Vilniaus Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis pasiūlė įsitikinti, ar tikrai į Lenkiją galima nuvažiuoti be sustojimo.
Lietuvos – Lenkijos pasienyje ties Lazdijais vis dėlto sustojome…pasikeisti litų į zlotus. O šiaip: tą šventadienį „koridoriuje“, kuriame tekdavo lūkuriuoti valandų valandas, niekas mumis nesusidomėjo nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Žinojome, kad Suvalkų krašto muziejuje eksponuojama 60 terakotinių karių – nedidelė dalis iš aštuonių tūkstančių požeminės kariuomenės, daugiau kaip 2 tūkstančius metų saugojusios Kinijos imperatoriaus, vieno iš svarbiausių valdovų Kinijos istorijoje, Oin Ski Huangdi kapą (plačiau galite pasiskaityti: DELFI, „Sugrįžus iš Suvalkų: terakotinės kinų kariuomenės ekspozicija“). Muziejuje mums net filmą apie tą imperatorių ir jo požeminę kariuomenę parodė, neparodė jokio priešiškumo, kad esame „litvinai“, galėjome fotografuoti (žiūr. nuotr.) ir fotografuotis. [Toliau skaityti po nuotr.]
Vytauto Visocko nuotr.
Čia pasirašyta Seinų sutartis
Netoliese stovi liūdnos praeities pastatas (žiūr. nuotr.), kuriame Lietuva patyrė didelę skriaudą, begėdišką apgavystę. Šiame name 1920 m spalio 7 d. 5 val. ryto buvo pasirašyta vadinamoji Suvalkų sutartis, pagal kurią Vilnius lieka Lietuvos pusėje. Tačiau po poros dienų, spalio mėn. 9 d., Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, lietuviams to nesitikint ir nepasiruošus gintis.
Diena buvo žvarbi, todėl Suvalkuose neužsibuvome. Pajudėjome Vygrių, Seinų kryptimi. Didžiulis Vygrių ežeras šiuo metų laiku nedaro tokio įspūdžio, kaip „giedrą vasaros dieną ir pavakaryje, kai viešpatauja visiška tyla… Šis laikas geriausiai tinka ekskursijomis valtimi. Ritmišką irklų pliuškėjimą akimirkai nutraukia varpo aidai iš bažnyčios bokšto, ir vėl tyla aplinkui“ (W.Swiatkowski). Būtinai čia sugrįšime vasarą, o Vygrių bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas (žiūr. nuotr.) didingai atrodo ir dabar.
Trumpai žiemos dienai baigiantis pasiekėme Seinus, užėjome į Seinų baziliką (žiūr. nuotr), kur vyko lietuviškos mišios. Po ilgus metus trukusių pastangų jos buvo leistos tik 1983 metais. Čia šoninėje koplyčioje palaidoti vyskupo Antano Baranausko palaikai (žiūr. nuotr.), o šalia bažnyčios, irgi su visokiais vargais, trukdymais 1999 m. iškilo jam paminklas (žiūr. nuotr.). Seinų dvasinės seminarijos (1826-1915) rūmuose (žiūr. nuotr.) mokėsi daug lietuvių tautinio atgimimo ir Lietuvos nepriklausomos valstybės, atstatytos 1918 m., politikos, kultūros ir mokslo veikėjų.
Ir štai mes jau Trakuose, turizmo, sveikatingumo ir pramogų centre „Trasalyje“, kur susirinkome į kasmet sausio 5 d. švenčiamas Vytautines. Kelios dešimtys Vytautų, Vytautukų ir jiems „prijaučiančių“ visą vakarą bendravome: dainavome, klausėmės nuoširdžių sveikinimų ir linkėjimų, dalyvavome ekskursijoje po plačias „Trasalio“ valdas, kur galima pasportuoti, atgauti fizines ir dvasines jėgas, papramogauti. Ekskursijai vadovavo UAB „Trakų Andovos“ direktoriaus pavaduotojas Jasukaitis, irgi Vytautas.
Tačiau viskas prasidėjo, suprantama, nuo prezidento V.Paulaičio sveikinimo (žiūr nuotr.). Buvo prisiminti praėjusių metų klubo nuveikti darbai, pristatyti svečiai, kurių turėjome nemažai, net iš užsienio: Lenkijos, JAV, Austrijos.
