Plyšys Lietuvos gynybinėje užtvankoje


Print

Žūtbūt reikia priešintis parsiduoti Lenkijai bandantiems Lietuvos politikams, kur jie bebūtų: Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje. Priešintis reikia ir kalbininkams (deja!), ir istorikams, kitiems inteligentams, kurie sako, kad Vilnijoje lenkiški gatvių pavadinimai – smulkmena, kurią reikia atiduoti “skriaudžiamai” tautinei mažumai. Jeigu taip atsitiktų, padarytumėm nepataisomą klaidą.

Taip veikiausiai ir atsitiks, nes esame mėmės. Lietuvos nepriklausomybės nevertinantys politikai ir kultūros veikėjai nerimsta. Kažkada buvo populiarus šūkis: “Mes be Vilniaus nenurimsim”. Dabar reikėtų suformuluoti maždaug tokį šūkį: mes nenurimsim, kol nesusiliesim su Lenkija. Darykime viską, kad pamažu, nepastebimai Vilnija galutinai atitektų Lenkijai – būtų įgyvendintas Pilsudskio, o dabar Sikorskio ir šiuolaikinės Lenkijos siekis.

Kol mūsų kvislingai komisijose svarsto, kaip čia kuo neskausmingiau įteisinti dvigubus gatvių pavadinimus, kad, neduok Dieve, nebūtų įgyvendintas neatšaukiamas teismo sprendimas, reikalaujantis nukabinti lenkiškus užrašus, Sikorskis tokiems veikėjams ateina į talką: leidžia knygeles, atvirai priešiškas lietuvių tautai, meluojančias ne mažiau nei Stalino laikų “istorikai”.

Ar ir po to komisija prie Kultūros ministerijos kurps pataikūniškas rekomendacijas, ignoruojančias Lietuvos įstatymus, net pačią Konstituciją? Mūsų Užsienio reikalų ministerijai dar neaišku, kaip suprasti tokias teritorines pretenzijas ir kas jas inspiravo?! Ne veltui Lenkija iki šiol nepripažino (ne be mūsų minkštakūniškumo) okupacijos, kurią artimiausiu metu ketiname pailiustruoti Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919 – 1928 metų dienoraštis” ištraukomis

Visos valstybės, ypač didžiosios, nenori nė pėdos prarasti ne tik nuo amžių paveldėtų žemių, bet ir užgrobtų, kaip, pavyzdžiui, Rusija, Lenkija. O Lietuva be didesnio pasipriešinimo traukiasi, mažėja. Nereikia jai ne tik Seinų, Punsko, Mažosios Lietuvos (Rusijai, Lenkijai – reikia), bet ir Vilnijos. Kabinkit savo užrašus, mes iš čia pasitrauksime, o saviesiems net nosies įkišti į šiuos rajonus neleisime, provokatoriais vadinsime (Mečys Laurinkus). Turbūt visos mirštančios tautos taip elgiasi peržengusios ribą, kurios peržengti negalima.

Visos mūsų valdžios, per du dešimtmečius lietuvių tautą vedusios į išnykimą, elgėsi nuosekliai, teisingai, jeigu išties turime tokį tikslą. Daug pasiekta šioje srityje. Kokį ketvirtadalį, gal net trečdalį išleidome laimės ieškoti svetur, likusius bandysime sukryžminti, kai atversime sienas darbo jėgai iš šalių, kur trūksta vandens, kur didelės dykumos. Jie užbaigs darbą, kuris Lietuvoje dar nepradėtas, bet sėkmingai dirbamas Norvegijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje… Tokia politika naudinga didžiajam kapitalui, įgyvendinančiam tautų maišymo planą, multikultūrizmu ir kitokiais izmais vadinamą.

Čia viskas aišku, suprantama. Tik nesuprantama, kodėl lietuviai, kurie siekė laisvės, dabar abejingai tyli, kai kėsinamasi į jų iškovojimus? Juk autonomininkams priešinomės, nors tikėjome, kad Lenkijai nereikia to, kas jai nepriklauso, manėme – Lenkija draugiška kaimynė, padėjo išsivaduoti. Tada didžiausias priešas buvo Maskva. Užliūliavo “strateginis” partneris, nė nepajutome, kaip tapome Vilnijos “okupantai”, nepageidaujami Šalčininkuose, Dieveniškėse, net pačiame Vilniuje. Prisimenat, ką sakė Lenkijos patriotas Tomaševskis?

