kas antrame sakinyje. Apie tą, apie kurią José Ortega y Gasset‘as rašė: „Kultūra yra tai, kas gelbsti (! – J.L.) iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi“.
Ne apie tą, demokratine pravardžiuojamą kultūrą, kuri keulėms atvėrė vartus prie valdžios “altoriaus“ (aš tik perfrazuoju patarlę apie kiaulę, įsileistą į bažnyčią…), o apie paprastą, žmogiškąją, mūsų tėvų ir senelių kultūrą, kuri buvo statoma ant pagarbos žmogui ir gyvybei, meilės Dievui ir Tėvynei pamato.
Apie tą kultūrą, kurios šiandien pasigenda net vakarykščiai eksperimentatoriai, gyvenimo aušroje ieškoję ypatingai naujų, naujoviškų formų saviraiškai bei fiziologinių procesų viešinimo išraiškai.
Ir apie supratimą, kad žemindamas kitus pats aukščiau nebūsi!
Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.
Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.
Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.
Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.
Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.
Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.
Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga Putino pirmtakams Kremliuje.
Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.
Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.
Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.
O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.
Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.
Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.
Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.
Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.
O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.
Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.
Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.
Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.
Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.
Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.
Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.
Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.
Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.
Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.
Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.
Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.
Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.
Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose.
Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.
Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.
Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.
Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.
