Edvardas Čiuldė. Pagrindinis kretinizmo dėsnis


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tokį straipsnelio pavadinimą pasirinkau įkvėptas Aušros Maldeikienės pavyzdžio. Tačiau neperskubėkite pagalvoti kažką nederančio čia, nes aš pats A. Maldeikienę esu linkęs laikyti labai netrivialia asmenybe ir turinčia ką pasakyti ekonomikos reikalų eksperte. Žinia, ji labai dažnai aršiai kritikuodavo savo kolegų ekonomistų darbus ir pasisakymus, ypač negailestingai vertindama jų sovietmečio laikų kūrybinę raišką.

Kai kartą ši kritikė į šuns dienas išdėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus jaunystės laikų disertaciją dėl ten padarytų komunistinių įtūpstų, slaptais kanalais pasidomėjau, pabandžiau atknisti tai – kokias problemas buvo užsimojusi išspręsti mūsų didžioji kritikė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais sukurptoje ekonomikos mokslų disertacijoje? Nenustebsite, anosios disertacija vadinosi – „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“.

Kaip matote, nieko geresnio net ir specialiai nesugalvotume, nes būtent toks, o ne kitoks pavadinimas labiausiai dera prie Maldeikienės veido, kuri savo ankstyvosios jaunystės laikais tikriausiai buvo dar didesnė maksimaliste nei dabar, nors pagal disertacijos pavadinimo pretenzingumą nesunku būtų atsekti anosios pavardę ir šiandien. Kai kiti to meto ekonomistai pelnydavo SSSR Mokslų akademijos tikrojo nario statusą ir kitus priklausymo tuomečiam mokslo elitui liudijančius kredencialus, visą gyvenimą nedrąsiai spręsdami tokius scholastinius marsistinės doktrinos klausimus, neturinčius jokios euristinė vertė, kaip – ar darbo objektas įeina į gamybinių jėgų apibrėžimą, – būsimoji Maldeikienė stačiai ėjo prie esmės, užsimojusi atskleisti galutinę tiesą, tinkančią vieną kartą ir visiems laikams.

Gundymai. Vitrina. Slaptai.lt foto

Ilgai, oi ilgai svajojau sutikti A.Maldeikienę kokiame nors forume jau sukaupęs drąsą paklausti – o koks pagaliau yra tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis, puoselėdamas viltį, kad nuo pelnyto atsakymo, kai tiesa pasirodo iškart visu savo gražumu, kokia, tarkime, yra Atėnė, užgimstanti savo iškiliu stotu ir su visa amunicija tiesiai iš Dzeuso galvos, turėtų nušvisti mano akys. A.Maldekienės garbei pasakysiu, kad niekados nemaniau, kad žinoma ekonomistė, anais laikais užsimojusi nusakytį pagrindinį socializmo dėsnį, būtų turėjusi galvoje socialistinio lenktyniavimo pavadinimą įgijusį tragikomišką farsą. Kas be ko, ne man vienam užkliūna jos poleminis įkarštis ir prasimušančių žodžių tulžingumas, tačiau pagalvojus apie tai, kad moters tulžingumas yra tik sublimuotas jos aistringumo pavidalas, nekyla noro labai prieštarauti ir priešintis. Kaip sako klasikai, karšta moteris yra poeto svajonė. Nuo savęs pridurčiau, kad moteris yra ne mažiau paslaptingas dalykas nei pagrindinis socializmo dėsnis.

Taip jau atsitinka, kad pagalvojus vieną akimirką apie A.Maldeikienę, negali sustoti toliau tą patį galvojęs, nors aš čia nuo pat pradžių buvau nusiteikęs kalbėti visai ne apie A. Maldeikienę, o apie gėjus.

Nebijok, gėjus neįkąs, – sako protingi žmonės. Galimas daiktas, ne be pagrindo yra sakoma ir tai, kad viešai demonstruojantis savo neapykantą gėjams žmogus visų pirma kovoja su savo vidiniais demonais. Kartais perspėjau save ir dėl to, kad pernelyg dažnas kalbėjimas apie gėjus gali sugadinti karmą, kas lemtų, jog kitame gyvenime atgimsi gėjumi. Ar dėl tiesos kas nors ryžtųsi taip aukotis, a? Kita vertus, leiskite nuraminti, pažadant, kad čia mes šaltai diskutuosime ne apie meilę ir neapykantą, bet apie intelekto saviapgaulę ir perspektyvų sutrikimą, iškylantį tada, kai žmogaus teisių tematika yra suvedama į seksualinių mažumų tapatybės paieškos ir įtvirtinimo klausimus.