Ar šito nesupranta žmonės, kurie kasmet renkasi Ariogaloje, sako ten ugningas kalbas? O jeigu supranta, tai kodėl tyli? Ar šito nesupranta tūkstančiai katalikų, kasmet melstis susirenkančių Kryžių kalno papėdėje, Pivašiūnuose, Šiluvoje? O jeigu supranta, tai kodėl tyli, neprotestuoja, neateina į pagalbą savo tautiečiams, kol kas Lietuvai dar priklausančioje teritorijoje tapusiais nepageidaujamais? Prisisteigėme daug įvairiausių visuomeninių orgamizacijų, bet jų balso irgi negirdėti…

Įvairiausių interesų turinčius politikus, kalbininkus, istorikus, žurnalistus aš suprantu –jiems taip naudingiau, reikia išsilaikyti, atidirbti, kai kuriems lietuvių tauta tik rakštis “pilietinės visuomenės” kūne. Bet nesuprantu tų šimtų tūkstančių, kurie galėtų juos sudrausti, tačiau nė piršto nepajudina.

Neseniai paskelbėme Mato Valeikos knygelės “Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte” įžanginį straipsnį antrajam fotografuotiniam leidimui, “Minties” leidyklos išleistam 1989-aisiais. “Atverti akis, neišnykti “lenkiškuose nasruose”, Lietuvai išlikti Lietuvoje – svarbiausias Valeikų daugelio metų rūpestis, gyvenimo tikslas ir prasmė. “Kiek smūgių, kiek širdgėlos ir nelygios kovos teko pergyventi”, – atsidūsta Valeika – plačios, taurios širdies lietuvis – ir šaudytas, ir gaudytas, ir teistas, ir tremtas, niekintas ir nepaniekintas, palikęs šviesų šviesų paveikslą visų jį pažinojusių širdyse”, – rašoma įžanginiame straipsnyje. Sprendžiant iš kai kurių rašinį palydinčių komentarų, dar yra žmonių, kuriems rūpi šiandieninės polonizacijos problemos. Štai vienas anoniminis komentaras, kurį ir norėtumėm pasiūlyti tiems šimtams tūkstančių abejingųjų.

XXX

Tiktai tiesioginis valdymas suvaldys polonizacijos plitimą. Pareigūnus, nevykdančius teismo sprendimo, reikia atleisti iš darbo. Lenkija ir lenkai tyčiojasi iš Lietuvos teritorinio vientisumo ir valstybinės kalbos, Konstitucijos. Lenkų bendruomenė (remiama finansiškai ir politiškai Lenkijos politikų ir antilietuviskai nusiteikusių asmenų), aktyviai veikia prieš Lietuvos valstybę. Lenkų bendruomenė turi visas teises: kalbėti lenkiškai, leisti lenkų kalba spaudą, lenkų radiją, lenkų TV, lenkiškas mokyklas (Lietuvoje ju per 100), lenko kortą, lenkų organizacijas, lenkų institucijas, lenkišką universitetą, lenkų atstovą Europarlamente, lenkų atstovus savivaldybėse ir t.t. Tačiau lenkai rėkia – diskriminuoja!

Todėl galim drąsiai teigti, kad tai yra tiesioginis Lietuvos valstybės puolimas su tikslu polonizuoti Vilniaus kraštą ir jį vėl okupuoti. Lenkijos tikslas: 1. Įteisinti lenkiškus gatvių pavadinimus – tai įteisintų pripažinimą, kad tos vietovės tarsi priklauso lenkų bendruomenei ir kartu pateisintų Lenkijos įvykdytą 1920 metų Vilniaus okupaciją. 2. Kitas žingsnis: lenkų kalba Lietuvos valstybinėse institucijose ir oficialiuose dokumentuose. Tai atvertų kelią atvirai polonizacijai. Lietuviai nebegautų paslaugų lietuviškai ir būtų engiami, prasidėtų jau ir taip vykdoma jų diskriminacija.  3. Galutinis tikslas, suprantama, būtų Vilniaus krašto ir galų gale Vilniaus atplėšimas nuo Lietuvos. Neturekite kitu iliuzijų, Lenkija nėra mums draugiška valstybė.

Visos jų kalbos, pareiškimai ir veiksmai liudija apie Lenkijos ir lenkų priešišką nusiteikimą Lietuvos atžvilgiu ir siekį atplėšti nuo Lietuvos teritorijos etnines ir istorines lietuvių žemes. Todėl reikia užkirsti kelią bet kokiam lenkų spaudimui dabar. Gatvių lentelės – tai tik plyšys Lietuvos gynybinėje užtvankoje. Jo neužbetonavus prasiverš visos polonizacijos srutos, ir jų jau nebesustabdysim.

Todėl laikas reikalauti iš mūsų apatiškos valdžios atsakomybės  prieš Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos bei kalbos išsaugojimą. Kreipkimės į Kultūros ministeriją, į politikus, rinkim parašus po peticija, kad užkirstumėm kelią polonizacijai dabar, nes pavojus valstybei pats rimčiausias koks tik gali būti. Lietuva ne tam išsivadavo is rusu okupacijos ir rusifikacijos, kad ateitų lenkai ir polonizacija. Stabdykim polonizaciją dabar ir čia. Jokių kompromisų. Vienykimės!

Nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2011.08.17


Prisijunkite prie diskusijos