Edvardas Čiuldė. Žmogų universitetas


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar girdėjote, Vilniaus universitete apsigyveno, čia ruošiasi  dirbti, kelti mokslą į aukštumas, o taip pat mokytis žmogai? Žmonės iš Vilniaus universiteto bus išstumti, universiteto administracijos kabinetus, katedras ir auditorijas jau netrukus užims žmogai ar žmogos. Būtent žodžiu žmoga siūlo pakeisti taurųjį lietuvių kalbos žodį žmogus neseniai priimtas Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairių dokumentas (toliau – Gairės). Čia nurodoma, kad konvencija vartoti gramatinę vyrišką giminę kaip neutralią yra atgyvenusi ir dažnu atveju diskriminacinė, o žodis žmogus, baisus neapsižiūrėjimas, yra vyriškos giminės.

Gairių dokumentas, be visa ko kito, yra logiškai nesutvarkytas, vidujai prieštaringas tekstas. Gi reikalaujama, kreipiantis į žmones, nurodyti abi lytis, minint studentus ir studentes, darbuotojus ir darbuotojas, pacientus ir pacientes, kitais atvejais perkuriant žodžius, užsimojus ištrinti to žodžio vyrišką giminę su apibendrinančia pretenzija, tačiau teisėtu kaip tinkantį nurodant abi žmogaus lytis traktuojant žodį dalyvis, t. y. daiktavardinį įvardijimą, kylantį iš veiksmažodžio dalyvauti. Neatmesčiau ir tokios galimybės, kad minėtoji žodžių nelygybė atsiranda dėl dokumento sudarytojų apdairumo, rezervuojant žodį dalyvis kaip galintį urmu nurodyti visas jų džiaugsmingai laukiamos lyčių pasidauginimo išeigas. Kitu atveju, 72 ar panašiai lyčių išvardijimas paverstų pačią kreipinio formą visiškai netinkama raštui ir kalbėsenai.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labiausiai mane neramina žodžio žmogus išniekinimas, įvedant kraupų naujadarą žmoga. Norėtųsi rėkte išrėkti, kad taip darkyti lietuvių kalbos nedera net ir sutirštėjusioje nuo nuodingų garų konjunktūros amžiaus atmosferoje ar beždžioniaujant pagal Kinijos kultūrinės revoliucijos pavyzdį, prisimenant chunveibinų nuveiktus darbus. Tačiau Gairių sudarytojai į klausimą – ar lyčiai jautrios kalbos vartojimas prieštarauja lietuvių kalbos gramatikai, nedvejodami atsako – ne, lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu, ji esą veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta kartu su visuomene ir turi daug variantų. Kaip matome, savo neįtikėtinai vulgarų ir neskoningą pasiūlymą perkurti lietuvių kalbos aukso fondo žodžius, darant iš jų karikatūrines pamėkles, Gairių sudarytojai yra linkę pateikti kaip natūralų kalbos kismą, panašiai kaip mums bandoma įpiršti ir nuomonę, kad apgailėtina parabolė apie du princus yra priskirtina tautos kuriamų pasakų žanrui. Negrabus beždžioniavimas ir sprendimo galios trūkumas, kurį I. Kantas vadina bukumu, atsirandančiu nesugebant bendros taisyklės pritaikyti atskiram atvejui, pasimato ir mūsų aptariamu atveju, kai kontroversiškų diskusijų dėl žodžių vyras ir žmogus tapatinimo anglų kalboje rezultatai yra nekritiškai perkeliami į lietuvių kalbos vartojimo sritį, kurioje minėti žodžiai turi skirtingas reikšmes. Nenuostabu, kad viena iš tokio kalbos darkymo iniciatorių yra Loreta Vaicekauskienė, kuri filologijoje tikriausiai yra toks pat oksimoronas kaip medicinoje būtų gydytojas giltinė, gydytojas mirtis.

O gal šių eilučių autorius be jokio reikalo užsipuolė universiteto filologes, kurios yra nekaltai kaltos tik dėl to, kad įvedė naujadarą, siekdamos atkreipi dėmesį į naujai susiklosčiusią situaciją, pažymint naujas, konjunktūriškai pakitusias Vilniaus universiteto egzistavimo aplinkybes, kai senasis žodis žmogus tampa jau netinkamas universiteto veiklos dalyvių įvardijimui, nes pats Vilniaus universitetas, nusidažęs vaivorykštinėmis spalvomis ir pavirtęs antilietuviškų išpuolių centru, riedantis žemyn su neįtikėtinu žmogaus dvasios nuopuolio pagreičiu jau yra ne žmonių, o žmogų susibūrimo vieta.

Praeitą kartą tokį antropologinės krizės priartėjimą talentingai aprašė „Šuns širdies“ autorius, ar ne? Tačiau neužmirškime, kad šuo ir širdis yra vyriškos giminės, todėl, kaip atrodo, M. Bulgakovo nupieštą siužetą mūsų situacijai būtų galima pritaikyti tik pervadinus jį „Kalių fantazijomis“. Nežinau kaip kiti, bet aš pats tikrai nelaukiu nieko gero, kai scenoje pasirodo plejada Šarikovių.

Klausimų vis daugiau

Klausiate – kam to reikia, kokių tikslų yra siekiama plėtojant naujosios indokrinacijos subkultūrą, zoologinę konjunktūrą paverčiant vieninteliu gyvenimo orientyru? Be jokios abejonės, tai yra gamtos nuskriaustų, labiausiai nešvankių ir negabių, jeigu norite, nusmukusių žmonių (žmogų?) būdas primesti savo valią kitiems, darant spaudimą labiau gabiems, bendražmogiškos moralės normų neatsisakiusiems kolegoms.

Jeigu žodžio žmogus vedinys yra žmogiškumas, tai žodis žmoga, manding, nurodo į kažkokio žmogizmo, tarkime, menkos žmogaus liekanos pasireiškimą. Mano klausa pagauna, kad antruoju atveju vis tik  kalbame apie skaudžiai, iki geluonies nugenėtą, visiškai nususintą, kraupiai sužalotą žmogų. Kaip nugenėtas medis yra tik mediena, taip ir žmoga yra žmogiena. Taigi vadinamoji žmoga yra ne kas kita kaip žmogaus maita!

2021.10.18; 14:22

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.