Ypač šiltai buvo sutikta Punsko Vytautų delegacija, kuriai vadovavo Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas (žiūr. nuotr.). Su šiuo labai simpatišku Vytautu ir jo žemiečiais daug kas norėjo pasikalbėti dalykiškai: ir mūsų prezidentas V.Paulaitis (žiūr. nuotr.), ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, ir laikraščio „XXI amžius“ korespondentas. Ne iš vieno esame girdėję: jeigu nori pasisemti lietuviškos dvasios, ieškok jos Punske, Seinuose, kur lietuviai dar nepamiršo savo kalbos, tautinės kultūros, ką neretai matome Lietuvoje. Ne mes jiems, o jie mums teikia stiprybės. Gal po šio susitikimo atsitiks taip, kad glaudžiau bendrausime per spaudą, per susitikimus, kurie dabar ypač lengvai gali būti įgyvendinami. Punsko viršaitis V.Liškauskas pažadėjo paraginti savo tautiečius Lenkijoje užsiprenumeruoti patriotišką, katalikišką laikraštį „XXI amžius“, vilniečiai, savo ruožtu, artimiausiu metu ir vasarą – aplankyti Punsko-Seinų kraštą, kur tiek daug lietuviui brangių vietų, dalyvauti jų renginiuose.
Vilniaus Vytautų klubą, visusVytautus vardadienio proga šiltai pasveikino Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis (žiūr. nuotr.). Šios draugijos veikloje aktyviai dalyvauja Vilniaus Vytautų klubo narys fotomenininkas Vytautas Ylevičius, neseniai išleidęs puikų fotografijų albumą „Manoji Lietuva“.
Kada prasidėjo Lietuvos Vytautų klubų veikla? Dar gerai prisimename tuos nuostabius Atgimimo laikus, kai atstatinėjome paminklus, kėlėme iš užmaršties pusę šimtmečio draustą Lietuvos praeitį. Tada susikūrė „Aukuro“ klubas Kaune, turėjęs tikslą atstatyti nugriautą paminklą Vytautui Didžiajam Kaune. O kai jis pagaliau buvo atidengtas, įvyko didžiulis mitingas, kuriame dalyvavo Vytautai iš visos Lietuvos, ypač pagerbti buvo 1930-ųjų metų gimimo Vytautai. Nuo tos dienos jie veikia Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų Vytautų klubuose.
Tą vakarą mūsų svečias buvo „Aukuro“ klubo pirmininkas Gediminas Kostkevičius (žiūr. nuotr.).
Visuose Vilniaus Vytautų klubo renginiuose dalyvauja ir Atsargos karių savanorių draugijos savanoriai. Šį kartą mus sveikino šios draugijos pirmininkas Bronius Pacevičius (žiūr. nuotr.).
Tą vakarą Vilniaus Vytautų klubas padidėjo keliais naujais nariais. Monsinjoras Vytautas Rūkas iš Trakų, su kuriuo mes seniai šiltai bendraujame nuo klubo įsteigimo, priėmė jų priesaiką (žiūr. nuotr.).
Girdėjau, kad mūsų renginys „Trasalyje“ patiko ir žurnalistei iš Austrijos. Kaip žinome, 2009 m. Austrijos miestas Lincas, kaip ir Vilnius, bus Europos kultūros sostinė. Vilniuje dirbanti austrų žurnalistė Judith Lewonig domėjosi ne tik Vilniaus Vytautų klubo, bet ir Lietuvai pagražinti draugijos veikla (žiūr. nuotr.).
Gerai nusiteikę iš Trakų į tolimąją Čikagą išvyko Indrė ir Vytautas Tijūnėliai (žūr. nuotr.). Su jais man teko ilgokai pabendrauti. Kalbėjome apie politinę padėtį Lietuvoje. Vytautui ji atrodo sudėtinga, daug kas jį stebina (pavyzdžiui, V.Uspaskicho populiarumas), bet ne beviltiška.
Vytautus ir jų svečius smagiai linksmino aktorius Algirdas Grašys (žiūr. nuotr.) ir Senųjų Trakų Kęstučio pagrindinės mokyklos saviveiklininkės (žiūr. nuotr.), vadovaujamos mokytojos Ramutės Karpovičienės. Beje, Vilniaus Vytautai irgi kaip reta balsingi, ypač Vytautas Balčikonis.
Vytautas Visockas
2008-01-14
