fr_111

Buvo 1941-ųjų pavasaris. Beveik metus Lietuvoje šviečia paleckių, venclovų, cvirkų, salomėjų, girų iš Maskvos atvežta Stalino saulė.

Juodai, tragiškai, siaubingai šviečia. Taip juodai, kad žmonės kaip išganymo laukia artėjančio karo.

Puikiai žino – liesis kraujas, liepsnos ir grius miestai ir kaimai, bet vis tiek laukia, nes baisiau negu yra – nebus. Ne tik pasyviai laukia, bet ir rengiasi kovoti, priešintis.

Okupantai ir kolaborantai supranta: 1940-aisiais tankais pasiekta pergalė dar ne pergalė, tauta dar gyva, todėl Lietuvą reikia palikti be lietuvių. Reikia tremti, reikia žinoti jų mintis ir ketinimus, ir naikinti iš vidaus, pirmiausia karininkus, inteligentiją.

Telšiai. 1941-ųjų pavasarį grupelė “buržuazinių nacionalistų” slaptai tariasi, ką daryti,  bet neįtaria, kad jų tarpe yra judas. Ir aktyviausi atsiduria Telšių kalėjime.

Continue reading „Du kartus palaidotas”

skiudaite-audrone

„Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę.

Visi vykite pas savo apskričių karo komendantus, nes atėjo laikas ginti savo tėvynę. Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų savanorių ir partizanų kraujas neveltui pralietas.

Tęskime jų pradėtą darbą ir neužmirškime mūsų tautos himno žodžių: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Tad, vyrai, už ginklų“.

Iš gen. Povilo Plechavičiaus kreipimosi į Lietuvos gyventojus 1944 m. vasario 16 d.

Manote, kad karžygių būta tik senovėje? Nieko panašaus. Štai penkiasdešimt Pašvitinio apylinkės (dabartinis Pakruojo rajonas) vyrų 1944 m. vasarą, kviečiamų Lietuvos laisvės armijos ir Lietuvių aktyvistų fronto, su ginklais žygiavo į Žemaitiją ir ten, prie Sedos, susikovė su iš naujo Lietuvą okupuojančia sovietine kariuomene.

Continue reading „Pašvitinio karžygiai prie Sedos”