Nepavargsiu kartodamas, kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! Homoseksualumas prie žmogaus teisių nieko neprideda ir nieko neatima, nebent gėjai ir lesbietės pareikštų pretenzijas be bilieto važinėtis traukiniais. Kaip atrodo bent man, homoseksualių žmonių teisių klausimas didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus. Dirbtinai sukeltas triukšmas, pastoviai pakurstoma isterija dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip.  Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją (kokia yra tikroji, – tai jau kitas klausimas). Dar kartą leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises, todėl primestoje diskusijoje dėl homoseksualių žmonių teisių kaip niekur kitur trūksta konkretumo. Pabandykime įsivaizduoti tai, kaip tragikomiškai atrodytų iniciatyva, jeigu kažkas pakviestų pasaulio tautas pasirašyti homoseksualių žmonių teisių chartiją, nežiūrint to, kad pasaulyje yra pripažįstama ir išpažįstama net vaikų teisių chartija.

Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.

Prisiminkime, kad Tomas Vytautas Raskevičius, pakilęs į kovą dėl homoseksualių žmonių teisių, Seimo posėdyje iškilmingai pareiškė, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku, žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas.   

Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus, neslepiančio savo homoseksualumo, žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Kad ir iš kokio galo žiūrėtume į tokį pareiškimą, jis nuskamba kaip žmogaus intelekto pažeminimas, kaip didžiausia nesąmonė, kada nors įgarsinta Lietuvos Seime.

Tačiau, norite tikėkite, norite ne, čia dar ne galas, žengiant mūsų padangėje žmogaus teisių klausimo suprofanavimo ir kretinizacijos, nepasakius, kanalizacijos linkme. Normalių refleksų žmogų ištinka šokas, pastebėjus, kad beveik visose kaip gyvas velnias prisidauginusiose valstybinėse žmogaus teisių gynimo institucijose vadovaujančius postus užima gėjai ir lesbietės. Ar gėjai ir lesbietės turi kažkokį ypatingą geną, leidžiantį jiems labiau sėkmingai triūsti žmogaus teisių gynimo sferoje? Net jeigu gerai suprantu tai, kodėl sultonas haremo prižiūrėtojais renkasi eunuchus, negaliu perprasti to, kodėl darbui žmogaus teisių apsaugos srityse dažniausiai yra pasirenkami seksualinių mažumų atstovai? Dar labiau klausimą komplikuoja tai, kad bent Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen aplinkoje toks pasirinkimas, kaip atrodo, persidengia su politine korupcija ir nepotizmu. Kyla net toks fantasmagorinis įspūdis, kad, tarkime, įtakingai šeimai, galinčiai lemti savo likimą, sužinojus, jog sūnus ar dukra turi homoseksualių polinkių, šeima nusprendžia, kad nelieka nieko kito kaip nukreipti savo palikuonis žmogaus teisių gynimo tarnystės linkme. Keista, ar ne?

Kaukė vitrinoje. Slaptai.lt nuotr.

Aš pats esu atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad gėjai yra talentingi siuvėjai (lrytas.lt), tačiau jokiu būdu taip drąsiai netvirtinčiau, jog seksualinių mažumų atstovai išsiskiria iš kitų žmonių didesniu nei įprasta širdies dosnumu. Dar daugiau, – kaip parodė paskutinių dienų įvykiai, tokia iliuzija gali sutrikdyti tikros dalykų padėties matymo perspektyvas ir užderėti nepavydėtinais nuostoliais. Kad ir kaip žiūrėtume, vis tik nesunku bus pastebėti tai, kokia nuostolinga šiandien visai visuomenei yra žmogaus teisių gynėjo Vytauto Valentinavičiaus veikla, kuris, iš vienos pusės, purvais drabsto valstybės tarnybų pastangas užkardinti nelegalią migraciją, o, iš kitos, yra pasiryžęs prie savo motiniškos krūtinės priglausti ir paguosti kiekvieną nelegalą, palikdamas jam savo vizitinę kortelę. Ką reiškia toks angelizmo pavyzdys, ar ne šventvagiška būtų priekaištauti žmogui dėl empatijos pertekliaus net ir tokiu atveju, kai tai užtraukia grėsmę tėvynainiams? Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, homoseksualo pasijoje nėra tėvynės dėmens, tai vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos pasija. Kita vertus, iškyla didelės abejonės dėl nelygstamo V.Valantinavičiaus taurumo, matant kaip jis nagais ir ragais kabinasi į savo postą, grasindamas pasauliniu skandalu visiems, kas išdrįs iškelti klausimą dėl jo tinkamumo būti Seimo įgaliotu žmogaus teisių gynėju. Taigi, kaip atrodo, čia matome ne tiek empatijos, kiek falšo iškūpėjimą per viršų.

Jeigu aš būčiau dalijęs vizitines kortele kiekvienai studentei, kuriai, kad ir kaip liūdna, tekdavo parašyti nepatenkinimą pažymį, dekanas to būtų nesupratęs, tačiau tarp nepažangių studenčių, galimas daiktas, būčiau pelnęs švelniaširdžio dėstytojo vardą.

Mielas tėvynaini, apsižvalgyk aplinkui ir įsitikink – ar už  nugaros netyko toks Vytautas Valentinavičius, pasiruošęs įkasti ir apkrėsti tave motinos Teresės kompleksais?..

2021.09.01; 18:06

print

4 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.